Civilinė byla Nr. e2-1412-465/2021

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-18516-2020-4

Procesinio dokumento kategorija 2.6.39.2.6.1; 3.1.7.6; 3.2.6.1.

 (S)

VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gegužės 6 d.

Vilnius

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Margarita Ambrazaitienė,

sekretoriaujant Birutei Adamonienei,

dalyvaujant ieškovo AB „Lietuvos draudimas“ atstovui advokatui D. K.,

atsakovo UAB „Greiti autosprendimai“ atstovui advokatui L. S.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo AB „Lietuvos draudimas“ patikslintą ieškinį atsakovui UAB „Greiti autosprendimai“ dėl skolos priteisimo.

Teismas

n u s t a t ė :

        ieškovas kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu nurodydamas, kad ieškovas su atsakovu UAB „Greiti autosprendimai" 2019 m. rugpjūčio 5 d. sudarė Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr. 01/558552085 (toliau – Sutartis), kuria buvo apdrausta transporto priemonė OPEL VECTRA-C-STATION WAGON, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau - Transporto priemonė) laikotarpiui nuo 2019 m. rugpjūčio 5 d. iki 2020 m. rugpjūčio 4 d. Atsakovas pagal sudarytą Sutartį įsipareigojo draudimo įmokas mokėti kiekvieną mėnesį, tačiau atsakovas savo pareigos mokėti įmokas nevykdė, todėl 2019 m, gruodžio 26 d. ieškovas draudimo liudijimo nutraukimo aktu Nr. K4875276, nutraukė Sutartį nuo 2019 m. gruodžio 18 d. Nurodė, jog atsakovas už laikotarpį nuo 2019 m. rugpjūčio 5 d. iki 2019 m. gruodžio 17 d. liko skolingas 27,08 EUR. Ieškovas pažymėjo, kad Sutartis įsigaliojo po to, kai buvo gauta atsakovo įmoka (pirmoji įmoka buvo gauta Sutarties sudarymo dieną, t. y. 2019 m. rugpjūčio 5 d.). Be to, Sutarties sudarymo dieną ieškovas neturėjo jokių duomenų apie tai, kad Sutartį būtų sudaręs ne atsakovas, o kitas asmuo, taip pat neturėjo duomenų, kurie galėtų patvirtinti, jog Sutartį sudarantis atsakovo atstovas veikia ne atsakovo vardu. Ieškovas taip pat pažymėjo, kad atsakovas Sutarties sudarymo metu nebuvo registruotas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro lizingo davėjų sąraše, todėl Sutarties sudarymo dieną ieškovas negalėjo žinoti, jog Sutarties sudarymo metu tarp atsakovo bei trečiųjų šalių gali būti susiklostę kitokie nei atstovavimo santykiai. Be to, VĮ „Regitra" duomenimis atsakovas vis dar yra Transporto priemonės savininkas, todėl ieškovas su atsakovu sudarė Sutartį visiškai pagrįstai, remdamasis jam tuo metu žinomais faktais. Atsižvelgiant į tai, jog Sutartimi prisiimti sutartiniai įsipareigojimai nebuvo įvykdyti, atsakovas liko skolingas ieškovui 27,08 EUR draudimo įmokų. Ieškovas prašo priimti ieškovo atsisakymą dėl reikalavimo dalies pagal draudimo sutarties Nr. 01/564857777, sudarantį 26,65 EUR sumą, priteisti iš atsakovo27,08 EUR skolos, 6 proc. dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas ieškinį