Civilinė byla Nr. e2A-1857-794/2022

Teisminio proceso Nr. 2-52-3-03185-2021-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.39.2.5.5; 2.6.10.5.2.4; 3.3.1.20; 3.3.1.18.1

(S)

VILNIAUS apygardos teismas

N u t a r t i s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. spalio 27 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaclovo Pauliko (pirmininkas ir pranešėjas), Rūtos Petkuvienės ir Ingos Staknienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės (apeliantės) mažosios bendrijos „Elbira“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. balandžio 28 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-443-1141/2022 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Aminex“ ir mažajai bendrijai (toliau – MB) „Elbira“ dėl nuostolių atlyginimo regreso teise, trečiasis asmuo Baltarusijos pilietis A. H. (A. H.).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

0       I. Ginčo esmė

1.       Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti solidariai iš atsakovių UAB „Aminex“ ir MB „Elbira“ 3 258,00 Eur nuostolių ir 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

2.       Ieškovas nurodė, kad 2018 m. gruodžio 18 d. Nyderlanduose dėl A. H., vairavusio atsakovės UAB „Aminex“ naudojamą transporto priemonę MAN, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – vilkikas), kaltės įvyko eismo įvykis, kuriuo metu buvo padaryta žala. MB „Elbira“ eismo įvykio dieną buvo vilkiko savininkė. Vilkikas nebuvo apdraustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, kaip tai numato Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas (toliau – TPVCAPDĮ). Atsižvelgiant į tai, kad minėtas eismo įvykis įvyko Nyderlanduose ir kad jo metu žala buvo padaryta Lietuvos Respublikoje registruota bei transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu neapdrausta transporto priemone, Nyderlandų nacionalinis draudikų biuras atlygino eismo įvykio metu padarytą žalą bei pateikė ieškovui 3 258,00 Eur dydžio reikalavimą. Ieškovas, sumokėjęs reikalaujamą sumą, kreipėsi į atsakovus, reikalaudamas grąžinti ieškovo Nyderlandų nacionaliniam draudikų biurui sumokėtą sumą, tačiau atsakovai reikalaujamos sumos ieškovui nesumokėjo.

3.       Atsakovė MB „Elbira“ atsiliepime prašė ieškinį jos atžvilgiu atmesti, o dėl ieškinio patenkinimo kitos atsakovės atžvilgiu spręsti teismo nuožiūra. MB „Elbira“ nurodė, kad 2017 m. gruodžio 25 d. buvo sudaryta Transporto priemonės nuomos sutartis 2017/12/25 (toliau – Nuomos sutartis), pagal kurią MB „Elbira“ išnuomojo vilkiką UAB „Aminex“ laikotarpiui nuo 2018 m. sausio 31 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d. Nuomos sutarties 2.3.3 punktu atsakovė UAB „Aminex“ įsipareigojo apdrausti vilkiką. Sudarius Nuomos sutartį ir perdavus vilkiką UAB „Aminex“, ši bendrovė tapo vilkiko valdytoja (naudotoja), turėjusi pareigą apdrausti vilkiką. Apie tai, kad UAB „Aminex“ šios pareigos neįvykdė atsakovė MB „Elbira“ nurodė, jog nežinojo ir negalėjo žinoti, o nežinodama negalėjo sudaryti draudimo sutarties. MB „Elbira“ nurodė, kad prašomas priteisti nuostolių dydis yra nepagrįstas, nes neaišku, kuo remiantis buvo paskaičiuotos 6,64 Eur dydžio palūkanos, 102,85 Eur bylos tvarkymo išlaidos ir 734,00 Eur dydžio neteisminės išlaidos. Pažymėjo, kad ieškovas sumokėjo Nyderlandų nacionaliniam draudikų biurui per didelį administravimo mokestį, be to, prašo per didelių procesinių palūkanų, nes šalių nesieja sutartiniai santykiai.

4.       Ieškovas pateiktame dublike nurodė, kad ieškinį palaiko ieškinyje ir dublike nurodytais argumentais, prašo ieškinį tenkinti.

5.       Atsakovė MB „Elbira“ pateiktame triplike palaikė poziciją, išdėstytą atsiliepime į ieškinį, prašė ieškinį atmesti, priteisti patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

6.       Atsakovė UAB „Aminex“ pateikė teismui duomenis, kad trečiasis asmuo A. H. yra Baltarusijos pilietis, kuris jų bendrovėje nebedirba.

II.        Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7.       Vilniaus regiono apylinkės teismas 2022 m. balandžio 28 d. sprendimu ieškovo ieškinį tenkino: priteisė ieškovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui solidariai iš atsakovių UAB „Aminex“ ir MB „Elbira“ 3 258,00 Eur nuostolių atlyginimo, 6 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021 m. spalio 18 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei iš abiejų atsakovių lygiomis dalimis po 125,53 Eur bylinėjimosi išlaidų; priteisė valstybei iš atsakovės UAB „Aminex“ 5,78 Eur bylinėjimosi išlaidų ir priteisė valstybei iš atsakovės MB „Elbira“ 5,78 Eur bylinėjimosi išlaidų.

8.       Teismas nurodė, jog atsakovės MB „Elbira“ argumentai, susiję su tuo, kad UAB „Aminex“ darbuotojas galimai nebuvo kaltas dėl eismo įvykio nagrinėjamu atveju (sprendžiant dėl MB „Elbira“ atsakomybės) neturi teisinės reikšmės, nes ieškovas reikalauja nuostolių priteisimo regreso teise iš atsakovės MB „Elbira“ ne dėl to, kad UAB „Aminex“ darbuotojas buvo kaltas dėl eismo įvykio, o dėl to, kad MB „Elbira“ nesilaikė įstatyme nustatytos transporto priemonės savininko pareigos apdrausti transporto priemonę bei nesilaikė įstatyme įtvirtinto draudimo – neleisti naudotis kitam asmeniui transporto priemone neapdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu.

