Administracinė byla Nr. I-4010-426/2015

                                      Proceso Nr. 3-61-3-02748-2014-1                        Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1., 74

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. liepos 28 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės, Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Halinos Zaikauskaitės, dalyvaujant pareiškėjai G. M., atsakovo atstovei A. V., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos G. M. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė :

Pareiškėja G. M. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 8–12), kuriame prašoma: 1) panaikinti Muitinės departamento prie Finansų ministerijos (toliau – ir Departamentas) generalinio direktoriaus 2014-04-16 raštą Nr. (534)3B-4535 „Dėl atsisakymo skirti G. M. pareigūno ir kario valstybinę pensiją“; 2) įpareigoti Departamento generalinį direktorių skirti pareiškėjai pareigūno valstybinę pensiją nuo atleidimo iš tarnybos muitinėje dienos.

Pagrįsdama savo reikalavimus paaiškino, kad iki 2012-09-21 dirbo Kauno teritorinėje muitinėje finansų ir apskaitos skyriaus viršininke. Lietuvos muitinėje tarnavo nuo 1995 m. Visą tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje laiką buvo muitinės pareigūnė, statutinė valstybės tarnautojas.

Pažymi, kad 2014-04-11 pateikė Departamento generaliniam direktoriui skundą (prašymą) pareigūno valstybinei pensijai skirti. Tačiau direktorius 2014-04-16 raštu informavo, kad pareiškėja neturi teisės į pareigūno valstybinę pensiją, nes neatitinka Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) sąlygų. Mano, kad minėtas sprendimas yra nepagrįstas, todėl naikintinas.

Pažymi, kad visiems muitinės pareigūnams, įskaitant ir muitinės mobiliųjų grupių, muitinės postų, operatyvinę veiklą ir ikiteisminį tyrimą atliekantiems pareigūnams, be išimties, vienodai taikomos jų teisinės padėties ypatumus atitinkančios griežtesnės priėmimo į tarnybą Lietuvos Respublikos muitinėje (Statuto 6–11, 13–14 str.), priesaikos priėmimo (Statuto 17–18 str.), perkėlimo į kitas pareigas (Statuto 27–29 str), tarnybinės veiklos vertinimo (Statuto 25-26 str.i), tarnybinės atsakomybės (Statuto 33-44 straipsniai), atleidimo iš tarnybos muitinėje (Statuto 55–56 str.) sąlygos, nustatomi vienodi draudimai (Statuto 15 str.). Statute, reglamentuojančiame Lietuvos Respublikos muitinės pareigūnų teisinę padėtį, nėra teisės normų, aiškiai atskiriančių muitinės pareigūnų, turinčių teisę gauti pareigūno valstybinę pensiją, ir muitinės pareigūnų, neturinčių tokios teisės, statusą.

Analogiškai yra reglamentuota ir Vidaus reikalų ministerijos institucijų ir tarnybų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Valstybės saugumo departamento, Prokuratūros, Kalėjimų departamento ir jo įstaigų pareigūnų teisinė padėtis, neišskirianti atskirų šių institucijų pareigūnų grupių ir suteikianti teisę gauti pareigūno valstybinę pensiją visiems minėtų institucijų pareigūnams.

Pažymi, kad galiojantis vieningas muitinės pareigūnų statuso teisinis reguliavimas leidžia pagrįstai tvirtinti, kad teisę nustatyta tvarka gauti pareigūno valstybinę pensiją de facto turi visi Lietuvos muitinės pareigūnai, kurių užimamos pareigos priskirtos pareigūno pareigoms. Pareiškėjos manymu, skundžiamas sprendimas prieštarauja Statuto 3 str. įtvirtintiems tarnybos muitinėje lygiateisiškumo, karjeros, tarnybos ypatumų kompensavimo, teisėtų lūkesčių, teisėtai įgytų teisių principams, neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 str. reikalavimų.