palaikė pilnai. Nurodė, jog būtent atsakovui kaip Transporto priemonės savininkui kilo pareiga sudaryti Draudimo sutartį. Pažymėjo, jog atsakovo ir trečiojo asmens K. R. sudarytos sutartys negali būti prilygintos lizingo sutartims, be to, atsakovas nėra įrašytas į Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro lizingo davėjų sąrašą. Nurodė, jog draudimo sutartis buvo sudarytą per draudimo tarpininką, įmokos sumokėtos „PERLAS“ terminale, todėl identifikuoti mokėtoją nėra galimybės. Pažymėjo, kad atsakovo prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos yra neprotingai didelės. Prašė patikslintą ieškinį tenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovas su ieškiniu nesutiko. Atsiliepime nurodė, kad 2018 m. gruodžio 3 d. atsakovas ir K. R., sudarė trišalę transporto priemonės pirkimo pardavimo sutartį Nr. PPS181203-1, pagal kurią atsakovas įgijo nuosavybės teises į automobilį - OPEL VECTRA-C- STATION WAGON, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau - Automobilis) ir įsipareigojo minėtą automobilį perduoti valdyti K. R.. Tą pačią dieną buvo pasirašyta dar viena sutartis tarp atsakovo ir K. R. pagal kurią atsakovas suteikė Automobilio valdymą K. R., o K. R. įsipareigojo mokėti įmokas atsakovui, o pasibaigus sutarties terminui įsigyti automobilį už likutinę vertę. Vadovaujantis Transporto priemonės valdymo sutarties 4.3. punktu, 2018 m. gruodžio 3 d. K. R. įregistravo Automobilį. Registracijos liudijime yra nurodytas Automobilio savininku atsakovas, o Automobilio valdytojas K. R.. Atsakovas pažymėjo, kad niekada su ieškovu nesudarė Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarčių dėl Automobilio. Taip pat nesuteikė jokių įgaliojimų tretiesiems asmenims (tame tarpe ir K. R.) atsakovo vardu sudaryti minėtas sutartis. Pažymėjo, kad draudimo sutartis nėra pasirašyta draudėjo. Paaiškino, kad pagal Sutarties 6.1.2. punktą, K. R., faktiškai valdantis transporto priemone, įsipareigojo užtikrinti, kad visą sutarties galiojimo laiką galiotų transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomasis draudimas, todėl būtent K. R. kilo pareiga sudaryti draudimo sutartį. Pažymėjo ir tai, kad transporto priemonės registracijos liudijime Automobilio valdytoju nurodytas yra K. R.. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas draudimo sutarčių nesudarė, o taip pat nesuteikė įgaliojimo tretiesiems asmenims tokias sutartis sudaryti atsakovo vardu ieškovo ieškinys nepagrįstas. Atsakovas prašė ieškovo patikslintą ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas palaikė atsiliepime nurodytus argumentus. Pažymėjo, jog Automobilio valdymo faktas yra išviešintas, todėl draudikas turėjo pareigą nustatyti draudėją. Pažymėjo, jog būtent trečiasis asmuo K. R. sudarė draudimo sutartį ir jis mokėjo draudimo įmokas. Atsakovas nebuvo išreiškęs valios sudaryti draudimo sutartį, jokių draudimo įmokų nemokėjo.

