Civilinė byla Nr. 2A-1504-436/2017

Teisminio proceso Nr. 2-28-3-03747-2016-5

Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

2.6.10.5.2.17.; 3.3.1.18.1.

Kauno apygardos teismas

N u t a r t i s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 27 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algimanto Kukalio, Rūtos Palubinskaitės ir Arūno Rudzinsko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. K. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 31 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-156-399/2017 pagal ieškovo A. K. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl žalos atlyginimo.

Teismas,

n u s t a t ė:

Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl žalos, padarytos teismo veiksmais civilinėje byloje, atlyginimo.

Ieškovas A. K. kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovės Lietuvos Respublikos valstybės priteisti 4 410 Eur turtinės žalos ir 90 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Nurodė, kad jam ir jo šeimai turtinė ir neturtinė žala padaryta neteisėtais teisėjų veiksmais nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-645-802/2010 pagal ieškovės AB „Rytų skirstomieji tinklai“ ieškinį atsakovei L. P. ir tretiesiems asmenims A. K. ir N. G. K..

Atsakovė, Lietuvos Respublikos valstybė, atstovaujama Teisingumo ministerijos, su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad ieškovo asmenine nuomone paremti subjektyvūs teiginiai apie tai, kaip teismas turėjo išnagrinėti bylas, nėra pakankamas pagrindas pripažinti, jog teismas veikė neteisėtai. Be to, Marijampolės rajono apylinkės teismo sprendimo teisėtumas buvo tikrinamas apeliacine tvarka, panaikintas nebuvo, taigi, ieškovas neįrodė neteisėtų veiksmų. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų apie jo patirtus dvasinius sukrėtimus, turėjusius išliekančias pasekmes, o teiginiai apie ieškovo ir jo šeimos fizinį ir psichinį terorizavimą yra akivaizdžiai subjektyvūs ir nepagrįsti.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Marijampolės rajono apylinkės teismas 2017 m. kovo 31 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas sprendimą grindė šiais esminiais argumentais:

Ieškovas prašo iš naujo vertinti įsiteisėjusio teismo sprendimo (sprendimų) rezultatą, jo pagrįstumą, siekia ginčyti teismo jau nustatytus faktus, tačiau dar kartą analizuoti įsiteisėjusiais sprendimais nustatytas aplinkybes įstatymas draudžia, be to, teismų sprendimai yra patikrinti instancine tvarka ir nepanaikinti;

Ieškovas neįrodė, kad žalą lėmė neteisėti, taip pat kalti teismo veiksmai – akivaizdi teisės taikymo ir aiškinimo klaida bei patvirtinimas, kad kitas teisėjas toje situacijoje būtų pasielgęs kitaip;

Byloje nebuvo įrodyta neturtinė žala ir jos dydis.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Ieškovas A. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį patenkinti. Apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas be pagrindo sprendė, kad nebuvo įrodytos visos atsakomybės sąlygos, nes būtent dėl teismo neteisėtų veiksmų ieškovas buvo įtrauktas į teismo procesą, todėl patyrė žalą.

Atsakovė Lietuvos Respublikos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo palikti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 31 d. sprendimą nepakeistą. Nurodo, kad apeliantas skunde dėsto aplinkybes, susijusias su jau išnagrinėtų civilinių bylų sprendimo teisėtumu, nors teismas negali pakartotinai nagrinėti jau išspręstos civilinės bylos, kuri užbaigta įsiteisėjusiu teismo sprendimu, kadangi tai reikštų res judicata principo pažeidimą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovas byloje neįrodė atsakomybės sąlygų.

