Civilinė byla Nr. e2A-443-781/2021
Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00940-2019-1
Procesinio sprendimo kategorija 2.6.10.5.2.1
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. spalio 7 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Danguolės Martinavičienės ir Jūratės Varanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės D. Č. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2020 m. lapkričio 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. S. ieškinį atsakovei D. Č., tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, akcinė bendrovė „Energijos skirstymo operatorius“, ir „Compensa Vienna Insurance Group“, akcinė draudimo bendrovė, dėl žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė A. S. (toliau – ir ieškovė) kreipėsi į teismą su patikslintais reikalavimais, prašydama priteisti iš atsakovės D. Č. (toliau – ir atsakovė) 50 733,05 Eur žalą (45 538,05 Eur gaisro metu sunaikinto buto atstatymo išlaidos ir 5 195,00 Eur gaisro metu sunaikintų asmeninių ir namų apyvokos daiktų vertė), 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad jai nuosavybės teise priklauso butas, esantis (duomenys neskelbtini). Pastatas (gyvenamasis namas), kuriame yra ieškovei priklausantis butas, yra dvibutis; butas Nr. 2 nuosavybės teise priklauso atsakovei. 2019 m. balandžio 4 d. apie 23.00 val. gyvenamajame name kilo gaisras, kurio metu visiškai sudegė ieškovei priklausantis butas ir jame buvę namų apyvokos, asmeniniai ir kiti daiktai. Tikroji gaisro priežastis nėra nustatyta, tačiau aiškiai įvardinta gaisro židinio vieta – atsakovei nuosavybės teise priklausantis butas, todėl ji yra atsakinga už gaisro kilimą bei privalo atlyginti ieškovės patirtą žalą. Atsakovės neteisėti veiksmai ir kaltė yra preziumuojami. Ieškovė įrodinėja, kad tarp atsakovės veiksmų ir ieškovės patirtos žalos yra tiesioginis priežastinis ryšys – atsakovės veiksmai jai nepakankamai prižiūrint nuosavybės teise priklausantį ir jos valdomą turtą sąlygojo gaisro kilimą, tiesiogiai lėmė žalos atsiradimą ieškovei.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Kauno apygardos teismas 2020 m. lapkričio 3 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė ieškovei iš atsakovės 49 533,05 Eur žalos atlyginimą, 5 (penkių) procentų metines palūkanas už priteistą sumą (49 533,05 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2019 m. gruodžio 10 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 4 716,37 bylinėjimosi išlaidas; trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, akcinės bendrovės „Energijos skirstymo operatorius“ (toliau – ir ESO) naudai iš atsakovės priteisė 26,75 Eur bylinėjimosi išlaidas.
4. Pirmosios instancijos teismas apskųstame sprendime nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl gaisro kilimo atsakovės nuosavybės teise valdomojoje namo dalyje (bute). UAB „Gaisriniai tyrimai“ gaisro ekspertinio tyrimo specialisto išvadoje Nr. GP/GT/2020/07-02 (toliau – ir Specialisto išvada) nurodyta, kad gaisro židinio vieta yra objekto rytinėje išorinėje sienoje, įrengto elektros apskaitos įrenginio vietoje. Iš byloje surinktų įrodymų teismas nustatė, kad gaisro priežastį tyrę specialistai – Priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūnai – negalėjo įvardyti tikslios gaisro ginčo objekte kilimo priežasties ir pateikė išvadą, kad gaisro kilimo priežastimi gali būti gedimas įvadiniame elektros atvade, gedimas objekto vidaus instaliacijoje arba elektros apskaitos prietaiso avarinis darbo režimas. Teismas tyrė šias gaisro kilimo versijas, tačiau tikslios gaisro priežasties nustatyta nebuvo.
5. Dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimai, teismo posėdžio metu apklaustų liudytojų parodymai bei byloje esantys rašytiniai įrodymai leido teismui pripažinti, kad atsakovė pažeidė nuosavybės teisę įgyvendinančio asmens pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, nepažeisti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų, užtikrinti ir rūpintis, kad jos valdomoje pastato dalyje nebūtų trūkumų, gedimų, juos pašalinti, jeigu jų yra, ir pan., t. y. elgtis taip, kad jos valdomoje pastato dalyje nebūtų sukeltas gaisras, imtis būtinų techninių, organizacinių ir kitų priemonių, užkertančių kelią gaisrui kilti ir mažinančių jo galimus padarinius. Atsakovė, kurios faktiškai naudotoje ir valdytoje gyvenamojo namo dalyje buvo gaisro židinio zona, būdama pasyvi įrodinėjimo pareigos įgyvendinimo prasme, neįrodė konkrečios gaisro kilimo priežasties ir to, kad ta priežastis nepriklausė nuo jos elgesio, buvo sąlygota trečiųjų asmenų veiksmų, gamtos jėgų veikimo ar kitokių priežasčių, už kurias ji nėra atsakinga, kad atsakovė ėmėsi visų veiksmų gaisrui išvengti ir yra nekalta dėl gaisro kilimo.
6. Teismas pripažino, kad šioje byloje įrodytas gaisro židinio faktas yra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog atsakovė elgėsi nerūpestingai, kas sudaro pagrindą jos neteisėtiems veiksmams nustatyti.
7. Teismas atmetė atsakovės argumentą, kad įvadinis elektros laidas nuosavybės teise nepriklausė atsakovei. Teismas nurodė, kad byloje pateiktas 2010 m. kovo 27 d. objekto prijungimo prie AB Energijos skirstomųjų tinklų elektros tinklo nuosavybės ribų aktas Nr. 30330-50-02408, iš kurio teismas sprendė, kad elektros apskaitos prietaisas tapo trečiojo asmens ESO nuosavybe, tačiau atvadas nuo 0,4 kV teikimo linijos, kabelis nuo elektros skaitiklio į savininko elektros įrenginius bei komercinės apskaitos skydas liko savininko nuosavybe.
8. Apskųstame sprendime pažymėta, kad atsakovė, siekdama įrodyti aplinkybes, jog vidaus elektros instaliacija negalėjo sukelti gaisro, nagrinėjamos bylos atveju privalėjo įrodyti elektros vidaus instaliacijos kokybišką įrengimą. Tačiau atsakovė neįvardijo, kas atliko atsakovės vidaus elektros instaliacijos įrengimo darbus, nėra pateikta duomenų apie juos atlikusio asmens kvalifikaciją, įrengtų darbų patikrą, jų būklę prieš gaisrą.
9. Pasisakydamas dėl atsakovės argumento apie elektros energijos skaitiklio avarinį darbo režimą kaip galimą gaisro priežastį, teismas pažymėjo, kad skaitiklio neišsaugojimo faktas neatleidžia atsakovės nuo pareigos įrodyti šią aplinkybę. Teismas iš byloje esančių duomenų nustatė, kad gaisro kilimo dieną atsakovė buvo jai priklausančiame bute. Taigi, įvykus gaisrui, atsakovė, kaip namo dalies savininkė, po gaisro užgesinimo, siekdama paneigti savo atsakomybę, privalėjo imtis visų priemonių gaisro priežasčiai nustatyti, apsaugoti nuo sunaikinimo ar kitokio poveikio jos namo dalyje sumontuotus elektros prietaisus.
10. Teismas taip pat atmetė atsakovės argumentus dėl netinkamo elektros energijos skaitiklio patikros. Trečiasis asmuo ESO į bylą pateikė užduočių išrašus, kuriuose pateikta informacija apie trečiojo periodiškai atliktas skaitiklio rodmenų patikras, kurių metu buvo tiriama ir skaitiklio veikimo tinkamumas, apie tai padarant atitinkamas atžymas užduotyse, todėl mažai tikėtina, kad apskaitos prietaisas buvo ugnies šaltinis. Aplinkybė, kad gaisro židinio zona apima būtent tą vietą, kurioje buvo atsakovės elektros instaliacijos dėžutė, saugikliai, leidžia suabejoti tinkama elektros instaliacijos sistemos būkle, kuria turėjo rūpintis atsakovė.
