Civilinė byla Nr.2S-476-467/2011
Procesinio sprendimo kategorijos 110.1.; 122.1.; 122.3.; 122.4.
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
2011 m. gegužės 4 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro
kolegijos pirmininkė Alma Urbanavičienė (pranešėja),
kolegijos teisėjai Romualda Janovičienė, Petras Jaržemskis,
kolegijos posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo „Swedbank“, AB atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 8 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „BM būstas“ ieškinį atsakovui „Swedbank“, AB dėl sutarties sąlygos pakeitimo, tretieji asmenys – I. L. ir E. L..
Kolegija
n u s t a t ė :
Ieškovas UAB „BM būstas“ 2010-09-28 kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui „Swedbank“, AB, prašydamas pakeisti 2004 m. spalio 21 d. kredito sutarties Nr.04-038426-AK su pakeitimais sąlygą, reglamentuojančią kredito grąžinimo terminą, numatant, kad visas kreditas grąžinamas iki 2013 m. birželio 30 d., taip pat pakeisti tos pačios sutarties sąlygą, reglamentuojančią palūkanų už kreditą mokėjimo tvarką, numatant, kad palūkanų per laikotarpį nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2013 m. birželio 30 d. mokėjimo terminas atidedamas iki 2013 m. birželio 30 d.
Šio ieškinio užtikrinimui ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones - sustabdyti priverstinio skolos išieškojimo veiksmus civilinėje byloje Nr.I-1416/2010 iki kol įsiteisės Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr.2-21130-872/2010 pagal ieškovo UAB „BM būstas“ ieškinį atsakovui „Swedbank“, AB dėl sutarties termino pratęsimo. Nurodė, kad 2010-10-25 ieškovas ir trečiasis asmuo I. L. gavo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus nutartį Nr.I-1416/2010 dėl priverstinio skolos išieškojimo iš skolininko ir įkeisto daikto savininko UAB „BM būstas“, įkeistų daiktų savininkų I. L. ir E. L. įkeisto turto pagal pareiškėjo Swedbank“, AB 2010-10-19 įspėjimą. Nutartimi hipotekos skyrius areštavo UAB „BM būstas“, I. L. ir E. L. įkeistą turtą, kuriuo buvo užtikrintas sutarties vykdymas ir įspėjo, kad per vieną mėnesį nuo nutarties nuorašo įteikimo dienos negrąžinus skolos, įkeisti daiktai bus parduoti iš varžytynių arba perduoti kreditoriui administruoti. Nepatenkinus prašymo dėl laikinosios apsaugos priemonės taikymo, teismo sprendimas, priimtas šioje byloje neteks prasmės, nes iki jo priėmimo skola bus išieškota iš įkeisto turto.
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010 m. lapkričio 8 d. nutartimi ieškovo prašymą patenkino ir sustabdė priverstinio skolos išieškojimo veiksmus civilinėje byloje Nr.I-1416/2010 iki kol įsiteisės Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr.2-21130-872/2010 pagal ieškovo UAB „BM būstas“ ieškinį atsakovui „Swedbank“, AB dėl sutarties termino pratęsimo. Teismas nustatė, jog ieškinys yra pareikštas dėl 2004 m. spalio 21 d. kredito sutarties Nr.04-038426-AK su pakeitimais sąlygos, reglamentuojančios kredito grąžinimo terminą, pakeitimo. Šios kredito sutarties įvykdymas užtikrintas hipoteka. Šiuo atveju kredito grąžinimo terminas pagal sutartį suėjo 2010-06-30. Atsakovas 2010-10-22 kreipėsi į hipotekos skyrių dėl priverstinio skolos išieškojimo ir 2010-10-25 priimta hipotekos teisėjos nutartimi buvo areštuotas UAB „BM būstas“, I. L. ir E. L. pagal minimą sutartį įkeistas turtas. Teismas padarė išvadą, jog palankaus ieškovui teismo sprendimo atveju, nepritaikius prašomos laikinosios apsaugos priemonės, nepagrįstai būtų pažeisti ieškovo interesai ir apribotos ieškovo teisės ateityje įvykdyti prievolę atsakovui pagal ginčijamą kredito sutartį. Tiek teismui priėmus ieškovui palankų teismo sprendimą, tačiau jam ateityje nevykdant įsipareigojimo pagal kredito sutartį, tiek teismui atmetus ieškinį, nėra pagrindo spręsti, jog atsakovo galimybės susigrąžinti skolą yra suvaržytos, kadangi jo turtiniai interesai yra apsaugoti ieškovui priklausančio turto įkeitimu.
