Civilinė byla Nr. 3K-3-104-313/2018

Teisminio proceso Nr. 2-03-3-02778-2012-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.9.1; 2.4.4.8; 2.6.10.9

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 9 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės (pranešėja), Birutės Janavičiūtės (kolegijos pirmininkė) ir Donato Šerno,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 2 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos ieškinį atsakovams Z. B., L. K., L. K., N. K., V. K. ir D. S., dalyvaujant tretiesiems asmenims J. A., A. A., L. A., D. B., O. A. B., D. B., I. B., M. D., V. D., M.  D., V. M. D., E. G., A. G., E. K., P. L., G. N., A. N., R. N., E. P., A. S., R. S., J. T., J. V., D. Kudarauskienės individualiai įmonei, individualiai įmonei „Du broliai“, uždarajai akcinei bendrovei „ES OFFICE“, uždarajai akcinei bendrovei „Jurgena“, uždarajai akcinei bendrovei „MAX & Partners“, uždarajai akcinei bendrovei „Pavasario gėlės“, uždarajai akcinei bendrovei „Senamiesčio ūkis“, uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus bočiai“, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių atsakomybę už kultūros vertybių išsaugojimą, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovas prašė priteisti valstybei iš viso 87 222,87 Lt (25 261,49 Eur) visuomenei padarytų nuostolių atlyginimo, šią sumą priteisiant iš atsakovų proporcingai pagal jų valdomą bendrosios dalinės nuosavybės (laiptinės) dalį: iš V. K. – 42 817,71 Lt (12 400,87 Eur), iš V. K. ir N. K. – solidariai 4282,64 Lt (1240,34 Eur), iš L. K. ir L. K. – po 12 350,76 Lt (3577,08 Eur), iš Z. B. – 1953,79 Lt (565,86 Eur), iš D. S. – 13 467,21 Lt (3900,37 Eur).
3. Ieškovas nurodė, kad pastatas (duomenys neskelbtini), pripažintas valstybės saugoma nekilnojamąja kultūros vertybe. Ieškovas buvo informuotas apie tai, kad nurodyto pastato laiptinė neprižiūrima. Dėl laiptinės nepriežiūros ir žalojimo padarytus nuostolius ieškovas įvertino 87 222,87 Lt (25 261,49 Eur) suma. Atsakovai nevykdė valstybės saugomo kultūros paveldo objekto valdytojo pareigos rūpintis laiptinės išsaugojimu: prižiūrėti laiptinę, laiku šalinti atsiradusius defektus ir apsaugoti nuo neigiamo aplinkos poveikio. Ieškovas pažymėjo, kad atsakovai (kurių butai tiesiogiai išeina į ginčo laiptinę) ignoravo administratorės UAB „Senamiesčio ūkis“ organizuotus susirinkimus, matydami, kad laiptinė nuolat vandališkai niokojama, nesiėmė veiksmų tam sustabdyti. Atsakovas V. K. (kartu su sutuoktine N. K. ir per valdomus juridinius asmenis) turi balsų daugumą tiek ginčo laiptinėje, tiek visame name, tačiau jis prašė neorganizuoti butų savininkų susirinkimų, kuriuose būtų sprendžiama dėl laiptinės priežiūros (remonto) darbų organizavimo. Kiti atsakovai nebuvo aktyvūs, nesikreipė į teismą dėl leidimo veikti be V. K. sutikimo. Ieškovo nuomone, administratorė UAB „Senamiesčio ūkis“, neturėdama bendraturčių pritarimo, negalėjo organizuoti laiptinės priežiūros darbų. 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 3 d. sprendimu ieškinį atmetė.
5. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškinio reikalavimai grindžiami 2011 m. balandžio 27 d. akte užfiksuotomis aplinkybėmis, vadovavosi iki 2011 m. balandžio 27 d. galiojusiomis teisės normomis.
6. Teismas nurodė, kad ieškinio reikalavimais prašoma atlyginti žalą ne dėl viso kultūros paveldo objekto, t. y. namo (duomenys neskelbtini), nepriežiūros, o tik dėl šiame name esančios laiptinės nepriežiūros. Laiptinė bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis priklauso namo butų ir kitų patalpų savininkams. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. 351 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.12.05:2002 „Gyvenamųjų namų naudojimo ir priežiūros privalomieji reikalavimai ir jų įgyvendinimo tvarka“ (redakcija, galiojusi nuo 2002 m. rugpjūčio 21d. iki 2011 m. sausio 6 d.) 11.2.2 punktu, sprendė, kad bendrąją dalinę nuosavybę (taigi – ir pastato laiptinę) administravusi UAB „Senamiesčio ūkis“ (pastato administratore buvo iki 2014 m. pradžios) turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą imtis visų reikalingų veiksmų, kad pastatas ir jo aplinka būtų naudojami, prižiūrimi ir tvarkomi taip, kad būtų išlaikyta estetiška jų išvaizda. Teismo vertinimu, ginčo laiptinės priežiūros darbai yra susiję būtent su laiptinės estetiškos išvaizdos išlaikymu, todėl priskirtini privalomiesiems darbams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.83 straipsnio 4 dalimi, bendrosios dalinės nuosavybės (t. y. laiptinės) bendraturčiai turėtų pareigą (net ir nesant jų sutikimo) apmokėti išlaidas, susijusias su privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais. Taigi tam, kad UAB „Senamiesčio ūkis“ atliktų aptariamus laiptinės priežiūros darbus (ir administratorei už tai sumokėtų šios nuosavybės bendraturčiai), nebuvo reikalingas bendraturčių sutikimas.
7. Teismas sprendė, kad ieškovo prašoma atlyginti žala priežastiniu ryšiu susijusi ne su atsakovų, bet su trečiojo asmens UAB „Senamiesčio ūkis“ veiksmais (neveikimu). Teismas pažymėjo, kad ieškovas nesutiko, jog pradiniai atsakovai būtų pakeisti į tinkamą atsakovę UAB „Senamiesčio ūkis“. Teismas konstatavo, kad atsakovai nėra atsakingi už netinkamą laiptinės priežiūrą ar tvarkymą ginčo laikotarpiu, todėl jiems pareikštus ieškinio reikalavimus atmetė.
8. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2017 m. kovo 2 d. nutartimi Vilniaus apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 3 d. sprendimą paliko nepakeistą.
9. Kolegija sutiko su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo tvarkomuosius paveldosaugos darbus priskyrė privalomiesiems statybos darbams, taip pat be pagrindo pripažino namo administratorės UAB „Senamiesčio ūkis“ atsakomybę už kultūros paveldo objekto išsaugojimą.
10. Kolegija nustatė, kad pastatas (duomenys neskelbtini) Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus 2003 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. Į-515 buvo įrašytas į Kultūros vertybių registrą, Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. ĮV-190 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis“ pripažintas valstybės saugomu objektu viešajam pažinimui ir naudojimui. Kultūros paveldo departamento antroji nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba 2010 m. lapkričio 24 d. aktu Nr. KPD-AV-72 patikslino šio namo vertingąsias savybes. Tai – tūris, aukštų planas, fasadų architektūrinis sprendimas, konstrukcijos, patalpų architektūrinės detalės – tinkuoto plytų mūro kolonos, puskolonės, piliastrai su korintiniais kapiteliais 1 a. rytinės laiptinės patalpoje, pusapskritės nišos su kriauklės motyvo reljefiniu dekoru 1–3 a. rytų laiptų aikštelėse, apskritimo formos niša su reljefiniu augaliniu dekoru 3 a. rytų laiptų aikštelėje, reljefiniai supraportai 1–3 a. rytų laiptinės patalpoje, plytų mūro segmentinė sąrama patalpoje 7, lubų sienų apdaila – tinko, gipso sienų, lubų lipdiniai rytų laiptinės patalpoje, sienų lubų tinkas su XIX a. pab. polichrominiu dekoru 3–4 a. rytų laiptinės patalpoje, grindų danga – pilko mozaikinio betono grindys su  raudonų ir juodų geometrinių ornamentų intarpais rytų laiptinės 1 a. patalpoje.
11. Kultūros paveldo departamento Vilniaus teritorinis padalinys 2011 m. kovo 24 d. raštu informavo Kultūros paveldo departamentą, kad pastato (duomenys neskelbtini), laiptinė neprižiūrima, sienos išmargintos piešiniais, joje vartojamas alkoholis, atliekami gamtiniai reikalai, bei prašė priimti sprendimą dėl neteisėtais veiksmais padarytos žalos nekilnojamajai kultūros vertybei nustatymo.