11. Teismas, įvertinęs galimas gaisro kilimo priežastis, tai, kad gaisras prasidėjo ir plito būtent atsakovės valdytoje gyvenamojo namo dalyje, priėjo išvadą, jog gaisro kilimo priežastis gali būti siejama su atsakovės, kaip pastato dalies savininkės, veiksmais rūpinantis patalpomis, užtikrinant tinkamą jų naudojimą, priešgaisrinės apsaugos reikalavimų laikymąsi, apsaugą nuo bet kokių rizikos faktorių, galinčių sąlygoti gaisro kilimą. Todėl labiau tikėtina, kad atsakovė neįvykdė pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai, neužtikrino, kad nekiltų gaisro. Atsakovė, būdama pasyvi įrodinėjimo pareigos įgyvendinimo prasme, neįrodė ir nepaneigė ieškovės bei trečiųjų asmenų nurodytų faktinių aplinkybių (nors kaip minėta, nukentėję asmenys net neprivalo įrodinėti gaisro priežasties), specialistų iškeltų gaisro kilimo priežasčių versijų, sietinų su patalpų, kuriose buvo gaisro židinio zona, valdytojų ir naudotojų elgesiu bei to, kad gaisrą sąlygojo nuo pačios atsakovės nepriklausantys ir jos nekontroliuojami veiksmai.
12. Apskaičiuodamas žalos dydį, teismas nustatė, kad VšĮ „Nepriklausomų draudimo ekspertų grupė“ specialisto parengtoje lokalinėje sąmatoje yra išskirtos buto atstatymo medžiagų, darbų ir mechanizmų kainos. Pritaikius buto nusidėvėjimo procentą – 34 procentus, lokalinėje sąmatoje apskaičiuota buto atstatymui reikalingų medžiagų kainos suma, teismo vertinimu, turi būti sumažinta iki 12 303,72 Eur. Už asmeninius ir namų apyvokos daiktus ieškovė reikalavo priteisti 5 195,00 Eur. Teismas sprendė, kad ieškovės galimybės įrodyti sudegusių daiktų egzistavimo faktą, jų vertę yra ribota, nes neįmanoma įrodyti tai, kas yra visiškai sunaikinta, todėl ieškovės pasitelktos įrodinėjimo priemonės – byloje apklaustų liudytojų, kurie prieš gaisrą lankėsi ieškovės bute, paaiškinimai, yra laikytini pakankamais patvirtinti faktui, kad ieškovės įvardinti daiktai egzistavo gaisro metu. Byloje tarp šalių nekilo ginčo, kad ieškovė butą naudojo kaip gyvenamąją patalpą, todėl teismas, įvertinęs ieškovės pateiktą sunaikintų gaisro metu daiktų sąrašą, pripažino nurodytų daiktų kiekį, jų kainą realiais ir protingais. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo esant įrodyta, kad dėl gaisro ieškovė patyrė 3 995,00 Eur nuostolius už sunaikintus asmeninius namų apyvokos daiktus bei 45 538,05 Eur turto atstatymo kaštus, todėl iš atsakovės ieškovės naudai buvo priteista 49 533,05 Eur (3 995,00+45 538,05) žala.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
13. Atsakovė apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2020 m. lapkričio 3 d. sprendimo dalį, kuria teismas iš atsakovės ieškovės naudai priteisė 49 533,05 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 4 716,37 Eur bylinėjimosi išlaidas, ir trečiojo asmens ESO naudai iš atsakovės priteisė 26,75 Eur bylinėjimosi išlaidas; šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti, priteisti atsakovei bylinėjimosi išlaidas. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
13.1. Pirmosios instancijos teismas nepateikė argumentų ir nenurodė įrodymų, leidžiančių spręsti, kad atsakovė pažeidė pareigas elgtis atidžiai ir rūpestingai, užtikrinti ir rūpintis, kad jos valdomoje pastato dalyje nebūtų trūkumų, gedimų, juos pašalinti, jeigu jų yra.
13.2. Lietuvos teismo ekspertizės centras ekspertizės akte (toliau – ir Ekspertizės aktas) pateikė išvadą, kad tikėtina, jog trumpasis jungimas pateiktame ekspertizei laide įvyko gaisrui būdingoje aplinkoje (gaisro metu). Tai reiškia, kad Ekspertizės akte nustatytas trumpasis jungimas atsakovės buto elektros įvadiniame laide įvyko jau gaisro metu ir buvo ne gaisro kilimo priežastis, o jo pasekmė. Ekspertizės aktas akivaizdžiai paneigia gaisro kilimo priežastį – avarinis darbo režimas elektros įvadiniame laide.
13.3. Net jei gaisras ir būtų kilęs dėl įvadinio elektros laido avarinio darbo režimo (nors šiuo atveju taip nėra), atsakovei negalėtų būti taikoma atsakomybė už tokio darbo režimo sukeltą žalą, nes įvadinis laidas nėra atsakovės nuosavybė. Teismo išvada apie įvadinio elektros laido priklausymą nuosavybės teise atsakovei paremta tik trečiojo asmens ESO argumentais, kurie negali būti vertinami kaip objektyvūs dėl šio asmens suinteresuotumo bylos rezultatu. Akivaizdu, kad įvadinis elektros laidas automatiškai nepriskiriamas buto savininko nuosavybėn. Būtent balansinės priklausomybės akte buvo susitariama ir apsprendžiama, kur yra energijos tiekėjo, o kur vartotojo nuosavybė. Byloje dokumento, kuriame būtų nustatyta elektros energijos tiekėjo ir buvusios buto savininkės ir/arba atsakovės nuosavybės riba, nėra.
13.4. Specialisto išvadoje užfiksuota, kad atliekant ekspertinį tyrimą buvo apžiūrėta atsakovės buto vidaus elektros instaliacija, ir vidaus elektros instaliacijos avariniam darbui būdingų požymių nenustatyta. Taip pat buvo padaryta išvada, kad trumpojo jungimo vidaus elektros instaliacijoje versijos patvirtinti negalima.
13.5. Ieškovė šioje byloje yra apsunkinusi atsakovės įrodinėjimą bei prisidėjusi prie to, kad neįmanoma ištirti elektros energijos skaitiklio, kadangi ieškovės sutuoktinis paėmė skaitiklį ir jį išmetė, dėl ko ekspertai negalėjo jo ištirti.
13.6. Iš byloje esančių duomenų ir įrodymų matyti, kad gaisro priežastis buvo būtent elektros energijos skaitiklio avarinis darbo režimas. Atsakovė įrodė galimą gaisro priežastį – elektros apskaitos įrenginio avarinį darbo režimą.
13.7. Byloje esant dviem įrodymams (R. M. išvadai ir M. L. Specialisto išvadai), teismas turėjo šiuos įrodymus sugretinti bei pateikti motyvuotus argumentus, kodėl jis nusprendė nesivadovauti Specialisto išvada, pagal kurią labiausiai tikėtina gaisro kilimo priežastis – elektros apskaitos įrenginio avarinis darbo režimas. Pagrindo abejoti atsakovės pateikta Specialisto išvada nėra. Atsakovė neturėjo pareigos ir nebuvo atsakinga už tinkamą elektros energijos skaitiklio priežiūrą bei stebėjimą technine prasme. Pareiga techniškai prižiūrėti elektros skaitiklį tenka trečiajam asmeniui ESO.
13.8. Teismo sprendimas dalyje dėl buto atstatymo išlaidų priteisimo yra visiškai nemotyvuotas. Sprendime neatsižvelgta į tai, kad ieškovė, skaičiuodama žalos dydį, taiko netinkamą buto nusidėvėjimo procentą, į šias išlaidas yra įtraukti buto pagerinimai, kurių iki gaisro ieškovės bute nebuvo.
13.9. Ieškovė sudegusiame name nuolat negyveno, todėl bute nebuvo vertingų daiktų, ir 3 995,00 Eur priteista suma dėl sudegusių namų apyvokos daiktų turėtų būti dar sumažinta. Atsakovės manymu, galutinė už namų apyvokos daiktus ieškovei priteistina suma neturėtų viršyti 1 000 Eur.
14. Ieškovė teismui pateiktame atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodo, kad:
14.1. Pirmosios instancijos teismas detaliai ir aiškiai pagrindė išvadą dėl konstatuotų atsakovės neteisėtų veiksmų, kaip deliktinės atsakomybės sąlygų.
14.2. Kadangi iš byloje esančių duomenų teismas patikimai nustatė, kad gaisro židinio zona buvo išimtinai atsakovės nuosavybės teise valdytoje gyvenamojo namo dalyje, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai ir teisėtai konstatavo, jog atsakingu už gaisro kilimą asmeniu laikytina atsakovė.
