Administracinė byla Nr. eA-666-602/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01277-2018-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gegužės 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Verslo investicijų projektų centras“, atstovaujamos bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Valeksa“, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Verslo investicijų projektų centras“, atstovaujamos bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Valeksa“, skundą atsakovams Neringos savivaldybei, atstovaujamai Neringos savivaldybės tarybos ir Neringos savivaldybės administracijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, akcinei bendrovei poilsio namams „Ąžuolynas“, uždarajai akcinei bendrovei „Klaipėdos projektai“, akcinei bendrovei „Baltas fonas“ dėl turtinės žalos atlyginimo.

Išplėstinė teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1.       Pareiškėjas bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir BUAB) „Verslo investicijų projektų centras“ (toliau – ir Bendrovė, pareiškėjas), atstovaujama bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Valeksa“, su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) priteisti solidariai iš atsakovų Neringos savivaldybės, atstovaujamos Neringos savivaldybės tarybos ir Neringos savivaldybės administracijos, ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybų inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija), 1 459 165,30 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, jas skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. spalio 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI-2674-1063/2018 atsakovais taip pat laikė Lietuvos valstybę, atstovaujamą Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, Lietuvos valstybę, atstovaujamą Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos, ir Lietuvos valstybę, atstovaujamą Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos); 2) priteisti lygiomis dalimis iš atsakovų pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2.       Pareiškėjas nurodė, kad Neringos savivaldybės valdybos 2001 m. vasario 21 d. sprendimu Nr. 21 buvo nuspręsta organizuoti sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Juodkrantės gyv., Neringoje (toliau – ir Sklypas), detaliojo plano rengimą, nustatant planavimo tikslą – keisti ankstesniu detaliuoju planu numatytą žemės sklypo tikslinę paskirtį (rekreacinę) į komercinę, numatyti užstatymo galimybes, architektūrinius urbanistinius apribojimus ir kt. Neringos savivaldybės tarybos 2002 m. liepos 19 d. sprendimu Nr. 125 akcinei bendrovei (toliau – ir AB) poilsio namams „Ąžuolynas“ buvo išduotas projektavimo sąlygų sąvadas Nr. 43 prieplaukos namelio rekonstrukcijai (įrengiant jachtklubą, restoraną), jachtininkų viešbučių statybai sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), Neringoje. Nuolatinė statybos komisija 2004 m. balandžio 22 d. protokolu Nr. 10 pritarė jachtklubo, žuvų restorano, jachtininkų viešbučių statybai. AB poilsio namams „Ąžuolynas“ 2004 m. balandžio 26 d. buvo išduotas leidimas statinių statybai.

3.       Pareiškėjas pažymėjo, kad Bendrovė 2004 m. liepos 26 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu iš AB poilsio namų „Ąžuolynas“ įsigijo prieplaukos namelį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir jo priklausinį – kiemo statinius (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), nebaigtą statyti jachtininkų viešbutį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (baigtumas 8 proc.), kitą nebaigtą statyti jachtininkų viešbutį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (baigtumas 8 proc.) ir nebaigtą statyti žuvų restoraną (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (baigtumas 7 proc.), esančius (duomenys neskelbtini), Neringoje. Perkant nebaigtus statyti statinius pareiškėjui buvo pateiktas galiojantis statybos leidimas, projektinė dokumentacija, taip pat Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento pažyma, patvirtinanti, kad statyba yra teisėta. Pareiškėjas, kaip nebaigtų statyti statinių statytojas, vykdė statybas laikantis visų reikalavimų. Pastatyti statiniai (jachtklubas, žuvų restoranas ir du jachtininkų viešbučiai) buvo pripažinti tinkamais naudoti 2005 m. rugpjūčio 5 d. ir 2005 m. gruodžio 2 d. pripažinimo tinkamais naudoti aktais.

4.       Pareiškėjas paaiškino, kad 2006 m. vasario 3 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis vieną jachtininkų viešbutį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) pardavė I. S. ir J. S., o 2006 m. kovo 4 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis kitą jachtininkų viešbutį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) pardavė D. K. ir E. K., S. R. ir M. R., R. G. ir V. B. G..

5.       Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, su 2006 m. birželio 21 d. ieškiniu kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą, prašydamas neteisėtais pripažinti administracinius aktus, kuriais remiantis minėti statiniai suformuoti kaip nekilnojamojo turto objektai, panaikinti šių statinių teisinę registraciją, pripažinti statinių pirkimo–pardavimo sandarius negaliojančiais, taikyti dvišalę restituciją ir įpareigoti statytojus nugriauti neteisėtai pastatytus statinius. Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-377-253/2009 (toliau – ir Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimas) Generalinio prokuroro ieškinį tenkino, šis teismo sprendimas įsiteisėjo Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. balandžio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-135/2010 palikus jį nepakeistą. Įsigaliojus Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimui, Bendrovė patyrė žalą, pasireiškiančią tiek nuosavybės teise priklausančio turto praradimu, tiek tiesioginėmis išlaidomis dėl statinių griovimo, tiek praradus pajamas, gautas už pastatytus ir parduotus statinius.

6.       Pareiškėjas pažymėjo, kad Bendrovė, vykdydama Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimą, kreipėsi į Neringos savivaldybę dėl dokumento griovimo darbams išdavimo. Pareiškėjui buvo išduotas rašytinis pritarimas griauti jachtklubą ir žuvų restoraną. Šio pastato griovimo darbai buvo užbaigti iki 2013 m. gegužės 10 d. Nurodyto fakto pagrindu pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl žalos priteisimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-578-556/2015 pareiškėjo teisių perėmėjui UAB „Meirona“ buvo priteistas 1 149 349,83 Eur turtinės žalos atlyginimas solidariai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Inspekcijos, ir Neringos savivaldybės, atstovaujamos Neringos savivaldybės tarybos ir Neringos savivaldybės administracijos. Tačiau pareiškėjas iki šios dienos neturėjo galimybės įvykdyti Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo dalį, kuria Bendrovė įpareigota nugriauti jachtininkų viešbučius, nes šio turto įgijėjai pagal teismo sprendimu pripažintas negaliojančias pirkimo–pardavimo sutartis vengia įvykdyti teismo sprendimą, t. y. perduoti turtą pareiškėjui. Pareiškėjas dar 2014 m. kreipėsi į teismą dėl asmenų iš jachtininkų viešbučių iškeldinimo, tačiau byla dar nėra išnagrinėta.

7.       Pareiškėjo nuomone, už Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo vykdymą atsakingos institucijos daugiau nei 7 metus ne tik nesiėmė jokių veiksmų teismo sprendimui vykdyti, tačiau nuo 2014 m. liepos mėn. aktyviais veiksmais trukdo Bendrovei vykdyti teismo sprendimą, t. y. iškeldinti asmenis ir nugriauti pastatus. Toks institucijų elgesys negali būti laikomas atitinkančiu įstatymo reikalavimus. Be to, institucijos yra apskundusios tarpinius Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano tikslinimo procedūrų sprendimus, nors įstatymai nenumato galimybės tokius sprendimus skųsti.

8.       Pareiškėjas pabrėžė, kad teismas, taikydamas restituciją, įpareigojo Bendrovę grąžinti pirkėjams 4 610 000 Lt (turto įsigijimo kainą), todėl Bendrovė, vykdydama teismo sprendimą, turės grąžinti pirkėjams minėtą sumą. Atitinkamai prarasto turto vertę pareiškėjas apskaičiavo pagal sandoriuose nurodytą turto kainą – 4 610 000 Lt (1 335 148,29 Eur). Atsižvelgiant į tai, kad Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu iš AB poilsio namų „Ąžuolynas“ pareiškėjui buvo priteista 800 000 Lt (nebaigtų statyti statinių kaina, už kurią pareiškėjas įsigijo statinius iš AB poilsio namų „Ąžuolynas“), prašoma priteisti žala mažintina: kadangi šioje byloje prašoma priteisti žala tik dėl dalies pastatų (jachtininkų viešbučių), o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-578-556/2015 pareiškėjo teisių perėmėjui UAB „Meirona“ priteista suma dėl kito pastato (jachtklubo-žuvų restorano) jau buvo sumažinta 278 880 Lt suma, šioje byloje prašoma priteisti suma mažintina Bendrovei iš AB poilsio namų „Ąžuolynas“ priteistos ir nurodytos sumos skirtumu, t. y. 521 120 Lt (800 000 Lt – 278 880 Lt) arba 150 926,78 Eur.

9.       Taip pat Bendrovė pagal UAB „Čiukuro resta“ pateiktą pasiūlymą (156 903,03 Eur) apskaičiavo, kiek kainuos teismo sprendimu pripažintų griautinais pastatų nugriovimo darbai: kadangi pareiškėjas teismo sprendimu įpareigotas nugriauti pastatus iki 8 proc. pastatų baigtumo, išlaidų griovimo darbams suma atitinkamai mažintina 8 proc. dalimi, t. y. 12 552,24 Eur (156 903,03 Eur × 8 proc.).

10.       Šiame kontekste pareiškėjas pažymėjo, kad nors dėl iš esmės analogiškų žalos sumų atlyginimo jis jau buvo kreipęsis į teismą, tačiau Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 4 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-876-437/2012 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-2960/2012 tokie reikalavimai buvo atmesti, motyvuojant tuo, jog ginčo pastatai nėra nugriauti ir nėra galimybės nustatyti konkrečią žalos sumą, šiuo metu pasikeitusi faktinė situacija bei pareiškėjo statusas sudaro pagrindą iš naujo spręsti jam padarytos žalos atlyginimo klausimą, kadangi, pasak pareiškėjo, po nurodytų administracinių teismų sprendimų priėmimo atsakovo institucijos ėmėsi aktyvių veiksmų sutrukdyti įvykdyti įsiteisėjusį ir galiojantį Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimą (inicijuotos ir formaliai tęsiamos / imituojamos teritorijų planavimo dokumentų rengimo procedūros, sustabdyta vykdomoji byla, į civilinę bylą dėl asmenų iškeldinimo pateikta nuomonė dėl teismo sprendimo vykdymo ir asmenų iškeldinimo „netikslingumo“). Pareiškėjas teigė, kad tokiais veiksmais patys skolininkai (žalos atlyginimo santykyje), piktnaudžiaudami turimais administraciniais įgaliojimais, sudaro kliūtis pareiškėjui įvykdyti teismo sprendimą ir atkurti teisinę taiką. Kartu akcentavo, kad nagrinėjamu atveju nurodytos žalos, vykdant įsiteisėjusius ir privalomai vykdytinus teismo sprendimus, atsiradimas yra neišvengiamas.

11.       Be to, pareiškėjas nurodė, kad į prašomos priteisti turtinės žalos atlyginimą patenka ir Bendrovės bankroto procedūros administravimo išlaidos, skaičiuotinos nuo 2015 m. lapkričio 1 d., kai Bendrovei nebeliko jokio kito turto, išskyrus ginčo objektus ir reikalavimą dėl žalos atlyginimo. Bendra tokių išlaidų suma sudaro 130 593 Eur.

12.       Taigi pareiškėjo prašomos priteisti žalos (nuostolių) atlyginimo suma iš viso sudaro 1 459 165,30 Eur (1 335 148,29 Eur – 150 926,78 Eur + 156 903,03 Eur – 12 552,24 Eur + 130 593 Eur).

13.       Atsakovas Neringos savivaldybė, atstovaujama Neringos savivaldybės tarybos ir Neringos savivaldybės administracijos, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti ir priteisti iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidas.