12. Komisija 2011 m. balandžio 27 d. akte užfiksavo, kad pastato (duomenys neskelbtini), laiptinė nuniokota, neprižiūrima: laiptinės sienos išpieštos daugiasluoksniais sunkiai pašalinamais grafičiais, po kuriais vietomis matosi atsidengęs polichrominis dekoras; laiptinės koridoriuje, vedant elektros instaliacijos laidus, vietomis iškapoti piliastrai; vietomis trūksta karnizų; laiptinės lubos ištapytos dekoratyvine tapyba, kuri byra, laiptinėje fragmentiškai trūksta medinių turėklų porankių. Komisija nutarė nustatyti sužalotos nekilnojamosios kultūros vertybės atkūrimo būdą: atkurti iki sužalojimo buvusią būklę, atkurti nubyrėjusį laiptinės lubų, sienų tinką, nuvalyti sienų piešinius, reikiamose vietose nuvalyti, restauruoti, chemiškai sutvirtinti bei dažyti laiptinės lipdybą, atkurti sunykusias medinių turėklų figūrinio parankių tiesių dalis. Pagal atkūrimo darbų (nuostolių dydžio) kainos skaičiavimą (duomenys neskelbtini) namo laiptinei padaryti nuostoliai įvertinti 96 072 Lt suma.
13. Kultūros paveldo departamentas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas įpareigoti atsakovus atkurti kultūros paveldo objekte – (duomenys neskelbtini), iki sužalojimo buvusią būklę per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; atsakovams neatlikus darbų per teismo nustatytą terminą, priteisti valstybės naudai 96 072 Lt (27 824,37 Eur) visuomenei padarytiems nuostoliams atlyginti. Vėliau ieškinio reikalavimai buvo patikslinti prašant priteisti valstybei iš viso 87 222,87 Lt (25 261,49 Eur) visuomenei padarytų nuostolių atlyginimo, šią sumą priteisiant iš atsakovų proporcingai pagal jų valdomą bendrosios dalinės nuosavybės (laiptinės) dalį.
14. Kolegija nurodė, kad ieškovas kildina savo reikalavimą dėl žalos, padarytos kultūros paveldo objektui, iš atsakovų neteisėtų veiksmų, t. y. iš delikto, todėl privalo įrodyti neteisėtus skolininko veiksmus, padarytos žalos (nuostolių) faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį.
15. Kaip savo ieškinio pagrindą ieškovas nurodė kultūros objekto valdytojo pareigų, nustatytų Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (toliau – NKPAĮ) 14 straipsnio 3 dalies 1 punkte, pažeidimą. NKPAĮ 14 straipsnio 3 dalies 1 punktas nustato, kad valdytojas turi pareigą išsaugoti nekilnojamąją kultūros vertybę. Valdytojas privalo prižiūrėti kultūros paveldo objektą, jo teritoriją, vietovę, laiku šalinti atsiradusius defektus ir apsaugoti statinius nuo neigiamo aplinkos poveikio. Ieškovas nurodė, kad atsakovai (asmenys, kurių butai faktiškai tiesiogiai išeina į ginčo laiptinę) nevykdė tinkamos laiptinės priežiūros, ignoravo UAB „Senamiesčio ūkis“ organizuotus susirinkimus, matydami laiptinę nuolat vandališkai niokojamą, nesiėmė veiksmų tam sustabdyti ir dėl šios priežasties nebuvo palaikoma tinkama šios kultūros vertybės fizinė, sanitarinė būklė. Atsakovai privalo vykdyti nuolatinę bendrojo naudojimo objekto – laiptinės priežiūrą, remontą, kitokį tvarkymą.
16. Kolegija, remdamasi CK 4.82 straipsnio 1 dalimi (čia ir toliau – CK 4.82–4.85 straipsnių redakcija, galiojusi ginčo santykių atsiradimo metu, t. y. iki 2012 m. gegužės 10 d. įstatymu Nr. XI-2005 padarytų pakeitimų įsigaliojimo), Lietuvos Respublikos daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 5 dalies 1 punktu, sprendė, kad namo laiptinė (su joje esančiais saugomais elementais) bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso visiems šio namo butų ir kitų patalpų savininkams. Kolegija konstatavo, kad už namo laiptinės dekoro elementų tinkamos būklės išsaugojimą nuo namo įrašymo į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (2003 m. gruodžio 30 d.) iki netinkamo kultūros objekto būklės konstatavimo (2011 m. balandžio 27 d.) pagal NKPAĮ 14 straipsnio 3 dalies 1 punktą buvo atsakingi visi daugiabučio namo bendraturčiai (arba tuo laikotarpiu buvę bendraturčiai) lygiais pagrindais.
17. Kolegija nurodė, kad namo laiptinės netinkama būklė buvo konstatuota Kultūros paveldo departamento komisijos 2011 m. balandžio 27 d. aktu, o 2011 m. liepos 7 d. Kultūros paveldo departamento Vilniaus teritorinis padalinys išsiuntė akto nuorašus V. K., N. K., Z. B. K. D., V. D., P. A., L. A., A. A., J. V., reikalaudamas iki 2011 m. rugsėjo 1 d. organizuoti namo gyventojų susirinkimą ir priimti sprendimą dėl žalos atlyginimo; nesutarimo atveju pranešė apie apsisprendimą kreiptis į teismą dėl nuostolių atlyginimo.
18. NKPAĮ 29 straipsnio 2 dalis imperatyviai nustato už saugomo objekto apsaugą atsakingos institucijos pareigą pasiūlyti žalą padariusiam asmeniui (asmenims) atkurti objekto iki sužalojimo buvusią būklę, t. y. ieškovas įgyja teisę reikalauti žalos atlyginimo po to, kai kultūros paveldo objekto valdytojas (valdytojai) neįvykdo reikalavimo atkurti kultūros paveldo objekto iki sužalojimo buvusią būklę. Kolegija nurodė, kad 2011 m. liepos 7 d. ieškovas 2011 m. balandžio 27 d. aktą išsiuntė ne visiems, o tik daliai laiptinės bendraturčių, pasiūlydamas jiems atlyginti padarytą žalą proporcingai kiekvienam atsakovui pagal bendrosios dalinės nuosavybės dalį, organizuoti namo gyventojų susirinkimą ir priimti sprendimą dėl žalos atlyginimo. Kolegija sprendė, kad nagrinėjamu atveju ieškovas nesikreipė į visus kultūros paveldo objekto bendraturčius, be to, ieškovo raštas negali būti vertinamas kaip reikalavimas atkurti buvusią kultūros paveldo objekto būklę.
19. Kolegija nurodė, kad namas (duomenys neskelbtini) 2003 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. Į-515 buvo įrašytas į Kultūros vertybių registrą; namas saugomas kaip kultūros paveldo objektas nuo jo įrašymo į Kultūros vertybių registrą momento, taigi neturi teisinės reikšmės iki 2003 m. gruodžio 29 d. vykęs ieškovo susirašinėjimas su atsakovais ir UAB „Senamiesčio ūkis“ dėl gyventojų susirinkimo organizavimo. Išanalizavusi vėlesnio ieškovo susirašinėjimo su atsakovais ir UAB „Senamiesčio ūkis“ turinį, kolegija konstatavo, kad ieškovas reikalavo atlikti laiptinės remontą pagal STR 1.12.05:2002, nebuvo reikalaujama atlikti tvarkomuosius paveldosaugos darbus (restauravimo, skulptūros elementų sutvirtinimo ir pan.). Kolegija pažymėjo, kad tokių tvarkomųjų paveldosaugos darbų reikalingumas paaiškėjo, kai 2011 m. balandžio 27 d. Kultūros paveldo departamento aktu Nr. RG-48 buvo konstatuota netinkama laiptinės dekoro elementų būklė ir nustatyti būtini atkūrimo darbai (nubyrėjusio lubų tinko atkūrimas, sienų valymas, skulptūrinių elementų sutvirtinimas ir pan.). Kolegija sprendė, kad pagrindas reikalauti NKPAĮ 29 straipsnio 2 dalies nustatyta tvarka, kad namo (duomenys neskelbtini) valdytojai atkurtų laiptinės būklę, atsirado tik nuo 2011 m. balandžio 27 d., kai buvo pripažintas būtinumas atlikti šiuos darbus.
20. Kolegija nurodė, kad byloje nepateikta duomenų, kad objektas būtų nors minimaliai sutvarkytas valstybės ar savivaldybės biudžetų lėšomis, taip pat nėra duomenų, kad valstybė dėl objekto netinkamos būklės negautų pajamų iš turizmo, patirtų nuostolių dėl nepažinto mokslinių duomenų šaltinio praradimo ar patirtų kitokių nuostolių, t. y. nėra duomenų, kad valstybė dėl kultūros paveldo objekto patyrė nuostolių NKPAĮ 29 straipsnio 3 dalies prasme. Kolegija sprendė, kad ieškovo reikalaujama priteisti suma negali būti vertinama kaip valstybės patirti nuostoliai NKPAĮ 29 straipsnio prasme.
21. Kolegija konstatavo, kad ieškovas neįrodė vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų – atsakovų neteisėto neveikimo NKPAĮ 29 straipsnio kontekste, todėl apeliacinį skundą atmetė.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

22. Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 2 d. nutartį ir Vilniaus apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas pažeidė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias valstybės saugomo kultūros paveldo objekto bendraturčių civilinę atsakomybę, išplėsdamas civilinės atsakomybės ribas ir nustatydamas visų bendraturčių atsakomybę už bendrojo naudojimo patalpose atsiradusią žalą be kaltės, neatsižvelgdamas į teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad dėl atsakovų N. ir V. K., kuriems priklausė dauguma butų, nebendradarbiavimo, nesikooperavimo nebuvo balsų daugumos priimti sprendimą dėl bendrojo naudojimo patalpose esančių kultūros vertybių išsaugojimo. Teismas nepagrįstai sprendė, kad už namo laiptinės elementų tinkamos būklės išsaugojimą buvo atsakingi visi šio kultūros objekto valdytojai – daugiabučio namo bendraturčiai (arba tuo laikotarpiu buvę bendraturčiai) lygiais pagrindais. Ieškovas, reikalaudamas žalos atlyginimo, ieškinį, be kita ko, grindė CK 6.247 straipsniu, kad atlyginami tik tiek nuostoliai, kurie yra atsakovų elgesio (veikimo, neveikimo) rezultatas. Byloje yra nustatytos faktinės aplinkybės, kad iš ginčo name esančių 17 butų ir kitų negyvenamųjų patalpų atsakovai N. ir V. K. nuosavybės teise valdo 11 butų ir daugiau kaip pusę buto Nr. 25. Taigi, pagal CK 4.85 straipsnį jie vieni galėjo priimti sprendimą dėl laiptinės tvarkymo. Atsakovai N. ir V. K. nuolat ir ilgą laiką trukdė bendraturčiams tvarkyti laiptinę, žlugdė gyventojų susirinkimus, nebendradarbiavo, nesikooperavo su administratore ir bendraturčiais, užkirto kelią kitiems bendraturčiams priimti sprendimą dėl bendrojo naudojimo laiptinės kultūros paveldo objekte sutvarkymo ir dėl to atsirado bei nuolat didėjo žala kultūros paveldo objektui, tarp jų veiksmų ir atsiradusios žalos yra tiesioginis priežastinis ryšys. Jeigu kultūros paveldo statiniui žala padaryta dėl to, kad valdytojai nevykdė savo pareigų išsaugoti nekilnojamąją kultūros vertybę, valdytojai atsako bendraisiais deliktinės civilinės atsakomybės pagrindais, t. y. esant visoms žalą padariusio asmens civilinės atsakomybės sąlygoms: neteisėtiems veiksmams, žalai, priežastiniam ryšiui, kaltei (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-341/2014).
2. Teismas netinkamai aiškino materialiosios teisės normas, spręsdamas, kad ieškovas nebuvo pasiūlęs visiems kultūros paveldo objekto bendraturčiams, atsakingiems už kultūros paveldo objekto (ir jo atskirų saugotinų elementų) išsaugojimą, atkurti iki sužalojimo buvusią būklę, todėl negalėjo pareikšti ieškinio pagal NKPAĮ 29 straipsnio 2 dalį. Ieškovas 2011 m. liepos 7 d. raštais atsakovams siuntė pasiūlymus kartu su pastato administratore UAB „Senamiesčio ūkis“ organizuoti namo gyventojų susirinkimą ir priimti sprendimą dėl žalos atlyginimo, t. y. priimti sprendimą dėl būklės atkūrimo. Nors šio rašytinio pasiūlymo įteikti nepavyko, tačiau atsakovai apie galimybę atkurti sužalotų vertybių būklę buvo informuoti ir galėjo pasinaudoti teismo proceso metu.
3. Teismas pažeidė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias žalos, padarytos kultūros paveldo objektui dėl jo valdytojo neveikimo, atlyginimą, konstatuodamas, kad nėra duomenų, jog valstybė dėl kultūros paveldo objekto patyrė nuostolių NKPAĮ 29 straipsnio 3 dalies prasme, o ieškovo reikalaujama priteisti suma negali būti vertinama kaip valstybės patirti nuostoliai. Valdytojams neprižiūrint, nesirūpinant jų valdomų, į Kultūros vertybių registrą įrašytų kultūros paveldo statinių išsaugojimu, šie nyksta ir praranda savo vertingąsias savybes. Taip valstybė ir visuomenė patiria nuostolius, kuriuos sudaro nepažinto mokslinio duomenų šaltinio ir švietimo bei ugdymo priemonės praradimas (NKPAĮ 29 straipsnio 3 dalis). Ieškovas sužalotų nekilnojamųjų kultūros vertybių atkūrimo būdą ir nuostolių dydį nustato, vadovaudamasis Sužalotų nekilnojamųjų kultūros vertybių atkūrimo būdo ir nuostolių dydžio nustatymo tvarkos aprašu, patvirtintu Kultūros paveldo departamento direktoriaus 2006 m. liepos 12 d. įsakymu Nr. Į-315, paveldo tvarkybos reglamentais PTR 4.01.26:2007 „Nekilnojamojo kultūros paveldo paveldotvarkos darbų skaičiuojamųjų kainų nustatymo rekomendacijos“, PTR 4.01.01:2007 „Nekilnojamojo kultūros paveldo ardomųjų tyrimų ir projektavimo dokumentacijos rengimo darbų sąnaudų normatyvai“. Pagal atkuriamosios vertės metodą apskaičiuoti nuostoliai yra vertinami kaip valstybės patirti nuostoliai, nes kultūros paveldo objektas yra ne tik privačios nuosavybės objektas, bet ir visuomenei svarbi, didelę mokslinę, istorinę ar kultūrinę reikšmę turinti nekilnojamoji kultūros vertybė (NKPAĮ 8 straipsnio 8 dalis). Ieškovas, reikšdamas ieškinius teismuose, nesiekia surinkti lėšų konkrečiam objektui restauruoti: teismų priteistos lėšos pervedamos į valstybės biudžetą, iš kurio, be kita ko, išmokamos kompensacijos kultūros paveldo objektų valdytojams, tvarkantiems savo objektus.
4. Teismas pažeidė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias kultūros paveldo apsaugos valstybinio administravimo funkcijas atliekančios institucijos ir kultūros paveldo objektų valdytojų teises ir pareigas.
1. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad tik po nuostolių nustatymo 2011 m. balandžio 27 d. akto Nr. RG-48 surašymo ieškovas įgijo teisę teikti reikalavimus. Pagal NKPAĮ, nustatęs nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus, ieškovas turi teisę teikti įstatymu pagrįstus apsaugos reikalavimus fiziniams ir juridiniams asmenims dar iki žalos atsiradimo, padidėjimo ir atkūrimo būdo ir nuostolių dydžio nustatymo (NKPAĮ 5 straipsnio 10 dalies 10, 18, 19, 20 punktai). 2009 metais nustatęs, kad laiptinės būklė nuolat blogėja ir nevykdomi NKPAĮ reikalavimai, ieškovas pradėjo teikti įstatymu pagrįstus reikalavimus organizuoti darbus, būtinus namo vertingosioms savybėms išsaugoti.