Tretysis asmuo K. R. atsiliepimo į pareikštą ieškinį nepateikė. Trečiajam asmeniui K. R. apie teismo posėdį pranešta tinkamai ir laiku, į teismo posėdį trečiasis asmuo neatvyko, trečiojo asmens neatvykimo priežastys nežinomos, pripažintos nesvarbiomis, byla nagrinėjama nedalyvaujant trečiajam asmeniui (CPK 246 str.).

Byla dalyje dėl 26,65 Eur skolos priteisimo iš atsakovo, nutrauktina.

Patikslintas ieškinys likusioje dalyje atmestinas. 

Byloje nustatyta, kad 2019 m. rugpjūčio 5 d. buvo sudaryta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis Nr. 01/558552085 (toliau - Draudimo sutartis), kuria buvo apdrausta transporto priemonė OPEL VECTRA-C-STATION WAGON, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau - Transporto priemonė) laikotarpiui nuo 2019 m. rugpjūčio 5 d. iki 2020 m. rugpjūčio 4 d., draudėjas UAB „Greiti autosprendimai“, draudimo įmoka 228,17 EUR. Draudimo sutarties 1.3.2 p. nustatytos mėnesines įmokos (12 mėnesių po 19,01 EUR). Draudimo sutartyje numatyta, jog Draudėjas/Sutartį sudarantis asmuo pasirašydamas draudimo sutartį ir (arba) sumokėdamas draudimo įmoką (arba jos dalį) patvirtina, kad pritaria draudimo sutarties sąlygoms ir sudaro šią draudimo sutartį; yra supažindintas su Draudimo taisyklėmis ir jam yra įteikta jų kopija patvirtina, kad visi duomenys, pateikti šiame dokumente ir jo prieduose, yra teisingi sutinka, kad draudikas ar jo įgaliotieji tretieji asmenys naudotą pateiktus įmonės duomenis ir (arba) kreiptųsi į valstybės registrus, bankus, teisėsaugos institucijas, draudimo bendroves ir kitus trečiuosius asmenis, kurie turi reikiamos informacijos, ir šie suteiktų duomenis, reikalingus nagrinėjant prašymą sudaryti draudimo sutartį, vertinant per sutarties galiojimo laikotarpį atsitikusius įvykius ir nustatant išmokėjimų dydžius.

Byloje pateiktas 2019 m. gruodžio 26 d. draudimo liudijimo nutraukimo aktas Nr. K4875276, kuriuo ieškovas nutraukė su atsakovu Draudimo sutartį, likusi neapmokėta už suteiktas draudimo paslaugas suma - 27,08 EUR.

Iš byloje pateiktos 2018 m. gruodžio 3 d. transporto priemonės pirkimo - pardavimo sutarties Nr. PPS181203-1 matyti, jog pardavėjas A. R. pardavė UAB „Greiti autosprendimai“ Transporto priemonę. Atsakovas 2018 m gruodžio 3 d. transporto priemonės perdavimo aktu Nr. PPS181203-1Transporto priemonę perdavė gavėjui K. R.. Byloje nustatyta, jog atsakovas ir trečiasis asmuo K. R. 2018 m. gruodžio 3 d. sudarė transporto priemonės valdymo ir naudojimosi sutartį Nr. VNS181203-1 (toliau – Valdymo ir naudojimosi sutartis), kuria atsakovas (Davėjas) įsipareigojo suteikti Gavėjui laikinai atlygintinai naudoti Transporto priemonę su galimybe įsigyti Transporto priemonę nuosavybės teise, o Gavėjas įsipareigoja mokėti įmokas ir vykdyti kitus įsipareigojimus Sutartyje nustatyta tvarka. Valdymo ir naudojimosi sutarties 6.1.1 punkte numatyta, jog Gavėjas privalo ne vėliau kaip Transporto priemonės Priėmimo perdavimo akto pasirašymo dieną pateikti Davėjui Transporto priemonės TPVCAP draudimo poliso kopiją. Valdymo ir naudojimosi sutarties 6.1.2 punkte numatyta, jog Davėjas įsipareigoja užtikrinti, kad visą Sutarties galiojimo laiką galiotų Transporto priemonės TPVCAP draudimo sutartis. Iš byloje pateikto transporto priemonės registracijos liudijimo Nr.I162062 matyti, jog Transporto priemonės savininkas UAB „Greiti autosprendimai“, valdytojas K. R.. VĮ „Regitra“ 2020 m. lapkričio 11 d. išrašo duomenimis Transporto priemonės savininkas ir valdytojas nepasikeitė.

Byloje pateiktas UAB „Sollo“ 2021 m. sausio 4 d. pranešimas Nr. SR2021-02, kuriame nurodyta, jog įmoka už polisą TAI 558552085 2019 m. rugpjūčio 5 d. (suma 19,06 EUR Nr. 2100210) ir 2019 m. spalio 10 d. (suma 38,02 EUR Nr. 2159491) sumokėta Maxima LT kasose, grynais pinigais. Pranešime pažymėta, jog priimant iš mokėtojų įmokas už paslaugas, kai mokėjimai vykdomi pagal paslaugos teikėjo vartotojui pateikta sąskaitas nėra atliekamas mokančiojo asmens identifikavimas.