14.       Atsiliepime nurodė, kad faktinė situacija nuo Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo priėmimo nėra pasikeitusi, taip pat nėra naujų aplinkybių, kurių pagrindu pareiškėjas turėtų teisę į žalos atlyginimą. Pareiškėjas jau anksčiau kreipėsi į teismą su analogišku reikalavimu, kuris buvo išnagrinėtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-2960/2012. Pareiškėjas realiai patirtos žalos neįrodė, todėl jo skundas negali būti tenkinamas. Be to, atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė pritarė naujo Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano rengimo pradžiai. Rengiant naują planą, siekiama suderinti fizinių, juridinių asmenų bei valdžios institucijų interesus, sudarant galimybes išsaugoti kai kuriuos statinius, kurie teismų buvo pripažinti griautinais, įskaitant ir jachtininkų viešbučius. Neringos savivaldybės Teritorijų planavimo komisija 2017 m. spalio 11 d. protokolu Nr. 9 pritarė Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano korektūrai. Neringos savivaldybė taip pat akcentavo, kad priešingai, nei teigė pareiškėjas, Inspekcija siekia ne vilkinti teismo sprendimo įgyvendinimą, bet aktyviais veiksmais siekia, jog būtų išnaudotos visos galimybės sudaryti taikos sutartį.

15.       Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Inspekcijos, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė bylą nutraukti, o nusprendus bylos nenutraukti – pareiškėjo skundą atmesti. Teismui nusprendus taikyti civilinę atsakomybę, Inspekcija prašė taikyti ieškinio senatį, o tuo atveju jei pareiškėjo skundas būtų tenkintas, prašė atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams.

16.       Atsiliepime nurodė, kad nagrinėjamos bylos ir jau išnagrinėtos administracinės bylos Nr. A261-2960/2012 (pirmosios instancijos teisme administracinės bylos Nr. I-876-437/2012) pagrindas ir dalykas sutampa, todėl byla turėtų būti nutraukta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 straipsnio 2 punkto pagrindu. Pažymėjo, kad pareiškėjo pozicija dėl neteisėtų veiksmų pagrįsta klaidingu įsitikinimu, jog Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu nustatytos aplinkybės savaime yra pakankamos konstatuojant valstybės institucijų veiksmų neteisėtumą, kadangi vien administracinių aktų panaikinimas institucijos neteisėtų veiksmų nepatvirtina. Valstybės deliktinės atsakomybės kontekste svarbus yra ne aplinkybių konstatavimas, bet atitinkamų faktinių ir teisinių aspektų vertinimas. Pagal minėtą teismo sprendimą pareiga grąžinti restitucijos taikymu priteistus pinigus ir nugriauti pastatus kyla pareiškėjui, todėl pareiškėjas neteisus teigdamas, kad Inspekcija atsakinga už šio teismo sprendimo vykdymą. Inspekcijos kreipimasis dėl priverstinių teismo sprendimo vykdymo priemonių sustabdymo nepaneigia teismo sprendimo privalomumo skolininkui principo ir nėra laikoma jokia teisine ar faktine kliūtimi pareiškėjui savanoriškai įvykdyti teismo sprendimą. Tačiau šiuo atveju pareiškėjas siekia teismo sprendimą dėl restitucijos įvykdyti valstybės lėšomis, o tai nėra teisinga. Be to, paaiškino, kad Inspekcijos veiksmai dėl teismo sprendimo vykdymo sustabdymo buvo atlikti remiantis Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko pavedimu, įformintu Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanclerio 2014 m. liepos 8 d. rezoliucija Nr. 13-320. Pareiškėjas pats buvo įsitraukęs į taikos sutarčių sudarymo procesą ir jam šios aplinkybės, jų reikšmė yra žinomos. Šiuo aspektu pabrėžė, kad statinių įteisinimas taip pat yra teismo sprendimo įvykdymas, o Inspekcijos veiksmai jokios įtakos pareiškėjo bankrotui neturėjo. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas jokios realios žalos nėra patyręs (jokių pajamų nėra paradęs), todėl žala negali būti atlyginta avansu. Atsakovas atsiliepime taip pat prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą.

17.       Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

18.       Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas pagal Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimą nėra grąžinęs pirkėjams 4 610 000 Lt sumos, todėl negali būti pripažinta, jog dėl teismo sprendimo pareiškėjas patyrė žalą. Taip pat nepagrįstos nei pareiškėjo nurodytos pastatų griovimo išlaidos, nei bankroto administravimo procedūros išlaidos.

19.       Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

20.       Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas teismui pateikė tapatų skundą, dėl kurio ginčas jau buvo išspręstas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 4 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-876-437/2012 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-2960/2012. Pažymėjo, kad pareiškėjo skundo argumentai nepagrindė ir neįrodė visų civilinės atsakomybės sąlygų, būtinų žalai atlyginti. Be to, pabrėžė, kad norint nustatyti kiekvienos iš institucijų kaltės, dalyvaujant detaliojo planavimo procese, apimtį, reikia įvertinti kiekvienos procese dalyvavusios institucijos įtaką žalos atsiradimui.

21.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (toliau – ir Teisingumo ministerija) atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Jeigu pareiškėjo skundas būtų tenkintas, Teisingumo ministerija prašė teismo sprendimo vykdymą atidėti kitiems biudžetiniams metams.

22.       Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjo veiksmai vertintini kaip piktnaudžiavimas procesu, nes dar Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-2960/2012 buvo išaiškinta, jog nenugriovus pastatų žala neatsiranda. Šiuo atveju faktinė situacija nėra pasikeitusi, tačiau pareiškėjas su analogišku reikalavimu pakartotinai kreipėsi į teismą.

II.

23.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimu pareiškėjo BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ skundą atmetė.

24.       Teismas nurodė, kad pareiškėjas prašo atlyginti žalą, kuri atsirado po Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo įsiteisėjimo. Pareiškėjo prašomą priteisti žalą sudaro: pareiškėjo turto praradimas (pareiškėjas pagal teismo sprendimą turės fiziniams asmenims grąžinti jų sumokėtas sumas); pareiškėjo išlaidos teismo sprendimui įvykdyti (pastatų nugriovimo išlaidos); su bankroto procesu susijusios išlaidos.

25.       Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, jog Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu įpareigoti nugriauti jachtininkų viešbučiai nėra nugriauti, todėl nėra pagrindo išvadai, jog pareiškėjas yra realiai patyręs žalą. Pareiškėjo nurodytos galimos hipotetinės statinių nugriovimo išlaidos nėra realiai patirtos, todėl taip pat nelaikytinos realiai patirta žala. Pareiškėjo nurodytos patiriamos bankroto išlaidos yra išimtinai susijusios su jo individualia veikla, veiksmais ir nepatenka į nagrinėjamo ginčo apimtį (nagrinėjamo ginčo esmė – žalos, kuri kildinama iš jachtininkų viešbučių pirkimo–pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, restitucijos taikymo ir statinių nugriovimo bei iš to kilusių nuostolių, atlyginimas).

26.       Teismas pabrėžė, kad, pareiškėjo nuomone, civilinė atsakomybė gali būti taikoma taip pat ir už būsimą žalą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.249 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią teismas gali atidėti būsimos žalos įvertinimą arba įvertinti būsimą žalą remdamasis realia jos atsiradimo tikimybe. Byloje nėra ginčo, kad šiuo metu Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo vykdymas yra sustabdytas. Šio teismo sprendimo vykdymo sustabdymo tikslas – siekis rasti sprendimą dėl taikos sutarties tarp ginčo šalių sudarymo. Byloje nėra pateikta oficialių duomenų, kad Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo vykdymo proceso sustabdymas būtų nutrauktas, todėl teismas neturėjo teisinio pagrindo, vadovaudamasis CK 6.249 straipsnio 3 dalimi, prašomą atlyginti žalą vertinti remiantis realia jos atsiradimo tikimybe ateityje. Priešingai, kaip matyti iš bylos medžiagos, Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo vykdymas sustabdytas valstybės prašymu, siekiant rasti visoms šalims tinkamą teismo sprendimo įvykdymo būdą (išvengti pastatų griovimo), todėl šios aplinkybės iš esmės kelia abejones dėl pareiškėjo realios žalos patyrimo ateityje (t. y., kad pastatai bus realiai nugriauti).

27.       Teismas pažymėjo, kad galimas hipotetinis pareiškėjo teisių pažeidimas ir Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo nugriauti pastatus įvykdymas ateityje nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjo keliamas ginčas yra susijęs su realiu asmens (pareiškėjo) teisių ar saugomų interesų pažeidimu ginčui aktualiu metu. Teismo konstatuotas realios žalos patyrimo pripažinimas tokiu atveju kaip šis reikštų nukrypimą nuo teisinio žalos atlyginimo instituto tikslo bei prasmės ir tai, kad būtų nepaisoma kitų sąlygų, kurios suponuoja, jog turi egzistuoti visi civilinei atsakomybei kilti būtini elementai. Valstybės institucijos ir Neringos savivaldybė siekia išsaugoti statinius, todėl statinių nugriovimas vykdant Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimą yra tik hipotetinis.

28.       Teismas pabrėžė, kad išvadą, jog žala atsiras tik įvykdžius Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimą, yra patvirtinęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gruodžio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-2960/2012, kuria buvo patvirtintas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 4 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-876-437/2012 teisėtumas. Šioje byloje pareiškėjas analogiškai iškėlė ginčą dėl žalos, kurią kildino iš Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo įvykdymo (dėl ateityje atsirasiančių nuostolių nugriaunant pastatus), atlyginimo. Apeliacinės instancijos teismas minėtoje nutartyje, be kita ko, išaiškino, kad išvada, jog žala atsiras tik įvykdžius teismo sprendimą, yra pagrįsta ir tuo aspektu, jog teismo sprendimo vykdymo procese gali būti atlikti veiksmai, kurie gali keisti teismo sprendimo vykdymo tvarką. Pavyzdžiui, vykdymo proceso metu gali būti sudaroma taikos sutartis, gali būti atsisakoma išieškojimo ir nuo to gali keistis pareiškėjo nurodomos žalos dydžio apimtis. Esant tokioms aplinkybėms, teismas negali įvertinti būsimos žalos, taikydamas CK 6.249 straipsnio 3 dalį, pripažindamas realią žalos atsiradimo tikimybę. Žalos atsiradimo tikimybė yra numanoma, tačiau nėra galimybės pripažinti jos realų dydį, nes nepakanka duomenų pripažinti, kad pareiškėjo prašomos priteisti žalos atsiradimas yra neišvengiamas.

29.       Teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje ginčo faktinės aplinkybės iš esmės yra tapačios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-2960/2012 (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 4 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-876-437/2012) vertintoms aplinkybėms (teismo sprendimo vykdymas sustabdytas, pastatai nenugriauti, siekiama ginčą išspręsti taikiai), todėl darytina išvada, kad sprendžiant šį ginčą nėra pagrindo konstatuoti vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų – turinės žalos (nei realiai patirtos, nei realiai ateityje įvyksiančios) – kilimą.

30.       Dėl Inspekcijos prašymo taikyti ieškinio senatį teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju turtinės žalos kilimo faktas nėra konstatuotas, todėl nėra pagrindo taikyti ieškinio senatį.

III.

31.       Pareiškėjas BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

32.       Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai įvertino bylos faktines aplinkybes ir iš esmės pasikeitusios nacionalinės teismų praktikos, šalinant statybų pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus pasekmes, reikšmę nagrinėjamam ginčui. Nors administraciniai teismai jau buvo išnagrinėję pareiškėjo reikalavimą dėl to paties ginčo objekto (tų pačių neteisėtais pripažintų administracinių aktų pasekmių), tačiau naujas reikalavimas šioje byloje grindžiamas tiek iš esmės pasikeitusia teismų praktika, tiek pasikeitusiomis faktinėmis aplinkybėmis.

