Administracinė byla Nr. I-1459-437/2014
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03916-2013-8
Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1.; 74.
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. vasario 24 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondo Blauzdžiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rasos Ragulskytės-Markovienės, Halinos Zaikauskaitės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. A. skundą atsakovėms Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo ir sprendimo panaikinimo,
n u s t a t ė :
Pareiškėjas A. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1-4) prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. rugsėjo 13 d. sprendimą Nr. 1D-XXXX(11); 2) priteisti iš atsakovo neišmokėtą pareigūno pensijos dalį – 11 563,61 Lt už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugsėjo mėn.
Pažymi, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sprendimu jam paskirta 703,58 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Remiasi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu ir nurodo, kad ginčo laikotarpiu buvo dirbantis pensininkas, todėl jam pensija mažinta ne tik pagal Laikinojo įstatymo 4 str., bet ir pagal Laikinojo įstatymo 5 str. nuostatas, kurios pripažintos prieštaraujančios Konstitucijai. Kreipėsi į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją dėl neišmokėtos pensijos dalies apskaičiavimo ir išmokėjimo. 2013 m. rugsėjo 13 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija sprendimu Nr. 1D-XXXX(11) nurodė, kad prašymo nenagrinės.
Remiasi Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarimu, kuriame pasisakyta dėl Konstitucijos 107 str. ir 72 str. nuostatų ir jose įtvirtinto teisinio reguliavimo. Taip pat remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012, kurioje pasisakyta, dėl pensijos dalies priteisimo iš Lietuvos valstybės.
Teismo posėdyje pareiškėjas nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.
Atsakovė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, kartu atstovaudama ir Lietuvos valstybę, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime (b. l. 21-23) dėl 2013 m. rugsėjo 13 d. sprendimo Nr. 1D-8239(11) nurodė, kad sprendimo priėmimo metu pagal galiojančius teisės aktus neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo išmokėti pensijos nepriemoką. Pagal 2012 m. birželio 30 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymą nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų nebetaiko, o pensijos kompensavimo mechanizmas nenustatytas.
Atkreipia dėmesį, kad Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad skundas nenagrinėjamas, jeigu nuo skunde nurodytų pažeidimų paaiškėjimo dienos iki skundo padavimo dienos yra praėję daugiau kaip 6 mėnesiai. Atsižvelgdami į tai, kad pareiškėjas su prašymu išmokėti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį į ministeriją kreipėsi tik 2013 m. balandžio 23 d. (pakartotinis kreipimasis - 2013 m. rugpjūčio 14 d.), t. y. praėjus daugiau kaip 6 mėnesiams nuo paaiškėjimo apie pensijos nepriemoką (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos konstitucijai“ paskelbimo „Valstybės žiniose“ 2012 m. rugsėjo 21 d.), ir vadovaudamiesi nurodyto teisės akto nuostatomis, mano, kad pareiškėjo prašymas apskritai turi būti paliktas nenagrinėtu.
Dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo paaiškino, kad pareiškėjo valstybinės pensijos perskaičiavimas ir mokėjimas jo nurodytu laikotarpiu buvo atliekamas pagal tuo metu galiojusias Laikinojo įstatymo nuostatas. Atsižvelgiant į tai, kad nesant Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymų ar kitų teisės aktų, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu, atitinkami ministerijos veiksmai laikytini teisėtais.
Pažymi, kad pareiškėjas su prašymu į ministeriją kreipėsi tik 2013 m. balandžio 23 d. (pakartotinis kreipimasis - 2013 m. rugpjūčio 14 d.)., t. y. po Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 str. 2 d. nustatyto 3 metų (ar 6 mėn.) termino, nes apie savo teisių pažeidimą jis žinojo (turėjo sužinoti) dar 2010 m. vasario mėn., kai gavo pirmą kartą sumažintą pensiją, todėl jo skundas turėtų būti atmestas arba byla nutraukta.
Teismo posėdyje atsakovių atstovas nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė. Teismo posėdyje trečiojo suinteresuoto asmens atstovas nedalyvavo.