Atsakovas byloje pateikė trečiojo asmens K. R. atsakovui pateiktą 2021 m. vasario 24 d. patvirtinimą, kuriame trečiasis asmuo patvirtino, jog 2019 m. rugpjūčio 5 d. sudarė pravalomojo transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutartį AB „Lietuvos draudimas“. Pažymėjo, jog 2019 m. rugpjūčio ir spalio mėnesiais atliko dalinius mokėjimus pagal Draudimo sutartį. Nurodė, jog skolą pripažįsta, likusios mokėjimus ketina apmokėti.

Ieškovas patikslintu ieškiniu atsisako ieškinio dalyje dėl 26,65 Eur skolos.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 140 straipsnio 1 dalimi bei 293 straipsnio 1 dalies 4 punktu, civilinė byla (jos dalis) nutraukiama, jei ieškovas bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje atsisako atsakovui pareikšto ieškinio ir teismas tokį atsisakymą priima. Atsižvelgiant į tai, kad ieškinio dalies atsisakymas neprieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajai tvarkai (CPK 42 straipsnio 2 dalis), ieškovui yra žinomos bylos nutraukimo procesinės pasekmės, teismas priima ieškovo atsisakymą nuo ieškinio dalies dėl 26,65 Eur skolos priteisimo ir civilinę bylą šioje dalyje nutraukia.

Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinių santykių atsiradimo tarp draudėjo ir draudiko pagrindas yra sutartis. Ši sutartis – privaloma imperatyviųjų teisės normų reguliuojama sutartis. Draudėjai turi pareigą apdrausti savo civilinę atsakomybę, o draudikai negali atsisakyti ją sudaryti, nes ši sutartis yra viešoji sutartis (CK6.161 straipsnio 1, 2 dalys). Jai nustatyta privaloma sudarymo tvarka, sudarant turi būti vadovaujamasi, be kita ko, Draudimo priežiūros komisijos patvirtintomis Standartinėmis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygomis (TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1 dalis, 6 straipsnio 1 dalis). Šalys draudimo sutartimi negali pakeisti imperatyviųjų TPVCAPDĮ ir kitų teisės aktų reikalavimų (Draudimo priežiūros komisijos 2004 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 47 patvirtintų Standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų 3 punktas), tačiau sudaromose sutartyse gali nustatyti ir papildomų sąlygų, kurios neprieštarautų imperatyviosioms įstatymų nuostatoms. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis – rizikos sandoris (CK6.160 straipsnio 3 dalis), ją sudarydamos šalys nežino ir neturi žinoti, ar įvyks įvykis, dėl kurio kils draudėjo civilinė atsakomybė, o draudikui teks pareiga išmokėti draudimo išmoką trečiajam nukentėjusiam asmeniui. Toks šios sutarties pobūdis glaudžiai susijęs su jos fiduciariniu pobūdžiu. Kadangi draudėjas sutartimi perkelia nuostolių atlyginimo riziką draudikui, abi sandorio šalys turi kaip galima glaudžiau kooperuotis sudarydamos sutartį, ypač ją vykdydamos. Šis šalių kooperavimasis pagrįstas tarpusavio pasitikėjimu, kuris draudikui leidžia prognozuoti savo sutartinių įsipareigojimų mastą, o draudėjui užsitikrinti nuostolių atlyginimo rizikos perkėlimą. TPVCAPDĮ, atsižvelgiant į sutarties fiduciarinį pobūdį, atskirai įtvirtina draudėjo pareigą pateikti visą draudiko prašomą informaciją ir dokumentus, būtinus sutarčiai sudaryti, o draudikui nustato teisę, prieš sudarant sutartį, šią informaciją patikrinti, taip pat apžiūrėti transporto priemonę (TPDCAPDĮ 6 straipsnio 3 dalis, Standartinių draudimo sutarties sąlygų 14 punktas) Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2013 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-162/2013).

CK 6.990 straipsnio 2 dalis numato, jog draudėjas atsako už pasiūlyme (prašyme) pateiktų duomenų teisingumą. Sudarius draudimo sutartį, rašytinis draudėjo prašymas tampa sudėtine draudimo sutarties dalimi. CK6.996 straipsnio 1 dalyje nurodoma, jog draudimo sutartis, jeigu joje nenustatyta ko kita, įsigalioja nuo to momento, kai draudėjas sumoka visą ar pirmą draudimo įmoką (premiją).