33.       Pareiškėjas pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) 2017 m. vasario 15 d. sprendime byloje Misiukonis ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 49426/09) nurodė, jog gero valdymo principas nedraudžia valdžios institucijoms ištaisyti atsitiktines klaidas, net jei jas lėmė jų pačių nerūpestingumas, tačiau riziką, atsirandančią dėl valstybės institucijų klaidų, privalo prisiimti pati valstybė, ir klaidų negalima taisyti suinteresuotų asmenų sąskaita; pareiškėjai neturėjo pagrindo abejoti valstybės institucijų sprendimų teisėtumu ir turėjo teisę remtis tuo, kad jie nebus atgaline data pripažinti negaliojančiais jų nenaudai. Taip pat EŽTT 2018 m. sausio 9 d. sprendime byloje Tumeliai prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 25545/14) konstatavo, kad Lietuvos Respublikos teismo sprendimas įpareigojant pareiškėjus nugriauti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą yra galimas, tačiau valdžios institucijos visiškai nesvarstė galimybės sumažinti naštą, tekusią pareiškėjams dėl sprendimo namą nugriauti. Šiuo atveju aktuali ne tik EŽTT pozicija valstybės padarytų pažeidimų ir padarytos žalos klausimais, tačiau ir nacionalinių teismų pozicija, kaip EŽTT konstatuoti pažeidimai turi būti šalinami nacionalinėje teisėje. Tačiau pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į po minėtų EŽTT sprendimų priimtą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-324-684/2018, kurioje nurodyta, jog dėl neteisėtų valstybės ir savivaldybės veiksmų padarytos žalos nustatymo ir jos atlyginimo klausimas turi būti sprendžiamas toje pačioje byloje, nelaukiant statinių griovimo fakto, taip pat reikalavimas statytojui pirmiausia nugriauti statinius, o tik vėliau kreiptis į teismą, tokiu būdu pradėti naują teismo procesą, patirti dar daugiau laiko ir kitų išlaidų neatitiktų proceso ekonomiškumo, koncentruotumo, taip pat teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų. Negana to, vėliau administraciniai teismai žalos, susijusios su Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu, atlyginimo klausimus sprendė kitaip nei Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. birželio 4 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-876-437/2012 ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gruodžio 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-2960/2012 (pareiškėjas nurodo, pavyzdžiui, Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-21-394/2017, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-1743-331/2018).

34.       Pareiškėjas taip pat pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ignoravo visas Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo vykdymo aplinkybes, įvykusias po 2012 metais priimtų teismų sprendimų. Pareiškėjas iki šiol neturėjo objektyvios galimybės įvykdyti Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo dalį, kuria jis įpareigotas nugriauti jachtininkų viešbučius, kadangi šio turto įgijėjai vengia įvykdyti teismo sprendimą, t. y. perduoti turtą Bendrovei, o civilinė byla dėl asmenų iškeldinimo iki šiol neišnagrinėta dėl valstybės ir Neringos savivaldybės veiksmų, aktyviai trukdančių teismo sprendimo įvykdymą. Pirmosios instancijos teismas pripažino įrodytomis pareiškėjo nurodytas aplinkybes, sudarančias kliūtis įvykdyti teismo sprendimą, tačiau šių aplinkybių (atsižvelgdamas į iki jų atsiradimo priimtus teismų sprendimus) nelaikė pagrindu tenkinti reikalavimą dėl žalos atlyginimo. Teismas, vertindamas 2013–2018 metais įvykusių aplinkybių reikšmę teisingam bylos išnagrinėjimui, ydingai rėmėsi 2012 metais priimtais teismų sprendimais. Be to, tokios teismo išvados paneigia teismo sprendimo privalomumo ir vykdytinumo, o kartu ir proceso koncentruotumo, operatyvumo, pažeistų teisių gynimo ir kuo greitesnio teisinės taikos atkūrimo principus. Net tuo atveju, jei taikos sutarties sudarymą nagrinėjamu atveju būtų galima laikyti realia aplinkybe, tokios sutarties sudarymas niekaip neapribotų galimybės susigrąžinti iš pareiškėjo jam atlygintą žalą.

35.       Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismo pozicija dėl prašomų atlyginti bankroto administravimo išlaidų taip pat yra nepagrįsta. Bendrovės nurodoma 130 593 Eur bankroto administravimo išlaidų suma yra atskira ir savarankiška žalos, patirtos dėl neteisėtų valstybės ir savivaldybės institucijų veiksmų, atlyginimo suma. Nurodyti ne tik neteisėti valstybės ir savivaldybės veiksmai, konstatuoti Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendime, tačiau ir neteisėti veiksmai, susiję su nepagrįstu ir neteisėtu minėto teismo sprendimo vykdymo vilkinimu ir kliūčių jo įvykdymui sudarymu.

36.       Vėliau pareiškėjas papildomai pateikė prašymą priteisti jo naudai 1 839,20 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme, su šias išlaidas pagrindžiančiais dokumentais.

37.       Atsakovas Neringos savivaldybė, atstovaujama Neringos savivaldybės tarybos ir Neringos savivaldybės administracijos, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimą nepakeistą. Taip pat prašo priteisti iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidas.

38.       Atsiliepime pažymi, kad pats pareiškėjas sutinka ir neginčija, jog administraciniai teismai jau yra išnagrinėję ginčą tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Teigia, jog teismų praktikos pokyčiai ar pareiškėjo statuso pokyčiai nesudaro pagrindo iš naujo kreiptis į teismą dėl to paties dalyko, tuo pačiu pagrindu ir tiems patiems atsakovams, todėl nagrinėjama byla turi būti nutraukta. Pareiškėjas klaidina teismą, teigdamas, kad EŽTT precedentai bylose Misiukonis ir kiti prieš Lietuvą bei Tumeliai prieš Lietuvą turi būti taikomi nagrinėjant šį ginčą, kadangi EŽTT nagrinėtų bylų ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) iš esmės skiriasi nuo šios bylos ratio decidendi. Bylos Misiukonis prieš Lietuvą aplinkybės buvo susijusios su nuosavybės teisių į žemę atkūrimo panaikinimu, o bylos Tumeliai prieš Lietuvą aplinkybės buvo susijusios su neteisėtos statybos padarinių šalinimu. Nei viena iš pareiškėjo cituojamų bylų nėra analogiška šiai bylai, nes šioje byloje pagrindinė teisinė problema – ar galima priteisti pareiškėjui iš valstybės žalą, kuri dar nėra patirta. Atsakovo teigimu, Lietuvos valstybė ir Neringos savivaldybė taip pat negali būti pripažintos atliekančiomis veiksmus, trukdančius įvykdyti teismo sprendimą. Priešingai, atsakovai dar nuo 2015 metų atlieka veiksmus, kuriais siekiama sumažinti nuostolius ir įteisinti pastatus, kurių išlikimas nepadarytų žalos aplinkos apsaugai, kultūros paveldui ir kitoms saugotinoms vertybėms. Be to, atsakovas pabrėžia, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjui bankroto byla buvo iškelta dėl priežasčių, už kurias neatsako nei Lietuvos valstybė, nei Neringos savivaldybė.

39.       Vėliau atsakovas Neringos savivaldybė, atstovaujama Neringos savivaldybės tarybos ir Neringos savivaldybės administracijos, papildomai pateikė prašymą priteisti iš pareiškėjo 1 208,79 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinėje instancijoje, su šias išlaidas pagrindžiančiais dokumentais.

40.       Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Inspekcijos, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo bylą sustabdyti, kol bus išnagrinėti ginčai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-1134-575/2019 ir Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eI-282-561/2019 (naujas administracinės bylos Nr. eI2-163-1047/2020), o išnagrinėjus apeliacinį skundą – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

41.       Atsakovas pažymi, kad nesutinka, jog byloje egzistuoja pagrindas žalos nustatymo ir atlyginimo klausimus spręsti pagal EŽTT 2018 m. sausio 9 d. sprendimą byloje Tumeliai prie Lietuvą (pareiškimo Nr. 25524/14) ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-324-684/2018. Ginčas jau yra išspręstas Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu. Tuo metu teismas neturėjo pareigos nustatinėti kaltus asmenis, kurių lėšomis turi būti šalinami statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padariniai, ir toje pačioje byloje spręsti žalos atlyginimo klausimus. Toks teisminio ginčo dėl neteisėtos statybos padarinių šalinimo išsprendimo būdas atitiko tuometinę Lietuvos Respublikos statybos įstatymo redakciją, ką patvirtina ir kasacinio teismo praktika (nurodo, pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugpjūčio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-469-611/2015). Be to, bendrosios kompetencijos teismų praktikos keitimas sukelia padarinius ateityje, t. y. nauju įtvirtintu precedentu teismai galės vadovautis spręsdami naujas, o ne jau išspręstas bylas.

42.       Atsakovo manymu, pareiškėjo pozicija, kad žalos atlyginimo klausimas turi būti sprendžiamas nelaukiant, kol bus įvykdytas teismo sprendimas dėl įpareigojimo nugriauti statinius, neatitinka minėtu EŽTT 2018 m. sausio 9 d. sprendimu byloje Tumeliai prieš Lietuvą nustatytų kriterijų, nes byloje pareiškėjai reikalavo atlyginti 255 572 Eur turtinę žalą, kurią sudarė 150 000 Eur už namo statybą ir 105 572 Eur už papildomus statybos darbus bei namo įrangą, tačiau EŽTT pažymėjo, kad pareiškėjų pastatas kol kas nenugriautas, o nacionaliniai teismai sustabdė sprendimo, nurodančio nugriauti pastatą, įvykdymą iki bylos išnagrinėjimo teisme. Todėl EŽTT sprendė, kad pareiškėjai neįrodė, jog patyrė turtinę žalą, ir dėl šios dalies atmetė pareiškėjų reikalavimus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-324-684/2018 pateikiami išaiškinimai, kuriais vadovaujasi pareiškėjas, visais atvejais savaime nereiškia civilinės atsakomybės taikymo už žalą nelaukiant statinių nugriovimo fakto. Minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje pasisakyta, kad žalos atlyginimo klausimas esant tokiai galimybei teismo turėtų būti sprendžiamas toje pačioje byloje dėl statybą leidžiančio dokumento panaikinimo ir statybos padarinių pašalinimo. Tačiau šiuo atveju pareiškėjas neįrodė žalos realumo ir neišvengiamumo fakto.

43.       Atsakovas pabrėžia, kad faktinė situacija dėl Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo civilinėje byloje įvykdymo ir žalos atsiradimo tikimybė po Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 4 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-876-437/2012 įsiteisėjimo nėra pasikeitusi. Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimas dėl restitucijos taikymo ir statybos padarinių pašalinimo nėra įvykdytas, t. y. Bendrovė nėra grąžinusi jachtininkų viešbučių pirkėjams restitucijos būdu priteistų lėšų, taip pat dar nenugriovė pastatų. Todėl šiuo metu tai nesuteikia pagrindo ginčo situaciją dėl žalos atlyginimo spręsti kitokiu būdu, negu tai buvo padaryta jau išnagrinėtoje Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-876-437/2012.

44.       Atsakovas taip pat nesutinka su pareiškėjo prašomomis atlyginti bankroto administravimo išlaidomis. Nurodo, jog už bankroto procedūrų vykdymą atsakingas bankroto administratorius, o atsakovai nėra atsakingi dėl užsitęsusio Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo vykdymo, kadangi būtent pats bankroto administratorius, kuris turėjo įvykdyti nepiniginio pobūdžio pareigą, numatytą teismo sprendime (nugriauti statinius), jos neįvykdė. Priešingai, bankroto administratorius savanoriškai dalyvavo alternatyvių teismo sprendimo vykdymo galimybių svarstyme (dėl taikos sutarties), todėl yra atsakingas už prisiimtą elgesio modelį ir šiuo atveju būtent pareiškėjo kreditoriai turėtų vertinti tokių bankroto administratoriaus veiksmų atitikimą jų interesams bei teisės aktų nuostatoms, reglamentuojančioms bankroto teisinius santykius. Be to, bankroto procedūra nėra įmanoma nepatiriant jos administravimo išlaidų, su bankroto procedūromis nieko bendro neturi Lietuvos valstybė, o pareiškėjas tik abstrakčiai nurodo šių tariamų nuostolių dydį, nedetalizuodamas jų turinio.

