Procesinio
sprendimo kategorijos
1.2.19.4,
1.2.29.1, 2.1.7.4, 2.4.2.1, 2.4.7. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. kovo 29 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės
Dalios Bajerčiūtės, teisėjų Viktoro Aiduko, Valerijaus Čiučiulkos, Antano
Klimavičiaus, Aldonos Rakauskienės, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Rimanto
Baumilo,
sekretoriaujant D. Š.,
dalyvaujant prokurorui Mindaugui Bliuvui,
gynėjui advokatui Remigijui Merkevičiui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo
baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo
– Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo (toliau – ONKT) skyriaus vyriausiojo prokuroro Irmanto Mikelionio kasacinį skundą dėl Kauno apygardos
teismo 2010 m. kovo 15 d. nuosprendžio, kuriuo A. Š. ir J. R. išteisintos dėl kaltinimų padarius nusikalstamas
veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 2
dalyje (Lietuvos Respublikos 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968
redakcija) bei 228 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos Respublikos 2000 m. rugsėjo 26
d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), kaip nepadariusios šių nusikalstamų veikų
požymių turinčių veikų.
Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 18 d. nutartis, kuria Vilniaus
apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinis skundas atmestas.
Išplėstinė teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo
pranešimą, prokurorą, prašiusį kasacinį skundą tenkinti, nuteistosios A. Š. gynėją advokatą R. Merkevičių, prašiusį kasacinį skundą
atmesti,
n u s t a t ė :
A. Š. (2002 m. buvusi T.) ir J. R. išteisintos
pagal BK 228 straipsnio 1 dalį dėl kaltinimo tuo, kad:
A. Š., būdama valstybės tarnautoja, dirbdama teisėja (duomenys
neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), veikdama bendrininkų
grupe su J. R., 2002 m. birželio 6 d. gavusi V. Z. ieškinio pareiškimą dėl teisės privatizuoti butą
pripažinimo, pažeidė galiojusio 2002 m. kovo 12 d. įstatymo Nr. IX-779 redakcijos
(taip parašyta nuosprendyje) Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 128
straipsnio 1 dalies, 129 straipsnio 2 dalies, 164 straipsnio 3 punkto, 215
straipsnio, Konstitucijos 109 straipsnio 3 dalies, 2002 m. kovo 14 d.
redakcijos (taip nurodyta nuosprendyje) Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 3
straipsnio 2 dalies, 33 straipsnio 1 dalies, 34 straipsnio 1 dalies, 43
straipsnio 1 dalies reikalavimus, nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. (duomenys
neskelbtini) neinformavo atsakovo – Vilniaus miesto savivaldybės apie gautą
ieškinio pareiškimą, neišsiuntė atsakovui šaukimo atvykti į teismo posėdį ir
ieškinio pareiškimo nuorašo, nepranešusi atsakovui apie teismo posėdį,
nedalyvaujant jo atstovui, nebuvo nešališka, nesivadovavo Konstitucija ir
kitais įstatymais, pažeidė proceso šalių lygiateisiškumo, teisės būti
išklausytam, rungimosi, teismo proceso viešumo, betarpiškumo principus ir
pasirašė posėdžių sekretorės J. R. 2002 m. birželio 20 d.
surašytą protokolą su jame įrašytomis žinomai melagingomis žiniomis apie tai,
kad teismo posėdyje dalyvavo savivaldybės atstovė A. M. ir
kad ši prašė ieškinį atmesti; suklastojusi tikrus dokumentus ir pati į 2002 m.
birželio 20 d. priimtą sprendimą įrašydama žinomai melagingas žinias, kad
teismo posėdyje dalyvavo ieškovė V. Z. ir atsakovo atstovė
A. M., kad V. Z. Lietuvos Respublikos
butų privatizavimo įstatymo tvarka padavė prašymą privatizuoti nuomojamą butą,
kad toks prašymas buvo priimtas ir užregistruotas, tačiau klausimas nebaigtas
spręsti dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo ieškovės valios, išnagrinėtoje
2002 m. birželio 20 d. byloje Nr. (duomenys neskelbtini) priimtu
sprendimu pripažinusi ieškovei V. Z. teisę pagal
Butų privatizavimo įstatymą lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti nuomojamą
butą, esantį Vilniuje, Kernavės g. 58-1, diskreditavo teisėjo vardą ir teismų
valdžios autoritetą, piktnaudžiaudama tarnybine padėtimi priėmė neteisėtą bei
nepagrįstą sprendimą, kurio pagrindu V. Z. 2002 m. spalio
28 d. lengvatinėmis sąlygomis už 210,02 Lt privatizavus minėtą butą
Vilniaus miesto savivaldybei padarė 6224,98 Lt turtinę žalą, be to,
neužtikrinusi civiliniam atsakovui įstatymų garantuotų teisių susipažinti su
bylos medžiaga, pareikšti nušalinimus, teikti įrodymus, dalyvauti tiriant
įrodymus, pareikšti prašymus, duoti paaiškinimus, teikti savo argumentus bei
samprotavimus, susipažinti su teismo posėdžių protokolu, pareikšti rašytines
pastabas dėl jo, gauti teismo sprendimo nuorašą, apskųsti teismo sprendimą,
padarė ir didelę neturtinę žalą.
