Administracinė byla Nr. P858-186/2011
Procesinio sprendimo kategorija 80.11
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. rugsėjo 2 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A261-1443/2011 pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių įgyvendinti Lietuvos Respublikos ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. sausio 16 d. įsakymu Nr. 4-13/D1-28 patvirtintų Šilumos ūkio specialiųjų planų rengimo taisyklių nuostatas ir parengtus, suderintus bei viešai apsvarstytus Senamiesčio, Žvėryno, Žirmūnų, Šnipiškių ir Verkių seniūnijų energijos rūšies naudojimo šildymui bei Naujamiesčio, Naujininkų, Rasų, Vilkpėdės, Panerių, Grigiškių, Antakalnio, Naujosios Vilnios, Lazdynų, Karoliniškių, Viršuliškių, Justiniškių, Šeškinės, Pilaitės, Pašilaičių ir Fabijoniškių seniūnijų energijos rūšies naudojimo šildymui specialiųjų planų projektus (toliau – ir Planai) pateikti valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekančiai institucijai tikrinti.
Pareiškėjas prašyme (b. l. 1?3) nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2002 m. liepos 3 d. sprendimu Nr. 638 1 punktu patvirtintas Senamiesčio, Žvėryno, Žirmūnų, Šnipiškių ir Verkių seniūnijų energijos rūšies naudojimo šildymui specialusis planas, o tarybos 2002 m. lapkričio 20 d. sprendimu Nr. 723 1 punktu patvirtintas Naujamiesčio, Naujininkų, Rasų, Vilkpėdės, Panerių, Grigiškių, Antakalnio, Naujosios Vilnios, Lazdynų, Karoliniškių, Viršuliškių, Justiniškių, Šeškinės, Pilaitės, Pašilaičių ir Fabijoniškių seniūnijų energijos rūšies naudojimo šildymui specialusis planas. Nuo Planų patvirtinimo praėjo beveik aštuoneri metai, tačiau iki šiol minėti planai nėra atnaujinti, nėra pabaigtas planavimo procesas.
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas 2010 m. kovo 26 d. rašte Nr. A51-6400-(3.3.10.1-BR4) nurodė, jog Senamiesčio, Žvėryno, Žirmūnų, Šnipiškių ir Verkių seniūnijų energijos rūšies naudojimo šildymui specialusis planas „nėra tikslintas ar keistas“. Papildomame 2010 m. balandžio 20 d. rašte Nr. A51-8482 (3.3.10.1-BR4) Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas nurodė, jog Vilniaus miesto savivaldybė dėl energijos rūšies naudojimo šildymui yra atlikusi šias procedūras: Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2006 m. spalio 25 d. sprendimu Nr. 1-1368 „Dėl energijos rūšies naudojimo šildymui specialiojo plano keitimo“ pavedė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui organizuoti Vilniaus miesto energijos rūšies naudojimo šildymui specialiojo plano, patvirtinto Tarybos 2002 m. liepos 3 d. sprendimu Nr. 638 <...> ir tarybos 2002 m. lapkričio 20 d. sprendimu Nr. 723 <...> keitimo (peržiūrėjimo) procesą ir apmokėti už atliktus darbus. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2007 m. kovo 2 d. įsakymo Nr. 30-385 „Dėl pavedimo organizuoti energijos rūšies naudojimo šildymui specialiojo plano keitimo procesą“ 1 punktu pavedė Miesto plėtros departamentui organizuoti energijos rūšies naudojimo šildymui specialiojo plano, patvirtinto Tarybos 2002 m. liepos 3 d. sprendimu Nr. 638 <...> ir Tarybos 2002 m. lapkričio 20 d. sprendimu Nr. 723 <...>, keitimo procesą. Įsakymo 2 punktu nustatyti plano keitimo tikslai ir principai, o 3 punktu patvirtinta Energijos rūšies naudojimo šildymui specialiojo plano keitimo darbų užduotis. Pareiškėjas nurodė, jog yra parengtos planavimo sąlygos energijos rūšies naudojimo šildymui specialiajam planui rengti. Savivaldybės ūkio specialųjį planą Savivaldybė planuoja rengti 2011 metais. Taigi nors planavimo procesas dėl šilumos ūkio specialiųjų planų atnaujinimo yra pradėtas, tačiau planas dar nėra parengtas. Atsižvelgiant į Šilumos ūkio įstatymo 7 straipsnio 5 dalies nuostatą, numatančią, jog šilumos ūkio planas turi būti tikslinamas ne rečiau kaip kas 5 metai, bei į tai, jog Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. spalio 25 d. sprendimu Nr. 1-1368 pavesta administracijos direktoriui organizuoti minėtų planų atnaujinimo (keitimo) procesą, darytina išvada, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius neatliko teisės aktuose nustatytų veiksmų, t. y. administracijos direktorius privalėjo parengtą, suderintą ir viešai apsvarstytą Plano projektą pateikti valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekančiai institucijai tikrinti.