45.       Atsakovo nuomone, pareiškėjo teiginiai, kad šiuo atveju priteisus žalos atlyginimą ir jį išmokėjus, tačiau vėliau sudarius taikos sutartį, priteistas žalos atlyginimas galėtų būti grąžinamas, yra nepagrįsti, kadangi pareiškėjas yra bankrutavęs asmuo ir šiuo metu vykdoma jo likvidavimo procedūra, o atsižvelgiant į kreditorių reikalavimus ir bankroto administravimo išlaidas, atsakovams galimybė atgauti priteistas lėšas nebūtų reali.

46.       Be to, atsakovas pažymi, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas spręsti dėl šios administracinės bylos sustabdymo, kadangi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-1134-575/2019 ir Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eI-282-561/2019 (naujas administracinės bylos Nr. eI2-163-1047/2020) nagrinėjami klausimai yra glaudžiai susiję su šia administracine byla – nurodytose bylose jachtininkų viešbučių pirkėjai (fiziniai asmenys) siekia turtinės žalos, pasireiškiančios neatgautų pinigų už nusipirktus jachtininkų viešbučius, atlyginimo priteisimo.

47.       Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

48.       Atsakovas pažymi, kad atlyginama realiai patirta žala ir turėtos išlaidos. Išimtis galima tik nustačius, kad žalos padarymo faktas yra akivaizdus arba lengvai įrodomas. Tačiau nagrinėjamu atveju tik valstybės institucijoms nesuderinus Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano sprendinių po 2019 m. spalio 31 d., būtų galima spręsti dėl pareiškėjui priklausančių pastatų įteisinimo ir (ar) taikos sutarties sudarymo negalimumo. Taigi šiuo atveju nepakanka duomenų pripažinti, kad pareiškėjo prašomos priteisti žalos atsiradimas yra neišvengiamas. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, paneigiančių byloje esančius faktus, o pareiškėjo argumentai nepaneigia skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisingumo. Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia tais pačiais motyvais, kurie buvo išdėstyti pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde.

49.       Trečiasis suinteresuotas asmuo AB poilsio namai „Ąžuolynas“ atsiliepime palaiko pareiškėjo poziciją, kad valstybė ir Neringos savivaldybė yra atsakingos už įvairių asmenų patirtą žalą, kuri kilo įsiteisėjus Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimui. Pažymi, kad turi būti atkreipiamas dėmesys į pareiškėjo nurodytus nuostolius, ypač į bankroto administravimo išlaidas. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, šiuo atveju turi būti įvertinta pareiškėjo bankroto bylos vykdymo eiga, administravimo išlaidų pagrįstumas ir būtinybė.

50.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Teisingumo ministerija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Teisingumo ministerijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, šiuos įrodymus įvertino laikydamasis ABTĮ nuostatų. Teisingumo ministerija nurodo, jog sutinka su skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, kuriais remdamasis teismas atmetė pareiškėjo skundą.

Išplėstinė teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

51.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl reikalavimo atlyginti BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ turtinę žalą, kurią sudaro: i) Bendrovės turto, t. y. restitucijos būdu pareiškėjui grąžinamų, tačiau privalomų nugriauti jachtininkų viešbučių, praradimas; ii) Bendrovės išlaidos dėl pastatų (jachtininkų viešbučių) griovimo; iii) su Bendrovės bankroto procesu susijusios išlaidos, skaičiuotinos nuo 2015 m. lapkričio 1 d.

52.       Byloje, be kita ko, nustatytos šios aplinkybės:

52.1.                      Pareiškėjas BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ 2004 m. liepos 26 d. sutartimi iš AB poilsio namų „Ąžuolynas“ įsigijo statinius, esančius adresu (duomenys neskelbtini), Neringoje, t. y. prieplaukos namelį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir jo priklausinį: kitus statinius (inžinerinius) – kiemo statinius (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), jachtininkų viešbutį (nebaigtas statyti, baigtumas 8 proc.) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), jachtininkų viešbutį (nebaigtas statyti, baigtumas 8 proc.) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), žuvų restoraną (nebaigtas statyti, baigtumas 7 proc.) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)).

52.2.                      Bendrovė, įsigijusi statinius (pastatus), juos baigė statyti – žuvų restoranas ir du jachtininkų viešbučiai buvo pripažinti tinkamais naudoti 2005 m. rugpjūčio 5 d. jachtklubo-žuvų restorano (pirmas etapas), (duomenys neskelbtini), Neringa, pripažinimo tinkamu naudoti aktu Nr. 22 ir 2005 m. gruodžio 2 d. jachtininkų viešbučių (antras etapas), (duomenys neskelbtini), Neringa, pripažinimo tinkamu naudoti aktu Nr. 115.

52.3.                      Bendrovė 2006 m. vasario 3 d. pirkimo–pardavimo sutartimi bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis pardavė I. S. ir J. S. jachtininkų viešbutį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) už 1 850 000 Lt. Bendrovė taip pat 2006 m. kovo 4 d. pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė D. K. ir E. K., S. R. ir M. R., R. G. ir V. B. G. bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis jachtininkų viešbutį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) už 2 760 000 Lt.

52.4.                      Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-377-253/2009 tenkino Generalinio prokuroro ieškinį: 1) pripažino negaliojančiu Neringos savivaldybės tarybos 2002 m. liepos 19 d. sprendimą Nr. 125, kuriuo buvo patvirtintas Sklypo detalusis planas; 2) pripažino negaliojančiu Neringos savivaldybės Nuolatinės statybos komisijos išduotą 2004 m. balandžio 26 d. statybos leidimą Nr. 22 AB poilsio namams „Ąžuolynas“ statyti jachtklubą, žuvų restoraną, jachtininkų viešbučius; 3) pripažino negaliojančiu Neringos savivaldybės administracijos patvirtintą 2004 m. gegužės 31 d. projektavimo sąlygų sąvadą Nr. 43 prieplaukos namelio rekonstrukcijai, įrengiant jachtklubą, restoraną, jachtininkų viešbučių naujai statybai Sklype; 4) pripažino negaliojančia pirmą jachtklubo Sklype projekto korektūrą, atliktą Neringos savivaldybės Nuolatinės statybos komisijos 2004 m. lapkričio 4 d. protokolu Nr. 27; 5) pripažino negaliojančia antrą jachtklubo Sklype projekto korektūrą, atliktą Neringos savivaldybės Nuolatinės statybos komisijos 2005 m. birželio 9 d. protokolu Nr. 13; 6) pripažino negaliojančiu Klaipėdos apskrities viršininko patvirtintą 2005 m. rugpjūčio 5 d. jachtklubo-žuvų restorano (pirmas etapas), (duomenys neskelbtini), Neringa, pripažinimo tinkamu naudoti aktą Nr. 22; 7) pripažino negaliojančiu Klaipėdos apskrities viršininko patvirtintą 2005 m. gruodžio 2 d. jachtininkų viešbučių (antras etapas), (duomenys neskelbtini), Neringa, pripažinimo tinkamu naudoti aktą Nr. 115; 8) pripažino negaliojančia 2004 m. liepos 26 d. pirkimo–pardavimo sutartį, kuria AB poilsio namai „Ąžuolynas“ pardavė Bendrovei Sklype esančius pastatus – prieplaukos namelį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir jo priklausinį: kitus statinius (inžinerinius) – kiemo statinius (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), jachtininkų viešbutį (nebaigtas statyti, baigtumas 8 proc.) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), jachtininkų viešbutį (nebaigtas statyti, baigtumas 8 proc.) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), žuvų restoraną (nebaigtas statyti, baigtumas 7 proc.) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); 9) taikė restituciją natūra: priteisė AB poilsio namams „Ąžuolynas“ iš Bendrovės Sklype esančius pastatus – prieplaukos namelį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir jo priklausinį: kitus statinius (inžinerinius) – kiemo statinius (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), jachtininkų viešbutį (nebaigtas statyti, baigtumas 8 proc.) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), jachtininkų viešbutį (nebaigtas statyti, baigtumas 8 proc.) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), žuvų restoraną (nebaigtas statyti, baigtumas 7 proc.) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), priteisė Bendrovei iš AB poilsio namų „Ąžuolynas“ 800 000 Lt; 10) pripažino negaliojančia 2006 m. vasario 3 d. pirkimo–pardavimo sutartį, kuria Bendrovė pardavė I. S. ir J. S. bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis Sklype esantį jachtininkų viešbutį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); 11) taikė restituciją natūra: priteisė Bendrovei iš I. S. ir J. S. Sklype esantį jachtininkų viešbutį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), priteisė iš Bendrovės I. S. 700 000 Lt ir J. S. 1 150 000 Lt; 12) pripažino negaliojančia 2006 m. kovo 4 d. pirkimo–pardavimo sutartį, kuria Bendrovė pardavė D. K., E. K., S. R., M. R., R. G., V. B. G. bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis Sklype esantį jachtininkų viešbutį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); 13) taikė restituciją natūra: priteisė Bendrovei iš D. K., E. K., S. R., M. R., R. G., V. B. G. Sklype esantį jachtininkų viešbutį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), priteisė iš Bendrovės D. K. ir E. K. 710 000 Lt, S. R. 510 000 Lt, R. G. ir V. B. G. 800 000 Lt, M. R. 740 000 Lt; 14) įpareigojo statytojus AB poilsio namus „Ąžuolynas“ ir Bendrovę per 12 mėnesių nuo šio sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti Sklype esančius pastatus: jachtininkų viešbutį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), jachtininkų viešbutį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), žuvų restoraną (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); 15) panaikino Sklype esančių pastatų – jachtininkų viešbučio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), jachtininkų viešbučio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), žuvų restorano (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) – teisinę registraciją VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke.

52.5.                      Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. gruodžio 6 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-135/2010 minėtą Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimą paliko nepakeistą.

52.6.                      Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. birželio 4 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-876-437/2012 atmetė BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ skundą, kuriuo Bendrovė prašė priteisti jai solidariai iš Neringos savivaldybės, atstovaujamos Neringos savivaldybės tarybos ir Neringos savivaldybės administracijos, ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybų inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, 9 550 699,96 Lt turtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas minėtą skundą grindė tuo, kad Bendrovė turi teisę į turtinės žalos atlyginimą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo vykdymo. Vilniaus apygardos administracinis teismas minėtame 2012 m. birželio 4 d. sprendime konstatavo, kad statiniai, kuriuos įpareigojo nugriauti Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu, buvo pastatyti esant tiek Neringos savivaldybės kaltei, tiek Klaipėdos apskrities viršininko administracijos kaltei, nes jų abiejų priimti ir teismo sprendimu panaikinti aktai, konstatavus jų neteisėtumą, sudarė prielaidas statyboms vykdyti, jų priimtų aktų pagrindu pastatyti statiniai, kurie, vykdant teismo sprendimą, turės būti nugriauti. Todėl akivaizdu, kad Bendrovė patirs žalą, kurią privalės atlyginti kalti asmenys. Tačiau teismas sprendė, jog tol, kol teismo sprendimas neįvykdytas ir statiniai nenugriauti, nėra pagrindo konstatuoti žalos kilimą ir priteisti žalos atlyginimą.

52.7.                      Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gruodžio 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-2960/2012 minėtą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 4 d. sprendimą paliko nepakeistą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pripažino, kad valdžios institucijų neteisėtais aktais pareiškėjui buvo padaryta žala, tačiau jos įvertinimas atidėtinas iki Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo įvykdymo, kad paaiškėtų būtinas civilinės atsakomybės elementas – žala. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymėjo, jog teismo sprendimo vykdymo procese gali būti atlikti veiksmai, kurie gali keisti teismo sprendimo vykdymo tvarką. Pavyzdžiui, vykdymo proceso metu gali būti sudaroma taikos sutartis ar atsisakoma nuo išieškojimo ir nuo to gali keistis pareiškėjo nurodomos žalos apimtis.