J. R., būdama valstybės tarnautoja, dirbdama teismo
posėdžių sekretore (duomenys neskelbtini) teisme, esančiame (duomenys
neskelbtini), veikdama bendrininkų grupe su A. Š.,
2002 m. birželio 20 d. surašydama teismo posėdžio protokolą civilinėje byloje
Nr. (duomenys neskelbtini), pažeidė 2002 m. kovo 12 d. redakcijos (taip
nurodyta nuosprendyje) CPK 253 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 5, 7, 9 punktų
reikalavimus užfiksuoti protokole visus esminius bylos nagrinėjimo momentus,
nurodyti žinias apie dalyvaujančių byloje asmenų atvykimą ir jų neatvykimo
priežastis, šių asmenų paaiškinimus, 2000 m. rugpjūčio 29 d. Lietuvos
Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 20 straipsnio 8 ir 17 punktų
reikalavimus laikytis nustatytų taisyklių ir darbo tvarkos, ginti teisėtus
valstybės ir savivaldybės interesus, vykdyti kitas įstatymų ar statutų
nustatytas pareigas bei Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo pirmininko
patvirtinto 2001 m. spalio 25 d. įsakymo Nr. 01-13-08 teismo posėdžių
sekretoriaus pareigybių aprašymo reikalavimą tiksliai fiksuoti teismo posėdžio
eigą, įrašė į protokolą žinomai melagingas žinias, kad posėdyje dalyvavo
atsakovo atstovė A. M., kuri prašė V. Z. ieškinį
atmesti, realiai to neužtikrinusi ir tokį protokolą pasirašiusi, atėmė galimybę
atsakovui įgyvendinti CPK suteiktas teises susipažinti su bylos medžiaga,
pareikšti nušalinimus, teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pareikšti
prašymus, duoti paaiškinimus, teikti savo argumentus ir samprotavimus,
susipažinti su teismo posėdžių protokolu, pareikšti rašytines pastabas dėl jo,
gauti teismo sprendimo nuorašą, apskųsti teismo sprendimą; taip
piktnaudžiaudama tarnybine padėtimi padarė didelę neturtinę žalą Vilniaus
miesto savivaldybei, o dėl A. Š. priimto neteisėto
sprendimo, V. Z. 6435 Lt vertės butą privatizavus už
210,02 Lt, savivaldybei padarė ir 6224,98 Lt turtinę žalą.
Taip pat A. Š. ir J.
R. pagal BK 300 straipsnio 2 dalį išteisintos dėl kaltinamo tuo, kad A. Š., dirbdama teisėja, ir J. R.,
dirbdama teismo posėdžių sekretore, būdamos valstybės tarnautojos, veikdamos
bendrininkų grupe, (duomenys neskelbtini) teisme, (duomenys
neskelbtini), 2002 m. birželio 20 d. civilinėje byloje Nr. (duomenys
neskelbtini) suklastojo tikrus dokumentus:
J. R. į 2002 m. birželio 20 d. teismo posėdžio protokolą
įrašė melagingas žinias, kad posėdyje dalyvavo atsakovo Vilniaus miesto
savivaldybės atstovė A. M., prašiusi ieškovės V. Z. ieškinį atmesti, ir tai patvirtino savo parašu;
A. Š. savo parašu patvirtino 2002 m. birželio 20 d. posėdžių
sekretorės J. R. suklastotą su įrašytomis žinomai
melagingomis žiniomis tikrą dokumentą – teismo posėdžio protokolą, kuriame buvo
įrašytos žinomai melagingos žinios apie tai, kad teismo posėdyje dalyvavo
savivaldybės atstovė A. M., prašiusi ieškinį atmesti, ir į
2002 m. birželio 20 d. priimtą sprendimą įrašė žinomai melagingas žinias,
kad viešame teismo posėdyje dalyvavo ieškovė V. Z. ir
atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės atstovė A. M., kad V. Z. Butų privatizavimo įstatymo
galiojimo metu padavė prašymą privatizuoti nuomojamą butą Vilniuje, (duomenys
neskelbtini), kad toks prašymas buvo priimtas ir užregistruotas, tačiau
klausimas nebaigtas spręsti dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo ieškovės
valios.
