Civilinė byla Nr. e2A-2212-653/2019

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-35757-2017-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.4; 2.6.16.9; 2.6.29.3; 3.3.1.18.4

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. rugsėjo 24 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Barkausko, Andriaus Ignoto ir Jelenos Šiškinos (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (ieškovo) S. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimo už akių pagal ieškovo S. G. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei SEB bankui dėl žalos atlyginimo priteisimo, tretieji asmenys byloje „Ergo Insurance SE“, veikiantis per Lietuvos filialą, uždaroji akcinė draudimo brokerių bendrovė „Aon Baltic“.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovas S. G. kreipėsi į teismą ieškiniu (e. b. 1 t., b. l. 64–68) prašydamas priteisti iš atsakovės AB SEB banko 4 538,76 Eur nuostolių atlyginimą.

2.       Ieškovas nurodė, kad 2015-08-06 su atsakove sudarė lizingo sutartį Nr. 2015-080026, kuria atsakovė suteikė finansavimą ieškovo lizingo būdu asmeniniams poreikiams tenkinti įsigyjamam automobiliui „Toyota Corolla Verso“ ir įsipareigojo apdrausti automobilį turto draudimu visą sutarties galiojimo laikotarpį. Pagal lizingo sutartį, bendra vartojimo kredito gavėjo mokėtina suma – 6 447,63 Eur, į kurią įeina finansuojama suma (5 100 Eur), viso laikotarpio palūkanos, administracinis mokestis ir turto draudimas. 2016-07-14 automobilis buvo pavogtas. Kadangi automobilį turto draudimu buvo apdraudęs draudikas „Ergo Insurance SE“ Lietuvos filialas, ieškovas kreipėsi į šį draudiką dėl draudimo išmokos išmokėjimo. Draudikas atsisakė mokėti draudimo išmoką tuo pagrindu, kad pagal turto draudimo sutartį draudimo apsaugai nuo vagystės reikalingas trečias apsaugos sistemų lygis, tačiau tokio apdraustame automobilyje nebuvo. Kadangi atsakovė tinkamai neinformavo ieškovo apie šią turto draudimo sutarties sąlygą ir reikalavimą dėl trečio apsaugos sistemų lygio įrengimo automobilyje, ji padarė esminį lizingo sutarties pažeidimą, nes sudarydamas sutartį su atsakove ieškovas tikėjosi ne tik įsigyti automobilį, bet ir gauti turto draudimo nuo vagysčių apsaugą. Todėl 2017-04-06 pranešimu ieškovas informavo atsakovę apie lizingo sutarties nutraukimą. Jeigu atsakovė būtų įvykdžiusi pareigą informuoti ieškovą apie draudiko reikalavimus automobilio apsaugos sistemai, ieškovas būtų pasirūpinęs, kad automobilyje tokia sistema būtų sumontuota ir, įvykus automobilio vagystei, draudikas būtų išmokėjęs draudimo išmoką, kuri būtų kompensavusi abiejų šalių (ieškovo ir atsakovės) nuostolius. Taigi, egzistuoja visos sąlygos, būtinos atsakovės civilinei atsakomybei atsirasti. Prašomą priteisti nuostolių sumą sudaro ieškovo pagal lizingo sutartį sumokėtos įmokos – 2 200 Eur pradinė įmoka ir 2 338,76 Eur įmokų pagal lizingo sutartį nuo 2015-08-06 iki 2017-05-22.