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius (toliau – ir VMSAD) atsiliepimu (b. l. 19?22) su pareiškėjo prašymu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas paaiškino, kad specialių planų rengimo teisinį reglamentavimą būtina nagrinėti sistemiškai. Ūkio ministro ir Aplinkos ministro 2004 m. sausio 16 d. įsakymu Nr. 4-13/D1-28 patvirtintų Šilumos ūkio specialiųjų planų rengimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 35 punkte nustatyta, kad plano galiojimas neterminuotas ir gali būti keičiamas Teritorijų planavimo įstatymo ir šių Taisyklių nustatyta tvarka. Taisyklėse aiškiai pasakyta, jog šilumos ūkio specialusis planas galioja neterminuotai. Šio įsakymo leidėjai vartoja žodį „gali būti keičiamas“, kas suponuoja išvadą, kad keitimas jokiu būdu nėra privalomas. Taisyklių 35 punktas duoda nuorodą į Teritorijų planavimo įstatymą, kurio 18 straipsnio 9 punkte nurodyta, jog specialusis planas keičiamas tik tais atvejais, kai keičiama veiklos koncepcija, veiklos kryptys, tvarkymo prioritetai ir jo sprendiniai. Pagal Taisyklių 36 punktą planas peržiūrimas ir prireikus atnaujinamas atsižvelgiant į šilumos gamybos, perdavimo technologijų raidą, aplinkos užterštumo pokyčius ir kitus šilumos ūkiui bei aplinkosaugai svarbius veiksnius, bet ne rečiau kaip kas 5 metai. Taigi Taisyklės numato, jog plano peržiūrėjimas ir atnaujinimas tiesiogiai priklauso nuo šilumos gamybos, perdavimo technologijų raidos, aplinkos užterštumo pokyčių ir kitų šilumos ūkiui bei aplinkosaugai svarbių veiksnių. Specialusis šilumos ūkio planas turi būti peržiūrimas ne rečiau kaip kas 5 metai, o atnaujinamas tik prireikus, t. y. kai plano peržiūrėjimo metu nustatoma, kad dėl šilumos gamybos, perdavimo technologijų raidos, aplinkos užterštumo pokyčių ir kitų šilumos ūkiui bei aplinkosaugai svarbių veiksnių yra poreikis jį keisti. Taisyklės įtvirtina galimybę atnaujinti šilumos ūkio specialųjį planą pasikeitus savivaldybės bendrajam planui. Taisyklių 37 punktas nurodo, jog plano papildymas (keitimas) gali būti atliekamas daliai savivaldybės teritorijos. Taisyklių 3 punktas nustato, jog šilumos ūkio specialusis planas gali būti savarankiškas dokumentas arba savivaldybių teritorijų (jų dalių ? miestų, miestelių) bendrųjų planų sudėtinė dalis. Šiuo metu Vilniaus miesto savivaldybės teritorijai 2007 m. vasario 14 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu yra patvirtintas bendrasis planas ir jo sprendiniai iki 2015 m. Šiame bendrajame plane yra numatytos inžinerinės infrastruktūros pagrindinės gairės. Jame yra numatytos pagrindinės gairės šilumos tiekimui ir gamtinių dujų tiekimui, šiuo planu numatytas šilumos tiekimo tinklų projektavimas ir įgyvendinimas. Vilniaus miesto teritorijos bendrojo plano iki 2015 m. sudėtine dalimi yra ir šilumos ūkio vystymo gairių nustatymas, vadinasi, šio plano sudėtine dalimi yra ir specialaus šilumos ūkio planavimo elementai. Šilumos ūkio specialusis planas buvo peržiūrėtas 2007 m. tvirtinant bendrąjį planą ir jo sprendinius. Atsakovas pabrėžė, jog bendrasis planas yra aukštesnės teisinės galios dokumentas už specialųjį planą, todėl 2007 m. tvirtinant bendrąjį planą į jį buvo inkorporuotos ir šilumos ūkio specialiojo plano nuostatos ir tokiu būdu 5 metų šilumos ūkio specialiojo plano peržiūrėjimo terminas nebuvo pažeistas. Atkreiptinas dėmesys, jog šilumos ūkio specialiojo plano peržiūrėjimas yra procesas ir jis vyksta nuosekliai, t. y. šilumos ūkio specialusis planas buvo patvirtintas 2002 m., peržiūrėtas 2007 m. ir sekantis peržiūrėjimas turi būti atliktas 2012 m.