Kasaciniu skundu prokuroras prašo Kauno apygardos
teismo 2010 m. kovo 15 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 18 d. nutartį panaikinti,
o baudžiamąjį procesą dėl A. Š. ir J. R. veikų
nutraukti, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.
Prokuroras nurodo, kad skundžiamas pirmosios
instancijos teismo nuosprendis naikintinas, nes bylą išnagrinėjo šališkas
teismas, ir tai vertintina kaip esminis baudžiamojo proceso kodekso pažeidimas.
Išvadą, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, kasatorius grindžia
pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teiginiais.
Pirma, nuosprendyje teigiama, kad bylos duomenys
akivaizdžiai rodo, jog kaltinimai pagal BK 300 straipsnio 2 dalį A. Š. ir J. R. yra tiesiog preziumuoti
ir deklaratyvūs, jokių tai patvirtinančių duomenų byloje nėra. Iš nuosprendžio
turinio matyti, kad teismas po šio teiginio toliau analizuoja jas kaltinančius
bei teisinančius įrodymus ir padaro tam tikras išvadas, todėl minėtas
nuosprendžio teiginys yra radikalus ir akivaizdžiai neteisingas, suteikiantis
pagrindą abejoti teismo nešališkumu, be to, rodantis, kad surašant nuosprendį
buvo pažeisti BPK 305 straipsnio reikalavimai.
Antra, nuosprendyje išvardijamos ikiteisminio tyrimo
padarytos klaidos, prieštaravimai ir neatitikimai norint pateisinti A. Š. ir J. R. padarytas nusikalstamas
veikas, o toks informacijos pateikimo būdas rodo, kad bylą nagrinėjęs teismas
buvo šališkas. Aptardamas ikiteisminio tyrimo trūkumus pirmosios instancijos
teismas nuosprendyje nurodė, kad jie diskredituoja ir valstybę, ir
organizaciją, ir ją surašiusį pareigūną, ir konstatavo, kad yra nusikalstamų
veikų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams sudėtims būdingas požymis –
didelė žala. Ši aplinkybė leidžia teigti, kad nuosprendyje analizuodamas
ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmus ir jų padarymo aplinkybes teismas išėjo
už kaltinimo ribų, nes dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų byla nebuvo perduota
nagrinėti teisiamajame posėdyje; taip pirmosios instancijos teismas pažeidė ir
BPK 255 straipsnio 1 dalies taisykles.
Trečia, nuosprendyje nemotyvuotai teigiama, kad
kaltinimas nesurinko A. M. trečiosios pažymos teisingumą
liudijančių duomenų.
Ketvirta, nuosprendyje nurodoma, kad, pagal liudytojos
A. Š. parodymus, teismo posėdžio metu savivaldybei
atstovavusi moteris nesutiko su pareikštu civiliniu ieškiniu. Iš ikiteisminio
tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme duotų liudytojos A. Š. parodymų
matyti, kad buvo priešingai – savivaldybei atstovavusi moteris sutiko su
pareikštu ieškiniu. Ši aplinkybė leidžia daryti išvadą, kad pirmosios
instancijos teismas, siekdamas pateikti kuo daugiau duomenų, teisinančių A. Š. ir J. R., iškreipė liudytojos
parodymus sau naudinga linkme, o tai vėl rodo, kad bylą nagrinėjęs teismas buvo
šališkas.
Penkta, nuosprendyje aiškiai tendencingai
priekaištaujama valstybiniam kaltinimui dėl liudytojos E. Š. apklausos
ikiteisminio tyrimo metu.
Šešta, nuosprendyje teismas įvertino liudytojos A. Š. parodymus kaip patvirtinančius suklastotame sprendime
ir protokole nurodytus faktus, nors jokių kitų duomenų, patvirtinančių, kad V. Z. laiku kreipėsi dėl buto privatizavimo, tačiau
privatizavimo klausimas nebuvo baigtas laiku dėl susiklosčiusių nepalankių
gyvenimo aplinkybių, byloje nėra. Aplinkybė, kad teismas, neturėdamas jokių
duomenų, jog suklastotuose dokumentuose užfiksuoti duomenys yra teisingi, bet,
remdamasis prielaidomis, pamąstymais, išvedžiojimais bei nutylėjimu, bandė
rasti pateisinimą A. Š. ir J. R. nusikalstamiems
veiksmams, rodo, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas.
