Civilinė byla Nr. e2A-953-407/2022
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00166-2022-4
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.6.10.2.1; 2.6.10.5.2.5
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. gruodžio 22 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Martinavičienės, Tomo Venckaus ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. D. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2022 m. birželio 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. D. ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neteisėtais prokuratūros (prokurorų) ir teismų (teisėjų) veiksmais padarytos žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas A. D., patikslinęs ieškinį, prašė priteisti iš Lietuvos valstybės 50 000 Eur turtinės ir 150 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
2. Ieškovas nurodė, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas (teisėja R. V.) 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-117-734/2009 patenkino A. S. ieškinį ir uždraudė A. D. bei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Laisvas laikraštis“ savaitraštyje „Laisvas laikraštis“ publikuoti rašinius, kuriuose buvęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas A. S. būtų siejamas su akcine bendrove (toliau – AB) „Mažeikių nafta“, su šios bendrovės privatizavimu ir G. K. nužudymu. Šiuo teismo sprendimu taikyta neteisėta cenzūra, kurią draudžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 44 straipsnio 1 dalis ir Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau – Visuomenės informavimo įstatymas) 10 straipsnis. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-257-648/2010 (teisėjas A. P.) ieškovas buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 245 straipsnį ir nubaustas atitinkama bausme, taip pat iš jo nukentėjusiajam A. S. buvo priteista 3 000 Lt neturtinei žalai atlyginti už tai, kad A. D. nevykdė Vilniaus 1 apylinkes teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo, nesusijusio su bausme. Minėtoje baudžiamojoje byloje teisėjas A. P. tiesiogiai pritaikė cenzūrą, tą patį padarė ir Vilniaus apygardos teismo teisėjos D. P.-Z., L. G. ir V. P.-T., kurios tyčia ir sąmoningai atmetė jo ieškinį, žinodamos, kad pažeidžia esminius įstatymo reikalavimus ir nuteisia nekaltą žmogų už teisėtą veiklą. Ieškovui toliau rašant straipsnius minėta tema, Vilniaus miesto apylinkės ir apygardos teismų ieškovas penkis kartus buvo nuteistas vien už tai, kad sąžiningai vykdė žurnalisto pareigą. Vilniaus apygardos prokuratūros, Generalinės prokuratūros prokurorai, Vilniaus miesto apylinkės, apygardos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjai, piktnaudžiaudami tarnyba, klastodami dokumentus, apsimesdami, kad nežino Konstitucijos, veikdami tiesiogine tyčia, ignoruodami ir pateikdami kaip išgalvotus ieškovo pateikiamus įrodymus, daugiau nei dešimt metų jį persekiojo už žurnalistinę veiklą vien todėl, kad jis nesilaikė neteisėtos ir nusikalstamos cenzūros. Ieškovas 2020 m. spalio 2 d. su skundu kreipėsi į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą dėl baudžiamosios bylos Nr. 1-257-648/2010 atnaujinimo. Tačiau 2020 m. spalio 6 d. nutarime Nr. DOK-4826 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas A. G. nepastebėjo skunde išdėstytų argumentų dėl neteisėtos cenzūros ir nusikalstamos teismų sistemos darbo ir nurodė, kad cenzūra yra visiškai legali ir teisėta, kad skunde nėra suformuluoti „aiškūs teisiniai argumentai, pagrindžiantys bylos atnaujinimo pagrindų buvimą“ ir kad nurodyti teisėjo A. P. nusikalstami veiksmai, nuteisiant jį už teisėtą veiklą, nėra bylos atnaujinimo pagrindas. Ieškovo manymu, Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas A. G., nurodęs, kad teisti žmones už teisėtą veiklą yra normali praktika, veikė neteisėtai, pažeidė imperatyvias įstatymo normas ir ieškovo teisę į objektyvų teismą. Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2021 m. gruodžio 27 d. nutartyje nurodė, kad baudžiamoji byla Nr. 1-257-648/2010 sunaikinta, todėl nebegalima jos atnaujinti. Ieškovo manymu, byla buvo sunaikinta norint nuslėpti neteisėtus ir nusikalstamus teisėjų veiksmus. Generalinė prokurorė N. G. atsisakė vykdyti pareigą tirti teisėjų nusikaltimus, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, pažeidė Konstitucijos reikalavimą, kad „įstatymui visi piliečiai lygūs“. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija, nagrinėdama baudžiamąją bylą Nr. 2K-7-205-222/2015 už analogišką veiką ieškovą visiškai išteisino, nes jis nepadarė nusikalstamos veikos. Tačiau visose kitose analogiškose bylose ieškovas iki šiol liko nuteistas, nes teismai ignoruoja minėtą išplėstinės teisėjų kolegijos išaiškinimą.
3. Anot ieškovo, antstolis, vykdydamas A. S. priteistos žalos išieškojimą, 2016 m. gegužės 16 d. varžytinių aktu už 2 800 Eur pardavė ieškovui priklausantį 16 arų žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Turto pardavimas buvo neteisėtas, kadangi antstolis vykdė minėtos baudžiamosios bylos Nr. 1-257-648/2010 ir kitų sufabrikuotų bylų neteisėtus sprendimus priteisti pinigų sumas A. S., todėl ieškovui tiesiogiai buvo padaryta turtinė žala. Lietuvos prezidentė D. G. analogišką 16 arų žemės sklypą tame pačiame (duomenys neskelbtini) nusipirko už 50 000 Eur. Todėl ieškovui padaryta 50 000 Eur turtinė ir 150 000 Eur neturtinė žala už neigiamus išgyvenimus ir sugriautą gyvenimą, kadangi jis negalėjo pasistatyti minėtame sklype namo, per 12 bylinėjimosi metų užaugo vaikai, gyvenimas prabėgo pro šalį. Dėl minėto teistumo ieškovui nebuvo leista dalyvauti Seimo rinkimuose, buvo padaryta žala jo reputacijai.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Panevėžio apygardos teismas 2022 m. birželio 20 d. sprendimu ieškinį atmetė.