9.       Teismas nustatė, jog ieškovas 2020 m. vasario 12 d. raštu kreipėsi į atsakovę UAB „Aminex“, prašydamas kuo skubiau užpildyti pranešimo apie eismo įvykį formą. Ieškovas šiame rašte taip pat nurodė, kad jei UAB „Aminex“ mano, kad nėra atsakinga už eismo įvykį ir padarytą žalą, tai ji turėtų nedelsiant apie tai informuoti Nyderlandų nacionalinį draudikų biurą ir aktyviai dalyvauti žalos administravimo procese. Ieškovas šiame rašte nurodė ir kasacinio teismo praktiką, pagal kurią UAB „Aminex“ elgesys priešingu atveju bus įvertintas kaip pasyvumas ir galimai turės neigiamos įtakos tik ieškinio bylos nagrinėjimo metu pateiktų prieštaravimų vertinimui. Byloje nėra duomenų, jog teisėtas vilkiko valdytojas (UAB „Aminex“) būtų sureagavęs į šį ieškovo raštą, užpildęs pranešimo apie eismo įvykį formą, teikęs kokius nors paaiškinimus ieškovui ar Nyderlandų nacionaliniam draudikų biurui. Prieštaravimų dėl savo atsakomybės atsakovė UAB „Aminex“ neteikė ir bylos nagrinėjimo teisme metu, todėl teismas vertino, jog ieškovės ieškinys šios atsakovės atžvilgiu taip pat yra tenkintinas.

10.       Teismas atsakovės MB „Elbira“ argumentus, jog į bylą nepateikti jokie paaiškinimai bei įrodymai, kurių pagrindu iš atsakovių galėtų būti priteisiami 800,00 Eur asmens žalos atlyginimui, 734,00 Eur teisinės pagalbos išlaidų, 102,85 Eur remonto įstaigos suma už bylos tvarkymą bei 6,64 Eur palūkanų, atmetė kaip nepagrįstus. Teismas nurodė, kad 800,00 Eur išlaidas pagrindžia byloje esantis 2020 m. birželio 30 d. Nyderlandų transporto priemonių draudiko biuro ir B. J. L. pasirašytas Pretenzijų sureguliavimo susitarimas su mokesčių garantija, kuriame nurodyta, kad 2019 m. gruodžio 18 d. B. J. L. pateko į eismo įvykį, kurį sukėlė transporto priemonė, kurios valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir dėl to patyrė sužalojimų. Minėto susitarimo 1 punkte nurodyta, kad nustatoma, kad B. J. L. materialinė ir nematerialinė žala, kurią jis patyrė ir dar patirs dėl nelaimingo atsitikimo, yra lygi 800,00 Eur (neįskaitant neteisminių išlaidų). Taip pat neteisminių išlaidų dydį patvirtina byloje esantis teisininkės N. W. 2020 m. liepos 1 d. elektroninis laiškas, adresuotas Nyderlandų transporto priemonių draudikų biurui. Teismas nurodė, jog byloje taip pat yra duomenys apie tai, kad 2020 m. kovo 30 d. buvo išmokėta 6,64 Eur palūkanų (palūkanų laikotarpio pradžia nurodyta, jog yra 2019 m. gruodžio 18 d.) bei 102,85 Eur nepriklausomos ekspertizės išlaidų pagal 2020 m. sausio 7 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 3066523, kurioje konstatuota, kad automobilis „Volvo V40“ neremontuotinas. Kitų išlaidų atsakovė MB „Elbira“ byloje neginčijo, todėl teismas atskirai dėl jų nepasisakė. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad ieškovas į bylą pateikė įrodymus, pagrindžiančius prašomą priteisti nuostolių dydį.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

11.       Apeliaciniu skundu atsakovė (apeliantė) MB „Elbira“ prašo panaikinti 2022 m. balandžio 28 d. Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimo dalį, kuria ieškovui iš atsakovės MB “Elbira“ priteista 3 258,00 Eur nuostolių, 6 proc. dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2021 m. spalio 18 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 125,33 Eur bylinėjimosi išlaidų, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atsakovės MB “Elbira“ atžvilgiu atmesti. Taip pat prašo perskirstyti šalių turėtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme ir priteisti atsakovei iš ieškovo jos bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

11.1.       Apeliantė nurodo, jog nėra jos neteisėtų veiksmų, nes ji apdraustą Vilkiką perdavė teisėtam naudotojui atsakovei UAB „Aminex“ ir Nuomos sutartimi buvo nustatytas aiškus ir imperatyvus reikalavimas ir toliau apdrausti bei naudoti tik apdraustą Vilkiką. Esant teisėtam transporto priemonės valdymui Nuomos sutarties pagrindu, atsakomybė už draudimo sutarties sudarymą tenka transporto priemonės naudotojui atsakovei UAB „Aminex“; o jos įregistravimas viešame registre vertintinas siekiu informuoti apie asmenį, kuris teisėtai naudojasi transporto priemone.

11.2.       Apeliantė nurodo, jog byloje išvis nebuvo įrodinėjami jos neteisėti veiksmai. Tiek ieškovas, tiek teismas juos preziumavo, konstatuodami faktą, kad įvykio metu Vilkikas nebuvo apdraustas. Nėra pagrindo teigti, kad apeliantės civilinei atsakomybei taikyti pakanka vien konstatuoti, kad įvykio metu apeliantė buvo Vilkiko savininkė ir dėl šio Vilkiko nebuvo sutaryta jo valdytojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis.