Atskiruoju skundu atsakovas „Swedbank“, AB prašo nutartį panaikinti. Nurodo, kad ginčas dėl kredito sutarties pakeitimo yra turtinis ir žyminis mokestis turi būti sumokėtas kaip už turtinį ginčą. Tuo tarpu ieškovas sumokėjo žyminį mokestį kaip už neturtinį ginčą. Tarp šalių susiklostė prievoliniai kreditavimo santykiai, kylantys iš „Swedbank“, AB ir UAB „BM Būstas“ jau iki ieškinio pateikimo teisme pasibaigusios 2004 m. spalio 21 d. kredito sutarties, pagal kurią ieškovo UAB „BM Būstas“ pradelsta skola yra 9578086,10 eurų. Todėl ieškovo ieškinio dalykas yra 9578086,10 eurų pradelstos skolos grąžinimo atidėjimas iki 2013 birželio 30 d. Ieškovas prašo ne tik atidėti jau pradelstos skolos sumos grąžinimą, bet ir atidėti dar nepriskaičiuotų už laikotarpį iki 2013 m. birželio 30 d. palūkanų grąžinimą. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas, remdamasis CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktu privalėjo atsisakyti priimti ieškinį, nes civilinė byla pagal tokį ieškinį teisminga Vilniaus apygardos teismui. Rūšinio teismingumo taisyklių pažeidimas yra absoliutus bet kokio sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 str. 2 d. 6 p.). Net ir pilnai patenkinus ieškinį, t.y. pakeitus 2004 m. spalio 21 d. kredito sutartį Nr.04-038426-AK (su visais pakeitimais ir papildymais) pagal ieškovo reikalavimus, teismo sprendimą būtų galima įvykdyti pagal teismo pakeistas sąlygas. UAB „BM Būstas“ prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones remiasi tik prielaidomis. Ieškinio ir prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones reikalavimai iš principo yra tapatūs, todėl, teismui pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, t.y. uždraudus „Swedbank“, AB reikalauti jau padarytų nuostolių atlyginimo, iš principo būtų išspręstas ginčas ir patenkinti ieškovo reikalavimai. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad prasidėjo UAB „BM Būstas“ priverstinis skolos išieškojimas iš įkeisto turto vertės, nes toks procesas realiai dar nevyksta. Ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad šiuo metu turi galimybę grąžinti ir 2013 m. birželio 30 d. turės galimybę grąžinti pradelstą skolą, taip pat nepateikė įrodymų, kad galės padengti ir kitus „Swedbank“, AB patirtus nuostolius. Kadangi teismas nusprendė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jis taip pat turėjo taikyti „Swedbank“, AB nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo institutą. Ieškinio civilinėje byloje reikalavimas iš principo sutampa su prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones reikalavimu, kas reiškia, jog ieškovas, piktnaudžiaudamas teise, siekia suklaidinti teismą ir ginčą išspręsti jau laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje, todėl teismas privalėjo atsisakyti ginti UAB „BM Būstas“ teisę, kuria piktnaudžiaujama.
Atsiliepimų į atskirąjį skundą įstatymo nustatytu terminu nebuvo gauta.
Atskirasis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir atskirojo skundo motyvus, konstatuoja, kad atskirasis skundas nesudaro pagrindo skundžiamai teismo nutarčiai panaikinti.
CPK 6 straipsnyje įtvirtintas teisingumo principas reiškia, kad pažeista ar ginčijama subjektinė teisė bus apginta tik tada, kai teismo sprendimas, kuriuo patenkintas ieškinys, bus pilnai įvykdytas. Tuo tikslu įstatymų leidėjas CPK 144-152 straipsniuose įtvirtino laikinųjų apsaugos priemonių institutą. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti neįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės taikomos, siekiant užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, todėl jos turi atitikti ieškovo pareikšto reikalavimo esmę ir būti susijusios su galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymu. Konkrečios laikinosios apsaugos priemonės taikomos, atsižvelgiant į bylos pobūdį, ieškinio reikalavimą, atsakovo veiksmus ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes.