52.8.                      Neringos savivaldybės administracijos rašytinis pritarimas pastato – jachtklubo-žuvų restorano (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) – griovimo darbų projektui buvo gautas 2013 m. balandžio 17 d. Šio pastato griovimo darbai buvo užbaigti iki 2013 m. gegužės 10 d. Nugriovus minėtą pastatą, UAB „Meirona“ (Bendrovės teisių perėmėja pagal 2013 m. rugpjūčio 28 d. reikalavimo perleidimo sutartį) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl turtinės žalos, kilusios vykdant Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo dalį dėl žuvų restorano (jachtklubo) pirkimo–pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir griovimo darbų, atlyginimo priteisimo. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 27 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-325-437/2014 pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, 2015 m. gegužės 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-578-556/2015 pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir solidariai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Inspekcijos, ir Neringos savivaldybės, atstovaujamos Neringos savivaldybės tarybos ir Neringos savivaldybės administracijos, priteisė Bendrovės teisių perėmėjui UAB „Meirona“ 1 149 349,83 Eur žalos atlyginimą ir 5 proc. metines palūkanas nuo 2013 m. liepos 19 d. iki teismo sprendimo įvykdymo.

52.9.                      Bendrovė pateikė teismui ieškinį civilinio proceso tvarka dėl asmenų iš jachtininkų viešbučių iškeldinimo (civilinės bylos Nr. 2-3-793/2020, teisminio proceso Nr. 2-06-3-10699-2014-3). Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi civilinė byla buvo sustabdyta, kol bus baigtas Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano tikslinimo procesas, pradėtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 389. Klaipėdos apylinkės teismas 2019 m. lapkričio 11 d. nutartimi civilinę bylą atnaujino išnykus aplinkybėms, dėl kurių byla buvo sustabdyta, t. y. Lietuvos Respublikos Vyriausybei 2019 m. spalio 30 d. nutarimu Nr. 1080 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimo Nr. 702 „Dėl kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano patvirtinimo“ pakeitimo“ pakeitus Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo planą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 702 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano patvirtinimo“, ir jį išdėsčius nauja redakcija. Minėtoje civilinėje byloje Nr. 2-3-793/2020 Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas priimtas ir paskelbtas 2020 m. birželio 19 d., ieškinys atmestas.

52.10.                      Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, kad Klaipėdos apygardos teismas 2020 m. gruodžio 11 d. nutartimi pakeitė civilinėje byloje Nr. 2-377-253/2009 sprendimo vykdymo tvarką, t. y. leido Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos nugriauti jachtininkų viešbutį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 260,28 kv. m bendro ploto, ir jachtininkų viešbutį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 371,40 kv. m bendro ploto, esančius (duomenys neskelbtini), Neringoje, išieškant visas patirtas išlaidas iš AB poilsio namų „Ąžuolynas“ ir BUAB „Verslo investicijų projektų centras“. Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. balandžio 29 d. nutartimi (civilinės bylos Nr. 2-324-236/2021) minėta Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. gruodžio 11 d. nutartis palikta nepakeista.

53.       Pareiškėjo teigimu, nagrinėjamu atveju jam nėra objektyvios galimybės įvykdyti Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo dalį, kuria Bendrovė įpareigota nugriauti jachtininkų viešbučius (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kadangi šio turto įgijėjai pagal Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu pripažintas negaliojančiomis pirkimo–pardavimo sutartis vengia įvykdyti minėtą teismo sprendimą, t. y. perduoti turtą Bendrovei, o Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos nesiėmė jokių veiksmų priverstiniam Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo įvykdymui, priešingai – kartu su kitomis institucijomis sudarė kliūtis minėto teismo sprendimo įvykdymui, dėl to nėra galimybės užbaigti Bendrovės bankroto procedūras.

V.

54.       Visų pirma pažymėtina, kad turtinės (kaip ir neturtinės) žalos, padarytos neteisėtais valstybės ar savivaldybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, įtvirtinančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės (neturtinės) žalos atlyginimą nustato įstatymas. Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje nustatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 str. 1 d.).

55.       Valdžios institucija – tai bet koks viešosios teisės subjektas, taip pat privatus asmuo, atliekantis valdžios funkcijas (CK 6.271 str. 2 d.), todėl valstybės ir savivaldybės atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda ir dėl valstybinių ar savivaldybių viešojo administravimo subjektų atliekant viešojo administravimo funkcijas neteisėtais veiksmais padarytos žalos. Nors CK 6.271 straipsnyje įtvirtinta speciali viešosios atsakomybės sistema, skirta atlyginti žalai, kurią asmuo patyrė būdamas administracinių teisinių santykių subjektu, ir nors ginčus, kylančius dėl žalos, padarytos viešojo administravimo srityje, pagal šį straipsnį sprendžia specializuoti administraciniai teismai, santykiai, susiję su tokios žalos atlyginimu, yra civiliniai teisiniai, o ne administraciniai teisiniai santykiai. Dėl to šiuo atveju svarbu atsižvelgti ir į bendrąsias civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A5-665/2005, Administracinių teismų praktika Nr. 8, 2005, p. 338–359).

56.       CK 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės bei savivaldybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę, o padaryta turtinė žala (taip pat ir neturtinė žala) turi būti visiškai atlyginama atsakingo asmens. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Kita vertus, valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2457/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 21, 2011, p. 335–358; 2015 m. gegužės 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-578-556/2015; ir kt.).

57.       Vis dėlto pabrėžtina, kad pagal CK 6.249 straipsnio 3 dalį teismas gali atidėti būsimos žalos įvertinimą arba įvertinti būsimą žalą remdamasis realia jos atsiradimo tikimybe. Nors paprastai civilinė atsakomybė taikoma, kai nukentėjęs asmuo jau yra realiai patyręs žalą, pavyzdžiui, jau yra turėjęs atitinkamas išlaidas, galimi atvejai, kai žalos padarymo faktas yra akivaizdus arba lengvai įrodomas, o nuostoliams tiksliai apskaičiuoti gali prireikti daug laiko. Tokiais atvejais pagal CK 6.249 straipsnio 3 dalį teismas gali įvertinti būsimą žalą remdamasis realia jos atsiradimo tikimybe ir kaip žalos atlyginimą priteisti konkrečią pinigų sumą, periodines išmokas arba įpareigoti skolininką užtikrinti žalos atlyginimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2012; 2015 m. birželio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-397-969/2015; išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-7-63-969/2017, Teismų praktika Nr. 47, 2017, p. 42–60; ir kt.).

VI.

Dėl žalos, siejamos su jachtininkų viešbučių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) praradimu

58.       ABTĮ 57 straipsnio 2 dalis įtvirtina, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Šiame kontekste pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dar 2012 m. gruodžio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-2960/2012 pagal pareiškėjo UAB „Verslo investicijų projektų centras“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Verslo investicijų projektų centras“ skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Inspekcijos, Neringos savivaldybei, atstovaujamai Neringos savivaldybės tarybos ir Neringos savivaldybės administracijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijai, Kultūros paveldo departamentui prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentui, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, AB poilsio namams „Ąžuolynas“, AB SEB bankui, I. S., J. S., D. K., E. K., R. G., V. B. G., S. R., M. R., E. S., AB „Swedbank“ bankui, AB Danske banko Lietuvos filialui, UAB „Klaipėdos projektai“, Klaipėdos miesto 1 notarų biuro notarui E. S. dėl turtinės žalos, kildinamos iš Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu panaikintų administracinių aktų (sprendimų) sukeltų teisinių pasekmių (be kita ko, dėl jachtininkų viešbučių praradimo), atlyginimo priteisimo nurodė, kad „<...> pirmosios instancijos teismas nustatė ir pripažino du žalos atlyginimo elementus, t. y. priešingą teisei veiką ir priežastinį ryšį. Dėl šių aplinkybių ginčo nėra <...>“, taip pat konstatavo, kad „<...> pagrįstai pripažinta, jog valstybės valdžios institucijų neteisėtais aktais pareiškėjui buvo padaryta žala“, tačiau jos įvertinimą atidėjo.

59.       Pažymėtina, kad Neringos savivaldybės tarybos, Neringos savivaldybės administracijos bei Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos (kaip Klaipėdos apskrities viršininko administracijos teisių perėmėjos) padaryti pažeidimai priimant atitinkamus, vėliau Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu panaikintus, administracinius aktus (sprendimus), kurių pagrindu ginčo žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), Neringoje, be kita ko, buvo pastatyti, pripažinti tinkamais naudoti ir Nekilnojamojo turto registre įregistruoti jachtininkų viešbučiai (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), buvo konstatuoti įsiteisėjusiais teismų sprendimais ir kitose bylose, kuriose buvo sprendžiami ginčai dėl žalos, kildinamos iš minėtu Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu panaikintų administracinių aktų (sprendimų) sukeltų teisinių pasekmių, atlyginimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-1603/2013; 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-1358/2013; 2015 m. gegužės 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-578-556/2015; 2019 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1134-575/2019; išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1803-1062/2020). Todėl nagrinėjamu atveju išplėstinė teisėjų kolegija šiuo klausimu plačiau nepasisako.

60.       Kiek tai susiję su pareiškėjo prašomos priteisti turtinės žalos dėl jachtininkų viešbučių praradimo nustatymu, pabrėžtina, jog nors byloje nėra duomenų, kad Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo dalis dėl jachtininkų viešbučių nugriovimo įvykdyta, nurodytas teismo sprendimas yra įsiteisėjęs ir privalomai vykdytinas (CPK 18 str.). Tai, kad įsiteisėję teismo sprendimai privalomi visoms valstybės valdžios ir valdymo institucijoms, visiems juridiniams ir fiziniams asmenims, savo jurisprudencijoje yra ne kartą pabrėžęs ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d. sprendimą, 1998 m. rugsėjo 24 d. nutarimą). Priimant ir vykdant teismo sprendimus valstybėje yra įgyvendinamas teisingumas, garantuojamas įsiteisėjusiuose teismo sprendimuose nustatytų ir patvirtintų teisinių santykių stabilumas, stiprinamas teisės subjektų pasitikėjimas valstybės valdžia, įstatymais; pagal Konstituciją, inter alia (be kita ko) jos 109 straipsnį, pagal kurį teisingumą vykdo tik teismai, konstitucinius teisinės valstybės, teisingumo principus, įsiteisėjusių teismo sprendimų nevykdymas, nesant konstituciškai pateisinamo pagrindo, negali būti toleruojamas (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d. sprendimą, 2019 m. lapkričio 25 d. nutarimą).

61.       Byloje taip pat nustatyta, kad, inter alia siekiant Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo vykdymo procese sudaryti taikos sutartį, buvo inicijuota Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano keitimo procedūra, ji baigta dar 2019 m. spalio 30 d. Vyriausybei priėmus nutarimą Nr. 1080, kuriuo Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo planas pakeistas ir išdėstytas nauja redakcija. Tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad vykusių derybų metu būtų pasiekti kokie nors susitarimai, galintys turėti reikšmės šioje byloje pareiškėjo prašomai priteisti žalai (pvz., pareiškėjui atlyginta visa ar dalis šios žalos, ar pan.). Tai patvirtina ir proceso šalių, vykdant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. liepos 1 d. nutartį, pateikti papildomi paaiškinimai dėl galimybių sudaryti taikos sutartį.