Pareiškėjas teismui 2013 m. gruodžio 6 d. pateikė prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą (b. l. 27-28).
Terminas skundui paduoti atnaujintinas. Skundas tenkintinas iš dalies.
Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad pareiškėjui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sekretoriaus patvirtinta išvada (b. l. 12) nuo 2000 m. gegužės 21 d. neterminuotai paskirta 642,43 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą. Pareiškėjas 2013 m. balandžio 23 d. su prašymu kreipėsi į Kalėjimų departamentą, kuris buvo persiųstas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, prašydamas išmokėti susidariusią paskirtos valstybinės pensijos nepriemoką (b. l. 14-15). Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija 2013 m. gegužės 17 d. sprendime Nr. 1D-XXXX(11) informavo pareiškėją, kad jo prašymas dėl neišmokėtos pensijos dalies išmokėjimo nebus nagrinėjamas, kadangi praėjo daugiau kaip 6 mėnesiai nuo paaiškėjimo apie nepriemokos neteisėtumą dienos, t. y. Konstitucinio teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ paskelbimo „Valstybės žiniose“ 2012 m. rugsėjo 21 d. (b. l. 16). Pareiškėjas 2013 m. rugpjūčio 14 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją, vėl prašydamas išmokėti susidariusią paskirtos valstybinės pensijos nepriemoką (b. l. 17-18). Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija 2013 m. rugsėjo 13 d. sprendime Nr. 1D-XXXX(11) informavo pareiškėją, kad į jo analogišką prašymą jau buvo atsakyta 2013 m. gegužės 17 d. sprendime Nr. 1D-XXXX(11), bei nurodyta šio sprendimo apskundimo tvarka, o kadangi pareiškėjas 2013 m. rugpjūčio 14 d. prašyme nepateikė naujų faktinių duomenų, todėl jo prašymas nebus iš naujo nagrinėjamas (b. l. 5).
Byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo 2010–2012 metais teisėtumo, taikant Laikinojo įstatymo 5 str. nuostatas.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 pabrėžė, kad jog suinteresuoti asmenys dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos į teismą privalo kreiptis per 3 metų procesinį terminą, o skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia.
Nustatyta, kad pirmoji sumažinta pensija pareiškėjui išmokėta 2010 m. vasario mėn., pareiškėjas į teismą kreipėsi 2013 m. rugsėjo 27 d., todėl teismas 2013 m. lapkričio 22 d. raštu pasiūlė pareiškėjui patikslinti skundą, prašant atnaujinti skundo padavimo terminą ir pateikiant įrodymus dėl termino praleidimo (b. l. 25).
Pareiškėjas teismui 2013 m. gruodžio 6 d. pateikė prašymą atnaujinti 3 metų skundo padavimo teismui terminą (b. l. 27-28), kuriame nurodė, kad apie tai, jog jam pensija buvo sumažinta neteisėtai sužinojo tik Konstituciniam Teismui priėmus 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, įsigaliojusį 2012 m. rugsėjo 21 d. Teigia, kad kreipimosi į Vilniaus apygardos administracinį teismą metu įstatymų leidėjas nebuvo sureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų. Valstybinių pensijų įstatymas, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas nereguliavo neišmokėtos valstybinės pensijos (jos dalies) išmokėjimo klausimo bei šiuose teisės aktuose nebuvo numatytos kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, jų veiksmų apskundimo terminai. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo mėn. 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kad kreipimosi į teismą terminas yra treji metai nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą. Teigia, kad nėra kompetentingas spręsti klausimų dėl įstatymo aiškinimo, taikymo bei dėl įstatymo analogijos taikymo, nes tai teismo prerogatyva. Todėl mano, kad kreipimosi į teismą trejų metų terminas turi būti skaičiuojamas nuo sužinojimo apie Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimą dėl pritaikytos pareigūnų ir karių pažeistoms teisėms dėl valstybinės pensijos nepriemokos gavimo ginti įstatymo analogijos taikant Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo bei Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų normas dienos, t. y. nuo 2012 m. kovo 13 d., arba nuo 2012 m. rugsėjo 22 d., t. y. po Konstitucinio teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo „Valstybės žiniose“ 2012 m. rugsėjo 21 d.
Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepime į pareiškėjo prašymą atnaujinti terminą (b. l. 31-32) pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 nurodė 3 metų terminą kreiptis į teismą, o pareiškėjas kreipėsi praleidęs jį, nes apie pensijos nepriemoką sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. vasario mėn.. Taip pat rėmėsi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. AS502-499/2013, kurioje nurodyta, jog pareiškėjas nuo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo kreipėsi daugiau kaip po 6 mėnesių, kas neatitinka sąžiningumo, rūpestingumo ir operatyvumo standartų.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 34 str. 1 d. nustato, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 34 str. 2 d., prašyme atnaujinti terminą nurodomos termino praleidimo priežastys ir pateikiami praleidimo priežastis patvirtinantys įrodymai.
Priėmus Laikinąjį įstatymą 2009 m. gruodžio 9 d., valstybėje esant sunkiai ekonominei situacijai, buvo sukurtas teisėtas lūkestis, kad įstatymu nustatytas teisinis reguliavimas bus laikinas (šiuo atveju pensijų dydžio ribojimai) ir valstybė, išgyvenusi ekonominį sunkmetį, panaikins nustatytus laikinus ribojimus.
LR valstybinių pensijų įstatyme ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nėra reguliuojami klausimai dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo ar apskundimo terminai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, atsižvelgdamas į tai, taikė įstatymo analogiją pagal LR valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnį. Įstatymų leidėjas nėra aiškiai sureguliavęs neišmokėtos valstybinės pensijos (jos dalies) išmokėjimo klausimų, o nuo kurio momento turėtų būti skaičiuojamas minėtas terminas, pasisakyta tik Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013. Be to, šioje nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pasisakė, jog teisė kreiptis į administracinius teismus yra suprantama plačiai ir, kad teisė naudotis teisminiais gynybos būdais administraciniame teisme visų pirma grindžiama konstituciniu teisminės gynybos principu, įtvirtintu Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje. Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ar laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme; asmens teisės turi būti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai ginamos tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. vasario 7 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2008 m. sausio 22 d., 2008 m. kovo 15 d., 2008 m. birželio 30 d. nutarimai). Teisė į veiksmingą teisminę apsaugą įtvirtinta ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir 13 straipsniuose bei 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje.
Konstitucinis Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad teisinis reguliavimas turi būti aiškus, neprieštaringas, suprantamas teisinių santykių dalyviams (2005 m. gegužės 29 d., 2008 m. gruodžio 14 d., 2009 m. kovo 27 d.). Europos Teisingumo Teismas yra konstatavęs, kad, siekiant užtikrinti teisinį saugumą, senaties terminas turi būti nustatytas iš anksto (2002 m. liepos 11 d. sprendimas Marks & Spencer byloje Nr. C-62/00, 2013 m. gruodžio 12 d. sprendimas Test Claimants byloje Nr. C-362/12). Nors veiksmingumo principas nedraudžia nacionalinės teisės aktais sutrumpinti termino, tačiau tai daroma su sąlyga, kad ne tik naujai nustatytas terminas yra protingas, bet ir naujuose teisės aktuose įtvirtinta pereinamojo laikotarpio tvarka, pagal kurią, priėmus šiuos teisės aktus, ginčo šalims suteikiamas pakankamas terminas pateikti grąžinimo prašymus, kuriuos jie turėjo teisę pateikti galiojant ankstesniems teisės aktams; tokia pereinamojo laikotarpio tvarka būtina, nes šiems prašymams nedelsiant taikant trumpesnį senaties terminą, nei prieš tai galiojęs, iš kai kurių ginčo šalių atgaline data būtų atimta teisė į kompensaciją arba jie turėtų tik labai trumpą terminą šiai teisei įgyvendinti (2013 m. gruodžio 12 d. sprendimas Test Claimants byloje Nr. C-362/12).