3.       Trečiasis asmuo „Ergo Insurance SE“ atsiliepime į ieškinį (e. b. 1 t., b. l. 73–77) prašė ieškinį atmesti.

4.       Atsiliepime nurodė, kad „Ergo Insurance SE“ neturėjo pareigos supažindinti ieškovą su draudimo sąlygomis ir su ieškovu faktiškai nebendravo jokiais draudimo sąlygų klausimais. Pabrėžė, kad 2015-04-14 su atsakovu sudarė transporto priemonių draudimo sutartį, pagal kurią sutarties sąlygomis apibrėžta draudimo apsauga dėl automobilio „Toyota Corolla Verso“ buvo suteikta laikotarpiui nuo 2015-08-06 iki 2018-08-05. Pažymėjo, kad žalos administravimo metu buvo nustatyta, jog minėtoje transporto priemonėje buvo sumontuotas tik nepriklausomas imobilizatorius, todėl ieškovas buvo informuotas apie atsisakymą mokėti draudimo išmoką, kadangi pavogtame automobilyje nebuvo įrengtos pagal draudimo sutartį reikalaujamos apsaugos sistemos. Lietuvos banko priežiūros tarnybos finansinių paslaugų ir rinkų priežiūros departamento 2016-12-21 sprendime konstatuota, jog nėra duomenų, kad automobilio „Toyota Corolla Verso“ vagystė nepagrįstai būtų pripažinta nedraudiminiu įvykiu, o už ieškovo supažindinimą su informaciją, susijusią su draudimo apsaugos sąlygomis, atsakingi buvo atsakovas ir UADBB „Aon Baltic“.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017-11-21 sprendimu už akių (e. b. 1 t., b. l. 124–127) ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovui iš atsakovės 1 032,52 Eur nuostolių atlyginimą.

6.       Teismas, nustatęs, kad ieškovas lizingo sutartį sudarė kaip vartotojas (savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio, o ne verslo poreikiams tenkinti), sprendė, kad ginčo atveju šalių santykiai teisiškai kvalifikuotini kaip išperkamoji nuoma (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.503 str. 1 d.).

7.       Teismas, spręsdamas dėl civilinės atsakomybės sąlygų, nustatė, kad atsakovės neteisėtus veiksmus sudaro tai, jog ji neinformavo ieškovo apie draudiko reikalaujamą signalizacijos lygį. Teismas pripažino atsakovės kaltę dėl ieškovo neinformavimo apie turto draudimo sutarties sąlygas, kadangi atsakovei buvo žinoma apie šias sąlygas ir jai, kaip finansų institucijai, keliami didesni atidumo standartai, o ieškovui, kaip vartotojui, taikoma papildoma apsauga.

8.       Teismas sprendė, kad 3 506,26 Eur dydžio ieškovo įmokų dalis, sumokėta nuo 2015-08-06 iki 2016-07-14, negali būti laikoma jo nuostoliais, kadangi jos laikytinos ieškovo atsakovei mokėtinu atlyginimu už naudojimąsi automobiliu. Kadangi ieškovas automobiliu negalėjo naudotis nuo 2016-07-14, nuo šios datos jo atsakovei sumokėta 1 032,52 Eur įmokų dalis laikytina ieškovo nuostoliais. Nurodė, kad 1 032,52 Eur dydžio ieškovo nuostolius lėmė atsakovės neteisėti veiksmai, nes ieškovas nebuvo tinkamai informuotas apie draudimo sutarties sąlygas, o tai nulėmė draudimo išmokos neišmokėjimą ir nuostolių atsiradimą.

III. Apeliacinio skundo argumentai

9.       Apeliantas (ieškovas) S. G. teismui pateikė apeliacinį skundą (e. b. 1 t., b. l. 129–132), kuriuo prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-11-21 sprendimą už akių pakeisti ir ieškinį tenkinti visiškai – priteisti iš atsakovo 4 538,76 Eur nuostolių atlyginimo.

