Administracinė byla Nr. eA-1190-1188/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03919-2024-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. vasario 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Egidijaus Šileikio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų J. C. M. N., S. N. T. ir V. K. N. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų J. C. M. N., S. N. T. ir V. K. N. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjai J. C. M. N., S. N. T. ir V. K. N. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydami: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2024 m. birželio 30 d.  sprendimą Nr. 24M42223 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymus suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

2.       Pareiškėjai nurodė, kad pareiškėjas J. C. M. N. į Lietuvos Respubliką atvyko 2021 m. liepos 4 d. tam, kad pateiktų prieglobsčio prašymą. Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 5 d. sprendimu Nr. 21S37568 pareiškėjui J. C. M. N. nuspręsta nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje, išsiųsti jį iš šalies, uždrausti atvykti. Migracijos departamento 1-oji skundų komisija 2021 m. gruodžio 10 d. sprendimu Nr. 6K-2153 atmetė pareiškėjo skundą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. vasario 22 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-2180-1066/2022 sutrumpino draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką ir perspėjimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi laikotarpį, kitus prašymus atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. balandžio 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1780-624/2022 pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė.

3.       Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 4 d. sprendimu Nr. 21S37131 pareiškėjai S. N. T. nuspręsta nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje, išsiųsti ją iš šalies. Migracijos departamento 2-oji skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisija 2021 m. gruodžio 10 d. sprendimu Nr. 6K-2165 atmetė pareiškėjos skundą. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2022 m. vasario 21 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-2030-414/2022 sutrumpino draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką ir perspėjimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi laikotarpį, kitus prašymus atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. kovo 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1794-502/2022 pareiškėjos apeliacinį skundą atmetė.

4.       Pareiškėjai pažymėjo, kad (duomenys neskelbtini) pareiškėjams gimė sūnus V. K. N.. 2022 m. birželio 9 d. pareiškėja S. N. T. sūnaus vardu pateikė prašymą suteikti V. K. N. prieglobstį Lietuvos Respublikoje. 2023 m. sausio 18 d. pareiškėjas J. C. M. N. ir 2023 m. sausio 26 d. pareiškėja S. N. T. pateikė paskesnius prieglobsčio prašymus. Migracijos departamentas, vadovaudamasis prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas) 11 punktu ir Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 2 straipsnio 26 dalimi, 2024 m. birželio 30 d. priėmė bendrą Sprendimą, kuriuo nusprendė nesuteikti pareiškėjams J. C. M. N., S. N. T. ir V. K. N. prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje, pripažinti 2021 m. lapkričio 4 d. Migracijos departamento sprendimo Nr. 21S37131 rezoliucinės dalies 2 punktą netekusiu galios, išsiųsti V. K. N. ir S. N. T. į (duomenys neskelbtini), nedrausti V. K. N. atvykti į Lietuvos Respubliką.

5.       Pareiškėjai teigė, kad Migracijos departamentas tyrimą dėl prieglobsčio prašymo atliko atmestinai, neobjektyviai, ignoravo esmines pareiškėjų persekiojimo grėsmes, nevertino aplinkybių, susijusių su pareiškėjų teise į šeimą ir prioritetinio nepilnamečio vaiko intereso. Atsakovas, spręsdamas dėl papildomos apsaugos suteikimo, nesurinko ir nevertino informacijos, susijusios su kumuliaciniu įvairių priemonių poveikiu užsienyje gimusiems ir visą gyvenimą jame gyvenusiems vaikams, persikeliantiems gyventi į (duomenys neskelbtini), prilygstančiu kankinimams ir nežmoniškam elgesiui. Sprendimas prieštarauja Apraše (2021 m. liepos 27 d. įsakymo Nr. 1V-626 redakcija) nustatytai prieglobsčio prašymų nagrinėjimo tvarkai, kadangi pateikti įrodymai nebuvo vertinti objektyviai, nesurinkta ir neįvertinta kilmės valstybės medžiaga, neįvertintos kilmės valstybės grėsmės, galinčios prilygti kankinimams arba nežmoniškam elgesiui, nevertintas prioritetinis vaiko interesas, atsakovas nevykdė pareigos bendradarbiauti, atlikti objektyvų tyrimą prieglobsčio byloje.

6.       Pareiškėjai, aiškindami J. C. M. N. persekiojimo baimės kilmės valstybėje aplinkybes, nurodė, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini). Migracijos departamentas pareiškėjo pateiktus įrodymus vertino neobjektyviai, nesiekdamas tinkamai išnagrinėti grėsmes kilmės valstybėje. Atsakovas privalėjo pagal Aprašo 89 punktą surinkti visą prieinamą papildomą informaciją, reikiamą prieglobsčio prašytojo pateiktiems duomenims patvirtinti arba paneigti, tačiau tokia informacija nebuvo surinkta.

7.       Pareiškėjai nurodė, kad atsakovas nepagrįstai, remdamasis prielaidomis išvadoje teigia, jog kartu su paskesniu pareiškėjo prieglobsčio prašymu pateiktame santuokos su pareiškėja liudijime nurodyta, kad santuoka buvo sudaryta (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) taigi, jau po prieglobsčio prašytojo išvykimo iš šalies, jam gyvenant (duomenys neskelbtini), todėl tikėtina, buvo nuslėptas grįžimo į kilmės valstybę faktas. Pareiškėjai paaiškino, kad santuokos pažymėjimą gavo per ambasadą, santuoką sudarė neišvykdami iš (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) galiojo griežti karantino ribojimai dėl pasaulinės Covid-19 pandemijos, rekomenduota susilaikyti nuo kelionių, tačiau šių aplinkybių atsakovas nevertino.

8.       Pareiškėjai teigė, kad kilmės valstybės informacija patvirtina pareiškėjo J. C. M. N. persekiojimo kilmės valstybėje grėsmę: (duomenys neskelbtini). Atsakovas nerinko ir nevertino prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu aktualios valstybės kilmės informacijos.

9.       Pareiškėjai skunde dėl pareiškėjos S. N. T. teigė, kad jos persekiojimas nenagrinėtas per 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2011/95/ES „Dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų“ nurodomą kumuliacinį įvairių priemonių poveikį prieglobsčio prašytojai: persekiojimo veiksmais taip pat turi būti laikoma įvairių priemonių sankaupa, įskaitant žmogaus teisių pažeidimus, kurie yra pakankamai sunkūs, kad veiktų asmenį panašiai, kaip nurodyta šios direktyvos 9 straipsnio 1 dalies a punkte. Grąžinta į kilmės šalį, pareiškėja neturės galimybės susirasti darbo ir būsto. Pareiškėja yra (duomenys neskelbtini). Įvairių priemonių sankaupa kartu su kitomis nepalankiomis asmeninėmis aplinkybėmis ir atsižvelgiant į bendrą kontekstą, paveiktų asmenį panašiai kaip ir pagrindinių teisių pažeidimai. Priešingai nei Sprendime teigia atsakovas, tai, kad vadovaujantis (duomenys neskelbtini) įstatymu (duomenys neskelbtini) dėl užsieniečių atvykimo, gyvenimo ir išvykimo sąlygų, pareiškėja, sudariusi santuoką su pareiškėju ir teisėtai būdama (duomenys neskelbtini) turi teisę prašyti leidimo gyventi, nereiškia, kad pareiškėja gali būti išsiųsta į (duomenys neskelbtini). Teisė įgyti leidimą gyventi nėra tapatu tokio leidimo turėjimui, šiuo metu nėra galimybių išsiųsti pareiškėjos į (duomenys neskelbtini). Atsakovas nevertino ir pareiškėjos argumentų dėl jos integracijos Lietuvos Respublikoje. Pareiškėja į Lietuvos Respubliką atvyko 2022 m. liepos 4 d. ir neturi socialinių ryšių su (duomenys neskelbtini), ji turi teisę dirbti Lietuvoje, turi darbą, Lietuvoje gyvena pareiškėjos šeima.

10.       Pareiškėjai nurodė, kad turi būti vertinama ir jų baimė grįžti į kilmės valstybę, kurią jie grindžia dviem argumentais: (duomenys neskelbtini), tačiau pastarosios aplinkybės atsakovas nevertino. Pareiškėjai, grįžę į kilmės valstybę, negalės laisvai reikšti savo (duomenys neskelbtini). Nepasiektas tyrimo tikslas, įpareigojantis atsakovą išsamiai įvertinti pareiškėjų individualią padėtį ir nustatyti, ar prieglobsčio prašytojai atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje sąlygas ir 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą.

11.       Pareiškėjai dėl pareiškėjo V. K. N. teisinės padėties ir prioritetinio vaiko intereso apsaugos nurodė, kad Sprendimu atsakovas nepagrįstai atsisakė suteikti prieglobstį (pabėgėlio statusą) ir papildomą apsaugą pareiškėjų nepilnamečiam sūnui V. K. N.. Pagal (duomenys neskelbtini) pareiškėjų nepilnametis sūnus pagrįstai gali būti laikomas (duomenys neskelbtini) piliečiu. Pilietybė V. K. N. gali būti suteikta tik esant abiejų tėvų prašymui, jis negali būti grąžintas į (duomenys neskelbtini) be kelionės dokumento, o tokį pareiškėjų sūnui, asmeniui be pilietybės, gauti šiuo metu nėra galimybės. Tai, kad pareiškėjų sūnus turi teisę įgyti (duomenys neskelbtini) pilietybę nėra tapatu šios pilietybės turėjimui. V. K. N. yra gimęs Lietuvos Respublikoje, jis nėra (duomenys neskelbtini) pilietis, jo gimimas nėra registruotas (duomenys neskelbtini), jis neturi ir negali gauti kelionės dokumentų ir negali būti išsiųstas į (duomenys neskelbtini). V. K. N. yra asmuo be pilietybės, Lietuvoje teisėtai gyvena jau 2 metus ir vadovaujantis Konvencijos dėl asmenų be pilietybės statuso ir Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymu, turi teisę įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę natūralizacijos būdu. Tai, kad pareiškėjams nesuteikta galimybė realizuoti šią teisę, nepakeičia pareigos ginti pareiškėjų sūnaus V. K. N. teisių. Sprendimas priimtas neįvertinus visų pareiškėjų prašymui išnagrinėti reikšmingų aplinkybių, pareiškėjų individualios padėties, visapusiškai neištyrus ir neįvertinus jų nurodomų duomenų, neįvertinus to, kad pareiškėjai nurodė ir kitas aplinkybes bei jas pagrindė dokumentiniais įrodymais, todėl yra naikintinas.

12.       Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

13.       Atsakovas nurodė, kad tyrimo metu nenustatyta, jog pareiškėjai turėtų visiškai pagrįstą baimę savo kilmės valstybėse patirti persekiojimą dėl vienos iš Įstatymo 86 straipsnyje nurodytų priežasčių, taip pat neatitiko Įstatymo 87 straipsnio nuostatų dėl papildomos apsaugos suteikimo, kadangi tyrimo metu nenustatyta, kad kilmės valstybėse jiems grėstų kankinimai, žiaurus, nežmoniškas elgesys arba mirties bausmė, taip pat nenustatyta, jog pareiškėjų kilmės valstybėse vyksta beatodairiškas smurtas ginkluoto konflikto metu. Pirminio prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu pareiškėjas nepateikė Migracijos departamentui jokių savo pasakojimą pagrindžiančių įrodymų, o juos pateikė tik su paskesniu prašymu suteikti prieglobstį, nepaaiškino kodėl šių įrodymų negalėjo pateikti anksčiau ir toks poreikis atsirado tik teikiant paskesnį prieglobsčio prašymą. Pareiškėjui nei pirmojo, nei paskesnio prieglobsčio prašymo pateikimo metu nebuvo sudaromos kliūtis pateikti visus dokumentus ar paaiškinimus. Sprendime išvados apie pareiškėjų santuokos sudarymą (vietą ir aplinkybes) padarytos vadovaujantis surinkta kilmės valstybės informacija ((duomenys neskelbtini) civilinis kodeksas), kurios pareiškėjai neneigė, bei nepateikė jokių kitų įrodymų, paneigiančių padarytas išvadas. Pareiškėja S. N. T. su paskesniu prieglobsčio prašymu nepateikė esminių naujų aplinkybių, kurios nebūtų žinomos pirmojo prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu, ir dėl kurių galėtų padidėti tikimybė jai nukentėti. Pareiškėja yra išsiunčiama į (duomenys neskelbtini), t. y. ne į savo kilmės valstybę, todėl visi skundo teiginiai (negalės susirasti darbo, būsto ir kt.) šiuo klausimu nepagrįsti bei nepatvirtinti jokiais įrodymais. Priimant sprendimą dėl pareiškėjų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos buvo įvertinta ir siekta užtikrinti šeimos vientisumą, o pareiškėjų išsiuntimą ir jo organizavimą vykdo Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT), todėl Migracijos departamentas Sprendime neturi nurodyti ir aiškintis dėl jo vykdymo. Pareiškėjai į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai ir pateikė prieglobsčio prašymą, o vadovaujantis Įstatymo 221 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2 straipsniu ir 3 straipsniu, prieglobsčio prašytojams suteikiama teisė likti Lietuvos Respublikoje, iki kol bus išnagrinėtas jų prieglobsčio prašymas. Teisė likti nesuponuoja, kad pareiškėjai gali sukurti ryšius su Lietuva, o tokie ryšiai (šiuo atveju trumpalaikiai) ir teisė likti Lietuvos Respublikos teritorijoje neužkerta kelio priimti ir vykdyti sprendimus dėl užsieniečių grąžinimo į užsienio valstybę ir išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos Įstatymo 125 ir 126 straipsniuose nurodytais pagrindais. Pareiškėjai nepagrįstai kvestionuoja Migracijos departamento išvadą apie pareiškėjų nepilnamečio vaiko pilietybę. Vadovaujantis (duomenys neskelbtini) Konstitucija ir Civiliniu kodeksu, pareiškėjas (nepilnametis vaikas) įgijo (duomenys neskelbtini) pilietybę gimus užsienyje tėvams arba vienam iš tėvų, turintiems (duomenys neskelbtini) pilietybę. Tai, kad pareiškėjai (tėvai) nesiekia savo nepilnamečiam vaikui gauti asmens tapatybę patvirtinančio dokumento, nereiškia, kad jis neturi (duomenys neskelbtini) pilietybės. Pilietybė yra statusas, įgyjamas gimimu, natūralizacija arba supaprastinta tvarka, todėl pareiškėjų teiginiai, kad jų nepilnametis vaikas yra asmuo be pilietybės, atmestini. Vadovaujantis (duomenys neskelbtini) civilinio kodekso 5 straipsnio 4 dalimi, asmuo be pilietybės – tai bet kuris asmuo, kurio nė viena valstybė nelaiko savo piliečiu pagal savo teisės aktus. Kadangi pareiškėjo (nepilnamečio vaiko) tėvas turi (duomenys neskelbtini) pilietybę (neginčijamas faktas), jis taip pat gimimo būdu įgijo (duomenys neskelbtini) pilietybę. Nei pareiškėjas nepilnametis vaikas, nei jo tėvai Lietuvos Respublikoje negyvena teisėtai. Atsakovo vertinimu, priimant Sprendimą jis atliko išsamų faktinių aplinkybių įvertinimą, surinko ir rėmėsi aktualia kilmės valstybės informacija, o pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių Migracijos departamento tyrimo metu surinktą informaciją, nurodydami tik bendrą situaciją.