Teismas

k o n s t a t u o j a:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat ex officio patikrina, ar nėra absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Byloje nustatyta, kad ieškovas, remdamasis įsiteisėjusiu teismo sprendimu išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-645-802/2010 pagal ieškovės AB „Rytų skirstomieji tinklai“ ieškinį atsakovei L. P. ir tretiesiems asmenims A. K. ir N. G. K., reiškia reikalavimą Lietuvos Respublikos valstybei atlyginti jo patirtą turtinę ir neturtinę žalą dėl jo teigimu nepagrįsto ieškovo įtraukimo į bylą ir nepagrįstų teismo sprendimų priėmimo. Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovo reikalavimus su kuo nesutinka apeliantas. Iš apeliacinio turinio spręstina, kad teismo sprendimas yra skundžiamas iš esmės vieninteliu argumentu – dėl sąlygų deliktinei atsakomybei kilti taikymo (CK 6.272 str.).

Prieš pasisakant dėl apeliacinio skundo argumentų pagrįstumo, apeliacinės instancijos teismas išsprendžia ieškovo kartu su apeliaciniu skundu pareikštą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka.

Pažymėtina, kad CPK 321 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta bendroji apeliacinių skundų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklė – apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui neprivalomas. Teismų praktikoje įstatymu nustatyta teismo teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka aiškinama tokiu būdu, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2013).

Nagrinėjamu atveju apeliantas savo prašymo nepagrindžia jokiais argumentais. Atsižvelgiant į tai, kad apeliaciniu skundu iš esmės kvestionuojamas pirmosios instancijos teismo sprendimas materialinės teisės normų tinkamo taikymo aspektu, darytina išvada, kad šiuo konkrečiu atveju nėra jokio pagrindo nukrypti nuo bendrosios apeliacinių skundų nagrinėjimo apeliaciniame procese formos taisyklės. Nagrinėjamu atveju teismas sprendžia, kad bylai reikšmingų esminių aplinkybių įvertinimas yra galimas rašytinio apeliacinio proceso tvarka. Atsižvelgiant į tai apelianto prašymas dėl žodinio bylos nagrinėjimo atmestinas.

Dėl valstybės, kuri atsako už teisėjo kaltais veiksmais padarytą žalą civilinėje byloje, atsakomybės sąlygų

Ieškovas ieškinį, kartu ir apeliacinį skundą, grindžia išimtinai teisėjų veiksmais nagrinėjant civilinę bylą. Pažymėtina, kad teismų sistema ir kompetencija nagrinėjant civilines bylas įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (111 str.), Teismų įstatyme, Civilinio proceso kodekse. Civilinio proceso kodekse nustatyta sprendimų teisėtumo kontrolė, kuri reiškia, kad proceso dalyviai turi teisę reikalauti, kad žemesnės instancijos teismo sprendimas būtų peržiūrimas aukštesnės instancijos teisme. Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime konstatavo, kad teismų instancijos paskirtis yra šalinti galimas žemesnių teismų klaidas, neleisti, kad būtų įvykdytas neteisingumas, ir šitaip apsaugoti visuomenės teises ir teisėtus interesus. Kasacinis teismas pažymėjo, kad teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo instancinės kontrolės, o atskirais atvejais taikant ir proceso atnaujinimo institutą, nustatymas taip pat reiškia, jog neįmanoma visiškai išvengti teisingumo vykdymo klaidų, nes jas gali lemti tiek pažinimo ribos, tiek įstatymų netobulumas, jų nesuderinamumas, teisės ar įstatymo spragos, žmogaus realios galimybės žinoti viską, teisėjo subjektinės savybės ir daugelis kitų veiksnių. Nepaisant to, klaidos galimybė nepateisina to, kad teisėjas turi teisę ją padaryti. Priešingu atveju būtų paneigta asmens teisė į teisingą teismą ir kad dėl jo būtų priimtas teisingas sprendimas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2011). Nurodytoje nutartyje kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl valstybės atsakomybės, susijusios su civilinės bylos nagrinėjimo procesu CK 6.272 straipsnyje įtvirtinta griežtoji civilinė atsakomybė netaikytina. Tokiu atveju teisėjo (teismo) kaltė gali būti konstatuota tik tada, kai padaryta akivaizdi ir šiurkšti teisės aiškinimo ir taikymo klaida. Vertinant klaidos akivaizdumą ir šiurkštumą gali būti atsižvelgta į taikytinos nuostatos vartojamų terminų suprantamumą, nuostatos tikslumą, įrodymų aiškumą, bylos aplinkybių sudėtingumą, ar teismui pagal aiškias bylos aplinkybes ir taikomą teisės nuostatą reikėjo tik ją pritaikyti, ir kitas aplinkybes.

