Civilinė byla Nr. 2S-578-368/2014 

                                                                                                         Teisminio proceso Nr. 2-70-3-08162-2013-5

                                                                     Procesinio sprendimo kategorija 110.1; 122.4

                                                                                            (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 23 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Mockevičius teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau UAB) „Etovis“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. balandžio 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-1137-569/2014, iškeltoje pagal ieškovės bankrutuojančios UAB „Flegas“ ieškinį atsakovei UAB „Etovis“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, panaikinimo ir

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

              Ieškovė bankrutuojanti UAB „Flegas“ pateikė Šiaulių apylinkės teismui ieškinį atsakovei UAB „Etovis“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, be kita ko, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti negyvenamąją patalpą – gamybines patalpas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančias adresu: (duomenys neskelbtini), uždraudžiant atsakovei disponuoti nurodytu nekilnojamuoju turtu.

              Šiaulių apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 12 d. nutartimi ieškovės BUAB „Flegas“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino ir areštavo prieš tai minėtą atsakovės nekilnojamąjį daiktą.

              Šiaulių apygardos teismas, išnagrinėjęs atsakovės UAB „Etovis“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 12 d. nutarties panaikinimo, 2014 m. kovo 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-248-357/2014 apskųstą teismo nutartį paliko nepakeistą.

              Atsakovė UAB „Etovis“ kreipėsi į teismą, be kita ko, prašydama įpareigoti ieškovę BUAB „Flegas“ pateikti atsakovės 33 000 Lt nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą ir 5 000 Lt užstatą galimoms bylinėjimosi išlaidoms atlyginti. Teigė, kad patyrė apie 2 000 Lt bylinėjimosi išlaidų. Tvirtino, kad pritaikius areštą jos turtui, ji prarado nuomininką, kuris ketino nuomoti areštuotą turtą ir kas mėnesį iš nuomos būtų gavusi 5500 Lt pajamų.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Šiaulių apylinkės teismas 2014 m. balandžio 1 d. nutartimi netenkino atsakovės UAB „Etovis“ prašymo. Nurodė, kad ieškovė yra Lietuvos Respublikos bankrutuojanti bendrovė ir taikyti šiuo atveju užstatą nėra įstatymo pagrindo, ir šio pagrindo atsakovė nenurodė. Teismas atsižvelgdamas į tai, kad atsakovės atstovas nurodė, jog neturi duomenų, patvirtinančių aplinkybes, kad UAB ,,Finebars“ šiuo metu pageidautų nuomotis patalpas, ir į tai, jog ieškovės atstovas pažymėjo, kad neprieštarauja, jog atsakovė sudarytų nuomos sutartį su šiuo nuomininku, sprendė, kad atsakovei nėra kliūčių teismui pateikti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo ir išnuomoti patalpas bei gauti pajamas. 

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Skųsdama Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. balandžio 1 d. nutartį, apeliantė (atsakovė) UAB „Etovis“ prašo teismo nutartį panaikinti ir jos prašymą tenkinti. Atskirajame skunde teigia, kad teismui areštavus ginčo patalpas, sumažėjo jų, kaip nuomos objekto, patrauklumas. Tvirtina, kad teismas turėtų tenkinti jos reikalavimą dėl objektyviai patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo užtikrinimo.

Atsiliepimo į apeliantės atskirąjį skundą įstatymo nustatyta tvarka negauta.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas Civilinio proceso kodekso (toliau CPK) (320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo nutarties dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Apeliantės (atsakovės) UAB „Etovis“ atskirasis skundas netenkintinas.

CPK 146 straipsnio 1 dalis numato, jog teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, gali pareikalauti, kad ieškovas ar kitas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones padavęs asmuo, pateiktų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, kuriuo taip pat gali būti ir banko garantija. Ši norma yra nukreipta į ieškovo bei atsakovo interesų ir procesinių jų tarpusavio poveikio priemonių pusiausvyros, šalių lygiateisiškumo principo, prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumo siekiamiems tikslams, o taip pat į ieškovo galimybės padengti dėl nepagrįstai jo prašymu pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių turėtus nuostolius užtikrinimą.

