VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 22 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Blinstrubio, Broniaus Januškos ir Irenos Paulauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal V. S. skundą atsakovei Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, dėl rašto panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.

Teismas,

n u s t a t ė:

Pareiškėjas V. S. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–14), kuriame prašo:

1)              Panaikinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – Tarnyba) Teisės skyriaus 2017 m. lapkričio 14 d. raštą Nr. (2.2)NO-2-8285 „Dėl ikiteisminio kreipimosi“.

2)              Įpareigoti atsakovą peržiūrėti jo 2017 m. spalio 16 d. prašymą ir parengti pažymą, kurioje būtų nurodyta, ar Tarnyba turi dokumentų ar kitokių įrodymų, patvirtinančių ar paneigiančių jam pareikštus kaltinimus 2007 m. vasario 7 d. sprendime Nr. N-(1.9.)-3-07, kad piktnaudžiavo valstybės garantuojama antrine teisine pagalba, kurią skyrė Vilniaus garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2006 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. 957/06, ir procesinėmis teisėmis civilinėje byloje Nr. 2-955-392/2006.

3)              Priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, 50 Eur turtinei ir 50 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Paaiškina, kad 2017 m. spalio 16 d. kreipėsi į Tarnybą su motyvuotu prašymu įvykdyti veiksmus pagal kompetenciją, tačiau atsakovė neatliko jai priskirtų funkcijų, o tik formaliai atsakė ginčijamu raštu, kuris neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje keliamų reikalavimų individualiam teisės aktui – yra nemotyvuotas ir nepagrįstas teisės normomis, neatsakyta į iškeltus klausimus. Be to, dalis prašymo buvo rusų kalba, o atsakovė, jo neišsivertusi į lietuvių kalbą, galėjo nesuprasti reikalavimų.

Pažymi, kad kreipimosi į atsakovę esmė buvo gauti iš Tarnybos atitinkamą pažymą, kurioje būtų nurodyta, ar Tarnyba turi dokumentų ar kitokių įrodymų, patvirtinančių advokatės G. R. ir Tarnybos nurodytus kaltinimus, kad jis neva piktnaudžiavo 2006 m. birželio 27 d. skirta antrine teisine pagalba ir procesinėmis teisėmis civilinėje byloje Nr. 2-8731-392/2006. Šis reikalavimas kilo dėl to, kad tokių įrodymų (dokumentų) visiškai nėra civilinėje byloje Nr. 2-8731-392/2006 bei administracinėje byloje Nr. A63-1278/2008, kuria atsakovė visuomet remiasi. Taip pat reikalaujamų įrodymų nėra visose kitose civilinėse bylose, kurios buvo nagrinėjamos teismuose dėl panašių ginčų.

Teigia, kad advokatė G. R. buvo nekvalifikuota ir savo veiksmais pareiškėjui sukėlė tiek materialinio, tiek nematerialinio pobūdžio žalą, o jis nuo 2007 m. yra priverstas ginti savo pažeistas teises. Advokatė G. R. nuo 2003 iki 2009 m. neturėjo teisės dirbti advokate Lietuvoje, nes neturėjo privalomojo advokato civilinio atsakomybės draudimo, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 17 straipsnis, ir šį faktą slėpė ir nuo Tarnybos, su kuria 2005 metais buvo sudaryta sutartis dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, ir nuo klientų. Tarnyba atsisako pripažinti, kad ši advokatė pažeidė Advokatūros įstatymą, ir ginčijamu raštu neatsakė į 2017 m. spalio 16 d. prašyme pateiktus reikalavimus.

Atkreipia dėmesį, kad dėl atsakovės neteisėtos veiklos ir neveikimo jam buvo apribota teisė gauti teisinę pagalbą, nes tapo skolingas ir tos skolos negali padengti dėl sunkios socialinės padėties. Tarnyba 2014–2017 m. atsisakė jam suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl 1 360 Lt                   (394,07 Eur) skolos Tarnybai, kurią teismas priteisė kaip baudą sumokėti už minėtos advokatės darbą civilinėje byloje.