Prokuroras teigia, kad pirmosios ir apeliacinės
instancijos teismai, įvertindami byloje surinktus įrodymus, pažeidė įrodymų
vertinimo taisykles, nes išsamiai neištyrė bylos aplinkybių, įrodymus vertino
atskirai vienus nuo kitų, neatsižvelgdami į įrodymų visetą, todėl pažeidė BPK
20 straipsnio 5 dalį, padarydami esminį BPK pažeidimą.
Pirma, teismai išvadą, kad teismo šaukimas
savivaldybės atstovei galėjo būti įteiktas į rankas arba atsiųstas ir
neužregistruotas, pagrindė ne faktinėmis bylos aplinkybėmis, bet savo
samprotavimais. Iš kaltinimo analizės matyti, kad jis grindžiamas dvejomis
esminėmis aplinkybėmis. Viena jų yra ta, kad savivaldybės atstovas nedalyvavo
teismo posėdyje. Tokią išvadą patvirtina bylos duomenys: apie gautą pareiškimą
neinformuotas savivaldybės atstovas, neišsiųstas teismo šaukimas savivaldybės
atstovui atvykti į posėdį, taip pat neišsiųstas atsakovui ieškinio pareiškimo
nuorašas, byla išnagrinėta nedalyvaujant savivaldybės atstovui, apie priimtą
sprendimą nepranešta atsakovui, civilinėje byloje nėra savivaldybės atstovės
įgaliojimo kopijos, savivaldybės atstovo įgaliojimo numeris neįrašytas į teismo
posėdžio protokolą; pagal teismo posėdžio laiką ir datą tuo pačiu metu teisėja A. Š. nagrinėjo dvi skirtingas civilines bylas. Kita
aplinkybė yra ta, kad į (duomenys neskelbtini) teismo sprendimą ir
teismo posėdžio protokolą įrašyta žinomai melaginga informacija, jog posėdyje
dalyvavo atsakovo atstovė A. M., kad ji prašė ieškovės V. Z. ieškinį atmesti, kad sprendimas priimtas dalyvaujant
ieškovei V. Z. ir atsakovo atstovei A. M.,
kad V. Z. Butų privatizavimo įstatymo
galiojimo metu padavė prašymą privatizuoti nuomojamą butą, esantį Vilniuje, (duomenys
neskelbtini), ir toks prašymas buvo priimtas bei užregistruotas, tačiau
klausimas nebaigtas dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo ieškovės valios. Iš
aptartų aplinkybių visumos darytina išvada, kad A. Š. ir J. R. padarė kaltinime nurodytas veikas.
Antra, teismai, neatsižvelgdami į įrodymų visumą,
įvertino liudytojos A. M. parodymus apie pažymų rengimą,
nes juos patvirtino liudytojų J. E. bei E.
V. parodymai, rašytiniai bylos dokumentai. A. M. suprantamai
išaiškino, kodėl skiriasi jos rengtų pažymų turinys ir kokios priežastys tai
lėmė.
Trečia, teismai nevertino A. M. parodymų,
pagrįstų bylos duomenimis, kad ji neprisiminė bylos aplinkybių, kad jokio
dokumento dėl jos atstovavimo byloje nėra, kad byloje esantys dokumentai
skyrėsi nuo kitų dokumentų, kad šaukimo savivaldybė negavo, jokių dokumentų
savivaldybei neišsiųsta, kad byloje nebuvo pažymėta, jog šaukimai išsiųsti į
savivaldybę, kad teismo posėdyje ji nedalyvavo, jokių dokumentų negavo, nes
būtų užvedusi bylą.
Ketvirta, teismai neatsižvelgė į tai, kad ieškinio
pareiškime V. Z. nenurodė, jog laiku kreipėsi į
savivaldybę dėl buto privatizavimo, kad apklausiama ikiteisminio tyrimo teisėjo
pripažino, jog dėl nuomojamo buto privatizavimo niekur nesikreipė, tuo tarpu (duomenys
neskelbtini) teismo 2002 m. birželio 20 d. sprendime nurodoma, kad V. Z. įstatymo nustatytu metu kreipėsi dėl nuomojamo buto
privatizavimo.