Turi būti užtikrinamas atsakovo tikėtinų ir realiai prognozuotinų nuostolių atlyginimas, jei tik šis įrodo, kad dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo jam ateityje iš tiesų gali atsirasti nuostolių, t. y. tikėtinų nuostolių susidarymo mechanizmas turi būti a priori aiškus ir pagrįstas bei priežastiniu ryšiu susijęs su pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis. Teismas, spręsdamas dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo, turi įvertinti laikinųjų apsaugos priemonių rūšį, jų taikymo mastą, poveikį atsakovui, jo įprastinės veiklos pobūdį ir mastą, laikinųjų apsaugos priemonių padarinius ribojant šią veiklą, galimų nuostolių susidarymo mechanizmą, konkrečių būsimų nuostolių (jeigu apie juos yra duomenų) dydį ir kitas reikšmingas aplinkybes. Proceso įstatyme, siekiant užtikrinti proceso šalių lygiateisiškumą, yra įtvirtintas onus probandi principas, t. y. kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.). Taigi, atsakovas, siekdamas įrodyti, kad dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių patiria ar gali patirti nuostolių, kaip minėta, turi pateikti teismui konkrečius duomenis apie tokių nuostolių atsiradimo galimumą bei jų preliminarų dydį. Nepateikus tokių duomenų, tenkinti atsakovo prašymo dėl nuostolių atlyginimo nėra pagrindo.

Nagrinėjamu atveju atsakovė UAB „Etovis“ savo galimus nuostoliui grindžia derybomis su UAB „Finebars“ dėl ginčo patalpų nuomos ir aplinkybe, kad teismui areštavus ginčo patalpas, sumažėjo jų, kaip nuomos objekto, patrauklumas.

Teismas pažymi, kad atsakovė nepateikė teismui galiojančios patalpų nuomos sutarties, kurios dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių ji nebegali vykdyti. Taip pat byloje nėra duomenų, kad UAB „Finebars“ atsisakė ketinimų nuomotis ginčo patalpas, o kitiems potencialiems nuomininkams dėl teismo taikytų laikinųjų apsaugos priemonių ginčo patalpų nuoma tapo nepatraukli.

Be to, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, apeliantė turi teisę, esant reikalui, pateikti teismui prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, prašydama leisti išnuomoti areštuotą turtą, tačiau tokios valios neišreiškė, nors ieškovė nurodė, kad tam neprieštarautų.

Taigi, priešingai nei skunde nurodo atsakovė, negalima daryti išvados, kad dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių atsakovė jau patyrė realių nuostolių, taip pat ir išvados dėl tokių nuostolių patyrimo ateityje.

CPK 794 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškovas kitos valstybės fizinis ar juridinis asmuo atsakovo prašymu privalo CPK nustatyta tvarka sumokėti užstatą galimų bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti. CPK 794 straipsnio 2 dalyje numatyti atvejai, kai ši pareiga netaikoma.

Visų pirma, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, ieškovė yra Lietuvos Respublikos, o ne kitos valstybės, bankrutuojantis juridinis asmuo. CPK nenumato galimybės įpareigoti Lietuvos Respublikos bendrovę sumokėti užstatą galimoms bylinėjimosi išlaidos užtikrinti.

Antra, vien faktas, jog ieškovė yra bankrutuojanti įmonė, savaime nesudaro pagrindo tenkinti atsakovės prašymą ir įpareigoti ieškovę sumokėti užstatą atsakovės galimų bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti. Atsakovė nepateikė teismui duomenų, kad užstato nustatymas iš tiesų yra neišvengiamas ir būtinas, jog jo nustatymas nepažeis teisingumo, protingumo, lygiateisiškumo principų, ar nepagrįstai neužkirs ieškovei teisės į teisminę gynybą.

Trečia, CPK 794 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta pareiga netaikoma, jeigu ieškovas Lietuvos Respublikoje turi turto, kurio pakanka bylinėjimosi išlaidoms padengti. Pagal CPK 179 straipsnio 3 dalį teismas gali naudoti duomenis iš teismų informacinės sistemos, taip pat iš kitų informacinių sistemų ir registrų. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Šiaulių apygardos teismas 2013 m. birželio 13 d. nutartimi civilinėje byloje B2-394-210/2014 iškėlęs ieškovei UAB „Flegas“ bankroto bylą nustatė, kad bendrovės turtas 2013 m. finansiniais metais sudarė 207 701 Lt, t. y. bendrovei priklausančio turto vertė žymiai viršija atsakovės prašomą sumokėti užstatą.

Esant prieš tai minėtoms aplinkybėms, skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

Kiti skundo teisiniai šios bylos kontekste neturi teisinės reikšmės.

Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. balandžio 1 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas                                                                                                                               Egidijus Mockevičius