Civilinė byla Nr. 3K-3-257-248/2020

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-19082-2018-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.3; 2.6.10.5.2.4

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 14 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės, Gražinos Davidonienės ir Birutės Janavičiūtės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. J. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. lapkričio 28 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. J. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Bennet distributors“ dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, tretieji asmenys A. I., akcinė bendrovė „Lietuvos draudimas“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių civilinę atsakomybę už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, nukentėjusiojo didelį neatsargumą kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybę šalinančią aplinkybę, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 150 000 Eur neturtinės žalos, 6006,28 Eur turtinės žalos, bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3.       Ieškovė nurodė, kad 2015 m. lapkričio 4 d. Kaune, prie pastato Vytauto pr. 71, ją, einančią iš kairės pusės per važiuojamąją kelio dalį ne pėsčiųjų perėja, partrenkė ir sužalojo antra eismo juosta nuo Parodos g. važiavęs atsakovei priklausantis automobilis, vairuojamas trečiojo asmens A. I.. Ikiteisminis tyrimas dėl minėto įvykio nutrauktas, nes eismo įvykis įvyko dėl pačios ieškovės kaltės. Eismo įvykio metu ieškovei buvo padaryta įvairių sužalojimų, kurie atitinka sunkų sveikatos sutrikdymą. Ieškovė išbuvo komos būsenos daugiau nei savaitę, viso gydymo ligoninėje trukmė – daugiau nei 3 mėnesiai. Ateityje ieškovei planuojama atlikti akies operaciją, rando korekciją. Ieškovė teigia, kad po minėto eismo įvykio jai sutriko atmintis, dėmesio koncentracija, padidėjo nervingumas, ji tapo beveik nedarbinga (40 proc. darbingumas). Ieškovės vertinimu, aplinkybė, ar trečiasis asmuo A. I. yra pripažintas kaltu baudžiamojoje byloje, nagrinėjamu atveju neturi esminės reikšmės. Atsakovę ir automobilį vairavusį trečiąjį asmenį A. I. siejo darbo teisiniai santykiai, todėl už ieškovei padarytos turtinės bei neturtinės žalos atlyginimą yra atsakinga atsakovė kaip trečiąjį asmenį samdęs asmuo bei didesnio pavojaus šaltinio valdytoja. Ieškovės nuomone, jos elgesys, kai ji ketino perbėgti gatvę ne per pėsčiųjų perėją, nesudaro jokio pagrindo išvadoms, kad jos kaltė pasireiškė kaip didelis neatsargumas. 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

4.       Kauno apylinkės teismas 2019 m. birželio 18 d. sprendimu ieškinį atmetė.

5.       Teismas nustatė, kad:

5.1.                      2015 m. lapkričio 4 d. apie 10 val. Kaune, Vytauto pr. nuo Parodos g., Miško g. link, antra eismo juosta važiavęs automobilis „Toyota Yaris“, vairuojamas trečiojo asmens A. I., prie namo Nr. 71 parbloškė ir sužalojo iš kairės pusės per važiuojamąją kelio dalį ne pėsčiųjų perėjoje, iš už kliūties išėjusią ieškovę;

5.2.                      ikiteisminis tyrimas dėl nurodyto eismo įvykio nutrauktas nustačius, jog automobilio vairuotojas trečiasis asmuo A. I. Kelių eismo taisyklių nepažeidė, įvykis įvyko dėl pačios pėsčiosios (ieškovės) kaltės. 

6.       Kadangi byloje nėra ginčo dėl ikiteisminio tyrimo metu nustatytų faktinių aplinkybių, tai, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 18 straipsniu, teismas vadovavosi tyrimo nustatytais faktiniais duomenimis ir jame priimtais teismų procesiniais sprendimais.

7.       Teismas pažymėjo, kad nors byloje neturi būti įrodinėjama didesnio pavojaus šaltinio valdytojo kaltė, visi kiti delikto elementai turi būti įrodyti, o įrodinėjimo pareigą turi ieškovė (CPK 178 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje atsakovės pareiga pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.270 straipsnį įrodyti, kad būtent ieškovės tyčia ar didelis neatsargumas nulėmė žalos atsiradimą ir kad būtent ieškovė yra atsakinga už kilusią žalą.

8.       Kauno apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 21 d. nutartyje dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo nurodė, kad ieškovės išėjimas į važiuojamąją kelio dalį neleistinoje vietoje buvo pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti. 

9.       Byloje nepaneigtas trečiojo asmens A. I. paaiškinimas, kad jis įvykio metu važiavo neviršydamas leistino maksimalaus greičio – 50 km/h, tai patvirtina ir ikiteisminio tyrimo metu apklausto liudytojo nurodytos aplinkybės, jog trečiasis asmuo užsidegus žaliam šviesoforo signalui lėtai pajudėjo iš vietos, dėl to liudytojas turėjo persirikiuoti į pirmą juostą. Teismo posėdžio metu liudytojas T. P.-G. nurodė, kad automobilis sustojo greitai. Byloje taip pat nėra duomenų, jog trečiasis asmuo, vairuodamas automobilį, pažeidė imperatyvius Kelių eismo taisyklių reikalavimus, kas savo esme gali būti laikoma neteisėtais veiksmais. Bylos nagrinėjimo metu nenustatyta, kad atsakovei priklausantis automobilis būtų buvęs techniškai netvarkingas, dėl ko jo nebūtų buvę galima laiku suvaldyti ir pan. Trečiasis asmuo A. I. vairavo blaivus. Ieškovės atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, jog ginčo automobilį vairavęs A. I. neteisėtų veiksmų neatliko, ir šių aplinkybių ieškovė neginčija. Įvertinęs tai, teismas nusprendė, kad ieškovė sutinka, jog trečiasis asmuo neteisėtų veiksmų, kurie galėjo sukelti ginčo eismo įvykį, neatliko.

10.       Teismas nusprendė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog ginčo įvykis kilo dėl trečiojo asmens, vairavusio automobilį, atliktų neteisėtų veiksmų, ieškovė neįrodė jo neteisėtų veiksmų, kurie būtų eismo įvykio priežastis. Vien aplinkybė, kad ieškovė buvo partrenkta atsakovei priklausančiu automobiliu, nepreziumuoja neteisėtų automobilį vairavusio asmens veiksmų, dėl kurių įvyko eismo įvykis. Todėl teismas kaip teisiškai nepagrįstą atmetė ieškovės atstovo argumentą, kad trečiasis asmuo, vairavęs atsakovei priklausančią transporto priemonę, yra kaltas vien dėl to, jog atsidūrė toje vietoje ir tuo metu. 