Nurodo, kad savo veiksmais atsakovė padarė tiek turtinę, tiek neturtinę žalą, buvo priverstas egzistuoti kankinio sąlygomis, patirti kančias, neturėjo elementarių buities patogumų, patyrė emocinę ir dvasinę depresiją, buvo nuolat psichologiškai traumuojamas, tyčia buvo ribojamos galimybės daugiau, nei nustatyta įstatymuose. Kadangi ginčas su atsakove tęsiasi jau 10 metų, todėl jam sunku savarankiškai be teisinės pagalbos nustatyti jos materialinę išraišką. Turtinę žalą grindžia tuo, kad nuo 2008 m. teko parašyti daugiau kaip 200 įvairių prašymų, skundų ir užklausų įvairioms organizacijoms ir teismams. Daugelio dokumentų vertimus į lietuvių kalbą užsakydavo pas vertėją, neturintį patento šiai veiklai vykdyti, todėl neturėjo galimybės išduoti kasos dokumento, o pareiškėjas neturėjo galimybės patvirtinti išlaidų teisme. Pareiškėjo teigimu, nematerialinės žalos įvertinti neįmanoma, kadangi atsakovė daug metų iš jo tyčiojosi, nes yra įsitikinusi savo nekontroliuojamumu ir nebaudžiamumu.

Teismo posėdyje pareiškėjas nedalyvavo. Apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta įstatymo nustatyta tvarka.

Atsakovė Tarnyba atsiliepime su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 44–47).

Paaiškina, kad pareiškėjas 2017 m. spalio 16 d. pateikė Tarnybai prašymą išduoti pažymą, kurioje būtų nurodyta, ar Tarnyba disponuoja (nedisponuoja) dokumentais ar kitais įrodymais, patvirtinančiais (nepatvirtinančiais) 2007 m. vasario 7 d. sprendime Nr. N-(l .9.)-3-07 V. S. pateiktus kaltinimus dėl piktnaudžiavimo valstybės garantuojama teisine pagalba pagal 2006 m. birželio 27 d. sprendimą Nr. 957/06 ir procesinėmis teisėmis civilinėje byloje Nr. 2-955-392/206.

Tarnyba, išnagrinėjusi jo prašymą, ginčijamu raštu atkreipė dėmesį į tai, kad piktnaudžiavimo valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis faktą patvirtino Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. spalio 12 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-7305-07/2007 ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. liepos 8 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A63-1278/2008. Taip pat pažymėjo, kad advokatė G. R. buvo paskirta pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą, o 2007 m. vasario 7 d. sprendimu Nr. N-(1.9)-3-07 antrinė teisinė pagalba buvo nutraukta nustačius, kad pareiškėjas piktnaudžiavo suteikta antrine teisine pagalba civilinėje byloje Nr. 2-9557-392/2006 ir pažeidė valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principus.

Nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad minėta advokatė neturėjo teisės teikti antrinės pagalbos civilinėse bylose, o Tarnyba sudarydama su advokate sutartį? turėjo įsitikinti, kad ji turi privalomąjį civilinės atsakomybės draudimą. Nurodo, kad Tarnyba 2005 m. balandžio 25 d. sudarė su advokate G. R. nuolatinio antrinės teisinės pagalbos teikimo sutartį Nr. 8, kuria advokatė įsipareigojo teikti antrinę teisinę pagalbą administracinėse bylose. Teisingumo ministras 2006 m. kovo 27 d. įsakymu Nr. 1R-99 Vilniaus apygardos teismo veiklos teritorijoje nustatė bendrą advokatų, nuolat teikiančių antrinę teisinę pagalbą civilinėse ir administracinėse bylose, skaičių, atsižvelgęs į didesnį antrinės teisinės pagalbos teikimo poreikį civilinėse bylose. Be to, pagal Advokatūros įstatymą, bet kuris advokatas turi teisę teikti teisines paslaugas civilinėse, baudžiamosiose ar administracinėse bylose. Minėtoje sutartyje Tarnybai nėra nustatyta teisė reikalauti advokato pateikti dokumentą, patvirtinantį jo veiklos apdraudimą civilinės atsakomybės draudimu. Pareiga kontroliuoti, ar advokatas tinkamai laikosi jo veiklą reglamentuojančių teisės aktų, yra nustatyta Lietuvos advokatūrai, o Tarnyba atlieka kontrolę tik tiek, kiek tai susiję su minėta sutartimi.