14.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Tarnyba) atsiliepime į skundą nurodė, kad funkcijas vykdo savo kompetencijos ribose, nesprendžia nepilnamečių vaikų teisinės padėties klausimo.

II.

15.       Regionų administracinis teismas 2024 m. lapkričio 21 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.   

16.       Teismas nustatė, kad Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 5 d. sprendimu Nr. 21S37568 pareiškėjo J. C. M. N. pirminis prašymas dėl prieglobsčio suteikimo atmestas, jam nesuteiktas prieglobstis (pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga), nuspręsta išsiųsti jį į (duomenys neskelbtini), uždrausti jam atvykti 5 metus bei įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi trejus metus. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 22 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-2180-1066/2022 minėtas Migracijos departamento sprendimas pakeistas, draudimas atvykti ir apsigyventi sumažintas iki dvejų metų. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. balandžio 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1780-624/2022 pareiškėjo skundas atmestas, sprendimas dėl pirminio prašymo įsiteisėjęs. 

17.       Teismas nurodė, kad Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 4 d. sprendimu Nr. 21S37131 nuspręsta pareiškėjai S. N. T. nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), išsiųsti ją į (duomenys neskelbtini), uždrausti jai atvykti penkerius metus bei įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi trejus metus. Regionų apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 21 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-2030-414/2022 Migracijos departamento sprendimas pakeistas, draudimas atvykti ir apsigyventi sumažintas iki dvejų metų. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. kovo 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1794-502/2022 pareiškėjos skundas atmestas, sprendimas dėl pirminio prieglobsčio prašymo įsiteisėjęs.

18.       Teismas nustatė, kad 2022 m. birželio 9 d. (reg. Nr. 2206-AS-0028) priimtas mažamečio V. K. N. prieglobsčio prašymas. Prašyme nurodyta pilietybė – (duomenys neskelbtini). Migracijos departamento 2022 m. birželio 11 d. sprendimu Nr. 22S82230 nuspręsta pareiškėjui V. K. N. (mažametis vaikas), nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), išsiųsti jį į (duomenys neskelbtini); atvykti į Lietuvos Respubliką neuždrausta. Regionų apygardos administracinio teismo 2022 m. rugsėjo 21 d. sprendimu byloje Nr. eI37347-780/2022 skundas dėl šio Migracijos departamento sprendimo atmestas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. lapkričio 9 d. sprendimu byloje Nr. eA-3916-415/2022 pareiškėjo atstovų pagal įstatymą skundas patenkintas, Migracijos departamento sprendimas panaikintas, Migracijos departamentas iš naujo įpareigotas išnagrinėti prašymą.

19.       Teismas nurodė, kad 2023 m. sausio 12 d. (prašymas registruotas 2023 m. sausio 18 d. Nr. 2301-AS-0035) pareiškėjas J. C. M. N., 2023 m. sausio 17 d. (prašymas registruotas 2023 m. sausio 26 d. Nr. 2301-AS-0050) pareiškėja S. N. T. pateikė paskesnius prašymus dėl prieglobsčio suteikimo. Pareiškėjas nurodė, kad nagrinėjant jo ankstesnį prašymą nenagrinėtos individualios aplinkybės, susijusios su tuo, jog jis yra (duomenys neskelbtini), o tam pagrįsti nurodė pateikiantis tai patvirtinančius įrodymus. Pareiškėja nurodė, kad nagrinėjant ankstesnį jos prašymą neįvertintos aplinkybės, jog ji yra (duomenys neskelbtini). 2024 m. birželio 30 d. Migracijos departamento sprendimu Nr. 24M42223 (ginčijamas Sprendimas) pareiškėjams J. C. M. N., S. N. T. ir V. K. N. (mažametis vaikas), nuspręsta nesuteikti prieglobsčio Lietuvos Respublikoje (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), juos išsiųsti iš Lietuvos; nuspręsta V. K. N. nedrausti atvykti į Lietuvos Respubliką; 2021 m. lapkričio 4 d. Migracijos departamento sprendimo Nr. 21S37131 rezoliucinės dalies 2 punktas pripažintas netekusiu galios (dėl išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos). Ginčijamas Sprendimas grindžiamas iš esmės tuo, kad tyrimo metu nenustatyta, jog pareiškėjai turėtų visiškai pagrįstą baimę savo kilmės valstybėse patirti persekiojimą dėl vienos iš Įstatymo 86 straipsnyje nurodytų priežasčių. Atsakovo vertinimu, pareiškėjai neatitiko Įstatymo 87 straipsnio nuostatų dėl papildomos apsaugos suteikimo, kadangi tyrimo metu nenustatyta, kad kilmės valstybėse jiems grėstų kankinimai, žiaurus, nežmoniškas elgesys arba mirties bausmė, taip pat nenustatyta, jog pareiškėjų kilmės valstybėse vyksta beatodairiškas smurtas ginkluoto konflikto metu.

20.       Teismas aptarė ginčui aktualias 1951 m. Jungtinių Tautų konvencijos dėl pabėgėlių statuso, Įstatymo, Tvarkos aprašo nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką bei 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES „Dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų“ (toliau – ir Direktyva 2011/95/ES) nuostatas.

21.       Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo J. C. M. N., nurodė, jog 2022 m. balandžio 6 d. sprendime įvertintos pareiškėjo nurodytos aplinkybės: (duomenys neskelbtini).

22.       Teismas pažymėjo, jog iš 2024 m. balandžio 12 d. nurodytų aplinkybių matyti, kad: (duomenys neskelbtini).

23.       Teismas nustatė, kad (duomenys neskelbtini).

24.       Teismas sprendė, kad pareiškėjo paaiškinimai dėl (duomenys neskelbtini) nenuoseklūs, prieštaringi ir nelogiški. Jo pateikti įrodymai visoje jų grandinėje nepatvirtina jo pasakojimo aplinkybių. Pareiškėjo paaiškinimai dėl (duomenys neskelbtini) taip pat vertinti pirmojo jo prašymo dėl prieglobsčio nagrinėjimo metu, pripažinti nepakankamais spręsti dėl pareiškėjui kylančios grėsmės. Paskesnio prašymo nagrinėjimo metu pateiktos (duomenys neskelbtini). Teismo vertinimu, nei pasakojimas, nei pateikti įrodymai nepagrindžia persekiotojo motyvo susidoroti su pareiškėju.

25.       Teismas pažymėjo, kad pats pareiškėjas nurodo, jog (duomenys neskelbtini), o įvertinus aukščiau aptartas aplinkybes, pagal profilį nevertintinas kaip asmuo, (duomenys neskelbtini), todėl nėra pagrindo konstatuoti persekiotojo motyvo ir priskirti pareiškėją prie asmenų, kuriems, pagal kilmės šalies informaciją, kyla pakankamo laipsnio grėsmė. Pareiškėjas paskesnio prašymo nagrinėjimo metu nepateikė naujos informacijos, kuri suponuotų išvadą apie realią grėsmę jam patirti persekiojimą kilmės valstybėje. Todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjo deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta.

26.       Teismas atkreipė dėmesį, kad paskesnio prieglobsčio prašymo metu pareiškėjo pateiktas santuokos liudijimas leidžia abejoti jo nuoširdumu nurodant visas aplinkybes ir teikiant įrodymus. 2021 m. rugpjūčio 17 d. atliktos pirminės apklausos metu pareiškėjas pristatė save kaip nevedusį asmenį, tačiau iš pateikto santuokos liudijimo matyti, kad santuoka sudaryta (duomenys neskelbtini) taigi, apklausos metu pareiškėjas buvo susituokęs, tačiau to nenurodė, santuokos liudijimo nepateikė. Nors pareiškėjas (o taip pat ir pareiškėja) tvirtina, kad santuoka sudaryta per atstovus, (duomenys neskelbtini), tačiau santuokos liudijime aiškiai nurodyta, kad santuoka sudaryta (duomenys neskelbtini), pareiškėjų gyvenamoji vieta nurodyta (duomenys neskelbtini). Taigi santuokos liudijime pateikta informacija prieštarauja pareiškėjų nurodomoms aplinkybėms, patvirtina siekį manipuliuoti turimais įrodymais.

27.       Teismas, įvertinęs pareiškėjo pateiktą informaciją prašymo nagrinėjimo ir teismo posėdžio metu, skunde ir papildomai prie skundo pateiktus paaiškinimus bei Migracijos departamento surinktą informaciją ir rašytinę medžiagą, sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti. Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, įvertino pareiškėjo paaiškinimų esminius argumentus, surinko tam būtiną medžiagą apie kilmės šalį bei pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjo nurodyti pagrindai, kuriais jis grindžia prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, negali būti laikomi patvirtinančiais Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas pabėgėlio statusui gauti. Todėl teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad jo paskesnis prašymas buvo išnagrinėtas nepagrįstai, atsakovas ignoravo jam kylančias grėsmes, nevykdė pareigos bendradarbiauti, nesurinko visos reikalingos informacijos ir atliko neobjektyvų tyrimą.

28.       Teismas sutiko, kad Migracijos departamentas, remdamasis pateikta medžiaga, neturėjo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomos apsaugos. Byloje surinkti duomenys nepatvirtina pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Atsakovas vertino, kad pareiškėjo gyvenamojoje vietoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nenustatyta, todėl pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

29.       Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjos S. N. T., nustatė, jog atsakovo 2022 m. kovo 30 d. sprendime įvertintos pareiškėjos nurodytos aplinkybės: (duomenys neskelbtini).

30.       Teismas nurodė, kad paskesnio prašymo nagrinėjimo metu 2024 m. balandžio 12 d. pareiškėja nurodė tas pačias aplinkybes, naujų aplinkybių nepateikė, taigi paskesnis pareiškėjos prašymas motyvuotas tais pačiais argumentais. Paskesnio prieglobsčio nagrinėjimo metu pareiškėjos pateikti įrodymai neatskleidžia naujų aplinkybių, o taip pat nepatvirtina anksčiau nurodytųjų. Teismas sutiko su ginčijamame Sprendime atsakovo atliktu vertinimu, kad paskesnio prašymo nagrinėjimo metu pareiškėjos pateikti įrodymai, susiję su jos tapatybe, (duomenys neskelbtini) neturi esminės reikšmės sprendžiant paskesnį pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio jame nurodytais motyvais, nes visos šios aplinkybės buvo įvertintos pirmojo prašymo dėl prieglobsčio nagrinėjimo metu. Pareiškėjos pateiktos nuotraukos ((duomenys neskelbtini)), vertinant juos pareiškėjos pasakojimo kontekste, nepatvirtina jai keliamos persekiojimo grėsmės.

31.       Teismas sprendė, kad atsakovas atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjos prieglobsčio prašymo bei padėties pareiškėjos kilmės valstybėje tyrimą, o pareiškėja nenurodė jokių papildomų pagrįstų duomenų, kuriais remiantis būtų galima spręsti apie realiai egzistavusią pagrįstą jos baimę kilmės valstybėje patirti persekiojimą. Iš pareiškėjos pasakojimo negalima daryti išvados, kad grįžus į kilmės valstybę jos sveikatai ar gyvybei grėstų pavojus. Pareiškėjos pasakojimas dėl grasinimų ir persekiojimo nėra tikslesnis ar konkretesnis nei pirmojo prašymo nagrinėjimo metu, ji nenurodė jokių įrodančių faktų dėl (duomenys neskelbtini). Pareiškėja nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad (duomenys neskelbtini).

32.       Teismas konstatavo, kad tyrimo metu buvo surinkta ir vertinama informacija apie pareiškėjos kilmės valstybę – (duomenys neskelbtini). Nustatyta, kad dėl (duomenys neskelbtini).

33.       Teismas sprendė, kad įvertinus prieglobsčio prašytojos pasakojimą kartu su tyrimo metu surinkta kilmės valstybės informacija, pateiktais įrodymais, pagrįstai pripažinta, jog pareiškėjos pasakojimas nelaikytinas patikimu įrodymu, patvirtinančiu prieglobsčio prašytojos nurodytų faktų tikrumą. Pareiškėja nenurodė duomenų, pagrindžiančių jos persekiojimo kilmės valstybėje faktą, nepateikė duomenų, kad konkrečiai ji būtų persekiota, jai būtų grasinama ir (ar) kokiais nors kitais būdais bandoma daryti neigiamą įtaką. Pareiškėjos teiginiai, kad ji bus persekiojama, grįsti prielaidomis. Dėl pareiškėjos nurodytų individualių nusikalstamų veikų ((duomenys neskelbtini)), kai tai nėra susiję su visuotinai vykdomu tam tikros asmenų grupės neteisėtu persekiojimu, turėtų būti kreipiamasi į kilmės valstybės teisėsaugos institucijas, tačiau tai nėra pagrindas šias situacijas vertinti kaip Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei 87 straipsnio 1 dalyje nurodytą smurtą. Todėl teismas sprendė, kad atsakovas išsamiai atliko tyrimą dėl pareiškėjos paskesniame prieglobsčio prašyme nurodytų priežasčių, jas tinkamai įvertino kilmės valstybės kontekste, todėl nėra pagrindo nesutikti su atsakovo padaryta išvada.

34.       Teismas sutiko, kad Migracijos departamentas, remdamasis pateikta medžiaga, neturėjo pagrindo suteikti pareiškėjai papildomą apsaugą. Nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojai grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. ji neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Atsakovas, remdamasis atviros prieigos šaltiniuose randama informacija, įvertino, kad (duomenys neskelbtini). Atsakovas, atsižvelgęs į tai sprendė, kad pareiškėjos gyvenamojoje vietoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, jog vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nagrinėjamu atveju nenustatyta. Todėl teismas sutiko su atsakovo vertinimu, kad prieglobsčio prašytoja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

35.       Teismo vertinimu, byloje esantys duomenys apie pareiškėjos kilmės valstybę buvo pakankami. Jokios kitos informacijos, kuri iš esmės paneigtų Migracijos departamento surinktą informaciją ir padarytas išvadas, į bylą nepateikta. Atsakovas pareiškėjos nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis įvertino visapusiškai, objektyviai ir pagrįstai sprendė dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo.

36.       Teismas nesutiko su skunde nurodytais argumentais dėl kumuliacinį poveikį turinčių aplinkybių reikšmės pareiškėjai Direktyvos 2011/95/ES kontekste. Teismo vertinimu, tai, kad pareiškėja grąžinta į kilmės šalį negalės susirasti darbo, būsto, nebus kas ja galėtų pasirūpinti, vertinant tai nustatytų aplinkybių kontekste, negali būti vertinama kaip įvairių aplinkybių sankaupa, leidžianti daryti išvadą apie pareiškėjos galimą persekiojimą ir pagrindą prieglobsčiui ar papildomai apsaugai. Teismas konstatavo, kad atsakovas detaliai ir išsamiai išnagrinėjo pareiškėjos bylos medžiagą, įvertino visus tiek pareiškėjos pateiktus, tiek Migracijos departamento surinktus duomenis, todėl Sprendimas teisėtas ir pagrįstas.

37.       Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo V. K. N., nustatė, kad prašyme dėl prieglobsčio suteikimo pareiškėjui, nenurodyta individualių su juo susijusių aplinkybių, dėl ko (duomenys neskelbtini) arba (duomenys neskelbtini) jam grėstų tikėtinas persekiojimas. Iš apklausų matyti, kad tėvai nurodė, jog prašo prieglobsčio V. K. N. išimtinai dėl jų paskesniuose prašymuose nurodytų aplinkybių. Aptarti įrodymai ir jų vertinimas patvirtina, kad mažamečio pareiškėjo tėvai neatitinka pabėgėlio statuso ar papildomos apsaugos suteikimo reikalavimų, todėl teismas sutiko su atsakovo vertinimu, jog pareiškėjų (tėvų) nurodytais pagrindais pareiškėjui V. K. N. nėra pagrindo suteikti pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą.