Vertinant pareiškėjo nurodytus argumentus dėl praleisto termino, taip pat tai, kad, kaip nurodė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, jog teisė kreiptis į administracinius teismus yra suprantama plačiai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS261-611/2008), teismų praktika dėl kreipimosi į ikiteismines institucijas ir teismus terminų iki šiol yra labai nevienoda, darytina išvada, kad tai sudaro sunkumų pensijų gavėjams apsispręsti, kuomet suėjo terminas kreiptis dėl ginčo ikiteismine ir (ar) teismine tvarka. Tokioje situacijoje piliečiams objektyviai yra sudėtinga suvokti, kad įstatymas galimai prieštarauja Konstitucijai.
Teismo vertinimu, dėl šių veiksnių buvęs teisinis neapibrėžtumas neproporcingai apsunkina suinteresuotų asmenų pažeistų teisių gynybą. Aplinkybė, kad asmenys, kuriems paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo perskaičiuota remiantis Konstitucijai prieštaraujančiomis Laikinojo įstatymo nuostatomis, savo teises į pensijos nepriemoką turi ginti per trejų metų terminą paaiškėjo tik Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinei teisėjų kolegijai priėmus 2013 m. kovo 12 d. nutartį, kurioje be kita ko išaiškinta, kad prieš kreipdamasis į teismą asmuo prašymą turi pateikti pensiją skiriančiai ir mokančiai institucijai. Pažymėtina, kad prašymą išmokėti susidariusią valstybinės pareigūnų ir karių pensijos nepriemoką pareiškėjas pateikė 2013 m. balandžio 25 d. (b. l. 14). Nurodytos aplinkybės tvirtina, kad į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją pareiškėjas kreipėsi per protingą terminą po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutarties paskelbimo, todėl konstatuotina, kad gindamas savo teises, pareiškėjas veikė pakankamai apdairiai ir rūpestingai. Teismas atsižvelgia ir į tą aplinkybę, jog įstatymų leidėjas nėra aiškiai sureguliavęs neišmokėtos valstybinės pensijos (jos dalies) išmokėjimo klausimų. Tai aptarta tik 2013 m. lapkričio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013. Kaip jau minėta, teismų praktika dėl kreipimosi į ikiteismines institucijas ir teismus terminų yra labai nevienoda, o tai sudaro sunkumus pareiškėjams nuspręsti, kada suėjo tam tikras terminas kreiptis į teismą ar į atsitinkamas institucijas. Pažymėtina, kad paskirta pensija pareiškėjui buvo mažinta jau nuo 2010 m. sausio 1 d., tačiau jis nebuvo informuotas apie tai koks individualus administracinis aktas dėl to buvo priimtas bei apie tai, kad savo teisę į pensijos nepriemoką jis galėjo ginti per trejus metus.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. sausio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS502-212/2014 pažymėjo, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas, 2010 m. vasario mėnesį gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.). Šioje nutartyje taip pat nurodyta, kad Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.
Pažymėtina, kad, 2012 m. rugsėjo 21 d. įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimui, įstatymų leidėjas nesiėmė veiksmų sureguliuoti ir nustatyti neteisėtai neišmokėtų valstybinių pensijų kompensavimo mechanizmą. Taigi pats įstatymų leidėjas savo neveikimu suponavo teisinių santykių neaiškumą, nors, įsigaliojus Konstitucinio Teismo nutarimui, asmenys turėjo teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pažeistos teisės bus atstatytos. Pareiškėjas pagrįstai galėjo manyti, kad teisės aktai, pagal kuriuos jai buvo apskaičiuojama ir išmokama valstybinė pensija, neprieštarauja Konstitucijai iki tol, kol Konstitucinis Teismas priėmė nutarimą, nustatantį, kad valstybinių pensijų sumažinimas prieštarauja Konstitucijai.
Taigi teisinės situacijos neaiškumas sąlygojo tai, kad pareiškėjas galėjo klysti dėl kreipimosi į teismą tvarkos. Be to, pareiškėjas pagrįstai turėjo teisę tikėtis, kad po Konstitucinio Teismo nutarimo atitinkamos institucijos pradės grąžinti jam neišmokėtą pensijos dalį. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą bei į protingumo ir teisingumo principus, terminas skundui paduoti atnaujinamas.
