Baudžiamoji byla  Nr. 2K-507/2010

                                                                                                       Procesinio sprendimo kategorija:

                                                                     1.2.23.3. (S)

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2010 m. lapkričio 23 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Egidijaus Bieliūno,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios L. B. gynėjo kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gruodžio 16 d. nuosprendžio, kuriuo L. B. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dešimčiai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 15 d. nutartis, kuria nuteistosios ir jos gynėjo apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,

n u s t a t ė:

L. B. nuteista už tai, kad 2009 m. balandžio 29 d., apie 15.40 val., būdama prie namo Nr. (duomenys neskelbtini) Vilniuje,  (duomenys neskelbtini), neteisėtai laikė, turėdama tikslą parduoti, 39,652 g  miltelių ir granulių, kurių sudėtyje buvo labai didelis kiekis - 12.608 g narkotinės medžiagos heroino, o pamačiusi policijos pareigūnus, perdavė šias narkotines medžiagas R. S., kuri jos nurodymu išmetė jas per išdaužtą koridoriaus langą į lauką.  

Kasaciniu skundu nuteistosios gynėjas prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gruodžio 16 d. nuosprendį bei Lietuvos Apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 15 d. nutartį ir nuteistosios nusikalstamą veiką perkvalifikuoti pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, o nustačius, kad nusikalstama veika kvalifikuota tinkamai, vadovautis teisingumo principu ir paskirti nuteistajai švelnesnę bausmę, atitinkančią BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą minimalią bausmę.

Kasatorius nurodo, jog priimant apkaltinamąjį nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį pažeisti BPK 1 straipsnio 1 dalies, 44 straipsnio 6 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 punktų ir BK 2 straipsnio 4 dalies, 54 straipsnio reikalavimai, nesilaikyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos bylose dėl baudžiamosios atsakomybės už labai didelio kiekio narkotinių medžiagų laikymą.

Nuteistoji neginčija, kad prie jos dukterėčios namų rastame indelyje buvusio heroino kiekis labai didelis, tačiau, įvertinęs visus bylos įrodymus, teismas neturėjo pagrindo pripažinti L. B. kalta pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, nes jokiais įrodymais nenustatyta, kad ji tyčia ir sąmoningai įgijo bei laikė narkotines medžiagas ir žinojo, kad įgyja ir laiko labai didelį jų kiekį. Specialisto 2009 m. gegužės 4 d. išvada negali būti vertinama kaip nuteistosios tiesioginės tyčios įrodymas, o kiti įrodymai, kuriais teismas vadovavosi kvalifikuodamas nuteistosios veiką pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, yra žodiniai liudytojų policijos darbuotojų parodymai, duoti nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. Šie parodymai neužfiksuoti liudytojų apklausos protokoluose ikiteisminio tyrimo metu, neduoti pirmosios instancijos teisme, todėl abejojant dėl jų, neįformintų Operatyvinės veiklos įstatymo nustatyta tvarka, tikslumo, jų vertinimas kaip neginčijamų nukrypsta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Įrodymais nepagrįstas ir L. B. tikslas platinti narkotines medžiagas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija 2009 m. spalio 20 d. nutartyje Nr. 2K-P-218/2009 pasisakė, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, ir kad Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą konstatavo, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai. Esant išdėstytoms aplinkybėms, teismų sprendimai keistini, perkvalifikuojant nuteistosios nusikalstamą veiką pagal BK 259 straipsnio 1 dalį.  

Skiriant nuteistajai bausmę, aiškiai prieštaraujančią teisingumo principui, pažeisti BK 54 straipsnio reikalavimai. Jeigu nuteistosios argumentai dėl netinkamo nusikalstamos veikos kvalifikavimo nėra įtikinantys, kasatorius mano, kad teismas neturėjo pagrindo visiškai nepasisakyti dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo nuteistajai tikslingumo. Atsižvelgus į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos stadiją, nuteistosios asmenybę, teismas turėjo pagrindą paskirti švelnesnę, negu straipsnyje numatytą, bausmę netgi kvalifikavęs nusikalstamą veiką pagal BK 260 straipsnio 3 dalį.

Atsiliepime į nuteistosios gynėjo kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras prašo šį skundą atmesti.