Pažymi, kad nuo 2007-01-19 įsigaliojusiame Įstatyme nustatyta, kad teisę pareigūnų ir karių valstybinę pensiją gauti, be kitų 1 str. 1 d. nurodytų pareigūnų, turi ir muitinės mobiliųjų grupių pareigūnai, muitinės postų pareigūnai bei muitinės pareigūnai, atliekantys operatyvinę veiklą ir (arba) ikiteisminį tyrimą. Anksčiau tokia teisė statutiniams muitinės pareigūnams nebuvo numatyta. Seimas, priimdamas tokį įstatymą ir nustatydamas, kad pareigūnų ir karių valstybinę pensiją gauti įgyja tik dalis statutinių muitinės pareigūnų, t. y. muitinės mobiliųjų grupių pareigūnai, muitinės postų pareigūnai bei muitinės pareigūnai, atliekantys operatyvinę veiklą ir (arba) ikiteisminį tyrimą, įteisino muitinės pareigūnų diskriminaciją, nes nei šiame įstatyme nei Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statute nėra numatytas kitų statutinių muitinės pareigūnų išstatutinimas.

Nurodo, kad tokį ydingą įstatyminį reguliavimą buvo bandoma taisyti, tačiau jis pakeistas nebuvo. Pareiškėjos teigimu, nuo 2007-01-19, t. y. Įstatymo įsigaliojimo, ji įgijo teisėtą lūkestį gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Tokį lūkestį turėjo iki Įstatymo priėmimo, kadangi buvo statutinė pareigūnė, tikėjo, kad ir muitinės pareigūnams bus numatyta socialinė garantija gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Pareiškėjos teigimu, lyginant muitinės statutinius pareigūnus, jokių teisinės padėties skirtumų tarp tų, kurie turi socialinę garantiją gauti pareigūno ir kario valstybinę pensiją ir tų, kurie šios garantijos neturi, nėra. Be to, Statuto 3 str. 1 d. nustatyta, kad tarnyba muitinėje grindžiama lygiateisiškumo, karjeros, tarnybos ypatumų kompensavimo, teisėtų lūkesčių, teisėtai įgytų teisių principais. Visiems muitinės pareigūnams, įskaitant ir muitinės mobiliųjų grupių, muitinės postų, operatyvinę veiklą ir ikiteisminį tyrimą atliekančius pareigūnus, be išimties vienodai yra taikomos jų teisinės padėties ypatumus atitinkančios griežtesnės priėmimo į tarnybą Lietuvos Respublikos muitinėje sąlygos, o Statute nėra teisės normų, aiškiai atskiriančių muitinės pareigūnų, turinčių teisę gauti pareigūno valstybinę pensiją, ir muitinės pareigūnų, neturinčių tokios teisės, statusą.

Pareiškėja pateikė teismui prašymą kreiptis į Konstitucinį teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo 1 str. 1 d. 7 p. ta apimtimi, kurioje ribojama teisė gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją muitinės pareigūnams, kurie nėra muitinės mobiliųjų grupių pareigūnai, muitinės postų pareigūnai ir muitinės pareigūnai, atliekantys kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą, neprieštarauja Konstitucijos 29 str. ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

Atsakovas Departamentas teismui pateiktame atsiliepime (b. l. 23–26) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Pagrįsdamas savo poziciją paaiškino, kad ginčas nagrinėjamoje byloje kilo dėl Departamento atsisakymo skirti pareigūno valstybinę pensiją G. M., jai neatitinkant Įstatymo 1 str. 1 d. 7 p. ir Statuto 51 str. 9 d. reikalavimų. Ginčo atveju pareiškėja remiasi tuo, jog ji buvo muitinės pareigūnė (statutinė valstybės tarnautoja) ir toks teisinis reguliavimas, kai valstybinė pensija skiriama tik konkrečiai muitinės pareigūnų grupei – muitinės mobiliųjų grupių pareigūnams, muitinės postų pareigūnams ir muitinės pareigūnams, atliekantiems kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą, – pažeidė konstitucinius lygiateisiškumo ir teisėtų lūkesčių principus, todėl yra neteisėtas, o valstybinė pensija pareiškėjai turėtų būti skiriama.

Nurodo, kad G. M. nuo 1995-03-27 iki 2012-09-21 buvo muitinės pareigūnė – statutinis valstybės tarnautojas.