2. Teismas nepagrįstai aiškino, kad prielaidos atlikti tvarkomuosius paveldosaugos darbus atsirado tik po 2011 m. balandžio 27 d. nuostolių nustatymo akto Nr. RG-48 surašymo. Sistemiškai aiškinant NKPAĮ nuostatas, kultūros paveldo objekto valdytojai privalo ir be atskiro ieškovo pasiūlymo ar raginimo nuolatos prižiūrėti kultūros paveldo objektą (NKPAĮ 2 straipsnio 27 dalis), turi pareigą išsaugoti nekilnojamąją kultūros vertybę (NKPAĮ 14 straipsnio 3 dalis), pareigą tvarkyti nekilnojamąją kultūros vertybę (NKPAĮ 23 straipsnis), vadovaujantis apsaugos reglamentais (NKPAĮ 2 straipsnio 1 dalis). NKPAĮ 19 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintas draudimas naikinti ar kitaip žaloti nekilnojamosios kultūros vertybės vertingąsias savybes, o žala joms gali būti padaryta ir valdytojo neveikimu, išsaugojimo neužtikrinimu. Kultūros paveldo objektų valdytojai turi pareigą rodyti iniciatyvą tvarkyti, prižiūrėti kultūros paveldo objektą nuo valdymo pradžios, nelaukdami žalos atsiradimo ar padidėjimo bei aktų surašymo. Teisės aktai neatleidžia esamų valdytojų nuo pareigos pašalinti defektus, galimai atsiradusius ir iki jų valdymo pradžios. 
5. Teismas pažeidė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias tvarkomuosius paveldosaugos ir tvarkomuosius statybos darbus, konstatuodamas, kad kultūros paveldo objektų valdytojų atsakomybė už bendrų statybos darbų neorganizavimą pagal NKPAĮ negalima. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad, analizuojant susirašinėjimo su atsakovais ir UAB „Senamiesčio ūkis“ turinį, nebuvo reikalaujama atlikti tvarkomuosius paveldosaugos darbus. Pagal NKPAĮ 2 straipsnio 36 dalį tvarkomieji paveldosaugos darbai – tvarkybos darbai, atliekami pagal specialias technologijas, užtikrinančias autentiškumo išsaugojimą, o pagal 2 straipsnio 37 dalį tvarkomieji statybos darbai – statybos ar griovimo darbai, kaip apibrėžta Lietuvos Respublikos statybos įstatyme, atliekami kultūros paveldo objekte, jo teritorijoje ar apsaugos zonoje, kultūros paveldo vietovėje. Ieškovas reikalavo, kad bendraturčiai priimtų sprendimus dėl bendrojo naudojimo patalpų tvarkymo, o jei jie nuspręstų rengti projektą, jiems būtų išduotos projektavimo sąlygos. Kultūros paveldo statinių tvarkybos darbų metu gali būti atliekami tvarkomieji statybos darbai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-255-219/2015). Apibendrinant nurodytų teisės aktų nuostatas, kultūros paveldo objektui tvarkyti gali būti atliekami tiek tvarkomieji statybos darbai, tiek tvarkomieji paveldosaugos darbai, o dėl jų neorganizavimo ir neatlikimo laiku gali atsirasti žala kultūros paveldo objektui. Priklausomai nuo sužalojimų masto, būklei atkurti gali tekti atlikti ne tik tvarkybos darbus, bet ir tvarkomuosius statybos darbus (kapitalinį remontą, rekonstrukciją). Kultūros paveldo objektų valdytojų atsakomybė už nuostolius, padarytus dėl tvarkomųjų statybos darbų neorganizavimo laiku kultūros paveldo objekte, pagal NKPAĮ 29 straipsnį yra galima.
23. Atsakovai V. ir N. K. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
1. Už namo (duomenys neskelbtini) ir jo atskirų saugotinų elementų tinkamą išlaikymą ir išsaugojimą yra atsakingi visi šio objekto valdytojai – tiek daugiabučio namo (duomenys neskelbtini), tiek (duomenys neskelbtini) bendraturčiai, nes įsiteisėjusiu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. A6-894/2012 buvo konstatuota, jog (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) daugiabučių namų bendrojo naudojimo objektai yra bendri, todėl jų valdymas, įkaitant bendrijos steigimą, yra galimas taip pat tik bendras. Atsakovai V. ir N. K. nei kiekvienas atskirai, nei abu kartu niekada neturėjo balsų daugumos sprendžiant (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) bendrojo naudojimo objektų priežiūros ir valdymo klausimus, todėl ieškovo teiginiai, kad atsakovas V. K. galėjo pats vienas spręsti dėl ginčo laiptinės sutvarkymo, nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad nagrinėjamoje byloje tinkama atsakovė yra UAB „Senamiesčio ūkis“.
2. Priešingai negu nurodoma kasaciniame skunde, teismas nekonstatavo, kad ieškovas negalėjo reikšti ieškinio pagal NKPAĮ 29 straipsnio 2 dalį, nes nebuvo pasiūlęs visiems bendraturčiams atkurti iki sužalojimo buvusią nekilnojamąją kultūros vertybę. Teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų – atsakovų neteisėto neveikimo NKPAĮ 29 straipsnio kontekste.
3. Ieškovas faktiškai reikalavo ne žalos atlyginimo, o (duomenys neskelbtini) name esančios laiptinės remontui (restauravimui) reikalingos sumos, kuri nebūtų naudojama laiptinei sutvarkyti ir savo esme būtų kaip bauda valstybei. Ieškovas žalos atlyginimo reikalauja už sužalojimą tų vertingų laiptinės apdailos elementų, kurių trūkumai (defektai) jau egzistavo iki atsakovams įgyjant nuosavybę (duomenys neskelbtini) name, taip pat nustatant juos kaip vertingus elementus (2003 m.) ir jų vertingąsias savybes (2010 m.). Ieškovas neturi teisinio pagrindo reikalauti žalos atlyginimo už sužalojimą objekto, kuriam kultūros paveldo teisinė apsauga dar nebuvo suteikta ir taikoma. Be to, kultūros paveldo nesaugomų laiptinės elementų sužalojimais žala buvo padaryta ne kultūros paveldui, o butų ir kitų patalpų savininkams, todėl ieškovas dėl šios dalies net neturi reikalavimo teisės.
4. Kiti kasacinio skundo argumentai pateikti netinkamai interpretuojant pavienius teismo argumentus, neatsižvelgiant į visą teismo sprendimą ir iškreipiant teismo išvadas.
24. Atsakovai L. ir L. K., D. S. atsiliepimais į kasacinį prašo kasacinį skundą atmesti iš dalies, panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 2 d. nutartį ir Vilniaus apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinio reikalavimus atsakovams V. ir N. K. tenkinti, o kitiems atsakovams atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimuose nurodoma, kad ieškovas kasaciniame skunde iš esmės nepateikia jokių argumentų dėl žalos, padarytos nekilnojamajai kultūros vertybei, priteisimo iš atsakovų L. ir L. K., D. S., tokių argumentų nėra ir patikslintame ieškinyje. Atsakovai jokių ieškovo nurodytų teisės aktų pažeidimų, susijusių su ginčo laiptinės priežiūra, nepadarė, atvirkščiai, jie visada siekė, kad namo laiptinė būtų tinkamai sutvarkyta ir prižiūrima, tą pripažįsta ir ieškovas savo procesiniuose dokumentuose. Nepaisant atsakovų L. ir L. K., D. S. pastangų dėl atsakovų V. K. ir N. K. neteisėtų veiksmų (neveikimo), laiptinės tvarkymo klausimas nebuvo ir nėra sprendžiamas iki šiol, todėl atitinkamai ieškovo ieškinio reikalavimai turėtų būti tenkinami, priteisiant visuomenei padarytos žalos atlyginimą tik iš V. K. ir N. K.. Prašoma priteisti nuotolių atlyginimo suma bus pervesta į valstybės biudžetą ir neskirta ginčo laiptinės būklei atkurti. Taigi nebus pasiektas tikslas – atkurti iki sužalojimo buvusią namo laiptinės būklę.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl atsakomybės už kultūros paveldo objekto priežiūrą