38.       Teismas konstatavo, kad Sprendime atsakovas įvertino geriausius vaiko interesus nacionalinių ir tarptautinių teisės aktų kontekste, atliko mažamečio geriausių interesų testą atsižvelgęs į tarptautinės praktikos precedentų suformuotus kriterijus. Priimant Sprendimą atsižvelgta į aplinkybes, susijusias su pareiškėjo V. K. N. amžiumi ir priklausomybe nuo juo besirūpinančių asmenų, sprendimo ilgalaikę įtaką vaiko fizinei ir psichologinei raidai ir gerovei, ypatingą jo pažeidžiamumą, šeiminę padėtį, išsilavinimą ir jo fizinę bei psichinę sveikatos būklę. Teismas sutiko su atsakovo vertinimu, kad aptartieji kriterijai neturi įtakos vertinant pagrįstą persekiojimo baimę, atsižvelgus į tai, kad (duomenys neskelbtini) nevyksta tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas, nebuvo identifikuoti persekiojimo vykdytojai, dėl kurių mažamečiam pareiškėjui kiltų grėsmė patirti smurtą lyties pagrindu. Atsakovo tyrimo metu nenustatyta medicininių indikacijų, lemiančių pareiškėjo raidos sutrikimus, kurie reikšmingai skirtųsi nuo biologinio amžiaus, nenustatyta jokių jo lėtinių ar sunkių ligų, kurių gydymui būtų būtini vaistai ir kurių stygius galėtų reikšmingai sumažinti mažamečio gyvenimo trukmę ar lemtų kančias. Tyrimo metu nebuvo nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) tikslingai ribotų prieigą prie medicininių paslaugų išskirtinai lyties ((duomenys neskelbtini)) ar amžiaus ((duomenys neskelbtini)) pagrindu. Taip pat nenustatyta realių ir individualių aplinkybių, išskirtinai susijusių su pareiškėju V. K. N., dėl kurių (duomenys neskelbtini) atsisakytų teikti medicinines paslaugas. Tarnyba taip pat nenurodė ir nepateikė jokių argumentų ar aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad atsakovo Sprendimas dėl pareiškėjo V. K. N. nepagrįstas ir neteisėtas, ar aplinkybių, kurios leistų daryti priešingą išvadą nei Sprendime padarė atsakovas.

39.       Teismas vertino, kad atsakovas tinkamai įvertino visas aplinkybes pareiškėjo tėvų situacijos kontekste ir pagrįstai konstatavo, jog deklaruojama baimė pareiškėjui V. K. N. grįžti į kilmės valstybę nelaikytina visiškai pagrįsta, nes jokių individualių ir vien tik su vaiko situacija susijusių  aplinkybių pareiškėjo atstovai nenurodė, o tyrimo metu jos nenustatytos. Todėl teismas pripažino ir šią Sprendimo dalį teisėta.

40.       Teismas iš gimimo įrašo, (duomenys neskelbtini) pareiškimo dėl tėvystės pripažinimo nustatė, kad V. K. N. gimė (duomenys neskelbtini) (gimimo vieta – Lietuva, pilietybė nenurodyta), motina – S. N. T. ((duomenys neskelbtini) pilietė), tėvas – J. C. M. N. ((duomenys neskelbtini) pilietis). Teismas nesutiko su skundo argumentais, kad pareiškėjas V. K. N., gimdamas Lietuvoje įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę. Nors Lietuvos Respublikos pilietybė gali būti įgyjama gimimu (Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 13 str. 1 p.), tačiau tik esant Pilietybės įstatymo 14 straipsnio 1–2 dalyje nurodytoms sąlygoms – vaikas, kurio abu tėvai arba vienas iš jų yra Lietuvos Respublikos piliečiai; vaikas, kurio bent vienas iš tėvų buvo Lietuvos Respublikos pilietis, tačiau mirė iki vaiko gimimo. Šios aplinkybės byloje nenustatytos. Tai, kad tėvai pageidauja, jog sūnui būtų suteikta Lietuvos Respublikos pilietybė ir neigia kitokią jo pilietybę, nėra pagrindu spręsti, kad pareiškėjas V. K. N. yra asmuo be pilietybės.

41.       Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjų išsiuntimo ir draudimo atvykti, pažymėjo, kad pareiškėjo J. C. M. N. išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) klausimas jau yra išspręstas įsiteisėjusiu Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 5 d. sprendimu Nr. 21S37568. Įsiteisėjusiu Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 4 d.  sprendimu Nr. 21S37131 buvo išspręstas pareiškėjos S. N. T. išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini). Iš ginčijamo Sprendimo matyti, kad nagrinėjant prieglobsčio prašytojų pateiktus paskesnius prašymus buvo atsižvelgta į naujus duomenis: kad asmenys yra susituokę, į vaiko gimimą ir priimtas sprendimas dėl šeimos. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad J. C. M. N. yra (duomenys neskelbtini) pilietis, jis yra V. K. N. tėvas. Remiantis (duomenys neskelbtini) pilietybės kodekso (duomenys neskelbtini), atsakovas sprendė, jog V. K. N. laikytinas (duomenys neskelbtini) piliečiu ir gali kartu su tėvais vykti bei įsikurti (duomenys neskelbtini), įvertino 1996 m. birželio 6 d. (duomenys neskelbtini) Respublikos įstatymu Nr. 23-96 „Dėl užsieniečių atvykimo, gyvenimo ir išvykimo sąlygų“ 30 straipsnio nuostatas ir sprendė ir dėl pareiškėjos S. N. T. galimybių gyventi (duomenys neskelbtini) santuokos su (duomenys neskelbtini) piliečiu pagrindu. Atsižvelgęs į tai, atsakovas, užtikrindamas šeimos vienybės principą, 2021 m. lapkričio 4 d. Migracijos departamento sprendimo Nr. 21S37131 rezoliucinės dalies 2 punktą (dėl pareiškėjos S. N. T. išsiuntimo į (duomenys neskelbtini)) pripažino netekusiu galios ir sprendė dėl pareiškėjų S. N. T. bei V. K. N. išsiuntimo į (duomenys neskelbtini).

42.       Teismas, atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (2017 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4316-858/2017) priimant tokius sprendimus, įvertinęs 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2008/115/EB) nuostatas (jos 7 straipsnio 4 dalį), Europos Sąjungos Teisingumo Teismo išaiškinimus panašaus pobūdžio bylose, taip pat į tai, kad pareiškėjai į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai kirtę Lietuvos Respublikos valstybės sieną, neturėdami dokumentų, suteikiančių teisę atvykti į Lietuvos Respubliką, pripažino, kad tikėtina, jog atsisakius suteikti užsieniečiams prieglobstį, vengdami grąžinimo, jie gali pasislėpti. Esant šioms aplinkybėms, teismas sutiko, kad atsakovas tinkamai įvertino Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nustatytas aplinkybes. Teismas, įvertinęs aptartas aplinkybes sprendė, kad nėra Įstatymo 130 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama išsiųsti S. N. T. bei V. K. N. iš Lietuvos Respublikos. Atsižvelgus į geriausius vaiko interesus, draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką pareiškėjui V. K. N. ginčijamu sprendimu netaikytas. Teismas pripažino, kad atsakovo Sprendimas ir dėl pareiškėjų S. N. T. bei V. K. N. išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti nėra teisinio pagrindo.

43.       Teismas sprendė, kad tai, jog atsakovas, priimdamas Sprendimą, pareiškėjus vertino kaip šeimą ir sprendė dėl jos išsiuntimo į tėvo kilmės šalį, nors pareiškėjų (tėvų) pilietybės skirtingos, o pareiškėja neturi ryšių su (duomenys neskelbtini), nesudaro pagrindo spręsti dėl Sprendimo neteisėtumo.

44.       Teismas atmetė argumentus dėl Sprendimo ydingumo dėl to, kad jame nedetalizuotos išsiuntimo aplinkybės ir pareiškėjos kelionės dokumento gavimas, nes tai yra Sprendimo vykdymo klausimai, kurie bus sprendžiami jo vykdymo metu.

45.       Teismas sprendė, kad atsakovas detaliai ir išsamiai išnagrinėjo pareiškėjų bylos medžiagą, įvertino visus tiek pareiškėjų pateiktus, tiek Migracijos departamento surinktus duomenis, kilmės šalies informaciją, todėl Sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu ir nėra pagrindo jį naikinti. Dėl to teismas netenkino ir  pareiškėjų reikalavimo įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymus suteikti prieglobstį bei netenkino prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

46.       Teismas 2024 m. liepos 22 d. nutartimi taikytas reikalavimo užtikrinimo priemones – Sprendimo vykdymo sustabdymą iki bus priimtas galutinis sprendimas šioje administracinėje byloje bei laikiną draudimą išsiųsti pareiškėją J. C. M. N. iš Lietuvos Respublikos iki bus priimtas galutinis sprendimas šioje administracinėje byloje, – paliko galioti iki šio sprendimo įsiteisėjimo.

III.

47.       Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjų skundą tenkinti.

48.       Pareiškėjai laikosi pozicijos, kad atsisakymas suteikti jiems tarptautinę apsaugą yra nepagrįstas, Migracijos departamentas pateiktus įrodymus vertino neobjektyviai, nesiekdamas tinkamai išnagrinėti grėsmes pareiškėjų kilmės valstybėje, nesurinkta ir neįvertinta kilmės valstybės medžiaga, neįvertintos kilmės valstybės grėsmės, galinčios prilygti kankinimams arba nežmoniškam elgesiui, nesurinkta ir neįvertinta papildoma informacija, reikiama prieglobsčio prašytojo pateiktiems duomenims patvirtinti arba paneigti.

49.       Pareiškėjai pažymi, kad grindžia savo prieglobsčio prašymus individualia ir objektyviai pagrįsta baime, jog kilmės valstybėse jiems gresia persekiojimas ir prievarta dėl (duomenys neskelbtini), jie jau buvo persekioti kilmės valstybėse. Pateikti 2024 m. rugsėjo 19 d. išrašai iš individualus psichologinio konsultavimo kliento kortelių patvirtina, kad pareiškėjams taikomas kompleksinis psichologinis gydymas (medikamentinis ir konsultacijos). Nors teismas pažymi, kad (duomenys neskelbtini), į šį argumentą nebuvo atsižvelgta. Nėra skirtumo, ar per procedūrą pateikiami patvirtinto autentiškumo originalai, nepatvirtinto autentiškumo originalai ar kopijos. Visi šie dokumentai turi būti nagrinėjami pagal standartą, nurodytą 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos 40 straipsnio 2 ir 3 dalyje, aiškinamoje kartu su Direktyvos 2011/95/ES 4 straipsnio 2 dalimi. Pareiškėjų pateikti duomenys ir informacija neprieštarauja šeimos narių arba kitai informacijai.

50.       Pareiškėjai teigia, kad nei atsakovas, nei teismas nenagrinėjo kilmės valstybės informacijos, susijusios su pareiškėjo galimybe kreiptis dėl apsaugos kilmės valstybėje. Teismas pareiškėjo pateiktą įrodymą – medicininę išvadą (duomenys neskelbtini), atmetė išskirtinai spėjimų pagrindu. Teismo argumentas, kad (duomenys neskelbtini) galėjo būti padaryti tiek iki išvykimo iš kilmės valstybės, tiek ir po to, be to, jie gali būti visiškai nesusiję su Įstatymo 86 straipsnio 1–2 dalyse nurodytomis priežastimis nėra pagrįstas faktiniais duomenimis ir prieštarauja eksperto išvadai. Pareiškėjas nuosekliai nurodė, kad (duomenys neskelbtini). Atsakovas tinkamai neatliko tyrimo, nebendradarbiavo su pareiškėju, nesiekė objektyviai įvertinti persekiojimo aplinkybių. Teismas nepagrįstai teigia, kad pareiškėjo bylos nagrinėjimo metu pateiktas psichologo vertinimas nepatvirtina jo nurodomų aplinkybių, o jo patiriami išgyvenimai iš esmės susiję su užsitęsusia prieglobsčio procedūra. Tokių aplinkybių byloje nenustatyta. Tai, kad prašytojas jau buvo persekiojamas ar buvo imtasi smurto veiksmų arba buvo tiesiogiai grasinama persekioti ar imtis smurto veiksmų, yra rimtas pagrįstos prašytojo persekiojimo baimės ar realaus pavojaus patirti smurtą požymis, nebent yra tinkamų priežasčių manyti, kad toks persekiojimas ar smurtas nesikartos.

51.       Pareiškėjai nesutinka su teismo atliktu jų santuokos sudarymo aplinkybių vertinimu ir teigia, kad atsakovas remiasi prielaidomis. Pareiškėjai teigia, kad santuokos pažymėjimą gavo per ambasadą, santuoką sudarė neišvykdami iš (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) galiojo griežti karantino ribojimai dėl pasaulinės Covid-19 pandemijos, ši aplinkybė nevertinta. Pareiškėjai teismo posėdžio metu paaiškino, kad santuoka apskaityta (duomenys neskelbtini).

52.       Pareiškėjai dėl sprendimo išsiųsti jų vaiką į (duomenys neskelbtini), pažymi, kad teismas neišnagrinėjo visų jų nurodytų argumentų. Teismas nurodė, kad pareiškėjų nepilnametis sūnus V. K. N. gali būti laikomas (duomenys neskelbtini) piliečiu, tačiau tokia išvada nepagrįsta. Pagal (duomenys neskelbtini) pilietybės kodekso, vaikas pagal kilmę, kurio vienas iš tėvų – tėvas arba motina – yra (duomenys neskelbtini) pilietis ir turi (duomenys neskelbtini) pilietybę (9 str. 2 d.). Pilietybė šiuo pagrindu gali būti suteikta tik esant abiejų tėvų prašymui. Tai, kad pareiškėjų vaikas turi teisę įgyti (duomenys neskelbtini) pilietybę nėra tapatu šios pilietybės turėjimui. Pareiškėjai laikosi pozicijos, kad jų vaikas yra asmuo be pilietybės, Lietuvoje teisėtai gyvena jau 2 metus ir turi teisę įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę natūralizacijos keliu. Tai, kad pareiškėjams nesuteikta galimybė realizuoti šią teisę nepakeičia pareigos ginti pareiškėjų vaiko, nepilnamečio, asmens be pilietybės teisių.

53.       Pareiškėjai teigia, kad jų mažamečio sūnaus, V. K. N., persekiojimas nagrinėtinas per Direktyvos 2011/95/ES nurodomą kumuliacinį įvairių priemonių poveikį prieglobsčio prašytojams: persekiojimo veiksmais taip pat turi būti laikoma įvairių priemonių sankaupa, įskaitant žmogaus teisių pažeidimus, kurie yra pakankamai sunkūs, kad veiktų asmenį panašiai, kaip nurodyta Direktyvos 2011/95/ES 9 straipsnio 1 dalies a punkte. Jokio tyrimo dėl pareiškėjų vaiko galimų gyvenimo sąlygų (duomenys neskelbtini) atsakovas neatliko. Pareiškėjai remiasi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktika (2021 m. sausio 14 d. sprendimas byloje Nr. C?441/19), kad prieš priimdama sprendimą grąžinti nepilnametį, atitinkama valstybė narė turi bendrai ir išsamiai įvertinti šio nepilnamečio situaciją, tinkamai atsižvelgdama į vaiko interesus. Pareiškėjai taip pat vadovaujasi Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 22 straipsniu, bei EŽTT praktika dėl šeimos gyvenimo apsaugos (L. H. ir V. S. prieš Belgiją, pareiškimo Nr. 67429/10, 72–74; Paposhvili prieš Belgiją, pareiškimo Nr. 41738/10 ir kt.).