10.       Apeliaciniame skunde nurodoma, kad skundžiamame sprendime nėra nei išsamių argumentų, nei teisinės išvados, jog ieškovo patirti nuostoliai sudaro 1 032,52 Eur. Ieškovo sumokėtos įmokos negali būti vertinamos kaip atlyginimas atsakovui už naudojimąsi automobiliu, nes iš 3 506,24 Eur sumos, kurią teismas laiko atlyginimu atsakovui už automobilio naudojimą, 2 200 Eur ieškovas sumokėjo tiesiogiai automobilio pardavėjui, kaip dalinę jo parduodamo automobilio kainos įmoką, todėl nelogiška dalį automobilio kainos vertinti kaip atlyginimą atsakovui už automobilio naudojimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad fizinio asmens asmeniniais poreikiais sudaromos sutartys dėl daiktų įsigijimo, perimant daikto valdymą ir naudojimąsi, o už daiktą mokant periodinėmis įmokomis, kvalifikuotinos išperkamąja nuoma, kuriai papildomai taikomos apsauginės vartojimo kredito nuostatos. Mokėjimų grafike nebuvo numatyta jokio mokesčio už teisę naudotis automobiliu. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, kai šalis sieja ne nuomos, o vartojimo kredito teisiniai santykiai, kredito gavėjas savo sutartinius įsipareigojimus vykdė mokėdamas įmokas (kaip ketinamo įsigyti daikto kainos dengimą, taip pat už naudojimąsi lėšomis nustatytų palūkanų mokėjimą ir kt.) ir negavo to, ko jis tikėjosi pagal sutartį, jo sumokėtos įmokos pripažintinos jo patirtais nuostoliais.

11.       Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas AB SEB bankas (e. b. 1 t., b. l. 149–152) prašo atmesti ieškovo S. G. apeliacinį skundą, panaikinti 2017-11-21 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą už akių ir grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

12.       Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad teismas tarp ieškovo ir atsakovo sudarytą 2015-08-06 lizingo sutartį Nr. 2015-080026 kvalifikavo kaip išperkamosios nuomos sutartį ir, atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad ieškovas laikotarpiu nuo 2015-08-06 iki 2016-07-14 naudojosi ginčo automobiliu, todėl nurodytu laikotarpiu ieškovo sumokėtos įmokos laikytinos atlyginimu atsakovui už naudojimąsi ginčo automobiliu, o ieškovo nuostoliais pripažintinos tik įmokos, kurias jis turėjo sumokėti dėl atsakovo kaltės, t. y. dėl to, kad ieškovas nebuvo tinkamai informuotas apie draudimo sąlygas.

13.       Ieškovo nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika netaikytina nagrinėjamoje byloje, kadangi ieškovo nurodomoje byloje buvo aiškinamos ir taikomos CK 6.887–6.891 str. nuostatos iki 2011-04-01, be to, ieškovo nurodytoje byloje ginčas kilo dėl to, kad atsakovas vienašališkai nutraukė išperkamosios nuomos sutartį ir perdavė daiktą naudotis tretiesiems asmenims.

14.       Byloje sprendžiant dėl ieškovo patirtų nuostolių dydžio taip pat turėtų būti įvertinta ir ginčo automobilio rinkos vertė jo vagystės dieną, tačiau šios aplinkybės nebuvo nagrinėjamos pirmosios instancijos teisme ir šalys nėra pateikusios jokių su tuo susijusių įrodymų. Nagrinėjant ieškovo apeliacinį skundą nėra galimybių įvertinti patirtų nuostolių dydį, todėl byla turėtų būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

15.       Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs ieškovo apeliacinį skundą, 2018-12-17 nutartimi (e. b. 1 t., b. l. 157–162) pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimą, jo rezoliucinę dalį išdėstė nauja redakcija, pagal kurią tenkino ieškinį ir priteisė ieškovui iš atsakovės 4 538,76 Eur nuostolių atlyginimą.

16.       Teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismas

17.       Kolegija nustatė, kad ieškovas nuo 2015-08-06 iki 2016-05-22 pagal lizingo sutartį atsakovei buvo sumokėjęs 2 338,76 Eur, taip pat 2 200 Eur pradinę įmoką. Teismas nurodė, kad ieškovas, sumokėjęs pradinį įnašą bei mokėdamas įmokas pagal lizingo sutartį, pagrįstai tikėjosi įgyti nuosavybės teisę į finansuojamą turtą – transporto priemonę. Pažymėjusi, kad pirmosios instancijos teismas nustatė atsakovės neteisėtus veiksmus ir tai apeliacine tvarka nėra ginčijama, kolegija konstatavo, kad ieškovo už transporto priemonę pagal lizingo sutartį mokėtos įmokos bei pradinis įnašas laikytini jo patirtais nuostoliais.