Atsakovas paaiškino, kad šilumos ūkio specialiojo plano keitimo procesas jau yra pradėtas. Taisyklės nenumato termino šilumos ūkio specialiojo plano keitimo procedūros trukmei ? Taisyklių 35 punkte įtvirtinta, jog plano keitimai tvirtinami, kai jie suderinti, viešai apsvarstyti ir patikrinti šių taisyklių nustatyta tvarka. 2004 m. gegužės 7 d. Aplinkos ministro įsakyme Nr. D1-262 „Dėl planavimo sąlygų teritorijų planavimo dokumentams rengti parengimo ir išdavimo tvarkos aprašo“ 10 punkte numatyta, jog išduotos specialiųjų planų sąlygos galioja viso teritorijų planavimo proceso metu ir kol neprieštarauja teisės aktams ir teritorijų planavimo dokumentams, bet ne ilgiau kaip 5 metus. Jei planavimo procesas nėra baigtas, sąlygų galiojimo terminą pagal motyvuotą planavimo organizatoriaus prašymą pratęsia sąlygas išdavusios institucijos, bet ne ilgiau kaip 2 metams. Pažymėjo, jog 2008 m. spalio 30 d. Planavimo sąlygos energijos rūšies naudojimo šildymui specialiajam planui rengti galioja iki 2011 m. spalio 30 d. Vadinasi, iki sąlygų galiojimo pabaigos dar liko daugiau negu 1 metai ir joms pasibaigiant 2004 m. gegužės 7 d. Aplinkos ministro įsakymas Nr. D1-262 „Dėl planavimo sąlygų teritorijų planavimo dokumentams rengti parengimo ir išdavimo tvarkos aprašo“ numato galimybę sąlygų galiojimo laiką pratęsti dar 2 metams. Taigi, šilumos ūkio specialiojo plano keitimo procesas turi teisę vykti bei vyksta ir nėra jokio teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą ir trumpinti tinkamai bei teisėtai vykstančią specialiojo plano keitimo procedūrą. Tik nustačius, kad šilumos gamybos, perdavimo technologijų raida, aplinkos užterštumo pokyčiai ir kiti šilumos ūkiui bei aplinkosaugai svarbūs veiksniai yra pakitę, bus priimtas sprendimas dėl šilumos ūkio specialiojo plano atnaujinimo. Atsakovas mano, kad pareiškėjas nepagrįstai vadovaujasi Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo (toliau – ir SAPĮ) 4 straipsnio 4 dalimi, kadangi savivaldybė neatsisakė įgyvendinti Šilumos ūkio įstatymo nuostatų.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. rugsėjo 10 d. sprendimu (b. l. 66–70) pareiškėjo prašymą patenkino. Įpareigojo atsakovą per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos įgyvendinti Lietuvos Respublikos ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. sausio 16 d. įsakymu Nr. 4-13/D1-28 patvirtintų Šilumos ūkio specialiųjų planų rengimo taisyklių nuostatas ir parengtus, suderintus bei viešai apsvarstytus Planus pateikti valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekančiai institucijai tikrinti.
Teismas analizuodamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 22 straipsnio 1 dalį, 56 straipsnio 1 dalį, SAPĮ 4 straipsnio 4 dalį, padarė išvadą, kad teisės aktai Vyriausybės atstovams suteikia teisę kreiptis į teismą su tikslu apginti viešąjį interesą.
