Administracinė byla Nr. eAS-835-602/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03089-2016-2

Procesinio sprendimo kategorijos 67

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. rugsėjo 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 11 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas A. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą skundu, kuriuo prašė panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovas) 2016 m. liepos 20 d. sprendimą Nr. (23.31-08)467-1292221 nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos. 

Pareiškėjo skundas atitiko ne visus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) skundui keliamus reikalavimus, todėl teismas 2016 m. rugpjūčio 3 d. nutartimi nustatė terminą skundo trūkumams šalinti ir įpareigojo pareiškėją iki 2016 m. rugpjūčio 9 d. pateikti teismui VMI 2016 m. liepos 20 d. sprendimą Nr. (23.31-08)467-1292221.

Teisme 2016 m. rugpjūčio 8 d. gautas pareiškėjo A. S. skundas ir VMI 2016 m. liepos 20 d. sprendimas Nr. (23.31-08)467-1292221.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi priėmė pareiškėjo A. S. skundą. Prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo atmetė.

Teismas pažymėjo, kad skundas atitinka ABTĮ 24, 25 ir 35–36 straipsnių reikalavimus, todėl priimtinas.

Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti pagal VMI 2016 m. liepos 20 d. sprendimą Nr. (23.31-08)467-1292221 vykdomą išieškojimą.

Teismas rėmėsi ABTĮ 70 straipsnio 1 dalimi, 70 straipsnio 3 dalies 2 punktu ir pažymėjo, kad ginčijamo VMI sprendimo neteisėtumą pareiškėjas iš esmės grindžia tuo, kad jis priimtas pažeidžiant teisės aktų nuostatas, nes tarp šalių kilęs mokestinis ginčas yra neišspręstas. Įvertinęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes ir tarp pareiškėjo bei VMI kilusių ginčų pobūdį, teismas konstatavo, kad skunde nėra prima facie argumentų dėl ginčijamo sprendimo neteisėtumo, nes tarp šalių mokestinis ginčas nėra kilęs.

Spręsdamas skundo priėmimo klausimą ir vadovaudamasis ABTĮ 12 straipsniu, teismas 2016 m. rugpjūčio 3 d. nutartimi išaiškino pareiškėjui, kad prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę turi būti motyvuotas ir pagrįstas. Prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pareiškėjas išdėstė abstrakčius argumentus, kad vykdant lėšų nurašymą iš sąskaitos, bus apsunkinta jo finansinė padėtis, kitiems įsipareigojimams vykdyti bus priverstas imti kreditą, mokėti palūkanas, tačiau šių argumentų niekaip nepagrindė. Atsižvelgdamas į tai, kad nebuvo pateikti jokie duomenys apie pareiškėjo finansinę padėtį, turimus įsipareigojimus, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepagrindė reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybės, nes neįrodė, kad netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad reikalavimo užtikrinimo priemonė – išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas, šiuo atveju netaikytina.

III.

Pareiškėjas A. S. padavė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 11 d. nutarties dalį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo ir išspręsti klausimą iš esmės – pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Atskirajame skunde remiasi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 110 straipsnio 1 dalimi ir pažymi, jog mokestinės nepriemokos išieškojimas yra nepagrįstas, prieštarauja nustatytai tvarkai, nes tarp šalių vis dar vyksta mokestinis ginčas. Pareiškėjas yra padavęs apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 26 d. sprendimą ir pripažinti, kad terminas skundui dėl VMI 2013 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo yra nepraleistas. Teismui priėmus palankų sprendimą, pareiškėjas galėtų apskųsi mokesčių administratoriaus sprendimą ir tai parodo, jog mokestinis ginčas tęsiasi ir nėra priimtas joks galutinis sprendimas. Pabrėžia, jog išieškoma suma aiškiai apsunkintų pareiškėjo finansinę padėtį, nes uždirbamų lėšų neužtektų pragyvenimui. Be to, pareiškėjas turi finansinių įsipareigojimų bankui, t. y. kreditą. Akcentuoja, jog vykdant išieškojimą gali būti parduotas pareiškėjui priklausantis nekilnojamasis turtas, kurio susigrąžinti būtų neįmanoma.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 11 d. nutarties dalies, kuria atsisakyta taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad pareiškėjas A. S. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti VMI 2016 m. liepos 20 d. sprendimą Nr. (23.31-08)467-1292221 nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos. Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti pagal VMI 2016 m. liepos 20 d. sprendimą Nr. (23.31-08)467-1292221 vykdomą išieškojimą.

Pirmosios instancijos teismas 2016 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi priėmė pareiškėjo A. skundą. Prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo atmetė.

Pareiškėjas, paduodamas atskirąjį skundą, siekia, kad būtų pritaikyta laikinoji apsauga administraciniame ginče, t. y. siekia, kad būtų sustabdytas išieškojimas pagal vykdomąjį dokumentą.

Pagal ABTĮ (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d.) 70 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių paduodamas raštu arba teisingumo ministro nustatyta tvarka elektronine forma elektroninių ryšių priemonėmis. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.

Europos Tarybos Ministrų Komiteto 2003 m. rugsėjo 9 d. Rekomendacijoje Nr. Rec (2003)16 „Dėl administracinių ir teismo sprendimų vykdymo administracinės teisės srityje“ nurodyta, kad jei įstatyme nenumatyta, kad skundo dėl sprendimo padavimas automatiškai sustabdo sprendimą, privatūs asmenys turi turėti galimybę prašyti administracinės institucijos ar teismo sustabdyti ginčijamo sprendimo įgyvendinimą, siekiant apsaugoti jų teises ir interesus.