Tarnybos kontrolė advokatų, nuolat teikiančių antrinę teisinę pagalbą, atžvilgiu, tikrinant, ar jis yra apsidraudęs civilinės atsakomybės draudimu, ar jis teikė antrinę teisinę pagalbą kokybiškai, ar nepažeidė advokatų profesinę veiklą reglamentuojančių teisės aktų, pasireiškia tuo, kad informacija (skundas, prašymas ar kitokiu būdu išreikšta informacija) persiunčiama Lietuvos advokatūrai. Vadinasi, Tarnyba, nustačiusi, jog tam tikrus klausimus dėl įtvirtinto teisinio reguliavimo nėra kompetentinga nagrinėti, vertinti arba nedisponuoja asmenų prašoma informacija, skundus, prašymus ar kitą informaciją persiunčia kitam kompetentingam subjektui.

Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas iš esmės dėl tų pačių klausimų ir remdamasis tais pačiais argumentais ne kartą kreipėsi į Tarnybą su prašymu pakeisti, panaikinti sprendimą Nr. N-(l .9)-3-07, kuriuo jam buvo nutraukta antrinė teisinė pagalba. Tarnybai atsisakius tenkinti šiuos reikalavimus, pareiškėjas Tarnybą apskundė teismui, tačiau skundai buvo atmesti kaip nepagrįsti, sprendimai jau yra įsiteisėję. Be to, pareiškėjas inicijavo civilinę bylą advokatės G. R. atžvilgiu, reikalaudamas paneigti tikrovės neatitinkančius duomenis 2007 m. sausio 5 d. pranešime, kuris turėjo įtakos sprendimui Nr. N-(1.9)-3-07. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. sausio 29 d. sprendimu pareiškėjo ieškinį atmetė, o Vilniaus apygardos teismas 2015 m. sausio 29 d. nutartimi minėtą teismo sprendimą paliko nepakeistą.

Mano, kad pareiškėjas tuo pačiu klausimu inicijuodamas naujas bylas piktnaudžiauja teisminės gynybos teise ir administraciniu procesu. Tarnyba priėmė teisės normomis pagrįstą ir teisėtą administracinį aktą, todėl pareiškėjo atžvilgiu neatliko neteisėtų veiksmų. Pareiškėjas nepagrindė teiginių apie jo patirtą turtinę ir neturtiną žalą, nepateikė jų dydį patvirtinančių įrodymų. Mano, kad pareiškėjas neįrodė, kad egzistuoja civilinės atsakomybės sąlygos, todėl nėra teisinio pagrindo priteisti jo nurodomą turtinę ir neturtinę žalą.

Teismo posėdyje atsakovės atstovas nedalyvavo. Apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta įstatymo nustatyta tvarka.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

Byloje kilo ginčas dėl Tarnybos 2017 m. lapkričio 14 d. rašto, kuriuo pareiškėjui buvo atsakyta į jo 2017 m. spalio 16 d. prašymą, teisėtumo ir pagrįstumo bei turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – VVGTPT) 2006 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. 957/06 pareiškėjui nuspręsta teikti antrinę teisinę pagalbą ir tam paskirta advokatė G. R. (b. l. 16).

VVGTPT 2007 m. vasario 7 d. sprendimu Nr. N-(1.9.)-3-07 nutrauktas antrinės teisinės pagalbos teikimas pareiškėjui civilinėje byloje Nr. 2-9557-392/2006 pagal VVGTPT sprendimą Nr. 957/06, konstatavus, kad pareiškėjas piktnaudžiavo jam suteikta antrine teisine pagalba ir pažeidė valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principus (b. l. 18).

Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ matyti, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2007 m. spalio 12 d. buvo išnagrinėta administracinė byla pagal pareiškėjo skundą atsakovams VVGTPT ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai VVGTPT, trečiajam suinteresuotam asmeniui advokatei G. R. dėl VVGTPT 2007 m. vasario 7 d. sprendimo Nr. N-(1.9)-3-07, Vilniaus apskrities administracinių ginčų komisijos 2007 m. kovo 16 d. sprendimo Nr. S-53-(A(G)-34) panaikinimo bei turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas minėtame sprendime, įvertinęs pareiškėjo ir advokatės G. R. paaiškinimus, jo veiksmus nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-9557-392/06, taip pat pareiškėjo pateiktų paaiškinimų ir prašymų turinį, atsižvelgęs į jau išnagrinėtų civilinių bylų, susijusių su įgaliojimų, kuriuos pareiškėjas siekė užginčyti civilinėje byloje Nr. 2-9557-392/06, teisinėmis pasekmėmis, kiekį, padarė išvadą, kad nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-9557-392/06 pareiškėjas piktnaudžiavo jam suteikta valstybės garantuojama teisine pagalba, todėl pripažino, kad VVGTPT teisėtai ir pagrįstai nutraukė jam antrinės teisinės pagalbos teikimą civilinėje byloje Lietuvos Respublikos garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu. Teismas sprendime konstatavo, kad VVGTPT 2007 m. vasario 7 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, ir pareiškėjo skundą atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. liepos 8 d. nutartimi minėtą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 12 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Pareiškėjas kreipėsi į Tarnybos Teisės skyrių su 2017 m. spalio 16 d. motyvuotu prašymu išduoti atitinkamą pažymą, kuria pranešti, ar Tarnyba turi (neturi) dokumentų ar kitų įrodymų, patvirtinančių (nepatvirtinančių) 2007 m. vasario 7 d. sprendime Nr. N-(1.9)-3-07 jam pateiktus kaltinimus dėl to, kad piktnaudžiavo valstybės garantuojama teisine pagalba, kuri buvo paskirta 2006 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. 957/06, ir procesinėmis teisėmis civilinėje byloje Nr. 2-955-392/206 (b. l. 48–56).

Tarnyba, atsakydama į minėtą prašymą, ginčijamu raštu 2017 m. lapkričio 14 d. pareiškėją informavo, kad 2006 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. 957/06 jam buvo suteikta antrinė teisinė pagalba, o ją teikti paskirta advokatė G. R., tačiau 2007 m. vasario 7 d. sprendimu Nr. N-(1.9)-3-07 antrinė teisinė pagalba buvo nutraukta, Tarnybai nustačius, kad pareiškėjas piktnaudžiavo suteikta antrine teisine pagalba civilinėje byloje Nr. 2-9557-392/2006 ir taip pažeidė valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principus. Taip pat nurodė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 12 d. ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 8 d. priimtus sprendimus administracinėje byloje, kurioje pareiškėjas prašė panaikinti minėtą 2007 m. vasario 7 d. sprendimą nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą, tačiau teismas konstatavo, kad pareiškėjui antrinė teisinė pagalba nutraukta pagrįstai, nustačius, kad jis piktnaudžiauja materialiomis ir procesinėmis teisės normomis (b. l. 15).

Taigi, pareiškėjas, kreipdamasis į Tarnybą, siekė gauti dokumentų ar kitų įrodymų, pagrindžiančių VVGTPT 2007 m. vasario 7 d. sprendimo teiginį dėl jo piktnaudžiavimo antrine teisine pagalba, o Tarnyba ginčijamu raštu informavo, kad VVGTPT 2007 m. vasario 7 d. sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas teismo buvo patikrintas ir teismas piktnaudžiavimo fakto nepaneigė.