Prokuroro nuomone, apeliacinės instancijos teismas
nepatikrino skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio tokia
apimtimi, kokia buvo prašoma, nes nepasisakė dėl visų esminių prokuroro
apeliacinio skundo argumentų, todėl iš esmės pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį.
Pirma, liko neišnagrinėtas argumentas, kad nagrinėjant
bylą nebuvo gauta jokių duomenų, kurie patvirtintų sprendimuose daromą išvadą, jog
V. Z. laiku kreipėsi į savivaldybę dėl nuomojamo buto
privatizavimo, prašymas buvo priimtas ir užregistruotas, tačiau buto
privatizavimo klausimas nebaigtas spręsti laiku dėl nepalankių gyvenimo
aplinkybių, nepriklausančių nuo ieškovės valios, ir todėl byloje yra įrodymų,
kad A. Š. sukūrė neteisėtą ir teisiškai palankią situaciją
atitinkamam neteisėtam sprendimui priimti.
Antra, liko neišnagrinėtas argumentas, kad pirmosios
instancijos teismas buvo šališkas, nes nuosprendį surašė taip tarsi asmenys,
kuriems jis adresuotas, nesugebėtų nuosprendyje atrasti ir suvokti svarbiausių
nuosprendžio minčių.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus trijų teisėjų kolegija 2010 m. gruodžio 28 d. nutartimi perdavė šią
baudžiamąją bylą dėl A. Š. ir J. R. išteisinimo
nagrinėti išplėstinei septynių teisėjų kolegijai.
Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl BPK normų, reglamentuojančių bylų procesą apeliacinės
instancijos teisme, taikymo
Kasacinės instancijos teismas patikrina teismų
sprendimus teisės taikymo aspektu, sprendžia, ar tinkamai pritaikytas
baudžiamasis įstatymas, ar nagrinėjant bylą nepadaryti esminiai baudžiamojo
proceso įstatymo pažeidimai. Kasacinės instancijos teismas negali palikti
galioti apeliacinės instancijos sprendimų, jei netinkamai pritaikytas
baudžiamasis įstatymas ar padaryti esminiai BPK pažeidimai.
Pagal teismų praktiką apeliacinis skundas laikomas
neišnagrinėtu nesant motyvuotų išvadų bent dėl dalies esminių apeliacinio
skundo argumentų. Tokiu atveju konstatuojama, kad teismas padarė esminį BPK
pažeidimą, kuris sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti
teisingą sprendimą.
Šioje baudžiamojoje byloje apeliacinės instancijos
teismas neišnagrinėjo visų Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus vyriausiojo
prokuroro apeliacinio skundo esminių argumentų, todėl pažeidė BPK 320
straipsnio 3 dalyje numatytus reikalavimus. Prokuroro apeliaciniame skunde buvo
nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas nevertino svarbios bylos
aplinkybės, jog A. Š. teismo sprendime, kurio suklastojimu
ji kaltinama, įrašė melagingas žinias apie tai, kad pareiškėja V.
Z. įstatymo nustatyta tvarka kreipėsi dėl nuomojamojo buto privatizavimo.
Tokių duomenų pagal prokuroro skundą byloje nėra, todėl, apelianto nuomone, tai
rodo aiškią išteisintųjų tyčią, parenkant net žinomai neteisingus duomenis, sukurti
sau teisiškai palankią situaciją atitinkamam sprendimui priimti. Nesant minėtos
aplinkybės teismo sprendimas tenkinti V. Z. ieškininį
pareiškimą negalėtų būti priimtas, nes tai prieštarautų galiojantiems teisės
aktams. Pagal bylos duomenis, iš tiesų, toks kreipimosi faktas V.
Z. ieškininiame pareiškime dėl buto privatizavimo nenurodytas, jos atstovė A. Š. to neteigė ir teismo posėdžio metu; pati V. Z., apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją, taip pat
tai paneigė, tačiau ši aplinkybė įrašyta teismo sprendime. Minėta aplinkybė
nebuvo aptarta ir vertinama pirmosios instancijos teismo išteisinamajame
nuosprendyje, todėl apeliacinės instancijos teismas privalėjo išsamiai ją
įvertinti ir padaryti motyvuotas išvadas. Teisėjų kolegijos nuomone, tai yra ne
tik vienas iš esminių apeliacinio skundo argumentų, bet ir turi reikšmės
išteisintųjų kaltės klausimo išsprendimui. Taigi apeliacinės instancijos teismas
padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, nes neišnagrinėjo teisinę
reikšmę turinčios aplinkybės ir kartu – esminio apeliacinio skundo argumento.