Nagrinėjamoje byloje ieškovas UAB „BM būstas“ 2010 m. rugsėjo 28 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui „Swedbank“, AB, prašydamas pakeisti 2004 m. spalio 21 d. kredito sutarties Nr.04-038426-AK su pakeitimais sąlygą, reglamentuojančią kredito grąžinimo terminą, numatant, jog visas kreditas grąžinamas iki 2013 m. birželio 30 d., taip pat pakeisti tos pačios sutarties sąlygą, reglamentuojančią palūkanų už kreditą mokėjimo tvarką, numatant, kad palūkanų per laikotarpį nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2013 m. birželio 30 d. mokėjimo terminas atidedamas iki 2013 m. birželio 30 d. Taigi ieškinio patenkinimo atveju tiek kredito, tiek palūkanų, už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 1 d., mokėjimo terminas būtų atidėtas iki 2013 m. birželio 30 d. ir sutartis iki šio termino toliau būtų vykdoma (grąžinamas kreditas) teismo tvarka pakeistomis sutarties sąlygomis.
Iš ieškinyje nurodytų aplinkybių ir prie jo pridėtos 2004 m. spalio 21 d. kredito sutarties Nr.04-038426-AK bei 2009 m. birželio 30 d. susitarimo dėl šios sutarties sąlygų pakeitimo ir papildymo (b.l. 61) matyti, jog galutinis kredito grąžinimo terminas suėjo 2010 m. birželio 30 d. Civilinės bylos duomenys tvirtina, jog, suėjus kredito grąžinimo terminui, tačiau ieškovui UAB „BM būstas“ (skolininkui) kredito negrąžinus, atsakovas „Swedbank“, AB (kreditorius) kreipėsi į teismą dėl priverstinio skolos išieškojimo ir Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos teisėja 2010 m. spalio 25 d. nutartimi areštavo įkeistus nekilnojamuosius daiktus bei įspėjo ieškovą (skolininką) UAB „BM būstas“ bei įkeisto daikto savininkus (trečiuosius asmenis), kad, negrąžinus skolos per vieną mėnesį nuo nutarties įteikimo dienos, įkeisti daiktai bus parduoti iš varžytynių arba perduoti kreditoriui administruoti (b.l. 123-125). Tokiu būdu priverstinis skolos išieškojimas jau yra pradėtas. Taigi, tuo atveju, jei iš ieškovo būtų išieškota skola, būsimas galimai palankus ieškovui teismo sprendimas taptų iš esmės beprasmiu, kadangi atsakovo naudai išieškojus negrąžintą kreditą su delspinigiais, kredito grąžinimas teismo pakeistomis sutarties sąlygomis jau nebūtų aktualus ir galimas. Dėl to apelianto argumentai, kad net pilnai patenkinus ieškovo ieškinį, t.y. pakeitus kredito sutartį pagal ieškovo reikalavimus, teismo sprendimo įvykdymas nepasunkėtų, kadangi sutartis būtų toliau vykdoma pagal teismo pakeistas sąlygas, atmestini kaip nepagrįsti.
Apeliantas nepagrįstai nurodo, jog ieškinio ir ieškovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo reikalavimai yra tapatūs, kadangi ieškiniu ieškovas prašo pakeisti kredito sutarties sąlygas, o prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo prašo stabdyti pradėtus priverstinio skolos išieškojimo veiksmus civilinėje byloje Nr.I-1416/2010, t.y. laikinųjų apsaugos priemonių tikslas yra užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, įvertinus realią grėsmę, jog galimas palankus ieškovui teismo sprendimas bus neįvykdytas. Taigi, akivaizdu, kad vien dėl to, jog ieškinio reikalavimas ir prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės yra susiję pagal savo turinį, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių konkrečiu atveju galimas palankus ieškovui teismo sprendimas nepasieks CPK 2 straipsnyje numatytų tikslų arba gali sukelti negrįžtamas pasekmes, t.y., neužkirtus atsakovui kelio išieškoti priverstine tvarka negrąžintą kreditą su delspinigiais, kredito grąžinimas teismo pakeistomis sutarties sąlygomis jau taptų nebeaktualus, taigi ir vėlesnis teismo sprendimo vykdymas būtų labai apsunkintas. Todėl skundžiama nutartis priimta atsižvelgiant į pareikšto ieškinio esmę, kuriuo siekiama pakeisti šalių sutarties sąlygas, ir laikytina, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas ne tik pasidarytų neįmanomas, bet ir pats savaime prarastų esmę. Taikytos laikinosios apsaugos priemonės yra adekvačios ir proporcingos susidariusioje situacijoje.