Lietuvos Respublikos muitinės pareigūnų tarnybos santykius reguliuoja Statutas, kurio 1 str. 1 d. numato, kad jis nustato muitinės pareigūnų priėmimo į tarnybą Lietuvos Respublikos muitinėje ir atleidimo iš jos tvarką, muitinės pareigūnų perkėlimą į kitas pareigas, tarnybinės veiklos vertinimą, skatinimą, atsakomybę, socialines garantijas, kitus jų statuso ypatumus. Statuto 51 str. 8 d. nurodyta bendroji norma, jog muitinės pareigūnų valstybinį socialinį draudimą, sveikatos draudimą ir teisę į pensijas nustato įstatymai, o to paties straipsnio 9 d. specialiąja norma nustatyta, jog muitinės mobiliųjų grupių pareigūnai, muitinės postų pareigūnai ir muitinės pareigūnai, atliekantys kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą, turi teisę gauti pareigūnų valstybinę pensiją pagal Įstatymą. Taigi, priešingai nei teigia pareiškėja, šios Statuto nuostatos aiškiai nurodo, kuriems konkrečiai muitinės pareigūnams yra garantuojama teisė gauti pareigūno valstybinę pensiją.

Pažymi, jog Įstatymo 1 str. 1 d. nurodytas baigtinis sąrašas asmenų, kurie turi teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Šis sąrašas neturi būti suprantamas ir aiškinamas plečiamai. Įstatymų leidėjas, imperatyviai nustatydamas baigtinį sąrašą asmenų, kuriems garantuojama valstybinė pareigūnų pensija, nesuteikia diskrecijos teisės dėl valstybinės pensijos skyrimo sprendžiančiai institucijai (šiuo atveju – Departamentui) svarstyti, kokiems pareigūnams pensija skiriama, o kuriems ne. Departamentas privalo vykdyti įstatymų leidėjo valią, neviršydamas savo įgaliojimų. Nepagrįstai ir neteisėtai suteikdamas teisę į valstybinę pensiją G. M. atsakovas viršytų savo įgaliojimus, pažeistų įstatymus.

Pažymi, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama, siekiant suteikti didesnę valstybės paramą tam tikriems asmenims už atliktą tarnybą Lietuvos valstybei. Atsižvelgiant į Konstitucinio teismo jurisprudenciją valstybinių pensijų skyrimo klausimu, darytina išvada, jog būtent šios konkrečios muitinės pareigūnų grupės nurodytos Statute ir Įstatyme neatsitiktinai, o todėl, jog šias pareigas einantys asmenys turi dirbti esant ypatingoms sąlygoms, padidintai rizikai ir pavojui. Pareiškėja į tokias pareigas, kurias einant valstybė garantuoja teisę į valstybinę pensiją, Lietuvos Respublikos muitinėje nebuvo priimta ir nedirbo, todėl jai teisė į valstybinę pensiją, nurodytą Įstatymo 1 str. 1 d. 7 p. neatsiranda. Pareiškėjos siekis gauti valstybinę pensiją už darbą pareigose, kurių ji nedirbo, yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Pareiškėja argumentuoja, jog kitos statutinės institucijos ir tarnybos atskirų statutinių pareigūnų grupių, kurioms garantuojama teisė į valstybinę pensiją, nenustato. Su šiuo pareiškėjos argumentu atsakovas nesutinka, nes dar 2012-02-27 Konstitucinis teismas nutarime pažymėjo, kad statutinė valstybės tarnyba negali būti vienoda dėl jos atliekamų funkcijų įvairovės, todėl policijos, vidaus tarnybos, saugumo tarnybos ir kitų statutinių valstybės institucijų pareigūnų statusas turi būti diferencijuotas ir turėti atitinkamuose statutuose nustatytų ypatumų. Taigi, priešingai, nei teigia pareiškėja, atskirų muitinės pareigūnų grupių diferenciacija, atsižvelgus į vykdomas funkcijas ir įstatymais nustatant teisę į valstybinę pensiją, nelaikytina diskriminuojančia. Departamentas taip pat nesutinka su pareiškėjos teiginiais, kad ginčo atveju buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas

Taip pat Departamentas pažymi, kad analogiško pobūdžio ginčas jau buvo išnagrinėtas Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (2013-02-07 nutartis adm.b. Nr. Al43-693/13).

Teismo posėdžio metu pareiškėja patvirtino skunde išdėstytus motyvus ir prašė jį tenkinti. Atsakovo atstovė patvirtino atsiliepime išdėstytus motyvus ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Skundas atmestinas.

Nustatyta, kad G. M. nuo 1995-03-27 iki 2012-09-21 ėjo muitinės pareigūnės – statutinės valstybės tarnautojos – pareigas (b. l. 23, 27–29).