11.       Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad nebuvo priežastinio ryšio tarp trečiojo asmens A. I. veiksmų ir ieškovei padaryto sveikatos sutrikdymo (Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 21 d. nutartis). Ikiteisminio tyrimo metu apklausti liudytojai paaiškino, kad vairuotojas negalėjo išvengti susidūrimo su pėsčiąja, nes ji išėjo iš už stovinčių transporto priemonių tuo metu, kai ginčo automobilis buvo priartėjęs prie autobuso galinės dalies, pro kurią pėsčioji išėjo į kelio važiuojamąją dalį. Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 26 d. nutartyje nurodyta, kad pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti – didelis ieškovės neatsargumas. Teismas nusprendė, kad ne automobilį vairavusio trečiojo asmens, o ieškovės elgesys buvo tiesioginė eismo įvykio, dėl kurio ji patyrė žalą, priežastis.

12.       Ginčo situacijoje (automobiliams stovint spūstyje rytinio piko metu, keturių eismo juostų gatvėje ir ieškovei einant pro juos per gatvę ne pėsčiųjų perėjoje) ieškovė galėjo ir turėjo numatyti aplinkybę, kad jos kertamoje kelio dalyje bus judančių transporto priemonių, o jos veiksmai – staigi ir neišvengiama kliūtis eisme dalyvaujančioms transporto priemonėms. Toks ieškovės elgesys, kai ji, turėdama žinoti pakankamai aiškius saugumo reikalavimus (eismo įvykio metu ieškovė turėjo vairuotojo pažymėjimą, studijavo aukštojoje mokykloje) ir įvertinti jų nesilaikymo riziką, toliau elgėsi ne tik neapdairiai, bet ir akivaizdžiai pavojingai, laikomas daug labiau neatsargiu, nei būtų galima tikėtis iš įprastai apdairaus ir atsakingo žmogaus. Todėl teismas vertino ieškovės veiksmus kaip padarytus esant dideliam neatsargumui bei tiesiogiai lėmusius žalos atsiradimą.

13.       Transporto priemonei partrenkus ieškovę, žala tiesiogiai kilo iš pačios ieškovės atliktų neteisėtų veiksmų – specialių reikalavimų, išdėstytų Kelių eismo taisyklėse, nesilaikymo. Teismas, remdamasis CK 6.270 straipsnio 1 dalies nuostatomis, konstatavo esant nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes, liudijančias pačios ieškovės neteisėtus veiksmus (Kelių eismo taisyklių pažeidimus), ir darė išvadą, jog eismo įvykį lėmė pačios ieškovės didelis neatsargumas, tai sudaro pagrindą netaikyti atsakovei civilinės atsakomybės (CK 6.253 straipsnio 5 dalis, 6.270 straipsnio 1 dalis).

14.       Žalos dydžio ir jos pagrįstumo teismas nevertino.

15.       Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2019 m. lapkričio 28 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

16.       Apeliacinės instancijos teismas nepriėmė ieškovės kartu su apeliaciniu skundu pateiktų naujų įrodymų (UAB „SB dantų klinika“ sąskaitų faktūrų ir raštų), nurodydamas, kad šie įrodymai, nors ir susiję su pareikštu ieškiniu, tačiau iš dalies jau yra pateikti į bylą, jokių naujų aplinkybių nepatvirtina ir galėjo būti teikiami pirmosios instancijos teisme.

17.       Ieškovės argumentus, kad jos veiksmai vertintini kaip paprastas neatsargumas, dėl kurio automobilio savininkas neturėtų būti atleidžiamas nuo atsakomybės, teisėjų kolegija atmetė. Nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą buvo konstatuota, kad nagrinėjamas eismo įvykis įvyko dėl ieškovės šiurkštaus Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir Kelių eismo taisyklių pažeidimo, kurio metu nukentėjo pati ieškovė, tačiau, atsižvelgiant į tai, jog ji pati sunkiai sužalota, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir bendražmogiškumo principais, nutarta ieškovei netaikyti administracinės atsakomybės. Aplinkybių, kad ieškovė apsidairė, skubėjo į bendrabutį, panašiai elgiasi kiti asmenys, kolegija nevertino kaip reikšmingų sprendžiant dėl nukentėjusio asmens veiksmų. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nukentėjusiosios neatsargumas buvo didelis, sudarantis pagrindą netaikyti didesnio pavojaus šaltinio valdytojo griežtosios civilinės atsakomybės.

18.       Ieškovės argumentus, kad teismas reikalavo perteklinių deliktinės atsakomybės sąlygų įrodymų, teisėjų kolegija atmetė kaip nepagrįstus, nes teismas atsakomybės sąlygas nustatė remdamasis tiek byloje pateiktais, tiek ikiteisminio tyrimo metu surinktais įrodymais, įrodinėjimo paskirstymo taisyklių nepažeidė, o ieškinio atmetimo priežastis buvo nukentėjusio asmens (ieškovės) veiksmų vertinimas. Įvertinus ieškovės veiksmus kaip didelį neatsargumą, sudarantį pagrindą netaikyti didesnio pavojaus šaltinio valdytojui civilinės atsakomybės, žalos dydį pagrindžiantys įrodymai neturi teisinės reikšmės.

19.       Teisėjų kolegija nusprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai kvalifikavo ieškovės veiksmus kaip didelį neatsargumą ir pagrįstai nusprendė, jog tokie veiksmai leidžia netaikyti civilinės atsakomybės, tinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias atsižvelgimą į nukentėjusio asmens kaltę (CK 6.282 straipsnis), proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą (CPK 185 straipsnis), nenukrypo nuo teismų praktikoje suformuotų nukentėjusio asmens veiksmų vertinimo taisyklių.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

20.       Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2019 m. lapkričio 28 d. nutartį ir Kauno apylinkės teismo 2019 m. birželio 18 d. sprendimą, priimti naują sprendimą –ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

20.1.                      Bylą nagrinėję teismai neatskleidė bylos esmės ir, atmesdami ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, visiškai ignoravo teisme pareikštą reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo, nepagrįstai netaikė (nors imperatyviai privalėjo) CK 6.283 straipsnio nuostatų, dėl šio straipsnio (ne)taikymo netgi nepasisakė, nors ieškiniu buvo reikalaujama turtinės žalos atlyginimo vadovaujantis būtent šio straipsnio nuostatomis. Atsižvelgiant į faktinį ieškinio pagrindą (žala buvo padaryta asmens sveikatai), teismai privalėjo taikyti CK 6.283 straipsnį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-1075/2019). Byloje pateikti rašytiniai įrodymai (medicininių paslaugų sąskaitos, kvitai bei sąmatos) neginčytinai patvirtina, kad ieškovės sveikata eismo įvykio metu buvo sunkiai sužalota, todėl, byloje esant pareikštiems reikalavimams ir dėl turtinės žalos atlyginimo sveikatos sužalojimo atveju, įrodinėjimo dalyką sudarė ir turtinės žalos bei jos dydžio įrodinėjimas.