54.       Pareiškėjai nurodo, kad administracinėje byloje Nr. eA-3916-415/2022 atsakovo sprendimas nesuteikti prieglobsčio pareiškėjų sūnui panaikintas kaip pažeidžiantis vaiko interesus, tačiau šis pareiškėjų nurodytas argumentas teismo sprendime apskritai nevertintas.

55.       Pareiškėjai teigia, kad papildomos informacijos, siekiant tinkamai išnagrinėti jų prašymą nebuvo prašoma, su pareiškėjo nurodytais asmenimis nebuvo susisiekta, dėl (duomenys neskelbtini) paaiškinimų neprašyta, ekspertas nepasitelktas. Pareiškėjas pateikė rašytinius įrodymus, tačiau atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų pareiškėjų nurodytos grėsmės realumą, objektyvaus tyrimo neatliko. Pareiškėjų vertinimu, pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo esminių pareiškėjo skundo pagrindą sudarančių aplinkybių, dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla, teismas priėmė tinkamai nemotyvuotą sprendimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 str., 87 str. 4 d.).

56.       Pareiškėjai nurodo, kad teismas ignoravo persekiojimo grėsmę asmenims, priskiriamiems tai pačiai kategorijai kaip pareiškėjas, patvirtinančią kilmės valstybės informaciją. Priimant sprendimą dėl pabėgėlio statuso nesuteikimo buvo pažeistas Tvarkos apraše įtvirtintas reikalavimas tyrimą atlikti nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į tikslią ir naujausią informaciją apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę, įskaitant kilmės valstybės įstatymus ir kitus teisės aktus bei jų taikymo būdą. Skundą nagrinėsiantis teismas negali pašalinti nustatytų pažeidimų, nes tai reikštų naujos administracinės procedūros atlikimą už kompetentingą viešojo administravimo subjektą, todėl Migracijos departamentas įpareigotinas iš naujo išnagrinėti prašymą suteikti prieglobstį, įvertinant teismui paduotame skunde nurodytas aplinkybes.

57.       Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

58.       Atsakovas laikosi pozicijos, kad priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, o apeliaciniame skunde nėra pateikta jokia konkreti informacija kas būtent nebuvo atlikta, tik cituojama nacionalinių ir tarptautinių teismų praktika, teisės aktai.

59.       Atsakovas nesutiko, kad dėl J. C. M. N. turėjo iš naujo vertinti visa apimtimi jo teiktus paaiškinimus dėl (duomenys neskelbtini). Paskesnis jo prašymas yra iš esmės siejamas su pirmajame prieglobsčio prašyme nurodytomis aplinkybėmis, kurios jau buvo įvertintos ir dėl to priimtas atsakovo sprendimas įvertintas teismine tvarka. Kai yra pateiktas paskesnis prašymas, vienintelė nauja aplinkybė yra prieglobsčio prašytojo pateikti papildomi įrodymai, kurių jis nebuvo pateikęs pirmo prašymo nagrinėjimo metu. Migracijos departamentas neturi pareiškėjo pateiktų dokumentų originalų, jų autentiškumas negali būti nustatytas. Įvertinus šių aplinkybių visumą ir nustatytus esminius prieglobsčio prašytojo pasakojimo trūkumus, buvo pagrįstai konstatuota, kad jie turi žemą įrodomąją vertę. Teismas vertino visas pareiškėjo pateiktas aplinkybes bei padarė pagrįstas ir motyvuotas išvadas dėl pareiškėjo (duomenys neskelbtini) ir pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas.

60.       Atsakovas dėl pareiškėjos S. N. T. nurodė, kad jos paskesnis prašymas yra siejamas su pirmajame prieglobsčio prašyme nurodytomis aplinkybėmis, kurios jau buvo įvertintos ir priimto atsakovo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas buvo patikrintas teismine tvarka. Ginčijamame Sprendime pagrįstai konstatuota, kad vienintelė nauja aplinkybė yra prieglobsčio prašytojos pateikti papildomi įrodymai, kurių ji nebuvo pateikusi pirmo prašymo nagrinėjimo metu. Būtent šių įrodymų vertinimą atliko Migracijos departamentas ir nustatė, kad jie yra susiję su pačios prieglobsčio prašytojos tapatybe bei kelionės (duomenys neskelbtini) maršrutu. Kadangi pareiškėja nepateikė esminių naujų aplinkybių, kurios nebūtų žinomos pirmo prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu, ir dėl kurių galėtų padidėti tikimybė prieglobsčio prašytojai nukentėti, Migracijos departamentas padarė motyvuotą išvadą, kad jos baimė patirti persekiojimą kilmės valstybėje nelaikytina visiškai pagrįsta ir jai nesuteiktinas pabėgėlio statusas. Pirmosios instancijos teismas taip pat vertino ir pareiškėjos papildomai pateiktus duomenis ir teismo posėdžio metu duotus paaiškinimus bei padarė pagrįstas ir motyvuotas išvadas atmesdamas jos skundą.

61.       Migracijos departamentas nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad darant išvadą dėl pareiškėjų pateikto santuokos liudijimo buvo vadovautasi prielaidomis. Buvo pateiktas pareiškėjo santuokos su S. N. T. liudijimas, sudarytas (duomenys neskelbtini) t. y. jau po prieglobsčio prašytojo išvykimo iš kilmės valstybės, jam gyvenant (duomenys neskelbtini). 2024 m. balandžio 12 d. apklausos metu prieglobsčio prašytojas nurodė, jog santuokos liudijimą gavo per ambasadą. Remiantis santuokos liudijime nurodytais duomenimis, dokumentas yra sudarytas (duomenys neskelbtini). Remiantis (duomenys neskelbtini), teisinę galią (duomenys neskelbtini) turi tik civilinės registracijos centruose sudarytos santuokos, o pati santuoka yra sudaroma viešai civilinės metrikacijos pareigūno tik abiejų arba vieno sutuoktinio nuolatinės gyvenamosios vietos faktinės gyvenamosios vietos civilinės metrikacijos įstaigoje. Atsižvelgiant į tai, ypač tikėtina, jog po savo išvykimo iš kilmės valstybės 2020 m. kovo mėnesį, prieglobsčio prašytojas buvo grįžęs į kilmės valstybę ir santuoką su savo sutuoktine sudarė (duomenys neskelbtini) gyvai. Teismas, motyvuodamas savo išvadas, įvertino pareiškėjų teiktus paaiškinimus dėl santuokos sudarymo ir pateiktus įrodymus byloje bei pagrįstai juos įvertino kaip nepatikimus. Argumentai dėl atvykimo į (duomenys neskelbtini) ribojimų vertintini kaip pareiškėjų gynybinė pozicija.

62.       Atsakovas teigia, kad pareiškėjų argumentas, jog jų sūnus neturi kilmės valstybės dokumento, nepatvirtina nei jo, nei jo tėvų prieglobsčio prašymų pagrįstumo. Vadovaujantis (duomenys neskelbtini) pagrįsta manyti, jog V. K. N. laikytinas (duomenys neskelbtini) piliečiu, nėra numatytos pareigos tėvams teikti prašymą dėl vaiko pilietybės. Pareiškėjai nepateikė duomenų, kad vaikui buvo atsisakyta (duomenys neskelbtini) pilietybės. Migracijos departamento nuomone, pagal reglamentavimą (duomenys neskelbtini) pilietybė suteikiama automatiškai ir jos netenkama tik jos atsisakius.

63.       Atsakovas nurodo, kad sprendžiant dėl išsiuntimo buvo atsižvelgta į informaciją, kad pareiškėjai yra šeima bei siekiant užtikrinti šeimos vienybės principą, įvertinus, jog S. N. T. paskesnis prašymas suteikti prieglobstį, bei V. K. N. prašymas suteikti prieglobstį, buvo išnagrinėti skubos tvarka bei atmesti kaip nepagrįsti, tai, kad į Lietuvos Respubliką užsieniečiai atvyko neteisėtai kirtę Lietuvos Respublikos valstybės sieną, neturėdami dokumentų, suteikiančių teisę atvykti į Lietuvos Respubliką. Atsižvelgus į tai, tikėtina, jog atsisakius suteikti užsieniečiams prieglobstį, vengdami grąžinimo, jie gali pasislėpti. Šiuo konkrečiu atveju S. N. T. bei V. K. N. taikytina Direktyvos 2008/115/EB 7 straipsnio 4 dalyje numatyta išimtis bei nesuteiktinas laikotarpis savanoriškai išvykti, nenustatyta priežasčių, dėl kurių šiuos asmenis būtų draudžiama išsiųsti iš Lietuvos Respublikos. Pareiškėjų argumentas, kad jie negali vykti į (duomenys neskelbtini) yra nepagrįsti, nes J. C. M. N. yra (duomenys neskelbtini) pilietis, jo sūnus taip pat yra (duomenys neskelbtini) pilietis. S. N. T. nėra (duomenys neskelbtini) pilietė, bet ji gali gauti gali gauti leidimą gyventi (duomenys neskelbtini) Respublikoje, nes jos sutuoktinis yra (duomenys neskelbtini) pilietis. Pareiškėja nepateikia jokių pagrįstu argumentų dėl kokių priežasčių ji nenori vykti su šeima ir nesiekia išlaikyti šeimos vienybės. Migracijos departamentas, siekdamas neišskirti šeimos ir laikytis šeimos vienybės principo ir priėmė sprendimą visą šeimą išsiųsti į (duomenys neskelbtini).

64.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad veikia kompetencijos ribose ir neturi kompetencijos pasisakyti dėl pareiškėjų prieglobsčio nesuteikimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių bei sąlygų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

65.       Ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. birželio 30 d. sprendimo Nr. 24M42223, kuriuo prieglobstis Lietuvos Respublikoje (pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga) pagal paskesnius prašymus nesuteikiamas S. N. T. ir J. C. M. N. bei V. K. N. ir nusprendžiama dėl šių asmenų išsiuntimo į (duomenys neskelbtini) bei kitų su tuo susijusių klausimų, pagrįstumo ir teisėtumo.

66.       Pareiškėjai 2024 m. liepos 19 d. skundu kreipėsi į pirmosios instancijos teismą dėl minėto atsakovo Sprendimo, laikydamiesi pozicijos, kad atsakovas nepagrįstai ir neteisingai vertino, be kita ko: 1) užsieniečio J. C. M. N. 2023 m. sausio 18 d. pateiktą paskesnį prieglobsčio prašymą, grindžiamą faktinėmis aplinkybėmis, susijusiomis su jam gresiančiu persekiojimu kilmės valstybėje (duomenys neskelbtini), taip pat papildomus šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus, kurių trūko pirminiame prieglobsčio prašyme; 2) užsienietės S. N. T. 2023 m. sausio 26 d. pateiktą paskesnį prieglobsčio prašymą, grindžiamą faktinėmis aplinkybėmis, susijusiomis su jai gresiančiu persekiojimu kilmės valstybėje (duomenys neskelbtini), taip pat papildomus šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus, kurių trūko pirminiame prieglobsčio prašyme); 3) minėtų asmenų sūnaus V. K. N. gimimą Lietuvos Respublikoje, taip pat tai, kad vaikas neturi nei tėvo, nei motinos kilmės valstybės dokumentų, kurių jo tėvai negali prašyti dėl jiems gresiančio persekiojimo kilmės valstybėje; sūnaus, esančiu asmeniu be pilietybės ir neturinčio kilmės valstybės dokumento, prieglobsčio prašymas turėtų būti išnagrinėtas kartu su jo tėvų paskesniais prašymais.

67.       Pirmosios instancijos teismas 2024 m. lapkričio 21 d. sprendimu atmetė pareiškėjų skundą, pažymėdamas, be kita ko, paskesnio prieglobsčio prašymo metu pareiškėjo J. C. M. N. pateikto santuokos liudijimo sukeliamas abejones pareiškėjo nuoširdumu nurodant visas aplinkybes ir teikiant įrodymus. Teismas nesutiko, be kita ko, su minėtų pareiškėjų skundo ir prieglobsčio prašymų pagrįstumą esą patvirtinančiais argumentais dėl jų sūnaus gimimo Lietuvoje padarinių ir kilmės valstybės dokumento neturėjimo svarbos, ypač dėl Lietuvoje gimusio jų sūnaus esą gimimu įgytos Lietuvos Respublikos pilietybės, kuri tokiu pagrindu pagal Pilietybės įstatymą negali atsirasti bent vienam iš tėvų nesant Lietuvos Respublikos piliečiu ar vien tėvų pageidavimu, kad Lietuvoje gimusiam jų sūnui būtų suteikta Lietuvos Respublikos pilietybė kaip asmeniui be pilietybės. Be to, teismas sprendė, kad nėra priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama išsiųsti S. N. T. bei V. K. N. iš Lietuvos Respublikos. Teismas pabrėžė atsakovo tinkamą atsižvelgimą tiek į geriausius vaiko interesus, be kita ko, tuo aspektu, kad jam ginčijamu sprendimu netaikytas draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką, tiek į pareiškėjų buvimą šeima, kuri išsiunčiama į tėvo kilmės šalį, nors tėvų pilietybės skirtingos ir motina galimai neturi ryšių su (duomenys neskelbtini). Be to, teismas atmetė pareiškėjų skundo argumentus, susijusius su pareiškėjos kelionės dokumento negavimu, nes tai yra ginčijamo Sprendimo vykdymo klausimai, kurie bus sprendžiami jo vykdymo metu. Teismas paliko galioti (iki jo sprendimo įsiteisėjimo) 2024 m. liepos 22 d. nutartimi taikytas reikalavimo užtikrinimo priemones, t. y. atsakovo 2024 m. birželio 30 d. sprendimo Nr. 24M42223 vykdymo sustabdymą iki bus priimtas galutinis sprendimas šioje administracinėje byloje, taip pat laikiną draudimą išsiųsti pareiškėją J. C. M. N. iš Lietuvos Respublikos iki bus priimtas galutinis sprendimas šioje administracinėje byloje.

68.       Pareiškėjai apeliaciniame skunde kvestionuoja pirmosios instancijos teismo 2024 m. lapkričio 21 d. sprendimą ir laikosi pozicijos, kad šiame sprendime vertinant pareiškėjų pateiktą jų santuokos liudijimą vadovautasi prielaidomis ir išvedžiojimais. Be to, teismo sprendimas: 1) dėl pareiškėjo J. C. M. N. nepagrįstai siejamas su jo pasakojimų ir santuokos liudijimo nepatikimu, saugiu išvykimu iš šalies, (duomenys neskelbtini) patvirtinančių įrodymų ir persekiojimą patvirtinančių dokumentų originalų nepateikimu, taip pat jo rėmimusi (duomenys neskelbtini) persekiojimu, nuo kurio praėjo daug laiko, taip pat (duomenys neskelbtini); 2) dėl pareiškėjos S. N. T. nepagrįstai siejamas su jos persekiojimą patvirtinančių įrodymų nepateikimu ir jos baimės pagrįstumą patvirtinančių objektyvių duomenų nebuvimu; 3) dėl mažamečio pareiškėjų sūnaus išsiuntimo nepagrįstai siejamas su sūnaus esą turima kitos valstybės pilietybe, kurią turi jo tėvas; teismas neįvertino situacijos (duomenys neskelbtini) ir ignoravo prioritetinį vaiko interesą. Be to, teismas neišnagrinėjo esminių pareiškėjų skundo pagrindą sudarančių aplinkybių, dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla, ir priimtas tinkamai nemotyvuotas teismo sprendimas.