18.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs atsakovės AB SEB bankas kasacinį skundą, 2019-07-11 nutartimi (e. b. 2 t., b. l. 16–27) Vilniaus apygardos teismo 2018-12-17 nutartį panaikino ir perdavė bylą Vilniaus apygardos teismui nagrinėti iš naujo.

19.       Kasacinis teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje teismo sprendimas už akių buvo priimtas dėl to, jog atsakovė per teismo nustatytą terminą nepateikė atsiliepimo į ieškinį, o ieškovas savo ieškinyje prašė priimti sprendimą už akių. Byloje atsiliepimą į ieškinį ir jame nurodytas aplinkybes patvirtinančius įrodymus pateikė ir trečiasis asmuo „Ergo Insurance SE“, veikiantis per Lietuvos filialą. Todėl tiek bylą nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo, tiek apeliacinės instancijos teismo atliktas formalus įrodymų vertinimas turėjo apimti šių dalyvaujančių byloje asmenų pateiktų įrodymų įvertinimą.

20.       Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nagrinėjamoje byloje pareikšto ieškinio dalyką bei jo faktinį ir teisinį pagrindą, pripažino pagrįstu kasacinio skundo argumentą, kad teisingam bylos išsprendimui viena iš aplinkybių, kuri turėjo būti nustatyta, yra tai, ar draudžiamojo įvykio (vagystės) atveju draudiko mokėtina draudimo išmoka, jei nebūtų buvę neteisėtų atsakovės veiksmų, būtų padengusi (visiškai ar iš dalies) ieškovo pagal lizingo sutartį sumokėtas įmokas. Šiai aplinkybei nustatyti reikšmingos šalių sudarytos lizingo sutarties sąlygos, susijusios su turto (automobilio) draudimu, draudimo išmokos mokėjimu. Ši sutartis ieškovo buvo teismui pateikta kaip ieškinio priedas, tačiau apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, jos neįvertino.

21.       Kasacinis teismas pažymėjo, kad šalių sudarytos lizingo sutarties bendrosios dalies 3.5.5 p. nustatyta, kad „visais atvejais draudimo išmoka išmokama Bankui, išskyrus atvejį, jeigu Bankas nustato kitaip“, o 3.5.6 p. nurodyta, kad „Turtą pavogus ar sunaikinus <...>, iš Draudiko Bankui išmokėtos draudimo išmokos pirmiausia padengiama skola Bankui draudimo išmokos dieną, kurią sudaro: 1) visos draudimo išmokos dieną priklausančios sumokėti išmokos (įskaitant, Mokėjimų grafike sąskaitoje nustatytas ir iki draudimo išmokos išmokėjimo dienos apskaičiuotas palūkanas, nesumokėtus eilinius Turto vertės dengimo mokesčius, delspinigius, Baudas ir Draudimo įmokas), 2) neišmokėta likutinė Turto vertė draudimo išmokos įskaitymo į Banko sąskaitą dieną; likusias pinigines lėšas Bankas įsipareigoja pervesti į Kliento sąskaitą ne vėliau kaip per 5 (penkias) darbo dienas nuo pirmiau minėtos skolos padengimo dienos“.

22.       Kasacinis teismas konstatavo, kad šioje byloje žalos (nuostolių) dydis ir priežastinis ryšys tarp jos ir neteisėtų atsakovės veiksmų apeliacinės instancijos teismo nustatyti neatlikus tinkamo formalaus įrodymų vertinimo. Materialiosios teisės normos taikomos pagal jų hipotezėje nurodytas taikymo sąlygas ir teismo byloje nustatytas faktines aplinkybes. Materialiosios teisės normų taikymas nesant nustatytų jų taikymui reikšmingų bylos aplinkybių vertintinas kaip netinkamas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

23.       Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

24.       Apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais, o nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas apsprendžia apeliacinio skundo teisiniai argumentai bei motyvai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 str. 1 d.). Šiuo atveju sprendimo absoliutaus negaliojimo pagrindų nenustatyta.