11.3.       Apeliantės teigimu, teismas visiškai nepagrįstai rėmėsi 2010 m. spalio 7 d. Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr.3K-7-300/2010. Ši teismo nutartis buvo priimta visiškai kitomis faktinėmis aplinkybėmis.

11.4.       Apeliantė pažymi, kad teismas visiškai nemotyvavo, kodėl atmetė jos atsikirtimus, susijusius su Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.253 straipsnio taikymu. Mano, jog egzistuoja pagrindai apeliantę atleisti nuo civilinės atsakomybės arba mažinti iš jos priteistiną sumą.

11.5.       Apeliantė nurodo, jog teismas nepagrįstai atmetė jos argumentus dėl to, kad ieškovas byloje neįrodė, kad dėl įvykio yra kaltas Vilkiko vairuotojas. Teigia, jog byloje nėra pateikta jokių tinkamų įrodymų, kas ir kodėl laikytinas kaltu dėl įvykio. Teismas atsakovės UAB „Aminex“ atsakomybę už įvykį pripažino vien tik remdamasis tuo faktu, kad ji byloje buvo pasyvi ir neginčijo savo atsakomybės, o apeliantės argumentus dėl neįrodytos Vilkiko vairuotojo kaltės nepagrįstai atmetė vien dėl to, kad apeliantės atsakomybė yra susijusi su draudimo sutarties nesudarymu, o ne su pačiu įvykiu.

11.6.       Ieškovas nepagrindė išimtinės Nyderlandų nacionaliniam draudikų biuro kompetencijos, nustatant už įvykį atsakingą asmenį. Pagal eismo įvykio deklaracija nėra galimybės nustatyti, kad kaltas dėl eismo įvykio yra tik Vilkiko vairuotojas. Nekonstatavus Vilkiko valdytojo atsakomybės už įvykį, nėra pagrindo priteisti iš abiejų atsakovų ieškovo išmokėtas Nyderlandų nacionaliniam draudikų biurui sumas.

11.7.       Apeliantės teigimu, ieškovas nepateikė tinkamų įrodymų, kad įvykio metu tokia žala buvo padaryta, t. y. žala nėra fiksuota nei eismo įvykio deklaracijos, apie ją nenurodyta ir Nyderlandų nacionaliniam draudikų biuro raštuose, nėra net nukentėjusio asmens paaiškinimo ar reikalavimo atlyginti tokią žalą.

11.8.       Apeliantė pažymėjo, jog šiuo atveju nėra jokio pagrindo taikyti CK 6.210 straipsnio 2 dalį ir priteisti didesnes nei 5 proc. metines palūkanas, nes šalių nesieja sutartiniai santykiai. Mano, jog ši nuostata gali būti taikoma tik tada, kad abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys ir tik šalių sutartiniams santykiams.

12.       Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

12.1.       Ieškovo teigimu, pareiga drausti įregistruotas transporto priemones numatyta įregistruotų transporto priemonių savininkams. Šalys savo susitarimu negali pakeisti imperatyvių teisės normų, nustatančių civilinę atsakomybę, jos formą ar dydį. Už žalą atsakingo asmens (šiuo atveju – UAB „Aminex“ (CK 6.265, 6.270 straipsniai) ir asmens, atsakingo už draudimo sutarties sudarymą (šiuo atveju – apeliantė) atsakomybė yra solidari, kadangi Nyderlandų nacionaliniam draudikų biuras, pagal TPVCAPDĮ atlyginęs žalą nukentėjusiam asmeniui, patyrė nuostolius, kurie atsirado dėl abiejų šių asmenų neteisėtų veikų ir kaltės.

12.2.       Ieškovas pažymėjo, jog apeliantė nevykdė besąlyginės plačios apimties pareigos apdrausti jai priklausančią transporto priemonę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, todėl neigiamos pasekmės dėl jai nustatytos įstatymu pareigos nevykdymo tenka tik apeliantei.

12.3.       Ieškovas nurodo, jog pateikė visus A. H. kaltę bei eismo įvykio metu padarytos  žalos dydį pagrindžiančius įrodymus, kurie yra pakankami Nyderlanduose. Paaiškino, jog eismo įvykio kaltininkas nustatytas remiantis eismo įvykio deklaracija, policija buvo atvykusi į įvykio vietą, tačiau įvykio protokolo nepildė ir tyrimo nevykdė, nes Nyderlanduose nėra imperatyvaus reikalavimo kviesti į įvykio vietą policiją, kuri vykdytų tyrimą ir pildytų protokolą kaltininkui nustatyti. Taigi eismo įvykio deklaracija yra dokumentas, kurio pagrindu nustatyta atsakomybė dėl šio įvykio. Pažymėjo, jog Vilkiko MAN, Valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojo A. H. atsakomybė pripažinta remiantis Nyderlandų Kelių eismo įstatymo (Road Traffic Act 1994 (WVW 1994) 54 straipsniu, kuris reglamentuoja eismo įvykio dalyvio pareigą keičiant juostą praleisti kitus eismo dalyvius.

12.4.       Tais atvejais, kai byloje įrodymus teikia tik ieškovas, o atsakovė kelia tik nepagrįstas abejones, teismas neturi realaus pagrindo abejoti ieškovo reikalavimo pagrįstumu, tuo labiau, kuomet jis yra paremtas išimtinę kompetenciją, apimančią ir užsienio valstybėje taikomų teisės aktų nuostatų aiškinimą, administruoti eismo įvykio metu padarytą žalą turinčio subjekto – Nyderlandų nacionalinio draudikų biuro pateiktais įrodymais, kurie paremti Nyderlandų teisės aktų nuostatomis.