Teismas, įvertinęs Šilumos ūkio įstatymo 7 straipsnio 1 ir 5 dalių, 9 straipsnio, 7 straipsnio 3 dalies, Taisyklių 8, 36 punktų nuostatas, padarė išvadą, kad plano patikslinimas (atnaujinimas) nustatytu laiku (ne rečiau kaip kas 5 metai) yra būtina sąlyga tam, kad būtų užtikrintas tinkamas šilumos vartotojų teisių įgyvendinimas, išvengta neigiamo poveikio aplinkai ir pan. Nevykdant šių, teisės aktuose įtvirtintų, įsipareigojimų pažeidžiamas viešasis interesas, todėl institucija, laiku neatlikdama jai priskirtos funkcijos, turi būti atsakinga už atsiradusias jos neveikimo teisines pasekmes.
Teismas rėmėsi Taisyklių 16, 10, 29 ir 30 punktais, Šilumos ūkio įstatymo 17 straipsnio 5 dalies 2 punktu. Teismas nurodė, kad pagal teisės aktų normas reglamentuojančias bendrojo plano rengimą numatyta, kad juos rengiant privalu įvertinti patvirtintus detaliuosius, specialiuosius ir kt. planus, t. y. bendrojo plano patvirtinimas nepatvirtina aplinkybės, jog buvo patikslintas Vilniaus m. šilumos ūkio specialusis planas. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad 2007 metais buvo atliekamas plano tikslinimas, neteikė pažymos ar skaičiavimų dėl šilumos gamybos ir perdavimo technologijų raidos, konkurencinės aplinkos, šilumos gamybos kainų tendencijų, aplinkos užterštumo pokyčių ir kitų teritorijos planavimui reikšmingų veiksnių. Atsakovo atstovė pripažino, kad toks planas rengiamas, artimiausiu laiku bus patvirtintas.
Teismas padarė išvadą, jog atsakovas neatliko teisės aktuose nustatytų veiksmų, t. y. administracijos direktorius privalėjo parengtą, suderintą ir viešai apsvarstytą Plano projektą pateikti valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekančiai institucijai tikrinti.
III.
Atsakovas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 73–78), prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Apeliaciniame skunde, be argumentų, pateiktų atsiliepime į pareiškėjo prašymą, nurodoma, jog teismas nevertino Taisyklių 35 punktą, kuriame nurodyta, jog šilumos ūkio specialusis planas galioja neterminuotai. Teismas pažeidė ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies 2 punkto, 57 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų apie realius situacijos pokyčius, suponuojančius būtinybę rengti naują specialųjį šilumos ūkio planą. Atsakovas pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. vasario 22 d. nutartimi paliko galioti nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-745-160/2009, kuriame konstatuota, kad patvirtintas specialusis šilumos ūkio planas galioja neterminuotai arba iki jo pakeitimo ar papildymo. Jo peržiūrėjimas turi būti vykdomas ne rečiau kaip penki metai. Tačiau plano neperžiūrėjus ar nepakeitus, jo galiojimas nėra sustabdomas ir jis lieka privalomas visiems teritorijų planų rengėjams ir vykdytojams. Atkreipiamas dėmesys, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog yra pažeistas viešasis interesas, kaip šis pažeidimas pasireiškia ir kokios yra viešo intereso pažeidimo pasekmės. Teismas neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2003 m. gegužės 19 d. nutartis adm. byloje Nr. A5-473/2003; 2007 m. spalio 4 d. nutartis adm. byloje Nr. AS16-420/2007). Šilumos ūkio specialiojo plano peržiūrėjimo procesas jau vyksta, todėl teismo sprendimas jokių teisinių pasekmių nesukelia, tik nustato terminą atsakovui šiam veiksmui atlikti, nustatydamas trumpesnį terminą už nustatytus planavimo sąlygų galiojimo terminus teisės aktuose, neatsižvelgdamas į jų pratęsimo galimybę dar 2 metams. Be to, teismas nenagrinėjo ir nepasisakė dėl Vyriausybės atstovui įstatymų suteiktos kompetencijos ribų. Atsakovas nurodė, kad teismas rėmėsi Taisyklių 8 punktu, tačiau neišaiškino, kurie iš šiame punkte nurodytų tikslų yra nepasiekti ir kurie iš pasiektų tikslų turi būti siekiami iš naujo, nesant realių pokyčių.
Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 83–85) su apeliaciniu skundu nesutiko ir prašė atmesti jį kaip nepagrįstą. Pareiškėjas nurodo, kad, atsižvelgiant į Šilumos ūkio įstatymo 7 straipsnio 5 dalies ir Taisyklių 36 punkto formuluotę „bet ne rečiau kaip kas 5 metai“ , taryba privalo atnaujinti planus ne rečiau kaip kas 5 metus, o esant poreikiui juos gali keisti ir dažniau. Tai, jog specialaus plano galiojimas neterminuotas, neatleidžia savivaldybių institucijų nuo teisės aktuose įtvirtintos pareigos per nustatytą terminą atnaujinti/pakeisti šilumos ūkio specialiuosius planus. Pagal Teritorijų planavimo įstatymo 18 straipsnio 9 dalį sprendimą dėl specialiojo plano keitimo būtinumo planavimo organizatoriaus motyvuotu siūlymu priima specialųjį planą tvirtinusi institucija. Taisyklių 16 punktas numato, jog planavimo procesas pradedamas savivaldybės tarybai priėmus sprendimą dėl plano rengimo ar atnaujinimo. Tarybos pavedimas administracijos direktoriui organizuoti planų keitimo procesą ir administracijos direktoriaus 2007 m. kovo 2 d. įsakymas Nr. 30-385, kuriuo pavedama Miesto plėtros departamentui organizuoti minėtų planų keitimo procesą, nustatomi planavimo tikslai, užduotys, įrodo, jog būtinybė keisti specialųjį planą yra ir administracijos direktoriui kyla pareiga per nustatytą terminą atlikti Vyriausybės atstovo prašyme teismui nurodytus veiksmus. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių šiuos faktus. Pareiškėjas pažymi, kad VMSAD pavaduotojas 2010 m. kovo 26 d. rašte Nr. A51-6400-(3.3.10.1-BR4) nurodė, jog Senamiesčio, Žvėryno, Žirmūnų, Šnipiškių ir Verkių seniūnijų energijos rūšies naudojimo šildymui specialusis planas „nėra tikslintas ar keistas“. Be to, kadangi šilumos ūkio specialieji planai tarybos sprendimais buvo patvirtinti kaip atskiri teritorijų planavimo dokumentai ir administracijos direktoriaus 2007 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. 30-385 (jau po Vilniaus miesto teritorijos bendrojo plano iki 2015 m. patvirtinimo) bei 2010 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. 30-1415 yra pavedama atlikti specialiųjų planų keitimo procesą, yra išduotos planavimo sąlygos specialiajam planui rengti, nėra pagrindo teigti, kad minėti specialieji planai yra sudėtinė bendrojo plano dalis. Pažymima, kad vadovaujantis SAPĮ 4 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais, 5 straipsnio 1 dalies 1 punktu Vyriausybės atstovui suteikti įgaliojimai prižiūrėti ar savivaldybių administravimo subjektai įgyvendina centrinių administravimo subjektų, t. y. subjektų, kurių veiklos teritorija yra visa valstybės teritorija, priimtus teisės aktus (tame tarpe ir ministrų priimtus teisės aktus).
IV.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. gegužės 24 d. sprendimu atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą patenkino, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 10 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atmetė kaip nepagrįstą.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nustatė, kad savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 1 straipsniu nustatyta, jog šiuo įstatymu įgyvendinami Lietuvos Respublikos Konstitucijos 123 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatyto savivaldybių veiklos administracinės priežiūros instituto tikslai – suteikti Vyriausybei teisę, kad jų skiriami atstovai prižiūrėtų savivaldybių veiklą, nustatytų savivaldybių administracinės priežiūros sritį, šią priežiūrą atliekančių pareigūnų įgaliojimus ir jų įgyvendinimo tvarką. Teismas konstatavo, jog savivaldybių administracinę priežiūrą atlieka, t. y. prižiūri, ar savivaldybės laikosi Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės sprendimus, Vyriausybės skiriami Vyriausybės atstovai (SAPĮ 2 str.). SAPĮ 4 straipsniu yra nustatyti Vyriausybės atstovo įgaliojimai, o SAPĮ 5 straipsnyje įtvirtinta Vyriausybės atstovo įgaliojimų įgyvendinimo tvarka. Šio straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyta, jog Vyriausybės atstovas, nustatęs, kad savivaldybės administravimo subjektas nevykdo Vyriausybės sprendimų, pateikia jam rašytinį reikalavimą neatidėliojant įgyvendinti įstatymą, vykdyti Vyriausybės sprendimą. Vyriausybės atstovo reikalavimą savivaldybės kolegialus administravimo subjektas turi apsvarstyti artimiausiame posėdyje (bet ne vėliau kaip per mėnesį), o kiti savivaldybės administravimo subjektai per savaitę nuo reikalavimo gavimo dienos. Apie priimtą sprendimą Vyriausybės atstovui turi būti pranešta per 10 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos (1 punktas). Per 10 dienų nuo pranešimo apie atsisakymą įvykdyti reikalavimą gavimo dienos (jei savivaldybės administravimo subjektas, apsvarstęs šios dalies 1 punkte nurodytą Vyriausybės atstovo reikalavimą, atsisako jį vykdyti) Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka kreipiasi į teismą dėl šio savivaldybės administravimo subjekto neveikimo (2 punktas).