62.       Be to, atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2019 m. lapkričio 25 d. nutarime Nr. KT52-N14/2019 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 702 patvirtinto Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams“, be kita ko, nustatė, jog iš Vyriausybės 2015 m. balandžio 15 d. nutarimo Nr. 389, kuriuo inter alia pritarta patikslinto Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano rengimui, nuostatų, taip pat iš Vyriausybės 2019 m. spalio 30 d. nutarimo Nr. 1080 projekto teikimo dokumentų (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2019 m. spalio 28 d. rašto Nr. (12)-D8-3377 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimo Nr. 702 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano patvirtinimo“ pakeitimo“ projekto“) matyti, kad Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano nuostatos buvo koreguojamos siekiant derinti valstybės ir privačių asmenų interesus dėl teritorijos naudojimo ir veiklos plėtojimo Kuršių nerijos nacionaliniame parke, taip pat sudaryti prielaidas baigti teisinius ginčus taikos sutartimis ir sumažinti valstybės biudžeto išlaidas. Tačiau „atsižvelgiant į iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantį reikalavimą paisyti bendrojo teisės principo ex injuria jus non oritur (neteisės pagrindu teisė neatsiranda), pagal kurį niekas negali turėti naudos iš savo padaryto teisės pažeidimo, taip pat į konstitucinį teisingumo principą, pažymėtina, kad Konstitucijoje įtvirtinta valstybės pareiga išsaugoti Kuršių nerijos tapatumą ir integralumą ir užtikrinti Kuršių nerijos ypatingą apsaugą kaip Konstitucijos ginamą viešąjį interesą reiškia, kad pagal Konstitucijos 42 straipsnio 2 dalį, 54 straipsnio 1 dalį nustatyto specialaus Kuršių nerijos apsaugos ir naudojimo režimo ir jo suponuojamų apribojimų bei draudimų nepaisymo padariniai negali būti įteisinti jokiais valstybės ar savivaldybės institucijų ar pareigūnų sprendimais arba susitarimais; tokiais sprendimais ar susitarimais, be kita ko, negali būti sudaryta prielaidų nesilaikyti iš Konstitucijos, inter alia jos 109 straipsnio, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo principų, kylančio imperatyvo vykdyti įsiteisėjusius teismų sprendimus, kurie, kaip minėta, yra privalomi visoms valstybės valdžios ir valdymo institucijoms, visiems kitiems juridiniams ir fiziniams asmenims ir kuriais inter alia atitinkamų Kuršių nerijoje esančių objektų savininkai ir naudotojai gali būti įpareigojami atkurti tai, kas, nesilaikant specialaus Kuršių nerijos apsaugos ir naudojimo režimo, buvo pakeista, sunaikinta ar kitaip pažeista“.

63.       Iš byloje esančio Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos direktoriaus 2020 m. rugpjūčio 19 d. įsakymo Nr. V-89 taip pat matyti, kad juo, siekiant įgyvendinti minėtą Konstitucinio Teismo 2019 m. lapkričio 25 d. nutarimą Nr. KT52-N14/2019, buvo pradėtas Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano koregavimo (specialiojo planavimo) procesas, kurio tikslas – pakoreguoti nurodytą planą pagal įsigaliojusį Konstitucinio Teismo nutarimą. Iš šiuo įsakymu patvirtintos Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano koregavimo ir planavimo darbų programos matyti, kad į planuojamą (koreguojamą) teritoriją patenka ir ginčo Sklypo teritorija ((duomenys neskelbtini), Juodkrantės gyv., Neringa, buvusio (išregistruoto) sklypo ribose), o vienas iš planavimo uždavinių – nustatyti specialaus Kuršių nerijos apsaugos ir naudojimo režimo įgyvendinimo priemones, Konstitucijai neprieštaraujantį, taip pat nesudarantį prielaidų nevykdyti įsiteisėjusių teismų sprendimų teisinį reguliavimą, be kita ko, apimant ginčo Sklypo teritorijoje esančius statinius.

64.       Taigi, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo konkrečiu nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašoma priteisti žala dėl jachtininkų viešbučių (statybų procese sukurto ir pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą taikant restituciją jam grąžintino, tačiau privalomo nugriauti turto) netekimo yra konkreti (akivaizdi), tikra ir įrodyta bei šiuo metu gali būti realiai įvertinta taikant CK 6.249 straipsnio 3 dalį. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad ši išvada, atsižvelgus į nagrinėjamoje byloje susiklosčiusias individualias faktines aplinkybes, neprieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-2960/2012 pateiktiems išaiškinimams ir atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. balandžio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1803-1062/2020 padarytą išvadą, inter alia įvertinus jau po minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 13 d. nutarties priėmimo susiklosčiusių bylai reikšmingų aplinkybių visumą (be kita ko, Vyriausybės lygiu vykusias derybas, kuriose kartu su šios bylos pareiškėju ir kitomis suinteresuotomis šalimis dalyvavo Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu panaikintus administracinius aktus (sprendimus) priėmusios institucijos, iš kurių neteisėtų veiksmų šioje byloje pareiškėjas kildina prašomą priteisti jam žalą; dėl to sustabdytą vykdomąją bylą, kurioje Inspekcija, būdama išieškotoja, buvo kreipusis į antstolį, prašydama priverstinai vykdyti Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo dalį dėl ginčo pastatų nugriovimo; siekiant sudaryti taikos sutartį inicijuotą Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano keitimo procedūrą, užbaigtą 2019 m. spalio 30 d. Vyriausybei priėmus nutarimą Nr. 1080, taip pat Konstitucinio Teismo 2019 m. lapkričio 25 d. nutarime Nr. KT52-N14/2019 dėl kai kurių nurodytu Vyriausybės nutarimu pakeisto Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano nuostatų atitikties Konstitucijai pateiktus išaiškinimus ir kt.).

65.       Nors Inspekcija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra įvykdyta Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo dalis, kuria Bendrovė taikant restituciją įpareigota grąžinti jachtininkų viešbučių pirkėjams pinigines lėšas, jų sumokėtas už nurodytų pastatų įsigijimą, todėl Bendrovė šiuo aspektu žalos realiai nepatyrė, kaip minėta, Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimas, inter alia jo dalis dėl jachtininkų viešbučius iš Bendrovės įsigijusiems asmenims taikant restituciją grąžintinų sumų, yra įsiteisėjęs ir privalomai vykdytinas (CPK 18 str.). Atitinkamai iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, kad Bendrovės bankroto byloje (civilinė byla Nr. B2-457-232/2021) iš pareiškėjo jachtininkų viešbučius įsigiję asmenys yra patvirtinti kreditoriais su turtiniais reikalavimais, atitinkančiais jiems Bendrovės taikant restituciją negrąžintų piniginių lėšų sumas, todėl būtent bankroto byloje įstatymų nustatyta tvarka ir turės būti sprendžiamas šių kreditorinių reikalavimų vykdymas. Atsižvelgiant į tai, minėta Inspekcijos atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyta aplinkybė šiuo konkrečiu nagrinėjamu atveju nepaneigia prieš tai padarytos išvados, kad pareiškėjo žala dėl jachtininkų viešbučių netekimo, kaip būtinoji sąlyga taikyti viešąją deliktinę atsakomybę pagal CK 6.271 straipsnį, yra įrodyta. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad priešingas nagrinėjamos situacijos vertinimas, be kita ko, atsižvelgus į tai, jog šiuo atveju iš esmės nepateisinamai ilgą laiką nėra atkurta teisinė taika, t. y. nevykdomas įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriuo pareiškėjui priteisti ginčo pastatai, iš kurių fiziniai asmenys neišsikelia, nes pareiškėjas nevykdo pagal minėtą teismo sprendimą nustatytos pareigos sumokėti jiems priteistas pinigines sumas, kurių pareiškėjas – bankrutuojanti įmonė – neturi, dėl ko tiek pareiškėjas, tiek minėti fiziniai asmenys atsiduria teisiškai neapibrėžtoje padėtyje, neatitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, taip pat ir viešojo intereso – išspręsti klausimą dėl Kuršių nerijos ypatingos apsaugos užtikrinimo, ko siekiant ir yra priimtas minėtas teismo sprendimas.

66.       Šiuo aspektu kartu atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. spalio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1134-575/2019, kurioje taip pat buvo sprendžiamas ginčas dėl žalos, kildinamos iš Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu panaikintų administracinių aktų (sprendimų) sukeltų teisinių pasekmių, atlyginimo, vertindamas R. G., V. B. G., S. R. ir M. R. argumentus, kad jie dėl Bendrovei iškeltos bankroto bylos neturės galimybės atgauti Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu taikant restituciją priteistas pinigines sumas, be kita ko, atkreipė dėmesį į Bendrovės balanse apskaitytą finansinį turtą, t. y. planuojamą prisiteisti iš valstybės žalą, kurios atlyginimo šioje byloje ir siekia pareiškėjas, bei 2013 m. rugpjūčio 28 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartimi perleistą didelės vertės turtą (reikalavimo teisę) UAB „Meirona“. Tuo tarpu Lietuvos apeliacinis teismas dar 2015 m. sausio 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-24-183/2015, kurioje I. S. prašė pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo vykdymo tvarką, nurodė, jog pasibaigus BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ bankroto procesui, asmenims nėra užkirstas kelias prašyti nuostolių atlyginimo iš kaltų asmenų, jeigu jų finansiniai reikalavimai bankroto byloje nebūtų patenkinti.

67.       Taigi, remdamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja visos viešosios atsakomybės sąlygos priteisti pareiškėjui žalos atlyginimą dėl jachtininkų viešbučių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) netekimo. Šią žalą pareiškėjas apskaičiavo pagal 2006 m. vasario 3 d. ir 2006 m. kovo 4 d. aptariamo nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartyse nurodytą realiai įvykusio šio turto pardavimo kainą – 4 610 000 Lt (1 335 148,29 Eur). Be to, pagal minėtas pirkimo–pardavimo sutartis apskaičiuotą prašomą priteisti sumą pareiškėjas sumažino jam Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu iš AB poilsio namų „Ąžuolynas“ priteistos sumos, proporcingai tenkančios jachtininkų viešbučiams, dalimi – 521 120 Lt (150 926,78 Eur). Atitinkamai pareiškėjas iš viso dėl jachtininkų viešbučių netekimo prašo priteisti jam 1 184 221,51 Eur (1 335 148,29 Eur – 150 926,78 Eur). Išplėstinė teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokiu žalos apskaičiavimu, kurio teisingumo atsakovai iš esmės neginčija, todėl sprendžia, kad nurodyta suma priteistina pareiškėjui. Minėtas sumos skaičiavimas atitinka teismų praktikos analogiškose bylose suformuotas taisykles, taip pat nurodyta atlyginimo už prarastą turtą suma paskaičiuota atsižvelgiant į kitas su ginčo situacija susijusias teisme išnagrinėtas bylas. Taigi pareiškėjui priteistina suma šiuo konkrečiu atveju laikytina teisingu atlyginimu už pareiškėjo prarastą turtą.

68.       Atsižvelgusi į Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu panaikintų administracinių aktų (sprendimų), su kuriais pareiškėjas sieja prašomą priteisti žalą dėl jachtininkų viešbučių praradimo, reikšmę ginčo pastatų statybų procese ir šiuos aktus (sprendimus) priėmusius subjektus, išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad šioje bylos dalyje atsakovais laikytini Neringos savivaldybė, atstovaujama Neringos savivaldybės tarybos ir Neringos savivaldybės administracijos, bei Lietuvos valstybė, atstovaujama Inspekcijos. Todėl nurodyta žala pareiškėjui priteistina iš šių atsakovų. Pabrėžtina, kad tokia pozicija atitinka ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose bylose, kuriose taip pat buvo sprendžiami ginčai dėl reikalavimų atlyginti žalą, kildinamą iš Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu panaikintų administracinių aktų (sprendimų), pateiktus išaiškinimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-1603/2013; 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-1358/2013; 2015 m. gegužės 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-578-556/2015; 2019 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1134-575/2019; išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1803-1062/2020), nuo kurių nukrypti nagrinėjamu atveju išplėstinė teisėjų kolegija nenustatė pagrindo.