IV.I. Dėl naujų įrodymų prijungimo

25.       Atsakovas AB SEB bankas pateikė teismui prašymą prie nagrinėjamos bylos prijungti papildomus įrodymus – Ergo Insurance SE Lietuvos filialo atsakymą dėl ginčo automobilio vertės. Nurodė, kad būtinybė pateikti naujus įrodymus iškilo tik Lietuvos Aukščiausiajam Teismui priėmus 2019-07-11 nutartį ir nurodžius, kokios aplinkybės turi būti nustatytos byloje. Atsakovė naujai pateiktu įrodymu siekia įrodyti, jog ginčo automobilio rinkos vertė 2016-07-14 buvo 6 700 Eur, o atskaičius draudimo sutartyje numatytą 10 proc. išskaitą – 6 030 Eur.

26.       Naujų įrodymų priėmimas apeliacinės instancijos teisme yra išimtinė priemonė, o jos taikymo sąlygos apibrėžtos CPK 314 str. Pagal CPK 314 str., apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau yra dvi išimtys: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad įrodymų teikimas byloje negali būti savitikslis, t. y. įrodymas turi paneigti ar patvirtinti turinčias reikšmės bylai aplinkybes.

27.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019-07-11 nutartyje nurodė, kad teisingam šios bylos išnagrinėjimui yra reikšmingos aplinkybės, susijusios su galimu draudimo išmokos dydžiu. Priimant ginčijamą sprendimą už akių aplinkybės, susijusios su ginčo automobilio rinkos kaina ir galimu draudimo išmokos dydžiu, nebuvo nagrinėtos. Todėl atsižvelgiant į šią aplinkybę bei į tai, kad minėtų įrodymų prijungimas, įvertinus jų įrodomąją vertę ir reikšmę sprendimo pagrįstumui, nevilkins bylos nagrinėjimo, bet padės tinkamai nustatyti visas esmines ginčo aplinkybes, apeliantės kartu su 2019-09-23 prašymu pateikiami nauji įrodymai prijungiami prie bylos (CPK 314 str.).

IV.II. Dėl apeliacinio skundo argumentų

28.       Pirmiausia pažymėtina, jog atsakovė yra šalis, dėl kurios buvo priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas už akių. Jos teisę paduoti apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių riboja CPK 285 str. 5 d. įtvirtinta proceso teisės norma, kuria remiantis šalis, dėl kurios priimtas sprendimas už akių, negali šio sprendimo skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka. Atitinkamai, atsakovės teismui pateiktas prašymas dėl Vilniaus apygardos teismo 2017-12-07 sprendimo už akių panaikinimo ir bylos perdavimo iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui šioje proceso stadijoje negali būti nagrinėjamas, atsakovės teismui pateiktas procesinis dokumentas (e. b. 1 t., b. l. 149–152) vertinamas kaip atsiliepimas į ieškovo apeliacinį skundą.

29.       Nagrinėjamu atveju ieškovas apeliaciniu skundu skundė tik pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalį, kuria dalis jo ieškinio (dėl 3 506,24 Eur nuostolių dalies atlyginimo) buvo atmesta. Pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalis, kuria iš dalies patenkintas ieškovo ieškinys (dėl 1 032,52 Eur nuostolių dalies atlyginimo), nebuvo skundžiama, taigi, ši dalis nėra apeliacijos objektas. Kasacinis teismas nagrinėjamoje byloje išaiškino, kad atsakovė, nepasinaudojusi nurodyta specialia teismo sprendimo už akių peržiūrėjimo procedūra, t. y. CPK 287 str. nustatyta tvarka nepadavusi pareiškimo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių peržiūrėjimo, turi prisiimti su tuo susijusias teisines pasekmes, be kita ko, ir sprendimu už akių konstatuotos 1 032,52 Eur dydžio jos prievolės ieškovui egzistavimą.