Teismas konstatavo, kad atitinkamos procedūros pasirinkimas priklauso nuo padaryto savivaldybės veiklos pažeidimo. Todėl teisingam nagrinėjamo ginčo išsprendimui yra reikšminga nustatyti, ar atstovas, teikdamas prašymą teismui, remdamasis SAPĮ 4 straipsnio 4 dalimi, dėl viešojo intereso gynimo, tinkamai įgyvendino savo įgaliojimus. Teismas pažymėjo, jog nagrinėjamoje byloje Vyriausybės atstovo įgaliojimų įgyvendinimo tvarką nulemia ir Teritorijų planavimo įstatymo 18 straipsnio 6 dalis, kuria nustatyta, kad, jei specialųjį planą turėjusi tvirtinti savivaldybės institucija per nustatytą terminą jo nepatvirtino ir nepateikė motyvuoto atsakymo dėl plano netvirtinimo, planavimo organizatoriaus prašymu arba savo iniciatyva Vyriausybės atstovas turi atlikti veiksmus, numatytus SAPĮ 5 straipsnio 2 dalyje. Todėl Vyriausybės atstovas prieš teikdamas prašymą administraciniam teismui privalėjo atlikti SAPĮ 5 straipsnio 2 dalyje numatytas procedūras ir tik atsakovui neatlikus ar atsisakius vykdyti rašytinį reikalavimą, kreiptis į teismą Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.
Teismas konstatavo, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas prieš teikdamas prašymą teismui laikėsi nustatytos įgaliojimų įgyvendinimo privalomos tvarkos, numatytos SAPĮ 5 straipsnio 2 dalyje, todėl jų neatlikus pagrindo kreiptis į teismą nebuvo. Dėl šių aplinkybių pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus yra nepagrįstas. Teisėjų kolegija, nustačiusi, kad buvo netinkamai atliktos pareiškėjo įgaliojimo įgyvendinimo procedūros, nevertino apeliacinio skundo argumentų dėl atsakovo pareigos rengti Energijos rūšies naudojimo šildymui specialiųjų planų projektų, nes toks vertinimas galimas tik po to, kai bus tinkamai atliktos ikiteisminės šio ginčo procedūros.
V.
Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A261-1443/2011.
Pareiškėjas savo prašymą grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu. Pažymima, kad apeliacinis teismas 2011 m. gegužės 24 d. sprendimu visiškai neanalizavo ir nemotyvavo, ar nagrinėjamoje byloje gali būti taikoma SAPĮ 4 straipsnio 4 dalis, t. y. kada ir kaip gali būti įgyvendinami Vyriausybės atstovo įgaliojimai. Be to, SAPĮ 4 straipsnio 4 dalis suteikia teisę ginant viešąjį interesą kreiptis į teismą netaikant to paties įstatymo 5 straipsnio 1 ar 2 dalyse nustatytų procedūrų. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad teismas nepagrįstai pritaikė Teritorijų planavimo įstatymo 18 straipsnio 6 dalį, nes norint pritaikyti pastarąjį straipsnį, reikia nustatyti dvi sąlygas: teritorijų planavimo dokumentas turi būti patikrintas valstybinės teritorijų planavimo priežiūros institucijos ir jos išvada dėl specialiojo plano turi būti teigiama bei savivaldybės institucija daugiau kaip 20 darbo dienų nuo planavimo organizatoriaus prašymo gavimo dienos ar valstybinės teritorijų planavimo priežiūros institucijos patikrinimo akto gavimo dienos nepriima sprendimo dėl plano (ne)tvirtinimo. Tačiau nagrinėjamoje situacijoje specialusis planas net nebuvo parengtas ir nepateiktas valstybinei teritorijų planavimo ir priežiūros institucijai tikrinti.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
VI.