14.3. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, teismas neturėjo pareigos nustatyti, kokius konkrečius neteisėtus veiksmus atliko atsakovė, nes pats faktas, kad atsakovei nuosavybės teise priklausančiame bute kilo gaisras yra įrodymas, jog ji pažeidė pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai naudojantis jai nuosavybės teise priklausančiu turtu ir šio fakto papildomai įrodinėti ar pagrįsti nereikia.
14.4. Atsakovė, kurios faktiškai naudotoje ir valdytoje gyvenamojo namo dalyje buvo gaisro židinio zona, neįrodė konkrečios gaisro kilimo priežasties ir to, kad ta priežastis nepriklausė nuo jos elgesio.
14.5. Nesutiktina su atsakovės teiginiais, kad Ekspertizės akto išvados paneigia prielaidas, jog gaisro kilimo priežastimi galėjo būti elektros energijos įvado laido (kuris priklauso atsakovei) darbas avariniame režime. Lietuvos teismo ekspertizių centrui buvo pateikti tik įvadinio kabelio fragmentai, o ne visas įvadinis kabelis, atitinkami tik įvadinio laido fragmentams buvo atlikta ekspertizė. Be to, Ekspertizės akte yra išsakyta tik tikėtina išvada.
14.6. Teismas motyvuotai nesutiko su atsakovės argumentais, kad įvadinis elektros laidas nuosavybės teise atsakovei nepriklausė, nes tuo metu, kai atsakovė įgijo nuosavybės teisę į objektą, galiojo atitinkamas teisinis reglamentavimas, nustatantis, jog visa elektros instaliacija – tiek įvadinis elektros atvadas, tiek skaitiklis, tiek namo vidaus instaliacija, priklausė būtent objekto savininkui.
14.7. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovės pateikti įrodymai dėl vidinės elektros instaliacijos keitimo nėra pakankami išvadai, jog atsakovės bute įrengta vidaus elektros instaliacija atitiko jai keliamus reikalavimus ir negalėjo būti gaisro kilimo priežastimi.
14.8. Specialisto išvada, kuria remiasi atsakovė, buvo parengta vadovaujantis vizualia instaliacijos apžiūra, vidinės elektros instaliacijos ekspertinis tyrimas nebuvo atliktas. Dar daugiau, specialisto išvadoje yra pateikta tik tikėtina, o ne kategoriška išvada dėl gaisro priežasties, kas paneigia atsakovės išvadas dėl šios išvados įrodomosios galios.
14.9. Įvertinus tai, kad ieškovės butas buvo pilnai rekonstruotas 1995 metais, akivaizdu, kad atsakovės prašomas taikyti nusidėvėjimo koeficientas – 67 procentai, kuris skaičiuojamas nuo namo pastatymo datos – 1958 metai, yra visiškai nepagrįstas.
14.10. Atsakovė apeliaciniame skunde nepateikė nei vieno įrodymo, kad ieškovės pateiktas žalos apskaičiavimas yra neteisingas ar nepagrįstas.
14.11. Į prašomą priteisti žalos sumą nėra įtraukti darbai, susiję su atsakovės buto ar jos buto daliai tenkančių pagrindinių konstrukcijų atstatymu.
14.12. Karkaso su apšiltinimu įrengimo darbai yra būtini, nulemti objektyvaus poreikio – dalis buto vidinių sienų, dėl atsakovės atsisakymo atstatyti jai priklausantį butą, turės atlikti namo išorinių sienų funkciją.
15. Trečiasis asmuo ESO atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodyta, kad:
15.1. Teismas pagrįstai nurodė, kad elektros apskaitos prietaisas nebuvo išsaugotas, todėl gaisro priežastį nustatinėję specialistai neturėjo galimybių įvertinti skaitiklio būklę ir patvirtinti arba paneigti jo gedimo faktą. Atsakovės argumentai dėl kitų asmenų neteisėto veikimo neišsaugojus skaitiklio neatleidžia jos nuo pareigos įrodyti, kad gaisro priežastis yra elektros energijos skaitiklio avarinis darbo režimas.
15.2. Užduočių išrašuose yra nurodyta, kad buvo atliktas skaitiklio rodmenų nurašymas, kas reiškia, jog pažeidimų tą dieną nustatyta nebuvo – skaitiklis veikė tvarkingai, plombų pažeidimų ar pan. nenustatyta.
15.3. Nėra jokio objektyvaus įrodymo, patvirtinančio, kad atsakovės vidaus elektros instaliacija buvo įrengta laikantis taisyklių.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
17. Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria ieškovės ieškinys tenkintas iš dalies ir iš atsakovės ieškovei priteista 49 533,05 Eur žala, 5 (penkių) procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos (49 533,05 Eur) už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme (2019 m. gruodžio 10 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 4 716,37 bylinėjimosi išlaidos, o trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, ESO naudai 26,75 Eur bylinėjimosi išlaidos.
Dėl naujų įrodymų pridėjimo prie bylos
18. Atsakovė kartu su apeliaciniu skundu pateikė R. V., atsakovės teigimu, jos bute atlikusio elektros instaliacijos darbus, kvalifikaciją patvirtinančius dokumentus: UAB „Elektros tinklai“ 2009 m. spalio 26 d. išduotą darbo pažymėjimą, 2012 m. gruodžio 16 d. Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos Kauno teritorinio skyriaus išduotą energetikos darbuotojo kvalifikacijos atestatą, 2015 m. sausio 15 d. energetikos darbuotojo sertifikatą. Atsakovė paaiškino, kad šio įrodymo ji negalėjo pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, kadangi dėl gaisro ji prarado visus dokumentus bei neatsimena asmens, 2012 m. jos bute įrengusio elektros instaliaciją; tik artimųjų pagalba ji surado elektriką R. V., teikusį minėtas paslaugas atsakovei.
19. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
20. Kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad šioje teisės normoje nustatytas ribojimas teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui, kartu nustatytos ribojimo išlygos. Teismų praktikoje ribojimo išlygos išaiškintos taip, kad teismas turi patikrinti ir įvertinti spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).
21. Atkreiptinas dėmesys, kad įrodymų teikimas (prašymas juos priimti) byloje negali būti savitikslis, t. y. įrodymas turi paneigti ar patvirtinti turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis). Jeigu įrodymas, atsižvelgiant į byloje surinktų kitų įrodymų visumą, neturi esminės reikšmės sprendžiant dėl išvadų byloje ir jeigu jo pateikimas gali užvilkinti bylos nagrinėjimą, teismas turi teisę atsisakyti jį priimti (CPK 181 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2014; 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2015).
22. Ieškovė, atsiliepdama į atsakovės apeliacinį skundą, prieštaravo atsakovės pateiktų dokumentų pridėjimui prie bylos. Ieškovės manymu, atsakovė šiuos dokumentus galėjo pateikti anksčiau, taip pat ji nenurodė objektyvių priežasčių, pagrindžiančių, kad poreikis pateikti šiuos įrodymus atsirado jau po bylos išnagrinėjimo.
23. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismui atsakovės pateikti duomenys patikimai nepagrindžia fakto, kad būtent R. V. atsakovės bute atliko elektros instaliacijos darbus. Be to, manytina, kad atsakovė nepaaiškino, dėl kokių priežasčių ji anksčiau su artimųjų pagalba negalėjo nustatyti asmens, galimai atlikusio remonto darbus atsakovės bute.
24. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl ieškovės kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateiktų nuotraukų priėmimo, pažymi, kad byloje pakanka vaizdinės medžiagos, iliustruojančios sudegusį namą. Teismui taip pat nėra paaiškinta, kodėl šios nuotraukos yra teikiamos tik bylą nagrinėjant apeliacine tvarka.
25. Esant nurodytoms aplinkybėms konstatuotina nesant pagrindo taikyti bendrosios taisyklės (CPK 314 straipsnis) išimtį šalių pateiktiems įrodymams ir juos pridėti prie bylos.
Dėl nustatytų faktinių bylos aplinkybių ir atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų
26. Teisėjų kolegija byloje nustatė, kad 2019 m. balandžio 4 d. apie 23.43 val. gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančiame ginčo šalims, kilo gaisras, kurio metu buvo apgadintas pastatas bei apdegė ar buvo sunaikinti name esantys daiktai.