Europos Tarybos Ministrų Komitetas 1989 m. rugsėjo 13 d. Rekomendacijoje Nr. R (89) 8 „Dėl laikinosios teismo apsaugos administraciniuose ginčuose“, atsižvelgdamas inter alia į tai, kad neatidėliotinas administracinio akto, kuris yra arba bus ginčijamas, vykdymas atitinkamomis aplinkybėmis gali neatitaisomai paveikti asmens interesus tokiu būdu, kurio dėl teisingumo interesų turi būti kiek įmanoma vengiama, rekomendavo Europos Tarybos valstybėms narėms suteikti pareiškėjams galimybę prašyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones administracinio akto atžvilgiu. Europos Tarybos Ministrų Komitetas šioje rekomendacijoje nurodė, kad, spręsdamas dėl laikinosios apsaugos skyrimo, teismas turi įvertinti visus reikšmingus faktorius ir interesus. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, jei administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas, ir yra prima facie (lot. – iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo.

ABTĮ 70 straipsnio 3 dalies 2 punktu, kuris suteikia teismui teisę sustabdyti išieškojimą pagal vykdomąjį dokumentą, yra įgyvendinta asmenų teisė prašyti laikinosios apsaugos administraciniuose ginčuose. Šios normos paskirtis suponuoja tai, kad paprastai ji taikoma šalies, kuri prašo laikinosios apsaugos, prašymu bei kartu suponuoja šalies, teikiančios tokį prašymą, pareigą įrodyti savo prašymo pagrįstumą, t. y. pareigą įrodyti, kad neatidėliotinas išieškojimo įvykdymas gali nepataisomai paveikti asmens interesus (ABTĮ 57 str.).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas priėmė pareiškėjo reikalavimą panaikinti VMI 2016 m. liepos 20 d. sprendimą Nr. (23.31-08)467-1292221 nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos. Pareiškėjas siekia, kad, kol ginčas bus nagrinėjamas teisme, būtų sustabdytas išieškojimas iš jo pagal minėtą VMI sprendimą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pabrėžia, kad sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių klausimą, byla iš esmės nėra nagrinėjama, bet yra sprendžiamas klausimas dėl laikinosios apsaugos į teismą besikreipiančiam asmeniui taikymo, būtent dėl išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymo. Teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad sprendžiant klausimus dėl laikinosios apsaugos skyrimo administraciniuose ginčuose, be kita ko, vertintini ir prima facie argumentai dėl skundžiamo akto galiojimo. Pareiškėjas, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, teigia, jog mokesčių administratorius akivaizdžiai neteisėtai priėmė ginčijamą sprendimą neatsižvelgęs į MAĮ 110 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Tačiau pažymėtina, kad pareiškėjo reikalavimas dėl VMI 2016 m. liepos 20 d. sprendimo Nr. (23.31-08)467-1292221 panaikinimo yra priimtas ir bus nagrinėjamas teisme, todėl klausimas dėl MAĮ 110 straipsnio 1 dalies taikymo bus sprendžiamas nagrinėjant ginčą iš esmės. Jokių kitų argumentų dėl akivaizdaus skundžiamo akto neteisėtumo pareiškėjas iš esmės nepateikia. Argumentai, ar priimant ginčijamą sprendimą, buvo teisingai laikomasi visų procedūrų, numatytų teisės aktuose, bus nustatyti įvertinus visą byloje esančią medžiagą, t. y. nagrinėjant bylą iš esmės. Taigi susipažinus su pareiškėjo nurodytais argumentais dėl skundžiamo sprendimo neteisėtumo, spręstina, kad aplinkybių, kurios nagrinėjamu atveju akivaizdžiai rodytų jį esant neteisėtą, nėra.

Kaip minėta, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika patvirtina, kad prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo pagrindžiantys argumentai <...> privalo būti pagrįsti objektyviais faktiniais duomenimis (įrodymais) – finansinės atskaitomybės, buhalterinės apskaitos ar kitais dokumentais (pavyzdžiui, duomenimis apie rinkos situacijos pokyčius, vykdomos ekonominės veiklos tolesnio vystymosi perspektyvas bei tendencijas), iš kurių būtų galima spręsti apie asmens finansinę būklę, jo tolimesnės ekonominės veiklos perspektyvas, t. y. jais remiantis įvertinti (nustatyti) galimas finansines bei materialines pasekmes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS438-241/2013).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo nurodyti argumentai dėl to, kad ginčo sumos išieškojimas aiškiai apsunkintų pareiškėjo finansinę padėtį, nes uždirbamų lėšų neužtektų pragyvenimui, be to, kad pareiškėjas turi finansinių įsipareigojimų bankui, t. y. kreditą, nesudaro pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Pareiškėjas pateikia tik bendrus teiginius, kurie niekaip nepatvirtina, kad nuostoliai stipriai pakenktų pareiškėjo padėčiai. Be to, tai, kad pareiškėjui bus sukelta tam tikrų sunkumų, nesudaro pagrindo tvirtinti, kad ginčijamo akto galiojimas neatitaisomai paveiks pareiškėjo interesus. Taigi konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrindė teiginio, jog ginčijamo sprendimo vykdymas sukels neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nei pateikė prima facie įrodymų dėl ginčijamo administracinio akto neteisėtumo, nei pagrindė, kad išieškojimo vykdymas sukels neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo atsisakyti tenkinti pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nutarties dalį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo remiantis pareiškėjo atskirajame skunde išdėstytais motyvais.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. S. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 11 d. nutarties dalį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                         Ričardas Piličiauskas

                                                                      Veslava Ruskan

                                                                      Vaida Urmonaitė-Maculevičienė