69.       Nors atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Inspekcijos, šioje byloje kėlė klausimą dėl senaties termino praleidimo, išplėstinė teisėjų kolegija, be kita ko, remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. balandžio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1803-1062/2020 pateiktais išaiškinimais (žr. nurodytos nutarties 39–49 punktus), sprendžia, jog Vyriausybės lygiu vykusios derybos, kuriose kartu su šios bylos pareiškėju ir kitomis suinteresuotomis šalimis dalyvavo Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu panaikintus administracinius aktus (sprendimus) priėmusios institucijos, iš kurių neteisėtų veiksmų šioje byloje pareiškėjas kildina prašomą priteisti jam žalą dėl jachtininkų viešbučių netekimo, dėl to sustabdyta vykdomoji byla, kurioje Inspekcija, būdama išieškotoja, buvo kreipusis į antstolį, prašydama priverstinai vykdyti Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo dalį dėl ginčo pastatų nugriovimo, siekiant sudaryti taikos sutartį inicijuota Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano keitimo procedūra ir kt. nagrinėjamu atveju sudaro pagrindą spręsti, jog senaties terminas, kiek tai susiję su pareiškėjo reikalavimais dėl jachtininkų viešbučių netekimo, netaikytinas. Be to, iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, kad pareiškėjas su reikalavimu priteisti jam turtinę žalą, be kita ko, dėl jachtininkų viešbučių netekimo į teismą pirmą kartą kreipėsi dar 2011 m. (skundas Vilniaus apygardos administraciniame teisme gautas 2011 m. gegužės 25 d., administracinė byla Nr. I-876-437/2012).

VII.

Dėl žalos, siejamos su jachtininkų viešbučių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) nugriovimu

70.       Kaip minėta, Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-377-253/2009, be kita ko, įpareigojo statytojus AB poilsio namus „Ąžuolynas“ ir Bendrovę per 12 mėnesių nuo šio sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti Sklype esančius pastatus, inter alia jachtininkų viešbučius (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Atitinkamai pareiškėjas prašo priteisti jam preliminarias šių pastatų griovimo išlaidas, apskaičiuotas pagal UAB „Čiukuro resta“ pateiktą pasiūlymą (156 903,03 Eur), jame nurodytą sumą sumažinus AB poilsio namams „Ąžuolynas“ turinčia tekti išlaidų dalimi (8 proc.), t. y. iš viso 144 350,79 Eur.

71.       Šiame kontekste akcentuotina, kad tuo atveju, kai dėl atsakingo už žalą asmens padaryto delikto žala dar nėra patirta nukentėjusio asmens, gali būti atlyginama tik tokia žala, kuri nukentėjusiojo yra įrodyta kaip tikrai atsirasianti ateityje ir jos atsiradimas yra neišvengiamas. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 178 straipsnyje įtvirtintos įrodinėjimo pareigos įvykdymo prasme tai reiškia, kad teismui turi būti pateikti tokie įrodymai, kurie pašalintų bet kokias abejones dėl tokios žalos atsiradimo ateityje. Sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą svarbu įvertinti tų įrodymų patikimumą ir pakankamumą, kurie pagrįstų atsakovo įrodinėjamą žalą ir jos dydį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-465/2012; išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-335/2013).

72.       Tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašomą priteisti būsimą žalą dėl jachtininkų viešbučių griovimo iš esmės grindžia tik vienos įmonės pateiktu preliminariu pasiūlymu (I t., b. l. 187), kuris įrodymų prasme nelaikytinas pakankamu konkretaus dydžio žalai priteisti. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad ta pati bendrovė anksčiau pasiūlymą dėl tų pačių darbų vykdymo buvo pateikusi kitokio dydžio sumai (I t., b. l. 32–37). Taip pat jau minėta, kad iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, jog Klaipėdos apygardos teismas 2020 m. gruodžio 11 d. nutartimi pakeitė civilinėje byloje Nr. 2-377-253/2009 sprendimo vykdymo tvarką ir leido Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos nugriauti jachtininkų viešbutį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 260,28 kv. m bendro ploto, bei jachtininkų viešbutį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 371,40 kv. m bendro ploto, esančius (duomenys neskelbtini), Neringoje, išieškant visas patirtas išlaidas iš AB poilsio namų „Ąžuolynas“ ir BUAB „Verslo investicijų projektų centras“. Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. balandžio 29 d. nutartimi (civilinės bylos Nr. 2-324-236/2021) ši Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. gruodžio 11 d. nutartis palikta nepakeista.

73.       Taigi, pagal byloje surinktus duomenis nėra galimybių objektyviai įvertinti šią būsimą žalą dėl jachtininkų viešbučių griovimo išlaidų (jos dydį). Todėl šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-2960/2012 padaryta išvada, jog nėra galimybės pripažinti nurodytos žalos realų dydį, todėl jos įvertinimas atidėtinas.

VIII.

Dėl žalos, siejamos su Bendrovės bankroto procese patirtomis išlaidomis

74.       Nagrinėjamu atveju pareiškėjas taip pat siekia žalos, siejamos su Bendrovės bankroto proceso metu nuo 2015 m. lapkričio 1 d. patirtomis išlaidomis, atlyginimo. Kaip matyti iš pareiškėjo vykdant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. liepos 1 d. nutartį pateiktų papildomų dokumentų ir paaiškinimų, šias išlaidas sudarė bankroto administratoriaus atlyginimas bei išlaidos buhalterinėms ir teisinėms paslaugoms, tarp jų – už atstovavimą ir procesinių dokumentų rengimą civilinėje byloje dėl fizinių asmenų iškeldinimo iš griautinų pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), Juodkrantėje.

75.       Pareiškėjas paaiškino, kad šiuo aspektu atsakovų neteisėti veiksmai pasireiškė Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu panaikintų administracinių aktų (sprendimų), kurių pagrindu ginčo žemės Sklype, be kita ko, buvo pastatyti, pripažinti tinkamais naudoti ir Nekilnojamojo turto registre įregistruoti jachtininkų viešbučiai, priėmimu, taip pat vengimu imtis realių veiksmų, kad būtų įvykdytas minėtas teismo sprendimas, trukdymu Bendrovei vykdant nurodyto teismo sprendimo dalį dėl ginčo pastatų nugriovimo iškeldinti iš šių pastatų fizinius asmenis, Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano tikslinimo (keitimo) procedūrų vilkinimu.

76.       Šiame kontekste pabrėžtina, kad CK 6.247 straipsnyje nustatyta, jog atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad pagal teisės doktriną ir formuojamą teismų praktiką (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-345/2007; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008; ir kt.) priežastinio ryšio nustatymo byloje procesas sąlygiškai dalijamas į du etapus. Pirmame etape, naudojant conditio sine qua non (būtinoji sąlyga) testą (ekvivalentinio priežastinio ryšio teorija), nustatomas faktinis priežastinis ryšys. Šiame etape sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Antrame etape nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar padariniai teisiškai nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo (deliktinės atsakomybės ribas siaurinanti priežastinio ryšio teorija) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-3034/2011; 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A62-1119/2011; išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1803-1062/2020; ir kt.).

77.       Kiek tai susiję su pareiškėjo prašoma priteisti žala dėl Bendrovės bankroto procese patirtų išlaidų, išplėstinė teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad tarp šios žalos ir byloje konstatuotų atsakovų neteisėtų veiksmų, priimant atitinkamus, vėliau Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu panaikintus, administracinius aktus (sprendimus), nėra priežastinio ryšio. Šiuo atveju nurodyta žala, nors tam tikra prasme ir yra susijusi su Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu, iš esmės kilo ne dėl šioje byloje konstatuotų neteisėtų atsakovų veiksmų, bet išimtiniai dėl pareiškėjo komercinės-ūkinės veiklos.

78.       Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju taip pat nėra pagrindo teigti, kad nurodytą žalą lėmė atsakovų vengimas imtis realių veiksmų, kad būtų įvykdytas Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimas, trukdymas Bendrovei vykdant nurodyto teismo sprendimo dalį dėl ginčo pastatų nugriovimo iškeldinti iš šių pastatų fizinius asmenis ar Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano tikslinimo (keitimo) procedūrų vilkinimas. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad iš bylos duomenų matyti, jog Inspekcija, būdama išieškotoja, dar 2012 m. kovo 8 d. kreipėsi į antstolį dėl Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo dalies dėl įpareigojimo nugriauti ginčo Sklype pastatytus statinius priverstinio vykdymo ir buvo pradėta vykdomoji byla Nr. 75-00240/12, kuri vėliau buvo sustabdyta dėl Vyriausybės lygiu vykusių derybų, siekiant sudaryti taikos sutartį, be to, dėl to buvo inicijuota Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano keitimo procedūra ir vėliau patvirtinti atitinkami šio plano pakeitimai. Taigi, akivaizdu, kad valstybės (savivaldybės) valdžios institucijos ėmėsi tam tikrų aktyvių veiksmų, siekiant pašalinti po Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo priėmimo kilusias neigiamas teisines pasekmes, o gana ilgas atitinkamų procedūrų vykdymo laikotarpis, be kita ko, atsižvelgus į jomis suinteresuotų šalių daugetą ir skirtingus jų interesus, nagrinėjamu atveju negali būti laikomas vilkinimu ir (ar) kliudymu pareiškėjui vykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą. Civilinėje byloje valstybės institucijų teikta nuomonė dėl fizinių asmenų iškeldinimo iš ginčo pastatų tikslingumo taip pat nesudaro pagrindo konstatuoti, kad būtent šie veiksmai objektyviai lėmė minėtų pareiškėjo prašomų priteisti išlaidų Bendrovės bankroto procese atsiradimą, kadangi sprendimą byloje priima teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 185 str.).

79.       Taigi, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, prašoma priteisti žala, siejama su Bendrovės bankroto procese patirtomis išlaidomis, yra pernelyg nutolusi nuo pareiškėjo nurodytų atsakovų veiksmų. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą priteisti jam šios žalos atlyginimą.

IX.

Dėl administracinės bylos nutraukimo, sustabdymo

80.       Atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pagal ABTĮ 103 straipsnio 2 punktą nutraukti bylos dalį dėl žalos, siejamos su jachtininkų viešbučių netekimu, kadangi šioje byloje, skirtingai, nei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 13 d. nutartimi išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A261-2960/2012, pareiškėjas nurodytą žalą, kurios nustatymas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 13 d. nutartimi tik buvo atidėtas, įrodinėja jau po minėtos nutarties priėmimo susiklosčiusiomis aplinkybėmis, t. y. iš esmės skiriasi pareiškėjo skundo pagrindas. Tuo tarpu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinant ABTĮ 103 straipsnio 2 punkto nuostatas, pagal kurias teismas nutraukia bylą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti pareiškėjo skundo (prašymo, pareiškimo) atsisakymą ar patvirtinti ginčo šalių taikos sutartį, ne kartą pažymėta, kad tapačiais skundai gali būti pripažinti tik tuomet, kai yra tapatūs visi trys elementai – šalys, skundo dalykas ir skundo pagrindas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1208-520/2018; 2019 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-22-525/2019).

81.       Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat nenustatė pagrindo sustabdyti šią bylą, kol Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme bus išnagrinėta administracinė byla Nr. A-1134-575/2019 ir Vilniaus apygardos administraciniame teisme bus išnagrinėta administracinė byla Nr. eI-282-561/2019 (naujas administracinės bylos Nr. eI2-163-1047/2020; šiuo metu byla nagrinėjama Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme – administracinės bylos Nr. eA-1373-502/2021). Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog administracinės bylos nagrinėjimo sustabdymas ABTĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu yra galimas tik tuomet, kai tarp teisme nagrinėjamos administracinės bylos ir kitos bylos, nagrinėjamos civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka, egzistuoja prejudicinis ryšys. Toks ryšys yra tada, kai sprendimas vienoje byloje bus sprendimo kitoje byloje pagrindas. Tokiais atvejais vienoje byloje nustatyti faktai tampa prejudiciniais faktais kitoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-286/2008; 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-860/2011). Prejudicinis bylų ryšys iš esmės reiškia, jog administracinės bylos negalima nagrinėti tol, kol įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje, baudžiamojoje ar administracinėje byloje nebus nustatyti tam tikri faktai ar aplinkybės, kurių nenustačius konkrečios administracinės bylos nagrinėjimas būtų neįmanomas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-406/2009; 2010 m. lapkričio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-301/2011). Aiškindamas minėtas ABTĮ nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą konstatavęs, jog negalėjimas išnagrinėti administracinę bylą tol, kol nebus išnagrinėta kita byla, iš esmės reiškia, jog bylą nagrinėjančiam teismui yra reikalingi tam tikri faktai, kurie yra nustatinėjami kitoje byloje, ir tų faktų pats teismas negali nustatyti. Nors kitoje byloje nustatyti faktai gali palengvinti įrodinėjimo procesą administracinėje byloje, tačiau tai savaime nesuponuoja išvados, jog negalima nagrinėti vienos bylos, kol nėra išnagrinėta kita teisme nagrinėjama byla. Vien tai, kad bylos yra tarpusavyje susijusios, nesudaro pagrindo taikyti ABTĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas, jei administracinis teismas turi galimybes pats išspręsti bylai reikšmingus klausimus ir visapusiškai įvertinti ginčijamo akto teisėtumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-336-520/2019; 2020 m. rugpjūčio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-471-629/2020; 2020 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-586-415/2020). Atitinkamai šiuo atveju prejudicinis ryšys tarp nagrinėjamos ir atsakovo nurodytų administracinių bylų nenustatytas. Be to, iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, kad Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme administracinė byla Nr. A-1134-575/2019 jau yra išnagrinėta įsiteisėjusia 2019 m. spalio 23 d. nutartimi.