Draudėjas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartimi perkelia nuostolių atlyginimo riziką draudikui, todėl abi sandorio šalys turi kaip galima glaudžiau kooperuotis sudarydamos sutartį, ypač ją vykdydamos. Šis šalių kooperavimasis pagrįstas tarpusavio pasitikėjimu, kuris draudikui leidžia prognozuoti savo sutartinių įsipareigojimų mastą, o draudėjui – užsitikrinti nuostolių atlyginimo rizikos perkėlimą. TPVCAPDĮ, atsižvelgiant į pasitikėjimu grindžiamą sutarties pobūdį, atskirai įtvirtina draudėjo pareigą pateikti visą draudiko prašomą informaciją ir dokumentus, būtinus sutarčiai sudaryti, o draudikui nustato teisę, prieš sudarant sutartį, šią informaciją patikrinti, taip pat apžiūrėti transporto priemonę (TPVCAPDĮ 6 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-969/2016).Kasacinis teismas yra nurodęs, kad sudarant draudimo sutartį turi būti vadovaujamasi, be kita ko, priežiūros institucijos – Draudimo priežiūros komisijos – 2004 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. N-47 patvirtintomis Standartinėmis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygomis (toliau – ir Sąlygos) (TPVCAPDĮ 6 straipsnio 1 dalis). Šalys draudimo sutartimi negali pakeisti imperatyviųjų TPVCAPDĮ ir kitų teisės aktų reikalavimų (Sąlygų 3 punktas), tačiau sudaromose sutartyse gali nustatyti ir papildomų sąlygų, kurios neprieštarautų imperatyviosioms įstatymų nuostatoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-969/2016).

Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl atsakingo asmens (atsakovo ar trečiojo asmens) už Transporto priemonės draudimo sutarties sudarymą.

Pagal TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalį už draudimo sutarties sudarymą šio įstatymo 43 straipsnio nustatyta tvarka atsako transporto priemonės savininkas (toliau – atsakingas už draudimo sutarties sudarymą asmuo). Jeigu transporto priemonė naudojama asmens, kuris transporto priemonę naudoja pagal lizingo (finansinės nuomos), išperkamosios nuomos ar pagal kitą panašaus pobūdžio sutartį (toliau – lizingo sutartis), už draudimo sutarties sudarymą yra atsakingas šis asmuo. Jeigu transporto priemonė priklauso keliems asmenims bendrosios nuosavybės teise, už draudimo sutarties sudarymą šie asmenys atsako solidariai, jeigu jie nėra susitarę kitaip.

Draudimo tarpininkų profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos banko valdybos 2018 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 03-97(toliau -Standartinės draudimo taisyklės) 17 punktas numato, jog sudarant draudimo sutartį, draudėjas ir apdraustasis privalo suteikti jam žinomą informaciją apie aplinkybes, galinčias turėti esminės įtakos draudžiamojo įvykio atsitikimo tikimybei ir šio įvykio galimų nuostolių dydžiui (draudimo rizikai), jei tos aplinkybės nėra ir negali būti žinomos draudikui, kurias draudikas prašo nurodyti raštiškame prašyme arba dėl kurios papildomai teiraujasi raštu, taip pat draudiko reikalavimu pateikti turimus dokumentus, svarbius draudimo rizikai įvertinti ir draudimo sutarčiai sudaryti.