Apeliantas taip pat nepagrįstai atskirajame skunde nurodo, jog Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos teisėjos 2010 m. spalio 25 d. nutartis, kuria areštuoti įkeisti nekilnojamieji daiktai bei įspėtas ieškovas ir įkeisto daikto savininkai, kad, negrąžinus skolos per vieną mėnesį nuo nutarties įteikimo dienos, įkeisti daiktai bus parduoti iš varžytynių arba perduoti kreditoriui administruoti, nelaikytini priverstiniu skolos išieškojimu. Nors šiuo atveju nurodyta nutartimi teismo veiksmai ir nebuvo tiesiogiai nukreipti į skolos išieškojimą iš įkeisto turto, kadangi šia nutartimi tik areštuotas įkeistas turtas ir skolininkas įspėtas, tačiau šie veiksmai yra pradiniai priverstinio skolos išieškojimo veiksmai, kadangi be daiktų arešto ir skolininko įspėjimo teismas negali priimti nutarties dėl priverstinio skolos išieškojimo (CPK 558 str. 2 d.). Be to teisėjų kolegija pažymi, jog laikinosios apsaugos priemonės yra prevencinės priemonės, dėl to jų taikymo metu nėra svarbi aplinkybė, kad hipotekos teisėjas būtų priėmęs konkrečią nutartį išieškoti skolą, parduodant įkeistą daiktą iš varžytynių arba perduodant įkeistą daiktą kreditoriui administruoti.
Nepagrįstai apeliantas skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, turėjo taikyti atsakovo „Swedbank“, AB nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo institutą ir įpareigoti ieškovą į teismo depozitinę sąskaitą sumokėti 1772071,02 Lt eurų galimų atsakovo nuostolių atlyginimui. Iš CPK 147 straipsnio pirmosios dalies formuluotės matyti, kad įstatymas teismui suteikia teisę, bet ne pareigą taikyti atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą. Tačiau atsakovas, siekdamas, jog būtų užtikrinti jo galimi nuostoliai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, turi teisę pateikti teismui atitinkamą prašymą. Kadangi ieškovas taip pat turi procesinę teisę prašyti teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, šios teisės realizavimas negali būtų laikomas piktnaudžiavimu teise, dėl to atsakovo atskirojo skundo argumentai, kad ieškovas piktnaudžiauja teise, taip pat atmestini.
Apelianto argumentai, susiję su žyminio mokesčio, mokėtino už ieškinį nagrinėjamoje byloje, dydžiu, ir bylos teismingumu, nėra susiję su skundžiama nutartimi, kadangi pirmosios instancijos teismas šia nutartimi sprendė tik laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą. Dėl to teisėjų kolegija neturi pareigos patikrinti skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo šiuo apelianto nurodytu aspektu.
Kiti apelianto atskirojo skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi, todėl teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad aplinkybių, kurios būtų pagrindu netaikyti CPK numatytų laikinųjų apsaugos priemonių, apeliantas nenurodė ir kolegija nenustatė, todėl atskirasis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama galioti, kadangi CPK I dalies XI skyriaus 5 skirsnio nuostatos pritaikytos teisingai.
Atmetus atskirąjį skundą, iš atsakovo valstybei priteistinos 12,55 Lt išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 93 str., 96 str. 2 d.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo „Swedbank“, AB (juridinio asmens kodas 112029651) valstybei 12,55 Lt (dvylika litų ir 55 centų) pašto išlaidų.
Kolegijos pirmininkė Alma Urbanavičienė
Kolegijos teisėjai Romualda Janovičienė
Petras Jaržemskis