27. Ieškovė pareiškė ieškinį dėl žalos atlyginimo atsakovei kaip buto, kur kilo gaisras, savininkei. Pirmosios instancijos teismas nustatė visas atsakovės civilinės atsakomybės sąlygas, suponuojančios ieškovės reikalavimų tenkinimą.
28. Deliktinės civilinės atsakomybės viena pagrindinių taisyklių suformuluota Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.263 straipsnyje. Jame įtvirtinta kiekvieno asmens pareiga laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios, įstatyme įtvirtintos, rūpestingumo pareigos pažeidimas sukuria įstatyme nustatytą žalos atlyginimo prievolę (CK 6.263 straipsnio 2 dalis). Neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje nustatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 straipsnio 1 dalis); laikoma, kad asmuo yra kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę jis nebuvo tiek rūpestingas, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 straipsnio 3 dalis).
29. Atsakovė apeliaciniame skunde ginčija pirmosios instancijos teismo išvadą, teigdama, kad vien gaisro kilimo vieta, tiksliai nenustačius šios vietos priklausomybės atsakovei, neidentifikavus jos neteisėtų veiksmų, negali lemti civilinės deliktinės atsakomybės jos atžvilgiu taikymo. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nepagrįsti, neatitinka byloje nustatytų aplinkybių, todėl atmestini.
30. Neteisėti veiksmai, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti tiek tiesiogiai įstatyme ar sutartyje nustatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamų veiksmų atlikimas, tiek ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Tokiais atvejais laikoma, kad asmuo yra kaltas, jeigu, atsižvelgiant į prievolės esmę, jis nebuvo tiek rūpestingas, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 straipsnio 3 dalis). Spręsdamas ginčus dėl neteisėtų veiksmų nustatymo bylose, kuriose kyla gaisru padarytos žalos atlyginimo klausimas, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad asmens neteisėti veiksmai turi būti patalpų, iš kurių kilo gaisras, savininko nesugebėjimas naudotis savo turtu taip, kad nebūtų daroma žalos kitiems asmenims. Patalpų savininko veiksmai yra neteisėti, jei nustatomas pavojingas, gadinantis turtą poveikis iš jo patalpų, o ne iš kitų šaltinių. Nukentėjęs asmuo neprivalo įrodinėti, dėl kokios priežasties kilo gaisras atsakovo patalpose. Jeigu gaisro kilimo vieta yra akivaizdi ir aiški, teismas turi spręsti atsakovo, jeigu jis elgtųsi kaip rūpestingas asmuo, galimybę numatyti gaisro kilimą ir imtis veiksmų jam išvengti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2009; 2012 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2012).
31. Tokiu atveju patalpų atsakovei (asmeniui, kuriam priklausančiame pastate kilo gaisras) pagal kasacinio teismo suformuluotą pirmiau nurodytą praktiką atsirado pareiga įrodyti gaisro priežastį ir kad ši nepriklausė nuo jos elgesio.
32. Byloje nustatytos ir atsakovės neginčijamos aplinkybės, kad gaisro židinio zona – atsakovės nuosavybės teise valdoma namo dalis (bute). Tai konstatavus, atsakovei (asmeniui, kuriam priklausančiame pastate kilo gaisras) pagal kasacinio teismo suformuluotą pirmiau nurodytą praktiką atsirado pareiga įrodyti, kad dėl gaisro jos kaltės nėra, t. y. kad ji laikėsi visų keliamų reikalavimų, o gaisras kilo dėl trečiųjų asmenų veiksmų, gamtos jėgų veikimo ar kitokių priežasčių, už kurias ji nėra atsakinga. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovė neįrodė šių aplinkybių, todėl pripažino esant pagrindą jos atsakomybei kilti. Atsakovės teiginys, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo spręsti dėl jos neteisėtų veiksmų, kadangi byloje nebuvo įrodyta, kad atsakovė būtų pažeidusi kokias nors pareigas, neatitinka tokio pobūdžio bylose suformuotos teismų praktikos. Kaip jau buvo nurodyta šioje nutartyje, asmens veiksmų neteisėtumui konstatuoti pakanka nustatyti aplinkybę, kad gaisras kilo asmeniui priklausančiose patalpose, ir šis faktas pats savaime reiškia asmens nepakankamą savo turto priežiūrą, jog dėl jo nebūtų daroma žalos kitiems asmenims. Atsakovė privalėjo dėti visas pastangas ir rūpintis, kad jai nuosavybės teise priklausantis statinys (butas) nesukeltų žalos kitiems asmenims ar nelemtų žalos atsiradimo. Dėl nurodytų argumentų konstatuotina, kad atsakovės elgesys nagrinėjamu atveju neatitiko rūpestingo žmogaus standarto, ir atmestini apeliacinio skundo argumentai, kad byloje nenustatyti atsakovės neteisėti veiksmai, kaip viena iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų.
33. Atsakovė, apeliaciniame skunde bandydama paneigti minėtą išvadą, visų pirma teigia, kad nagrinėjamu atveju buvo būtina nustatyti kuo tikslesnę gaisro priežastį ir tik tada įvertinti, ar atsakovė galėjo numatyti gaisro kilimą ir imtis veiksmų įvykiui išvengti.
34. Susipažinęs su Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie VRM Vilniaus priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Lazdijų priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos vyresniojo inspektoriaus vidaus tarnybos kapitono 2019 m. balandžio 10 d. tarnybiniu pranešimu dėl neatidėliotino informacijos apie kilusį gaisrą patikrinimo ir Specialisto išvada apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad byloje tiksliai nustatyta tik gaisro kilimo lokalizacija – atsakovės nuosavybės teise valdomojoje namo dalyje, t. y. bute, kur įrengtas elektros įvadas ir elektros apskaitos įrenginys. Ginčo šalys šio nustatyto fakto neginčija.
35. Atlikus byloje esančios medžiagos analizę, teisėjų kolegija nustatė, kad nagrinėjamu atveju nėra įrodymų, aiškiai patvirtinančių gaisro kilimo priežastį. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie VRM Vilniaus priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Lazdijų priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūnai, dalyvavę šalinant gaisro pasekmes ir tikrinę neatidėliotiną informaciją dėl gaisro, Ekspertizės aktą, Specialisto išvadą parengę asmenys buvo iškėlę tris galimas gaisro kilimo priežastis – elektros įvado laidų į gyvenamąją namą gedimas, gedimas objekto vidaus instaliacijoje arba elektros apskaitos prietaiso avarinis darbo režimas. Pirmosios instancijos teismas vertino kiekvienos versijos pagrįstumą ir nustatė, kad byloje nėra nei vieno įrodymo, vienareikšmiškai fiksuojančio gaisro kilimo priežastį. Teisėjų kolegija pritaria tokiam aplinkybių konstatavimui. Priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūno akte, apžiūros protokole, Ekspertizės akte, Specialisto išvadoje teiginiai dėl gaisro kilimo priežasties nėra kategoriški, o padaryti tikėtinumo forma: Specialisto išvadoje buvo iškelta elektros apskaitos įrenginio avarinio darbo režimo versija, priešgaisrinės apsaugos pareigūno – elektros įvado laidų gedimas, Ekspertizės akte nurodyta, kad trumpasis jungimas laide, tikėtina, įvyko gaisrui būdingoje aplinkoje; 2019 m. gegužės 2 d. apžiūros protokole, parengtame PAGD prie VRM Gaisrinių tyrimų centro Ekspertinių tyrimų skyriaus specialistų – labiausiai tikėtina, kad gaisras galėjo kilti dėl verandoje buvusios namo elektros instaliacijos, įvadinio elektros instaliacijos laido ar elektros skaitiklio avarinio darbo režimo.
