Administracinė byla Nr. I-725-815/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04560-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 1.16.5; 3.21

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 12 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Ernestas Spruogis rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. L. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, ir Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

n u s t a t ė :

1. Pareiškėja D. L. su 2013 m. spalio 1 d. skundu kreipėsi į teismą, prašydama (b. l. 1–3): panaikinti Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimą Nr. 5-S-3804 „Dėl prašymo dėl darbo užmokesčio nepriemokos ir informacijos pateikimo“ (b. l. 5); priteisti iš atsakovo darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį dėl sumažinto priedo už kvalifikacinę klasę. Pareiškėja skundą iš esmės grindžia Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu, skunde, be kita ko, nurodo, Policijos departamente prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – Policijos departamentas) dirba nuo (duomenys neskelbtini) (pareigybės lygis – B, pareigybės kategorija – 10, kvalifikacinė klasė – 2).

2. Atsiliepime į pareiškėjos skundą Policijos departamentas su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat pareiškėjos reikalavimui prašė taikyti Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą ieškinio senaties terminą. Pažymėjo, kad kol nėra nustatyto teisinio reglamentavimo dėl darbo užmokesčio nepriemokos kompensavimo, Policijos departamentas neturi teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymo dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo, todėl mano, kad pagrįstai ginčijamu raštu atsisakė spręsti darbo užmokesčio dalies išmokėjimo klausimą. Paaiškino, kad pareiškėjos reikalavimo teisė bus realizuojama įstatymų leidėjui nustačius patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (b. l. 8–10).

Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,

k o n s t a t u o j a :

Nagrinėjamoje administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. L. skundą sprendžiama, ar yra teisinis pagrindas priteisti pareiškėjai neišmokėtą tarnybinio atlyginimo dalį. Pabrėžtina, kad atlyginimas buvo sumažintas įstatymo, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai, pagrindu.

Akcentuotina, jog Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, jog įstatymų leidėjas, įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymu nustatydamas vienerių metų terminą, kuriam buvo atidėtas kompensavimo mechanizmą nustatančio įstatymo projekto pateikimas, nepagrįstai delsė. Taigi Grąžinimo įstatymas buvo priimtas be nepagrįsto delsimo. Atsižvelgdamas į tai, kad šiuo konkrečiu atveju Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime nustatė, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, taip pat į tai, kad  įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, teismas konstatuoja, kad institucijai, kurioje pareiškėja dirba, Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus. Pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu. Pabrėžtina, kad tokią poziciją formuluoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016.

Remiantis tais pačiais argumentais, taip pat nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimo dėl Policijos departamento 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimo Nr. 5-S-3804 „Dėl prašymo dėl darbo užmokesčio nepriemokos ir informacijos pateikimo“ panaikinimo.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjos D. L. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas                                    Ernestas Spruogis