69.       Atsakovas atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą laikosi pozicijos, kad: 1) 2024 m. balandžio 12 d. apklaustas prieglobsčio prašytojas J. C. M. N. neatitinka įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnio nuostatų ir todėl jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas, nes savo paskesnį prieglobsčio prašymą jis iš esmės siejo su pirmajame prieglobsčio prašyme nurodytomis aplinkybėmis ((duomenys neskelbtini)), kurios jau yra įvertintos administraciniuose teismuose, nustačiusiuose jo jaučiamos baimės patirti persekiojimą nebuvimą visiškai pagrįsta baime, o vienintelė nauja aplinkybė yra prieglobsčio prašytojo pateiki papildomi įrodymai, kurių jis nebuvo pateikęs pirmo prašymo nagrinėjimo metu, t. y.: (duomenys neskelbtini), įvertinus minėtų dokumentų originalų nebuvimą ir jų autentiškumo nustatymo negalimumą bei esminius prieglobsčio prašytojo pasakojimo trūkumus, vertintina kaip turinti žemą įrodomąją vertę; 2) 2024 m. balandžio 12 d. apklausta prieglobsčio prašytoja S. N. T. neatitinka minėto Įstatymo 86 straipsnio nuostatų ir todėl jai nesuteiktinas pabėgėlio statusas, nes papildomai nurodė tik (duomenys neskelbtini) susijusias aplinkybes, taigi nenurodė ir neįrodė nei vienos naujos esminės aplinkybės, todėl jos paskesnis prašymas yra visiškai siejamas su pirmajame prieglobsčio prašyme nurodytomis aplinkybėmis (jos manymu jai kylančia grėsme dėl (duomenys neskelbtini)), kurios jau įvertintos administraciniuose teismuose, nustačiusiuose jos jaučiamos baimės patirti persekiojimą nebuvimą visiškai pagrįsta baime. Be to, prieglobsčio prašytojo J. C. M. N., kuris 2021 m. rugpjūčio 17 d. atliktos pirminės apklausos metu buvo prisistatęs kaip nevedęs asmuo, pateiktas esą per ambasadą esą gautas jo santuokos su S. N. T. liudijimas, kuriame (duomenys neskelbtini), nurodo jam gyvenant (duomenys neskelbtini) (būnant išvykusiam iš kilmės valstybės) (duomenys neskelbtini) sudarytą santuoką jo kilmės valstybėje ((duomenys neskelbtini)), o tai, atsižvelgiant į (duomenys neskelbtini) nustatytą santuokos viešo sudarymo abiejų arba vieno sutuoktinio nuolatinės gyvenamosios vietos faktinės gyvenamosios vietos civilinės metrikacijos įstaigoje reikalavimą, sudaro pagrindą manyti, kad prieglobsčio prašytojas, išvykęs iš kilmės valstybės 2020 m. kovo mėnesį, buvo grįžęs į kilmės valstybę ir santuoką su savo sutuoktine sudarė (duomenys neskelbtini) gyvai.

70.       Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Remiantis šio straipsnio 2 dalimi, teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Nenustačiusi aplinkybių, patvirtinančių galimas reikšmingai pažeistas valstybės, savivaldybės ir asmenų teises bei įstatymų saugomus interesus, teisėjų kolegija bylą apeliacine tvarka nagrinėja neperžengdama apeliacinio skundo ribų

71.       Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2022 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-57-1062/2022 ir kt.).

72.       Pareiškėjų apeliacinis skundas grindžiamas, be kita ko, netinkamai atliktu byloje esančių įrodymų vertinimu. Šiuo aspektu atsižvelgtina, kad ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje suformuotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, jog bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Taigi nė vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012, 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018).

73.       Byloje esančiame (duomenys neskelbtini) sudarytame santuokos liudijime (registro įrašas Nr. 24) nurodoma (ir tam tikra dalimi suponuojama), kad (duomenys neskelbtini) piliečio J. C. M. N., gyvenančio (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini) pilietės N. T. S., gyvenančios (duomenys neskelbtini), santuoka sudaryta: (duomenys neskelbtini). Be to, santuokos liudijime nurodytos santuokos sudarymo sąlygos: (duomenys neskelbtini).

74.       Pareiškėjų pirmosios instancijos teismui skųstame atsakovo 2024 m. birželio 30 d. sprendime Nr. 24M42223, kurį sudaro 19 puslapių, be kita ko: 1) nusprendžiama: a) nesuteikti S. N. T., J. C. M. N. ir V. K. N. prieglobsčio Lietuvos Respublikoje (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos); b) išsiųsti S. N. T. ir V. K. N. iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); c) pripažinti (užtikrinant šeimos vienybės principą) atsakovo 2021 m. lapkričio 4 d. sprendimo Nr. 21S37131 rezoliucinės dalies 2 punktą (dėl pareiškėjos S. N. T. išsiuntimo į (duomenys neskelbtini)) netekusiu galios (dėl minėto pareiškėjų S. N. T. bei V. K. N. išsiuntimo į (duomenys neskelbtini)); d) nedrausti V. K. N. atvykti į Lietuvos Respubliką; 2) pažymima, kad J. C. M. N. išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) klausimas jau yra išspręstas įsiteisėjusiu atsakovo 2021 m. lapkričio 5 d. sprendimu Nr. 21S37568.

75.       Toks atsakovo Sprendimas grindžiamas, be kita ko, jame nurodytų teisės aktų nuostatomis, kaip antai: 1) Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (ginčui aktuali redakcija) nuostata, kad šeimos nariai – sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, nepilnamečiai vaikai (įvaikiai) (toliau – vaikai), įskaitant sutuoktinio arba asmens, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, nepilnamečius vaikus, jeigu jie nesusituokę ir yra priklausomi nuo tėvų, taip pat pirmos eilės tiesiosios aukštutinės linijos giminaičiai, kurie išlaikomi ne mažiau kaip vienus metus ir negali pasinaudoti kitų šeimos narių, gyvenančių užsienio valstybėje, parama (2 str. 26 d.); 2) Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtintame Apraše (ginčui aktuali redakcija) nuostata, kad Migracijos departamentas gali priimti bendrus <...> sprendimus dėl tos pačios prieglobsčio prašytojų šeimos narių, jeigu priimant bendrus sprendimus neatskleidžiamos prieglobsčio prašytojo asmeninės aplinkybės, dėl kurių gali kilti grėsmė jo interesams (11 p.).

76.       Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjai laikytini šeimos nariais ir tai patvirtina dėl jų prašymų suteikti prieglobstį priimtas bendras atsakovo minėtas sprendimas, kurį pareiškėjai skundė pirmosios instancijos teismui. Be to, nėra ginčo, kad pareiškėjas V. K. N. yra Lietuvos Respublikoje gimęs jo motinos S. N. T. ir jo tėvo J. C. M. N. sūnus, kurio vardu tėvai pateikė prieglobsčio prašymą dėl tų pačių grėsmių kilmės valstybėse tiek tėvams, tiek jų sūnui. 

77.       Bylos dalyko formaliai nesudaro, bet sistemiškai yra svarbūs ankstesni atsakovo sprendimai dėl pareiškėjų pateiktų prieglobsčio prašymų, t. y.: 1) atsakovo 2021 m. lapkričio 4 d. sprendimas Nr. 21S37131, kuriame nurodoma, jog dėl S. N. T. nusprendžiama: a) nesuteikti jai prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos); b) išsiųsti ją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); c) uždrausti jai atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; 2) atsakovo 2021 m. lapkričio 5 d. sprendimas Nr. 21S37568, kuriame nurodoma, jog dėl J. C. M. N. nusprendžiama: a) nesuteikti jam prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos); b) išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); c) uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; d) įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; 3) atsakovo 2022 m. birželio 11 d. sprendimas Nr. 22S82230, kuriame nurodoma, jog dėl V. K. N. nusprendžiama: a) nesuteikti jam prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos); b) išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); c) neuždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką.

78.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs ankstesnius pareiškėjo J. C. M. N. ir pareiškėjos S. N. T. apeliacinius skundus dėl minėto atsakovo 2021 m. lapkričio 4 d. sprendimo (netenkinti minėtos pareiškėjos prašymą) ir 2021 m. lapkričio 5 d. sprendimo (netenkinti minėto pareiškėjo prašymą) pagrįstumą bei teisingumą nustačiusių pirmosios instancijos teismų atitinkamų sprendimų, 2022 m. kovo 30 d. nutartimi (administracinėje byloje Nr. eA-1794-502/2022) atmetė pareiškėjos S. N. T. apeliacinį skundą, o 2022 m. balandžio 6 d. nutartimi (byloje Nr. eA-1780-624/2022) atmetė pareiškėjo J. C. M. N. apeliacinį skundą. 

79.       Nagrinėjamo ginčo esmine aplinkybe laikytinas, be kita ko: pareiškėjų sūnaus V. K. N. gimimas Lietuvos Respublikoje (bylos duomenimis – (duomenys neskelbtini) Tokios aplinkybės, savaime suprantama, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas negalėjo iš anksto tinkamai vertinti nei 2022 m. kovo 30 d. nutartyje (administracinėje byloje Nr. eA-1794-502/2022) atmesdamas pareiškėjos S. N. T. apeliacinį skundą, nei 2022 m. balandžio 6 d. nutartyje (byloje Nr. eA-1780-624/2022) atmesdamas pareiškėjo J. C. M. N. apeliacinį skundą.

80.       Pareiškėjo J. C. M. N. pirminis ir paskesnis prieglobsčio prašymas iš esmės siejamas su, jo manymu, jam kilmės valstybėje (duomenys neskelbtini) kylančia grėsme dėl (duomenys neskelbtini).

81.       Pareiškėjos S. N. T. pirminis ir paskesnis prieglobsčio prašymas iš esmės siejamas su, jos manymu, (duomenys neskelbtini).

82.       Minėtų pareiškėjų pateiktas jų sūnaus V. K. N. prieglobsčio prašymas iš esmės siejamas su šio mažamečio vaiko gimimu Lietuvoje ir buvimu asmeniu be pilietybės, neturinčiu kilmės valstybės dokumento, bei galėjimu įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę gimimo vietos pagrindu.

83.       Pirmiausia pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos 1992 m. spalio 25 d. Konstitucijoje įtvirtintos ir saugomos bei ginamos įvairios pamatinės teisinės vertybės, tarp jų – apsauga nuo savavališko ir neteisėto kišimosi į šeimyninį gyvenimą (22 str. 4 d.); viešoji tvarka ir valstybės saugumas (94 str. 1 d.); teise ir teisingumu pagrįstos tarptautinės tvarkos kūrimas (135 str. 1 d.); visuotinai pripažintų tarptautinės teisės principų ir normų laikymasis (135 str. 1 d.); šeimos, motinystės, tėvystės ir vaikystės apsauga (38 str. 1, 2 d.); Konstitucijos vientisumas (6 str. 1 d.).

84.       Be to, pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrinoje, be kita ko, 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime, yra išplėtota šeimos samprata, taip pat išaiškinta iš Konstitucijos 38 straipsnio 1 dalies kylanti valstybės pareiga ginti šeimos narių teises ir teisėtus interesus. Tokia oficialioji konstitucinė doktrina atitinkamai taikoma Lietuvos teismų praktikoje, be kita ko, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. birželio 14 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A-1713-1188/2023).

85.       Vadinasi, nagrinėju atveju esminę svarbą turi pareiškėjų, kaip šeimos, neišskyrimo aspektas, taip pat jų teisių ir teisėtų interesų tinkama gynyba viešosios tvarkos užtikrinimo ir teise pagrįstos tarptautinės tvarkos kūrimo kontekste.

86.       Be to, pažymėtina, kad pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – ir Chartija) 7 straipsnį kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas. Šios Chartijos 24 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad visuose valstybės ar privačių institucijų veiksmuose, susijusiuose su vaikais, pirmiausia turi būti vadovaujamasi vaiko interesais.

87.       Vadinasi, nagrinėjamu atveju esminę svarbą taip pat turi ne tik pareiškėjų, kaip prieglobsčio prašytojų, bet ir jų, kaip į (duomenys neskelbtini) išsiunčiamų šeimos narių, specifinės padėties individualizavimo bei proporcingo kvalifikavimo aspektai vaiko V. K. N. interesų prioriteto kontekste.

88.       Pažymėtina ir tai, kad Direktyvoje 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (Grąžinimo direktyva) nustatyta, kad: priverstinių priemonių taikymas turėtų priklausyti nuo proporcingumo ir veiksmingumo principų, atsižvelgiant į priemones, kurių imamasi, ir siekiamus tikslus. Turėtų būti numatytos minimalios apsaugos priemonės, taikomos priverstiniam grąžinimui, atsižvelgiant į 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos sprendimą 2004/573/EB dėl jungtinių skrydžių organizavimo, iš dviejų ar daugiau valstybių narių teritorijos išsiunčiant trečiųjų šalių piliečius, kurių atžvilgiu priimti atskiri įsakymai dėl išsiuntimo. Valstybėms narėms turėtų būti suteikiama galimybė pasinaudoti įvairiomis galimybėmis kontroliuoti priverstinį grąžinimą (konstatuojamosios dalies 13 p.); pagal 1989 m. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvenciją valstybės narės, įgyvendindamos šią direktyvą, visų pirma turėtų atsižvelgti į „vaiko interesus“. Pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją valstybės narės, įgyvendindamos šią direktyvą, visų pirma turėtų atsižvelgti į pagarbą šeimos gyvenimui (konstatuojamosios dalies 22 p.); ,,grąžinimas“ yra trečiosios šalies piliečio grįžimo procesas (savanoriškai vykdant prievolę grįžti arba priverstinai) į: asmens kilmės šalį, arba tranzito šalį pagal Bendrijos ar dvišalius readmisijos susitarimus ar kitas nuostatas, arba kitą trečiąją šalį, į kurią atitinkamas trečiosios šalies pilietis savanoriškai nusprendžia grįžti ir į kurią jis būtų priimtas (3 str. 3 p.); „sprendimas grąžinti“ yra administracinis ar teismo sprendimas ar aktas, kuriuo konstatuojama arba paskelbiama, kad trečiosios šalies piliečio buvimas yra neteisėtas, ir nustatoma ar nurodoma prievolė grįžti (3 str. 4 p.); „išsiuntimas“ yra priverstinis prievolės grįžti įvykdymas, tai yra fizinis išvežimas iš valstybės narės (3 str. 5 p.); valstybės narės, įgyvendindamos šią direktyvą, tinkamai atsižvelgia į: a) vaiko interesus, b) šeimos gyvenimą; c) atitinkamo trečiosios šalies piliečio sveikatos būklę, ir laikosi negrąžinimo principo (5 str.); valstybės narės priima sprendimą grąžinti kiekvieno trečiosios šalies piliečio, neteisėtai esančio jų teritorijoje, atžvilgiu, nepažeisdamos 2–5 dalyse nurodytų išimčių (6 str. 1 d.).