25. Pagal NKPAĮ 14 straipsnio 3 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1244 redakcija) valdytojo pareiga yra rūpintis kultūros paveldo objekto išsaugojimu. Valdytojas privalo: 1) prižiūrėti kultūros paveldo objektą, jo teritoriją, vietovę, laiku šalinti atsiradusius defektus ir apsaugoti statinius nuo neigiamo aplinkos poveikio; patalpose, kurių interjeras vertingas, palaikyti reikiamą mikroklimatą; laiku atnaujinti želdinius, šalinti savaime užaugančius augalus, teritorijoje šienauti žolę ir genėti medžius, valyti šiukšles, šalinti taršos šaltinius; istorinius želdynus – kultūros paveldo objektus prižiūrėti ir tvarkyti pagal kultūros ministro patvirtintą paveldo tvarkybos reglamentą, skirtą istorinių želdynų tvarkybai ir suderintą su Aplinkos ministerija; 2) pranešti už apsaugą atsakingai institucijai apie nekilnojamajai kultūros vertybei iškilusią grėsmę, kurios pats pašalinti nepajėgia arba tam neturi reikiamos kvalifikacijos ar leidimo; 3) leisti kultūros ministro patvirtinta tvarka Departamento, savivaldybės paveldosaugos padalinio, taip pat Valstybinės kultūros paveldo komisijos nariams ir pareigūnams ar jų įgaliotiems specialistams apžiūrėti kultūros paveldo objektą ar vietovę, fiksuoti kultūros paveldo objekto ar vietovės būklę ir sutartomis sąlygomis atlikti tyrimus. Šiuo atveju šalys turi suderinti tyrimų trukmę, sklypų ribas, darbų atlikimo laiką ir nuostolių kompensaciją; 4) savivaldybės paveldosaugos padaliniui pateikti saugomo objekto ar objekto, kuriam pradėta paskelbimo saugomu procedūra, tvarkybos projektus ir visus projektus, kurių įgyvendinimas paveiktų tokio objekto aplinką; 5) sudaryti šio ir kitų įstatymų reikalavimus atitinkančias sąlygas visuomenei lankyti ir pažinti nekilnojamąsias kultūros vertybes; 6) leisti už apsaugą atsakingai institucijai kultūros paveldo objektą ženklinti tipinėmis ir (ar) individualiai sukurtomis lentomis ir rodyklėmis. Pagal NKPAĮ 2 straipsnio 39 dalį (2004 m. rugsėjo 28 d. įstatymo Nr. IX-2452 redakcija) valdytojas – kultūros paveldo objekto ir kitų nekilnojamųjų daiktų, esančių pavienio ar kompleksinio objekto teritorijoje arba vietovėje, savininkas ar kitoks valdymo teisių turėtojas.
26. Pagal NKPAĮ 29 straipsnio (2004 m. rugsėjo 28 d. įstatymo Nr. IX-2452 redakcija), reglamentuojančio žalos, padarytos nekilnojamosioms kultūros vertybėms, atlyginimą, 1 dalį juridiniai ir fiziniai asmenys, padarę žalos nekilnojamajai kultūros vertybei neteisėtais veiksmais pačiame saugomame objekte, jo teritorijoje ar apsaugos zonoje, privalo kiek įmanoma atkurti iki sužalojimo buvusią būklę ir atlyginti tiesioginius ir netiesioginius nuostolius, kuriuos patiria visuomenė ir valdytojas, jei žalą padarė ne pats valdytojas.
27. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas, kas atsakingas už žalą nekilnojamajai kultūros vertybei, kai žala nekilnojamajai kultūros vertybei padaryta dėl vertingųjų savybių turinčios laiptinės daugiabučiame name, kuris yra kultūros paveldo objektas, nepriežiūros ir defektų nepašalinimo, t. y. NKPAĮ 14 straipsnio 3 dalies 1 punkte (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1244 redakcija) nurodytų pareigų nevykdymo. Sprendžiant šį klausimą, būtina atsakyti į klausimą, kas yra ginčo laiptinės savininkas ir kam tenka pareiga prižiūrėti ginčo laiptinę, laiku šalinti joje atsiradusius defektus.