12.5.       Pažymėjo, kad vien tik abejonių pagrindu eismo įvykio metu padarytos žalos atlyginimo naštos perkėlimas nuo žalą neapdrausta transporto priemone padariusio asmens sąžiningiems draudėjams, kurių mokamų įmokų dalis yra skirta nacionalinių draudikų biurų veiklos užtikrinimui, prieštarautų ir CK 1.5 straipsnio nuostatose įtvirtintiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13.       Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

14.       Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

15.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

16.       Nagrinėjamu atveju tikslinga nurodyti tai, kad pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo teisingai, sąžiningai, protingai taikyti bei aiškinti įstatymus tam, jog tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga; kad pagal CPK 176 straipsnio nuostatas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, jog egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku; kad pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis); kad pagal CPK 185 straipsnį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Taigi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai, ieškovo apeliacinio skundo motyvai šioje nutartyje yra analizuojami remiantis būtent nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų bei nustatytų teisinių, faktinių aplinkybių visetu (CPK 3 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009 etc.).

17.       Pažymėtina, jog sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (LAT 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teisėjų kolegija apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

18.       Bylos duomenimis nustatyta, jog 2017 m. gruodžio 25 d. tarp UAB „Aminex“ ir MB „Elbira“ buvo sudaryta Transporto priemonės nuomos sutartis 2017/12/25, kuria MB „Elbira“ atsakovei UAB „Aminex“ išnuomojo transporto priemonę (vilkiką). MB „Elbira“ atsakovei UAB „Aminex“ perdavė Vilkiką, jo registracijos liudijimą ir raktus (Nuomos sutarties 1.2, 2.2 p.) – atsakovė UAB „Aminex“, kaip Vilkiko nuomininkė, pagal Nuomos sutarties 2.3.3 įsipareigojo laiku atlikti transporto priemonės techninę apžiūrą ir visam nuomos laikotarpiui apdrausti transporto priemonę kasko ir transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės privalomuoju draudimais. Atsakovė UAB „Aminex“, kaip Vilkiko nuomininkė, pagal Nuomos sutarties 2.3.5 punktą privalo atsakyti už žalą padarytą tretiesiems asmenims naudojant transporto priemonę. Pagal Nuomos sutarties 3.2 punktą nuomininkas atsako už transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą ir privalo atlyginti bet kokią žalą (nuostolius) sąlygotus netinkamu ir/ar nesavalaikiu tokios sutarties sudarymu.

19.       Nuomos sutartis buvo realiai vykdoma – mokamas nuomos mokestis, atsakovė UAB „Aminex“ atliko Vilkiko aptarnavimo ir remonto darbus, tokiu būdu Vilkiko valdytoja, sudarius Nuomos sutartį ir jį perdavus, tapo atsakovė UAB „Aminex“, kuri Vilkiko valdytoja Registracijos liudijime įrašyta nuo 2017 m. gruodžio 29 d.

20.       2019 m. gruodžio 18 d. Nyderlanduose įvyko eismo įvykis, kuriame dalyvavo dvi transporto priemonės: Lengvasis automobilis VOLVO V40, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojamas L. B.; Vilkikas, kurį vairavo atsakovės UAB „Aminex“, darbuotojas A. H..

21.       Atsižvelgiant į tai, kad minėtas eismo įvykis įvyko Nyderlanduose ir kad jo metu žala buvo padaryta Lietuvos Respublikoje registruota bei transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu neapdrausta transporto priemone, Nyderlandų nacionalinis draudikų biuras atlygino eismo įvykio metu padarytą žalą bei pateikė ieškovui 3 258,00 Eur dydžio reikalavimą. Ieškovas, sumokėjęs reikalaujamą sumą, kreipėsi į atsakoves, reikalaudamas grąžinti ieškovo Nyderlandų nacionaliniam draudikų biurui sumokėtą sumą, tačiau atsakovės reikalaujamos sumos ieškovui nesumokėjo.

Dėl apeliantės atsakomybės už pareigos apdrausti transporto priemonę nevykdymą

22.       Apeliantės teigimu, pareiga apdrausti transporto priemonę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu buvo nustatyta UAB „Aminex“, todėl ji ir yra atsakinga už šios pareigos neįvykdymą. Apeliantės nuomone, ji neatliko jokių neteisėtų veiksmų, nes UAB „Aminex“ nuomos sutartimi buvo nustatytas aiškus ir imperatyvus reikalavimas ir toliau apdrausti bei naudoti tik apdraustą transporto priemonę.

23.       Pagal TPVCAPDĮ įtvirtintą teisinį reglamentavimą tuo atveju, kai žala padaroma neapdrausta transporto priemone, draudimo išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims išmoka Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras (TPVCAPDĮ straipsnio 1 dalies 1 punktas).

24.       Pažymėtina, kad naudojama transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji yra įregistruota (TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1 dalis). Remiantis TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalimi, už draudimo sutarties sudarymą šio įstatymo 43 straipsnio nustatyta tvarka atsako transporto priemonės savininkas. Jeigu transporto priemonė naudojama asmens, kuris transporto priemonę naudoja pagal lizingo (finansinės nuomos), išperkamosios nuomos ar pagal kitą panašaus pobūdžio sutartį, už draudimo sutarties sudarymą yra atsakingas šis asmuo. Jeigu transporto priemonė priklauso keliems asmenims bendrosios nuosavybės teise, už draudimo sutarties sudarymą šie asmenys atsako solidariai, jeigu jie nėra susitarę kitaip. Pagal TPVCAPDĮ 4 straipsnio 3 dalį, šio straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys ir transporto priemonės valdytojai negali naudoti patys ir leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonės.