Nagrinėjamu atveju ginčas kyla dėl valstybės atsakomybės už asmenims padarytą žalą civiliniame procese, kuri, kaip nurodyta nutarties 13 punkte, nėra griežtoji, kas reiškia, jog turi būti įrodytos visos civilinės atsakomybės sąlygos (CK 6.248 str., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2014). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sutinka, kad civilinę bylą nagrinėjęs teismas, vertindamas teisėjų veiksmus nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-645-802/2010 pagrįstai nenustatė teisėjų neteisėtų, kaltų veiksmų, kaip to reikalauja CK 6.272 straipsnio nuostatos.

Iš civilinės bylos Nr. 2-645-802/2010 medžiagos matyti, kad ginčas byloje vyko dėl elektros skaitiklio parodymų netikslumo ekspertizės aktu nustačius skaitiklio plombos klastojimo faktą. Ieškovas A. K. toje byloje buvo įtrauktas trečiuoju asmeniu AB Rytų skirstomieji tinklai iniciatyva, aktyviai dalyvavo bylos nagrinėjime, skundė teismo sprendimą, teikė kasacinį skundą, prašymą dėl proceso atnaujinimo teigdamas, jog už skaitiklio apsaugą atsako tinklų savininkas, tačiau, kaip išsamiai skundžiamame sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, teismo procesiniai sprendimai buvo peržiūrėti ir nebuvo panaikinti instancine tvarka. Nagrinėjamoje byloje ieškovas teigia, kad nepaisant to, jog teismo sprendimas buvo peržiūrėtas, tiesa nebuvo nustatyta. Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai faktiškai atitinka ieškinio argumentus, ir apeliacinės instancijos teismo vertinimu, jie nesuteikia pagrindo konstatuoti išnagrinėtoje civilinėje byloje buvus padarytų akivaizdžių ir šiurkščių teisės aiškinimo ir taikymo klaidų. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad ieškovas iš esmės siekia iš naujo išnagrinėti ginčą dėl žalos atlyginimo, kas šiuo atveju yra negalima.

Kaip jau nurodyta, civilinėje byloje Nr. 2-645-802/2010 priimto teismo sprendimo teisingumas jau buvo įvertintas apeliacinės instancijos teismo ir dėl byloje nustatytų aplinkybių pasisakyta įsiteisėjusiuose teismų procesiniuose sprendimuose. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje yra ne kartą pabrėžęs, kad vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas, kuris suponuoja pagarbą res judicata principui. Laikantis šio principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Nukrypimai nuo res judicata principo pateisinami tik tada, kai jų būtinybę sąlygoja esminio ir įtikinamo pobūdžio aplinkybės; vien dviejų nuomonių tam tikru klausimu egzistavimas nėra pagrindas bylą nagrinėti iš naujo (žr., pvz., mutatis mutandis 2007 m. sausio 18 d. sprendimą, priimtą byloje K. prieš Rusiją, peticijos Nr. 20887/03, § 24; 2003 m. liepos 24 d. sprendimą byloje R. prieš Rusiją, peticijos Nr. 52854/99, § 51–52, ir kt.). Iš Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos matyti, kad nukrypimą nuo teisinio tikrumo principo galėtų pateisinti primygtinis socialinis poreikis, susijęs su esminėmis teisės aiškinimo ir taikymo klaidomis, rimtais teisminio proceso pažeidimais, piktnaudžiavimu valdžia ir pan. (žr., pvz., 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje E. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 50208/06, § 29).

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro įstatyme nustatytų pagrindų naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas, Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 31 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

n u t a r i a:

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                     Algimantas Kukalis

               Rūta Palubinskaitė

               Arūnas Rudzinskas