30.       Pagal CPK 285 str. 1 d. nuostatą, sprendimas už akių gali būti priimtas tais atvejais, kai neatvyksta į parengiamąjį ar teismo posėdį viena iš šalių, kuriai tinkamai pranešta apie posėdžio laiką ir vietą, ir iš jos negautas prašymas nagrinėti bylą jai nedalyvaujant, o atvykusi šalis prašo priimti sprendimą už akių, taip pat kai šalis per nustatytą terminą nepateikia atsiliepimo į ieškinį, paruošiamojo dokumento ir kita šalis savo atsiliepime į ieškinį ar paruošiamajame dokumente prašė priimti sprendimą už akių.

31.       Kasacinis teismas, aiškindamas teismo sprendimo už akių institutą įtvirtinančias proceso teisės normas, yra išaiškinęs, kad sprendimo už akių priėmimas yra viena iš priemonių proceso koncentruotumo principui įgyvendinti, bet ne teisinė sankcija teismo posėdyje nedalyvaujančiai ar procesinio dokumento nepateikusiai šaliai, ir ji turi būti suderinama su pagrindiniu civilinio proceso tikslu – teisingu bylos išnagrinėjimu; teismas neprivalo priimti sprendimo už akių ir gali nagrinėti bylą įprastine tvarka net ir esant procesinėms prielaidoms priimti sprendimą už akių, jeigu jis mano, kad bylos aplinkybės yra sudėtingos ir prieštaringos, kad sprendimu už akių jis negali pasisakyti dėl bylos esmės – patenkinti ar atmesti reikalavimą; CPK 285 str. 2 d. nuostatos „priimdamas sprendimą už akių, teismas atlieka formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą“ negalima aiškinti kaip įpareigojančios teismą priimti sprendimą už akių net ir tuo atveju, kai, jo manymu, byloje pateiktų įrodymų nepakanka teisingam sprendimui byloje priimti, ypač tais atvejais, kai byloje pateiktų įrodymų duomenys yra fragmentiški, prieštaringi, netikslūs, yra kitokių jų esminių trūkumų arba neaiškios bylos aplinkybės, ir tai trukdo teismui padaryti vienareikšmes išvadas priimant sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-02-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2012; 2013-04-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-251/2013, 2018-04-04 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-123-421/2018).

32.       Formalus įrodymų vertinimas reiškia, kad teismui nereikia detaliai tirti įrodymų, nustatinėti konkrečių faktinių bylos aplinkybių, ir teismas pagal byloje esančius įrodymus tik sprendžia, būtų pagrindas tenkinti ieškinį ar jį atmesti, jeigu pasitvirtintų tų įrodymų turinys. Sprendimas už akių gali būti nepalankus ir aktyviajai šaliai, jeigu formaliai įvertinęs įrodymus teismas nustato, kad aktyviosios šalies pozicija nepagrįsta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-10-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-551/2006). Pažymėtina, jog apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl sprendimo už akių teisėtumo ir pagrįstumo, turi, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas, atlikdamas formalų byloje esančių įrodymų vertinimą, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir teisingai aiškino bei taikė teisės normas.

33.       Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas esant CPK 285 str. 1 d. nustatytoms prielaidoms priimti sprendimą už akių, t. y. atsakovei teismo nustatytu terminu nepateikus atsiliepimo į ieškinį ir ieškovui ieškinyje prašant priimti sprendimą už akių, pasinaudodamas savo teise priėmė ginčijamą sprendimą už akių, kuriuo ieškovo ieškinį tenkino iš dalies. Byloje atsiliepimą į ieškinį ir jame nurodytas aplinkybes patvirtinančius įrodymus pateikė ir trečiasis asmuo „Ergo Insurance SE“, veikiantis per Lietuvos filialą. Taigi, pirmosios instancijos teismas atliktas formalus įrodymų vertinimas turėjo apimti šių dalyvaujančių byloje asmenų (ieškovo ir trečiojo asmens) pateiktų įrodymų įvertinimą.