25.       Kasacinis teismas pažymėjo, kad TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalis taikytina taip, kad nebūtų išplėstas asmenų, atsakingų už transporto priemonių valdytojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą, sąrašas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-48-248/2017). Dėl to, jei transporto priemonė valdoma kitu teisiniu pagrindu, pavyzdžiui, nuomos ar panaudos sutartimi, įstatymo įtvirtinta pareiga sudaryti minėtą draudimo sutartį su draudiku ir neigiami šios pareigos nevykdymo padariniai (atsakomybė Biurui) tenka transporto priemonės savininkui. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. spalio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-300/2010 išaiškino, jog nuomos ar panaudos sutarties šalys gali susitarti, kad transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį sudarys transporto priemonės nuomininkas arba panaudos gavėjas; tačiau, jeigu nuomininkas ar panaudos gavėjas neapdraudžia transporto priemonės jos valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, atsakingas biurui yra automobilio savininkas.

26.       Bylos duomenimis nustatyta, kad nuomos sutarties pagrindu atsakovei MB „Elbira“ priklausanti transporto priemonė buvo išnuomota atsakovei UAB „Aminex“. Nuomos sutartyje yra sąlyga, pagal kurią įstatyme įtvirtinta transporto priemonių savininkės atsakovės MB „Elbira“ pareiga sudaryti draudimo sutartį nuomos sutartimi tenka nuomininkei atsakovei UAB „Aminex“ (nuomos sutarties 3.2 papunktis). Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau aptartą teisinį reglamentavimą, t. y. jeigu nuomininkas ar panaudos gavėjas neapdraudžia transporto priemonės jos valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, atsakingas biurui yra automobilio savininkas, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog nuomininkei neapdraudus transporto priemonės jos valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, atsakinga biurui yra automobilio savininkė. Teisėjų kolegija pažymi, jog nors atsakovės ir turi teisę susitarti tarpusavyje, kuri iš jų sudarys draudimo sutartį, tačiau neigiami draudimo sutarties su draudiku ir neigiami šios pareigos nevykdymo padariniai (atsakomybė biurui) tenka transporto priemonės savininkei. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, jog transporto priemonės savininkė yra atsakinga ieškovui.

27.       Nors apeliantė nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi 2010 m. spalio 7 d. Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr.3K-7-300/2010, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog šioje byloje, kaip jau buvo minėta, buvo išaiškinta, kad nuomos ar panaudos sutarties šalys gali susitarti, kad transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį sudarys transporto priemonės nuomininkas arba panaudos gavėjas, tačiau, jeigu nuomininkas ar panaudos gavėjas neapdraudžia transporto priemonės jos valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, atsakingas biurui yra automobilio savininkas. Atsižvelgiant į tai, apeliantės minėti argumentai yra deklaratyvaus pobūdžio, todėl atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

28.       TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudikų biuras turi teisę reikalauti, jog atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo sumokėta pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Šioje normoje nustatyta maksimali transporto priemonės savininko ar valdytojo atsakomybė draudikų biurui tuo atveju, kai šis sumoka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims. Draudikų biuras, pareiškęs reikalavimą kaltam dėl eismo įvykio asmeniui, kuris padarė žalos, valdydamas neapdraustą transporto priemonę, ir negavęs visos išmokėtos išmokos grąžinimo, turi teisę pareikšti reikalavimą asmeniui, neįvykdžiusiam pareigos sudaryti draudimo sutartį.

29.       TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta draudikų biuro teisė pareikšti reikalavimą savininkui ir kaltininkui kaip solidariesiems skolininkams tarpusavyje siejasi su TPVCAPDĮ 4 straipsnio 3 dalimi, kurioje nustatyta, jog šio straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys (automobilio savininkas (-ai)) ir transporto priemonės valdytojai negali naudoti patys ir leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonės. Įvertintina tai, kad automobilis yra didesnio pavojaus šaltinis aplinkiniams (CK 6.270 straipsnis), todėl transporto priemonės valdytojas (savininkas) turi suvokti apie atitinkamą perduoto naudotis automobilio galimą riziką ir iš to kilsiančius neigiamus padarinius. Perduodamas neapdraustą automobilį naudoti, valdytojas (savininkas) pažeidžia imperatyviąją įstatymo normą ir tokiu elgesiu sudaro prielaidas draudikų biuro reikalavimui.

30.       TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta maksimali, solidarioji transporto priemonės savininko ar valdytojo atsakomybė draudikų biurui tuo atveju, kai šis sumoka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims. Ieškovas turi teisę nukreipti išieškojimą tiek į transporto priemonės faktinį valdytoją (vairuotoją) kaip įvykio kaltininką, tiek į transporto priemonės savininką, kaip pažeidusį draudžiamųjų ir imperatyvių teisės normų drausti automobilius bei neperduoti kitiems asmenims nedraustų reikalavimus, pagrįstai prašydamas žalą atlyginti solidariai regreso tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-325/2008; nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-300/2010; nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-502/2010).

31.       Civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Neteisėti transporto priemonės savininko (valdytojo) veiksmai pasireiškia specialiame įstatyme – TPVCAPDĮ – nustatytos pareigos apdrausti transporto priemonę privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu ir (ar) nenaudoti patiems ir neleisti naudoti kitiems asmenims neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonės neįvykdymu, t. y. neteisėtu pasyviu transporto priemonės savininko (valdytojo) elgesiu (neveikimu). Atsižvelgiant į tai, kad pareiga apdrausti transporto priemonę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu yra besąlyginė plačios apimties pareiga, neteisėtiems veiksmams nustatyti pakanka įrodyti aplinkybę, kad transporto priemonė nebuvo apdrausta minėtu draudimu. Nagrinėjamu atveju ši aplinkybė neginčijamai nustatyta.