89.       Taip pat pažymėtina, kad Direktyvoje 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (Priskyrimo direktyva) nustatyta, kad: šeimos nariai (tiek, kiek šeima jau egzistavo kilmės šalyje) yra toliau išvardyti tarptautinės apsaugos gavėjo šeimos nariai, kurie yra toje pačioje su tarptautinės apsaugos prašymu susijusioje valstybėje narėje: tarptautinės apsaugos gavėjo sutuoktinis arba nesantuokinis partneris, su kuriuo sieja stabilūs santykiai, kai atsižvelgiant į atitinkamos valstybės narės teisę ar praktiką pagal trečiųjų šalių piliečiams taikomą jos teisę nesantuokinės poros prilyginamos santuokinėms poroms; pirmoje įtraukoje nurodytų porų arba tarptautinės apsaugos gavėjo nepilnamečiai vaikai, jei jie nėra susituokę, nesvarbu, ar jie yra santuokiniai ar nesantuokiniai, ar įvaikinti, kaip apibrėžta nacionalinėje teisėje; tėvas, motina ar kitas suaugęs asmuo, pagal atitinkamos valstybės narės teisę ar praktiką atsakingas už tarptautinės apsaugos gavėją, jei tas gavėjas yra nepilnametis ir nesusituokęs (2 str. j p.); kilmės šalis yra pilietybės šalis ar šalys, o asmenų be pilietybės atveju – šalis, kurioje yra ankstesnė įprastinė gyvenamoji vieta (2 str. n p.).

90.       Pažymėtina ir tai, kad Jungtinių Tautų Prieglobsčio agentūros 2003 m. spalio 10 d. išvadoje dėl asmenų, kuriems nereikia tarptautinės apsaugos, grąžinimo Nr. 96 (LIV), be kita ko, pažymėta, kad asmenų, kuriems nereikia tarptautinės apsaugos, grąžinimas turi būti vykdomas humaniškai, visiškai gerbiant žmogaus teises ir orumą, o jei jėgos panaudojimas tampa būtinas, jis turi būti proporcingas ir atitikti žmogaus teises; visais su vaikais susijusiais atvejais pirmenybė turi būti teikiama vaiko geriausiems interesams (žr. šios išvados c punktą).

91.       Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (ginčui aktuali redakcija) nustatyta, kad grąžinimas į užsienio valstybę – procedūra, kai užsienietis prievolę išvykti iš Lietuvos Respublikos įvykdo savanoriškai arba iš jos išsiunčiamas į valstybę, kuri nėra Europos Sąjungos arba Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybė narė (2 str. 7 d.); išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos – priverstinis užsieniečio išvežimas ar išvesdinimas iš Lietuvos Respublikos teritorijos teisės aktų nustatyta tvarka (2 str. 8 d.); kilmės valstybė – valstybė, kurios pilietybę turi užsienietis, o jei užsieniečio pilietybės nustatyti neįmanoma arba jis neturi jokios pilietybės, – valstybė, kurioje yra jo nuolatinė gyvenamoji vieta (2 str. 11 d.).

92.       Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) 2024 m. birželio 11 d. sprendime (byloje C-646/21), aiškinant minėtą Chartiją minėtos Direktyvos 2011/95/ES kontekste, išaiškinta ir vertinta, kad: iš Chartijos 24 straipsnio 2 dalies ir 1989 m. lapkričio 20 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos patvirtintos Tarptautinės vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalies, į kurią aiškiai daroma nuoroda Chartijos 24 straipsnio išaiškinimuose, matyti, kad į geriausius vaiko interesus turi būti atsižvelgiama ne tik vertinant su vaikais susijusius prašymus iš esmės; jie per konkrečias procedūrines garantijas taip pat turi daryti įtaką sprendimų priėmimo procedūrai iki šio vertinimo; iš tiesų, kaip pažymėjo Jungtinių Tautų Vaiko teisių komitetas, žodžių junginys „geriausi vaiko interesai“, kaip jis suprantamas pagal šio 3 straipsnio 1 dalį, reiškia nuorodą ir į materialinę teisę, ir į aiškinimo principą, ir į procedūrinę taisyklę (žr. Vaiko teisių komiteto bendrosios pastabos Nr. 14 (2013) dėl vaiko teisės į tai, kad pirmiausia būtų vadovaujamasi geriausiais vaiko interesais (3 straipsnio 1 dalis), CRC/C/GC/14, 6 punktą); už pasekmių, kylančių dėl prašytojo amžiaus, įskaitant atsižvelgimą į jo geriausius interesus, jeigu jis yra nepilnametis, vertinimą yra atsakinga tik kompetentinga nacionalinė institucija (šiuo klausimu žr. 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimo M., C?277/11, EU:C:2012:744, 69 ir 70 punktus); <...> būtent valstybė narė, laikydamasi Chartijos 24 straipsnio ir šio sprendimo 75–79 punktuose primintų nuostatų, turi nustatyti geriausių vaiko interesų vertinimo vykstant tarptautinės apsaugos procedūrai sąlygas, be kita ko, momentą (-us), kai šis vertinimas turi būti atliekamas, ir vertinimo formą; <...> Chartijos 24 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją kompetentingai nacionalinei institucijai atliekant individualų vertinimą draudžiama priimti sprendimą dėl nepilnamečio pateikto tarptautinės apsaugos prašymo, aiškiai nenustačius geriausių šio nepilnamečio interesų.

93.       ESTT 2023 m. vasario 15 d. nutartyje (byloje C-484/22) pažymėta, kad: atsižvelgiant į Direktyvos 2008/115/EB 5 straipsniu siekiamą tikslą užtikrinti kelių pagrindinių teisių, įskaitant pagrindines vaiko teises, įtvirtintas Chartijos 24 straipsnyje, paisymą vykdant šioje direktyvoje nustatytą grąžinimo procedūrą, šis straipsnis negali būti aiškinamas siaurai (2021 m. kovo 11 d. Sprendimo État belge (vieno iš nepilnamečio tėvų grąžinimas), C?112/20, EU:C:2021:197, 35 punktas); taigi pagal Direktyvos 2008/115/EB 5 straipsnio a punktą ir Chartijos 24 straipsnio 2 dalį reikalaujama apsaugoti vaiko interesus visuose procedūros etapuose (šiuo klausimu žr. 2021 m. sausio 14 d. sprendimo Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid (Nelydimo nepilnamečio grąžinimas), C?441/19, EU:C:2021:9, 54 punktą), o pagal šios direktyvos 5 straipsnio b punktą valstybės narės taip pat privalo tinkamai atsižvelgti į šeimos gyvenimą (šiuo klausimu žr. 2021 m. kovo 11 d. sprendimo État belge (vieno iš nepilnamečio tėvų grąžinimas), C?112/20, EU:C:2021:197, 41 punktą); taigi pagal Direktyvos 2008/115/EB 5 straipsnį valstybei narei draudžiama priimti sprendimą grąžinti neatsižvelgiant į reikšmingas atitinkamo trečiosios šalies piliečio šeimos gyvenimo aplinkybes, kuriomis jis rėmėsi siekdamas, kad tokio sprendimo nebūtų priimta (2018 m. gegužės 8 d. sprendimo K. A. ir kt. (šeimos susijungimas Belgijoje), C?82/16, EU:C:2018:308, 104 punktas); konkrečiau kalbant, prieš priimdama sprendimą grąžinti nepilnametį atitinkama valstybė narė turi bendrai ir išsamiai įvertinti šio nepilnamečio situaciją, tinkamai atsižvelgdama į vaiko interesus (šiuo klausimu žr. 2021 m. sausio 14 d. sprendimo Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid (nelydimo nepilnamečio grąžinimas), C?441/19, EU:C:2021:9, 60 punktą); taigi pagal Direktyvos 2008/115/EB 5 straipsnio a ir b punktus draudžiama nacionalinių teismų jurisprudencija, pagal kurią, priimant nurodymą išvykti iš šalies, kurio neįvykdžius gresia išsiuntimas, pareigos atsižvelgti į vaiko interesus ir vaiko šeimos gyvenimą turi būti laikomasi, kol nevykdomas išsiuntimas.

94.       ESTT 2021 m. vasario 24 d. sprendime (byloje C-673/19) pažymėta, kad: <...> tokiomis aplinkybėmis, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, kai nė viena iš Direktyvos 2008/115/EB 3 straipsnio 3 punkte nurodytų šalių negali būti grąžinimo paskirties vieta, atitinkama valstybė narė teisiškai negali įvykdyti Direktyvos 2008/115/EB 6 straipsnio 2 dalyje jai nustatytos pareigos priimti sprendimą grąžinti neteisėtai jos teritorijoje esantį trečiosios šalies pilietį, kuris atsisako nedelsdamas vykti į valstybę narę, kurioje turi leidimą gyventi. Be to, jokia šioje direktyvoje numatyta norma ar procedūra neleidžia išsiųsti šio piliečio, net jeigu jis valstybės narės teritorijoje yra neteisėtai; tuo remiantis darytina išvada, kad, esant tokiai situacijai, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, kai negali būti priimta jokio sprendimo grąžinti, valstybės narės sprendimo priverstinai perduoti jos teritorijoje neteisėtai esantį trečiosios šalies pilietį valstybei narei, kuri jam suteikė pabėgėlio statusą, nereglamentuoja Direktyvoje 2008/115/EB nustatyti bendri standartai ir tvarka. Vadinasi, tas sprendimas nepatenka į šios direktyvos taikymo sritį, o priklauso vien šios valstybės narės kompetencijos, susijusios su neteisėta imigracija, įgyvendinimo sričiai. Tai atitinkamai galioja ir tokio piliečio administraciniam sulaikymui, tokiomis aplinkybėmis būtinam siekiant užtikrinti jo perdavimą valstybei narei, kurioje jam suteiktas pabėgėlio statusas; konkrečiau kalbant, nei pagal Direktyvos 2008/115/EB 6 straipsnio 2 dalį, nei pagal kurią nors kitą šios direktyvos nuostatą nedraudžiama, kad tokiomis aplinkybėmis, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, valstybė narė nurodytų administracine tvarka sulaikyti jos teritorijoje neteisėtai esantį trečiosios šalies pilietį, siekdama jį perduoti kitai valstybei narei, kurioje jam suteiktas leidimas gyventi, nors dėl jo nepriimta sprendimo grąžinti, nes tokio sprendimo hipotetiškai negalima priimti; galiausiai reikia pridurti, kad priverstinai perduodant ir sulaikant trečiosios šalies pilietį tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė pagrindinėje byloje, turi būti visiškai paisoma tiek pagrindinių teisių, visų pirma garantuojamų 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytoje Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, tiek 1951 m. liepos 28 d. Ženevoje pasirašytos Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (2011 m. gruodžio 6 d. sprendimo Achughbabian, C?329/11, EU:C:2011:807, 49 punktas; 2015 m. spalio 1 d. sprendimo Celaj, C?290/14, EU:C:2015:640, 32 punktas ir 2020 m. rugsėjo 17 d. sprendimo JZ (laisvės atėmimo bausmė, taikoma, kai nustatytas draudimas atvykti), C?806/18, EU:C:2020:724, 41 punktas).

95.       ESTT 2021 m. lapkričio 9 d. sprendime (byloje C-91/20)pažymėta, kad: savo klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2011/95/ES 3 straipsnis ir 23 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiama valstybei narei, remiantis palankesnėmis nacionalinėmis nuostatomis, suteikti pabėgėlio statusą kaip išvestinę teisę šeimos vienovės išsaugojimo tikslais nepilnamečiam nesusituokusiam asmens, kuriam pabėgėlio statusas suteiktas pagal šioje direktyvoje nustatytą sistemą, vaikui, taip pat ir tuo atveju, jeigu šis vaikas gimė šios valstybės narės teritorijoje ir per kitą iš tėvų turi kitos trečiosios šalies, kurios teritorijoje jam nekyla pavojus būti persekiojamam, pilietybę. Šiomis aplinkybėmis šis teismas taip pat siekia išsiaiškinti, ar, siekiant atsakyti į šį klausimą, svarbu žinoti, ar vaikas ir jo tėvai turi pagrįstą galimybę įsikurti tos trečiosios šalies teritorijoje; siekiant atsakyti į pateiktus klausimus, pirma, reikia konstatuoti, kad vaikas, kurio padėtis tokia, kaip nurodyta šio sprendimo 26 punkte, neatitinka reikalavimų, kad jam pačiam būtų suteiktas pabėgėlio statusas pagal Direktyvoje 2011/95/ES įtvirtintą sistemą; iš Direktyvos 2011/95/ES 2 straipsnio n punkto matyti, kad kiekviena šalis, kurios pilietybę turi prašytojas, šioje direktyvoje turi būti laikoma „kilmės šalimi“; taigi iš Direktyvos 2011/95/ES 2 straipsnio d punkto, siejamo su šios direktyvos 2 straipsnio n punktu, matyti, kad tarptautinės apsaugos prašytojas, turintis kelių trečiųjų šalių pilietybę, laikomas netekusiu apsaugos tik tuo atveju, jeigu negali arba, baimindamasis persekiojimo, nenori pasinaudoti nė vienos iš šių šalių apsauga. Tokį aiškinimą taip pat patvirtina šios direktyvos 4 straipsnio 3 dalies e punktas, pagal kurį, vertinant tarptautinės apsaugos prašymą išnagrinėjus kiekvieną atvejį individualiai, reikia atsižvelgti į tai, ar galima pagrįstai tikėtis, kad prašytojas galėtų naudotis kitos šalies, kurioje jis galėtų gauti pilietybę, apsauga; pagal minėtos direktyvos 23 straipsnį reikalaujama tik to, kad valstybės narės savo nacionalinę teisę sutvarkytų taip, kad tokie šeimos nariai pagal nacionalines procedūras ir tiek, kiek tai suderinama su šių šeimos narių asmeniniu teisiniu statusu, galėtų prašyti tam tikrų lengvatų, apimančių, be kita ko, leidimą gyventi šalyje, galimybę įsidarbinti arba mokytis, kuriomis siekiama išsaugoti šeimos vienovę (šiuo klausimu žr. 2018 m. spalio 4 d. sprendimą Ahmedbekova, C?652/16, EU:C:2018:801, 68 punktą); be to, iš Direktyvos 2011/95/ES 2 straipsnio j punkto, kuriame apibrėžta sąvoka „šeimos nariai“ pagal šią direktyvą, siejamo su jos 23 straipsnio 2 dalimi, matyti, kad valstybių narių pareiga numatyti galimybę pasinaudoti šiomis lengvatomis netaikoma tarptautinės apsaugos gavėjo vaikams, gimusiems priimančiojoje valstybėje narėje šeimoje, sukurtoje toje valstybėje; pirma, 1951 m. liepos 25 d. Jungtinių Tautų Organizacijos įgaliotųjų atstovų konferencijos dėl pabėgėlių ir pilietybės neturinčių asmenų statuso, kurioje buvo parengtas Ženevos konvencijos tekstas, galutiniame akte pabrėžę, kad „šeimos vientisumas [vienovė] <…> yra esminė pabėgėlio teisė“, ir Ženevos konvenciją pasirašiusioms valstybėms rekomenduodami imtis būtinų pabėgėlio šeimos apsaugos priemonių ir visų pirma <…> „užtikrinti pabėgėlio šeimos vientisumo [vienovės] išsaugojimą <…>“, šios konvencijos rengėjai nustatė glaudų ryšį tarp tokių priemonių ir tarptautinės apsaugos teikimo logikos; be to, šį ryšį daug kartų patvirtino UNHCR organai; antra, pačioje Direktyvoje 2011/95/ES pripažįstama, kad toks ryšys egzistuoja, nes jos 23 straipsnio 1 dalyje valstybės narės apskritai įpareigojamos rūpintis tarptautinės apsaugos gavėjo šeimos vienovės išsaugojimu; pastabose dėl 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvos 2004/83/EB dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų (toliau – ir Priskyrimo direktyva) 23 straipsnio 1 ir 2 dalių „[UNHCR] mano, kad šeimos nariams turi būti suteikiamas toks pat statusas (išvestinis statusas), koks suteikiamas pagrindiniam prašytojui, ir pažymi: „[š]eimos vientisumo [vienovės] principas išplaukia iš 1951 m. Jungtinių Tautų konferencijos dėl pabėgėlių ir asmenų be pilietybės statuso ir žmogaus teisių teisės galutinio akto. Daugelyje [Europos Sąjungos] valstybių narių pabėgėlių šeimos nariams suteikiamas išvestinis statusas. [UNHCR] patirtis taip pat rodo, kad paprastai tai yra veiksmingiausias būdas. Vis dėlto yra situacijų, kai teisinio statuso kaip išvestinės teisės principo neturėtų būti laikomasi, t. y. jeigu šeimos nariai patys nori prašyti prieglobsčio arba jeigu teisinio statuso kaip išvestinės teisės suteikimas būtų nesuderinamas su jų asmeniniu teisiniu statusu, pavyzdžiui, jeigu jie turi priimančiosios šalies pilietybę arba jeigu jie dėl savo pilietybės turi teisę į palankesnį vertinimą“; vis dėlto neatrodo, kad ieškovė pagrindinėje byloje dėl savo Tuniso pilietybės ar kitos jos asmeninį teisinį statusą apibūdinančios aplinkybės turėtų teisę į palankesnį vertinimą Vokietijoje, palyginti su tuo, kuris išplaukia iš pabėgėlio statuso, kuris buvo suteiktas jos tėvui, taikymo apimties išplėtimo, suteikiant išvestines teises, numatyto pagrindinėje byloje nagrinėjamoje nuostatoje; tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas; atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktus klausimus reikia atsakyti taip: Direktyvos 2011/95/ES 3 straipsnis ir 23 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinami taip, kad pagal juos valstybei narei nedraudžiama remiantis palankesnėmis nacionalinėmis nuostatomis pabėgėlio statusą, kaip išvestinę teisę šeimos vienovės išsaugojimo tikslais suteikti trečiosios šalies piliečio, kuriam pabėgėlio statusas suteiktas pagal šioje direktyvoje nustatytą sistemą, nepilnamečiam vaikui, taip pat ir tuo atveju, jeigu šis vaikas gimė šios valstybės narės teritorijoje ir per kitą iš tėvų turi kitos trečiosios šalies, kurios teritorijoje jam nekyla pavojus būti persekiojamam, pilietybę, su sąlyga, kad tokiam vaikui netaikomas šios direktyvos 12 straipsnio 2 dalyje numatytas pabėgėlio statuso nesuteikimo pagrindas ir jis dėl savo pilietybės ar kito jo asmeninį teisinį statusą apibūdinančio elemento toje valstybėje narėje neturi teisės į palankesnį vertinimą, palyginti su tuo, kuris jam būtų taikomas suteikus pabėgėlio statusą. Šiuo atžvilgiu nesvarbu, ar vaikas ir jo tėvai turi pagrįstą galimybę įsikurti šioje kitoje trečiojoje šalyje.