5. Teismas nesutiko su ieškovo teiginiu, kad prevencinio ieškinio civilinėje byloje Nr. 2-117-734/2009 patenkinimas reiškia cenzūros taikymą. Anot teismo, ieškinys toje byloje buvo patenkintas siekiant užkirsti kelią ieškovo A. S. teises pažeidžiantiems veiksmams, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.138, 6.255 straipsnių, Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio, draudžiančio skleisti informaciją, pažeidžiančią nekaltumo prezumpciją, bei platinti informaciją, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą, pagrindais ir byloje nustačius, kad atsakovas A. D. ir toliau skleidžia ieškovo A. S. garbę ir orumą žeminančias žinias, keliančias pagrįstą grėsmę žalai atsirasti, ir prieš tai įsiteisėjusiuose sprendimuose ir nuosprendžiuose konstatavus, kad minėta informacija yra neatitinkanti tikrovės, šmeižianti, žeidžianti ieškovo garbę ir orumą.
6. Baudžiamosiose bylose priimtuose teismo nuosprendyje ir nutartyje straipsnių rašymas neprilygintas nusikalstamai veiklai ir cenzūra netaikyta, o ieškovas nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 245 straipsnį iš esmės už tai, kad savo veikloje peržengė saviraiškos laisvės ribas, nevykdė įsiteisėjusio teismo sprendimo, toliau publikavo rašinius darydamas žalą nukentėjusiajam. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. lapkričio 6 d. baudžiamojoje byloje Nr. 2K-525/2012, išnagrinėjusi ieškovo gynėjo kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio, kuriuo A. D. nuteistas pagal BK 245 straipsnį, nuosprendį paliko nepakeistą ir, be kita ko, konstatavo, kad „pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstyti įrodymai, pateiktas jų vertinimas ir padarytos išvados dėl nuteistojo A. D. tyčios turinio patvirtina, kad baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai. Teismų išvada dėl nuteistojo A. D. tiesioginės tyčios nevykdyti teismo sprendimo padaryta vertinant publikacijos turinį ir kontekstą, jos iliustraciją nukentėjusiojo A. S. nuotrauka ir dokumentų kopijomis, pirmesnį jo teistumą už analogišką baudžiamąjį nusižengimą, paties nuteistojo parodymus. Nėra pagrindo teigti, kad tokiu vertinimu buvo pažeistos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) nuostatos ir nesivadovauta įstatymu.“ Taigi apeliacine tvarka nagrinėta baudžiamoji byla Nr. 1A-312-495/2012 patikrinta instancine tvarka, neatitinkantys įstatymų reikalavimų neteisėti teisėjų veiksmai nekonstatuoti.
7. Ieškovas nepateikė įsiteisėjusio teismo nuosprendžio, kuriuo būtų nustatyti žinomai melagingi A. S. parodymai, dėl kurių priimtas neteisėtas ar nepagrįstas sprendimas. Todėl teismas atmetė kaip nepagrįstus šiuos ieškovo argumentus. Teismas pažymėjo, kad nagrinėdama baudžiamąją bylą Nr. 1A-312-495/2012 Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija vertino ieškovo (toje byloje – apelianto) skundo argumentus, susijusius su nukentėjusiojo A. S. parodymų vertinimu, ir padarė išvadą, kad jie nėra susiję su nagrinėjama byla, neturi reikšmės sprendžiant apelianto kaltės pagal BK 245 straipsnį klausimą. Taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad įsiteisėjusių bei nekvestionuojamų teismų procesinių sprendimų, kuriais nustatyta, jog savaitraštyje „Laisvas laikraštis“ paskleistos žinios apie A. S., kaip asmenį susijusį su AB „Mažeikių nafta“, su šios bendrovės privatizavimu ir G. K. nužudymu, neatitinka tikrovės, žemina jo garbę ir orumą, pagrindu ir buvo priimtas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimas. Anot teismo, tai, kad ieškovas turi kitokią nuomonę apie tai, kaip turėjo būti vertinami nukentėjusiojo A. S. parodymai, nesudaro pagrindo pripažinti, kad teismai (teisėjai) pažeidė jo teisę į teisingą, nešališką teismą, kad netinkamai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir, žinodami, kad A. S. parodymai melagingi, tyčia ir sąmoningai jais vadovavosi.
8. Teismas nesutiko su ieškovo vertinimu, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo baudžiamoji byla Nr. 1-257-648/2010 buvo sunaikinta siekiant paslėpti teisėjų ir prokurorų nusikaltimus ir kad ji negalėjo būti sunaikinta, nes nuosprendžiai neįvykdyti. Jokių įrodymų apie minėtą bylą nagrinėjusių teisėjų ir kaltinimą palaikiusių prokurorų nusikaltimus nepateikta, todėl ieškovo su tokiais faktais susieta bylos sunaikinimo priežastis yra nepagrįsta prielaida. Bylos duomenys rodo, kad minėta byla sunaikinta pasibaigus jos saugojimo terminui vadovaujantis 2016 m. rugsėjo 30 d. Teisėjų tarybos nutarimu Nr. 13P-101-(7.1.2) patvirtintos Lietuvos Respublikos teismų procesinių dokumentų saugojimo terminų rodyklės 187 punktu. Ieškovas nepateikė argumentų ir įrodymų, kad šios bylos saugojimo laikotarpis nepasibaigė ar kad buvo pažeisti 187 punkto reikalavimai.
9. Teismo vertinimu, ieškovas iš esmės prašo dar kartą patikrinti įsiteisėjusių teismų procesinių sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą. Teismas byloje dėl žalos atlyginimo priteisimo iš valstybės dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų neturi teisės ir pareigos peržiūrėti ir kitaip vertinti įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu nustatytų aplinkybių, iš naujo įvertinti įrodymus ir padaryti kitokias išvadas dėl patenkinto civilinio ieškinio ar apkaltinamųjų nuosprendžių teisėtumo ir pagrįstumo. Teismo vertinimu, ieškovas neįrodė, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo teisėja R. V., Lietuvos apeliacinio teismo teisėjos D. P.-Z. ir L. G., Vilniaus apygardos teismo teisėja V. P.-T., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjai A. P., A. G., generalinė prokurorė N. G. ieškovo atžvilgiu atliko neteisėtus veiksmus, pasireiškusius sąmoningu ir tyčiniu jo nuteisimu už sąžiningą žurnalisto pareigos vykdymą, persekiojimu už žurnalistinę veiklą, prašymų panaikinti cenzūrą atmetimu, piktnaudžiavimu tarnyba ir dokumentų klastojimu. Ieškovas neįrodė būtinos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėtų veiksmų, todėl teismas konstatavo, kad taikyti civilinę atsakomybę valstybei nėra pagrindo.
