teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo E. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2024 m. vasario 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės AAS „BTA Baltic Insurance Company“ Lietuvos Respublikoje veikiančios per AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialą Lietuvoje ieškinį atsakovui E. K. dėl draudiminės išmokos sumos grąžinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:  

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė AAS „BTA Baltic Insurance Company“ Lietuvos Respublikoje veikianti per AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialą Lietuvoje (toliau – ieškovė, draudikė arba AAS „BTA Baltic Insurance Company“) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo E. K. 6 137,00 Eur išmokėtos draudiminės išmokos sumą, 5,00 proc. dydžio metines procesines palūkanas, bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

2.       Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmai 2024 m. vasario 23 d. sprendimu ieškinį tenkino - priteisė iš atsakovo E. K. 6 137,00 Eur draudimo išmokos, 5,00 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos 6 137,00 Eur sumos, nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2023 m. rugsėjo 22 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 638,00 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovės AAS „BTA Baltic Insurance Company“, Lietuvos Respublikoje veikiančios per AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialą Lietuvoje, naudai. Priteisė iš atsakovo E. K. 14,57 Eur pašto išlaidas valstybės naudai. 

3.       Teismas konstatavo, kad byloje nustatyta ir nė viena iš šalių neginčija, kad atsakovas transporto priemonės privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartyje nustatytu terminu (2023 m. birželio 9 d.) draudimo įmokos nesumokėjo.

4.       Teismas pažymėjo, jog ieškovės atstovas pagrįstai nurodo, kad ieškovė neturėjo teisės draudimo sutarties nesudaryti, t. y. draudimo sutartį ieškovė privalėjo sudaryti (sutartis viešoji, ieškovė, atsižvelgiant į įstatymo leidėjo įtvirtintas nuostatas, ją privalo sudaryti sutartį su bet kuriuo asmeniu, kai šis kreipiasi, išskyrus įstatymų numatytas išimtis). Teismas taip pat pažymėjo, kad sudariusi draudimo sutartį ieškovė, esant nagrinėjamoje byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, neturėjo teisės neapskaičiuoti ir neišmokėti draudimo išmokos.

5.       Teismas vertino, jog, nors atsakovo E. K. pavėluotai 2023 m. birželio 12 d. sumokėta draudimo įmoka buvo priimta, tai niekaip nepašalina ieškovės teisės reikalauti iš atsakovo išmokėtos draudimo išmokos dydžio sumos grąžinimo. Pavėluotas draudimo įmokų sumokėjimas yra sutarties pažeidimo padarinių šalinimas, kuris nepaneigia sutarties pažeidimo, kaip pagrindo regreso teisei pagal TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalį įgyti. Todėl draudimo įmokos priėmimas ir pretenzijų dėl pavėluoto sumokėjimo nepareiškimas neužkerta kelio draudikei įgyvendinti jai įstatymo suteiktą teisę susigrąžinti išmokėtą draudimo išmoką.

6.       Teismas pažymėjo, kad atsakovas, pavėluotai mokėdamas draudimo įmoką, be kita ko neinformavo, kad 2023 m. birželio 11 d. įvyko eismo įvykis, už kurį jis yra atsakingas. Tokio atsakovo elgesio teismas negali vertinti kaip visiškai sąžiningo ir rūpestingo.

7.       Teismas nesutiko, kad atsakovas E. K. yra vidutinių gabumų vartotojas, kuris nebuvo informuotas, jog pavėlavus sumokėti draudimo įmoką gali tekti grąžinti draudikės išmokėtą draudimo išmoką. Pats atsakovas teismo posėdžio metu nurodė, kad vėlavo sumokėti draudimo įmoką, kadangi ir anksčiau ne kartą vėluodavo sumokėti draudimo įmokas. Toks elgesys ir atsakovo įmokų nemokėjimas laiku negali būti laikoma pateisinama priežastimi nesilaikyti privalomojo draudimo sutarties sąlygų.

8.       Teismas vertino, kad 10 automobilių pardavimo – pirkimo faktas per trijų metų laikotarpį nėra pakankamas pagrįstai išvadai, jog atsakovas verčiasi automobilių prekyba, tačiau net 34 draudimo sutarčių per trijų metų ir aštuonių mėnesių laikotarpį sudarymas rodo didesnę nei įprasta asmens patirtį draudimo teisiniuose santykiuose. Todėl atsakovo atstovo argumentus, kad atsakovas anksčiau nėra skaitęs kitų transporto priemonių civilinės atsakomybės privalomojo draudimo polisų (pats atsakovas nurodė draudimo polisus gaudavęs elektroniniu paštu arba juos paimdavo jo draugė) dar kartą rodo paties atsakovo nepakankamą rūpestingumą ir nesidomėjimą savo pareigomis. Teismas vertino, kad atsakovas daugybę kartų turėjo galimybes ir privalėjo susipažinti su privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sąlygomis bei draudimo įmokų sumokėjimo terminais, tačiau to nedarė.