96.       ESTT 2020 m. gegužės 14 d. sprendime (sujungtose bylose C-924/19 PPU ir C-925/19 PPU) pažymima, kad: pagal Direktyvos 2008/115/EB 3 straipsnio 4 punktą „sprendimas grąžinti“ – tai administracinis ar teismo sprendimas ar aktas, kuriuo konstatuojama arba paskelbiama, kad trečiosios šalies piliečio buvimas yra neteisėtas, ir nustatoma ar nurodoma prievolė grįžti. Pagal tos pačios direktyvos 3 straipsnio 3 punktą dėl šio įpareigojimo grįžti atitinkamam asmeniui nurodoma grįžti į savo kilmės šalį, tranzito šalį arba į kitą trečiąją šalį, į kurią jis nusprendžia savanoriškai grįžti ir į kurią jis būtų priimtas; taigi iš pačios Direktyvos 2008/115/EB 3 straipsnio 4 punkto formuluotės matyti, kad įpareigojimo grįžti nustatymas ar jo nurodymas yra viena iš dviejų sprendimo grąžinti sudedamųjų dalių, nes toks įpareigojimas grįžti, atsižvelgiant į šio straipsnio 3 punktą, negali įsigalioti nenustačius paskirties šalies, kuri turi būti viena iš šiame 3 punkte nurodytų šalių.

97.       Teisėjų kolegija vertina, kad nagrinėjamos administracinės bylos aplinkybių ir nurodyto teisinio reguliavimo bei jo aiškinimo kontekste darytinos, be kita ko, tokios išvados: 1) į (duomenys neskelbtini) išsiunčiamo pareiškėjų mažamečio vaiko, gimusio Lietuvos Respublikoje, gimimu įgytos vieno iš tėvų (tik tėvo) arba abiejų tėvų (tiek tėvo, tiek motinos) pilietybės visiško aiškumo nebuvimas atsakovo Sprendime yra itin kontraversiška ginčo aplinkybė, nes kilmės šalis minėtoje Priskyrimo direktyvoje siejama su užsieniečio turima (-omis) pilietybe (-ėmis); 2) mažamečio vaiko motinos, turinčios (duomenys neskelbtini) pilietybę ir nesutinkančios būti išsiunčiama į (duomenys neskelbtini), išsiuntimas į (duomenys neskelbtini), yra dar labiau kontraversiška ginčo aplinkybė, nes, kaip minėta, sprendimas grąžinti į trečiąją (ne užsieniečio kilmės) valstybę gali būti priimamas tik, jei atitinkamas trečiosios šalies pilietis savanoriškai sutinka į ją grįžti ir tik išsiaiškinus, kad jis į šią šalį bus priimtas; 3) vaiko ir motinos, turinčios (duomenys neskelbtini) pilietybę, išsiuntimas į (duomenys neskelbtini) taip pat yra kontraversiška ginčo aplinkybė, nes, kaip minėta, sprendimas grąžinti į trečiąją (ne užsieniečio kilmės) valstybę turi būti grindžiamas, be kita ko, negrąžinimo principo (Direktyvos 2008/115/EB (Grąžinimo direktyvos) 5 straipsnio) reikalaujamu vertinimu (išsiaiškinimu), ar motinai ir vaikui būtų saugu tėvo kilmės šalyje. 

98.       Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju susidariusioje išskirtinėje situacijoje pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai įvertino ir nustatė atsakovo tinkamai atliktą įvairių teisinių vertybių, be kita ko, pareiškėjų kaip šeimos vienybės, subalansavimą (proporcingą suderinimą) šeimos neišskyrimo aspektu, tačiau nepagrįstai ir neteisingai įvertinto ir nustatė atsakovo tinkamai atliktą mažamečio vaiko interesų, kurie susiję su gimimu įgyta ar neįgyta (atsakovo nevertinta) (duomenys neskelbtini) pilietybe, ir ypač jo motinos, turinčios (duomenys neskelbtini) pilietybę ir nesutinkančios būti išsiunčiama į (duomenys neskelbtini), teisių užtikrinimą.

99.       Dėl pareiškėjų apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas, kaip ir atsakovas, netinkamai vertino pareiškėjų pateiktą jų santuokos liudijimą esą vadovaudamasis prielaidomis ir išvedžiojimais, pažymėtina, kad šiame santuokos liudijime aiškiai nurodytos sutuoktinių gyvenamosios vietos (duomenys neskelbtini) teisminis vertinimas bendrame jų santuokos sudarymo (duomenys neskelbtini) kontekste, kuriame atsižvelgta į abiejų sutuoktinių parašus santuokos liudijime ir (duomenys neskelbtini) nustatytą santuokos viešo sudarymo abiejų arba vieno sutuoktinio nuolatinės gyvenamosios vietos civilinės metrikacijos įstaigoje reikalavimą, objektyviai nelaikytas prielaidomis ar išvedžiojimais. Pagal minėtus vaiko tėvo ir motinos santuokos liudijimo duomenis (žr. šios nutarties 73 punktą), teisėjų kolegijos vertinimu, nėra tinkamo teisinio aiškumo ir todėl kyla rimtas teisinis neaiškumas dėl (duomenys neskelbtini) gyvenamąją vietą turėjusių sutuoktinių, ypač iš (duomenys neskelbtini) dėl persekiojimo baimės esą pabėgusio sutuoktinio, santuokos sudarymo patvirtinimo (duomenys neskelbtini). Todėl atsakovas ir pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, neabejotinai turėjo pakankamą pagrindą kritiškai vertinti vaiko tėvo ir motinos argumentus dėl jų santuokos sudarymo (duomenys neskelbtini) gyvenant (duomenys neskelbtini), nes vaiko tėvai savo paaiškinimais nesudarė prielaidų teisiniam aiškumui, kokiu konkrečiu sutuoktinio atvykimo į (duomenys neskelbtini) iš (duomenys neskelbtini) būdo (tiesioginio ar nuotolinio santuokos sudarymo) pagrindu (duomenys neskelbtini) mieste dėl baimės būti persekiojami jų kilmės valstybėse gyvenę sutuoktiniai vėliau galėjo (duomenys neskelbtini) oficialiai atsakyti minėtą (duomenys neskelbtini) civilinės metrikacijos pareigūno klausimą, (duomenys neskelbtini). Tikslas, kurio siekė pareiškėjai skundu pirmosios instancijos teismui ir apeliaciniu skundu, turėjo būti pasiektas ne įrodinėjant esą išvedžiojimais grindžiamą santuokos liudijimo vertinimą pirmosios instancijos teismo sprendime, bet paneigiant atsakovo akcentuojamą 2021 m. rugpjūčio 17 d. atliktos pirminės apklausos metu įvykusį pareiškėjo, kaip nevedusio asmens, prisistatymą ir abiejų sutuoktinių parašų buvimą (duomenys neskelbtini) civilinės metrikacijos įstaigos išduotame santuokos liudijime. Konstatuotina, kad santuokos liudijimas, vertinant sutuoktinio baimę būti persekiojamam kilmės valstybėje, sudaro pagrindą vertinti, kad prieglobsčio prašytojas J. C. M. N., išvykęs iš kilmės valstybės 2020 m. kovo mėnesį, buvo ar galėjo būti grįžęs į kilmės valstybę ir santuoką su savo sutuoktine (galimai jos vardu veikusią jos atstovę) sudarė gyvai (duomenys neskelbtini) Pritartina pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentams, kad paskesnio prieglobsčio prašymo metu pareiškėjo pateiktas santuokos liudijimas leidžia abejoti pareiškėjo nuoširdumu nurodant visas aplinkybes ir teikiant įrodymus. Todėl minėti pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai atmetami.

100.        Dėl pareiškėjų apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino ir individualizavo tai, kad pareiškėjas J. C. M. N. patiriamą persekiojimo baimę grindžia (duomenys neskelbtini), pažymėtina, kad pagrindinės minėto pareiškėjo baimės dėl persekiojimo aplinkybės yra ištirtos (ir jas patvirtinantys įrodymai įvertinti) Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. balandžio 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1780-624/2022. Papildomi minėto pareiškėjo pateikti argumentai ir įrodymai nesudaro pagrindo nagrinėjamu atveju vertinti pareiškėjo baimę dėl persekiojimo kitaip negu tai buvo įvertinta minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. balandžio 6 d. nutartyje. Pritartina pirmosios instancijos teismo išvadoms, kuriomis įvertintas, be kita ko, (duomenys neskelbtini) nepateikimas, dokumentų originalų buvimas (duomenys neskelbtini) institucijose. Todėl minėti pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai atmetami.

101.        Dėl pareiškėjų apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino, jog esą nėra pakankamų papildomų įrodymų ir objektyvių duomenų dėl pareiškėjos S. N. T. patiriamos baimės būti persekiojamai, pažymėtina, kad pagrindinės minėtos pareiškėjos baimės dėl persekiojimo aplinkybės yra ištirtos (ir jas patvirtinantys įrodymai įvertinti) Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. kovo 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1794-502/2022. Papildomi minėtos pareiškėjos pateikti argumentai ir įrodymai nesudaro pagrindo nagrinėjamu atveju vertinti pareiškėjos baimę dėl persekiojimo kitaip negu tai buvo įvertinta minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. kovo 30 d. nutartyje. Todėl minėti pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai atmetami.