10. Teismas vertino kaip nepagrįstą ieškovo argumentą, kad minėti teisėjai ignoravo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos išaiškinimą baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-205-222/2015, kurioje jis buvo išteisintas už analogišką veiklą. Teismas pažymėjo, kad, toje byloje kolegija konstatavo, jog nusikalstamoje veikoje nebuvo BK 245 straipsniui taikyti būtinų objektyvių požymių, nes cituojamuose straipsniuose buvo paskleista informacija, nuomonė pateikiant kritinį teisėjų bei prokurorų darbo vertinimą tiriant ir nagrinėjant bylas, o ne Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu uždraustos publikacijos apie A. S. siejant jį su AB „Mažeikių nafta“, su šios bendrovės privatizavimu ir G. K. nužudymu. Taigi, anot teismo, veika, kuri kolegijos buvo pripažinta nesudarančia BK 245 straipsnio sudėties, pagal objektyviuosius požymius nebuvo analogiška veikai, už kurią ieškovas buvo nuteistas aktualiose šiai bylai baudžiamosiose bylose.
11. Teismas nustatė, kad Lietuvos Aukščiausiojo teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2020 m. spalio 6 d. raštu Nr. DOK-4826, pasirašytu šio skyriaus pirmininko A. G., ieškovui BPK 453 straipsnio 1 dalies pagrindu buvo grąžintas jo 2020 m. spalio 5 d. pareiškimas su prašymu atnaujinti baudžiamąją bylą Nr. 1-257-648/2010 dėl neteisėto spaudos persekiojimo ir netinkamo teisės aktų taikymo ir jo išteisinimo, dėl nusikalstamų teisėjų A. P., D. P.-Z., L. G., V. P.-T. veiksmų, nes nebuvo nustatyta BPK 451 straipsnyje nustatytų bylos atnaujinimo pagrindų, kuriais negali būti ieškovo pareiškime išdėstyti teiginiai apie teisėjų veiksmus ir prašymas įvertinti teisėjo kvalifikaciją. Teismas pažymėjo, kad 2021 m. gruodžio 21 d. nutartyje (teisminio proceso Nr. 1-10-2-00699-2009-9) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija konstatavo, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo baudžiamoji byla Nr. 1-257-648/2010 sunaikinta pasibaigus saugojimo terminui vadovaujantis Lietuvos Respublikos teismų procesinių dokumentų saugojimo terminų rodyklės 187 punktu, todėl objektyviai nebegali būti atnaujinta. Iš 2021 m. lapkričio 15 d. generalinės prokuratūros rašto Nr. 17.2-3187 matyti, kad ieškovui dėl jo kreipimosi buvo atsakyta vadovaujantis patvirtinto Asmenų aptarnavimo Lietuvos Respublikos prokuratūroje aprašo terminais ir tvarka, paaiškinta, kad nėra pagrindo prokurorus ir teisėjus traukti baudžiamojon atsakomybėn dėl jų vykdomų tarnybos pareigų ir kad pareigūnų procesiniai sprendimai turi būti patikrinti skundžiant juos nustatyta tvarka. Ieškovas nesutinka su šiais atsakymais į jo pareiškimus, bet jis patikimais, objektyviais ir leistinais įrodymais nepagrindė, todėl neįrodė, kad jie patvirtina civilinės atsakomybės sąlygą – neteisėtą pareigūnų veikimą (neveikimą), priežastiniu ryšiu susijusį su ieškovo įrodinėjama ir prašoma priteisti turtine ir neturtine žala. Teismas pažymėjo, kad baudžiamasis persekiojimas, įskaitant ikiteisminio tyrimo pradėjimo ar atsisakymo pradėti tvarką, reglamentuojamas išimtinai BPK normomis, todėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo ir atsisakymo jį pradėti klausimai turi būti sprendžiami remiantis BPK nuostatomis. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 22 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad teismams nagrinėti šio kodekso nustatyta tvarka priskiriami ginčai, kylantys iš civilinių, šeimos, darbo, intelektinės nuosavybės, konkurencijos, bankroto, restruktūrizavimo, viešųjų pirkimų ir kitų privatinių teisinių santykių. Todėl bendrosios kompetencijos teismas, ginčo teisena nagrinėdamas civilinę bylą, klausimų, susijusių su ikiteisminiais tyrimais, nesprendžia.
12. Teismas, nenustatęs neteisėtų teismo (teisėjų) ir prokuratūros (prokurorų) veiksmų (neveikimo), dėl kitų ieškiniu įrodinėjamų aplinkybių (priežastinio ryšio, žalos dydžio) pagrįstumo nepasisakė, nes tai netenka teisinės reikšmės, padarius išvadą dėl vienos iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų nebuvimo.