9.       Teismas vertino, kad atsakovo E. K. ir jo atstovo argumentai, jog tarp šalių buvo susiklosčiusi praktika, jog atsakovas sumokėdavo draudimo įmokas pavėluotai ir ginčų dėl to nekildavo, viena vertus tik patvirtina ne vienkartinį atsakovo nepakankamai rūpestingą elgesį, kita vertus, kaip jau buvo nurodyta anksčiau, ieškovė neturėjo teisės draudimo sutarties nesudaryti, net jeigu įmokos ir buvo sumokamos pavėluotai, todėl tokios situacijos negalima vertinti kaip tarp šalių susiklosčiusios praktikos, kuriai ieškovės, jos darbuotoja, pritarė (ką patvirtina R. K. nurodytos aplinkybės). Teismas pažymėjo, kad pats atsakovas turėjo galimybę domėtis privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, o tuo pačiu ir susipažinti su išduoto privalomojo draudimo poliso sąlygomis bei įmokų mokėjimo tvarka, tačiau savo pasirinkimu to nedarė, nors, kaip jau buvo nurodyta, transporto priemones pakankamai dažnai keisdavo, o draudimo sutartis sudarydavo nuolatos.

10.       Teismas sutiko, kad nagrinėjamu atveju draudimo įmokos dydis nėra didelis, t. y. 10,00 Eur, tačiau buvo pavėluota sumokėti visą, t. y. 100 proc., o ne dalį draudimo įmokos. Svarbu ir tai, kad atsakovas 2023 m. birželio 9 d. transporto priemonės privalomojo draudimo sutartį sudarė vienam mėnesiui – draudimo polise užfiksuota, jog draudėjo prašymu ši draudimo sutartis nutraukiama 2023 m. liepos 8 d. Vadinasi, 10,00 Eur įmoka, kurią atsakovas turėjo sumokėti 2023 m. birželio 9 d., yra vienintelė pagal šią draudimo sutartį mokėtina įmoka, ir jos sumokėjimą atsakovas įvykdė pavėluotai, kai sutartis galiojo tik 30 dienų laikotarpiui. Vien tai, kad pagal draudimo sutartį įmokos dydis nėra didelis, viena vertus nesudaro pagrindo spręsti, kad ieškovė, atsižvelgdama į šią aplinkybę, galėjo išmokėti mažesnę nei 6 137,00 Eur išmoką, kita vertus nesudaro pagrindo vertinti, jog nedidelis draudimo įmokos dydis savaime sudaro pagrindą priteistiną žalą mažinti. Sprendžiant priešingai, būtų sukuriamas sąlygos galimam piktnaudžiavimui, siekiant kuo mažesnių draudimo įmokų nustatymo, sudarant sutartis kuo trumpesniems laikotarpiams.

11.       Teismas konstatavo, kad, būdamas atsakingu už draudimo sutarties sudarymą, savalaikį draudimo įmokos sumokėjimą, atsakovas šios savo pareigos neįvykdė ir draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą, ir būtent per tą laikotarpį pagal šią draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala, todėl laikytina, kad abi sąlygos, kurioms esant ieškovė turi teisę reikalauti susigrąžinti išmokėtą draudimo išmoką iš atsakovo, buvo nustatytos. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad ieškovė turi teisę susigrąžinti visą išmokėtą draudimo sumą iš atsakovo.

12.       Teismas vertino, kad iš ieškovės pateiktos 2023 m. gruodžio 4 d. žalos sąmatos Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad transporto priemonės „(duomenys neskelbtini)“, valst Nr. (duomenys neskelbtini) remonto kaina su PVM yra 6 021,49 Eur, o tai sudaro 78,20 proc. automobilio rinkos vertės iki eismo įvykio, todėl ieškovės 6 137,00 Eur dydžio draudimo išmokos paskaičiavimas naudojant vidutinę rinkos vertę bei automobilio likutinę vertę po eismo įvykio vertintinas kaip pagrįstas ir tinkamas. Duomenų, kad žalos sąmata apskaičiuota netinkamai, yra nepagrįsta, nagrinėjamoje byloje nėra. Teismas darė išvadą, kad ieškovės išmokėta 6 137,00 Eur draudimo išmoka už 2023 m. birželio 11 d. eismo įvykio metu apgadintą transporto priemonę „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) yra apskaičiuota tinkamai.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė

13.       Apeliaciniu skundu atsakovas E. K. (toliau – ir apeliantas) prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų teismo 2024 m. vasario 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; priteisti atsakovui iš ieškovės visas bylinėjimosi išlaidas patirtas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

13.1.                      Svarbi aplinkybė yra ta, kad atsakovas su ieškove sutartį sudarė telefonu: atsakovas 2023 m. birželio 9 d. telefonu susisiekė su draudimo bendrovės darbuotoja R. K., į kurią kreipėsi jau nebe pirmą kartą, ir žodžiu sutarė dėl transporto priemonės R. M. valst. Nr. (duomenys neskelbtini) id. Nr. / VIN. (duomenys neskelbtini), vieno mėnesio trukmės įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties, nuo 2023 m. birželio 9 d. 11:59 val. iki 2023 m. liepos 8 d. 24:00 val., sudarymo. Draudimo įmoka – 10 Eur. Kadangi draudimo sutartį sudarė žodžiu, draudimo polisas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodyta, kad draudimo apsauga galioja nuo 2023 m. birželio 9 d. 11:59 val. iki 2023 m. liepos 8 d. 24:00 val. buvo atsiųstas elektroniniu paštu, tačiau draudimo sutarties teksto ir draudimo taisyklių negavo. Kadangi buvo penktadienis, o draudimo bendrovės darbuotojos darbo vieta yra kitoje vietovėje ((duomenys neskelbtini)), buvo sutarta, kad draudimo įmoką sumokės tik po savaitgalio (2023 m. birželio 12 d., pirmadienį). Kaip nurodyta, atsakovas su draudimo bendrovės darbuotoja bendravo ne vieną kartą ir visada taip elgdavosi, nes toks buvo tarpusavio susitarimas. Kaip ir ankstesniais kartais, taip ir šį kartą draudimo bendrovės darbuotoja telefonu atsakovą patikino, kad draudimas galioja nuo skambučio momento, draudimo sutartis sudaryta.

13.2.                      Šiuo atveju draudimo bendrovės atstovės veiksmai, kuriais ji sutinka dėl vėlesnio draudimo įmokos sumokėjimo, leidžia spręsti buvus šalių susitarimą su atidėtu draudimo įmokos mokėjimu iki 2023 m. birželio 12 d., dėl to ir susiformavo atsakovo lūkestis, kad draudimo įmoką sumokėti nebuvo pavėluota. Pažymėtina, kad pagal teisminę praktiką tokios aplinkybės, kai draudimo įmoka sumokama po eismo įvykio, o draudikas išmoka žalą patyrusiam asmeniui draudimo išmoką dėl įvykio, vertinama kaip draudiko pripažinimas sutartį sudaryta.

13.3.                      Atsakovas, sudarydamas sutartį telefonu, buvo patikintas, kad įmoką gali pristatyti ir kitą dieną, t. y. po savaitgalio ir jam nebuvo paaiškinta jokia dėl to galinti kilti rizika ir (ar) įtaka sutarties galiojimui. Atitinkamai tai reiškia, kad jam buvo visos sąlygos vertinti, kad šalys tarpusavio susitarimu atidėjo draudimo įmokos mokėjimą kelioms dienoms, ir draudimas turėjo būti taikomas visiems draudiminiams įvykiams, įvykusiems po draudimo sutarties įsigaliojimo (po 2023 m. birželio 9 d.), ir tai bus daroma be jokių neigiamų pasekmių, nes, susitariant dėl draudimo sutarties sudarymo, nebuvo nustatyta ko kita. Atitinkamai laikyti, kad atsakovas dėl savo kaltės neįvykdė ar netinkamai vykdė Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklėse nustatytas pareigas, susijusias su draudimo įmokų mokėjimu, taip pat nėra pagrindo.

13.4.                      Šiuo atveju priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, susiklostė neaiški situacija, kadangi draudimo bendrovės darbuotoja sutiko (neprieštaravo), t. y. su kita sutarties šalimi sutarė, kad draudimo įmoka būtų sumokėta kitą dieną, ir nepaaiškino, kad sumokėjimas kitą dieną nei sudaryta sutartis gali sukelti reikšmingas pasekmes tuo atveju, jei atsakovas sukeltų eismo įvykį ir būtų padaryta žala. Tokia situacija, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, sudaro prielaidas vertinti, kad atsakovas, kaip vidutinis vartotojas, negalėjo tikėtis, jog sumokėjus draudimo įmoką tą dieną, kaip nurodė draudimo bendrovės darbuotoja (vėliau, nei buvo išduotas draudimo polisas), jam dar nebūtų taikoma draudimo apsauga, nors draudimo laikotarpio pradžia draudimo polise yra apibrėžta kaip pradedama skaičiuoti nuo 2023 m. birželio 9 d. 11:59 val., arba dėl to gali kilti pasekmės, susijusios su regresiniais reikalavimais.