32.       CK 6.247 straipsnyje įtvirtinta civilinės atsakomybės priežastinio ryšio sąlyga: atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Tarp transporto priemonės savininko (valdytojo) neveikimo ir draudikų biuro patirtos žalos turi būti nustatytas priežastinis ryšys. Nustatant priežastinį ryšį turi reikšmės aplinkybė, kad draudikų biurui tenka pareiga išmokėti išmoką būtent dėl to, kad transporto priemonės savininkas neįvykdė savo pareigos apdrausti transporto priemonę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu ir transporto priemonės valdytojas neįvykdė pareigos nenaudoti patiems ir neleisti naudoti kitiems asmenims neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonės. Transporto priemonės savininkas ir (ar) valdytojas, besielgdami kaip protingi ir apdairūs asmenys, turi galimybę numatyti, kad tuo atveju, jei jie neįvykdys jiems įstatyme nustatytų pareigų ir įvyks eismo įvykis, šiuo įvykiu nukentėjusiam asmeniui padarytą žalą turės atlyginti draudikų biuras.

33.       Laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę ir kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 straipsnio 3 dalis). Šioje normoje įtvirtintas vadinamasis protingo, apdairaus, rūpestingo žmogaus (lot. bonus pater familias) elgesio standartas, pagal kurį kiekvieno žalą padariusio asmens veiksmai vertinami jų atitikties nurodytiems standartams aspektu, o nukrypimas nuo šio standarto lemia asmens veiksmų neteisėtumą ir kaltės egzistavimą. TPVCAPDĮ nustatytas teisinis reguliavimas ir transporto priemonės kaip didesnio pavojaus šaltinio specifika lemia, kad iš transporto priemonės savininko (valdytojo) yra reikalaujama elgtis itin rūpestingai ir atsakingai. Transporto priemonės savininko kaltė yra preziumuojama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-48-1075/2021, 44 punktas). Todėl tuo atveju, kai transporto priemonės savininkas (valdytojas) neįvykdo įstatyme nustatytų pareigų apdrausti transporto priemonę privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu ir nenaudoti patiems ir neleisti naudoti kitiems asmenims neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonės, laikoma, kad jis nesielgė rūpestingai ir apdairiai. Transporto priemonės savininkas (valdytojas), siekdamas nuneigti šią prezumpciją, turėtų pateikti savo poziciją pagrindžiančius argumentus ir juos pagrindžiančius įrodymus.

34.       Apeliantės teigimu, šiuo atveju egzistuoja pagrindai apeliantę atleisti nuo civilinės atsakomybės arba mažinti iš jos priteistiną sumą (CK 6.253 straipsnis).

35.       CK 6.253 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė netaikoma, taip pat asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės šiais pagrindais: dėl nenugalimos jėgos, valstybės veiksmų, trečiojo asmens veiksmų, nukentėjusio asmens veiksmų, būtinojo reikalingumo, būtinosios ginties, savigynos.

36.       Teisėjų kolegijos vertinimu, į šias teisinio reguliavimo nuostatas ir jų taikymo praktiką atsižvelgtina, nustatant tiek transporto priemonės savininko atsakomybę dėl pareigos apdrausti transporto priemonę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu neįvykdymo, tiek asmens, atsakingo už žalos padarymą, atsakomybę (teisėtos valdytojos). Teisėjų kolegija aplinkybių, kurios galėtų būti pagrindas atleisti transporto priemonės savininkę ir (ar) valdytoją nuo civilinės atsakomybės ar ją sumažinti, šiuo konkrečiu atveju nenustatė. Taip pat šiuo atveju svarbu pabrėžti, jog atsakovė UAB „Aminex“ kaltę dėl eismo įvykio pripažino, pareigos apdrausti transporto priemonę neginčijo. Taigi, šiuo atveju pagrindo taikyti CK 6.253 straipsnį apeliantės atžvilgiu, nėra.

37.       Kaip nustatyta aukščiau, ieškovo reikalavimo teisė į asmenį, atsakingą už eismo įvykį ir asmenį, neįvykdžiusį pareigos sudaryti draudimo sutartį, atsiranda skirtingais pagrindais ir dėl skirtingų pareigų pažeidimo, t. y. pirmuoju atveju biuras turi regresinio pobūdžio reikalavimo teisę į atsakingą už eismo įvykį asmenį, nes atlygino jo kelių eismo taisyklių pažeidimu sukeltą žalą, antruoju – teisę reikalauti atlyginti žalą iš transporto priemonės savininko, pažeidusio pareigą apdrausti transporto priemonę. Taigi ieškovas reikalavimą asmeniui, neįvykdžiusiam pareigos sudaryti draudimo sutartį, reiškia už specialiame įstatyme – TPVCAPDĮ – nustatytos pareigos apdrausti transporto priemonę, kurios įprastinė vieta yra Lietuvoje, pažeidimą, nors jis nėra atsakingas (jam nekyla civilinė atsakomybė) už patį eismo įvykį, kuriuo buvo padaryta žala nukentėjusiam asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-48-1075/2021).

38.       Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju atsakovės pažeidė TPVCAPDĮ 4 straipsnyje nustatytus draudžiamųjų ir imperatyviųjų teisės normų reikalavimus ir dėl tokių pažeidimų buvo padaryta žala biurui, todėl jų atžvilgiu taikytina solidarioji atsakomybė. Nagrinėjamu atveju biurui padarytos žalos (jo atliktos išmokos nukentėjusiajam už eismo įvykio metu padarytą žalą) atžvilgiu abiejų atsakovių – transporto priemonę eismo įvykio metu vairavusio asmens (transporto priemonės valdytojos darbuotojo) neapdraudusios šios transporto priemonės ir padariusios eismo įvykį, ir transporto priemonės savininkės, taip pat neapdraudusios šios transporto priemonės, neteisėti veiksmai buvo būtinoji žalos atsiradimo priežastis, nes žala atsirado tik dėl dviejų priežasčių sąveikos. Jei bent viena iš atsakovių nebūtų atlikusi neteisėtų veiksmų – tinkamai apdraudusi transporto priemonę ar nepažeidusi kelių eismo taisyklių, žala biurui nebūtų kilusi. Atsižvelgiant į tai, jog už padarytą žalą yra atsakinga UAB „Aminex“, kuriai, atsakovių susitarimu, be kita ko, kilo pareiga apdrausti transporto priemonę, į tai, kad automobilio savininkė yra atsakovė MB „Elbira“, kuri už draudimo sutarties nesudarymą lieka atsakinga prieš biurą, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog ieškovo reikalavimas dėl solidarios atsakomybės taikymo atsakovėms yra pagrįstas. 

