Civilinė byla Nr. 3K-3-555/2010
Procesinio
sprendimo kategorijos: 50.8; 124.2.9 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. gruodžio 27 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės (pirmininkė
ir pranešėja), Sigitos Rudėnaitės ir Vinco Versecko,
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos
generalinio prokuroro kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 26 d. nutarties,
kuria palikta nepakeista Vilniaus miesto 4–ojo apylinkės teismo 2009 m.
gruodžio 30 d. nutartis atmesti prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje
pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Agrolitas-Service” ieškinį atsakovui
Vilniaus apskrities viršininko administracijai dėl įpareigojimo sudaryti valstybinės
žemės nuomos sutartį; trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos žemės ūkio
ministerija.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje sprendžiamas
proceso atnaujinimo CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu, t. y.
dėl pirmosios instancijos teismo padarytos aiškios teisės normos taikymo
klaidos, kai sprendimas nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka, klausimas.
Lietuvos
Respublikos generalinis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, kreipėsi į
teismą, prašydamas atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-335-01/2005 dėl
įpareigojimo sudaryti valstybinės žemės nuomos sutartį.
Pareiškėjas nurodė,
kad Vilniaus miesto 4–ojo apylinkės teismo 2005 m. balandžio 6 d. sprendimu,
patenkinus ieškovo UAB „Agrolitas-Service” ieškinį, atsakovas Vilniaus
apskrities viršininkas įpareigotas sudaryti su ieškovu 1,5 ha žemės, skirtos
jam naudotis Vilniaus rajono valdybos 1992 m. kovo 12 d. potvarkiu, nuomos
sutartį. Tokį sprendimą teismas grindė tuo, kad pagal ginčo žemės sklypo
skyrimo ieškovui metu galiojusius teisės aktus nebuvo nustatyta reikalavimo
sudaryti žemės sklypų, suteiktų iki 1992 m. kovo 15 d., nuomos sutartis, tokios
pareigos nenurodyta ir Vilniaus rajono valdybos 1992 m. kovo 12 d. potvarkyje,
todėl UAB „Agrolitas-Service“ neturėjo pareigos sudaryti nuomos sutartį; pagal
Vyriausybės 1993 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 550 patvirtintų Valstybinės žemės
sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos ne aukciono tvarka taisyklių
17 punktą UAB „Agrolitas-Service“ laikytina suteikto žemės sklypo nuomininke.
Teismas taip pat pažymėjo, kad įstatymai ir poįstatyminiai teisės aktai,
reglamentuojantys žemės sklypų skyrimo tvarką, keitėsi, atsakovo nurodyti
teisės aktai – CK, Žemės įstatymas, Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimas
Nr. 692 „Dėl naujų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio
paskirčiai (veiklai)“ (toliau – Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimas Nr.
692) – priimti daug vėliau, jais pabloginta ieškovo padėtis, nes pakeista žemės
sklypų skyrimo ir įforminimo tvarka, tačiau dėl to nėra ieškovo kaltės. Teismas,
vadovaudamasis nurodytais motyvais, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo
kriterijais, priėjo prie išvados, kad įstatymų ir poįstatyminių teisės aktų,
kuriais remiasi atsakovas, atsisakydamas sudaryti nuomos sutartį, taikymas ieškovui
pažeidžia jo interesus, kurie turi būti ginami.
Pareiškėjo teigimu,
šalių ginčą teismas sprendė nesivadovaudamas ginčo metu galiojusia materialiąja
teise, pripažinęs, kad teisės aktų nustatytas teisinis reglamentavimas nepalankus
ieškovui, jį ignoravo, taip pažeisdamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos
109 straipsnio 3 dalies, CPK 2, 3 straipsnių, CK 1.5, 1.6 straipsnių, Teismų
įstatymo 33 straipsnio nuostatas ir padarydamas aiškią bei esminę teisės
taikymo klaidą (CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Pareiškėjo
nuomone, jeigu teismas būtų taikęs ginčo metu valstybinės žemės naudojimo ir
valdymo tvarką reglamentavusias imperatyviąsias teisės normas, pagal kurias valstybinė
žemė išnuomojama asmenims aukciono būdu Vyriausybės nustatyta tvarka
(CK 6.551 straipsnis, Žemės įstatymo 9 straipsnio 5 dalis), būtų
priėmęs kitokį sprendimą – ieškinys būtų atmestas.
Atsakovas
Vilniaus apskrities viršininko administracija atsiliepime į pareiškimą nurodė,
kad sutinka su prašymu atnaujinti procesą, nes pagal Vyriausybės 1999 m.
birželio 2 d. nutarimą Nr. 692 ginčo žemės sklypas laikytinas nauju, todėl
galėjo būti išnuomotas ieškovui tik aukciono būdu.
Trečiasis asmuo
Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija atsiliepime į pareiškimą prašė atnaujinti
procesą, nes išnagrinėtoje byloje teismas be pagrindo netaikė Žemės įstatymo 9
straipsnio 5 dalies, Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260, 1999 m.
birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 nuostatų.
Ieškovas prašė atmesti
pareiškimą dėl proceso atnaujinimo ir nurodė, kad, sprendžiant valstybinės žemės
sklypo suteikimo UAB „Agrolitas-Service” teisėtumo klausimą, reikia taikyti šio
žemės sklypo perdavimo ieškovo bendrovei metu, t. y. 1992 m. kovo 12 d., galiojusias
normas. Ieškovas taip pat nurodė, kad prokuroras šiuo atveju gina ne viešąjį, bet
privatų Kalnėnų bendruomenės interesą.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė
Vilniaus miesto
4–asis apylinkės teismas 2009 m. gruodžio 30 d. nutartimi atmetė pareiškimą dėl
proceso atnaujinimo. Teismas nurodė, kad nors generalinis prokuroras kreipėsi į
teismą dėl proceso atnaujinimo pagal Kalnėnų bendruomenės, t. y. kelių asmenų,
teigiančių, jog UAB „Agrolitas-Service“ nuomojamame žemės sklype (kuris ribojasi
su bendruomenės kvartalu, naikinami želdiniai, kertami medžiai, keičiamas
sklypo reljefas, vežamos statybinės atliekos), tačiau toks kreipimasis, remiantis
Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio
teismo jurisprudencija, laikytinas viešuoju interesu, nes teisės normos
suteikia asmenims subjektinę teisę prižiūrėti, kontroliuoti (dalyvaujant
detaliojo plano viešame svarstyme ir kt. būdais), kad aplinka, tiesiogiai susijusi
su jų gyvenimo ir veiklos vieta, būtų keičiama laikantis teisės reikalavimų ir
atitiktų viešąjį interesą. Teismas nustatė, kad prašomoje atnaujinti byloje Vyriausybės
įgaliotinio Vilniaus rajonui 1992 m. kovo 12 d. potvarkiu Nr. 322p ieškovui
buvo skirtas 1,5 ha žemės sklypas gamybinei bazei statyti ir nuolat naudotis.