Departamento direktorius, išnagrinėjęs G. M. prašymą dėl valstybinės pensijos skyrimo, 2014-04-06 sprendimu šio prašymo netenkino (b. l. 13). Minėtame sprendime, be kita ko, pažymėta, kad pagal Įstatymo 1 str. 1 d. 7 p. ir Statuto 51 str. 9 d., teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją turi tik muitinės mobiliųjų grupių pareigūnai, muitinės postų pareigūnai ir muitinės pareigūnai, atliekantys kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą. Pažymi, kad pareiškėja visą tarnybos laiką dirbo ne minėtose, o kitose pareigose, todėl teisės į valstybinę pensiją neįgijo.

Byloje spręstinas ginčas dėl G. M. skundo reikalavimų panaikinti Departamento 2014-04-16 sprendimą bei įpareigoti atsakovą skirti jai pareigūno valstybinę pensiją nuo atleidimo iš tarnybos muitinėje dienos pagrįstumo ir teisėtumo.

Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d. nurodoma, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis.

Taigi, sprendžiant pareiškėjos reikalavimų pagrįstumą, pirmiausia, būtina įvertinti skundžiamo Departamento direktoriaus 2014-04-16 d, kuris laikytinas viešojo administravimo aktu, atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d. nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 str. nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas.

Vertinant pareiškėjos keliamo ginčo pobūdį pažymėtina, kad pagal Įstatymo 1 str. 1 d. 7 p., teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją turi šie Lietuvos Respublikos piliečiai – muitinės mobiliųjų grupių pareigūnai, muitinės postų pareigūnai ir muitinės pareigūnai, atliekantys kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą. Analogiškos nuostatos įtvirtintos Statuto 51 str. 9 d., kurioje sakoma, kad muitinės mobiliųjų grupių pareigūnai, muitinės postų pareigūnai ir muitinės pareigūnai, atliekantys kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą, turi teisę gauti pareigūnų valstybinę pensiją pagal Įstatymą.

Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad G. M. nuo 1995-03-27 iki 2012-09-21, būdama statutine muitinės pareigūne, dirbo apskaitininke, apskaitos ir finansų skyriaus viršininke – vyriausiąja finansininke, t. y. ėjo pareigas, kurios nenumatytos Įstatymo 1 str. 1 d. 7 p., Statuto 51 str. 9 d. ir nesuteikia teisės gauti valstybinę pensiją.

Tarp šalių iš esmės nėra ginčo, jog skundžiamas Departamento 2014-04-16 sprendimas yra priimtas tinkamai aiškinant bei taikant Įstatymo 1 str. 1 d. 7 p. ir Statuto 51 str. 9 d. nuostatas. Kita vertus, pareiškėja savo reikalavimus grindžia Įstatymo 1 str. 1 d. 7 p. prieštaravimu Konstitucijos 29 str. nuostatom bei teisinės valstybės principui, teigia, jog tokiu diskriminaciniu teisiniu reguliavimu pažeidžiamas teisėtų lūkesčių principas.

Vertinant pareiškėjos pateikto prašymo pagrįstumą, pažymėtina, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-01-30 nutartis adm. b. Nr. A756-152/2009, 2009-09-14 nutartis adm. b. Nr. A261-997/2009 ir kt.).

Teisėjų kolegijos nuomone, šio ginčo atveju, taip pat vertinat pareiškėjos pateikto prašymo pagrįstumą, ir yra reikšmingi Konstitucinio teismo nutarimuose pateikti išaiškinimai.

Konstitucinis Teismas 2006-05-31, 2006-12-21 nutarimuose, 2007-11-13 sprendime yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją Seimas, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios institucija, ir Vyriausybė, kaip vykdomosios valdžios institucija, turi labai plačią diskreciją formuoti ir vykdyti valstybės ekonominę politiką (kiekvienas pagal savo kompetenciją) ir teisės aktais atitinkamai reguliuoti ūkinę veiklą, žinoma, jokiu būdu nepažeisdami Konstitucijos ir įstatymų, inter alia neviršydami juose nustatytų šių valstybės valdžios institucijų įgaliojimų, paisydami iš Konstitucijos kylančių tinkamo teisinio proceso reikalavimų, Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, valdžių padalijimo, atsakingo valdymo, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio aiškumo, tikrumo, saugumo principų. Paminėtinos šios Konstitucinio Teismo suformuluotos oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos, susijusios su valstybinėmis pensijomis:

– valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat nuo kitų valstybinio socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto; jos skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims (2003-12-03, 2008-12-24, 2010-06-29 nutarimai, 2015-01-14 sprendimas, 2015-05-06 nutarimas); šių pensijų gavimas siejamas ne su nustatyto dydžio pensijų socialinio draudimo įmokomis, o su atitinkamu asmens statusu (tarnyba, nuopelnais ar kitomis aplinkybėmis, nuo kurių priklauso valstybinės pensijos skyrimas) (inter alia 2013-02-22, 2014-07-03, 2015-05-06 nutarimai);

– valstybinių pensijų ypatumai leidžia įstatymų leidėjui, atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes ir paisant Konstitucijos normų bei principų, nustatyti atitinkamas šių pensijų skyrimo sąlygas (2008-12-24 nutarimas, 2010-04-20 sprendimas, 2010-06-29, 2012-02-06  nutarimai); įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti inter alia nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių (2008-12-24, 2012-02-06, 2015-05-06 nutarimai).

Taigi, Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra pabrėžęs, kad įstatymų leidėjas turi diskreciją nustatyti valstybės tarnybos modelį ir ši diskrecija apima ir jo teisę reguliuoti pareigūnų socialines garantijas, taip pat ir teisę į valstybinės pensijos paskyrimą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, įstatymo leidėjas Įstatymo 1 str. 1 d. 7 p., Statuto 51 str. 9 d. nustatytu teisiniu reguliavimu įvertino atskirų kategorijų muitinės  pareigūnų (muitinės mobiliųjų grupių pareigūnai, muitinės postų pareigūnai ir muitinės pareigūnai, atliekantys kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą) darbo specifiką, pobūdį, tarnybos ypatumus, t. y. objektyvius kriterijus, ir, suteikdamas minėtiems pareigūnams teisę į pareigūnų į karių valstybinę pensijos paskyrimą, realizavo savo diskrecijos teisę.

Teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl Įstatymo 1 str. 1 d. 7 p. atitikties Konstitucijos 29 str. nuostatoms, įtvirtinančioms asmenų lygybės principą, taip pat teisėtų lūkesčių principui. Pažymėtina ir tai, kad teisės aktais niekada nebuvo nustatytas toks reguliavimas, pagal kurį G. M., einančiai muitinės pareigūnės pareigas, galėtų būti paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija, todėl pareiškėja jokio teisėto lūkesčio, jog pareigūnų ir karių valstybinė pensija jai bus skiriama, nebuvo įgijusi.

Įvertinus nurodytas aplinkybes, nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo 1 str. 1 d. 7 p. neprieštarauja Konstitucijos 29 str. nuostatoms bei teisinės valstybės principui. Tokią teismo išvadą patvirtina ir ta aplinkybė, jog abejonių dėl Įstatymo 1 str. 1 d. 7 p. nuostatų konstitucingumo nekilo ir Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, išnagrinėjusiam analogiško pobūdžio ginčą (2013-02-07 nutartis adm.b. Nr. Al43-693/13).

Kaip minėta, be abejonių, ar Įstatymo 1 str. 1 d. 7 p. atitinka Konstitucijos 29 str. nuostatas bei teisinės valstybės principą, pareiškėja skunde nenurodė jokių kitų motyvų bei argumentų, kuriais būtų grindžiamas Departamento direktoriaus 2014-04-16 sprendimo neteisėtumas.

Esant tokiai teisinei bei faktinei situacijai, darytina išvada, kad Departamento direktorius       2014-04-16 sprendime faktines aplinkybes vertino ir ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas taikė tinkamai. Minėtas sprendimas pagal Viešojo administravimo įst. 8 str. 1 d. yra pagrįstas ir teisėtas, todėl skundo reikalavimas jį panaikinti atmestinas.

Skundo reikalavimas, kuriuo prašoma įpareigoti atsakovą skirti pareiškėjai pareigūno valstybinę pensiją yra išvestinis iš reikalavimo panaikinti Departamento direktoriaus 2014-04-16 sprendimą atžvilgiu. Teismui konstatavus, kad skundžiamas sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, atmestinas ir išvestinis skundo reikalavimas.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 44–45 str., 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str., 129 str., teisėjų kolegija

nusprendė:

Pareiškėjos G. M. skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai                                                                                      Iveta Pelienė

                                                                                       Rūta Miliuvienė

                                                                      Halina Zaikauskaitė