34.       Pirmosios instancijos teismas ieškovo reikalavimą dalyje dėl 3 506,26 Eur nuostolių dydžio atmetė, kadangi laikė, jog minėta ieškovo įmokų dalis, sumokėta nuo 2015-08-06 iki 2016-07-14, negali būti laikoma jo nuostoliais, kadangi jos laikytinos ieškovo atsakovei mokėtinu atlyginimu už naudojimąsi automobiliu. Tačiau Kasacinis teismas nagrinėjamoje byloje nurodė, kad teisingam bylos išsprendimui viena iš aplinkybių, kuri turėjo būti nustatyta, yra tai, ar draudžiamojo įvykio (vagystės) atveju draudiko mokėtina draudimo išmoka, jei nebūtų buvę neteisėtų atsakovės veiksmų, būtų padengusi (visiškai ar iš dalies) ieškovo pagal lizingo sutartį sumokėtas įmokas. Šiai aplinkybei nustatyti reikšmingos šalių sudarytos lizingo sutarties sąlygos, susijusios su turto (automobilio) draudimu, draudimo išmokos mokėjimu.

35.       Iš 2018-08-06 sudarytos lizingo sutarties Nr. 2015-08-0026 (e. b. 1 t., b. l. 29–44) nuostatų matyti, jog pagal minėtos sutarties 3.5.5 p. šalys sutarė, kad „visais atvejais draudimo išmoka išmokama Bankui, išskyrus atvejį, jeigu Bankas nustato kitaip“, o 3.5.6 punkte nurodyta, kad „Turtą pavogus ar sunaikinus <...>, iš Draudiko Bankui išmokėtos draudimo išmokos pirmiausia padengiama skola Bankui draudimo išmokos dieną, kurią sudaro: 1) visos draudimo išmokos dieną priklausančios sumokėti išmokos (įskaitant, Mokėjimų grafike sąskaitoje nustatytas ir iki draudimo išmokos išmokėjimo dienos apskaičiuotas palūkanas, nesumokėtus eilinius Turto vertės dengimo mokesčius, delspinigius, Baudas ir Draudimo įmokas), 2) neišmokėta likutinė Turto vertė draudimo išmokos įskaitymo į Banko sąskaitą dieną; likusias pinigines lėšas Bankas įsipareigoja pervesti į Kliento sąskaitą ne vėliau kaip per 5 (penkias) darbo dienas nuo pirmiau minėtos skolos padengimo dienos“.

36.       Lizingo sutarties specialioje dalyje nurodoma, jog draudimo išmoka yra lygi: lizingo mokėjimų sąskaitoje nurodytai likutinei vertei, galiojančiai draudžiamojo įvykio dienai; automobilio rinkos vertei draudžiamojo įvykio dienai (e. b. 1 t., b. l. 29–30). Atsakovo ir trečiojo asmens sudarytoje 2015-04-14 draudimo sutarties II.12 skyriuje „Draudimo išmoka“ nurodoma, kad „II.12.1. Transporto priemonės visiško sugadinimo arba vagystės atveju draudimo išmoka apskaičiuojama remiantis didesne iš šių sumų draudžiamojo įvykio dieną: II.12.1.1. Jei Transporto priemonė draudžiama Nauja verte (Transporto priemonėmis iki 1 (vienerių) m. senumo) – Transporto priemonės draudimo suma; II.12.1.2 Transporto priemonės rinkos verte įvykio dieną; II.12.1.3. pagal Lizingo sutartį neapmokėta Transporto priemonės likutinė vertė įvykio dieną“.