20.2.                      Bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 6.246, 6.247, 6.249, 6.270 straipsnius. Atsakomybė pagal CK 6.270 straipsnį atsiranda už žalos padarymo faktą, nesiejant jo su teisinių pareigų nevykdymu ir didesnio pavojaus šaltinio valdytojo kalte; neturi reikšmės tai, ar buvo pažeisti saugumo reikalavimai. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2011, kuri savo faktinėmis aplinkybėmis yra visiškai nepanaši į nagrinėjamą bylą, negana to, interpretavo ją sprendime netinkamai aiškindamas CK 6.270 straipsnį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodytoje nutartyje pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytų išvadų, kad „nors byloje neturi būti įrodinėjama padidinto pavojaus šaltinio valdytojo kaltė, visi kiti delikto elementai turi būti įrodyti, o įrodinėjimo pareigą turi ieškovė (CPK 178 straipsnis)“, nedarė. Nurodytoje nutartyje aiškiai ir nedviprasmiškai pažymima, kad, esant pareikštam ieškinio reikalavimui atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, teismas turi nustatyti šias civilinės atsakomybės sąlygas: žalą (nuostolius); neteisėtus veiksmus – žalos padarymo faktą didesnį pavojų aplinkiniams keliančiu veiksniu; priežastinį ryšį – tarp žalos (nuostolių) ir didesnį pavojų aplinkiniams keliančio veiksnio. Šioje civilinėje byloje visos paminėtos sąlygos buvo įrodytos. Pirmosios instancijos teismas iš esmės pareikalavo įrodyti byloje deliktinės civilinės atsakomybės sąlygas, kurios nėra tokio pobūdžio bylose įrodinėjamos ir kurių įrodyti neįmanoma, nes trečiojo asmens (automobilio vairuotojo) neteisėti veiksmai bei priežastinis šių veiksmų ryšys nėra ir niekuomet nebuvo šios civilinės bylos pagal CK 6.250, 6.264, 6.270, 6.283 straipsnius įrodinėjimo dalykas. Teismai nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos bei CK 6.270 straipsnį aiškino plačiai. Siekiant tokio pobūdžio bylose neteisėtų veiksmų bei priežastinio šių veiksmų ryšio įrodytumo, CK 6.270 straipsnis prarastų prasmę ir būtų tik deklaratyvus. Esant griežtajai atsakomybei ieškovė iš esmės neturėjo jokios galimybės įrodyti neteisėtų transporto priemonės vairuotojo veiksmų ir (ar) priežastinio ryšio, nes automobilio vairuotojas Kelių eismo taisyklių nepažeidė, tai buvo nustatyta dar ikiteisminio tyrimo metu. 

20.3.                      Bylą nagrinėję teismai netinkamai ir nevisapusiškai įvertino įrodymus, dalies įrodymų nepridėjo prie bylos, taip pažeisdami įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, tai reiškia ne tik CPK 177, 178, 185 straipsnių pažeidimą, bet ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, nešališkumo, asmenų lygybės teismui principų nepaisymą. Teismai vertino tik atsakovės paaiškinimus, ikiteisminio tyrimo medžiagą, kuri buvo naudinga atsakovei ir kuri negalėjo nei patvirtinti, nei paneigti jokių civilinės bylos aplinkybių, susijusių su civilinių įstatymų taikymu, visiškai nevertino ieškovės paaiškinimų, liudytojų parodymų, įrodymų visumos, nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos. Ikiteisminio tyrimo objektas niekuomet nebuvo ieškovės elgesio teisėtumas, elgesio ryšys su nuostoliais ir (ar) juo labiau ieškovės ir trečiojo asmens A. I. kaltės vertinimas civilinės atsakomybės prasme. Dėl to kvalifikuojant šalių santykius pagal civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas šie klausimai turėjo būti vertinami savarankiškai, tai ne vieną kartą yra konstatavęs kasacinis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-140/2005; 2016 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-534-611/2016). Nagrinėjamu atveju transporto priemonės valdytojo atsakomybė atsiranda be kaltės ir ji nekiltų tik jam įrodžius, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo. Tačiau šios aplinkybės ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatomos. Ieškovės elgesys, kai ji, ketindama perbėgti gatvę ne pėsčiųjų perėjoje, ties savo bendrabučiu, kuriame tuo metu gyveno, buvo partrenkta automobilio, nesudaro jokio pagrindo išvadoms, jog jos kaltė pasireiškė kaip didelis neatsargumas, nes ji pasielgė nors ir neatsargiai, tačiau po automobilio ratais savo noru nesiekė palįsti, ir jos veiksmai negali būti laikomi tyčiniais. Ieškovė sutinka, kad elgėsi nepakankamai atsargiai ir(ar) rūpestingai, kad už jos veiksmus jai galėjo kilti administracinė atsakomybė, tačiau jie neperžengė paprasto neatsargumo ribų, ir jokios faktinės aplinkybės nepatvirtina, kad eismo įvykio metu būtų buvęs peržengtas paprastas neatsargumas. Priešingai teismų išvadoms, paprastas neatsargumas yra tada, kai veiksmai neatitinka tam tikro rūpestingumo standarto, reglamentuoto įstatyme, kurio tikslas apsaugoti kitus asmenis nuo tos konkrečios žalos, arba neatitinka rūpestingo žmogaus elgesio standarto, kuris protingai tikėtinas įvertinus aplinkybes. Kasacinio teismo praktikoje paprastas neatsargumas įvardijamas ir kaip neatidumas. Antai byloje, kurioje žala atsirado žuvus iš autobuso lipusiam ir po jo ratais pakliuvusiam neblaiviam asmeniui, kasacinis teismas sutiko su žemesnės instancijos teismų sprendimu, kad žuvusiojo kaltė pasireiškė tik kaip paprastas neatsargumas, ir neturtinės žalos dydžio nesumažino, nes didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybę tretiesiems asmenims mažina nukentėjusiojo tyčia ar didelis neatsargumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2008). Vertinant, ar buvo didelis nukentėjusiojo neatsargumas, reikšminga yra tai, ar nukentėjusysis sąmoningai neatsižvelgė į tam tikrą riziką, dėl kurios buvo instruktuotas, įspėtas ar neabejotinai žinojo ją esant. Nagrinėjamos bylos atveju nei ikiteisminiame tyrime, nei civilinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad ieškovė būtų sąmoningai neatsižvelgusi į riziką, t. y. bėgusi per gatvę, matydama važiuojančią transporto priemonę. Priešingai, bylos medžiaga (liudytojo parodymai) neginčytinai patvirtina, kad automobiliai pajudėjo nuo šviesoforo, ieškovė apsidairė ir tik tuomet ėjo per gatvę bei buvo partrenkta.