Procesą atsisakytina atnaujinti.
Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63-159/2010). Įsiteisėjęs teismo baigiamasis aktas, kuriuo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis.
Sprendžiant proceso baigtoje administracinėje byloje atnaujinimo klausimą, byloje priimtų teismų procesinių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo klausimas nėra nagrinėjamas iš esmės. Tokiu atveju yra tik patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme numatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442 - 166/2011)
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog proceso atnaujinimas nėra pakartotinė bylos peržiūra kasacine tvarka, tai, kaip minėta, išimtinė procedūra, kurios vienas iš tikslų yra kiek įmanoma didesnio objektyvumo, nagrinėjant bylas, pasiekimas per atitinkamų kriterijų, kurie objektyviai gali sudaryti pagrindą manyti, jog byla galėjo būti išspręsta neteisingai, nustatymą. Griežtai apibrėžtų atnaujinimo pagrindų nustatymas nėra savitikslis, jis būtinas, siekiant apsaugoti teisinių santykių stabilumą, įgyvendinti teisinio saugumo bei teisinės valstybės principus, kadangi, nenustačius griežtų proceso atnaujinimo pagrindų, susidarytų situacija, kai proceso atnaujinimas faktiškai taptų dar viena įprasta bylos nagrinėjimo teisme stadija, o tai prieštarautų Lietuvoje egzistuojančios administracinių teismų sistemos sampratai bei tikslams, sumenkintų galutinio teismo sprendimo (nutarties, nutarimo) prasmę (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P858-177/2010).
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu.
Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu atveju procesas gali būti atnaujintas, jei pateikti akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, šiuo pagrindu siekiant atnaujinti procesą, būtina nustatyti akivaizdų pažeidimą, t. y. proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai turi nelikti pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 16 d. nutartis administracinėje byloje
Nr. P662-143/2010).
Pareiškėjas nurodo dvi aplinkybes, dėl kurių, jo nuomone, pasireiškė esminis materialinės teisės normų pažeidimas ir taikymas. Prašyme teigiama, kad teismas visiškai neanalizavo ir nemotyvavo, ar nagrinėjamoje byloje gali būti taikoma Savivaldybių administracijos priežiūros įstatymo 4 straipsnio 4 dalis, teigianti, kad manydamas, kad savivaldybės administravimo subjekto priimti teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) pažeidžia viešąjį interesą, Vyriausybės atstovas dėl tokių teisės aktų ar veiksmų (neveikimo) kreipiasi į administracinį teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 1 dalį.
Šioje dalyje teisėjų kolegija pažymi, ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas numato, kad procesas atnaujinamas, kai pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Pareiškėjas nenurodo, kokiu būdu buvo padarytas minimos teisės normos pažeidimas, bet tik nurodo, kad teismas nevertino, ar yra prielaidos taikyti šią normą. Iš pateikto prašymo dėl proceso atnaujinimo dalies, kurioje pareiškėjas nurodo, kad Teismas nemotyvavo ir nenagrinėjo SAPĮ 4 straipsnio 4 dalį, darytina išvada, pareiškėjas nepateikia jokių akivaizdžių įrodymų, kad teismas padarė esminį šios materialinės teisės normos pažeidimą. Be to, kaip yra matyti iš teismo sprendimo turinio, ši norma nebuvo teismo analizuota ir ji nebuvo ginčijamo sprendimo priėmimo pagrindas. Todėl dėl pirmos pareiškėjo nurodytos aplinkybės nėra pagrindo atnaujinti proceso pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą.
Pareiškėjas taip pat nurodo, kad apeliacinis teismas nagrinėjamoje byloje nepagrįstai pritaikė Teritorijų planavimo 18 straipsnio 6 dalį, tokiu būdu padarydamas esminį materialinės teisės normų pažeidimą.