Dėl bendrojo naudojimo objektų nuosavybės teisės subjektų ir jų pareigos apmokėti bendrojo naudojimo objektų išlaikymo išlaidas

28. Pagal CK 4.82 straipsnio 1 dalį (čia ir toliau – CK 2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendrojo naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė–techninė ir kitokia įranga. Šis bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančių objektų sąrašas detaliau reglamentuojamas Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje (2000 m. birželio 20 d. įstatymo Nr. VIII-1741 redakcija), pagal kurią bendrojo naudojimo objektai – tai: 1) bendrosios konstrukcijos – pagrindinės daugiabučio namo laikančiosios (pamatai, sienos, perdenginiai, stogas) ir kitos konstrukcijos (balkonų bei laiptinių konstrukcijos, fasadų apdailos elementai, įėjimo į namą laiptai ir durys); 2) bendroji inžinerinė įranga – daugiabučio namo vandentiekio, kanalizacijos, dujų, šilumos, elektros, telekomunikacijų ir rodmenų tinklai, ventiliacijos kameros, vamzdynai ir angos, šildymo radiatoriai, elektros skydinės, liftai, televizijos kolektyvinės antenos ir kabeliai, šilumos mazgai, karšto vandens ruošimo įrenginiai, katilinės ir kita bendro naudojimo inžinerinė techninė įranga bendrojo naudojimo patalpose ar konstrukcijose, taip pat šie objektai, įrengti atskiriems gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų savininkams nuosavybės teise priklausančiose patalpose, jeigu jie susiję su viso namo inžinerinės techninės įrangos funkcionavimu ir jeigu jie nėra trečiųjų asmenų nuosavybė; 3) bendrojo naudojimo patalpos – daugiabučio namo laiptinės, holai, koridoriai, galerijos, palėpės, sandėliai, rūsiai, pusrūsiai ir kitos patalpos, jei jos nuosavybės teise nepriklauso atskiriems patalpų savininkams ar tretiesiems asmenims. Pagal Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 4 dalį (2001 m. spalio 9 d. įstatymo Nr. IX-532) patalpos – gyvenamosios patalpos (butai) ir negyvenamosios patalpos, esančios daugiabučiame name ir nustatyta tvarka įregistruotos Nekilnojamojo turto registre.
29. Taigi remiantis nurodytomis teisės normomis, daugiabučio namo laiptinės, kaip bendrojo naudojimo objekto, savininkai yra visi daugiabučiame name esančių butų ir kitų, tarp jų – gyvenamajame name esančių negyvenamosios paskirties, patalpų savininkai.
30. Kasaciniame skunde ieškovas teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog už namo laiptinės elementų tinkamos būklės išsaugojimą buvo atsakingi visi šio kultūros objekto valdytojai – daugiabučio namo bendraturčiai (arba tuo laikotarpiu buvę bendraturčiai) lygiais pagrindais. Pažymėtina, kad ieškinys dėl žalos, padarytos laiptinės vertingosioms savybėms, atlyginimo pareikštas ne visiems butų ir kitų patalpų savininkams, o tik tai daliai butų savininkų, kurių butai turi išėjimą į ginčo laiptinę ir ja naudojasi.
31. CK 4.83 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad buto ir kitų patalpų savininkai (naudotojai) bendrojo naudojimo objektus privalo valdyti, tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti. Pagal CK 4.82 straipsnio 3 dalį butų ir kitų patalpų savininkai privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui išlaikyti ir išsaugoti, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas, taip pat reguliariai daryti atskaitymus kaupti lėšas, kurios bus skiriamos namui atnaujinti.
32. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įstatymuose, reglamentuojančiuose daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų pareigas bendrosios dalinės nuosavybės teisės atžvilgiu, yra įtvirtinta bendroji taisyklė, jog bendraturtis privalo proporcingai prisidėti prie visų išlaidų, skirtų namui bei bendrosios dalinės nuosavybės objektams išlaikyti, išsaugoti, atnaujinti, jų būtiniems pagerinimams atlikti. Taikant šią taisyklę yra teisiškai nereikšminga bendrosios dalinės nuosavybės objektų, dėl kurių patiriamos išlaidos, funkcinė paskirtis, taip pat bendraturčio, kuriam taisyklė taikytina, naudojimosi ar nesinaudojimo tais objektais aplinkybės (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009).
33. Pagal kasacinio teismo praktiką, jei išlaidos yra susijusios su šių objektų išsaugojimu, pagerinimu ar atnaujinimu, tai jos priskirtinos prie bendrojo statinio bendrųjų objektų naudojimo išlaidų, paskirstytinų proporcingai visiems bendraturčiams, nepriklausomai nuo to, ar jie tiesiogiai naudojasi šiais objektais, jeigu nėra sudarytas atskirai naudojamų bendrojo naudojimo objektų aprašas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-79-378/2016, 18 punktas). Išimtis galima tik tuo atveju, jei bus sudarytas bendrojo naudojimo objektų, skirtų nepriklausomos, atskiros pastato dalies funkcionavimui ir jos naudotojų poreikiams tenkinti, aprašas. Tokiame bendrojo naudojimo objektų apraše šių objektų administratorius, pavyzdžiui, daugiabučio gyvenamojo namo bendrija, įvertindamas bendrojo naudojimo objektų funkcionalumą, atskirumą ir pan., iš anksto nustato tokių objektų valdymo ir naudojimosi jais tvarką ir sąlygas, kurios turi būti žinomos ir suprantamos bendrojo naudojimo objektų bendraturčiams. Bendrojo naudojimo objektų aprašas leidžia butų ir kitų patalpų savininkams įgyvendinti teisę susitarti dėl bendrojo naudojimo objektų valdymo ir naudojimo, tačiau ši teisė turi būti realizuota iki kylant teisiniams padariniams, pavyzdžiui, iki atsirandant konkrečioms bendrojo naudojimo objekto remonto išlaidoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-79-378/2016, 21 punktas).
34. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad ginčo laiptinės, kaip bendrojo naudojimo objekto, savininkai yra visi daugiabučiame name esančių butų ir kitų, tarp jų – gyvenamajame name esančių negyvenamosios paskirties, patalpų savininkai ir, atsižvelgiant į tai, kad bylą nagrinėję teismai nenustatė, kad ginčo laikotarpiu buvo sudarytas bendrojo naudojimo objektų aprašas, būtent jiems tenka pareiga padengti ginčo laiptinės  priežiūros išlaidas. Tačiau ginčo laiptinės, kaip bendrojo naudojimo objekto, valdymo teisių įgyvendinimas pasižymi tam tikra specifika, kuri nulemia, kam būtent tenka atsakomybė už bendrojo naudojimo objekto priežiūrą.