13.5.                      Dėl nurodytų aplinkybių reikalavimas sumokėti draudimo bendrovei jos išmokėtą žalos sumą trečiajam asmeniui neteisėtas: sutartis buvo sudaryta iki eismo įvykio; sutartis buvo sudaryta telefonu, nesant rašytinio jos teksto; susitarimas draudimo įmoką sumokėti buvo vėlesnis nei išduotas draudimo polisas ir ši aplinkybė nesukėlė kitokio sutarties įsigaliojimo laiko, bei sutarties negaliojimo padarinių; atsakovas elgėsi sąžiningai, pagal ilgalaikį bendradarbiavimą su draudimo bendrovės darbuotoja, nepiktnaudžiavo draudimo apsauga; atsakovui nebuvo raštu išaiškintos jokios draudimo taisyklės; atsakovas yra silpnesnė teisinių santykių šalis, todėl visi sutarties neaiškumai turi būti vertinami jo naudai. Priešingu atveju sukuriama terpė draudimo bendrovėms piktnaudžiauti savo kaip profesionalo stipresne padėtimi šalių sutartiniuose santykiuose. Tokiu atveju toleruotina laikoma situacija, kai draudikas išrašo draudimo polisus, tačiau realiai jie nesukelia jokių pasekmių (yra niekiniai), niekaip neįpareigoja draudiko taikyti draudimo apsaugą įvykiui. Negana to, draudikas priima pavėluotai sumokėtas draudimo įmokas už „nesamą apsaugą“, kas sudaro prielaidas nepagrįstam praturtėjimui absoliučiai be jokios atsakomybės.

13.6.                      Pirmosios instancijos teismas visai be pagrindo vertino išskirtinai tik atsakovo veiksmus ir jo asmenį bei sprendė dėl atsakovo nesąžiningumo draudimo teisiniuose santykiuose su ieškove, nors byloje buvo pateiktos ir nustatytos aplinkybės dėl draudimo įmonės - pačios ieškovės pareigų netinkamo vykdymo: rašytinio atsakovo nesupažindinimo su draudimo sąlygomis, sudarymo prielaidų vertinti draudimo įmokos sumokėjimo aplinkybes visiškai kitaip, nei jos dabar traktuojamos įvykus žalą sukėlusiam įvykiui.

13.7.                      Pažymėtina, kad CK nustato dvejopo pobūdžio draudimo bendrovės pareigą: 1) pareigą sudaryti sąlygas viešai susipažinti su draudimo rūšies taisyklėmis, 2) pareigą prieš sudarant draudimo sutartį įteikti draudimo rūšies taisyklių kopiją draudėjui. Taigi, prieš draudimo bendrovei remiantis taisyklėmis santykiuose su apsidraudusiu asmeniu, šios pareigos turi būti įvykdytos ne alternatyviai (pasirenkant vieną iš jų), o privalomai abi.

13.8.                      Pirmosios instancijos teismas nesirėmė ir kasacinio teismo suformuota praktika analogiškose bylose. Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-354-1075/2020 ir 2021 m. gegužės 19 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-130-611/2021. Šiose bylose kasacinis teismas išaiškino, kad esminė aplinkybė teisiniuose ginčuose, kylančiuose tarp draudėjo ir draudiko dėl atsakomybės iš draudimo taisyklėse numatytų pareigų nevykdymo - turi būti pirmiausia nustatyta, ar draudėjui buvo įteiktos draudimo taisyklės bet kokia forma: popierine ar elektronine. Šiuo atveju teismas, priimdamas sprendimą, visą atsakomybę dėl pareigų, numatytų draudimo taisyklėse nevykdymo, perkėlė atsakovui, visai be jokio teisinio pagrindo pateisindamas ieškovės, kuri ir šiaip laikytina stipresniąja santykių šalimi kaip savo srities profesionalė, pareigų netinkamą vykdymą. Nurodytos aplinkybės laikytinos sudarančiomis pagrindą panaikinti skundžiamą teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

14.       Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė AAS „BTA Baltic Insurance Company“ prašo: atmesti apeliacinį skundą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

14.1.                      LAT yra suformavęs praktiką nurodant, jog „argumentai, kad atsakovas vėliau sumokėjo draudimo įmoką, draudimo įmonė ją priėmė, nenutraukė draudimo sutarties ir pan. neturi teisinės reikšmės, nes šios aplinkybės nėra ginčijamos teisės normos taikymo (netaikymo) sąlygos“( LAT 2012-06-22 nutartyje 3K-3-314/2012).