Įstatymu nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo
pareiga patikrinti apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pagal bylos
medžiagą ir tik ja remiantis padaryti išvadas ir pateikti motyvus,
paaiškinančius, kodėl apeliacinis skundas atmetamas, o nuosprendis
pripažįstamas teisingu (BPK 332 straipsnio 5 dalis). Teismo išvados dėl
ginčijamų bylos aplinkybių nustatymo turi būti grindžiamos įrodymų vertinimu,
pagrįstu išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu,
vadovaujantis įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Apeliacinės instancijos
teismas laikėsi ne visų šių įstatymų reikalavimų, jo priimta nutartis taip pat neatitinka
BPK reikalavimų. Pavyzdžiui, apeliacinio teismo nutartyje nurodyta: „Kolegija
neturi pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aprašė
liudytojų parodymus. Nuosprendyje išdėstyti tiek išteisintųjų, tiek liudytojų
parodymai, o tai kad patvirtindamas ar paneigdamas tam tikras aplinkybes,
teismas remiasi parodymų dalimi, kuri nėra aprašyta nuosprendžio dalyje,
kurioje dėstomi liudytojų parodymai, nereiškia, jog teismas negalėjo tokiais
parodymais remtis“. Tokios išvados aiškiai prieštarauja BPK reikalavimams,
reglamentuojantiems įrodymų vertinimą byloje ir nuosprendžio turinį, kuriuose
nurodyta, jog įrodymais pripažįstami tik tie duomenys, kurie ištirti ir
patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271-292 straipsniuose nustatyta tvarka ir
tik tokiais jais turi būti pagrįstas nuosprendis. Apeliacinės instancijos
teismas pats privalėjo laikytis šių nuostatų ir ištaisyti pirmosios instancijos
teismo nuosprendžio trūkumus arba padarytus pažeidimus, tai nebuvo padaryta
šioje baudžiamojoje byloje.
Apeliacinės instancijos teismas nutartyje citavo ir plačiai
aptarė liudytojų A. Š., A. M., E. Š., E. V., J.
E. parodymus, tačiau, kaip ir pirmosios instancijos teismas, analizavo tik
šių parodymų atskiras detales, fragmentus. Šio teismo nutartyje neatskleista
minėtų liudytojų parodymų visuma, neaptarta jų atitiktis ar neatitiktis
rašytinei bylos medžiagai. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas
pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, darydamas išvadas dėl
bylos aplinkybių, įrodymus vertino nesistemiškai, jų nesiejo ir nepalygino
tarpusavyje. Konstatuotina, kad tam tikrų bylos duomenų (patvirtinančių ar
paneigiančių, kurią nors bylos aplinkybę) vertinimas, atskirai, atsietai nuo
kitų įrodymų, ne tik kelia abejonių, bet iš esmės nepagrindžia ir nustatytų
faktų patvirtinimo arba jų paneigimo. Tai pasakytina ir apie minėtų liudytojų
parodymų apie svarbias bylos aplinkybes vertinimą, nes jų turinys, tiek
išteisinamajame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, tiek ir apeliacinės
instancijos teismo nutartyje, išsamiai neatskleistas.
Iš bylos duomenų ir apeliacinės instancijos teismo
nutarties matyti, kad rašytiniai bylos įrodymai taip pat vertinti atskirai nuo
kitų įrodymų. Dokumentai ir kiti duomenys, susiję su kaltinime nurodytomis
aplinkybėmis dėl išteisintųjų padarytų pažeidimų A. Š. išnagrinėtoje
civilinėje byloje pagal V. Z. ieškininį pareiškimą, iš
esmės neįvertinti. Tai pasakytina apie pranešimų šalims ir byloje dalyvavusiems
asmenims neįteikimą, teismo sprendimo ir kitų dokumentų jiems neišsiuntimą. Liko
neįvertinti minėto sprendimo civilinėje byloje panaikinimo faktai bei motyvai
ir pan. Apeliacinės instancijos nutartyje teigiama, kad „nenustatyti jokie
veiksniai, kurie galimai būtų paskatinę išteisintąsias veikti nusikalstamai<...>
daroma išvada, jog tokias klaidas išties galėjo nulemti didelis nagrinėtų bylų
skaičius“. Iš šios apeliacinės instancijos teismo išvados lieka neaišku, kokius
veiksmus (faktus) teismas laiko „klaidomis“, ir kokias gi „klaidas“ nulėmė per
didelis išteisintųjų darbo krūvis; jeigu tai – kaltinime nurodyti jų veiksmai
(įstatymų pažeidimai), tai prieštarautų teismo išvadai, kad A.