20.4.                      Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino naujų aplinkybių – liudytojo T. P.-Grajausko liudijimo, kad prieš eidama per gatvę ieškovė apsidairė ir tik tuomet išėjo į gatvę. Ieškovė nebuvo nubausta už Kelių eismo taisyklių pažeidimus. Teismas taip pat visiškai nevertino faktų, jog gatvę pereiti ieškovė bandė ties bendrabučiu, kuriame tuo metu gyveno, taigi vieta jai buvo žinoma ir dauguma studentų, siekdami greičiau nueiti į savo bendrabutį, toje vietoje kiekvieną dieną kerta gatvę. Baudžiamojoje ir civilinėje teisėje asmens veiksmų neteisėtumas, kaltė vertinami pagal skirtingus kriterijus. Paminėtų aplinkybių pirmosios instancijos teismas nevertino, taip pažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalį, nes įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, sprendime nebuvo pateikti, teismas neišsiaiškino visų byloje reikšmingų aplinkybių ir neteisingai vertino byloje esančius įrodymus – pažeidė CPK 177, 178 ir 185 straipsnius.

21.       Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė prašo jį atmesti, skundžiamus teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus, priteisti patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

21.1.                      Bylą nagrinėję teismai tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, taip pat vadovavosi aktualia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, tinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, pagrįstai netaikė CK 6.283 straipsnio bei pagrįstai ir teisėtai nusprendė, kad atsakovei, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojai, atsakomybė nekyla.

21.2.                      CK 6.283 straipsnis yra speciali teisės norma CK 6.249 straipsnio, reglamentuojančio žalos ir nuostolių sampratą, civilinės atsakomybės kontekste. CK 6.283 straipsnyje įtvirtintas teisinis reglamentavimas nustato atlygintinos žalos rūšis ir nuostolių sampratą žalos sveikatai atveju. Šis straipsnis aktualus ir gali būti taikomas tik kai nustatomos visos už žalą atsakingo asmens civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. kai nustatoma, kad asmuo yra atsakingas dėl padarytos žalos. Teismai, nustatę, kad eismo įvykis ir jo metu atsiradusi žala kilo išimtinai dėl ieškovės kaltės, neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo taikyti minėtą straipsnį, neturėjo pareigos papildomai pasisakyti, kodėl jis neaktualus, šis ieškovės teiginys nagrinėjamos bylos kontekste neturi teisinės reikšmės.

21.3.                      Bylą nagrinėję teismai pagrįstai ir teisėtai sprendė, kad pareikštam ieškinio reikalavimui atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą turi būti nustatytos šios civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai; žala (nuostoliai); priežastinis ryšys tarp žalos (nuostolių) ir didesnį pavojų aplinkiniams keliančio veiksnio. Kaltė nenustatytina, nes didesnio pavojaus šaltinio padaryta žala atlyginama visais atvejais, jeigu neįrodoma, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo. Teismų padarytų išvadų pagrįstumą patvirtina ir nuosekliai išplėtota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika. Atkreiptinas dėmesys, kad identiškas civilinės atsakomybės sąlygas kasaciniame skunde nurodo ir ieškovė, tačiau pati sau prieštaraudama teigia, kad jų nagrinėjamoje civilinėje byloje įrodinėti nereikia. Teismas nenurodė ir nereikalavo, kad ieškovė įrodinėtų deliktinės civilinės atsakomybės sąlygas, kurios nėra įrodinėjamos tokio pobūdžio bylose. Neteisėti veiksmai tokio pobūdžio bylose nustatomi tais atvejais, kai nėra pagrindo daryti išvadą, kad žala kilo dėl paties nukentėjusio asmens didelio neatsargumo ar tyčios. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad ieškovė neįrodė ir neegzistuoja trečiojo asmens neteisėti veiksmai, kurie būtų eismo įvykio priežastis. Ieškovės reikalavimų atmetimo priežastis buvo jos veiksmų kaip didelio neatsargumo kvalifikavimas, bet ne deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų neįrodymas, kaip teigiama kasaciniame skunde.

21.4.                      Teismai nepadarė jokių proceso teisės normų pažeidimų, susijusių su civilinės atsakomybės sąlygų įrodinėjimu ar byloje surinktų įrodymų tyrimu bei vertinimu (CPK 183, 185 straipsniai), vadovavosi aktualia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika. Priešingai nei teigia ieškovė, ji tinkamais ir leistinais įrodymais nepagrindė turtinės ir neturtinės žalos, tariamai patirtos dėl atsakovės ar trečiojo asmens neteisėtų veiksmų. Ieškovės byloje pateikti dokumentai ir teiginiai, tariamai pagrindžiantys jos patirtą turtinę ir neturtinę žalą, turi loginių prieštaravimų, yra deklaratyvūs. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė CPK 314 straipsnį, atsisakydamas priimti ieškovės kartu su apeliaciniu skundu naujai teikiamus įrodymus.