36. Atsakovė nėra teisi nurodžiusi, kad Ekspertizės aktas akivaizdžiai paneigia gaisro kilimo priežastį – avarinį darbo režimą elektros įvadiniame laide, kas pagrindžia, jog laidas negali būti gaisro kilimo priežastimi. Minėta, kad Ekspertizės akte suformuluota išvada dėl trumpojo jungimo, įvykusio gaisrui būdingoje aplinkoje, tyrimui pateiktame laide buvimo, yra tikėtino pobūdžio, ir reiškia tik vieną iš galimų gaisro kilimo versijų. Dar daugiau, ekspertiniam tyrimui buvo pateiktas tik elektros įvadinio laido fragmentas, ekspertizės aktas buvo parengtas tiriant konkretų objektą – laido fragmentą, tačiau neatliekant gaisravietės apžiūros, todėl šis įrodymas negali patikimai pagrįsti gaisro kilimo priežasties. Analogiškai spręstina ir dėl Specialisto išvados, kurioje labiausiai tikėtina, bet ne tikslia, gaisro priežastimi įvardintas elektros apskaitos įrenginio avarinis darbo režimas. Vadinasi, anksčiau aptarti įvairių specialistų atlikti tyrimai neteikia pakankamai duomenų, leidžiančių padaryti kategorišką išvadą dėl įvykį sąlygojusių faktų.
37. Tiriant kiekvieną iš byloje figūravusių galimų gaisro šaltinių, teisėjų kolegijos nuomone, liko nepaneigta trumpo jungimo vidaus elektros instaliacijoje, kaip gaisrą sukėlusi aplinkybė, versija. Kaip matyti iš atsakovės, liudytojo R. K. paaiškinimų, atsakovės užsakymu 2012 m. vykusio remonto metu buvo atliktas buto vidaus elektros instaliacijos keitimas. Iš byloje esamų duomenų negalima nustatyti, koks specialistas teikė atsakovei elektriko paslaugas, ar darbai buvo atlikti tinkamai. Be to, tarp remonto darbų 2012 m. ir 2019 m. kilusio gaisro yra gana ilgas laiko tarpas – septyneri metai, per kurį galėjo įvykti elektros instaliacijos neigiami pakitimai. Pažymėtina ir tai, kad teismo posėdžio metu apklausta liudytoja R. Š., gyvenanti šalia atsakovės ir su ja bendraujanti, parodė, kad likus porai savaičių iki gaisro, atsakovė negalėjo naudotis skalbimo mašina dėl elektros trumpo jungimo. Apibendrinant pripažintina, kad byloje esantys duomenys neleidžia atmesti vidaus elektros instaliacijos gedimo, kaip gaisro priežasties, tikimybės.
38. Vykdydama jai priskirtą įrodinėjimo pareigą, atsakovė ginasi argumentu, kad jos civilinę atsakomybę eliminuoja pripažinimas, jog gaisrą sukėlė elektros skaitiklis, nuosavybės teise priklausantis trečiajam asmeniui ESO, t. y. gaisras kilo ne atsakovės nuosavybėje, o iš kitų šaltinių, už kuriuos atsakovė nėra atsakinga. Atsakovės manymu, pirmosios instancijos teismas, nesutikęs su atsakove, nepagrįstai prioritetą teikė R. M. išvadai, pagal kurią gaisras nuo apskaitos prietaiso yra mažai tikėtinas, ir nesivadovavo specialisto atlikto tyrimo rezultatu, kad labiausiai tikėtina gaisro kilimo priežastis – elektros apskaitos įrenginio avarinis darbo režimas.
39. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad specialistas M. L. (gaisrinės saugos inžinierius), tirdamas versiją dėl trumpo jungimo elektros apskaitos įrenginyje, buvo apžiūrėjęs gaisravietę, ir liudytojos paaiškinimų pagalba nustatęs, kad gaisro kilimo vietoje buvo elektros apskaitos įrenginys, priėjo išvadą dėl negalimumo atmesti trumpo jungimo elektros apskaitos įrenginyje versijos. Tačiau pastebėtina, kad tokio specialisto vertinimo negalima traktuoti kaip objektyviai įrodančio gaisro priežastį. Pirmiausia – dėl kategoriškos išvados nebuvimo. Specialistas apibendrintoje išvadoje nurodė labiausiai tikėtiną gaisro kilimo priežastį – elektros apskaitos įrenginio avarinis darbo režimas. Antra, specialistas išvadoje pažymėjo detaliam šios versijos nagrinėjimui neturintis pakankamai duomenų. Taigi šiame įrodyme esančių duomenų nepakanka gaisro šaltinio besąlygiškam konstatavimui.
40. R. M. (elektrotechnikė), pasisakydama jos parengtoje išvadoje dėl gaisro šaltinio, nurodė, kad ji taip pat negalinti padaryti konkrečios išvados, kas sukėlė įvykį. Anot R. M., elektros apskaitos prietaisas, turintis automatinį jungiklį ir kurio korpusas yra pagamintas iš degimą nepalaikančių medžiagų, kaip gaisro šaltinis, yra mažai tikėtinas. Neginčytina, kad šios specialistės išvada, kaip ir prieš tai aptarta, taip pat yra tikėtino pobūdžio, be to, ji padaryta neapžiūrėjus gaisro vietos. Lyginant minėtus byloje esančius įrodymus pripažintina, kad nei viena iš šių išvadų tiksliai nenurodo gaisro priežasties. Tačiau R. M., priešingai nei specialistas, kuris šios versijos įvertinimui neturėjo pakankamai duomenų, buvo pateikusi argumentus, pagrindžiančius savo poziciją – apskaitos prietaiso saugikliai, neleidžiantys jam užsidegti (jungiklis, nedegus korpusas), todėl šios specialistės išvada pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo traktuojama kaip paneigianti atsakovės teiginius apie elektros skaitiklio avarinį darbo režimą, galintį sukelti gaisrą.
41. Nesutiktina su atsakove, kad specialistė R. M., būdama elektrotechnike, nebuvo kompetentinga teikti nuomonę dėl gaisro priežasties. Teisėjų kolegija nustatė, kad R. M. nuomone, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, buvo vadovautasi aiškinantis, ar elektros apskaitos prietaisas pats savaime galėjo sukelti gaisrą. Kadangi šis įrodymas buvo vertinamas būtent tokiame kontekste, netikslinga kvestionuoti specialistės R. M. išsilavinimo ir kompetencijos, kuri, neabejotinai, yra tinkama teikti išvadas dėl tiriamo prietaiso.
42. Nors atsakovė kaltina ieškovę po gaisro paėmus elektros skaitiklį ir jį išmetus, tačiau pati atsakovė teismui nėra pateikusi patvirtinimo, kad ji ėmėsi kokių nors aktyvių veiksmų, ieškant šio prietaiso bei siekiant jį pateikti ištyrimui. Todėl negalima įžvelgti atsakovės galimybės įrodyti tikrąjį gaisro priežastį ribojimo.
43. Atsakovės motyvacijos dėl avarinio elektros skaitiklio kaip gaisro šaltinio nepatvirtina ir jos argumentai apie trečiojo asmens ESO vykdyto šio aparato netinkamą aptarnavimą. Byloje nėra duomenų, sąlygojančių elektros skaitliuko techninės priežiūros netinkamo vykdymo išvadą. Iš trečiojo asmens ESO pateiktų užduočių išrašų apeliacinės instancijos teismo nustatyta, kad trečiasis asmuo ESO periodiškai tikrino atsakovės bute sumontuotą elektros apskaitos prietaisą. Paskutinis patikrinimas atliktas 2018 m. kovo 15 d., kurio metu buvo užfiksuoti ne tik skaitiklio rodmenys, bet ir patikrintas pats prietaisas, ką patvirtina užduočių išrašo grafos „nuimti/patikrinti skaitikliai“, „Patikrinimo rezultatas: Patikrintas“ ir žymos apie elektros srovės, įtampos patikrinimą. Taigi, atsakovės teiginys, kad tokių patikrinimo metu fiksuojamas tik elektros skaitiklio rodmuo apie suvartotą energiją ir trečiasis asmuo ESO tinkamai nevykdė pareigos prižiūrėti ir rūpintis elektros apskaitos prietaisų, stokoja pagrįstumo.
44. Fakto, kad gaisras kilo iš tos vietos, kur galėjo būti elektros skaitiklis, priklausantis trečiajam asmeniui ESO, nepakanka šio asmens atsakomybei nustatyti, kadangi versija dėl apskaitos aparato, kaip vienareikšmio gaisro šaltinio, nebuvo objektyviai patvirtinta. Todėl nepritartina atsakovės teiginiui, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo apskųstame sprendime pasisakyti dėl trečiojo asmens ESO civilinės atsakomybės sąlygų.