Š. ir J. R. nepadarė joms inkriminuotų nusikalstamų
veikų.
Be to, daugeliu atveju šioje nutartyje, prokuroro
apeliacinio skundo atmetimas ar jo argumentų paneigimas motyvuojamas ne
apskųsto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir bylos duomenų analize,
bet paties apeliacinio skundo, kaip savarankiško dokumento, kritika (pvz. dėl
to, kad prokuroras, kritikuodamas teismo nuosprendyje išdėstytų liudytojų
parodymų aptarimą per siaurai, dėsto jau visai kitokią liudytojų parodymų dalį,
negu išdėstytų išteisinamajame nuosprendyje (T. 11, b. l. 50-51); kad
apeliantas skunde apsiriboja vieninteliu teiginiu – neva proceso metu nebuvo
išsamiai išaiškintos A. M. pažymų surašymo aplinkybės; kad
skunde apeliantas išvis nepasisako dėl aplinkybių, iš kurių matyti, kad A. M. antrą ir trečią pažymas parengė darant įtaką mero
padėjėjai E. Š. (T. 11 b. l. 54). Tačiau atkreipiamas
dėmesys į tai, kad apeliantas, nesutikdamas su išteisinamuoju nuosprendžiu ir
argumentuodamas jo nepagrįstumą bei neteisėtumą, kaip tik dėl to skunde ir
pabrėžė būtent tas aplinkybes ir įrodymus (įskaitant ir liudytojų parodymų dalį),
kurių neįvertino ar į kuriuos neatsižvelgė pirmosios instancijos teismas.
Šie pažeidimai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai
išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nutartį, todėl apeliacinės instancijos
teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine
tvarka.
Dėl BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo
Šioje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad Lietuvos
apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. birželio
18 d. nutartimi prokuroro apeliacinį skundą atmetė ir paliko galioti Kauno
apygardos teismo A. Š. ir J. R. 2010
m. kovo 15 d. išteisinamąjį nuosprendį. Po šio apeliacinės instancijos teismo
sprendimo – 2010 m. birželio 20 d., pagal BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto c
papunktį (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija), A. Š. ir J. R. suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis. Taigi
joms negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, nes nuo nusikalstamų
veikų padarymo, kuriomis jos buvo kaltinamos, praėjo šiame įstatyme nustatyti
terminai.
Baudžiamojo proceso tikslas ir paskirtis, kuri nustatyta
BPK 1 straipsnyje, yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves,
visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas
ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų
teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. BPK 3 straipsnyje
suformuluotos aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas. Taigi baudžiamosios
atsakomybės senaties terminų suėjimas yra viena iš aplinkybių, dėl kurių
baudžiamasis procesas negalimas (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Ši
aplinkybė yra viena baudžiamojo proceso bendrųjų nuostatų, taikomų ir
apeliaciniame procese. Tačiau BPK 3 straipsnis yra bendroji baudžiamojo proceso
nuostata tiktai tiek, kiek jis numato proceso nutraukimo pagrindus. Pagal
teismų praktiką šis straipsnis nereglamentuoja baudžiamojo proceso nutraukimo
formos, kuri nėra bendroji baudžiamojo proceso nuostata, o priklauso nuo proceso
stadijos. Taip ikiteisminio tyrimo nutraukimo pagrindus ir tvarką reglamentuoja
BPK 212–216 straipsniai, bylos nutraukimą jos parengimo nagrinėti teisme metu –
BPK 235 straipsnis, bylos nutraukimą teisminio nagrinėjimo metu – BPK 254
straipsnis, o apeliacinės instancijos teisme – BPK 327 straipsnis. Taigi priklausomai
nuo baudžiamojo proceso stadijos, nors ir nežymiai, tačiau skiriasi tiek
baudžiamojo proceso nutraukimo pagrindai, tiek nutraukimo forma.
BPK 327 straipsnio 1 punktas numato nuosprendžio
panaikinimo ir bylos nutraukimo galimybę, kai nustatoma BPK 3 straipsnio 1
dalies 2 punkte numatyta aplinkybė, dėl kurios baudžiamasis procesas negalimas.