21.5.                      Teismai pagrįstai ir teisėtai ieškovės veiksmus kvalifikavo kaip didelį neatsargumą. Didelio neatsargumo pagrindą sudarančių aplinkybių nustatymas ir vertinimas yra fakto klausimas. Teismai pagrįstai ir teisėtai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pagal kurią didelis neatsargumas kaip kaltės forma pasireiškia neprotingu arba išskirtiniu rūpestingumo nebuvimu, kai asmuo nėra tiek rūpestingas, kiek akivaizdžiai būtina esamomis aplinkybėmis. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, didelis neatsargumas yra tuomet, kai asmuo neužtikrina elementarių rūpestingumo ir atidumo reikalavimų laikymosi. Vertinant, ar buvo didelis nukentėjusiojo neatsargumas, reikšminga tai, ar nukentėjusysis sąmoningai neatsižvelgė į tam tikrą riziką, dėl kurios buvo instruktuotas, įspėtas ar neabejotinai žinojo ją esant. Ieškovė nekvestionavo ir neginčijo pirmiau nurodyto didelio neatsargumo sąvokos turinio, pati juo taip pat vadovaujasi. Ieškovės veiksmai (elgesys) nebuvo teisėti, pažeidė teisės aktų reikalavimus bei visuotinai žinomas normas, todėl pagrįstai negalėjo būti kvalifikuojami kaip „paprastas“ neatsargumas. Priešingai nei teigia ieškovė, kasacinio teismo praktikoje didelis neatsargumas per se (savaime) nėra prilyginamas tyčinei kaltės formai, kai jo padariniai sutampa su tyčinės veiklos padariniais. Ieškovės cituojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika nagrinėjamai civilinei bylai ir ieškovės veiksmų kvalifikavimui neturi teisinės reikšmės, nes jos nurodytų bylų ir nagrinėjamos civilinės bylos aplinkybės akivaizdžiai skiriasi ir net nėra panašios. Civilinėje byloje nebuvo kilęs ginčas, kad ieškovė į judrią gatvę išbėgo šviesiu paros metu, t. y. tuo metu, kai ji, elgdamasi rūpestingai ir apdairiai, galėjo tinkamai įsitikinti eismo intensyvumu ir įvertinti, ar, kirsdama gatvę neleistinoje vietoje, nesudarys pavojaus ne tik savo, bet ir kitų eismo dalyvių sveikatai ir gyvybei. Be to, ieškovė nusprendė kirsti judrią gatvę, kurią sudaro 4 eismo juostos abiem kryptimis, tai suponavo, kad tokiais atvejais reikia imtis dar didesnių atsargos priemonių. Ieškovei eismo įvykio metu buvo 20 metų, ji buvo pilnametis, suaugęs ir savo veiksmus bei jų padarinius suprantantis žmogus, turėjo vairuotojo pažymėjimą. Akivaizdu, kad tuo metu ieškovei Kelių eismo taisyklių reikalavimai ir elementarūs atsargumo bei rūpestingumo reikalavimai dėl elgesio gatvėje buvo žinomi. Todėl, kaip teisingai nusprendė teismai, toks ieškovės elgesys, kai ji turėjo žinoti pakankamai aiškius saugumo reikalavimus ir įvertinti jų nesilaikymo riziką, tačiau elgėsi ne tik neapdairiai, bet ir akivaizdžiai pavojingai, laikomas daug labiau neatsargiu, nei būtų galima tikėtis iš įprastai apdairaus ir atsakingo žmogaus. Civilinės bylos nagrinėjimo metu pati ieškovė laikėsi pozicijos, kad ji tinkamai neįsitikino, jog į gatvę išeiti nesaugu. Ieškovei šiurkščiai pažeidus Saugaus eismo automobilių keliais įstatymą ir Kelių eismo taisykles, buvo sprendžiamas jos administracinės atsakomybės taikymo klausimas, jos neteisėti ir priešingi teisei veiksmai yra konstatuoti ir patvirtinti galiojančiais procesiniais sprendimais, tačiau dėl bendražmogiškų priežasčių jai nebuvo skirta sankcija – ji atleista nuo teisinės (administracinės) atsakomybės. Teismų padarytas išvadas, kad ieškovės veiksmai atitinka didelio neatsargumo sampratą ir pakankami jam kvalifikuoti, patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai išplėtota praktika, pvz., 2011 m. balandžio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2011 nukentėjusio asmens išbėgimas į pėsčiųjų perėją buvo pripažintas dideliu neatsargumu. Atsižvelgiant į tai, ieškovės veiksmai, kai ji išbėgo į 4 eismo juostų abiem kryptimis važiuojamąją kelio dalį ne pėsčiųjų perėjoje, negali būti vertinami niekaip kitaip, kaip tik ieškovės didelis neatsargumas, lėmęs žalos padarymą ne tik jai pačiai, bet ir atsakovei.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl nukentėjusiojo kaltės sprendžiant dėl didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybės

22.       CK 6.270 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta viena iš deliktinės atsakomybės taikymo išimčių – griežtosios atsakomybės taikymas už didesnio pavojaus šaltinio (be kita ko, transporto priemonės) padarytą žalą. Šiame straipsnyje įtvirtinta, kad asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams (transporto priemonių, mechanizmų, elektros ir atominės energijos, sprogstamųjų ir nuodingų medžiagų naudojimu, statybomis ir t. t.), privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo.

23.       Kasacinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad šios atsakomybės pagrindas – rizika. Asmuo naudoja pavojingą objektą (daiktą, įrenginius, mechanizmus, medžiagas ir kt.) arba vykdo tokio pavojingumo veiklą (pvz., vežimus, transporto veiklą, tam tikros rūšies gamybą, tam tikrų pramoginių paslaugų teikimą bei kt.), kurių jis nepajėgus visiškai kontroliuoti. Reikalavimas laikytis visų įmanomų saugumo reikalavimų tokiu atveju neišnyksta, tačiau nėra esminis, nes, net ir elgiantis maksimaliai saugiai, išlieka realus žalos padarymo kitiems pavojus. Tai reiškia, kad jeigu asmens veikla arba joje naudojami objektai kelia didesnę žalos atsiradimo riziką, tačiau asmuo, ją suvokdamas, veikia ir savo veiklos neatsisako, tai jis prisiima atsakomybę už galimą šios rizikos materializavimąsi – žalos atsiradimą net ir tada, kai ji padaryta atsitiktinai. Dėl to tokiais atvejais atsakomybė atsiranda už žalos padarymo faktą, nesiejant jo su teisinių pareigų pažeidimu ir didesnio pavojaus šaltinio valdytojo kalte; neturi reikšmės, buvo pažeisti saugumo reikalavimai ar ne (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2011). Taigi civilinei atsakomybei už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą taikyti nustatytinos šios civilinės atsakomybės sąlygos: žala (nuostoliai), neteisėti veiksmai – žalos padarymo didesnį pavojų aplinkiniams keliančiu veiksniu faktas, priežastinis ryšys tarp žalos (nuostolių) ir didesnį pavojų aplinkiniams keliančio veiksnio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2012).