Teismas sprendė, kad nurodyto potvarkio priėmimo metu galiojusiame Vyriausybės
1992 m. vasario 7 d. nutarime Nr. 89 nebuvo nustatyta reikalavimo sudaryti
perduodamo nuolat naudotis žemės sklypo nuomos sutartį, todėl ieškovas, įvykdęs
potvarkyje iškeltas sąlygas (sumokėjęs atitinkamas įmokas žemės ūkio
ministerijai, Nemėžio valstybinei žemės ūkio įmonei, atlikęs reikiamus
tyrinėjimo–projektavimo darbus, parengęs ir suderinęs gamybinės bazės statybos
projektą), teisėtai įgijo teisę nuolat naudotis jam suteiktu žemės sklypu. Įvertinęs
byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad tarp šalių susiklostė
faktiniai valstybinės žemės nuomos santykiai Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimo
Nr. 89 ir 1992 m. kovo 12 d. potvarkio Nr. 322p pagrindu, todėl prašomą
atnaujinti bylą nagrinėjęs teismas, spręsdamas šalių ginčą, pagrįstai taikė
nurodytų teisės aktų nuostatas, taigi pareiškėjo argumentai dėl šio teismo
padarytos aiškios teisės taikymo klaidos yra nepagrįsti ir nėra pagrindas
atnaujinti procesą pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktą.
Vilniaus apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. gegužės 26 d. nutartimi
atmetė pareiškėjo atskirąjį skundą ir Vilniaus miesto 4–ojo apylinkės teismo
2009 m. gruodžio 30 d. nutartį paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija nurodė, kad iš
civilinės bylos, kurios procesą prašomą atnaujinti, matyti, jog ginčo žemės
sklypo nuomos teisiniai santykiai atsirado 1992 m., kai Vilniaus rajono
valdyba 1992 m. kovo 12 d. potvarkiu Nr. 322p skyrė UAB ,,Agrolitas-Service“
naudotis 1,5 ha žemės sklypą gamybinei bazei statyti. 1964 m. CK 4 straipsnio
1 dalyje, 2 straipsnyje buvo nustatyta, kad civilinės teisės ir pareigos
atsiranda, be kita ko, iš administracinių aktų, taigi Vilniaus rajono valdybos
1992 metų kovo 12 d. potvarkis, kuris nenuginčytas ir nepanaikintas įstatymo
nustatyta tvarka, yra administracinis aktas, suteikiantis UAB ,,Agrolitas-Service“
ginčo žemės sklypo nuomos teisę. Vyriausybės 1993 m. liepos 21 d. nutarimu Nr.
550 patvirtintų Valstybinių žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir
nuomos ne aukciono tvarka taisyklių 17 punkte buvo nustatyta, kad visi
piliečiai ir juridiniai asmenys, naudojantys nustatyta tvarka jiems suteiktus
valstybinės žemės sklypus, laikomi naudojamų sklypų nuomininkais, išskyrus
valstybės ir savivaldybių įstaigas, išlaikomas Lietuvos valstybės biudžeto ir
savivaldybių biudžetų lėšomis. Teisėjų kolegija konstatavo, kad Vilniaus rajono
valdybos 1992 m. kovo 12 d. potvarkis Nr. 322p nepanaikintas teisės aktų nustatyta
tvarka, todėl pirmosios instancijos teismas, užtikrindamas civilinių santykių
stabilumą, turėjo pagrindą netenkinti pareiškėjo prašymo, be to, bylos medžiaga
patvirtina, jog UAB ,,Agrolitas-service“ yra įvykdžiusi nustatytas sąlygas
žemės nuomos teisiniams santykiams atsirasti, šios bendrovės teisė reikalauti
sudaryti ginčo žemės nuomos ne aukciono tvarka sutartį pagrįsta pagal Vyriausybės
1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 2.13 punkto nuostatas, todėl
pareiškėjo nurodyti argumentai nepatvirtina CPK 366 straipsnio 1 dalies
9 punkte įtvirtinto pagrindo atnaujinti jo nurodytoje civilinėje byloje
procesą.
III. Kasacinio skundo
ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai, pareiškimai apie
prisidėjimą prie kasacinio skundo
Kasaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus
miesto 4–ojo apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 30 d. nutartį, Vilniaus apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 26 d. nutartį ir
išspręsti klausimą iš esmės – atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr.
2-335-01/2005 bei perduoti atnaujintą bylą nagrinėti Vilniaus miesto 4–ajam
apylinkės teismui. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Teismai neteisingai aiškino ir taikė CPK 366
straipsnio 1 dalies 9 punkto nuostatas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo suformuotos šios teisės normos aiškinimo ir taikymo praktikos. Civilinę
bylą, kurios procesą prašoma atnaujinti, pirmosios instancijos teismas išsprendė
ne pagal šalių ginčo atsiradimo metu galiojusią materialiąją teisę; pripažinęs,
kad teisinis valstybinės žemės naudojimo ir nuomos reglamentavimas nepalankus
ieškovui, teismas apskritai netaikė ginčo santykius reglamentuojančių teisės
normų (CK 6.551 straipsnis, Žemės įstatymo 9 straipsnis), taip padarydamas
aiškią teisės normų taikymo klaidą.
Kasacinio teismo nurodyta, kad aiški teisės taikymo
klaida pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktą gali būti
imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos
nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai; neginčijamai neprotingas vertinamojo
pobūdžio aplinkybių įvertinimas ir panašūs atvejai (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo 2005 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje pagal O. A. T. pareiškimą,
bylos Nr. 3K-3-125/2005; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje
byloje pagal I. R. ir Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pareiškimą,
bylos Nr. 3K-3-403/2008).
Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajonui 1992 m.
kovo 12 d. potvarkio priėmimo metu galiojusio Žemės reformos įstatymo 15
straipsnio, reglamentavusio valstybinės žemės suteikimą naudotis, 2 dalyje
buvo nustatyta, kad, patvirtinus žemės reformos žemėtvarkos projektą, žemės
sklypai išnuomojami neterminuotai arba terminuotai naudotis. Pagal 1964 m. CK
298 straipsnio 1 dalį nuomos sutartis, ilgesniam kaip vienerių metų
terminui turėjo būti rašytinės formos. Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d.
nutarimu Nr. 89 patvirtintų Žemės sklypų suteikimo neatlygintinai, pardavimo ir
nuomos ne konkurso tvarka miestuose, miestų tipo gyvenvietėse taisyklių 20 punkte
buvo nustatyti reikalavimai žemės sklypo nuomos sutarčiai. Taigi nors nurodytu
potvarkiu buvo suteikta UAB ,,Agrolitas-Service“ teisė nuomotis skirtą žemės
sklypą, tačiau ši teisė nebuvo įgyvendinta įstatymo nustatyta tvarka, t. y.
sudarant nuomos sutartį, kurios pagrindu galėjo atsirasti nuomos teisiniai
santykiai. Teismų motyvai, kad teisės aktuose nebuvo įtvirtinta reikalavimo
sudaryti nuomos sutartį, prieštarauja pirmiau aptartam teisiniam
reglamentavimui.