45. Pasisakydama dėl elektros įvadinio laido avarinio režimo, kaip vienos iš galimų gaisro priežasčių, tirtų pirmosios instancijos teismo, atsakovė – pirmiausia teigia, kad Ekspertizės aktas vienareikšmiai paneigia šį gaisro šaltinį, o be to, net ir esant tikimybei, kad įvadinis elektros laidas sukėlė gaisrą, civilinė atsakomybė atsakovės atžvilgiu negali būti taikoma, kadangi jis nepriklauso atsakovei nuosavybės teise.
46. Dėl Ekspertizės akto įrodomosios vertės buvo pasisakyta šios nutarties 36 punkte, todėl teisėjų kolegija sprendžia nesant tikslinga pakartotinai dėstyti argumentus šiuo klausimu.
47. Aktualu pažymėti, kad energijos tiekimo sutartinius santykius reglamentuoja CK šeštosios knygos VI dalies XXIII skyriaus septintasis skirsnis „Energijos pirkimo–pardavimo sutartys“ (CK 6.383–6.391 straipsniai). Šio skirsnio normos taikomos ir sprendžiant ginčus dėl elektros energijos tiekimo (CK 6.391 straipsnis). Elektros energijos pirkimą ir pardavimą taip pat reglamentuoja specialieji įstatymai bei juos įgyvendinantys teisės aktai: Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymas, Lietuvos respublikos energetikos ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1-38 patvirtintos Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklės ir kt.
48. Pagal gaisro metu 2019 m. balandžio 4 d. galiojusios Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1-38 patvirtintų Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių redakcijos (toliau – ir Taisyklės) 9 punktą elektros tinklo nuosavybės riba tarp operatoriaus ir elektros energijos vartotojo nurodoma elektros tinklų nuosavybės ribų akte arba sudarytoje sutartyje. Tuo atveju, kai elektros tinklo nuosavybės ribų aktas nesudarytas ir (ar) operatoriaus ir vartotojo sudarytoje sutartyje elektros tinklo nuosavybės riba nenustatyta, laikoma, kad elektros tinklo nuosavybės riba nustatyta taip, kaip nurodyta Taisyklių 11 ir 12 punktuose. Elektros tinklų nuosavybės riba nustatoma žemos įtampos (0,4 kV) tinklo dalyje, išskyrus atvejus, kai vartotojo turimų elektros imtuvų maitinimui būtina vidutinė (6, 10 kV) įtampa. Nustatytuose elektros apskaitos prietaiso įrengimo taškuose elektros apskaitos prietaisus savo lėšomis įrengia, prižiūri ar keičia operatorius (Taisyklių 65 punktas). Vartotojui nutiesta elektros linija (oro ar kabelių linija) priskirtina prie vartotojo nuosavybės (Taisyklių 11 punktas).
49. Vadinasi, vadovaujantis cituotomis Taisyklių nuostatomis, elektros apskaitos prietaisas – skaitiklis – priklausė trečiajam asmeniui ESO, tačiau įvadinis laidas iki apskaitos prietaiso – atsakovei. Šią išvadą patvirtina ir byloje esantis 2010 m. kovo 27 d. objekto prijungimo prie AB Rytų skirstomųjų tinklų elektros tinklo nuosavybės ribų aktas, pagal kurį atsakovei priklauso komercinės apskaitos skydas (KAS), atvadas nuo 0,4 kV tiekimo linijos arba atvado izoliatorių į KAS, kabelis nuo elektros skaitiklio į savininko elektros įrenginius, automatinis jungiklis ir atvado izoliatoriai (atvado tvirtinimo konstrukcijos), kai izoliatoriai įrengti ant namo. Nors atsakovė ir teigia, kad šis nuosavybės ribų aktas nėra jos pasirašytas, todėl negali būti pripažintas tinkamu įvadinio laido priklausomybės atsakovei įrodymu, teisėjų kolegija pažymi, kad šio akto nuostatos atitinka Taisyklėse įtvirtintą reguliavimą. Atsakovė nepateikė paaiškinimų, jos nuomone, paneigiančių akte nustatytas jos nuosavybės ribas, todėl šis dokumentas vertintinas kaip nurodantis tam tikrų elektros prietaisų priklausomumą atsakovei ir trečiajam asmeniui ESO. Papildomai nurodytina ir tai, kad pačios atsakovės pozicija dėl vertinamo įrodymo buvo skirtinga. Atsiliepdama į ieškinį, atsakovė rėmėsi šiuo dokumentu kalbėdama apie bendrą su ieškove elektros įvadą bei įrodinėdama, kad šis įvadas lygiomis dalimis priklauso tiek ieškovei, tiek atsakovei, t. y. pripažino jį tinkamu argumentuojant dėstomą poziciją.
50. Nėra reikšmingas atsakovės apeliacinio skundo teiginys, kad ji 1999 m. rugsėjo 29 d. nebuvo sudariusi elektros energijos pirkimo – pardavimo sutarties, nes buto savininke tapo tik 2001 m., kas civilinės atsakomybės taikymą jos atžvilgiu daro negalimu. CK 6.383 straipsnio, apibrėžiančio energijos pirkimo – pardavimo sutarties sampratą, 1 dalyje nustatyta, kad pagal energijos pirkimo – pardavimo sutartį energijos tiekimo įmonė įsipareigoja patiekti abonentui per prijungtą energijos tiekimo tinklą sutartyje nustatytos rūšies energijos kiekį, o abonentas įsipareigoja už patiektą energiją sumokėti ir laikytis sutartyje numatyto energijos vartojimo režimo, užtikrinti jam priklausančių energijos tiekimo tinklų eksploatavimo saugumą bei naudojamų prietaisų ir įrenginių tvarkingumą. Pagal CK 6.383 straipsnio 3 dalį energijos pirkimo – pardavimo sutartis yra viešoji sutartis, kuriai taikomos CK 6.161 straipsnyje įtvirtintos viešųjų sutarčių nuostatos. Kasacinio teismo praktikoje elektros energijos pirkimo – pardavimo sutarties viešumas aiškinamas taip, kad elektros energijos tiekimo įmonė privalo tiekti elektros energiją kiekvienam vartotojui, kuris turi teisėtu pagrindu valdomus elektros energiją naudojančius įrenginius ar teisės aktų nustatytus techninius reikalavimus atitinkančius elektros vidaus tinklus, kurie teisės aktų nustatyta tvarka yra prijungti prie perdavimo ar skirstomųjų tinklų elektros tinklų, ir kai įrengti elektros energijos apskaitos prietaisai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2014; 2017 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-414-421/2017).
51. Byloje nėra ginčo, kad atsakovė yra buto, kuriame kilo gaisras, savininkė. Trečiasis asmuo ESO yra elektros energijos tiekėjas. Atsakovei priklausančiame bute iki gaisro buvę elektros energiją naudojantys įrenginiai teisės aktų nustatyta tvarka buvo prijungti prie elektros tinklų. Vadovaujantis CK 1.71 straipsnio 1 dalimi, sandoriai sudaromi žodžiu, raštu (paprasta arba notarine forma) arba konkliudentiniais veiksmais. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sandoris, kuriam įstatymai nenustato konkrečios formos, laikomas sudarytu, jeigu iš asmens elgesio matyti jo valia sudaryti sandorį (konkliudentiniai veiksmai). Nagrinėjamoje byloje iš trečiojo asmens ESO ir atsakovės konkliudentinių veiksmų galima spręsti, kad tarp jų yra susiklostę elektros energijos tiekimo sutartiniai santykiai: trečiasis asmuo ESO tiekia elektros energiją, o atsakovės elektros energiją naudojantys įrenginiai buvo prijungti prie elektros tinklų; buvo įrengtas ir įvadinis elektros energijos apskaitos prietaisas. Ši juridinę reikšmę turinčių faktų visuma sudaro pagrindą daryti išvadą, kad tarp trečiojo asmens ESO ir atsakovės susiklostę santykiai atitinka energijos pirkimo –pardavimo sutartinius santykius, kurių samprata įtvirtinta CK 6.383 straipsnio 1 dalyje, nepaisant to, kad atsakovė ginčija energijos pirkimo – pardavimo sutarties sudarymą dėl jos parašo netikrumo. Pripažinus šias aplinkybes spręstina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė skirti byloje atsakovės rašysenos ekspertizę, kuria atsakovė siekė įrodyti, jog trečiojo asmens ESO į bylą pateiktoje 1999 m. rugsėjo 29 d. elektros energijos pirkimo – pardavimo sutartyje yra ne atsakovės parašas.