14.2.                      Šalys niekada nebuvo sudarę jokių susitarimų, kuriais būtų pakeista aktuali draudimo sutartis. Atsakovas, žinodamas apie pareigą įrodyti savo teiginius, jokių įrodymų nepateikė. Priešingai, pats atsakovas pripažino, kad nebuvo jokių susitarimų su draudimo agente dėl atidėto draudimo įmokos mokėjimo.

14.3.                      Ieškovės nuomone, byloje nenustatyta jokių pagrindų reikalavimo mažinimui, nes atsakovas piktybiškai pažeidinėjo draudimo sutartį ir TPVCAPD įstatymą.

14.4.                      TPVCAPD įstatymo 9 str. 1 d. numato, kad draudimo sutartis įsigalioja nuo sutartyje nurodytos datos, t.y., draudimo apsaugos suteikimas niekaip nesiejamas su draudimo įmokos sumokėjimu/nesumokėjimu. TPVCAPD įstatymo 16 str. 2 d. numato, kad atsakingas draudikas moka išmoką nukentėjusiajam trečiajam asmeniui nepaisant to, ar valdytojas vykdė draudimo sutarties sąlygas, ar ne. Apibendrinus, įstatymo nuostatos užtikrina, kad žala nukentėjusiajam bus atlyginta net ir tais atvejais, kai draudėjai nevykdo sutarties nuostatų, vartoja alkoholį ar narkotikus. Šios aplinkybės yra teisiškai nesvarbios mokant draudimo išmoką ir yra tik pagrindas teikti regresinius reikalavimus sutartį ir/ar įstatymą pažeidusiems apdraustiesiems. Apibendrinus, apelianto argumentai, kad jis nepakankamai buvo supažindintas su specialiaisiais teisės aktais, reglamentuojančiais transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą, yra neįrodyti, nes esmines draudėjo prievoles ir atsakomybes atsakovui išaiškino liudytoja. Byloje nustatyta, kad vien ieškovo atstovai, per trijų metų laikotarpį, mažiausiai 35 kartus atsakovui aiškino privalomąjį draudimą reglamentuojančias taisykles.

14.5.                      Atsakovas vienašališkai nusprendė pažeisti aktualią sutartį, ir įmokos sutartyje numatytu laiku, įmokos nesumokėjo (pažeidė draudimo sutarties 2 p.). Tuo pačiu, yra nustatyta ir antroji būtina sąlyga atsakovo atsakomybei kilti, t.y. įvykus draudžiamajam įvykiui, draudimo įmoka už teikiamą draudimo apsaugą nebuvo sumokėta. Nagrinėjamu atveju, abi sąlygos yra nustatytos, sutartis yra dvišalė ir ją vykdyti turi ne vien tik ieškovas. Taip pat atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad prieš įstatymą yra visi lygūs, tačiau atsakovas mano, kad jo atžvilgiu, TPVCAPD įstatymo 11 str. 7 d. netaikytina.

Teismas

k o n s t a t u o ja :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųsto teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

16.       Nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo teismas tenkino regresinį ieškovės AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialo Lietuvoje reikalavimą atsakovui dėl išmokėtos sumos grąžinimo iš neapdrausto ir atsakingo už žalą transporto priemonės savininko, pagrįstumo ir teisėtumo. 

Faktinės bylos aplinkybės        

17.       Bylos duomenimis nustatyta, kad tarp AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialo Lietuvoje ir atsakovo E. K. 2023 m. birželio 9 d. buvo sudaryta įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis ir išduotas draudimo polisas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo buvo apdrausta lengvojo automobilio „R. M.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojo civilinė atsakomybė.

18.       2023 m. birželio 9 d. išduotame transporto priemonės privalomojo draudimo polise Nr. (duomenys neskelbtini)  nurodomas draudimo laikotarpis nuo 2023 m. birželio 9 d. 11.59 val. iki 2024 m. birželio 8 d. 23.59 val. Polise pažymėta, kad draudėjo prašymu ši draudimo sutartis nutraukiama 2023 m. liepos 8 d. Mokėjimo grafike nurodyta, jog 10,00 Eur įmoką reikia sumokėti iki nurodytos datos – iki 2023 m. birželio 9 d.

19.       2023 m. birželio 11 d. įvyko eismo įvykis, už kurį buvo atsakingas atsakovas. 2023 m. birželio 11 d. eismo įvykio deklaracijoje nurodyta, kad įvykio metu apgadinta A. M. transporto priemonė „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialas Lietuvoje apskaičiavo 6 137,00 Eur žalą nukentėjusiojo transporto priemonei ir 2023 m. birželio 21 d. išmokėjo draudimo išmoką.

20.       Atsakovas įmoką pagal 2023 m. birželio 9 d. įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį sumokėjo 2023 m. birželio 12 d., t. y. po 2023 m. birželio 11 d. įvykusio eismo įvykio.