UAB ,,Agrolitas-Service“ dėl ginčo žemės sklypo
nuomos kreipėsi 2004 m., t. y. galiojant CK 6.551 straipsniui, kuriame
nustatyta, kad valstybinė žemė Vyriausybės nustatyta tvarka išnuomojama
aukciono būdu asmeniui, kuris pasiūlo didžiausią nuomos mokestį; valstybinė
žemė išnuomojama ne aukciono būdu, jeigu ji užstatyta fiziniams ar juridiniams
asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais pastatais,
statiniais ar įrenginiais, taip pat kitais įstatymų numatytais atvejais. Žemės
įstatymo 9 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos analogiškos imperatyviosios
nuostatos, kurios UAB ,,Agrolitas-Service“ kreipimosi dėl ginčo žemės nuomos
buvo detalizuotos 1999 m. kovo 9 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 260 patvirtintos
Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai
(veiklai) tvarkos 29 punkte, pagal kurį be aukciono išnuomojami naudojami žemės
sklypai, užstatyti asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų naudojamais
pastatais, įrenginiais ar kitais statiniais (išskyrus laikinuosius). UAB
,,Agrolitas-Service“ neturėjo ginčo žemės sklype nuosavybės teise priklausančių
objektų. Be to, pagal nurodytos Tvarkos 2.4 punktą ne aukciono tvarka gali būti
išnuomojami žemės sklypai, suteikti iki 1992 m. vasario 7 d. miestuose ir iki
1992 m. kovo 15 d. – kitose vietovėse individualiems gyvenamiesiems namams
statyti. Ginčo žemės sklypas suteiktas 1992 m. kovo 12 d. UAB ,,Agrolitas-Service“
ne individualiems namams, bet gamybinei bazei statyti, todėl teismas neturėjo
teisinio pagrindo vadovautis 1999 m. kovo 9 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 260
patvirtinta Tvarka ir įpareigoti Vilniaus apskrities viršininką sudaryti su UAB
,,Agrolitas-Service“ valstybinės žemės nuomos sutartį ne aukciono būdu.
Pagal pirmiau aptartą teisinį reglamentavimą ginčo
žemės sklypas laikytinas ne naudojamu, bet nauju žemės sklypu ir galėjo būti
išnuomotas tik pagal Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimu Nr. 692 patvirtintos
Naujų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai
(veiklai) tvarkos 2.1.1 punktą, t. y. tik aukciono būdu.
2. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas
prašymą atnaujinti procesą, rėmėsi tuo, kad teisė nuomotis ginčo žemės sklypą
atsirado iš administracinio akto, tačiau neatsižvelgė į tai, jog UAB
,,Agrolitas-Service“ neįgyvendino šios teisės nustatyta tvarka, t. y. nesudarė
nuomos sutarties. 2004 m. ši teisė galėjo būti įgyvendinta pagal Civilinio kodekso
patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies
nuostatas, bet ne Vyriausybės 1993 m. liepos 21 d. nutarimo Nr. 550 nustatyta
tvarka; šis teisės aktas netaikytinas ginčo atveju, nes jo galiojimo metu
nebuvo atlikta jokių veiksmų dėl ginčo sklypo nuomos teisės įgyvendinimo. UAB
,,Agrolitas-Service“ teisę reikalauti sudaryti ginčo žemės nuomos sutartį ne
aukciono tvarka apeliacinis teismas grindė Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d.
nutarimo Nr. 692 2.13 punktu, tačiau ši teisės norma neteko galios nuo 2002 m.
spalio 19 d., t. y. iki šalių ginčo atsiradimo, todėl negalėjo būti taikoma,
sprendžiant šalių ginčą.
Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko
administracija ir trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija
pareiškimuose dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo nurodo, kad sutinka su
kasacinio skundo argumentais ir prašo jį tenkinti.
Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas UAB
,,Agrolitas-Service“ prašo kasacinį skundą atmesti ir apskųstas teismų nutartis
palikti nepakeistas. Atsiliepime nurodoma, kad:
1. Proceso atnaujinimo klausimą sprendę teismai tinkamai
aiškino ir taikė CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte įtvirtintą proceso
atnaujinimo pagrindą bei pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra
pagrindo atnaujinti procesą, nes pareiškėjo argumentai nepatvirtina, jog
įsiteisėjusiu teismo sprendimu padaryta aiški ir esminė teisės taikymo klaida. Kasacinio
teismo išaiškinta, kad, sprendžiant dėl proceso atnaujinimo nurodytu pagrindu, aiški
teisės taikymo klaida gali būti imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos
teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai; neginčijamai
neprotingas vertinamojo pobūdžio aplinkybių įvertinimas ir panašūs atvejai; jeigu
kuri nors teisės norma taikoma teismui naudojantis diskrecijos teise,
įvertinant bylos faktines aplinkybes, tai aiški teisės normos taikymo klaida
gali būti pripažinta išimtiniu atveju, neginčijamai nustačius, kad teismas be
jokio pateisinimo peržengė diskrecijos ribas ir dėl to teismo sprendimas yra aiškiai nepagrįstas ir neteisėtas (pvz., Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje pagal
pareiškėjo V. G. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-572/2009). Nagrinėjamu
atveju teismai nenukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos šiuo teisės klausimu
praktikos, nes pareiškėjo pateikti teisiniai argumentai nepatvirtina, kad
teismas, spręsdamas civilinę bylą, kurios procesą prašoma atnaujinti, netaikė
imperatyviųjų teisės normų ar netinkamai aiškino vienareikšmiškos teisės normos
nuostatos prasmę arba kad be pateisinamo pagrindo peržengė diskrecijos teisę,
vertindamas nagrinėtos bylos aplinkybes. Pažymėtina, kad kitiems nurodytos
civilinės bylos dalyviams, t. y. Vilniaus apskrities viršininko
administracijai, Žemės ūkio ministerijai, nekilo abejonių dėl teismo sprendimo
teisėtumo ir pagrįstumo, nes jie neskundė šio sprendimo instancine tvarka.