Teismai, išsamiai iš nešališkai ištyrę visas bylos aplinkybes, padarė teisingas išvadas dėl visų būtinų nusikaltimo sudėties požymių, tarp jų ir dėl buvimo L. B. veiksmuose tyčios neteisėtai laikius, turint tikslą parduoti, labai didelį kiekį narkotinių medžiagų. Nusikalstamos veikos kvalifikavimą pagal BK 260 straipsnio 3 dalį lemia šios veikos dalykas – narkotinių ar psichotropinių medžiagų labai didelis kiekis. Teismas nustatė, kad L. B. laikė 39,652 g miltelių ir granulių, kurių sudėtyje yra 12,608 g. heroino, o tai pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtintas narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijas yra laikoma labai dideliu narkotinės medžiagos kiekiu. Nors pirmosios instancijos teismo išvados dėl nuteistosios suvokimo laikius labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – heroino - nemotyvuotos, tačiau šią klaidą ištaisė apeliacinės instancijos teismas. Sugretinęs visus faktinius duomenis, gautus liudytojais apklausus R. J., A. M., iš daiktų poėmio ir apžiūros protokolų, specialistų išvadų ir kitų šaltinių, apeliacinės instancijos teismas tinkamai atskleidė L. B. suvokimą apie labai didelio kiekio narkotinių medžiagų laikymą bei tikslą šias medžiagas platinti. Apeliacinės instancijos teismas labai išsamiai išanalizavo nuteistosios keltas versijas apie narkotinių medžiagų įsigijimo aplinkybes, taip pat liudytojos R. S. parodymus ir motyvuotai juos atmetė kaip nepatikimus bei prieštaraujančius kitiems bylos įrodymams. Be šių įrodymų, bylos duomenys apie nuteistosios elgesį pamačius policijos pareigūnus, pastangas kuo greičiau atsikratyti turėto indelio, kuriame buvo narkotikai, leido teismui padaryti neabejotiną išvadą, jog L. B. žinojo, kas buvo šio indelio viduje, o atsižvelgus dar ir į šio indelio dydį, nuspręsti, kad ji bent bendrais bruožais suprato, koks yra narkotinės medžiagos kiekis. Nuteistosios disponuotos narkotinės medžiagos kiekis bei ta aplinkybė, kad ji pati narkotikų nevartojo, leidžia tvirtinti, kad L. B. labai didelį kiekį narkotinių medžiagų laikė tikslu jas parduoti ar kitaip platinti. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje teisingai pažymėta, kad pagal BK 260 straipsnio 3 dalies dispoziciją nėra būtina nustatyti kaltininko tikslą parduoti ar kitaip platinti narkotikus, nes pagal šį baudžiamąjį įstatymą atsako tas, kas neteisėtai disponavo labai dideliu narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekiu, o ši aplinkybė baudžiamojoje byloje nustatyta neginčijamai. Kasatorius skunde dėsto tuos pačius argumentus, kurie jau buvo išnagrinėti ir apeliacinės instancijos teismo motyvuotai atmesti. Kai kurie iš jų yra netgi klaidinantys. Apeliacinės instancijos teismas 2010 m. balandžio 15 d. nutartyje į juos atkreipė dėmesį nurodydamas, kad L. B. nenuteista už labai didelio kiekio narkotinių medžiagų įgijimą, ji nuteista tik už jų laikymą tikslu platinti, bet kasaciniame skunde dėstomi analogiški argumentai, kuriais ginčijamas sąmoningas narkotinių medžiagų įgijimas ir laikymas. Įrodymai teismuose buvo vertinami pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, kurios nepažeistos. Teismų išvados, vien dėl jų nepriimtinumo kasatoriui, negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui. Apeliacinėje nutartyje į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta paaiškinant, kaip to reikalauja BPK 332 straipsnio 5 dalis, kodėl skundas atmetamas. Bausmės individualizavimo klausimu išimtinių aplinkybių, numatytų BK 54 straipsnio 3 dalyje, nenustatė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas. Jų nenurodo ir kasatorius. Todėl paskyrus BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytą bausmę nenusižengta bausmės paskirties principams ir bendrieji bausmės skyrimo pagrindai nepažeisti.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl padarytos veikos kvalifikavimo taikant BK 260 straipsnio 3 dalį

Kasatorius tvirtina, kad bylą išnagrinėję teismai, kvalifikuodami L. B. padarytą veiką, netiksliai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes be pagrindo pripažino, kad nuteistoji tyčia ir sąmoningai įgijo bei laikė labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – heroino. Tokiu atveju, kai minėti požymiai nėra įrodyti, kitų įrodymų nepakanka tam, kad būtų pagrindas inkriminuoti BK 260 straipsnio 3 dalį.