Dėl išmokėtos sumos grąžinimo iš neapdrausto ir atsakingo už žalą transporto priemonės savininko

21.       Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas (toliau – TPVCAPDĮ) 11 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad, jeigu draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą ir per tą laikotarpį pagal šią draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala, draudikas, išmokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas.

22.       TPVCAPDĮ 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudimo sutartis įsigalioja nuo sutartyje nurodytos datos. Pagal galiojantį teisinį reguliavimą, draudikas negali atsisakyti mokėti išmokos, jei draudžiamasis įvykis įvyko per laikotarpį, už kurį draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokų, ar per laikotarpį, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo įmokos mokėjimo (TPVCAPDĮ 11 straipsnio 6 dalis) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-524/2012). Jeigu draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą ir per tą laikotarpį pagal šią draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala arba žala buvo padaryta, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo įmokos mokėjimo pagal šio įstatymo 9 straipsnio 3 dalį, draudikas, išmokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas (TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalis). Taigi, įstatymas nustato teisinę kompensuojamojo pobūdžio sankciją, kuri taikoma įstatymo ir sutarties nustatytas pareigas pažeidusiam draudėjui (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-671/2013).

23.       Byloje nėra ginčo, kad atsakovas transporto priemonės privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartyje nustatytu terminu (2023 m. birželio 9 d.) draudimo įmokos nesumokėjo. Draudimo įmoka buvo sumokėta pavėluotai – 2023 m. birželio 12 d., jau po 2023 m. birželio 11 d. įvykusio eismo įvykio.

24.       Apeliantas teigia, kad šioje byloje svarbi aplinkybė yra ta, jog atsakovas su ieškove sutartį sudarė telefonu: atsakovas 2023 m. birželio 9 d. telefonu susisiekė su draudimo bendrovės darbuotoja R. K., į kurią kreipėsi jau nebe pirmą kartą, ir žodžiu sutarė dėl transporto priemonės R. M. valst. Nr. (duomenys neskelbtini) id. Nr. / (duomenys neskelbtini), vieno mėnesio trukmės įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties, nuo 2023 m. birželio 9 d. 11:59 val. iki 2023 m. liepos 8 d. 24:00 val., sudarymo. Kadangi draudimo sutartį sudarė žodžiu, draudimo polisas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodyta, kad draudimo apsauga galioja nuo 2023 m. birželio 9 d. 11:59 val. iki 2023 m. liepos 8 d. 24:00 val. buvo atsiųstas elektroniniu paštu, tačiau draudimo sutarties teksto ir draudimo taisyklių negavo. Apelianto teigimu, draudimo bendrovės atstovės veiksmai, kuriais ji sutinka dėl vėlesnio draudimo įmokos sumokėjimo leidžia spręsti buvus šalių susitarimą su atidėtu draudimo įmokos mokėjimu iki 2023 m. birželio 12 d., dėl to ir susiformavo atsakovo lūkestis, kad draudimo įmoką sumokėti nebuvo pavėluota. Pažymėjo, kad pagal teisminę praktiką tokios aplinkybės, kai draudimo įmoka sumokama po eismo įvykio, o draudikas išmoka žalą patyrusiam asmeniui draudimo išmoką dėl įvykio, vertinama, kaip draudiko pripažinimas sutartį sudaryta. Teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus laiko nepagrįstais.

25.       Sutiktina su apeliantu, kad CK nustato dvejopo pobūdžio draudimo bendrovės pareigą: 1) pareigą sudaryti sąlygas viešai susipažinti su draudimo rūšies taisyklėmis, 2) pareigą prieš sudarant draudimo sutartį įteikti draudimo rūšies taisyklių kopiją draudėjui. Draudimo rūšies taisyklių kopijos įteikimas draudėjui užtikrina, kad draudėjas bus informuotas, kokios konkrečiai (kokios redakcijos) draudimo rūšies taisyklės taikomos draudimo sutarčiai, turės tokias taisykles savo žinioje ir kad draudikas negalės daryti įtakos tų taisyklių turiniui be draudėjo žinios. Draudimo įstatymo 92 straipsnis nustato, kad draudimo taisyklės privalo būti paskelbtos draudimo įmonės interneto svetainėje. Tokio paskelbimo tikslas – sudaryti galimybes kiekvienam asmeniui besidominčiam atitinkamos rūšies draudimu susipažinti su atskirų draudikų teikiamomis draudimo paslaugomis, draudimo sutarčių sąlygomis, palyginti šias sutarčių sąlygas su kitų draudikų sutarčių sąlygomis ir apsispręsti su kuriuo draudiku (ar keliais) komunikuoti dėl galimo draudimo sutarties sudarymo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-354-1075/2020).