2. Prašymas atnaujinti procesą negalėjo būti
tenkinamas ir dėl to, kad jis paduotas praleidus CPK 368 straipsnyje nustatytą
terminą. Pareiškėjas nurodė, kad apie Vilniaus miesto 4-ojo apylinkės teismo
sprendimą jam tapo žinoma 2009 m. vasario 19 d., kai Generalinėje prokuratūroje
buvo gautas Kalnėnų bendruomenės prašymas. Tačiau pareiškėjo nenurodyta, kada
Kalnėnų bendruomenė sužinojo ar turėjo sužinoti apie aplinkybes, sudarančias
neva proceso atnaujinimo pagrindą, nes būtent šios bendruomenės interesus
siekia ginti pareiškėjas. Kalnėnų bendruomenė neginčijo ieškovo teisių į
aptariamą žemės sklypą nei iki teismo sprendimo byloje, kurios procesą prašoma
atnaujinti, priėmimo, nei po to. Tik tada, kai ieškovas ėmė įstatymų nustatyta
tvarka keisti žemės naudojimo paskirtį pagal miesto bendrąjį planą į mažaaukštės
gyvenamosios statybos teritoriją, Kalnėnų bendruomenė neva įžvelgė viešojo
intereso pažeidimą ir, iš esmės nesutikdama su ginčo žemės sklypo detaliuoju
planu, nusprendė ginčyti šio sklypo suteikimo teisėtumą.
3. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas
prašymą atnaujinti procesą, pagrįstai rėmėsi Vyriausybės 1993 m. liepos 21 d.
nutarimu Nr. 550 patvirtintų Taisyklių 17 punktu, pagal kurį visi asmenys, naudojantys
nustatyta tvarka jiems suteiktus valstybinės žemės sklypus, laikomi naudojamų
sklypų nuomininkais, išskyrus valstybės ir savivaldybių įstaigas, išlaikomas
valstybės ir savivaldybių biudžeto lėšomis, taip pat Vyriausybės 1999 m. birželio
2 d. nutarimo Nr. 692 2.13 punkto nuostatomis, pagal kurias ankstesni
miestų, rajonų merų (valdybų) sprendimai dėl naujų žemės sklypų skyrimo ar
nuomos juridiniams asmenims, jeigu iki šio nutarimo įsigaliojimo nesudarytos
nustatyta tvarka nuomos sutartys ir juridiniai asmenys ilgiau kaip šešis
mėnesius nemokėjo nustatytų metinių nuompinigių už suteiktus ar išnuomotus
žemės sklypus, naujais savivaldybių merų (valdybų) sprendimais pripažįstami
netekusiais galios ir šie žemės sklypai išnuomojami aukcione. Nagrinėjamu
atveju nebuvo pagrindo pripažinti negaliojančiu sprendimą, kuriuo ieškovui
suteikta naudotis ginčo žemė, nes nebuvo nė vienos iš aptartoje teisės normoje
nurodytų aplinkybių, t. y. nuomos mokesčio skolos už šešis mėnesius ir naujo
sprendimo pripažinti netekusiu galios ankstesnį sprendimą dėl ginčo žemės
sklypo skyrimo.
4. Teismai priėjo prie pagrįstos išvados, kad,
sprendžiant dėl ginčo žemės sklypo suteikimo ieškovui teisėtumo, reikia remtis
šio sklypo suteikimo metu galiojusiais teisės aktais, ir pagrįstai konstatavo,
kad nurodytas žemės sklypas suteiktas ieškovui nuolat naudotis teisėtai (1992 m.
kovo 12 d. galiojusios Žemės reformos įstatymo redakcijos 15 straipsnis), jis
įvykdė visas potvarkyje nustatytas šio sklypo suteikimo sąlygas, taigi teisėtai
atsakovas įpareigotas sudaryti su ieškovui nuomos sutartį. Teisinio apibrėžtumo
ir teisėtų lūkesčių principas civilinėje teisėje įpareigoja įstatymų leidėją,
civilinių teisinių santykių šalis gerbti įgytas civilines teises, reikalauja
nuspėjamumo, kuris apima esminį teisės principą, kad „įstatymas negalioja atgaline
tvarka“. Dėl to ieškovo teisė naudotis ginčo žemės sklypu, teisėtai įgyta iki
pagal naujojo CK įsigaliojimo galiojusias teisės normas, negali būti
kvestionuojama dėl to, kad pasikeitė teisės aktai ir turi būti ginama bei
įgyvendinta pagal galiojančių teisės aktų reikalavimus, t. y. sudarant rašytinę
nuomos sutartį.
5. Kasacinio skundo argumentai, kad ieškovas
neįgyvendino savo teisės į ginčo žemės nuomą, t. y. nesudarė rašytinės šios
žemės nuomos sutarties, yra nepagrįsti. Išnagrinėtoje civilinėje byloje teismo
sprendimu konstatuota, kad ieškovas atliko visus veiksmus, reikalingus
įgyvendinant teisę naudotis žemės sklypu (sumokėjo atitinkamas įmokas Žemės
ūkio ministerijai, Nemėžio valstybinei žemės ūkio įmonei, atliko reikiamus
tyrinėjimo–projektavimo darbus, parengė ir suderino gamybos bazės statybos
projektą), o nuomos sutartis nebuvo įforminta ne dėl jo kaltės. Ieškovas
kreipėsi į teismą ne dėl teisės nuomotis ginčo žemės sklypą ne aukciono tvarka
pripažinimo, bet prašydamas patvirtinti faktinių nuomos santykių buvimą ir
įpareigoti atsakovą įforminti juos įstatymų nustatyta tvarka. Kita vertus, 1964
m. CK nebuvo nustatyta, kad įstatymo reikalaujamos paprastos rašytinės formos
nesilaikymas daro žemės nuomos sutartį negaliojančią. Dėl to kasatoriaus
argumentai, susiję su sutarties formos nesilaikymu, kaip imperatyviųjų teisės
normų pažeidimu, yra nepagrįsti.
6. Kasatoriaus argumentai dėl CK 6.551 straipsnio ir
Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 2.1.1 punkto taikymo nagrinėjamu
atveju yra nepagrįsti. Priešingai negu teigiama kasaciniame skunde, Civilinio
kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 2
dalies nuostatos patvirtina ne kasatoriaus, bet ieškovo pozicijos pagrįstumą,
nes pagal šią teisės normą tais atvejais, kai teisinis santykis atsirado iki
įsigaliojant CK, jo atsiradimui CK normos netaikomos.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Proceso atnaujinimo
tikslas – išvengti galimo neteisėto teismo sprendimo teisinių padarinių ir taip
įvykdyti teisingumą, apginant ne tik privatų, bet ir viešąjį interesą. Šis
institutas leidžia maksimaliai užtikrinti, kad nebūtų palikta galioti galbūt neteisėtų
ir nepagrįstų teismo sprendimų tais atvejais, kai teismo sprendimas (nutartis)
nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka arba teismo padarytų klaidų nepavyko
ištaisyti apeliacine ar kasacine tvarka. Proceso atnaujinimo paskirtis ir
išimtinis (ekstraordinarus) pobūdis lemia tai, kad šio proceso tvarka bylos
gali būti peržiūrimos ir teismų sprendimai (nutartys) tikrinami tik esant
pagrindams, nustatytiems CPK 366 straipsnyje.