52. Reziumuojant išdėstytą pripažintina, kad atsakovė byloje neįvykdė pareigos įrodyti, jog esant nustatytam faktui – gaisro lokalizacijos vieta yra atsakovei priklausančios patalpos – ji nėra atsakinga už įvykį, kurio metu sudegė ieškovės turtas, t. y. kad gaisras kilo dėl nuo jos nepriklausančių aplinkybių ir dėl nuo jai nepriklausančių daiktų (CPK 176, 177, 185 straipsniai).
Dėl priteistinos žalos dydžio
53. Apeliaciniame skunde keliamas neteisingai nustatyto žalos dydžio klausimas. Atsakovės manymu, byloje ieškovė, skaičiuodama žalos dydį, taikė netinkamą buto nusidėvėjimo procentą, į ieškovės prašomą priteisti žalos dydį yra įtraukti buto pagerinimai, kurių iki gaisro nebuvo.
54. Žala, padaryta asmens turtui, nesant įstatyme nustatytų ar leistų išimčių, turi būti atlyginama laikantis visiško nuostolių atlyginimo principo (CK 6.251 straipsnis), kuris iš esmės reiškia tai, kad žalos atlyginimu turi būti siekiama grąžinti ją patyrusį asmenį į iki pažeidimo buvusią padėtį. Asmens teisė į turtinės ir neturtinės (materialinės ir moralinės) žalos atlyginimą garantuojama Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje, ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs ar reikalavimo teisę perėmęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas.
55. Kai žala padaroma asmens turto sunaikinimu, teisingas žalos atlyginimas reiškia, kad turi būti nustatyta nukentėjusio asmens patirtų materialinių netekimų piniginė išraiška – prarasto turto vertė ir šie netekimai kompensuojami. Pagrindas prievolei dėl žalos atlyginimo atsirasti yra žalos padarymo faktas, todėl turto sunaikinimo ar sugadinimo atveju žalą patyręs asmuo turi teisę reikalauti žalos atlyginimo, nepriklausomai nuo to, ar yra turėjęs realių turto atkūrimo išlaidų ir ar iš viso ketina prarastą turtą atkurti.
56. Žalos dydis – viena iš įrodinėjimo dalyką sudarančių aplinkybių bylose dėl žalos atlyginimo, šios aplinkybės įrodinėjimo našta tenka nukentėjusiam asmeniui. Nukentėjusio asmens patirtų turtinių netekimų dydis gali būti nustatytas nuostolius apskaičiuojant pagal prarasto turto atkuriamąją vertę. Atkuriamosios vertės (kaštų) nustatymas – vienas iš Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme numatytų turto vertinimo metodų, jo pagrindą sudaro skaičiavimai, kiek kainuotų atkurti esamos (sunaikinimo metu) fizinės būklės ir esamų (sunaikinimo metu) eksploatacinių bei naudingumo savybių objektus pagal vertinimo metu taikomas darbų technologijas bei kainas. Kaštai turi būti suskaičiuoti iki ribos, kuri atitinka esamą sugadinimo metu objekto fizinę būklę. Atkūrimo kaštai šiuo atveju turi rodyti išlaidas, kurios reikalingos atitinkamo nusidėvėjimo daiktui atkurti. Tais atvejais, kai turtas neatkurtas po sugadinimo ir nukentėjęs asmuo neturėjo realių išlaidų, žalos dydis gali būti nustatomas skaičiavimo būdu; svarbu, kad padaryta žala būtų nustatyta objektyviai, pagal teisės aktų reikalavimus ir kriterijus. Žalos dydis tokiuose ginčuose gali būti įrodinėjamas visais įstatymo reikalavimus atitinkančiais įrodymais (turto vertintojo pažymomis, sąmatomis, kt.), laikantis bendrųjų įrodinėjimo civiliniame procese taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-763/2001, 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2009). Taikant šį turto vertinimo metodą apskaičiuojama, kiek kainuotų atkurti esamos (sunaikinimo ar sugadinimo metu) fizinės būklės ir esamų (sunaikinimo ar sugadinimo metu) eksploatacinių bei naudingumo savybių objektus pagal vertinimo metu taikomas darbų technologijas bei kainas. Atkūrimo kaštai šiuo atveju apima išlaidas, reikalingas tokio paties nusidėvėjimo daiktui atkurti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2014).
57. Atkuriamoji turto vertė – tai apskaičiuota pinigų suma, kurios reikėtų tokių pačių fizinių ir eksploatacinių savybių turto vertinimo objektui atkurti, atgaminti arba atstatyti (Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 straipsnio 1 punktas). Ši pinigų suma apskaičiuojama taikant išlaidų metodą, pagal kurį įvertinamos ne tik turto sąnaudos, bet ir atsižvelgiama į vertinamo turto nusidėvėjimą. Akivaizdu, kad atstatant sunaikintą objektą naudojamos naujos medžiagos, perkamos realiomis kainomis, dėl to logiška, kad naujomis medžiagomis atstatytas objektas bus vertingesnis nei tas, kuris buvo jo sunaikinimo metu. Dėl to siekiant nustatyti atkuriamąją vertę, t. y. vertę, buvusią daikto žuvimo metu, yra būtina įvertinti objekto praradimo metu buvusį nusidėvėjimą. Taigi, ne atkūrimo sąnaudos, o būtent atkuriamoji vertė, kuri ir yra ieškovės nuostoliai, apskaičiuojama taikant nusidėvėjimą.
58. Šalims neginčijant, kad realios žalos dydžio nustatymui turi būti taikomas nusidėvėjimas, byloje kilo klausimas dėl tinkamo nusidėvėjimo procento taikymo. Byloje pateikta VšĮ „Nepriklausomų draudimo ekspertų grupė“ eksperto T. M. 2019 m. rugpjūčio 20 d. Žalos atstatymo kaštų ataskaita (toliau – ir Ataskaita) patvirtina gaisro, vykusio 2019 m. balandžio 4 d., padarytos žalos atstatymo kaštų skaičiavimą. Vadovaujantis Ataskaita, pastato atstatymo išlaidos 2019 m. rugpjūčio 6 d. sudaro 51 876,33 Eur sumą. Teisėjų kolegijos nustatyta, kad ieškovė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, prašomą priteisti žalos sumą sumažino iki 45 538,05 Eur motyvuodama tuo, kad skaičiuojant sunaikinto turto atstatymo kaštus, turto nusidėvėjimas turi būti įvertintas tik skaičiuojant reikalingų tam medžiagų kainą. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius duomenis apie 1995 m. įvykusią ieškovės buto rekonstrukciją, sprendė esant pagrindui vadovautis UAB „Sistela“ parengtais Statinių ir inžinierinių statinių vidutinės naudojimo trukmės normatyvais, ir gaisro kilimo dienai taikyti 34 proc. buto nusidėvėjimą, lokalinėje sąmatoje nurodytą buto atstatymo medžiagų kainą mažinant iki 12 303,72 Eur (18 642 Eur x 34 proc.). Atsakovės teigimu, byloje esanti VĮ Registrų centro 2020 m. sausio 22 d. pažyma patvirtina gaisro dieną buvusį 70 proc. ieškovei priklausančio buto nusidėvėjimą, o ieškovė neįrodė realiai atliktos buto rekonstrukcijos – ir to, kad 1995 m. buto nusidėvėjimas buvo lygus 0, todėl nagrinėjamu atveju privalu taikyti būtent tokį nusidėvėjimo procentą.
59. Apeliacinės instancijos teismas iš liudytojos R. K. (projektuotoja, architektė) paaiškinimų, duotų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, 1995 m. ieškovės buto rekonstrukcijos bylos nustatė esant įrodytam faktui, kad 1995 m. ieškovė atliko jai priklausančio buto, pastato dalies rekonstrukciją, kurios metu buvo pastatytas priestatas, pagerinta bendra pastato būklė. Šie darbai, neabejotina, padidino gaisro metu sudegusio ieškovei priklausančio turto vertę bei sumažino nusidėvėjimo koeficientą. Atsižvelgiant į atliktą pastato rekonstrukciją, teisėjų kolegijos manymu, nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovės siūlomas taikyti nusidėvėjimo rodiklis, užfiksuotas VĮ Registrų centro pažymoje (70 proc.), yra visiškai teisingas bei atspindi realią, iki gaisro buvusią, ieškovės buto būklę. Ypač, kad duomenų, jog VĮ Registrų centro išvada dėl šio rodiklio nustatymo buvo parengta įvertinus 1995 m. realiai atliktą rekonstrukciją, byloje nėra. Įvertinus tai, pripažintina, kad nusidėvėjimo rodiklis, apskaičiuotas remiantis UAB „Sistela“ statybos resursų kainos nustatymo metodika objektyviau atspindi realią gaisro metu sudegusio turto vertę, jo nusidėvėjimą, todėl pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai ieškovės pateiktoje sąmatoje nurodytai atkūrimo sąnaudų sumai (medžiagoms) taikė būtent 34 proc. nusidėvėjimą.