2009 m. gruodžio 9 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas, kuris, išskyrus jo 16 str., įsigaliojo 2010 m. sausio 1 d. Pagal minėto įstatymo 1 str. 2 d. 1 p., šis įstatymas taikomas ir asmenims, gaunantiems valstybines pensijas, paskirtas ir mokamas pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą <...>.
Laikinojo įstatymo 5 str. 1 d. (2010 m. spalio 26 d.) nustatyta, kad valstybinių pensijų, kurių skyrimas ir (arba) mokėjimas nesiejamas su asmens draudžiamosiomis pajamomis, rentų buvusiems sportininkams, dirbantiems kūno kultūros ir sporto srityje, kompensacinių išmokų teatrų ir koncertinių įstaigų darbuotojams bei šalpos kompensacijų gavėjams, kurie po išmokos paskyrimo yra arba buvo draudžiami privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4, 5 ir 13 punktus ir kurie tą mėnesį, į kurį atsižvelgiama apskaičiuojant mokėtiną išmokos dalį, turėjo pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba gauna (gavo) ligos (įskaitant darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, mokamas pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą, ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba profesinės ligos socialinio draudimo pašalpas, mokamas pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą (toliau pajamos ir pašalpos vadinamos draudžiamosiomis pajamomis), mokama paskirtos, o jei išmoka yra perskaičiuota pagal šio įstatymo 4 straipsnį, – perskaičiuotos išmokos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į draudžiamųjų pajamų dydį. Tuo atveju, kai išmoka mokama už einamąjį mėnesį, atsižvelgiama į praėjusio mėnesio draudžiamąsias pajamas, kai išmoka mokama už praėjusį mėnesį, atsižvelgiama į užpraeito mėnesio draudžiamąsias pajamas. Laikinojo įstatymo 5 str. neteko galios 2012 m. rugsėjo 1 d.
Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pažymėjo, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1, 2 dalyse (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d. ir 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) nustatytu teisiniu reguliavimu buvo sukurta tokia teisinė situacija, kad asmeniui teko rinktis, ar dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikru verslu ir gauti daugiau sumažintą valstybinę pensiją, ar nedirbti jokio darbo ir neužsiimti jokiu verslu ir gauti tokią valstybinę pensiją, kokia mokama visiems nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams. Įstatymų leidėjas, ginčijamu teisiniu reguliavimu sudaręs prielaidas dirbantiems tam tikrą darbą ar užsiimantiems tam tikru verslu valstybinių pensijų gavėjams valstybines pensijas sumažinti daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams būtent dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, suvaržė Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą jų teisę laisvai pasirinkti darbą arba užsiimti tam tikru verslu, nes įgyvendinus šią jų teisę jiems paskirta valstybinė pensija vien dėl to, kad jie dirbo tam tikrą darbą ar užsiėmė tam tikru verslu, buvo mažinama daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 5 str. 1 d. (2010 m. spalio 26 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja Konstitucijos 48 str. 1 d.
Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d.
Remiantis Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str., 107 str., Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus pripažinti kitų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų – Seimo, Respublikos Prezidento, Vyriausybės – teisės aktus prieštaraujančiais aukštesnės galios teisės aktams, pirmiausiai Konstitucijai, tai reiškia šių aktų teisinės galios panaikinimą bei jų pašalinimą visam laikui iš Lietuvos teisės sistemos. Tai, kad tuo metu, kai pareiškėjui buvo mokama sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija, dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymą nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia pareiškėjo teisės į neišmokėtos pensijos priteisimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis adm. byloje Nr. A575-1831/2011).
Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, kad teisė į pensiją, kaip viena iš socialinių žmogaus teisių, konkrečiai – jos turtiniai aspektai, pagal oficialiąją konstitucinę jurisprudenciją privalo būti siejama su prigimtine nuosavybės teise. Teisės į pensiją turtinių aspektų neliečiamumas kyla iš prigimtinės teisės į nuosavybę. Būtent ši aplinkybė lemia, kad asmuo gali pagrįstai tikėtis, jog teisė į įstatymu nustatytą pensiją bus valstybės saugoma ir ginama. Taip pat minėtoje nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pasisakė, kad nei Valstybinių pensijų įstatymas, nei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas pensijos nepriemokos klausimo neaptaria. Atsižvelgus į tai, susidariusiai situacijai spręsti pagal įstatymo analogiją taikytinas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 44 straipsnis, reglamentuojantis pensijų gavėjų teisių gynimo būdą, kai jų teisės pažeistos pensijas mokančių valstybės institucijų veiksmais. Minėtoje nutartyje išplėstinė teisėjų kolegija pripažino, kad veiksmingas pareiškėjo teisių gynimas reiškia su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmių visišką pašalinimą, todėl galimas visos pensijos nepriemokos, susidariusios dėl antikonstitucinėmis pripažintų Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, priteisimas.
Pažymėtina, kad Konstitucija apskritai nedraudžia tam tikrais ypatingais atvejais saugoti bei ginti ir tokias asmens įgytas teises, kurios kyla iš teisės aktų, vėliau pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai, jei nebus pažeista Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyra (Lietuvos vyriausiojo administracinis teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013).
Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos aplinkybes, mano, kad pareiškėjui visos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios taikant Laikinojo įstatymo 5 str. 1 d. priteisimas nepažeis Konstitucijos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyros, be to pareiškėjo pensijos nepriemokos priteisimas užtikrintų veiksmingą jo teisių teisminę gynybą, socialinį teisingumą bei teisės viršenybę.
Svarbu paminėti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, jog Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto lygiateisiškumo principą, jeigu minėta išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje ir ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams ir nebūtų taikoma tuo atveju, kai asmuo kreipiasi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo jau po to, kai yra priimtas tam tikras Konstitucinio Teismo nutarimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013). Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bei asmenų lygiateisiškumo principu nagrinėjamoje byloje pareiškėjui išlieka teisė ginti savo pažeistas teises ir reikalauti priteisti neišmokėtą valstybinės pensijos nepriemoką dėl Laikinojo įstatymo 5 str. 1 dalies, kuri Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijos 48 str. 1 daliai, taikymo.
Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. rugsėjo 11 d. pažyma Nr. 11PP(P)-XXXX (b. l. 6) patvirtina, kad pareiškėjui A. A. paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo perskaičiuota ir mokama vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatomis. Nustatyta, kad pareiškėjui paskirtos pensijos dydis nuo 2010 m. sausio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio buvo 703,58 Lt (pažymos Nr. 11PP(P)-XXXX antroji grafa). Pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, kurios Konstitucinio Teismo pripažintos neprieštaraujančiomis Konstitucijai, nurodyta paskirta pensija sumažinta iki 603,67 Lt ir ginčo laikotarpiu turėjo būti išmokėta 19 317,44 Lt (603,67 Lt. x 32 mėn.) (pažymos Nr. 11PP(P)-XXXX trečioji grafa). Šiuo pagrindu pareiškėjui pensija sumažinta pagrįstai ir teisėtai, tačiau ši suma, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatomis, kurios Konstitucinio Teismo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, dar kartą buvo perskaičiuota atsižvelgus į pareiškėjo turėtų draudžiamųjų pajamų dydį ir sumažinta, o ginčo laikotarpiu buvo išmokėta 7 753,83 Lt (pažymos Nr. 11PP(P)-XXXX ketvirtoji grafa). Taigi pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. nepagrįstai neišmokėta valstybinės pensijos dalis dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo yra 11 563,61 Lt (19 317,44 Lt - 7 753,83 Lt). Ginčo dėl šios sumos byloje nėra.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. liepos 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012 dėl teisėjų valstybinės pensijos nepriemokos pažymėjo, kad šios pensijos dalis iki Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo buvo neišmokėta ne dėl teisėjams valstybinę pensiją mokančios institucijos – Nacionalinės teismų administracijos – kaltės, nes „pastaroji teisėtai taikė iki 2010 m. lapkričio 16 d. galiojusias Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo normas, kurios vėliau įsigaliojusiu Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai“, dėl to neišmokėta teisėjų valstybinės pensijos dalis priteistina iš Lietuvos valstybės. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamoje byloje teismas daro išvadą, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėta pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis – 11 563,61 Lt priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.