26.       CK 6.992 straipsnio 2 dalis nedetalizuoja draudimo rūšies taisyklių įteikimo būdo. Jos gali būti įteiktos tiek fiziškai perduodant draudėjui draudimo rūšies taisykles popierine forma, tiek ir elektroniniu būdu skaitmenine forma. Todėl nepagrįstai apeliantas nurodo, kad jam draudimo taisyklės turėjo būti išaiškintos raštu. Iš internetinio ieškovės puslapio matyti, kad jame yra skiltis „Draudimo taisyklės ir informaciniai dokumentai“, joje patalpinta informacija ir draudimų taisyklės. Yra patalpintas Transporto priemonių valdytojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo informacinis dokumentas. Taip pat byloje nustatyta ir to apeliantas neginčija, kad ieškovės atstovė R. K., kaip draudimo agente, išaiškino atsakovui visas draudimo sąlygas, išaiškino pareigą mokėti draudimo įmokas laiku, taip pat ir pasekmes nesumokėjus įmokos sutartyje nurodytu laiku. Pareigos bei atsakomybės už draudimo įmokos nesumokėjimą laiku, yra numatytos ir draudimo polise – Draudimo poliso skyriaus „Draudimo sąlygos“ 2 punkte viena iš nurodytų draudėjo pareigų yra sumokėti draudikui už suteikiamą pagal šią sutartį draudimo apsaugą nurodytą draudimo įmoką iki nurodytos datos (a papunktis). Draudimo poliso 3 puslapyje, skiltyje „Ar yra kokių nors draudimo apsaugos apribojimų?“ paskutiniame punkte nurodyta, kad yra aplinkybių, kuomet draudikas turi teisę iš žalą padariusio asmens susigrąžinti žalos atlyginimui išmokėtas sumas ar jų dalį (pvz., kai šis vairavo apsvaigęs, pasišalino iš eismo įvykio vietos, žalos padarė tyčia, vairavo neturėdamas tinkamos kategorijos teisės vairuoti, laiku nevykdė pareigos pranešti apie eismo įvykį draudikui, buvo pažeistos esminės sutarties sąlygos). Draudimo poliso 4 puslapyje nurodytos draudėjo pareigos, viena iš jų – draudimo sutartyje nurodytais terminais sumokėti draudimo įmoką. Be to, skiltyje „Kada ir kaip moku?“ užfiksuota, kad draudimo įmoka, jos mokėjimo terminai ir sąlygos nurodomi draudimo sutartyje.  Kartu su draudimo liudijimu buvo siunčiamas ir Draudimo produkto informacinis dokumentas. Draudimo liudijime yra pateikta nuoroda į Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą, kurią paspaudus iš karto patenkama į įstatymą ir yra galimybė jį perskaityti. Todėl vertintina, jog nagrinėjamu atveju yra viešai paskelbtos draudimo rūšies taisyklės, jų santrauka. Taip pat apeliantui kartu su draudimo liudijimu buvo pateikta minima taisyklių santrauka – Draudimo produkto informacinis dokumentas bei pateikta nuoroda į Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą. Kadangi pateikta nuoroda į įstatymą yra veikianti, todėl vertintina, jog apeliantui buvo kaip priedas pateiktas pats įstatymas.

27.       TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 punkte numatyta,  jeigu draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą ir per tą laikotarpį pagal šią draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala arba žala buvo padaryta, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo įmokos mokėjimo pagal šio įstatymo 9 straipsnio 3 dalį, draudikas, išmokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas. Apeliantas, perskaitęs pateiktą įstatymą, turėjo žinoti, kad draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjus draudimo įmokos galimos tokios pasekmės.

28.       Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju pats apeliantas byloje patvirtino, jog per tris metus yra pardavęs apie 10 automobilių ir sudaręs apie 10 privalomojo draudimo sutarčių su draudimo agente R. K.. Faktą, kad atsakovas anksčiau buvo sudaręs ne vieną privalomojo draudimo sutartį, patvirtina ir ieškovės pateikti duomenys apie atsakovo sudarytas privalomojo draudimo sutartis, iš kurių matyti, kad atsakovas su ieškove AAS „BTA Baltic Insurance Company“ yra sudaręs ne 10 draudimo sutarčių. Taigi, apeliantas turėjo ne vieną kartą galimybę susipažinti su taisyklėmis, įstatymu bei aiškintis, jei kokie kyla klausimai. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes, visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad net 34 draudimo sutarčių per trijų metų ir aštuonių mėnesių laikotarpį sudarymas rodo didesnę nei įprasta asmens patirtį draudimo teisiniuose santykiuose. Todėl atsakovo argumentai, kad atsakovas anksčiau nėra skaitęs kitų transporto priemonių civilinės atsakomybės privalomojo draudimo polisų ir jų priedų rodo paties atsakovo nepakankamą rūpestingumą ir nesidomėjimą savo pareigomis. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas daugybę kartų turėjo galimybes ir privalėjo susipažinti su privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sąlygomis bei draudimo įmokų sumokėjimo terminais, tačiau to galimai nedarė arba dabar nepripažįsta, todėl apelianto argumentai, jog jis yra vidutinis vartotojas, kuris nesupranta ir nežino, kas yra draudimo sutartis, vertinti visiškai nepagrįstais.    