Ši skunde išdėstyta pozicija nepagrįsta bylos dokumentais. Narkotinės medžiagos – heroino kiekis byloje nustatytas tiksliai ir įvertintas kaip labai didelis. Tai atlikta laikantis visų BPK ir kituose teisės norminiuose aktuose nustatytų reikalavimų. Narkotinės medžiagos įgijimas kaip vienas iš alternatyvių BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikaltimo sudėties požymių nuteistajai L. B. teismų sprendimuose, priešingai negu teigia kasatorius, nėra inkriminuotas. Tai aiškiai aptarta ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, ir apeliacinės instancijos teismo priimtoje nutartyje nurodant, kad teismas, nenustatęs esminių heroino įgijimo aplinkybių, nuosprendžiu iš kaltinimo pašalino aplinkybę, kad L. B. neteisėtai įgijo 39,652 g miltelių, kurių sudėtyje yra labai didelis kiekis – 12,608 g narkotinės medžiagos heroino. Todėl šis kasatoriaus teiginys prokuroro atsiliepime į kasacinį skundą visiškai teisingai įvertintas kaip klaidinantis.

 Aplinkybė, kad L. B. žinojo apie R. S. perduoto ir pastarosios išmesto indelio turinį, t. y. narkotinę medžiagą – heroiną ir jo kiekį, nuosprendyje aptarta išdėstant esminius motyvus, kodėl teismas daro tokią išvadą. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje išplėtojo argumentus, kuriais pagrindė tą pačią išvadą, kad L. B. tikrai žinojo, kad indelyje yra būtent narkotinė medžiaga ir bent jau bendrais bruožais suvokė, koks yra jos kiekis. Maža to, nutartyje argumentuotai konstatuota, kad šią narkotinę medžiagą nuteistoji laikė turėdama tikslą ją parduoti ar kitaip platinti. Atitinkamų išvadų motyvai yra informatyvūs, apeliacinėje nutartyje jie išdėstyti išsamiai, logiškai, rišliai. Tiek kiekvienas atskirai, tiek ir kaip visuma, jie atitinka BPK 20 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias įrodymus ir jų vertinimą.

Pagal tas faktines aplinkybes, kurias nustatė šią bylą išnagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nuteistosios L. B. padaryta veika teisingai kvalifikuota taikant BK 260 straipsnio 3 dalį.          

Dėl bausmės individualizavimo

Kasaciniame skunde nesutinkama su nuteistajai L. B. paskirta bausme. Kasatorius teigia, kad ji aiškiai prieštarauja teisingumo principui ir pažeidžia BK 54 straipsnio reikalavimus.

Tenkinti skunde išdėstytą prašymą dėl nuteistajai paskirtos bausmės sušvelninimo nėra pagrindo. Individualizuodamas bausmę, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad L. B. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Ji pirmiau neteista, du kartus buvo patraukta administracinėn atsakomybėn, nedirba, į narkologinę įskaitą neįrašyta. Įvertintas padaryto labai sunkaus nusikaltimo pobūdis, pavojingumas, priežastys, nebuvimas dėl jo  konkrečių neigiamų padarinių, taip pat įstatymo numatytų bausmės lengvatų. Atsižvelgiant į visa tai, pirmosios instancijos teismas nusprendė skirti nuteistajai BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje nustatytą minimalią laisvės atėmimo dešimčiai metų bausmę, atliekant ją pataisos namuose. Nors bausmės dydžio klausimas apeliaciniame skunde nebuvo keliamas, nutartyje dėl jo taip pat pasisakyta. Pripažinta, kad bausmė yra paskirta teisingai. Byloje nenustatyta BK 62 straipsnyje nurodytų ar kokių kitų išskirtinių aplinkybių, dėl kurių paskirtoji bausmė aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Taigi motyvų, išdėstytų nuosprendyje ir apeliacinėje nutartyje, visuma rodo, kad sprendimas dėl bausmės dydžio šiuo konkrečiu atveju priimtas nepažeidžiant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų.       

Darytina bendra išvada, kad keisti skundžiamus nuosprendį ir apeliacinę nutartį, kaip to prašoma kasaciniame skunde, nėra pagrindo.

 

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,

 

n u t a r i a:

 

            Nuteistosios L. B. gynėjo kasacinį skundą atmesti.

 

 

Teisėjai                                                                                                            Vytautas Masiokas

 

 

Dalia Bajerčiūtė

 

 

Egidijus Bieliūnas