13. Teismo vertinimu, šioje byloje savarankišku ieškinio atmetimo pagrindu yra ieškinio senaties pabaiga iki ieškinio pareiškimo (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Ieškovas ieškinyje pats nurodo, kad žala jam kilo dėl neteisėtų veiksmų, kurie buvo atlikti 2009 m. balandžio 10 d. priėmus sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-117-734/20092010, 2010 m. balandžio 26 d. priėmus nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-257-648/2010, 2012 m. kovo 26 d. priėmus nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 1A-312-495/2012, 2015 m. iš varžytinių pardavus jam priklausantį turtą, taip pat sužinojimą apie savo subjektinių teisių pažeidimą ieškovas sieja su baudžiamosios bylos, kurioje jis buvo išteisintas, išnagrinėjimu 2015 m. (baudžiamoji byla Nr. 2K-7-205-222/2015). Ieškovas su ieškiniu šioje byloje dėl žalos atlyginimo kreipėsi 2022 m. vasario 9 d. ir žymiai praleido trejų metų ieškinio senaties terminą, kurio neprašė atnaujinti, svarbių, nuo jo nepriklausančių objektyvių senaties termino praleidimo priežasčių nenurodė ir neįrodė, o ir teismas jų nenustatė (CK 1.131 straipsnio 2 dalis).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai
14. Ieškovas A. D. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2022 m. birželio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai. Skundą grindžia šiais argumentais:
14.1. Teismui pateikti visi neteisėti nuosprendžiai, ieškovo turto nusavinimo varžytinėse dokumentai ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pranešimas, kad baudžiamoji byla Nr. 1-257-648/2010 sunaikinta, siekiant paslėpti teisėjų ir prokurorų nusikaltimus.
14.2. Teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškinyje nurodyti prokurorai ir teisėjai nepadarė jokių neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo), priežastiniu ryšiu susijusių su ieškovo reikalaujama priteisti žala. Šiuo atveju visi tiek prokuratūros, tiek ir teisėjų veiksmai buvo neteisėti – pritaikyta Konstitucijoje ir įstatymais uždrausta cenzūra, kuri buvo įvardinta kaip „teismo sprendimas“, atsisakant vertinti, kad tas pats sprendimas yra neteisėtas ir pažeidžiantis bet kokius įstatymo reikalavimus. Tiek prokurorai, tiek ir teisėjai veikė neteisėtai, teisė ieškovą už teisėtą veiklą, pritaikę veiksmą, kuris yra uždraustas aukščiausio Lietuvos Respublikos įstatymo – Konstitucijos. Teismai taip pat atsisakė vertinti melagingus vadinamojo „nukentėjusio“ A. S. parodymus.
14.3. Priešingai nei aiškina teismas, draudimas rašyti straipsnius apie A. S. vaidmenį AB „Mažeikių nafta“ privatizavime yra akivaizdi cenzūra. Teismų išvedžiojimai, kad tai nebuvo cenzūra, o rūpestis dėl A. S. reputacijos, kelia tik šypseną ir apgailestavimą, kad ši sistema jau seniai tapo ne teisingumą vykdančia instancija, tačiau organizuotu nusikalstamu susivienijimu.
14.4. Nuo 2010 m. ieškovas nuteistas pagal visokias prokuratūros suklastotas bylas, jam skiriami nuosprendžiai nuolat yra subendrinami. Ieškovas iki šiol nėra sumokėjęs teismo A. S. paskirtos pinigų sumos tariamai žalai atlyginti. Šios aplinkybės įrodo, kad baudžiamoji byla Nr. 1-257-648/2010 negalėjo būti sunaikinta, nes ji nuolat subendrinama su kitomis bylomis ir dar nėra įvykdyta.
14.5. A. S. deklaravo Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai, kad buvo AB „Mažeikių nafta“ akcininku, o paskui melagingu skundu pareikalavo, kad ieškovui būtų uždrausta rašyti straipsnius apie jo ryšius su šia įmone. Ieškovas yra persekiojamas dėl to, kad sąžiningai atlieka savo, kaip žurnalisto, pareigą informuoti visuomenę apie tokius veikėjus, kaip A. S.
14.6. Teismas atsisakė išreikalauti iš Vidaus reikalų ministerijos (toliau – VRM) duomenis apie tai, kodėl buvo atleistas VRM sekretorius J. L., kuris pirmasis viešai prabilo apie A. S. vaidmenį AB „Mažeikių nafta“ privatizavime.
14.7. Visi neteisėti veiksmai atliekami nuo 2009 m. iki šiol. Teismas kažkodėl nusprendė, kad senaties termino pradžia yra skaičiuotina nuo 2015 m., kai neteisėtus, pažeidžiančius imperatyvias teisės normas veiksmus atliko Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas A. G., kadangi jis 2020 m. spalio 6 d. rašte Nr. DOK-4826 ieškovui atsisakė atnaujinti minėtą bylą dėl netinkamai taikytų teisės aktų ir nurodė, kad cenzūra yra visiškai legali bei teisėta ir kad nurodyti teisėjo A. P. nusikalstami veiksmai, nuteisiant jį už teisėtą veiklą, nėra bylos atnaujinimo pagrindas. Lietuvos Respublikos generalinė prokurorė N. G. taip pat atliko neteisėtus veiksmus, nes ji 2021 m. lapkričio 15 d. raštu Nr. 17.2-3187, atsakydama ieškovui į jo 2021 m. lapkričio 8 d. skundą dėl prokuroro pareigų neatlikimo, atsisakė vykdyti pareigą tirti teisėjų nusikaltimus, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, pažeidė Konstitucijos reikalavimą, kad „įstatymui visi piliečiai lygūs“. Būtent šie dokumentai ir turi būti skaičiuojami kaip senaties termino pradžia ieškiniui paduoti, nes kaip tik jie ir nurodė ieškovui, kad jis daugiau neturi jokių galimybių siekti teisingumo.
14.8. Teismas atsisakė vertinti valstybės įmonės Registrų centro pateiktą pažymą, kurioje nurodyta iš ieškovo pavogto sklypo vertė dar 2018 m. – 30 tūkst. Eur. Turint omenyje, kad žemė per 4 metus pabrango bent 50 Eur, reali ieškovo sklypo vertė yra ne mažiau kaip 50 tūkst. Eur.
15. Atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujanti Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, atstovaujama Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro, ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepimuose į apeliacinį skundą prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą.
16. Ministerija nurodo šiuos atsikirtimus į skundo argumentus:
16.1. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, pagrįstai konstatavo, kad apelianto nurodomos aplinkybės, jog į procesinius sprendimus buvo įrašyti melagini duomenys, kad jų pagrindu neteisėtai taikyta cenzūra, kad teisėjai piktnaudžiavo tarnyba, nepagrįstos įrodymais ir bylos nagrinėjimo metu nepasitvirtino. Apeliantas neįrodė ir kitų teismo (teisėjų) padarytų klaidų, kaip jos vertinamos teismų praktikoje. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvada, kad apeliantas neįrodė aplinkybių, sudarančių ieškinio faktinį pagrindą.