29.       Taip pat nepagrįstais vertintini apelianto argumentai, kad draudimo bendrovės atstovės veiksmai, kuriais ji sutinka dėl vėlesnio draudimo įmokos sumokėjimo leidžia spręsti buvus šalių susitarimą su atidėtu draudimo įmokos mokėjimu iki 2023 m. birželio 12 d., dėl to ir susiformavo atsakovo lūkestis, kad draudimo įmoką sumokėti nebuvo pavėluota. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra įrodymų, kad šalys būtų sudarę kokius susitarimus, kuriais būtų pakeista aktuali draudimo sutartis. Atsakovas jokių įrodymų, kad pagrįsti šiuos savo teiginius, nepateikė. Priešingai, pats atsakovas byloje pripažino, jog nebuvo jokių susitarimų su draudimo agente dėl atidėto draudimo įmokos mokėjimo. Posėdžio metu, atsakovas nurodė, jog jam draudimo agentė R. K. nesuteikė leidimo draudimo įmoką sumokėti vėliau nei nurodyta 2023 birželio 9 d. sudarytoje sutartyje. R. K. apklausta liudytoja neigė, kad leido atidėti mokėjimą, taip pat patvirtino, jog ji išaiškino atsakovui visas draudimo sąlygas, išaiškino pareigą mokėti draudimo įmokas laiku, taip pat ir pasekmes nesumokėjus įmokos sutartyje nurodytu laiku.

30.       Apeliantas teigia, kad pagal teisminę praktiką tokios aplinkybės, kai draudimo įmoka sumokama po eismo įvykio, o draudikas išmoka žalą patyrusiam asmeniui draudimo išmoką dėl įvykio, vertinama, kaip draudiko pripažinimas sutartį sudaryta. Įvertinus aptartas aplinkybes, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė neturėjo teisės draudimo sutarties nesudaryti, t. y. draudimo sutartį ieškovė privalėjo sudaryti (sutartis viešoji, ieškovė, atsižvelgiant į įstatymo leidėjo įtvirtintas nuostatas, privalo sudaryti sutartį su bet kuriuo asmeniu, kai šis kreipiasi, išskyrus įstatymų numatytas išimtis). Teismas taip pat pagrįstai pažymėjo, jog sudariusi draudimo sutartį ieškovė, esant nagrinėjamoje byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, neturėjo teisės neapskaičiuoti ir neišmokėti draudimo išmokos.

31.       Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nesirėmė kasacinio teismo suformuota praktika analogiškose bylose. Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-354-1075/2020 ir 2021 m. gegužės 19 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-130-611/2021. Tačiau minėtose bylose nagrinėtos aplinkybės ne visai sutampa su nagrinėjama byla, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo remtis apelianto nurodytomis nutartimis.

32.       Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-536/2010 ir kt.).

Dėl procesinės bylos baigties

33.       Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime aptarė esmines, nagrinėjamam klausimui išspręsti svarbias aplinkybes, nurodė šiam klausimui aktualias teisės normas bei pateikė teismo padarytų išvadų motyvus, todėl nėra teisinio pagrindo spręsti, kad skundžiamas sprendimas priimtas pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles. Atsakovo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Atsižvelgiant į tai, apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi apeliacinėje instancijoje

34.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, jam jo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovė AAS „BTA Baltic Insurance Company“ prašo priteisti iš atsakovo, jos apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pateikė įrodymus, kad apeliacinėje instancijoje patyrė 500,00 Eur bylinėjimosi išlaidas už advokato pagalbą.

35.       Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, nei yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (toliau – Rekomendacijos). Įvertinęs bylos apimtį, sudėtingumą, ieškovės atstovo paruošto dokumento turinį ir apimtį, advokato darbo laiko sąnaudas, teisėjų kolegija sprendžia, jog ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos yra ne per didelės, todėl jas priteisia iš atsakovo ieškovei.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2024 m. vasario 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo E. K. ieškovei AAS „BTA Baltic Insurance Company“ 500,00 Eur (penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.