Dėl įrodymų vertinimo

39.       Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė apeliantės argumentus dėl to, kad ieškovas byloje neįrodė, kad dėl įvykio yra kaltas vilkiko vairuotojas. Teigia, jog byloje nėra pateikta jokių tinkamų įrodymų, kas ir kodėl laikytinas kaltu dėl įvykio.

40.       Teisėjų kolegija pažymi, jog teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; 2011 m. spalio 25 d. nutartis Nr. 3K-3-415/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-11-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; kt.).

41.       Esant šalių ginčui dėl faktinį reikalavimo pagrindą sudarančių aplinkybių, ieškovui, siekiančiam įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą, tenka pareiga pateikti, be kita ko, atitinkamos valstybės teisės aktų nuostatas (nesant eismo įvykio valstybės kompetentingos institucijos (pvz., teismo) sprendimo), pagal kurias teismas galėtų įvertinti, ar atsakovui kyla civilinė atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 7 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-3-392-915/2017, 32 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017, 53 punktas). Šiuo atveju svarbu pabrėžti, jog atsakovui paprastai nepakanka reikšti abejonę dėl ieškovo įrodinėjamo užsienio teisės turinio, jis turi teikti kitokį užsienio teisės turinį, nei įrodinėja ieškovas, pagrindžiančius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 7 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-3-392-915/2017, 31 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 7 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-3-389-915/2017, 41 punktas).

42.       Taip pat pažymėtina, jog atsakovui nepakanka kritikuoti ieškovo atlikto žalos apskaičiavimo ir kelti abejonės, kad nepagrįstai buvo netaikytos teisės nuostatos, pagal kurias atsakomybė už žalą gali būti sumažinta, – jam tenka našta teisės normomis, jų taikymo praktika ir (ar) teisės doktrina pagrįsti, kad tokiais kaip šios bylos atvejais yra pagrindas mažinti atlygintinos žalos sumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 7 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-3-392-915/2017, 40 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 20 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-3-33-1075/2020, 41 punktas).

43.       Bylos duomenimis nustatyta, jog eismo įvykio kaltininkas nustatytas remiantis eismo įvykio deklaracija. Pažymėtina, jog Nyderlanduose nėra imperatyvaus reikalavimo kviesti į įvykio vietą policiją, kuri vykdytų tyrimą ir pildytų protokolą kaltininkui nustatyti. Eismo įvykio deklaracijos, kuri patvirtinta abiejų įvykio dalyvių parašais, schemoje, pavaizduota, kaip ties posūkiu vilkikas išvažiuoja iš savo eismo juostos ir susiduria su tiesiai ta pačia kryptimi, tik kita eismo juosta važiavusiu lengvuoju automobiliu. Pagal Nyderlandų nacionalinio draudikų biuro informaciją, lietuvių vilkiko vairuotojas vėliau prisipažino, kad jis buvo apakintas saulės (Ieškinio. 2 priedo 46 psl.). Taigi teisėjų kolegijos vertinimu, eismo įvykio deklaracija yra dokumentas, kurio pagrindu nustatyta atsakomybė dėl šio įvykio. Pažymėtina, jog vilkiko MAN, Valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojo A. H. atsakomybė pripažinta remiantis Nyderlandų Kelių eismo įstatymo (Road Traffic Act 1994 (WVW 1994) 54 straipsnį, kuris reglamentuoja eismo įvykio dalyvio pareigą keičiant juostą praleisti kitus eismo dalyvius.

44.       Tais atvejais, kai byloje įrodymus teikia tik biuras, o atsakovas kelia tik nepagrįstas abejones, teismas neturi realaus pagrindo abejoti ieškovo reikalavimo pagrįstumu, tuo labiau, kuomet jis yra paremtas išimtinę kompetenciją, apimančią ir užsienio valstybėje taikomų teisės aktų nuostatų aiškinimą, administruoti eismo įvykio metu padarytą žalą turinčio subjekto – Nyderlandų nacionalinio draudikų biuro pateiktais įrodymais, kurie paremti Nyderlandų teisės aktų nuostatomis (Lietuvos apeliacinio teismo 2019- m. birželio 6 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2A- 347-302/2019, 38 punktas). Taigi, priešingai nei teigia apeliantė, byloje ieškovo pateikti įrodymai patvirtina, jog ieškinys pagrįstas kompetentingo subjekto – Nyderlandų nacionalinio draudikų biuro pagal eismo įvykio valstybės teisę surinktais ir pateiktais įrodymais. Taip pat sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog apeliantė kitokio užsienio teisės turinio, susijusio su Nyderlanduose nustatytu žalos dydžiu, neįrodinėjo, su tuo susijusių įrodymų nepateikė (CPK 178 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį, įvertino į bylą pateiktus dokumentus ir įvykio, iš kurio kildinama žala, aplinkybes.