Atsiliepime atsakovės prašė pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d., nes Lietuvos Respublikos 2013 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintuose valstybės biudžeto asignavimuose lėšos pareigūnų ir karių sumažintų valstybinių pensijų atstatymui nėra skirtos. Asignavimų poreikis šiam tikslui bus įtrauktas, rengiant ir teikiant svarstyti Lietuvos Respublikos Seimui 2014 metų valstybės biudžeto projektą. Teismas pažymi, kad, atsižvelgiant į šio sprendimo priėmimo datą (2014 m. vasario 24 d.), atsakovės prašymas pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d. yra nebeaktualus, todėl minėtas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašymas atidėti sprendimo vykdymą nespręstinas.
Pareiškėjas taip pat pateikė reikalavimą panaikinti atsakovės Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. rugsėjo 13 d. sprendimą Nr. 1D-XXXX (11), kuriame pareiškėjas informuojamas, kad jo prašymas iš naujo nebus nagrinėjamas vadovaujanti Viešojo administravimo įstatymo 14 str. 3 d. 3 p. jam nepateikus naujų faktinių duomenų ir nurodoma, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija jo analogišką prašymą jau išnagrinėjo 2013 m. gegužės 17 d. sprendimu Nr. 11D-XXXX. Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde nenurodo jokių priežasčių, kodėl šis sprendimas yra naikintinas.
Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas 2013 m. balandžio 23 d. ir 2013 m. rugpjūčio 14 d. teikė analogiškus prašymus dėl neišmokėtos pensijos dalies paskaičiavimo ir išmokėjimo (b. l. 14-15, 17-18). Iš Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. gegužės 17 d. sprendimo Nr. 11D-XXXX (b. l. 16) matyti, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija juo atsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymą, vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalimi, bei nurodytas šio sprendimo apskundimo terminas. Pareiškėjas praleido 2013 m. gegužės 17 d. sprendimo Nr. 11D-XXXX apskundimo terminą ir jo neskundė bei nėra pateikta duomenų, kad jis būtų prašęs šį terminą atnaujinti.
Viešojo administravimo įstatymo 14 str. 3 d. 3 p. numatyta, kad pranešimas ar skundas nenagrinėjamas, jeigu teismas ar tas pats viešojo administravimo subjektas jau yra priėmęs sprendimą tuo pačiu klausimu ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti sprendimą, taip pat jeigu yra suėjęs pranešimo ar skundo padavimo senaties terminas. Šio įstatymo 23 str. 6 d. numatyta, kad skundas nenagrinėjamas, jeigu tuo pačiu klausimu teismas jau yra priėmęs sprendimą arba tas pats viešojo administravimo subjektas yra priėmęs administracinės procedūros sprendimą ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti viešojo administravimo subjekto priimtą administracinės procedūros sprendimą.
Atsižvelgiant į šioje skundo dalyje nustatytas faktines aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, teismas daro išvadą, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. rugsėjo 13 d. sprendimas Nr. 1D-XXXX (11) teisėtas ir pagrįstas, todėl pareiškėjo prašymas dalyje dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. rugsėjo 13 d. sprendimo Nr. 1D-XXXX(11) panaikinimo netenkintinas.
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 d. 4 p., 127 str. ir 129 str.,
n u s p r e n d ė :
Pareiškėjo A. A. prašymą atnaujinti terminą paduoti skundą tenkinti ir atnaujinti pareiškėjui terminą skundui paduoti.
Pareiškėjo A. A. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, pareiškėjo A. A. naudai 11 563,61 Lt (vienuolika tūkstančių penkis šimtus šešiasdešimt tris litus šešiasdešimt vieną centą) pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d.
Kitą skundo dalį atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėjai Raimondas Blauzdžius
Rasa Ragulskytė-Markovienė
Halina Zaikauskaitė