37.       Taigi, pagal aukščiau nurodytas nuostatas, tuo atveju, jeigu draudimo bendrovė ginčo automobilio vagystę būtų pripažinusi draudžiamuoju įvykiu ir išmokėjusi draudimo išmoką, ji draudimo išmoką būtų išmokėta atsakovui, o likusios piniginės lėšos būtų pervestos ieškovui. Tokiu atveju nagrinėjamoje byloje turėjo būti įvertintas ir draudimo išmokos dydis, atsižvelgiant į tai, kuris dydis draudžiamojo įvykio dienai būtų didesnis: ar automobilio rinkos vertė, ar lizingo mokėjimų sąskaitoje nurodyta likutinė vertė. Teisėjų kolegija pažymi, jog jeigu automobilio rinkos vertė būtų buvusi didesnė nei lizingo mokėjimų sąskaitoje nurodyta likutinė vertė, likusios piniginės lėšos būtų pervestos ieškovui.

38.       Tam, kad galėtų būti apskaičiuoti ieškovo patirti nuostoliai, šioje byloje pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti ginčo automobilio rinkos vertę jos vagystės dieną – 2016-07-14. Pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą už akių nesprendė, kad pagal ginčo aplinkybes tikslinga imtis priemonių nustatyti byloje reikšmingoms aplinkybėms ir yra būtinas išsamus aplinkybių tyrimas (CPK 185 str. 1 d.). Atitinkamai, sprendimas už akių (šiuo atveju – dalyje dėl 3 506,26 Eur nuostolių dydžio atlyginimo) negalėjo būti priimtas, kadangi buvo būtinas išsamus aplinkybių tyrimas, o ne formalus įrodymų vertinimas, nes turimi duomenys nepakankami teisingam sprendimui priimti (CPK 285 str. 3 d. 4 p.). Jeigu, teismo vertinimu, ginčui teisingai išspręsti yra reikalingi papildomi faktiniai duomenys, byla turėjo būti nagrinėjama pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles. Atsižvelgdamas į sprendimo už akių instituto esmę, sprendimo už akių specifinę apskundimo tvarką, apeliacinės instancijos teismas šio trūkumo, t. y. nustatinėti naujas aplinkybes ir bylą nagrinėti iš esmės pagal bendrąsias ginčo teisenos taisyklas, nagrinėjamoje proceso stadijoje ištaisyti negali, nes tokiu atveju byla apeliacinės instancijos teisme būtų nagrinėjama ir įrodymai vertinami iš naujo visais aspektais.

39.       Teisėjų kolegija, remdamasi nustatytomis aplinkybėmis, išdėstytais argumentais ir išvadomis, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, esant tokiai procesinei situacijai, turėjo nepriimti sprendimo už akių (skundžiamoje dalyje dėl 3 506,24 Eur nuostolių dalies atlyginimo), nes nėra būtinosios sąlygos bylai sprendimu už akių baigti. Ginčui teisingai išspręsti yra reikalingi papildomi faktiniai duomenys, byla turi būti nagrinėjama pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles, todėl yra pagrindas panaikinti skundžiamą sprendimą už akių dalyje (dėl 3 506,24 Eur nuostolių dalies atlyginimo) ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 str. 1 d. 4 p.).

40.       Teismų praktikoje yra laikomasi pozicijos, kad, jeigu bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos ar kasaciniame teisme galutinis sprendimas nepriimamas, o panaikinęs procesinį bylą nagrinėjusio teismo sprendimą, teismas grąžina bylą nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų klausimas nesprendžiamas, nes toks apeliacinės instancijos ar kasacinio teismo procesinis sprendimas nelaikytinas palankesniu kuriai nors iš proceso šalių. Šiuo klausimu turi pasisakyti teismas, išnagrinėsiantis bylą iš esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016-04-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-199-916/2016). Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimas už akių naikintinas dalyje ir grąžintinas nagrinėti iš naujo, apeliacinės instancijos teismas nepasisako ir dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Grąžinus bylą nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidos šiuo atveju nepriteistinos, nes jų paskirstymo klausimas spręstinas pirmos instancijos teismas, priimant galutinį sprendimą šioje byloje.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais,

n u t a r i a :

panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimo už akių dalį, kuria netenkintas ieškovo S. G. reikalavimas dėl 3 506,24 Eur nuostolių dalies atlyginimo, ir perduoti šios bylos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjai                                         Alvydas Barkauskas

Andrius Ignotas

Jelena Šiškina