Tačiau teismų praktikoje konstatuota, kad tai nereiškia, jog turi būti
paliekami galioti neteisėti ir nepagrįsti pirmosios ar apeliacinės instancijos
teismo išteisinamieji nuosprendžiai (kasacinės bylos Nr. 2K-458/2005, Nr. 2K-75/2006).
Bylų proceso apeliacinės instancijos teisme paskirtis yra užtikrinti, kad
neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai
(nutartys).
Pagal BPK 6 straipsnį baudžiamąsias bylas nagrinėja
tik teismai. Ši nuostata sukonkretina Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109
straipsnio 1 dalies nuostatą, kad teisingumą vykdo tik teismas. Konstitucinis
teisingumo principas suponuoja reikalavimą teisingai išnagrinėti bylą ir
priimti teisingus sprendimus, nes priešingu atveju teisingumas lieka
neįvykdytas. Teisingumo vykdymas ir baudžiamojo proceso uždaviniai įgyvendinami
priimant konkrečioje byloje baigiamąjį dokumentą – teisėtą ir pagrįstą
nuosprendį ar nutartį. Pirmosios instancijos teismų sprendimai, priimami
išnagrinėjus bylą iš esmės, yra teisingumo vykdymo aktai. Šie aktai priimami
Lietuvos Respublikos vardu ir yra vienos iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos
5 straipsnio 1 dalyje išvardytų valdžios rūšių – teisminės valdžios –
įgyvendinimo forma. Neatsitiktinai pirmosios instancijos teismo priimtiems
teisingumo vykdymo aktams keliami aukšti teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimai,
ir šie aktai nuo priėmimo momento neįsiteisėja. Apeliacinės instancijos teismo
sprendimas ir lemia, ar pirmosios instancijos teismo priimtas nuosprendis
(nutartis) įsiteisėja ir pradedamas vykdyti, ar ne. Dėl šių priežasčių
teisingumo vykdymo akto teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas visada turi
prasmę, nekalbant jau apie tai, kad samprotavimai apie bylos nagrinėjimo prasmę
nesant galimybės priimti apkaltinamąjį nuosprendį nėra korektiški teisingumo
vykdymo ir nekaltumo prezumpcijos požiūriu.
BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytas teisinis
reguliavimas netrukdo teismui vykdyti teisingumą; šio įstatymo nuostatos negali
būti aiškinamos kaip įpareigojančios teismą visais atvejais nutraukti procesą
remiantis tik formaliu pagrindu. Be to, baudžiamosios atsakomybės senaties terminų
suėjimas nėra tokia aplinkybė, dėl kurios baudžiamasis procesas fiziškai
neįmanomas. Todėl kalbėti apie baudžiamosios atsakomybės terminų suėjimą ir
baudžiamojo proceso ar bylos nutraukimą šiuo pagrindu galima tik tada, kai yra
procesinė galimybė priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Tuo tarpu, nepanaikinus
išteisinamojo nuosprendžio, nėra procesinės galimybės priimti apkaltinamąjį
nuosprendį.
Taigi baudžiamosios atsakomybės senaties terminų
suėjimas po išteisinamojo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo ir
apeliacinės instancijos teismo priimtos nutarties atmesti prokuroro apeliacinį
skundą nėra aplinkybė, trukdanti dar kartą apeliacine tvarka tikrinti šio
nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Tokiu atveju apeliacinės instancijos
teismas turi išnagrinėti visus byloje paduoto apeliacinio skundo
esminius argumentus ir, nustatęs, kad pirmosios instancijos teismo
išteisinamasis nuosprendis yra teisingas, palikti jį galioti surašęs nutartį,
kuri atitiktų įstatymo reikalavimus, o padaręs išvadą, kad šis nuosprendis
neteisėtas ir nepagrįstas – jį panaikinti bei nutraukti bylą suėjus
baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant
Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės
instancijos teisme“ 15 punktas).
Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, patikrinusi
apskųstą nutartį teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis),
konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė
teisę, neatsižvelgė į teisiškai reikšmingus tinkamam įstatymo taikymui faktus,
tai sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisėtą bei pagrįstą
sprendimą, todėl nutartis naikintina BPK 369 straipsnio 1 dalies 1, 2
punktuose numatytais pagrindais ir byla perduotina iš naujo nagrinėti
apeliacine tvarka.
Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, vadovaudamasi
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 18 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš
naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Dalia
Bajerčiūtė
Viktoras
Aidukas
Valerijus
Čiučiulka
Antanas
Klimavičius
Aldona
Rakauskienė
Vladislovas
Ranonis
Rimantas
Baumilas