CK 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarties laisvės principas, suteikiantis asmenimis, sudarantiems sutartis, teisę savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, taip pat sudaryti ir CK nenustatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams, sudaro pagrindą spręsti, kad CK normomis, atsižvelgiant į civilinėje teisėje vyraujantį dispozityvųjį metodą, nesiekiama detaliai sureguliuoti visų sutartinių teisinių santykių formų. Taigi šalių sudaroma sutartis gali atitikti, bet gali ir neatitikti vienos iš CK reglamentuojamų sutarčių rūšių, arba ji gali turėti kelių sutarčių požymių. Sprendžiant dėl iš šalių sudarytos sutarties kylančių įsipareigojimų vykdymo ir šalių atsakomybės pagal sutartį, visų pirma turi būti vadovaujamasi sutarties nuostatomis, kiek jos neprieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms, ir tik tada, jeigu tam tikras klausimas šalių neaptartas, turi būti vadovaujamasi CK įtvirtintu teisiniu reglamentavimu. CK 6.503 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog įstatymai arba nuomos sutartis gali numatyti, kad išnuomotas daiktas pereina nuomininkui nuosavybės teise pasibaigus nuomos sutarties terminui arba iki šio pabaigos, jeigu nuomininkas sumoka visą sutartyje numatytą kainą (išperkamoji nuoma). Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad išperkamosios nuomos sutartimi gali būti kvalifikuojama sutartis, kai fizinis asmuo asmeniniams poreikiams tenkinti siekia įsigyti daiktą, perimdamas jo valdymą ir naudojimą, o už daiktą jo savininkui sumoka periodinėmis įmokomis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. D. v. UAB „Snoro lizingas“, bylos Nr. 3K-3-527/2011). Taigi išperkamosios nuomos sutarties tikslas – sumokėjus visas sutartyje nurodytas įmokas įgyti nuosavybės teisę į sutarties dalyku esantį daiktą. Pažymėtina, kad išperkamosios nuomos teisiniai santykiai gali susiklostyti ir tada, kai daikto nuomotojas nėra daikto savininkas, bet įsipareigoja įgyti išperkamosios nuomos gavėjo nurodytą daiktą iš trečiojo asmens ir perduoti jį nuomininkui naudoti ir valdyti. Tokiu atveju išperkamosios nuomos sutartis turi vieną esminių finansinės nuomos sutarties požymių.

Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikimas to fakto buvimu. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2009-04-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009 ir kt.).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne vieną kartą yra pažymėjęs, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką. Nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai išlieka tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-522-421/2015; 2018 m. rugsėjo 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-333-248/2018 33 punktą).

Nagrinėjamu atveju darytina išvada, kad atsakovas įrodė, jog automobilis buvo valdomas ne atsakovo, o trečiojo asmens. Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad 2018 m. gruodžio 3 d. buvo sudaryta trišalė Transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartis Nr. PPS181203-1, pagal kurią atsakovas įgijo nuosavybės teisę į automobilį ir įsipareigojo automobilį perduoti valdyti trečiajam asmeniui. Tą pačią dieną atsakovas ir trečiasis asmuo sudarė Transporto priemonės valdymo sutartį, pagal kurią atsakovas suteikė automobilio valdymą trečiajam asmeniui, o šis įsipareigojo mokėti įmokas atsakovui, o pasibaigus sutarties terminui įsigyti automobilį už likutinę vertę. 2018 m. gruodžio 3 d. trečiasis asmuo įregistravo automobilį; registracijos liudijime automobilio savininku yra nurodytas atsakovas, o automobilio valdytoju – trečiasis asmuo. 

Šios aplinkybės, vadovaujantis pirmiau nurodytomis teisės normomis ir teismų praktika sudaro pagrindą konstatuoti, kad atsakovą (automobilio savininką) ir trečiajį asmenį (automobilio valdytoją) siejo išperkamosios nuomos teisiniai santykiai (CK 6.503 straipsnis). 

Vadovaujantis TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalimi ir Transporto priemonės valdymo sutarties 6.1.2 punktu pareiga sudaryti draudimo sutartį tenka išperkamosios nuomos teise automobilį valdžiusiam trečiajam asmeniui. Atsakovas byloje pateikė trečiojo asmens atsakovui pateiktą 2021 m. vasario 24 d. patvirtinimą, kuriame trečiasis asmuo patvirtino, jog 2019 m. rugpjūčio 5 d. sudarė privalomojo transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutartį su ieškovu. Šiame patvirtinime trečiasis asmuo pažymėjo, jog 2019 m. rugpjūčio ir spalio mėnesiais atliko dalinius mokėjimus pagal sutartį; nurodė, jog skolą pripažįsta, likusios mokėjimus ketina apmokėti. Kad sutartis buvo sudaryta ir dalis įmokų sumokėta patvirtina ir ieškovas, tačiau dėl techninių įmokų mokėjimo ypatumų nėra galimybės identifikuoti mokėtojo. Sutarties sudarymo metu draudimo tarpininkui turėjo ir galėjo būti žinoma apie skirtingus automobilio valdytoją ir savininką, nes ši informacija buvo nurodyta viešame registre. Pareiga išsamiai išsiaiškinti informaciją apie transporto priemonės valdytoją ir savininką bei kitą svarbią informaciją draudimo sutarčiai sudaryti, tenka draudimo tarpininkui (Standartinių draudimo taisyklių 17 punktas).