Šioje byloje
pareiškėjas – Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras, gavęs Kalnėnų
bendruomenės prašymą ir surinkęs duomenų apie galbūt neteisėtą teismo sprendimą
dėl valstybinės žemės nuomos, gindamas viešąjį interesą (CPK 365 straipsnio
2 dalis), kreipėsi į teismą, prašydamas atnaujinti procesą Vilniaus miesto
4-ojo apylinkės teismo 2005 m. balandžio 6 d. sprendimu užbaigtoje civilinėje
byloje CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu, t. y. dėl pirmosios
instancijos teismo padarytos aiškios teisės normos taikymo klaidos, kai
sprendimas nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka.
Dėl viešojo
intereso nagrinėjamu atveju buvimo
Teisėjų kolegija
pirmiausia pasisako dėl viešojo intereso, kaip generalinio prokuroro teisės
paduoti prašymą atnaujinti procesą prielaidos, buvimo nagrinėjamu atveju, nes
ieškovo UAB „Agrolitas–Service“ atsiliepime į kasacinį skundą, be kita ko,
teigiama, kad šiuo atveju generalinis prokuroras siekia atnaujinti procesą
gindamas ne viešąjį, bet privatųjį, t. y. Kalnėnų bendruomenės, interesą.
Teisėjų kolegija
pažymi, kad pagal Konstitucinio Teismo jurisprudenciją viešasis interesas – tai
visuomenės ar jos dalies interesai, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas,
įpareigota užtikrinti ir tenkinti. Tokie interesai turi būti konkretūs, aiškiai
apibrėžti, turi būti nurodyta, kokios visuomenės grupės interesai yra ginami
(Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 18 d., 2001 m. balandžio 2 d.
nutarimai). Viešasis interesas yra bendras valstybės, visos visuomenės ar
visuomenės dalies interesas. Jis suprantamas kaip objektyviai egzistuojantis
teisėtas asmens ar asmenų grupės lūkestis, kurį asmuo (asmenų grupė) puoselėja teisinėje
valstybėje ir kuris išeina už privataus intereso ribų (Konstitucinio Teismo
2005 m. gegužės 13 d. nutarimas).
Viešojo intereso
sąvoka yra vertinamojo pobūdžio, jos turinys gali būti atskleidžiamas
analizuojant konkrečios bylos faktines aplinkybes ir aiškinant bei taikant joms
konkrečias teisės normas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio
19 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras
ir kt. v. V. M., bylos Nr. 3K-3-291/2006; 2009 m. birželio 26 d.
nutartis civilinėje byloje Vilniaus m. apylinkės prokuroras v. A. G. ir kt.,
bylos Nr. 3K-3-279/2009; kt.).
Ginti viešąjį
interesą prokuroras gali pagal asmens, asmenų grupės, institucijos ar
organizacijos kreipimąsi, taip pat savo iniciatyva, be to, ir tada, kai privalantys
ginti viešąjį interesą asmenys nesiėmė priemonių pažeidimams pašalinti (Prokuratūros
įstatymo 19 straipsnio 1 dalis). Prokuratūros įstatymo prasme viešojo intereso
gynimas yra teisės aktų pažeidimų pašalinimas pagal prokuratūrai suteiktus
įgalinimus. Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 2 dalies 1 punkte apibrėžti prokuroro
įgalinimai pareikšti ieškinį ar prašymą teisme, neribojant prokuroro
kompetencijos šioje srityje konkrečiais atvejais. Dėl to kreiptis į teismą dėl
proceso atnaujinimo, gindamas viešąjį interesą, generalinis prokuroras gali
visais atvejais, kai turi pakankamai duomenų apie tokį teisės aktų pažeidimą, kurio
pobūdis, jo nuomone, turi esminę reikšmę asmenų, jų grupių, valstybės ar
visuomenės teisėms bei teisėtiems interesams ir sudaro pagrįstas prielaidas
reiškiamam materialiajam teisiniam reikalavimui patenkinti (pvz., Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje pagal
pareiškėjos V. K. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-363/2010; kt.).
Teisėjų
kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju generalinis prokuroras, gavęs
Kalnėnų bendruomenės pareiškimą dėl galbūt neteisėto valstybei nuosavybės teise
priklausančios žemės naudojimo ir surinkęs duomenų, jog Vilniaus miesto 4–ojo
apylinkės teismo sprendimas, kuriuo valstybės žemės valdytojas buvo įpareigotas
išnuomoti ginčo žemę UAB „Agrolitas–Service“, galbūt yra neteisėtas, turėjo
pagrindą kreiptis į teismą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje, kurioje
priimtas nurodytas teismo sprendimas, remdamasis viešojo intereso gynimu, nes
valstybei nuosavybės teise priklausančios žemės nuomojimas, griežtai laikantis teisės
aktų nustatytos tvarkos, neabejotinai yra viešasis interesas.
Dėl išdėstytų
motyvų atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai aptartu klausimu atmestini.
Dėl
termino prašymui atnaujinti procesą paduoti pradžios
Teisėjų
kolegija taip pat pasisako dėl ieškovo atsiliepimo į kasacinį skundą argumentų,
kad nagrinėjamu atveju generalinio prokuroro prašymas atnaujinti procesą negali
būti tenkinamas ir dėl to, jog jis paduotas praleidus CPK 368 straipsnyje nustatytą
terminą.
CPK 368
straipsnyje nustatyta, kad prašymas atnaujinti procesą gali būti pateikiamas
per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį pateikiantis asmuo sužinojo ar turėjo
sužinoti aplinkybes, sudarančias proceso atnaujinimo pagrindą. Ieškovo teigimu,
nagrinėjamu atveju trijų mėnesių terminas prašymui atnaujinti procesą paduoti
turėjo būti skaičiuojamas nuo tada, kai Kalnėnų bendruomenė, kuri kreipėsi į
generalinį prokurorą dėl viešojo intereso gynimo, sužinojo ar turėjo sužinoti
apie aplinkybes, neva sudarančias proceso atnaujinimo pagrindą.
Dėl termino prašymui
atnaujinti procesą, kai tokį prašymą pateikia generalinis prokuroras, gindamas
viešąjį interesą, paduoti kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad šis
terminas skaičiuojamas nuo to momento, kai generalinis prokuroras surenka
pakankamai duomenų, leidžiančių padaryti išvadą apie viešojo intereso pažeidimą
(pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje
byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. F. Z. ir kt., bylos
Nr. 3K-3-578/2007; 2010 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Varėnos
rajono apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras v. Alytaus apskrities
viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-177/2010; 2010 m.
balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Klaipėdos miesto apylinkės
vyriausiasis prokuroras v. Neringos savivaldybės taryba ir kt., bylos Nr.