Dėl bendrojo naudojimo objektų valdymo teisės įgyvendinimo

35. CK 4.83 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad buto ir kitų patalpų savininkai (naudotojai) bendrojo naudojimo objektus privalo valdyti, tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti. Daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektams valdyti butų ir kitų patalpų savininkai steigia butų ir kitų patalpų savininkų bendriją arba sudaro jungtinės veiklos sutartį. CK 4.84 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu butų ir kitų patalpų savininkai neįsteigia gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties, taip pat jei bendrija likviduota arba nutraukta jungtinės veiklos sutartis, skiriamas bendrojo naudojimo objektų administratorius. Taigi įstatymas įtvirtina tris atskiras bendrojo naudojimo objektų valdymo formas. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad nagrinėjamu atveju tuo laikotarpiu, kai buvo padaryta žala kultūros paveldo objektui dėl ginčo laiptinės nepriežiūros ir defektų nepašalinimo, ginčo namo butų ir kitų patalpų savininkai jiems priklausančių bendrojo naudojimo objektų valdymo teises įgyvendino per bendrojo naudojimo objektų administratorių.
36. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų valdymo formų, yra nurodęs, kad daugiabučio namo administravimas – tai tam tikra įstatymo nustatyta daugiabučio namo valdymo forma, kuri naudojama tais atvejais, kai savininkai neįsteigia gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties. Tokio administravimo tikslas – išvengti situacijų, kai namo bendrojo naudojimo objektai yra neprižiūrimi dėl savininkų neveiklumo ar nesant jų bendro sutarimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-505-706/2015; 2016 m. vasario 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-97-421/2016 18 punktą; 2016 m. vasario 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-114-684/2016 25 punktą).
37. Daugiabučio namo administratorius tuo atveju, kai bendrojo naudojimo objektams valdyti butų ir kitų patalpų savininkai neįsteigia bendrijos arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties, veikia pagal savivaldybės patvirtintus nuostatus, turtą jis administruoja CK 4.240 straipsnio, nustatančio paprastojo administravimo turinį, pagrindu, jo veiklai mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) taikomos CK ketvirtosios knygos XIV skyriaus „Kito asmens turto administravimas“ normos (CK 4.84 straipsnio 2, 3, 6 dalys). Turto paprastojo administravimo atveju administratorius atlieka visus veiksmus, būtinus turtui išsaugoti arba jo naudojimui pagal tikslinę paskirtį užtikrinti (CK 4.239 straipsnis). Pagal Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603 (2004 m. sausio 5 d. nutarimu Nr. 3 redakcija), reglamentavimą, pagrindinis administratoriaus uždavinys – įgyvendinti Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytus privalomuosius reikalavimus, susijusius su daugiabučio namo (toliau vadinama – namas) bendrojo naudojimo objektų, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka namui priskirto žemės sklypo naudojimu ir priežiūra (4 punktas). Administratorius, be kita ko, turi teisę priimti sprendimus dėl namo bendrojo naudojimo objektų naudojimo ir priežiūros privalomųjų reikalavimų įgyvendinimo, susijusius su namo bendrųjų konstrukcijų, bendrojo naudojimo patalpų, bendrosios inžinerinės įrangos priežiūra ir remontu, siekiant išsaugoti ir atkurti jų normatyvines savybes (6.1 punktas).
38. Pagal CK 4.83 straipsnio 4 dalį buto ir kitų patalpų savininkas (naudotojas) neprivalo apmokėti išlaidų, dėl kurių jis nėra davęs sutikimo ir kurios nesusijusios su įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais arba dėl kurių nėra priimta administratoriaus ar butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimo sprendimo šio kodekso 4.84 ir 4.85 straipsniuose nustatyta tvarka. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad toks teisinis reglamentavimas reiškia, jog išlaidas galima atsisakyti mokėti dviem atvejais: 1) kai dėl jų teisės aktų nustatyta tvarka nėra priimto sprendimo ir 2) kai butų ir kitų patalpų savininkas nėra davęs sutikimo dėl šių išlaidų. Antruoju atveju būtina dar viena sąlyga – išlaidos turi būti nesusijusios su privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009). CK 4.83 straipsnio 4 dalyje nustatytų išimčių taikymas galimas tik tada, kai išlaidos yra nesusijusios su įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-305/2012). Taigi kai išlaidos dėl bendrojo naudojimo objektų susijusios su privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais, tai pareiga apmokėti pastarąsias išlaidas nepriklauso nuo buto ir kitų patalpų savininko sutikimo.
39. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pažymi, kad bendrojo naudojimo objektų administratorius priima sprendimus dėl namo bendrojo naudojimo objektų naudojimo ir priežiūros privalomųjų reikalavimų įgyvendinimo, o butų ir kitų patalpų savininkai turi pareigą padengti bendrojo naudojimo objektų išlaikymo išlaidas, susijusias su įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais, net ir tais atvejais, kai dėl jų nėra priimto butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimo sprendimo ar kitu būdu išreikšto butų ir kitų patalpų savininkų sutikimo.
40. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tais atvejais, kai statinys yra kultūros paveldo objektas, tai privalomieji tokio statinio naudojimo ir priežiūros reikalavimai yra nustatyti ne tik Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. 351 patvirtintame statybos techniniame reglamente (STR) 1.12.05:2002 „Gyvenamųjų namų naudojimo ir priežiūros privalomieji reikalavimai ir jų įgyvendinimo tvarka“ (2002 m. liepos 1 d. įsakymo Nr. 351 redakcija), bet ir NKPAĮ. Tokie privalomieji statinio, kaip kultūros paveldo objekto, naudojimo ir priežiūros reikalavimai apima ir NKPAĮ 14 straipsnio 3 dalies 1 punkte (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1244 redakcija) nustatytus reikalavimus prižiūrėti kultūros paveldo objektą, jo teritoriją, vietovę, laiku šalinti atsiradusius defektus ir apsaugoti statinius nuo neigiamo aplinkos poveikio.
41. Taigi tiek asmenims, nuosavybės teise įsigijusiems butus ir kitas patalpas daugiabučiame name, pripažintame kultūros paveldo objektu, tiek bendrojo naudojimo administratoriui, paskirtam valdyti bendrojo naudojimo objektus tokiame name, dėl kultūros paveldo objekto statuso teisės aktais yra nustatytos papildomos pareigos. 
42. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad už privalomųjų statinio naudojimo ir priežiūros reikalavimų, nustatytų NKPAĮ, kiek tai susiję su bendrojo naudojimo objektais, esančiais kultūros paveldo objektu pripažintame daugiabučiame name, įgyvendinimą tais atvejais, kai neįsteigta gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrija ar nesudaryta jungtinės veiklos sutartis ir todėl paskirtas bendrojo naudojimo objektų administratorius, atsako būtent bendrojo naudojimo objektų administratorius ir jam juos įgyvendinant nereikia butų ir kitų patalpų savininkų sutikimo (sprendimo). Taigi nagrinėjamu atveju ieškinys dėl žalos, padarytos kultūros paveldo objektui dėl ginčo laiptinės, kaip bendrojo naudojimo objekto, nepriežiūros ginčo laikotarpiu turėjo būti pareikštas bendrojo naudojimo objektų administratoriui.