Šiuo aspektu vertindama prašymo dėl proceso atnaujinimo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas duoda nuorodą į Teritorijų planavimo 18 straipsnio 6 dalį, kuria nustatyta, kad, jei specialųjį planą turėjusi tvirtinti savivaldybės institucija per nustatytą terminą jo nepatvirtino ir nepateikė motyvuoto atsakymo dėl plano netvirtinimo, planavimo organizatoriaus prašymu arba savo iniciatyva Vyriausybės atstovas turi atlikti veiksmus, numatytus Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje. Kaip yra matyti iš pareiškėjo prašymo dėl VMSAD įpareigojimo atlikti veiksmus turinio, pareiškėjas nepateikia jokių įrodymų, kad buvo laikytasi nustatytos ikiteisminio nagrinėjimo tvarkos, t. y. pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, jog Vyriausybės atstovas atliko veiksmus, numatytus SAPĮ 5 straipsnio 2 dalyje: pateikė savivaldybės administravimo subjektui rašytinį reikalavimą neatidėliojant įgyvendinti Lietuvos Respublikos ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. sausio 16 d. įsakymu Nr. 4-13/D1-28 patvirtintų Šilumos ūkio specialiųjų planų rengimo taisyklių nuostatas.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad sistemiškai vertinant apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvus matoma, kad teismas priimdamas sprendimą remiasi Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi, kuri nustato Vyriausybės atstovo įgaliojimų įgyvendinimo tvarką, numatydama imperatyvią ikiteisminio nagrinėjimo tvarką. Pareiškėjas teigia, jog, be SAPĮ 5 straipsnio 2 dalies, Vyriausybės atstovo įgaliojimo įgyvendinimo tvarka nustatyta ir kitose šio straipsnio dalyse, be to, pastarojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis nenumato viešojo intereso gynimo atvejo. Tokį atvejį numato SAPĮ 5 straipsnio 6 dalis, kuri nustato, jog manydamas, kad savivaldybės administravimo subjekto priimti teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) pažeidžia viešąjį interesą, Vyriausybės atstovas, nepasinaudojęs ar negalėjęs pasinaudoti teisės akto sustabdymo teise, tokius teisės aktus ar veiksmus (neveikimą) skundžia teismui Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka per vieną mėnesį nuo viešojo intereso pažeidimo paaiškėjimo dienos.
Pažymėtina, jog nei pirminiame prašyme, nei prašyme dėl proceso atnaujinimo pareiškėjas nepateikia jokių įrodymų ir argumentų, koks konkrečiai viešasis interesas buvo ginamas ir kuo pasireiškė jo pažeidimas. Abstraktus paminėjimas, kad dėl savivaldybės administracijos subjekto veiksmų neatlikimo, rengiant specialųjį plano projektą, nukenčia šilumos vartotojų teisių įgyvendinimas, nėra pakankamas, jis neatspindi viešojo intereso gynimo instituto paskirties, nes nėra įrodoma, kad Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje gina tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 2 dalis yra bendroji norma to paties įstatymo 5 straipsnio 6 dalies atžvilgiu. Todėl apeliacinės instancijos teismas, savo sprendimą motyvavęs Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi, kuri nenumato viešojo intereso gynimo atvejo, tokiu būdu atmetė viešojo intereso gynimo prielaidą.
Kadangi pareiškėjas nepateikė jokių pagrįstų argumentų, kad nagrinėjamoje byloje buvo pažeistas viešasis interesas, dėl kurio Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje kreipėsi į administracinį teismą, prašydamas įpareigoti savivaldybės administravimo subjektą atlikti veiksmus, todėl nėra pagrindo teigti, jog buvo pateikti akivaizdūs įrodymai, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi SAPĮ 5 straipsnio 2 dalimi nagrinėjamoje byloje pagal faktines bylos aplinkybes.
Teisėjų kolegija, darydama tokią išvadą, pabrėžia, prašymo dėl proceso atnaujinimo nagrinėjimas nėra bylos nagrinėjimas iš esmės. Teismas tikrina, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, dėl kurių galėjo būti priimtas neteisėtas sprendimas. Kaip jau minėta, ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas numato, kad procesas atnaujinamas, kai pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Vadinasi, turi būti nustatytas toks pažeidimas kuris galėjo turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą. Iš pareiškėjo pateiktų argumentų nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija tokio pažeidimo konstatuoti negali.
Pareiškėjas nepateikė akivaizdžių įrodymų, dėl kurių proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančių teisėjų kolegijai neliktų pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo, nulėmusio neteisingą bylos išsprendimą.
Atsižvelgiant į pateiktus argumentus, konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas nepagrindė ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatyto pagrindo atnaujinti procesą buvimo, todėl jo prašymas atmestinas kaip nepagrįstas.
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti.
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A261-1443/2011 pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Antanas Ablingis
Irmantas Jarukaitis
Romanas Klišauskas