3K-3-143/2010; kt.). Tam, kad surinktų duomenų, kurie leistų spręsti apie
viešojo intereso pažeidimą, generalinis prokuroras turi Prokuratūros įstatymo
19 straipsnio 2 dalyje nurodytus įgaliojimus: prašyti iš asmenų dokumentų
ir informacijos, pavesti valstybės institucijų, įstaigų vadovams ir pareigūnams
atlikti patikrinimus ir revizijas, kviesti asmenis ir gauti jų paaiškinimus ir
kt. Tik surinkęs pakankamai duomenų, generalinis prokuroras gali nustatyti, ar
yra pažeistas viešasis interesas ir ar yra pagrindas, ginant šį interesą,
kreiptis į teismą. Kartu kasacinio teismo nurodyta ir tai, kad jeigu būtų nustatyta,
jog viešąjį interesą ginantis subjektas (nagrinėjamu atveju – prokuroras),
turėdamas pagrindą manyti, kad, priimant atitinkamą sprendimą galėjo būti
pažeisti teisės aktų reikalavimai, delsė atlikti jo kompetencijai priskirtus
veiksmus ir kreipimuisi į teismą, ginant viešąjį interesą, reikalingus duomenis
surinko per nepagrįstai ilgą terminą, tai terminas pareiškimui paduoti turėtų
būti skaičiuojamas nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti
(pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 28 d. nutartis
civilinėje byloje Klaipėdos miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras v.
Neringos savivaldybės taryba ir kt., bylos Nr. 3K-3-143/2010; 2010 m.
rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjos V. K. pareiškimą,
bylos Nr. 3K-3-363/2010; kt.).
Nagrinėjamu
atveju generalinis prokuroras, 2009 m. vasario 19 d. gavęs Kalnėnų bendruomenės
pareiškimą dėl galbūt neteisėto valstybinės žemės išnuomojimo, atlikęs šio
pareiškimo tyrimą ir surinkęs duomenų apie galimą viešojo intereso pažeidimą,
išnuomojant valstybės žemę ne aukciono tvarka, 2009 m. balandžio 22 d. kreipėsi
į teismą dėl proceso civilinėje byloje, kurioje priimtas teismo sprendimas
įpareigoti valstybės žemės valdytoją sudaryti su privačiu juridiniu asmeniu
ginčo žemės sklypo nuomos sutartį, atnaujinimo.
Teisėjų
kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju prašymą atnaujinti procesą pateikė
generalinis prokuroras, todėl CPK 368 straipsnyje nustatytas trijų mėnesių
terminas skaičiuotinas nuo to momento, kai prokuroras surinko pakankamai
duomenų apie galimą viešojo intereso pažeidimą, išnuomojant ne aukciono tvarka
valstybės žemę. Kalnėnų bendruomenės pareiškimas vertintinas kaip vienas iš duomenų
apie galimą viešojo intereso pažeidimą šaltinių, tačiau dėl to nėra pagrindo
sutikti su atsiliepimo į kasacinį skundą teiginiu, jog terminas prokuroro
prašymui atnaujinti procesą paduoti skaičiuotinas nuo tada, kai Kalnėnų
bendruomenė sužinojo ar turėjo sužinoti apie proceso atnaujinimo pagrindą
sudarančias aplinkybes. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju nesiremiama tuo, jog
prokuroras nepateisinamai ilgai rinko duomenis, reikšmingus proceso
atnaujinimui inicijuoti, arba kad turėdamas pakankamai tokių duomenų delsė
pateikti prašymą atnaujinti procesą.
Dėl nurodytų
motyvų atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai dėl praleisto termino prašymui
atnaujinti procesą paduoti atmestini.
Dėl proceso atnaujinimo CPK 366
straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu
Nagrinėjamu
atveju pareiškėjas Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras, gindamas
viešąjį interesą (CPK 365 straipsnio 2 dalis), prašė atnaujinti procesą
CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu, teigdamas, kad Vilniaus
miesto 4-ojo apylinkės teismo 2005 m. balandžio 6 d. sprendime padaryta aiški
teisės normų, reglamentuojančių valstybinės žemės nuomą ne aukciono tvarka,
taikymo klaida, kuri lėmė neteisėto sprendimo įpareigoti Vilniaus apskrities viršininko
administraciją sudaryti su ieškovu UAB „Agrolitas-Service“ valstybinės
žemės nuomos sutartį priėmimą.
CPK 366
straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas,
jeigu pirmosios instancijos teismo sprendime (nutartyje) padaryta aiški teisės
normos taikymo klaida ir sprendimas (nutartis) nebuvo peržiūrėtas apeliacine
tvarka.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo dėl CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte įtvirtinto
proceso atnaujinimo pagrindo pažymėta, kad įstatymo neįvardyta, kokia teisės
normos taikymo klaida kvalifikuotina kaip aiški, ši sąvoka laikytina vertinamąja,
jos turinį konkrečiu atveju turi atskleisti prašymą atnaujinti procesą nagrinėjantis
teismas (CPK 370 straipsnio 3 dalis). Kasacinio teismo nurodyta, kad teisės klaida
turi būti ne tik aiški, bet ir esminė, t. y. tokia, kuri daro sprendimą
(nutartį) neteisėtą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario
23 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjos O. A. T. pareiškimą,
bylos Nr. 3K-3-125/2005; 2005 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus miesto
savivaldybės pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-130/2005;
2009 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo V. G.
pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-572/2009; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje
byloje pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro
pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-247/2010; kt.).
Kai procesą
prašoma atnaujinti dėl esminės teisės taikymo klaidos, teismas turi įvertinti
pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kuriomis jis grindžia CPK 366 straipsnio 1
dalies 9 punkte įvardytą proceso atnaujinimo pagrindą; šis pareiškėjo nurodytas
pagrindas ir jį pagrindžiančios aplinkybės turi būti analizuojamos visų bylos
aplinkybių kontekste ir tokios analizės pagrindu daroma išvada, ar proceso
atnaujinimo pagrindas, kuriuo remiasi pareiškėjas, iš tikrųjų leidžia abejoti
įsiteisėjusio teismo sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu (pvz., Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje pagal
pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pareiškimą, bylos Nr.
3K-3-204/2008; 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje pagal
pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pareiškimą, bylos Nr.
3K-3-546/2010; kt.)
Nagrinėjamu
atveju proceso atnaujinimo CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu klausimą
sprendę pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai atmetė generalinio prokuroro
prašymą atnaujinti procesą, nurodydami, kad Vilniaus miesto 4-ojo apylinkės
teismo 2005 m. balandžio 6 d. sprendime nepadaryta aiškios ir esminės teisės
taikymo klaidos.
Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai be pagrindo
atmetė prašymą atnaujinti procesą, nes akivaizdu, kad civilinę bylą, kurios
procesą prašoma atnaujinti, nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas padarė
aiškią ir esminę teisės taikymo klaidą, t. y. šalių ginčą dėl valstybinės žemės
nuomos sutarties sudarymo išsprendė ne pagal ginčo santykių atsiradimo metu
galiojusią materialiąją teisę; pripažinęs, kad teisinis valstybinės žemės
naudojimo ir nuomos reglamentavimas nepalankus ieškovui, teismas apskritai
netaikė ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų.