24.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2015 m. lapkričio 4 d. atsakovei priklausantis automobilis, vairuojamas trečiojo asmens, parbloškė ir sužalojo ieškovę. Ginčo dėl šių aplinkybių byloje nėra. Taigi nagrinėjamos bylos atveju žala ieškovės sveikatai atsirado kaip eismo įvykio – susidūrimo su atsakovės valdoma transporto priemone, kuri laikytina didesnio pavojaus šaltiniu, pasekmė. Atsižvelgiant į tai, kad tais atvejais, kai žala padaroma didesnio pavojaus šaltiniu, atsakomybė atsiranda už žalos padarymo faktą, nesiejant jo su teisinių pareigų nevykdymu ir didesnio pavojaus šaltinio valdytojo kalte, bylos faktinės aplinkybės atitinka CK 6.270 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas griežtosios transporto priemonės valdytojo atsakomybės sąlygas. Pirmosios instancijos teismo argumentas, kad trečiasis asmuo neteisėtų veiksmų, kurie galėjo sukelti ginčo eismo įvykį, neatliko, šioje byloje susiklosčiusių aplinkybių kontekste laikytinas neturinčiu teisinės reikšmės sprendžiant dėl transporto priemonės valdytojo atsakomybės sąlygų buvimo. Analizuodamas atsakovės transporto priemonę vairavusio trečiojo asmens elgesio atitiktį įstatymo reikalavimams ir darydamas tokią išvadą, pirmosios instancijos teismas iš esmės nustatinėjo jo kaltę, kuri šiuo atveju nėra civilinės atsakomybės sąlyga. Teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip teisingai nurodo ieškovė kasaciniame skunde, sprendžiant dėl neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš didesnio pavojaus šaltinio valdytojo civilinės atsakomybės sąlygų, egzistavimo, nebūtina konstatuoti esant pažeistą konkrečią teisės normą, pvz., Kelių eismo taisykles. Visų įmanomų priemonių rizikai sumažinti ėmimasis ir maksimalus saugumo, įskaitant ir eismo saugos, reikalavimų, eksploatuojant transporto priemones, užtikrinimas nepašalina jų pavojingumo (didesnės žalos padarymo aplinkiniams rizikos), egzistuojančio dėl objektyvių tokių transporto priemones savybių. Dėl to, byloje nustačius žalos padarymo faktą didesnį pavojų aplinkiniams keliančiu veiksniu – atsakovės nuosavybės teise valdomu automobiliu, aplinkybės, susijusios su eismo saugos reikalavimų pažeidimais, neturi įtakos, sprendžiant dėl atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų buvimo. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šios aplinkybės gali turėti reikšmės tuo atveju, kai, nustačius nukentėjusio asmens tyčią ar didelį neatsargumą, sprendžiama dėl didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atleidimo nuo civilinės atsakomybės ar žalos sumažinimo. 

25.       CK 6.248 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta bendroji kreditoriaus kaltės esant civilinei atsakomybei taisyklė – jeigu dėl žalos atsiradimo kaltas ir kreditorius, tai atlygintini nuostoliai mažinami proporcingai kreditoriaus kaltei arba skolininkas gali būti atleistas nuo civilinės atsakomybės. CK 6.282 straipsnio 1 dalis nustato, kad kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės, – ir į jo kaltės dydį) žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas. Šioje normoje yra reglamentuojami nukentėjusiojo ir žalą padariusio asmens mišrios kaltės teisiniai padariniai deliktinės civilinės atsakomybės atveju, ir ji įtvirtina teismo teisę spręsti dėl prašomos priteisti žalos sumažinimo. Siekiant užtikrinti nukentėjusiojo ir žalą padariusio asmens interesų balansą, taikant šią normą turi būti įvertintas ne vien nukentėjusiojo neatsargumas, bet ir didesnio pavojaus šaltinio valdytojo elgesio (ne)atitiktis teisės aktų, rūpestingumo ir apdairumo standartams (kaltė) ir tik tuomet sprendžiama dėl prašomo priteisti žalos atlyginimo sumažinimo ar reikalavimo atmetimo.

26.       Minėta, kad deliktinės atsakomybės be kaltės atveju žalą sukėlusio asmens kaltės nereikia nustatyti, tačiau teisinę reikšmę sprendžiant dėl atlygintinos žalos dydžio turi paties nukentėjusiojo kaltės forma, nes jo tyčia ir didelis neatsargumas yra pagrindas mažinti arba šalinti žalą padariusio asmens atsakomybę. Transporto priemonės valdytojo griežtoji civilinė atsakomybė neeliminuoja kitų eismo dalyvių pareigos elgtis maksimaliai atidžiai ir rūpestingai, nes galimybė remtis faktu, jog žalos nukentėjusiajam atsiradimą lėmė jo paties neatsargus ar tyčinis elgesys, yra didesnio pavojaus šaltinio valdytojo gynybos būdas, įtvirtintas CK 6.270 straipsnio 1 dalyje. Dėl tokio nukentėjusiojo elgesio didesnio pavojaus šaltinio objektyviosios savybės, dėl kurių jis priskiriamas didesnę žalos padarymo grėsmę keliančių objektų kategorijai, neišnyksta, tačiau rizikingas, pakankamai aiškius, kiekvienam asmeniui suvokiamus atsargumo reikalavimus ignoruojantis nukentėjusiojo elgesys gali būti įvertintas kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojo civilinę atsakomybę šalinanti aplinkybė. Pažymėtina, kad, siekiant atsakovą atleisti nuo pareigos atlyginti žalą nukentėjusiajam, turėtų būti konstatuotas ne tik pastarojo didelis neatsargumas, bet ir priežastinis ryšys tarp žalos ir nukentėjusio asmens didelio neatsargumo.