Pareiškėjas 2017 m. spalio 16 d. motyvuotame prašyme suformulavo reikalavimą pateikti dokumentus ar kitus įrodymus, tačiau iš prašymo turinio matyti, kad jis nesutinka su VVGTPT 2007 m. vasario 7 d. sprendimu Nr. N-(1.9.)-3-07, kurio teisėtumas ir pagrįstumas išnagrinėtas, o teismo sprendimas yra įsiteisėjęs.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 2 dalį, faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. To paties įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Pagal to paties įstatymo 98 straipsnio 4 dalį, sprendimui įsiteisėjus, proceso šalys ir kiti proceso dalyviai, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytų faktų ir teisinių santykių.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad bylos proceso šalims įsiteisėjęs teismo sprendimas yra ne tik privalomas, bet ir turi tiek prejudicinę (ABTĮ 57 straipsnio 2 dalis), tiek res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas reikšti tapatų ieškinį) galią (ABTĮ 98 straipsnio 3 dalis) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-914-442/2018). Teismas, nagrinėdamas bylą, neturi teisės revizuoti jau įsiteisėjusio teismo sprendimo, t. y. įsiteisėjęs teismo sprendimas tampa nepaneigiamas, nenuginčijamas. Priešingu atveju būtų paneigiama asmens teisė į teisminę gynybą, kadangi bet kokios teismo sprendime išdėstytos išvados nebeturėtų jokios teisinės reikšmės ar prasmės (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-1189-644/2018).

Išaiškintina, kad jeigu pareiškėjas nori gauti dokumentus ne iš bylos, pagal Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo (toliau – Įstatymas) 12 straipsnio 1 dalį, turi kreiptis į instituciją ir pateikti prašymą. Jame nurodyti, kokius dokumentus ir kokiu būdu pageidauja gauti. Pagal 4 dalį, institucija, nustačiusi, kad pareiškėjo prašyme nurodyti duomenys yra neišsamūs ar netikslūs, per 3 darbo dienas nuo prašymo gavimo dienos kreipiasi į pareiškėją, kad šis patikslintų prašymą, ir nurodo, kokių duomenų prašyme nepakanka ir kur juos gauti, o jei prašyme pateikti duomenys netikslūs, išaiškina pateiktų duomenų netikslumus ir kaip juos pašalinti.

Atsisakymo pateikti dokumentus pagrindai nustatyti Įstatymo 15 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalies 4 punktą, institucija atsisako pareiškėjui pateikti dokumentus, jeigu, šio įstatymo 12 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka paprašius patikslinti ir (ar) papildyti prašymą, pareiškėjas jo nepatikslina arba patikslinto prašymo turinys yra nekonkretus.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, kreipdamasis į atsakovę, nedetalizavo, kokius dokumentus Tarnyba jam turėtų pateikti, o tik prašė, kad Tarnyba praneštų, ar turi (neturi) kokių nors dokumentų ar kitų įrodymų, kurie įrodytų (neįrodytų) 2007 m. vasario 7 d. sprendime Nr. N.-(1.9)-3-07 jam mestus Tarnybos kaltinimus dėl piktnaudžiavimo valstybės garantuojama teisine pagalba faktą.

Iš ginčijamo rašto turinio ir pareiškėjo Tarnybai pateikto motyvuoto prašymo turinio matyti, kad Tarnyba pareiškėjo prašymą suprato kaip prašymą pateikti dokumentus, kuriuos sieja su išnagrinėta byla, todėl pagrįstai konstatavo, kad faktas dėl pareiškėjo piktnaudžiavimo valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis faktas yra patvirtintas įsiteisėjusiu teismo sprendimu.

Dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo

Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, neatsižvelgiant į konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltę.

CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas atlyginti žalą (tiek turtinę, tiek neturtinę) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 str. nekyla pareiga atlyginti žalą.

Nagrinėjamu atveju pripažinus, kad skundžiamas Tarnybos raštas yra teisėtas ir pagrįstas, darytina išvada, kad Tarnyba jokių neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu neatliko, todėl, nesant vienos iš būtinų viešosios atsakomybės sąlygų, nėra teisinio pagrindo atlyginti žalą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas atmestinas kai nepagrįstas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi,

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo V. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai                                                                                                      Tomas Blinstrubis

                                                                                                                         Bronius Januška

                    Irena Paulauskienė