16.2. Apeliantas prašo dar kartą patikrinti įsiteisėjusių teismų procesinių sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą. Jokiais atvejais ieškinys dėl žalos atlyginimo dėl neteisėtų teismo veiksmų, kildinamų iš įsiteisėjusio ir nepanaikinto (nepakeisto) teismo procesinio sprendimo, negali būti panaudotas kaip priemonė instancinei teismų sprendimų kontrolei pakeisti. Todėl pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis suformuota teismų praktika, pagrįstai nurodė, kad byloje dėl žalos atlyginimo priteisimo iš valstybės dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų teismas neturi teisės ir pareigos peržiūrėti ir kitaip vertinti įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu nustatytų aplinkybių, iš naujo įvertinti įrodymus ir padaryti kitokias išvadas dėl apkaltinamųjų nuosprendžių teisėtumo ir pagrįstumo. Apeliantas neįrodė vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų. Taip pat apeliaciniame skunde nepateikė argumentų, kodėl pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai neatitinka suformuotos teisminės praktikos.
16.3. Pagal CK 1.129, 1.130 straipsniuose nurodytą teisinį reguliavimą apelianto nurodyta aplinkybė, kad jis gavo A. G. 2020 m. spalio 6 d. raštą ir N. G. 2021 m. lapkričio 15 d. raštą, ieškinio senaties termino nenutraukia ir nesustabdo.
17. Prokuratūra nurodo šiuos atsikirtimus į skundo argumentus:
17.1. Šiai bylai aktualios bylos yra baigtos įsiteisėjusiais galutiniais teismų procesiniais sprendimais, kurie patikrinti instancine tvarka, jie negali būti kvestionuojami, peržiūrėti civilinio proceso tvarka nustatytus faktus nustatant ir įvertinant kitaip, nei konstatuota įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu. Dėl to nėra pagrindo pripažinti, kad šias bylas nagrinėję teisėjai, priimdami procesinius sprendimus, atliko neteisėtus veiksmus (neteisėtą neveikimą).
17.2. Nesant įrodytų neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo taikyti valstybei civilinę atsakomybę.
17.3. Apeliacinis skundas grindžiamas paties ieškovo padarytomis išvadomis, deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, nepagrįstais jokiais objektyviais duomenimis. Apeliantas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių prokurorų, teismo neteisėtus veiksmus.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
18. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
19. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, ex officio (savo iniciatyva) nenustatė CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių reikėtų peržengti apeliaciniame skunde nustatytas ribas.
20. Apeliacinis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškinys dėl žalos, grindžiamos neteisėtais teisėjų veiksmais nagrinėjant civilinę bylą ir baudžiamąją bylą, neteisėtu baudžiamosios bylos sunaikinimu, taip pat neteisėtu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko atsisakymu tenkinti ieškovo prašymą dėl baudžiamosios bylos proceso atnaujinimo ir neteisėtu Lietuvos Respublikos generalinės prokurorės atsisakymu tirti teisėjų nusikaltimus, atlyginimo. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad jis neįrodė vienos iš būtinų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų – neteisėtų veiksmų, teigia, jog teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, taip pat nesutinka su teismo išvada, kad praleistas ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti.
Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių
21. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo teisėja R. V. 2009 m. balandžio 10 d. priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-117-734/2009, kuriuo, vadovaudamasi CK 1.138, 6.255 straipsniais, patenkino ieškovo A. S. prevencinį ieškinį ir uždraudė atsakovams A. D., UAB „Laisvas laikraštis“ savaitraštyje „Laisvas laikraštis“ publikuoti rašinius, kuriuose A. S. būtų siejamas su AB „Mažeikių nafta“, su šios bendrovės privatizavimu ir G. K. nužudymu. Teismas šioje byloje konstatavo, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2006 m. birželio 7 d. įsiteisėjusius sprendimu jau buvo patenkinęs ieškovo prevencinį ieškinį ir uždraudęs savaitraščio „Laisvas laikraštis“ leidėjui UAB „Šilo bitė“ (pardavė leidybos teises UAB „Laisvas laikraštis“) publikuoti visus rašinius, kuriuose A. S. būtų siejamas su AB „Mažeikių nafta“, jos privatizavimu ir G. K. nužudymu. Tačiau savaitraštyje „Laisvas laikraštis“ ir toliau spausdinami tokio paties turinio straipsniai, kuriuose skleidžiami tikrovės neatitinkantys duomenys, dezinformacija, kenkianti ieškovo garbei ir orumui ir daranti jam moralinę žalą. Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, teismas padarė išvadą, kad atsakovai, esant įsiteisėjusiems teismo sprendimams, nuosprendžiams, toliau skleidė ieškovo A. S. garbę ir orumą žeminančias žinias, todėl yra realus pavojus, kad ir ateityje gali būti padaryta žalos ieškovui. Siekdamas užkirsti kelią ieškovo teises pažeidžiantiems veiksmams, keliantiems pagrįstą grėsmę žalai atsirasti, teismas prevencinį ieškinį patenkino. Šis sprendimas apeliacine tvarka nebuvo apskųstas ir įsiteisėjo 2009 m. gegužės 10 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. spalio 19 d. nutartimi atmestas pareiškėjo A. D. prašymas dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-117-734/2009, šią nutartį Vilniaus apygardos teismas 2011 m. balandžio 28 d. nutartimi paliko nepakeistą.
22. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo teisėjas A. P. 2010 m. balandžio 26 d. priėmė nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-257-648/2010, kuriuo A. D. pripažintas kaltu pagal BK 245 straipsnį ir nuteistas atitinkama bausme, taip pat iš dalies patenkintas civilinis ieškinys, kuriuo iš jo nukentėjusiajam A. S. priteista 3 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. A. D. šioje baudžiamojoje byloje nuteistas už tai, kad nevykdė nesusijusio su bausme įsiteisėjusio Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-117-734/2009, kuriuo jam ir UAB „Laisvas laikraštis“ yra uždrausta savaitraštyje „Laisvas laikraštis“ publikuoti rašinius, kuriuose A. S. būtų siejamas su AB „Mažeikių nafta“, su šios bendrovės privatizavimu ir G. K. nužudymu, t. y. už tai, kad jis, būdamas UAB „Laisvas laikraštis“ direktoriumi ir savaitraščio „Laisvas laikraštis“ redaktoriumi, 2009 m. rugsėjo 12 d. savaitraštyje „Laisvas laikraštis“ (2009 m. rugsėjo 12–18 d. Nr. 33) straipsnyje „Prokurorai gelbėja A. S. nuo baudžiamosios atsakomybės“, 2009 m. rugsėjo 19 d. savaitraštyje „Laisvas laikraštis“ (2009 m. rugsėjo 19–25 d. Nr. 34) straipsnyje „Prokurorai gelbėja A. S. nuo baudžiamosios atsakomybės“, 2009 m. rugsėjo 26 d. savaitraštyje „Laisvas laikraštis“ (2009 m. rugsėjo 26–spalio 2 Nr. 35) straipsnyje „Prokurorai gelbėja A. S. nuo baudžiamosios atsakomybės“ A. S. siejo su AB „Mažeikių nafta“, su šios bendrovės privatizavimu ir G. K. nužudymu. Vilniaus apygardos teismas 2010 m. liepos 7 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-741/10 atmetė nuteistojo A. D. apeliacinį skundą dėl minėto nuosprendžio ir šis nuosprendis įsiteisėjo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 25 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-2/2011 atmestas nuteistojo A. D. kasacinis skundas dėl minėto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties.
23. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 25 d., 2013 m. liepos 17 d. ir 2016 m. rugpjūčio 10 d. nutartimis atmesti A. D. skundai dėl Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro (pavaduotojo, einančio generalinio prokuroro pareigas) 2012 m. gruodžio 13 d., 2013 m. balandžio 18 d. ir 2016 m. birželio 20 d. nutarimų, kuriais atsisakyta pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių baudžiamojoje byloje Nr. 1-257-648/2010. Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 7 d., 2013 m. rugpjūčio 9 d. ir 2016 m. rugpjūčio 10 d. nutartimis A. D. skundai dėl minėtų pirmosios instancijos teismo nutarčių atmesti.
24. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas A. G. 2020 m. spalio 6 d. raštu Nr. DOK-4826, vadovaudamasis BPK 453 straipsnio 1 dalimi, grąžino A. D. pareiškimą, kuriame prašoma atnaujinti baudžiamąją bylą dėl neteisėto spaudos persekiojimo ir netinkamų teisės aktų taikymo, dėl nusikalstamų teisėjų A. P., D. P.-Z, L. G. veiksmų.
25. Lietuvos Respublikos generalinė prokurorė N. G. 2021 m. lapkričio 15 d. raštu Nr. 17.2-3187, atsakydama į 2021 m. lapkričio 8 d. gautą A. D. skundą (reg. Nr. AP-28811), kuriame keliamas klausimas dėl generalinės prokurorės pavaduotojo G. I, veiksmų pateikiant A. D. 2021 m. spalio 20 d. atsakymą ir prašoma nušalinti šį generalinės prokurorės pavaduotoją nuo pareigų bei jo atžvilgiu pradėti ikiteisminį tyrimą dėl tarnybos pareigų neatlikimo, nurodė, kad vadovaujantis Asmenų aptarnavimo Lietuvos Respublikos prokuratūroje aprašo 42.4, 42.5, 53 punktais skundas nenagrinėjamas.
26. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 21 d. nutartimi pareiškėjo A. D. 2021 m. lapkričio 22 d. pateiktas pareiškimas dėl baudžiamosios bylos Nr. 1-257-648/2010 atnaujinimo dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo paliktas nenagrinėtas kaip neatitinkantis BPK nustatytų reikalavimų. Nutartyje taip pat nurodyta, kad ši baudžiamoji byla, vadovaujantis Teisėjų tarybos 2016 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 13P-101-(7.1.2) patvirtintos Lietuvos Respublikos teismų procesinių dokumentų saugojimo terminų rodyklės 187 punktu, sunaikinta pasibaigus saugojimo terminui, taigi objektyviai net ir negali būti atnaujinama (BPK 452 straipsnio 1 dalis).
Dėl atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų
27. Pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Pagal to paties straipsnio 2 dalį žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad be turtinės žalos, atlyginama ir neturtinė žala.
28. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant ir taikant CK 6.272 straipsnio 1 dalį, yra nurodyta, kad tai yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis, kai valstybės civilinė atsakomybė kyla nepaisant ikiteisminio tyrimo, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Tai reiškia, kad civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų veiksmų, žalos fakto ir priežastinio neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos ryšio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-231-695/2019 34 punktą). Procesinė pareiga įrodyti minėtas sąlygas tenka ieškovui, reikalaujančiam atlyginti tokio pobūdžio žalą (CPK 178 straipsnis). Neįrodžius bent vienos iš nurodytų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-339-684/2021 27 punktą).
29. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį valstybės atsakomybė atsiranda tik esant teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltei. Iš CK 6.272 straipsnio 2 dalies normos darytina išvada, kad joje nustatyta valstybės civilinė atsakomybė už žalą, padarytą dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės tuo atveju, kai jie padaryti vykdant teisingumą, o ne už žalą, padarytą kitais teisėjo ar teismo pareigūnų veiksmais. Skirtingai nuo CK 6.272 straipsnio 1 dalies normos, pagal šio straipsnio 2 dalį valstybės atsakomybė atsiranda tada, kai vykdomas teisingumas pagal Civilinio proceso normas. <…> Teisėjo (teismo) kaltė gali būti konstatuota padarius akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą; sprendžiant teisėjo kaltės klausimą, būtina nustatyti, kad teisėjas, priimdamas procesinį sprendimą, ne tik aiškiai pažeidė įstatymus, bet kad ir kitas teisėjas tokioje pačioje situacijoje būtų pasielgęs kitaip (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2011).