Teisėjų kolegija pažymi,
kad valstybinės žemės naudojimo, valdymo bei disponavimo teisiniams santykiams taikomas
specialusis teisinis reglamentavimas, kurį lemia su viešuoju interesu susijęs
santykių objektas – valstybinė žemė. Šiam teisiniam reglamentavimui būdingas
imperatyvusis pobūdis; taip užtikrinama valstybinės žemės socialinė paskirtis –
teikti visuomeninę naudą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 23 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. UAB
„Saunų rojus“, bylos Nr. 3K-3-437/2009; 2010 m. spalio 4 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje UAB „Stenrosus“ v. Vilniaus miesto savivaldybė,
bylos Nr. 3K-3-377/2010; kt.). Kasacinio teismo pabrėžiama, kad valstybinė žemė
gali būti išnuomojama tik griežtai vadovaujantis imperatyviųjų teisės normų
nuostatomis; valstybinės žemės nuomos klausimai turi būti sprendžiami
vadovaujantis imperatyviųjų teisės aktų nuostatomis, įskaitant, tačiau
neapsiribojant Žemės įstatymo ir Civilinio kodekso normomis (pvz., Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje UAB
„Kauno rajono veislininkystė“ v. Kauno apskrities viršininko administracija,
bylos Nr. 3K-3-231/2009; kt.).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčo žemės
sklypas ieškovui UAB „Agrolitas-Service“ buvo skirtas Vyriausybės įgaliotinio
Vilniaus rajonui 1992 m. kovo 12 d. potvarkiu Nr. 322p nuolat naudoti
gamybinei bazei statyti. (Atkreiptinas dėmesys į tai, kad UAB „Agrolitas-Service“
kaip juridinis asmuo buvo įregistruota tik 1992 m. balandžio 28 d.). Šio žemės
sklypo suteikimo ieškovui naudotis metu valstybei nuosavybės teise
priklausančios žemės nuomą detalizavo ir reglamentavo Vyriausybės 1992 m.
vasario 7 d. nutarimu Nr. 89 „Dėl žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei
sodininkų bendrijų narių sodo sklypų pardavimo ir nuomos tvarkos“ patvirtintos Žemės
sklypų suteikimo neatlygintinai, pardavimo ir nuomos nekonkurso tvarka
taisyklės. Pagal šių taisyklių 17 punktą visi fiziniai ir juridiniai asmenys,
naudojantys (Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimo Nr. 89 priėmimo
dieną) nustatyta tvarka jiems suteiktus žemės sklypus, laikomi naudojamų sklypų
nuomininkais, išskyrus valstybinės valdžios ir valdymo organus, valstybines
tarnybas, kitas valstybines įstaigas, išlaikomas Lietuvos valstybės biudžeto
(vietos savivaldybių biudžetų) lėšomis; Taisyklių 18 punkte buvo nustatyta, kad
jeigu po šio nutarimo priėmimo dienos žemės sklypo naudotojas ir jo teisinis
statusas nesikeičia, nauja nuomos sutartis su juo nesudaroma; žemės sklypo
nuomos sutartį šiuo atveju atstoja dokumentas, patvirtinantis, jog žemės
sklypas suteiktas naudoti; pagal Taisyklių 19 punktą po šio nutarimo priėmimo
dienos keičiantis žemės sklypo naudotojui, su nauju naudotoju sudaroma nauja
žemės sklypo nuomos sutartis; teisinį statusą pakeitęs žemės sklypo naudotojas
taip pat laikomas nauju žemės sklypo naudotoju; Taisyklių 20 punkte buvo
nurodyta, kad žemės sklypo nuomos sutartis sudaroma miesto (rajono) valdybos ir
sklypo naudotojo; šiame punkte taip pat buvo nustatyti žemės sklypo nuomos
sutarties turinio reikalavimai; Taisyklių 21 punkte buvo nustatyta, kad, šių
taisyklių 19 punkte numatytais atvejais sudarant naują naudojamo žemės sklypo
nuomos sutartį, ji tvirtinama notariškai ir per mėnesį turi būti nuomininko
įregistruojama miesto (rajono) žemėtvarkos tarnyboje; šių sąlygų nesilaikymas
daro nuomos sutartį negaliojančią; kitų nuomos pagrindais naudojamų žemės
sklypų teisinis įregistravimas atliekamas palaipsniui, Žemės ūkio ministerijos
nustatyta tvarka.
Nagrinėjamu atveju bylą, kurios procesą prašoma
atnaujinti, nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nesivadovavo nurodyto
teisės akto, reglamentavusio valstybinės žemės nuomą nekonkurso tvarka ginčo
žemės suteikimo naudotis ieškovui metu, nuostatomis. Minėta, kad ieškovui UAB
„Agrolitas-service“ ginčo žemės sklypas skirtas naudoti gamybinei bazei statyti
1992 m. kovo 12 d. potvarkiu, t. y. jau po 1992 m. vasario 7 d. Vyriausybės
nutarimo Nr. 89 priėmimo. Taigi šio nutarimo priėmimo dieną ginčo žemės naudotoja
buvo Nemėžio valstybinė žemės ūkio įmonė, iš kurios paimtas 1,5 ha žemės
sklypas suteiktas naudoti ieškovui 1992 m. kovo 12 d.
Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d.
nutarimas Nr. 89 neteko galios, Vyriausybei priėmus 1993 m. liepos
21 d. nutarimą Nr. 550 „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai
pardavimo ir nuomos“. Byloje, kurios procesą prašoma atnaujinti, pirmosios
instancijos teismas, tenkindamas ieškovo UAB „Agrolitas-Service“
reikalavimą dėl valstybinės žemės nuomos sutarties sudarymo, rėmėsi nurodytu
Nutarimu Nr. 550 patvirtintų Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai
pardavimo ir nuomos ne aukciono tvarka taisyklių 17 punktu, teigdamas, kad jame
buvo nustatyta, jog visi fiziniai ir juridiniai asmenys, naudojantys nustatyta
tvarka suteiktus jiems valstybinės žemės sklypus, laikomi naudojamų sklypų
nuomininkais. Teisėjų kolegija nurodo, kad teismas netiksliai pacitavo
Taisyklių 17 punktą. Šioje teisės normoje buvo nurodyta, kad juridiniai ir
fiziniai asmenys (išskyrus valstybines ir savivaldybių įstaigas bei
organizacijas, išlaikomas Lietuvos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų
lėšomis), naudojantys jiems nustatyta tvarka suteiktus valstybinės žemės
sklypus ne žemės ūkio veiklai, taip pat turintys pastatų, statinių bei
įrenginių (kai šiems objektams nėra priskirta žemės sklypų), laikomi
valstybinės žemės nuomininkais tik įregistravę valstybinės žemės nuomos sutartį
miesto (rajono) valdybos žemėtvarkos tarnyboje. Be to, teismas sprendime pažymėjo,
kad Taisyklių 18 punkte buvo nustatyta, jog žemės sklypo nuomos sutartis
sudaroma miesto (rajono) valdybos ir sklypo naudotojo, tačiau sprendė, kad Taisyklėse
nebuvo tiesiogiai nustatytos žemės naudotojų pareigos rūpintis nuomos sutarties
sudarymu, inicijuoti tokių sutarčių sudarymą buvo valstybės institucijos
pareiga.
Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas
apdairus ir rūpestingas asmuo (lot. bonus pater familias) turi veikti
taip, kad įgyvendintų savo teises teisės aktų nustatyta tvarka. Pagal
nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes ieškovas iki 2004 m., kai kreipėsi į
kompetentingą valstybės instituciją dėl naudojamos valstybinės žemės nuomos
sutarties sudarymo, nesiekė įgyvendinti teisės išsinuomoti 1992 m. kovo 12 d. potvarkiu
Nr. 322p suteiktą naudoti žemės sklypą valstybinės žemės nuomą
reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka.
Pažymėtina tai, kad ginčo žemės
sklypo naudojimo santykiai – tęstinio pobūdžio. Ieškovas ėmė siekti sudaryti ginčo
žemės sklypo nuomos sutartį tik 2004 m., t. y. praėjus daugiau kaip dešimčiai
metų nuo šio sklypo suteikimo jam naudoti gamybinei bazei statyti. Kai Vilniaus
apskrities viršininko administracijai nesutiko sudaryti ginčo žemės sklypo nuomos
sutarties ne aukciono tvarka, ieškovas 2004 m. liepos 20 d. kreipėsi į teismą
dėl įpareigojimo sudaryti tokią sutartį. Dėl to, kad teisę sudaryti ginčo žemės
nuomos sutartį ieškovas ėmė siekti įgyvendinti 2004 m., šiam šalių ginčui
išspręsti turėjo būti taikomi ginčo santykių atsiradimo metu galioję teisės
aktai, reglamentuojantys valstybinės žemės nuomą, tarp jų ir 2000 m. CK, Žemės
įstatymas bei tam tikri poįstatyminiai teisės aktai.
Bylą, kurios procesą prašoma
atnaujinti, nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas netaikė ginčo santykių
atsiradimo metu galiojusių teisės aktų, nurodęs, kad jie pablogino ieškovo
padėtį, todėl, teismo nuomone, šių aktų taikymas pažeistų teisėtus ieškovo
interesus. Pažymėtina, kad teismas, priimdamas sprendimą dėl įpareigojimo
sudaryti valstybinės žemės nuomos sutartį, vadovavosi ne teisės aktų,
reglamentuojančių valstybei nuosavybės teise priklausančios žemės nuomą, bet teisingumo,
protingumo ir sąžiningumo principais, nors, minėta, valstybinės žemės nuomos
klausimai turi būti sprendžiami vadovaujantis imperatyviųjų teisės aktų
nuostatomis. Pažymėtina ir tai, kad teismas konstatavo faktinių ginčo
valstybinės žemės sklypo nuomos santykių buvimą, nenustatęs, ar ieškovas mokėjo
nuomos mokestį už naudojimąsi šia žeme.
Atkreiptinas dėmesys ir į tai,
kad nagrinėjamu atveju ginčo žemės sklypas 1992 m. kovo 12 d. potvarkiu
Nr. 322p buvo suteiktas naudoti tikslinei paskirčiai – gamybinei bazei
statyti. Ieškovas, kreipdamasis į teismą dėl įpareigojimo sudaryti ginčo žemės
sklypo nuomos sutartį, ieškinyje pripažino, kad neįgyvendino tikslo, kuriam
buvo skirtas ginčo žemė sklypas, t. y. nepastatė gamybinės bazės. Byloje nustatyta,
kad ginčo žemės sklype nėra UAB „Agrolitas-Service“ nuosavybės teise
priklausančių ar jo nuomojamų pastatų, įrenginių arba kitų statinių (išskyrus
laikinuosius).
Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija
sprendžia, kad Vilniaus miesto 4-asis apylinkės teismas, nagrinėjęs ieškovo UAB
„Agrolitas-Service“ reikalavimą dėl įpareigojimo sudaryti ginčo žemės nuomos
sutartį, be pagrindo netaikė ginčo santykius reglamentuojančių materialiosios teisės
normų, t. y. netaikė teisės normų, kurias turėjo taikyti, taip padarydamas
aiškią ir esminę teisės taikymo klaidą. Dėl to kyla pagrįstų abejonių dėl
byloje, kurios procesą prašoma atnaujinti, priimto pirmosios instancijos teismo
sprendimo teisėtumo.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad
Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro prašymas atnaujinti procesą byloje,
kurioje priimtas nurodytas pirmosios instancijos teismo sprendimas, atitinka
CPK 370 straipsnio 3 dalies reikalavimus: paduotas nepraleidus
įstatyme nustatyto termino, pagrįstas pakankamais argumentais, patvirtinančiais
CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte įtvirtinto proceso atnaujinimo pagrindo
buvimą, t. y. kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas padarė aiškių ir
šalių ginčui išspręsti esminių teisės taikymo klaidų. Pagal šioje byloje
nustatytas faktines ir teisines aplinkybes pareiškimą atnaujinti procesą
nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai netinkamai aiškino ir
taikė CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte įtvirtintą proceso
atnaujinimo pagrindą ir tai lėmė neteisėtų nutarčių atsisakyti atnaujinti
procesą priėmimą (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Dėl
to kasacinio teismo teisėjų kolegija atnaujina procesą (CPK 370 straipsnio 3
dalis) ir perduoda atnaujintą bylą nagrinėti Vilniaus miesto 4-ajam apylinkės
teismui (CPK 370 straipsnio 4 dalis).
Dėl išlaidų, susijusių su
procesinių dokumentų įteikimu kasacinės instancijos teisme
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bendrosios
raštinės 2010 m. gruodžio 27 d. pažymą kasaciniame teisme patirta 47,90 Lt
išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 79 straipsnis,
88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis). Patenkinus pareiškėjo
kasacinį skundą ir atnaujinus procesą, šios išlaidos priteistinos iš ieškovo į
valstybės biudžetą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 4
punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a:
Panaikinti Vilniaus miesto 4-ojo apylinkės
teismo 2009 m. gruodžio 4 d. nutartį, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 26 d. nutartį.
Priimti naują nutartį – atnaujinti
procesą civilinėje byloje Nr. 2-335-01/2005 ir perduoti atnaujintą bylą nagrinėti
Vilniaus miesto 4-ajam apylinkės teismui.
Priteisti iš ieškovo UAB „Agrolitas-Service“
(juridinio asmens kodas 221379210) į valstybės biudžetą (įmokos kodas 5660) 47,90
Lt (keturiasdešimt septynis litus 90 ct) procesinių dokumentų įteikimo
kasaciniame teisme išlaidų.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra
galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai
Dangutė Ambrasienė
Sigita Rudėnaitė
Vincas Verseckas