Ieškovas nurodo, kad ieškovas ir atsakovas sudarė 2019 m. rugpjūčio 5 d. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr. 01/558552085, tačiau ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas išreiškė valią sudarytį šią sutartį ir ją tinkamai patvirtino. Ieškovo pateiktas dokumentas nelaikytinas pakankamu ieškovo įrodinėjamai aplinkybei patvirtinti, nes šiame dokumente nėra atsakovo parašo (CK 1.73 straipsnis). Be to byloje nėra kitų duomenų, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti, kad ieškovą ir atsakovą siejo sutartiniai santykiai. 

Taigi byloje nesant pakankamai duomenų, įrodančių ieškovo ir atsakovo sutartinių santykių egzistavimą, tačiau esant pakankamai duomenų, patvirtinančių ieškovo ir trečiojo asmens sutartinių santykių egzistavimo galimybę, darytina išvada, kad ieškovo reikalavimas atsakovui yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 str. 1 d.).

Nagrinėjamu atveju atsižvelgiant į tai, kad patikslintas ieškinys atmestas, ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.

Atsakovo patirtos 2 722,50 Eur bylinėjimosi išlaidos prįpažintinos pagrįstomis, todėl priteistinos. Šių bylinėjimosi išlaidų pagrįstumas konstatuotas atsižvelgiant į proceso trukmę (ilgiau nei pusę metų), atliktų procesinių veiksmų ir paruoštų procesinių dokumentų kiekį (atsiliepimas į ieškinį, atsiliepimas į patikslintą ieškinį, prašymas dėl papildomų dokumentų pateikimo, atstovavimas teismo posėdyje), ginčo sudėtingumą, kurį iliustruoja bylai aktualių teisinių santykių įvairovė (sutarčių teisė, draudimas, išperkamoji nuoma, prievolės), taip pat į tai, kad prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų dydis neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą nustatytų maksimalių dydžių. Pažymėtina, kad ieškinio sumos dydis yra tik vienas iš kriterijų, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant bylinėjimosi išlaidų pagrįstumą. Šiuo atveju už ieškinio sumos dydžio kriterijų yra reikšmingesnis aukščiau aptartų aplinkybių kontekstas, kuris objektyviau nei ieškinio sumos dydis atspindi nagrinėjamos bylos specifiką, įtakojusią atsakovo bylinėjimosi išlaidų susidarymą.

Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nepriteistinos, kadangi neviršija minimalaus 5,00 Eur dydžio (CPK 92 straipsnis).

Teismas, vadovaudamasis CPK 259 straipsniu, 270 straipsniu, 279 straipsniu        

n u s p r e n d ž i a :

Priimti ieškovo AB „Lietuvos draudimas“ atsisakymą patikslinto ieškinio dalyje dėl 26,65 Eur skolos priteisimo ir bylą šioje dalyje nutraukti.

Patikslintą ieškinį likusioje dalyje atmesti.

        Priteisti iš ieškovo AB „Lietuvos draudimas“, į.k.110051834, atsakovo UAB „Greiti autosprendimai“, į.k. 304800868 naudai 2 722,50 Eur (du tūkstančius septynis šimtus dvidešimt du eurus 50 ct) bylinėjimosi išlaidų.

        Sprendimas apeliaciniu skundu nuo šio teismo sprendimo priėmimo dienos per 30 dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per šį sprendimą priėmusį teismą.

        Teisėja Margarita Ambrazaitienė