30. Kasacinio teismo praktikoje taip pat yra išaiškinta, kad tais atvejais, kai žalos atlyginimo reikalavimas kildinamas iš įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo, kuris nėra panaikintas (pakeistas) instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka, bylą dėl žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas, vertindamas teismo veiksmų neteisėtumą, kaip civilinės atsakomybės sąlygą, turi nustatyti, ar ieškovo nurodomos teismo klaidos (neteisėti veiksmai) yra tokios, kurios reiškia, jog procesinis teismo sprendimas yra akivaizdžiai neteisėtas, savavališkas, priimtas ignoruojant (šiurkščiai ir akivaizdžiai pažeidžiant) svarbiausius teisės principus, įtvirtintus nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose, arba aiškią, nusistovėjusią teismų praktiką. Jokiais atvejais ieškinys dėl žalos atlyginimo dėl neteisėtų teismo veiksmų, kildinamų iš įsiteisėjusio ir nepanaikinto (nepakeisto) teismo procesinio sprendimo, negali būti panaudotas kaip priemonė instancinei teismų sprendimų kontrolei pakeisti, kai asmuo, kurio skundas atmestas, pateikia žalos atlyginimo ieškinį, siekdamas dar sykį patikrinti įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-635-915/2015).
31. Nagrinėjamu atveju apeliantas teismų (teisėjų) veiksmų neteisėtumą grindžia tuo, kad, jo įsitikinimu, teismų priimtais procesiniais sprendimais tiek civilinėje byloje Nr. 2-117-734/2009, kurioje patenkintas A. S. prevencinis ieškinys, tiek baudžiamojoje byloje 1-257-648/2010, kurioje apeliantas nuteistas už įsiteisėjusio teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-117-734/2009 nevykdymą ir iš jo nukentėjusiajam A. S. priteista 3 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, pritaikyta neteisėta cenzūra, apeliantas nuteistas už sąžiningą žurnalisto pareigos vykdymą.
32. Teisėjų kolegija, išanalizavusi nagrinėjamos bylos medžiagą, neturi pagrindo sutikti su apeliaciniame skunde nurodomais argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus ir nepagrįstai atsisakė išreikalauti papildomus įrodymus, kurie, anot apelianto, patvirtina neteisėtus teismų (teisėjų) veiksmus. Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-117-734/2009 patenkintas A. S. prevencinis ieškinys ir atsakovams A. D. bei UAB „Laisvas laikraštis“ uždrausta savaitraštyje „Laisvas laikraštis“ publikuoti rašinius, kuriuose A. S. būtų siejamas su AB „Mažeikių nafta“, su šios bendrovės privatizavimu ir G. K. nužudymu, taip skleidžiant tikrovės neatitinkančius duomenis, kenkiant A. S. garbei ir orumui bei darant jam moralinę žalą. Šis teismo sprendimas yra įsiteisėjęs. Nors minėtas sprendimas apeliacine tvarka nebuvo apskųstas, taigi, instancine tvarka jo teisėtumas ir pagrįstumas nebuvo patikrintas, tačiau iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. spalio 19 d. nutartimi atmestas pareiškėjo A. D. prašymas dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-117-734/2009, o šią nutartį Vilniaus apygardos teismas 2011 m. balandžio 28 d. nutartimi paliko nepakeistą. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, nėra pagrindo konstatuoti, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-117-734/2009 yra akivaizdžiai neteisėtas, priimtas padarius akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą, pažeidžiant svarbiausius teisės principus arba aiškią, nusistovėjusią teismų praktiką. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas šioje byloje iš esmės kvestionuoja jam nepalankaus įsiteisėjusio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, tačiau vien tai, kad apeliantas nesutinka su teismo sprendimu minėtoje civilinėje byloje, negali būti pagrindas pripažinti šį sprendimą priėmusio teismo (teisėjos) veiksmus neteisėtais ir tuo pagrindu reikalauti iš valstybės žalos atlyginimo.
33. Kaip minėta, pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį civilinė atsakomybė taikoma neteisėto nuteisimo atveju. Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. balandžio 26 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-257-648/2010 apeliantas pripažintas kaltu pagal BK 245 straipsnį ir nuteistas už įsiteisėjusio Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-117-734/2009 nevykdymą. Šio nuosprendžio teisėtumas ir pagrįstumas patikrintas tiek apeliacinės instancijos teismo, tiek kasacinio teismo, todėl nėra pagrindo sutikti su apelianto teiginiu, kad minėtas teismo nuosprendis yra akivaizdžiai neteisėtas. Apeliantas teigia, kad minėtas nuosprendis priimtas vadovaujantis melagingais nukentėjusio A. S. parodymais, tačiau, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, tokius apelianto argumentus įvertino ir atmetė minėtą baudžiamąją bylą apeliacine tvarka išnagrinėjęs Vilniaus apygardos teismas. Taigi apeliantas iš esmės siekia dar kartą patikrinti įsiteisėjusio teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien tai, kad apeliantas mano, jog nukentėjusiojo A. S. parodymai minėtoje baudžiamojoje byloje turėjo būti įvertinti kitaip, nesudaro pagrindo pripažinti, jog baudžiamoji byla išnagrinėta neteisingai ir apeliantas nuteistas nepagrįstai. Dėl to darytina išvada, kad apeliantas neįrodė minėtą baudžiamąją bylą nagrinėjusių teismų (teisėjų) neteisėtus veiksmus, kurių pagrindu būtų galima reikalauti iš valstybės žalos atlyginimo.