27.       CK nuostatose, reglamentuojančiose civilinę atsakomybę, nėra pateiktos tyčios ir neatsargumo sampratos. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad kaip didelis nukentėjusio asmens neatsargumas, šalinantis didesnio pavojaus šaltinio valdytojo civilinę atsakomybę, gali būti įvertintas rizikingas, pakankamai aiškius ir kiekvienam asmeniui suvokiamus atsargumo reikalavimus ignoruojantis nukentėjusiojo elgesys, paprasčiausių, kiekvienam asmeniui suvokiamų atsargumo taisyklių ignoravimas. Dėl neatsargumo kvalifikavimo kaip didelio sprendžiama pagal konkrečioje byloje nustatytas faktines aplinkybes. Konkretaus nurodymo, kaip asmuo turi elgtis konkrečioje situacijoje, kad jo elgesys būtų saugus jam ir aplinkiniams, nevykdymas yra pagrindas daryti išvadą, kad asmuo ignoravo reikalavimus dėl saugaus ir atsargaus elgesio, todėl buvo labai neatsargus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2012).

28.       Remiantis Bendrųjų principų sistemos projekte (angl. Draft Common Frame of Reference, sutrumpintai – DCFR, VI.-3:101, p. 399) pateiktais išaiškinimais, didelis neatsargumas kaip kaltės forma pasireiškia neprotingu arba išskirtiniu rūpestingumo nebuvimu, kai asmuo nėra tiek rūpestingas, kiek akivaizdžiai būtina esamomis aplinkybėmis (DCFR, VI.-3:101, p. 399) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-114/2017, 25 punktas). Paprastas neatsargumas yra tada, kai veiksmai neatitinka tam tikro rūpestingumo standarto, reglamentuoto įstatyme, kurio tikslas apsaugoti kitus asmenis nuo tos konkrečios žalos, arba neatitinka rūpestingo žmogaus elgesio standarto, kuris protingai tikėtinas įvertinus aplinkybes (DCFR 3:102 straipsnis). 

29.       Teisėjų kolegija pažymi, kad nukentėjusio asmens elgesys įvykio metu, jo kaltės forma (tyčia ar didelis neatsargumas) yra fakto klausimai, kurie yra nustatyti byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų ir iš naujo kasaciniame teisme nenustatomi (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

30.       Vertinant eismo įvykio aplinkybes ir dalyvių elgesį, atkreiptinas dėmesys į tai, kad teisės aktai nustato pareigą kelio važiuojamojoje dalyje imtis atsargumo priemonių kiekvienam eismo dalyviui – ne tik vairuotojams, bet ir pėstiesiems. Kiekvienas transporto priemonę vairuojantis asmuo turi būti maksimaliai atsargus, laikytis teisės aktuose nustatytų ir (arba) iš protingumo principo kylančių reikalavimų, pasirinkti saugų greitį atsižvelgdamas į eismo intensyvumą, krovinio ir transporto priemonės ypatumus, jų būklę, kelio ir meteorologines sąlygas, matomumą, kad kiekvienu metu galėtų suvaldyti transporto priemonę, elgtis taip, kad būtų išvengta bet kokio kontakto su kitu eismo dalyviu, ypač su pėsčiuoju, kuriam transporto priemonė neabejotinai kelia didesnį pavojų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-144/2014). Kita vertus, vairuotojas turi pagrįstą teisę tikėtis, kad kiti eismo dalyviai taip pat nepažeis eismo saugumo reikalavimų ir nekels pavojaus sau ir kitiems eismo dalyviams.

31.       Pagal Kelių eismo taisyklių (eismo įvykio metu galiojusi redakcija) 42 punktą į kitą važiuojamosios dalies pusę pėstieji privalo eiti tik pėsčiųjų (taip pat požeminėmis ir esančiomis virš kelio) perėjomis, o kur jų nėra, – sankryžose pagal šaligatvių arba kelkraščių liniją. Pėstieji neturi peržengti perėjos ribų. Kai matomumo zonoje perėjos ar sankryžos nėra, leidžiama eiti per kelią stačiu kampu į abi puses gerai apžvelgiamose vietose, tačiau tik įsitikinus, kad eiti saugu ir nebus trukdoma transporto priemonėms. Įžengti į važiuojamąją dalį pėstiesiems leidžiama tik po to, kai jie įvertina atstumą iki artėjančių transporto priemonių ir jų greitį ir įsitikina, kad tai saugu ir nebus trukdoma transporto priemonėms (Kelių eismo taisyklių 44 punktas).

32.       Bylą nagrinėję teismai ištyrė ir įvertino eismo įvykio, per kurį nukentėjo ieškovė, faktines aplinkybes, ieškovės elgesį jo metu, ir nustatė, kad ieškovė sparčiu žingsniu išėjo į važiuojamąją dalį staiga, iš už didelės transporto priemonės – autobuso, kirto važiuojamąją dalį neleistinoje vietoje, netoliese esant šviesoforais reguliuojamai pėsčiųjų perėjai. Nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą buvo konstatuota, kad nagrinėjamas eismo įvykis įvyko dėl ieškovės šiurkštaus Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir Kelių eismo taisyklių pažeidimo. Taigi ieškovė pažeidė pirmiau nurodytas Kelių eismo taisyklių nuostatas ir įžengė į važiuojamąją dalį neleistinoje vietoje, neįvertinusi atstumo iki artėjančių transporto priemonių ir jų greičio, neįsitikinusi, kad tai saugu, nebus trukdoma kitiems eismo dalyviams; pareiškėjos išėjimas į važiuojamąją kelio dalį neleistinoje vietoje buvo pagrindinė eismo įvykio kilimo sąlyga. Bylą nagrinėję teismai taip pat įvertino ir asmenines ieškovės savybes, turinčias reikšmės sprendžiant dėl jos kaltės laipsnio vertinimo, – ieškovė įvykio metu buvo 20 metų, aukštosios mokyklos studentė, turėjo vairuotojo pažymėjimą, taigi Kelių eismo taisyklių reikalavimai jai neabejotinai buvo žinomi.

33.       Šios byloje konstatuotos faktinės aplinkybės suponuoja pagrįstą išvadą, kurią padarė bylą nagrinėję teismai, kad toks ieškovės elgesys atitinka didelio neatsargumo sąvoką CK 6.270 straipsnio 1 dalies nuostatų prasme. Dėl ieškovės veiksmų kilo grėsmė jos ir kitų eismo dalyvių saugumui. Ieškovė kaip pėsčioji ir eismo dalyvė nesiėmė visų būtinų atsargumo priemonių galimam susidūrimui su gatve važiuojančia transporto priemone išvengti, sumažino ir (ar) visiškai prarado galimybę laiku pastebėti artėjantį automobilį. Atsižvelgdama į šiuos bylos duomenis, susijusius su eismo įvykiu ir žalos ieškovei atsiradimo aplinkybėmis, teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta bylą nagrinėjusių teismų išvadą, kad būtent toks ieškovės didelis neatsargumas nagrinėjamoje situacijoje nulėmė žalos atsiradimą.