60. Kritikuodama VšĮ „Nepriklausomų draudimo ekspertų grupė“ specialisto parengtą lokalinę sąmatą, atsakovė nurodo, kad į ją nepagrįstai yra įtrauktos išlaidos, siejamos su ieškovės ir atsakovės butus skiriančios sienos apšiltinimu (atsakovės buto pirmasis aukštas nesudegė, todėl butus skirianti siena netapo išorine), medinių konstrukcijų ir rąstinių sienų padengimu antiseptiniu skiediniu (statant namą 1958 m., ar 1995 m. atliekant namo rekonstrukcija tokios technologijos nebuvo taikomos). Kaip matyti iš Ataskaitos, specialistas buvo paaiškinęs su kaimyne besiribojančių sienų šiltinimo tikslingumą – atstatymo darbų skaičiavimas buvo atliekamas atsižvelgiant į tikimybę, kad kaimyninės patalpos bus nebegyvenamos, neremontuojamos. Atsakovė, nesutikdama su išlaidų, skirtų sienos šiltinimui, įtraukimu į sąmatą, teismui nepateikė įrodymų, paneigiančių minėtą prielaidą. Taigi sudegusį ieškovės butą reikės atstatyti iki savarankiškai funkcionuojančio objekto. Nagrinėjama lokalinė sąmata yra parengta tinkamą kvalifikaciją turinčio specialisto (statinio projekto techninio vadovo, įrašyto į teismo ekspertų sąrašą), kuris buvo susipažinęs su sudegusio buto planu, įvertinęs iki gaisro ir po jo esamą pastato būklę, todėl apeliacinės instancijos teismas neįžvelgė prielaidų abejoti jo išvadomis. Vadinasi, negalima sutikti su atsakove, kad šiuo aspektu lokalinė sąmata yra paruošta neteisingai.
61. Pažymėtina, kad lėšos, reikalingos sudegusio turto atstatymui, yra apskaičiuojamos iki ribos, kuri atitinka sugadinimo metu buvusią objekto fizinę būklę. Lokalinė sąmata namui atstatyti buvo rengiama atsižvelgus į dabartiniu metu naudojamas statybų priemones ir būdus, kurie, neabejotina, skiriasi nuo pastato statybos metu naudojamų technologijų ir medžiagų bei prarasto daikto būklės. Todėl akivaizdu, kad pasiekti visiško sudegusio ir statomo objekto analogo nėra galimybių, kadangi atsiranda poreikis taikyti tam tikras naujoves (medžiagas, darbus), kurios užtikrintų atkuriamo objekto atitikimą galiojančiam reglamentavimui, naudojimui pagal jo tiesioginę paskirtį. Būtent prie tokių būtinų, o ne perteklinių darbų priskirtinas medinių paviršių antiseptinimas, su kuriuo nesutinka atsakovė. Šie darbai ir jiems naudojamos medžiagos neturi būti traktuojami kaip ženkliai gerinantys statomo būsto būseną ir neatitinkantys prieš gaisrą buvusią ieškovės buto būklę, dėl ko išlaidas paviršių padengimo antiseptikais privalu eliminuoti iš lokalinės sąmatos.
62. Sprendžiant iš Ataskaitos, ją ruošiantis specialistas ieškovės buto atstatymo kaštus apskaičiavo tik ieškovės tekančiai pastato daliai. Tai patvirtina Ataskaitos 3 puslapyje užfiksuoti pastato brėžiniai, kur raudonomis linijomis išskirtos tiriamos patalpos (ieškovės sudegęs butas), ir 4 puslapyje esanti informacija. Atsakovė, apeliaciniame skunde teigianti, kad objektyviai neįmanoma atstatyti stogo dalies, todėl stogo atstatymo išlaidos lokalinėje sąmatoje paskaičiuotos visam stogui, šio argumento nėra patvirtinusi, taip pat nepaneigė nustatytos aplinkybės dėl lokalinėje sąmatoje pateiktų sumų apskaičiavimo tik ieškovės patalpų daliai.
63. Panašaus turto įsigijimo kaštai neturi įtakos skaičiuojant sudegusios pastato dalies atkūrimo vertę, todėl atmestinas atsakovės argumentas, įrodinėjančios lokalinės sąmatos trūkumus dėl galimybės už ženkliai mažesnę kainą įsigyti būstą, tapatų ieškovės sudegusiam nekilnojamajam turtui.
64. Apibendrinus nurodytas aplinkybes konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas iš atsakovės ieškovei 45 538,05 Eur žalą, tinkamai apskaičiavo ieškovės sudegusio buto atstatymo kaštus.
65. Minėta, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkino ieškovės prašymą dėl 5 195 Eur žalos už asmeninius ir namų apyvokos daiktus, sudegusius gaisro metu, atlyginimo ir priteisė iš atsakovės 3 995 Eur nuostolius. Atsakovės vertinimu, ieškovė nėra įrodžiusi, kokie daiktai buvo jos bute gaisro metu, atitinkamai nėra žinoma ir jų vertė, todėl negalima besąlygiškai priimti jos pateikto sudegusių daiktų sąrašo ir priteisti už jų sunaikinimą žalos atlyginimą.
66. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su ieškovės sudarytu sudegusių daiktų sąrašu, nustatė, kad jame yra nurodyti įprastoje namų aplinkoje esantys daiktai, kurių kiekis ir vertė nesudaro prielaidų įžvelgti piktnaudžiavimo teikiant tokį sąrašą. Taip pat visiškai pritartina pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad dėl įvykusio gaisro, ieškovės galimybė įrodyti bute buvusių daiktų kiekį ir jų būseną yra ribota, todėl šiuo atveju tikslinga pasivadovauti liudytojų parodymais. Apeliuodama į nepagrįstą žalos atlyginimą už dulkių siurblį „Kirby“ priteisimą, atsakovė rėmėsi liudytojos J. S. parodymais, jog siurblys ieškovės į sudegusį butą buvo atvežamas tik esant poreikiui. Teisėjų kolegijos manymu, atsakovė nėra tiksli taip interpretuodama šios liudytojus parodymus. 2020 m. rugsėjo 21 d. teismo posėdžio metu ši liudytoja paaiškino, kad paprastai minėtas dulkių siurblys ieškovės buvo laikomas jos namuose Alytuje, tačiau ji tiksliai gali nurodyti, jog šis daiktas nuo kovo mėnesio (prieš gaisrą) buvo atvežtas atsakovės į sodybą (sudegusį butą) pavasariniam valymui. Nustačius šį faktą, atsakovės teiginys apie siurblio nebuvimą sudegusiame bute pripažintinas neįrodytu. Neturint duomenų apie šio daikto būklę, nėra pagrindo preciziškai vertinti jo atitikimą viešojoje erdvėje esantiems skelbimams dėl panašios prekės vertės.
67. Vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija prieina išvadą dėl būtinybės pirmosios instancijos teismo iš atsakovės ieškovei priteistą 3 995 Eur žalos atlyginimą už sunaikintus asmeninius namų apyvokos daiktus palikti nepakitusį.
Dėl bylos procesinės baigties
68. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino materialinės teisės normas, susijusias su civilinės atsakomybės taikymu, teisingai įvertino šalių paaiškinimus ir juos pagrindžiančius įrodymus, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme paskirstymo
69. Atmetus atsakovės apeliacinį skundą, ji neįgyja teisės į apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnis).
70. Ieškovė duomenų apie bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme patyrimą nepateikė.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo 2020 m. lapkričio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Teisėjos Dalia Kačinskienė
Danguolė Martinavičienė
Jūratė Varanauskaitė