34. Apelianto argumentas dėl baudžiamosios bylos Nr. 1-257-648/2010 sunaikinimo taip pat nepagrindžia teismo neteisėtų veiksmų, sprendžiant civilinės atsakomybės taikymo pagal CK 6.272 straipsnį klausimą. Iš pateiktų duomenų nustatyta, kad minėta baudžiamoji byla sunaikinta pasibaigus jos saugojimo terminui vadovaujantis 2016 m. rugsėjo 30 d. Teisėjų tarybos nutarimu Nr. 13P-101-(7.1.2) patvirtintos Lietuvos Respublikos teismų procesinių dokumentų saugojimo terminų rodyklės 187 punktu. Apeliantas teigia, kad minėta baudžiamoji byla negalėjo būti sunaikinta, nes toje byloje paskirta bausmė yra subendrinama su kitais nuosprendžiais jam paskirtomis bausmėmis, be to, jis dar nėra sumokėjęs toje byloje A. S. priteisto žalos atlyginimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis argumentas stokoja pagrįstumo, be to, apeliantas nepagrindžia, kaip minėta aplinkybė dėl baudžiamosios bylos sunaikinimo yra susijusi su jo reikalaujamos priteisti žalos atsiradimu.
35. Apelianto teigimu, Lietuvos Respublikos generalinė prokurorė N. G. taip pat atliko neteisėtus veiksmus, nes ji 2021 m. lapkričio 15 d. raštu Nr. 17.2-3187, atsakydama į jo 2021 m. lapkričio 8 d. skundą dėl prokuroro pareigų neatlikimo, atsisakė vykdyti pareigą tirti teisėjų nusikaltimus, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, pažeidė Konstitucijos reikalavimą, kad „įstatymui visi piliečiai lygūs“. Iš minėto rašto matyti, kad apelianto skundą Generalinė prokuratūra atsisakė nagrinėti, išaiškindama, kad, vadovaujantis Asmenų aptarnavimo Lietuvos Respublikos prokuratūroje aprašo, patvirtinto generalinio prokuroro 2020 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. I-103, 53 punkto nuostatomis, Generalinės prokuratūros 2021 m. spalio 20 d. atsakymas gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos administraciniam teismui per vieną mėnesį nuo jo gavimo dienos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme nustatyta tvarka, bei nustačiusi, jog apeliantas Generalinės prokuratūros 2021 m. spalio 20 d. atsakymą yra apskundęs Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į Generalinės prokuratūros 2021 m. lapkričio 15 d. rašte Nr. 17.2-3187 nurodytas aplinkybes, nėra pagrindo sutikti su apelianto teiginiu, kad šį raštą pasirašiusi generalinė prokurorė atliko neteisėtus veiksmus, dėl kurių apeliantui buvo padaryta turtinė ar neturtinė žala.
36. Atsižvelgiant į tai, kas šioje nutartyje pirmiau išdėstyta, darytina išvada, kad apeliantas neįrodė teismų (teisėjų) ir (ar) prokuratūros (prokurorų) neteisėtų veiksmų (neveikimo), dėl kurių būtų galima reikalauti iš valstybės žalos atlyginimo pagal CK 6.272 straipsnį (CPK 178, 185 straipsniai). Nenustačius neteisėtų veiksmų, nėra vienos iš būtinų sąlygų taikyti civilinę atsakomybę, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė apelianto ieškinį, išsamiau nepasisakydamas dėl kitų sąlygų (priežastinio ryšio, žalos fakto ir dydžio) (ne)buvimo.
Dėl ieškinio senaties kaip savarankiško pagrindo atmesti ieškinį
37. Ieškinio senaties termino pabaiga nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, bet ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1, 2 dalys). Atsakovė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, byloje prašė taikyti ieškinio senatį ir šiuo savarankišku pagrindu ieškinį atmesti.
38. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o ši teisė atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 1 dalies 9 punktas).
39. Nagrinėjamu atveju apeliantas jam padarytą žalą kildino iš teismų (teisėjų) neteisėtų veiksmų, atliktų priėmus 2009 m. balandžio 10 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-117-734/20092010, 2010 m. balandžio 26 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-257-648/2010, 2012 m. kovo 26 d. priėmus nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 1A-312-495/2012, 2015 m. iš varžytinių pardavus jam priklausantį turtą, taip pat sužinojimą apie savo subjektinių teisių pažeidimą apeliantas siejo su kitos baudžiamosios bylos, kurioje jis buvo išteisintas, išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinei septynių teisėjų kolegijai priėmus 2015 m. spalio 1 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-205-222/2015). Apeliantas su ieškiniu dėl žalos atlyginimo šioje byloje kreipėsi 2022 m. vasario 9 d., todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog apeliantas žymiai praleido trejų metų ieškinio senaties terminą pareikšti reikalavimus, kurie grindžiami pirmiau nurodytais teismų (teisėjų) neteisėtais veiksmais. Apeliantas neprašė atnaujinti praleisto senaties termino ir nenurodė bei neįrodė svarbių senaties termino praleidimo priežasčių, o ir teismas jų nenustatė (CK 1.131 straipsnio 2 dalis).
40. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas nepagrįstai nusprendė, jog senaties termino pradžia skaičiuotina nuo 2015 m., kai neteisėtus veiksmus atliko Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas A. G., 2020 m. spalio 6 d. raštu Nr. DOK-4826 atsisakydamas atnaujinti minėtą baudžiamąją bylą, bei Lietuvos Respublikos generalinė prokurorė N. G., 2021 m. lapkričio 15 d. raštu Nr. 17.2-3187 atsakydama į apelianto 2021 m. lapkričio 8 d. skundą dėl prokuroro pareigų neatlikimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis argumentas nepaneigia pirmiau nurodytos išvados dėl praleisto ieškinio senaties termino reikšti reikalavimus, kurie grindžiami iki 2015 m. atliktais teismų (teisėjų) neteisėtais veiksmais.
Dėl bylos procesinės baigties
41. Vadovaudamasi nustatytomis aplinkybėmis ir nurodytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė ginčui aktualias materialiosios teisės normas, nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos, įvertino byloje pateiktus įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio apelianto apeliacinio skundo argumentais naikinti nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas Panevėžio apygardos teismo 2022 m. birželio 20 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
42. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas, tiek kasacinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018, 22–26 punktai; 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-403/2022, 29 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
Panevėžio apygardos teismo 2022 m. birželio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Teisėjai Danguolė Martinavičienė
Tomas Venckus
Vigintas Višinskis