34.       Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su ieškovės kasacinio skundo argumentu, kad eismo įvykio metu nebuvo peržengtas paprastas neatsargumas. Nors ieškovės kasaciniame skunde nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2008 ir buvo sprendžiamas nukentėjusiojo kaltės laipsnio įtakos transporto priemonės valdytojo atsakomybės dydžiui klausimas ir konstatuotas tik paprastas neatsargumas, nukentėjusiajam neblaiviam nukritus po transporto priemonės ratais, tačiau nurodytos bylos faktinės aplinkybės nėra nei tapačios, nei panašios į nagrinėjamos bylos – minėtoje byloje neblaivus nukentėjusysis išlipo iš autobuso ir nukrito po jo ratais, joje padarytas išvadas, be kita ko, lėmė ir baudžiamojoje byloje konstatuota transporto priemonę vairavusio asmens kaltė, taigi šios nutarties kaip precedento taikymas yra negalimas, nes tai neatitiktų teismo precedento taikymo sąlygų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-701/2020 61 punktą).

35.       Atkreiptinas dėmesys į tai, kad bylą nagrinėję teismai taip pat analizavo ir atsakovės transporto priemonės vairuotojo elgesį – jo kaltė nebuvo nustatyta, nes jis Kelių eismo taisyklių nepažeidė ir negalėjo laiku ieškovės pastebėti bei išvengti eismo įvykio. Nors ieškovės kasaciniame skunde teisingai nurodyta, kad ikiteisminio tyrimo nutraukimo faktas šiuo atveju nėra lemiamas, nesuvaržantis civilinę bylą nagrinėjančio teismo teisės kitaip vertinti atsakovės veiksmus, nes įrodinėjimo dalykas civilinėje teisėje yra platesnis, atsižvelgiant į skirtingą baudžiamųjų ir civilinių įstatymų paskirtį bei teisinio reglamentavimo principus, kurie lemia netapačią tam tikrų teisės institutų ir sąvokų reikšmę baudžiamuosiuose ir civiliniuose santykiuose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-597-421/2015), tačiau pažymėtina, kad bylą nagrinėję teismai šiuo atveju trečiojo asmens, vairavusio atsakovei priklausančią transporto priemonę, veiksmus ir jų atitiktį teisės aktų ir ypatingiems transporto priemonės vairuotojo rūpestingumo bei atidumo reikalavimams vertino savarankiškai būtent civilinės atsakomybės aspektu. Įvertinę, kad vairuotojo veiksmai neturėjo įtakos eismo įvykiui ir žalos ieškovei atsiradimui, t. y. nenustatę mišrios šalių kaltės, bylą nagrinėję teismai pagrįstai pripažino ieškovės didelį neatsargumą atsakovės atsakomybę šalinančia aplinkybe. 

36.       Atsakydama į ieškovės kasacinio skundo argumentus dėl CK 6.283 straipsnio taikymo, teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip teisingai nurodyta atsakovės atsiliepime į kasacinį skundą, šis straipsnis aktualus ir gali būti taikomas tik tada, kai nustatoma, jog asmuo yra atsakingas dėl padarytos žalos, taigi, nagrinėjamos bylos atveju nustačius atsakovės atsakomybę šalinančią aplinkybę, CK 6.283 straipsnio taikymas yra neaktualus.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

37.       Teisėjų kolegija, įvertinusi faktinius bylos duomenis, apskųsto apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvus bei kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentus, konstatuoja, kad bylą nagrinėjusių teismų nustatytos faktinės aplinkybės ir padarytos išvados apie ieškovės didelį neatsargumą kaip atsakovės deliktinę atsakomybę šalinančią aplinkybę atitinka byloje surinktus įrodymus, jos padarytos iš esmės nepažeidžiant įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų ir deliktinę atsakomybę reglamentuojančių materialiosios teisės normų. Taigi nėra CPK 346 straipsnyje nurodytų pagrindų, sudarančių pagrindą naikinti ar pakeisti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

38.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys, 98 straipsnio 1 dalis).

39.       Kasacinį skundą atmetus, ieškovės turėtos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme jai neatlygintinos.

40.       CPK 98 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtinta išlaidų už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą apmokėjimo atlyginimo tvarka ir sąlygos. Šioje proceso teisės normoje, be kita ko, nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Nustatant priteistino advokatui užmokesčio dydį, atsižvelgtina į konkrečios bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialiųjų žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, turto (pinigų sumų) dydį (priteistiną ar ginčijamą), teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą ir kitas svarbias aplinkybes.

41.       Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad atsakovė teisinei pagalbai kasaciniame teisme turėjo 3183,75 Eur išlaidų, jų atlyginimą prašė priteisti iš ieškovės. Prašomo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydis viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą 8.14 punkte nurodytą maksimalų dydį. Teisėjų kolegijos vertinimu, visos atsakovės pateiktose sąskaitose išvardytos teisinės paslaugos iš esmės apima atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą, maksimalus priteistinas užmokesčio dydis už šią paslaugą, remiantis Rekomendacijomis, yra 2239,92 Eur. Atsižvelgdama į tai, kad atsiliepime į kasacinį skundą nekeliama sudėtingų materialiosios teisės normų taikymo ir aiškinimo klausimų, nebuvo nagrinėjami nauji teismų praktikos klausimai, advokatai, rengę atsiliepimą į kasacinį skundą, dalyvavo bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, teisėjų kolegija nusprendžia, kad atsakovei iš ieškovės priteistinas 1000 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

42.       Kasacinis teismas patyrė 9,08 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 5 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Šių išlaidų atlyginimas priteistinas valstybei iš ieškovės (CPK 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2019 m. lapkričio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Bennet distributors“ (j. a. k. 110365450) iš ieškovės A. J. (duomenys neskelbtini) 1000 (vieną tūkstantį) Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimo.

Priteisti iš ieškovės A. J. (duomenys neskelbtini) 9,08 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo valstybei. Ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjos        Danguolė Bublienė

        Gražina Davidonienė

        Birutė Janavičiūtė