Dėl žalos atlyginimo pagal NKPAĮ

43. Pagal NKPAĮ 29 straipsnio, reglamentuojančio žalos, padarytos nekilnojamosioms kultūros vertybėms, atlyginimą, 1 dalį (2004 m. rugsėjo 28 d. įstatymo Nr. IX-2452 redakcija), juridiniai ir fiziniai asmenys, padarę žalos nekilnojamajai kultūros vertybei neteisėtais veiksmais pačiame saugomame objekte, jo teritorijoje ar apsaugos zonoje, privalo kiek įmanoma atkurti iki sužalojimo buvusią būklę ir atlyginti tiesioginius ir netiesioginius nuostolius, kuriuos patiria visuomenė ir valdytojas, jei žalą padarė ne pats valdytojas. Pagal NKPAĮ 29 straipsnio 2 dalį (2004 m. rugsėjo 28 d. įstatymo Nr. IX-2452 redakcija), už saugomo objekto ar vietovės apsaugą atsakinga institucija privalo pasiūlyti žalą padariusiam asmeniui atkurti iki sužalojimo buvusią būklę ir atlyginti visuomenės patirtus nuostolius. Jeigu nesutariama, Departamentas teikia ieškinius teismui dėl visuomenei padarytos žalos atlyginimo ir nuostolių išieškojimo. Pagal NKPAĮ 29 straipsnio 3 dalį (2004 m. rugsėjo 28 d. įstatymo Nr. IX-2452 redakcija), į tiesioginius valstybės patirtus nuostolius gali būti įskaičiuojamos valstybės ir savivaldybių biudžetų išlaidos sužaloto objekto tvarkybai, negautos pajamos iš turizmo, nepažinto mokslinių duomenų šaltinio ir švietimo bei lavinimo priemonės praradimas. Valstybės ir savivaldybių biudžetų išlaidos prarastai ar sužalotai vertybei atskleisti ir jai apsaugoti gali būti įskaičiuojamos į netiesioginius nuostolius.
44. Taigi, šiame straipsnyje nustatyta, kad žalą padaręs asmuo privalo atkurti iki sužalojimo buvusią padėtį ir atlyginti nuostolius, o institucija, atsakinga už objekto apsaugą, visų pirma pasiūlo žalą padariusiam asmeniui atkurti iki sužalojimo buvusią padėtį ir atlyginti nuostolius, o jeigu nesutariama, tada kreipiasi su ieškiniu į teismą dėl visuomenei padarytos žalos atlyginimo ir nuostolių išieškojimo. Detalizuojant nuostolių sąvoką, šiame straipsnyje prie nuostolių priskiriamos valstybės ir savivaldybių biudžetų išlaidos sužaloto objekto tvarkybai, negautos pajamos iš turizmo, nepažinto mokslinių duomenų šaltinio ir švietimo bei lavinimo priemonės praradimas, prie netiesioginių nuostolių – valstybės ir savivaldybių biudžetų išlaidos prarastai ar sužalotai vertybei atskleisti ir jai apsaugoti, valstybės ir savivaldybių biudžetų išlaidos prarastai ar sužalotai vertybei atskleisti ir jai apsaugoti. Sistemiškai aiškinant NKPAĮ 29 straipsnio (2004 m. rugsėjo 28 d. įstatymo Nr. IX-2452 redakcija) nuostatas, būtent atkūrimui iki sužalojimo buvusios būklės kaip žalos atlyginimo būdui įstatymas teikia pirmenybę.
45. Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad Kultūros paveldo departamento prašymas priteisti nuostolius, kurie apskaičiuoti kaip darbų, reikalingų atkurti iki sužalojimo buvusią būklę, kaina, nurodant, kad priteista suma nebus panaudota to konkretaus sužaloto objekto tvarkybai, neprašant atkurti iki sužalojimo buvusios būklės, neatitinka NKPAĮ 29 straipsnio (2004 m. rugsėjo 28 d. įstatymo Nr. IX-2452 redakcija) reikalavimų ir žalos atlyginimu siekiamų tikslų, nes šiuo atveju nei bus atkurta iki sužalojimo buvusi būklė, nei patirta biudžeto išlaidų sužaloto objekto tvarkybai.
46. Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą argumentų kaip neturinčių reikšmės bylos baigčiai.

Dėl bylos procesinės baigties

47. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pagal pareikštą ieškinį atsakove turėtų būti ginčo namo bendrojo naudojimo objektų administratorė UAB „Senamiesčio ūkis“, ir atsižvelgiant į tai, jog ieškovas nesutiko keisti pradinių atsakovų tinkamu atsakovu (CPK 45 straipsnis), ieškinys atmestinas. Taigi nors apeliacinės instancijos teismas ne visas materialiosios teisės normas, reglamentuojančias atsakomybę už žalą kultūros paveldo objektui, taikė ir aiškino tinkamai, bet priėmė iš esmės teisingą nutartį palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą atmesti ieškinį. Kasacinio teismo ne kartą pabrėžta, kad vien netinkamos teisės normos pritaikymas, jeigu, pritaikius tinkamą teisės normą, rezultatas išliktų toks pat, nėra pagrindas naikinti iš esmės teisėtą teismo sprendimą (nutartį), nes įstatymas draudžia naikinti teismo sprendimą (nutartį) formaliais pagrindais (CPK 328 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-135/2008; kt.). Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas nurodyta, sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina galioti.  

Dėl bylinėjimosi išlaidų

48. Netenkinus ieškovo kasacinio skundo, atsakovui V. K. priteistinos bylinėjimosi išlaidos  už advokato pagalbą rengiant atsiliepimą į kasacinį skundą (CPK 98 straipsnis). Atsakovas V. K. patyrė 1974,72 Eur išlaidų už advokato pagalbą parengiant atsiliepimą į kasacinį skundą. Pagal Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.), 7 ir 8.14 punktus už atsiliepimą į kasacinį skundą priteistinas maksimalus 1389,92 Eur (1,7 × 817,6) užmokesčio už advokato teikiamą teisinę pagalbą dydis. CPK 98 straipsnio 2 dalyje, Rekomendacijų 2 punkte išvardyti kriterijai, į kuriuos teismas atsižvelgia nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį. Atsižvelgdama į tai, kad byla nėra sudėtinga, kad atsiliepime į kasacinį skundą nekeliama sudėtingų teisės klausimų, kad advokatė, surašiusi atsiliepimą į kasacinį skundą, dalyvavo bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovui V. K. iš ieškovo priteistinas 500 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.
49. Kasaciniame teisme patirta 101,93 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 9 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus ieškovo kasacinio skundo, šių išlaidų atlyginimas valstybės naudai priteistinas iš ieškovo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 96 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 2 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui V. K. (duomenys neskelbtini) iš ieškovo Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos (j. a. k. 188692688) 500 (penkis šimtus) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo kasaciniame teisme.

Priteisti valstybei iš ieškovo Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos (j. a. k. 188692688) 101,93 Eur (vieną šimtą vieną Eur 93 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                          Alė Bukavinienė

Birutė Janavičiūtė

Donatas Šernas