102.        Dėl pareiškėjų skundo pirmosios instancijos teismui ir apeliacinio skundo argumentų, kurie siejami su jų sūnaus gimimu esą įgyta Lietuvos Respublikos pilietybe, pažymėtina, kad vaiko gimimo Lietuvos Respublikoje kriterijus kaip pagrindas įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę, t. y. vadinamasis žemės principas (lot. jus soli), Lietuvos Respublikos pilietybės įstatyme (ginčui aktuali redakcija) numatytas sąlygiškai ir tik tam tikrų aplinkybių viseto atveju: „Lietuvos Respublikos teritorijoje rastas ar gyvenantis vaikas, kurio abu tėvai nežinomi, laikomas gimusiu Lietuvos Respublikos teritorijoje ir įgyja Lietuvos Respublikos pilietybę, jeigu nepaaiškėja, kad vaikas yra įgijęs kitos valstybės pilietybę, arba nepaaiškėja aplinkybių, dėl kurių vaikas įgytų kitos valstybės pilietybę. Ši nuostata taikoma ir vaikui, kurio abu tėvai ar turėtas vienintelis iš tėvų yra mirę arba pripažinti nežinia kur esančiais arba kurio abu tėvai ar turimas vienintelis iš tėvų teismo pripažinti neveiksniais tam tikroje srityje, arba kurio tėvams ar turimam vieninteliam iš tėvų neterminuotai apribota tėvų (tėvo ar motinos) valdžia ir vaikui nustatyta nuolatinė globa (rūpyba)“ (16 str.). Minėta Pilietybės įstatymo 16 straipsnio nuostata nagrinėjamu atveju akivaizdžiai negali būti pareiškėjų argumentų ir juo labiau pritarimo jiems teisinis pagrindas, nes Lietuvos Respublikoje gimusio ir esančio V. K. N. abu tėvai yra žinomi. Ginčo dėl to, kaip minėta, nėra. Be to, pareiškėjų reikalavimų, grindžiamų jų sūnaus buvimu asmeniu be pilietybės, kontekste pažymėtina, kad Pilietybės įstatymo 15 straipsnyje „Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimas gimstant, kai vaiko tėvai arba vienas iš jų yra asmenys be pilietybės“ nustatyta, kad: „Asmenų be pilietybės, teisėtai gyvenančių Lietuvos Respublikoje, vaikas yra Lietuvos Respublikos pilietis, nesvarbu, ar jis gimė Lietuvos Respublikos teritorijoje, ar už jos ribų, jeigu jis gimdamas neįgijo kitos valstybės pilietybės“ (15 str. 1 d.); „Vaikas, kurio vienas iš tėvų yra asmuo be pilietybės, teisėtai gyvenantis Lietuvos Respublikoje, o kitas nežinomas, yra Lietuvos Respublikos pilietis, nesvarbu, ar jis gimė Lietuvos Respublikos teritorijoje, ar už jos ribų, jeigu jis gimdamas neįgijo kitos valstybės pilietybės“ (15 str. 2 d.). Minėtos Pilietybės įstatymo 15 straipsnio nuostatos nagrinėjamu atveju taip pat akivaizdžiai negali būti pareiškėjų argumentų ir juo labiau pritarimo jiems teisinis pagrindas, nes bylos duomenimis nustatyta, kad sūnaus motina S. N. T. – (duomenys neskelbtini) pilietė, tėvas J. C. M. N. – (duomenys neskelbtini) pilietis (žr. šios nutarties 40 punktą). Todėl, vertinant pareiškėjų argumentus, kad jų sūnus V. K. N., gimęs Lietuvos Respublikoje, nėra kitos valstybės pilietis ir yra asmuo be pilietybės, kuriam turėtų būti suteikta Lietuvos Respublikos pilietybė arba kuris turėtų būti laikomas gimimu įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybę, pažymėtina, kad Lietuvos Respublikoje gimusio V. K. N. nebuvimo kitos valstybės piliečiu pagal jo tėvų pilietybę ir buvimo Lietuvos Respublikos piliečiu pagal jo gimimo vietą nustatymas turi būti paremtas tiek atsakovo nurodytu (duomenys neskelbtini) pilietybės reguliavimu, tiek Lietuvos Respublikos Pilietybės įstatymo nuostatomis, ir negali būti tinkamai grindžiamas vien tėvų pageidavimu, kad jų sūnus būtų laikomas asmeniu be pilietybės arba pripažįstamas gimimu automatiškai įgijusiu Lietuvos Respublikos pilietybę. Akcentuotina, kad pilietybės santykių reglamentavimas Lietuvos Respublikoje 1990–2024 m. tradiciškai nebuvo grindžiamas vadinamuoju žemės (gimimo vietos) (lot. jus soli) principu, būdingu, pvz., Jungtinių Amerikos Valstijų pilietybės santykių konstitucinio reguliavimo tradicijai, ir buvo grindžiamas vadinamuoju kraujo principu (lot. jus sanguinis), kuris nuosekliai perimtas iš Lietuvos Respublikos 1918–1940 m. teisėkūros (daugiau žr., pvz., Vytautas Sinkevičius. Lietuvos Respublikos pilietybės teisinis reguliavimas 1918–2001 metais: raida ir dabartinio teisinio reguliavimo problemos. Daktaro disertacija. Vilniaus universitetas, 2001). Minėta Pilietybės įstatyme (15 straipsnyje) numatyta išimtis, kai Lietuvos Respublikos pilietybė gali atsirasti pagal jus soli principą, siejama su tam tikrų aplinkybių visetu, kurio nagrinėjamu atveju nėra. Toks reglamentavimas ir juo labiau jo nuosekli tvari tradicija 1990–2024 m. negalėjo sukurti pareiškėjams, turintiems kitų valstybių pilietybes, teisėtų lūkesčių, kad jų sūnaus gimimas Lietuvos Respublikoje bus teisiškai kvalifikuojamas kaip automatiškai sukuriantis Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimą. Todėl minėti pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai atmestini ir pritartina pirmosios instancijos teismo argumentams, kad nenustatyta Pilietybės įstatyme numatyta bent vieno iš tėvų buvimo Lietuvos Respublikos piliečiu aplinkybė ir, jog tėvų neigiama jų sūnaus turima kitos valstybės pilietybė nesudaro pagrindo suteikti jų sūnui Lietuvos Respublikos pilietybę kaip Lietuvoje gimusiam asmeniui be pilietybės.

103.        Dėl pareiškėjų apeliacinio skundo argumentais ginčijamo vaiko motinos S. N. T., turinčios (duomenys neskelbtini) pilietybę, išsiuntimo į (duomenys neskelbtini), pažymėtina, kad iš bylos aplinkybių ir pareiškėjų skundžiamo atsakovo sprendimo matyti, jog pareiškėja S. N. T. siunčiama į trečiąją valstybę, kurios pilietybės neturi ir į kurią būti siunčiama nesutinka. Be to, byloje ir pareiškėjų skundžiamame atsakovo Sprendime nėra duomenų, kad būtų tinkamai vertinta (aiškintasi), ar (duomenys neskelbtini) priims iš Lietuvos Respublikos išsiunčiamą pareiškėją, turinčią (duomenys neskelbtini) pilietybę. Todėl atsakovo sprendimas šiuo aspektu neatitinka Direktyvos 2008/115/EB (Grąžinimo direktyvos) 3 straipsnio 3 punkto. Be to, byloje ir pareiškėjų skundžiamame atsakovo Sprendime nėra pakankamų duomenų apie minėto negrąžinimo principo (Direktyvos 2008/115/EB (Grąžinimo direktyvos) 5 straipsnio) reikalaujamą atsakovo atliktą vertinimą (aiškinimąsi), ar motinai (ir jos vaikui) būtų saugu tėvo kilmės šalyje. Tokiame kontekste akcentuotina, kad asmenų grąžinimo (išsiuntimo) tarpvalstybiniuose santykiuose reglamentavimo pagrindą sudarančio teritorinio suvereniteto principo ir iš jo kylančios valstybių teisės išsiųsti užsieniečius iš savo teritorijos visiškas įgyvendinimas susijęs su: 1) kitos valstybės sutikimu priimti išsiųstą (grąžinamą) asmenį; 2) plačiai pripažįstama valstybės pareiga priimti grąžintą jos pilietybę turintį asmenį. Tai lemia valstybės teisės išsiųsti asmenį derinimą su šio asmens kilmės šalies pareiga priimti tokį asmenį, kuris turi priimančios valstybės pilietybę (Noll, G. Rejected asylum seekers: the problem of return. New Issues in Refugee Research, 1999, Working paper No. 4.). Taigi Lietuvos Respublika turėjo užtikrinti jos išsiunčiamos S. N. T. pilietybės buvimą svarbiausiu tarpvalstybinių santykių, susidarančių dėl išsiunčiamosios priėmimo (duomenys neskelbtini), veiksniu. Nesant nustatytos aplinkybės, kad trečioji valstybė ((duomenys neskelbtini)) priimtų ne savo pilietę (pareiškėją S. N. T., turinčią (duomenys neskelbtini) pilietybę), atsakovas neturėjo teisinio pagrindo nuspręsti siųsti užsienietę į trečiąją ne jos kilmės valstybę. Todėl pritartina minėtiems pareiškėjų apeliacinio skundo argumentams ir atmestini tai nepagrįstai paneigę pirmosios instancijos teismo argumentai.

104.        Dėl pareiškėjų apeliacinio skundo argumentais ginčijamo mažamečio V. K. N., gimusio Lietuvos Respublikoje, išsiuntimo į (duomenys neskelbtini), pažymėtina, kad pareiškėjų pirmosios instancijos teismui skųstame atsakovo sprendime vertintas tik pilietybės reglamentavimas ir jo galimas taikymas tėvo kilmės šalyje, tačiau visiškai nėra vertintas pilietybės reglamentavimas motinos šalyje ir su tuo susijęs klausimas, ar vaikas neįgijo abiejų tėvų pilietybės, nors vaiko galimybė įgyti abiejų tėvų pilietybes neabejotinai yra svarbi aplinkybė nustatant jo kilmės šalį. Be to, byloje nėra pakankamų duomenų apie minėto negrąžinimo principo (Direktyvos 2008/115/EB (Grąžinimo direktyvos) 5 straipsnio) reikalaujamą atsakovo atliktą vertinimą (aiškinimąsi), ar vaikui (ir jo motinai) būtų saugu tėvo kilmės šalyje. Nagrinėjamu atveju susidarius ypatingai situacijai, kai nėra atsakovo nustatytų jokių išskirtinių užsieniečių, ypač Lietuvos Respublikoje gimusio mažamečio vaiko, ryšių su nė viena iš kilmės valstybių (išskyrus aplinkybę, kad santuoka sudaryta tėvo kilmės valstybėje), teisėjų kolegija vertina, kad viena iš pagrindinių priemonių tinkamai subalansuoti išsiuntimu sukeliamas pasekmes turėjo (turėtų) būti ESTT praktikoje suponuojami principai ir reikalavimai dėl vaiko interesų išsamaus įvertinimo kiekvieno išsiuntimo atveju, atskirai netgi vertinant, kurioje iš valstybių vaikas turi teisę į palankesnį vertinimą (žr., pvz., ESTT 2021 m. lapkričio 9 d. sprendimą byloje C-91/20). Pagal šiuos principus ir iš jų kylančius reikalavimus atsakovas ir pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino, kurioje iš valstybių (su sąlyga, kad vaikas turi teisę ir į motinos kilmės šalies pilietybę) bus geriausiai užtikrinti vaiko interesai ir palankiau gerbiamos bei įgyvendinamos jo teisės. Vien tai, kad atsakovas nusprendė netaikyti draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką mažamečiui V. K. N. (skirtingai nei jo tėvams), negali būti vertinama kaip pakankamas atsakovo individualizuotas ir proporcingas atsižvelgimas į geriausius vaiko interesus tokiame aplinkybių kontekste, kai vaikas negali savarankiškai įgyvendinti teisės atvykti į Lietuvos Respubliką be tėvų, kuriems atsakovas pritaikė draudimą atvykti į Lietuvos Respubliką. Todėl pritartina minėtiems pareiškėjų apeliacinio skundo argumentams ir atmestini tai nepagrįstai paneigę pirmosios instancijos teismo argumentai.

105.        Kiti proceso šalių procesiniuose dokumentuose pateikti argumentai savaime nekeičia nagrinėjamu atveju padarytų išvadų, yra teisiškai nereikšmingi arba dėl jų išsamiai yra pasisakęs pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, todėl dėl jų ir / ar su jais susijusių pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų atskirai nepasisakoma.

106.        Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Migracijos departamentas šiuo konkrečiu atveju pagrįstai ir teisėtai nusprendė nesuteikti pareiškėjams prieglobsčio Lietuvos Respublikoje (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) ir nedrausti V. K. N. atvykti į Lietuvos Respubliką, tačiau nuspręsdamas išsiųsti S. N. T. ir V. K. N. iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) ir pripažinti Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 4 d. sprendimo Nr. 21S37131 rezoliucinės dalies 2 punktą (dėl pareiškėjos S. N. T. išsiuntimo į (duomenys neskelbtini)) netekusiu galios, neįvykdė pareigos individualiai įvertinti nagrinėjamą situaciją, tokiais savo veiksmais neužtikrindamas objektyvaus visų reikšmingų aplinkybių (faktų) įvertinimo. Todėl pareiškėjų apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas – pareiškėjų skundas tenkinamas iš dalies, panaikinant Migracijos departamento 2024 m. birželio 30 d. sprendimo Nr. 24M42223 dalis, kuriomis nuspręsta „Išsiųsti S. N. T. ir V. K. N. iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“ ir „Pripažinti 2021-11-04 Migracijos departamento sprendimo Nr. 21S37131 rezoliucinės dalies 2 punktą netekusiu galios“, kitas sprendimo dalis, kuriomis nuspręsta „Nesuteikti S. N. T., J. C. M. N. ir V. K. N. prieglobsčio Lietuvos Respublikoje (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos)“ ir „Nedrausti V. K. N. atvykti į Lietuvos Respubliką“ paliekant nepakeistas.

107.        ABTĮ 41 straipsnio 3 dalis nustato, kad jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylinėjimosi išlaidų nepaskirsto, šį klausimą išsprendžia pirmosios instancijos teismas paprastai rašytinio proceso tvarka priimdamas nutartį.

108.        Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Šio straipsnio 5 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Kitų atstovų pagal pavedimą pagalbai apmokėti patirtos išlaidos atlyginamos, jeigu teismas pripažįsta, kad jos buvo būtinos ir pagrįstos ir jos nėra susijusios su teisinių paslaugų teikimu proceso šaliai. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.

109.        Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika priteistinos tik pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009; 2011 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-34/2011; 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012 ir kt.). Be to, priteisiamos šaliai bylinėjimosi išlaidos turi būti susiję su teisme nagrinėjama byla.

110.       Pareiškėjų vardu 2024 m. rugsėjo 20 d. prašymą atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas pateikė advokatas R. S., kuriame prašoma priteisti išlaidas už suteiktas advokato teisines paslaugas: atstovavimą administracinėje procedūroje – 400 Eur ir atstovavimą pirmosios instancijos teisme – 800 Eur, pagal išrašytą sąskaitą Nr. RL 0029. Kartu su prašymu pateikta 2022 m. lapkričio 21 d. išrašyta sąskaita Nr. RL 0029 už teisines paslaugas prieglobsčio byloje J. C. M. N., S. N. T. 1 200 Eur sumai, pirkėju nurodytas: ,,(duomenys neskelbtini), taip pat pateiktas 2022 m. gruodžio 8 d. mokėjimo pavedimas advokatų profesinei bendrijai ,,ReLex“, kurioje nurodytas mokėtojas ,, (duomenys neskelbtini)“, mokėtojo banko adresas Nyderlandų Karalystėje, jame nurodyta kitokia mokama suma, nei minėtoje sąskaitoje už teisines paslaugas, o mokėjimo paskirtis nesutampa su prašyme dėl bylinėjimosi išlaidų nurodyta ir pateikta sąskaita Nr. RL 0029.

111.       Pažymėtina, kad iš bylos duomenų Lietuvos teismų informacinėje sistemoje Liteko matyti, kad pareiškėjai šioje byloje skundą teismui padavė 2024 m. liepos 19 d., buvo atstovaujami kitos advokatų kontoros pagal su Migracijos departamentu sudarytą teisinių paslaugų sutartį dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos paslaugų teikimo, o advokatas R. S. pareiškėjams atstovauti byloje pradėjo nuo 2024 m. rugsėjo 2 d., pateikdamas patikslintą skundą. Atsižvelgus į aptartas ABTĮ nuostatas, teismų praktiką, nustatytas aplinkybes, tai, kad pareiškėjų prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos patirtos 2022 metais, t. y. prieš beveik du metus iki bylos iškėlimo teisme, pateiktų bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių dokumentų duomenys neatitinka vieni kitų, nesutampa nei proceso šalys byloje, nei mokėtojas, prašyme nepateiktas prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų apskaičiavimas ir pagrindimas, prašomos priteisti išlaidos laikytinos nesusijusiomis su nagrinėjama byla, nepagrįstomis ir dėl to nepriteisiamos, o pareiškėjų prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinamas.    

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo
144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų J. C. M. N., S. N. T. ir V. K. N. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 21 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip

,,Pareiškėjų J. C. M. N., S. N. T. ir V. K. N. skundą tenkinti iš dalies.

Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. birželio 30 d. sprendimo Nr. 24M42223 dalis, kuriomis nuspręsta „Išsiųsti S. N. T. ir V. K. N. iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“ ir „Pripažinti 2021-11-04 Migracijos departamento sprendimo Nr. 21S37131 rezoliucinės dalies 2 punktą netekusiu galios“ panaikinti, kitas Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. birželio 30 d. sprendimo Nr. 24M42223 dalis palikti nepakeistas“.

Pareiškėjų J. C. M. N., S. N. T. ir V. K. N. prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                Gintaras Kryževičius

                                        Dainius Raižys

                                        Egidijus Šileikis