45.       Nors apeliantė nurodo, jog pirmosios instancijos teismas atsakovės UAB „Aminex“ atsakomybę už įvykį pripažino vien tik remdamasis tuo faktu, kad ji byloje buvo pasyvi ir neginčijo savo atsakomybės, o apeliantės argumentus dėl neįrodytos Vilkiko vairuotojo kaltės nepagrįstai atmetė vien dėl to, kad apeliantės atsakomybė yra susijusi su draudimo sutarties nesudarymu, o ne su pačiu įvykiu, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visus byloje pateiktus įrodymus. Vien tai, jog apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir kitaip vertina teismo išanalizuotus įrodymus, nėra pagrindo pripažinti pirmosios instancijos teismo išvadas nepagrįstomis.

46.       Taip pat apeliantės teigimu, ieškovas nepateikė tinkamų įrodymų, kad įvykio metu tokia žala buvo padaryta, t. y. žala nėra fiksuota nei eismo įvykio deklaracijos, apie ją nenurodyta ir Nyderlandų nacionaliniam draudikų biuro raštuose, nėra nukentėjusio asmens paaiškinimo ar reikalavimo atlyginti tokią žalą.

47.       Bylos duomenimis nustatyta, jog išmoka turto ir asmens žalai atlyginti išmokėta pagal Nyderlandų nacionalinio draudikų biuro 2020 m. spalio 5 d. pateiktą pretenziją 3 258,00 Eur dydžio sumai. Išmoka turto žalai atlyginti yra 2 033,04 Eur, asmens žalai atlyginti 800,00 Eur, ir administravimo mokestis yra 424,96 Eur. Nurodyta žalos suma pagrįsta Nyderlandų atitinkamų institucijų atliktais skaičiavimais. Pažymėtina, jog atsakovė nenurodė, su kokiu konkrečiai žalos dydį pagrindžiančiu skaičiumi, pozicija ji nesutinka, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju nėra pagrindo analizuoti kiekvieno skaičiaus atskirai.

48.       Teisėjų kolegija pažymi, jog atsakovė, nesutikdama su nurodytu žalos dydžiu, pareigos pateikti dokumentus, paneigiančius nurodytą žalos dydį, nepateikė, apsiribojo ieškovo pateikto žalos dydžio kritika, kėlė nepagrįstas abejones, nenurodė jokių nesutikimo motyvų su biuro sprendimu išmokėti išmoką pagal užsienio valstybės atsakingos institucijos reikalavimą, todėl apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į rungtyniškumo principo nulemtą įrodinėjimo pareigą bei pagrindinį vaidmenį, tenkantį įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims, atsakovei nepateikus jokių įrodymų, kurie pagrįstų jos poziciją dėl prašomos priteisti žalos dydžio nepagrįstumo, atsižvelgdama į tai, kad atsakovė, be kita ko, apie eismo įvykį buvo informuota, taigi, turėjo galimybę dalyvauti visuose tyrimo veiksmuose, tame tarpe žalos nustatymo, tačiau nei Nyderlanduose, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme Lietuvoje šia savo teise nesinaudojo arba naudojosi tik kritikuojant, todėl skundą kaip deklaratyvų ir nepagrįstą atmeta (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017, 2020 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-33-1075/2020).

Dėl procesinių palūkanų dydžio

49.       Apeliantė nurodė, jog šiuo atveju nėra jokio pagrindo taikyti CK 6.210 straipsnio 2 dalį ir priteisti didesnes nei 5 proc. metines palūkanas, nes šalių nesieja sutartiniai santykiai.

50.       Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal Lietuvos Respublikos mažųjų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, mažoji bendrija yra ribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo – įmonė, kurios visi nariai yra fiziniai asmenys.

51.       Taigi, ieškovas ir apeliantė yra privatūs juridiniai asmenys (Lietuvos Respublikos mažųjų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalis, CK 2.34 straipsnio 3 dalis) (ieškovas – uždaroji akcinė bendrovė, atsakovė – mažoji bendrija), todėl procesinių palūkanų dydis, kaip pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, šalims nesusitarus kitaip, nustatomas pagal CK 6.210 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą tarifą. Procesinės palūkanos nustatytos siekiant paskatinti šalį kuo operatyviau įvykdyti teismo sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog apeliantės argumentai, jog ieškovo prašomos priteisti per didelės palūkanos, nes šalių nesieja sutartiniai santykiai, yra atmestini, nes neatitinka procesinių palūkanų esmės.

52.       Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai yra išvestiniai iš pirmiau šioje nutartyje aptartųjų, todėl teisėjų kolegija dėl jų išsamiau nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020 40 punktas)

Dėl bylos procesinės baigties

53.       Apibendrindama nurodytus argumentus ir padarytas išvadas dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, įvertinusi apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentus, materialiosios bei proceso teisės nuostatas, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantė, tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą, reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, aktualią kasacinio teismo praktiką bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti, atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo. Tai, kad apeliantė nesutinka su teismo išvadomis ir kitaip vertina teismo išanalizuotus įrodymus, nėra pagrindo pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija apeliacinį skundą atmeta, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

54.       CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis). CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

55.       Atsižvelgus į tai, kad šiuo procesiniu sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, ieškovas turi teisę į jo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą už atsiliepimo į atsakovės apeliacinį skundą parengimą. Tačiau ieškovas nepateikė prašymo su išlaidų paskaičiavimu ir pagrindimu, dėl to šiuo atveju bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas nesvarstomas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

56.       Atmetus apeliacinį skundą, apeliantei nepriteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismui palikus pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, jame atliktas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas nekeičiamas (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

57.       Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 5,00 Eur sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2020 m. sausio 23 d.), valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.

58.       Apeliacinės instancijos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos (CPK 331 straipsnio 6 dalis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

        atsakovės (apeliantės) MB „Elbira“ apeliacinio skundo netenkinti.

                Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. balandžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

                Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                Vaclovas Paulikas

                                                                        Rūta Petkuvienė

                                                                        Inga Staknienė