X.

Dėl procesinių palūkanų ir sprendimo vykdymo atidėjimo

82.       Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, be kita ko, buvo pateikęs teismui prašymą priteisti jam procesines palūkanas. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog procesinės palūkanos skaičiuojamos tik esant pareiškėjo, reikalaujančio atlyginti žalą, prašymui jas skaičiuoti ir tai daroma nuo bylos iškėlimo iki visiško prievolės įvykdymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-73/2009; 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-2195/2010; išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A62-1119/2011; ir kt.). Palūkanų dydis šiuo atveju nustatytas CK 6.210 straipsnyje. Tačiau CK 6.210 straipsnio 1 dalis, įtvirtinanti, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 proc. dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio, nagrinėjamu atveju yra aktuali tik tuo aspektu, kiek joje nustatytas procesinių palūkanų dydis. Procesinių palūkanų skaičiavimo termino pradžia imperatyviai ir vienareikšmiškai nustatyta CK 6.37 straipsnio 2 dalyje, kuri numato, kad prievolės skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-2248/2014; 2015 m. gegužės 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-578-556/2015; ir kt.). Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas (apeliantas), prašydamas priteisti jam turtinę žalą, į teismą kreipėsi 2018 m. balandžio 13 d. (I t., b. l. 1), o teisme byla iškelta 2018 m. balandžio 24 d. nutartimi (II t., b. l. 1). Todėl, vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi ir 6.210 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjui priteistinos 5 proc. dydžio metinės palūkanos, skaičiuotinos nuo priteistos sumos, nuo 2018 m. balandžio 24 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

83.       Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Inspekcijos, jeigu būtų priimtas pareiškėjui palankus sprendimas, prašė atidėti teismo sprendimo vykdymą vieneriems metams, o trečiasis suinteresuotas asmuo Teisingumo ministerija – teismo sprendimo vykdymą atidėti kitiems biudžetiniams metams. Šie prašymai iš esmės grindžiami tuo, kad pareiškėjo reikalavimai viršija Teisingumo ministerijai per metus skiriamus asignavimus, t. y. 363 000 Eur, iš Lietuvos valstybės priteistai žalai atlyginti.

84.       ABTĮ 85 straipsnyje nustatyta, kad teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo ar išdėstymo klausimas sprendžiamas vadovaujantis Civilinio proceso kodekso normomis. Pagal Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalį teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Jeigu teismo sprendimui, kuriuo iš Lietuvos valstybės priteistos mokėtinos sumos, įvykdyti reikalingos sumos nenumatytos patvirtintame valstybės biudžete, šio sprendimo įvykdymas atsakovo prašymu gali būti atidėtas kitiems biudžetiniams metams. Skubiai vykdytino sprendimo ar jo dalies įvykdymą atidėti ar išdėstyti negalima.

85.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra pažymėta, kad teismo priimtas sprendimas turi būti toks, kurį būtų galima realiai įvykdyti, tuo pačiu nesukeliant neproporcingų ir reikšmingų visuomenei ar jos daliai sunkumų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, Administracinė jurisprudencija Nr. 25, 2013, p. 243–258; išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, Administracinė jurisprudencija Nr. 27, 2014, p. 142–171; išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1924-502/2015, Administracinė jurisprudencija Nr. 30, 2015, p. 198–223). Išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjui iš atsakovų priteistinos sumos dydį, taip pat asignavimų Teisingumo ministerijai skyrimo bei Neringos savivaldybės biudžeto sudarymo ir vykdymo tvarką, sprendžia, kad šiuo konkrečiu nagrinėjamu atveju nebus galimybių per įstatymo nustatytą terminą įvykdyti teismo sprendimą, nesutrikdžius minėtų viešojo administravimo subjektų veiklos, susijusios su jiems priskirtų funkcijų vykdymu, todėl yra pagrindas atidėti šio teismo sprendimo vykdymą kitiems biudžetiniams metams, t. y. 2022 m. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys, kad tiek valstybės, tiek savivaldybės biudžetinių metų pradžia yra sausio 1 d., todėl teismo sprendimo įvykdymas atidedamas iki 2022 m. kovo 31 d., t. y. iki kitų biudžetinių metų pirmo ketvirčio pabaigos, kadangi byloje nėra duomenų, pagrindžiančių būtinybę teismo sprendimo įvykdymą atidėti ilgesniam terminui.

86.       Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, teismo sprendimo vykdymo atidėjimas iki nurodyto termino nagrinėjamu atveju nepažeis šalių interesų pusiausvyros, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų. Juolab, kad sprendimo vykdymo atidėjimo laikotarpiu pareiškėjas įgis teisę į procesines palūkanas. Be to, byloje nėra duomenų, kad atsakovai siektų piktnaudžiauti ir nevykdyti teismo sprendimo. Kartu pažymėtina, kad teismo sprendimo vykdymo atidėjimas suprantamas kaip jo priverstinio vykdymo galimybės nukėlimas vėlesniam laikui, nei įsiteisės teismo sprendimas, tačiau tai netrukdo esant galimybėms sprendimą įvykdyti anksčiau, nei baigsis sprendimo vykdymo atidėjimo terminas.

XI.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

87.       Apibendrindama byloje nustatytas aplinkybes, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas iškeltus reikalavimus, ne visiškai tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką aktualiais bylai teisės aiškinimo klausimais, dėl ko teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies ir priteisti pareiškėjui solidariai iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Inspekcijos, ir Neringos savivaldybės, atstovaujamos Neringos savivaldybės tarybos ir Neringos savivaldybės administracijos, 1 184 221,51 Eur turtinės žalos atlyginimą ir 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo, t. y. 2018 m. balandžio 24 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, teismo sprendimo vykdymą atidedant iki 2022 m. kovo 31 d.

88.       Pareiškėjas BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ ir atsakovas Neringos savivaldybė pateikė prašymus priteisti bylinėjimosi išlaidas advokatų pagalbai apmokėti.

89.       ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Pažymėtina, jog šios normos formuluotė „kurios naudai priimtas sprendimas“ – reiškia, kad išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kuriai priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti materialiniai reikalavimai). Be to, toks laimėjimas paprastai yra siejamas su kitos šalies veiksmų (neveikimo) neteisėtumo pripažinimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2374/2013). Taigi ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis iš esmės atspindi administracinėje byloje vyraujančią bendrąją bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims taisyklę „pralaimėjęs moka“ (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-211/2013). Tais atvejais, kai skundas yra patenkinamas iš dalies, proceso šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos patirtos su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos atlyginamos proporcingai patenkintų (atmestų) skundo reikalavimų daliai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1282-442/2017).

90.       ABTĮ 40 straipsnio 5 dalis proceso šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, suteikia teisę reikalauti atlyginti jai ir išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo priteisti jam iš atsakovų 1 839,20 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų advokato pagalbai apmokėti – 1 452 Eur už apeliacinio skundo parengimą ir 387,20 Eur už papildomų duomenų, vykdant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. liepos 1 d. nutartį, surinkimą ir pateikimą.

91.       Pareiškėjo prašomos priteisti išlaidos advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) (toliau – ir Rekomendacijos). Tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad tuo atveju, jei skundas yra patenkintas iš dalies, proceso šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos patirtos su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos atlyginamos proporcingai patenkintų (atmestų) skundo reikalavimų daliai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-113/2012; 2020 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3322-662/2020; ir kt.). Todėl, įvertinusi nurodytas aplinkybes ir remdamasi Rekomendacijų 2 punkte nustatytais priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydžio nustatymo kriterijais, taip pat teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjo prašoma suma atitinkamai mažintina ir šiuo atveju pareiškėjui iš atsakovų priteistina po 750 Eur, iš viso 1 500 Eur, bylinėjimosi išlaidų, patirtų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

92.       Pasisakydama dėl atsakovo Neringos savivaldybės prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas advokato pagalbai apmokėti, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo taikomas realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijus, priteisiamos protingo dydžio išlaidos, nes teismas negali toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-64-520/2015; 2019 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1134-575/2019; ir kt.). Teisės į atstovavimo išlaidų atlyginimą neriboja proceso šalies statusas – viešojo administravimo subjektas, tačiau atstovavimo išlaidos gali būti atlyginamos šiam subjektui tik tais atvejais, kai atstovo dalyvavimas buvo būtinas siekiant tinkamai apginti valstybės (savivaldybės) interesus, todėl tai spręsdamas teismas turi kompleksiškai įvertinti, ar, atsižvelgiant į atitinkamo viešojo administravimo subjekto vidinius administravimo pajėgumus ir bylos pobūdį, atstovo pasitelkimas buvo būtinas. Veikdamas specifinėje viešojo administravimo srityje, šis subjektas privalo užtikrinti tokią savo vidaus administravimo struktūrą, kuri leistų jam tinkamai įgyvendinti viešojo administravimo funkcijas, tuo tikslu jam skiriami atitinkami valstybės (savivaldybių) biudžeto asignavimai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5449-575/2019). Nors bylinėjimasis teismuose nėra tiesioginis viešojo administravimo subjektų uždavinys, šie subjektai turi būti pajėgūs teisme atstovauti savo pozicijoms, kylančioms iš atitinkamų administracinių teisinių santykių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-552-556/2018; 2019 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1571-629/2018).

93.       Šiame kontekste pabrėžtina, kad Neringos savivaldybė turi Juridinį, personalo ir viešųjų pirkimų skyrių, pagal kurio nuostatus, patvirtintus Neringos savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. vasario 29 d. įsakymu Nr. V13-95, vienas iš šio skyriaus uždavinių yra atstovauti Savivaldybei, administracijai teisme, rengti teismui ieškinius, pareiškimus, atsiliepimus ir kitus teismo procesinius dokumentus (6.2 p.). Skyrius, įgyvendindamas jam pavestus uždavinius, be kita ko, atlieka šias funkcijas: merui įgaliojus atstovauja Savivaldybei teisme (7.6 p.); administracijos direktoriui įgaliojus, atstovauja Savivaldybės administracijai teisme (7.7 p.); rengia ir, esant reikalui, surenka dokumentus, susijusius su bylų nagrinėjimu teisme (7.8 p.). Tuo tarpu Neringos savivaldybė nepaaiškino, kodėl nagrinėjamoje byloje buvo būtinas advokato atstovavimas. Taigi išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, ankstesnę Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įvertinusi išnagrinėtos administracinės bylos pobūdį ir apimtį, konstatuoja, jog atsakovo Neringos savivaldybės prašomos atlyginti bylinėjimosi išlaidos neatitinka būtinumo kriterijaus, todėl nėra pagrindo tenkinti prašymą priteisti šias išlaidas proporcingai atmestų reikalavimų daliai.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Verslo investicijų projektų centras“, atstovaujamos bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Valeksa“, apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Verslo investicijų projektų centras“, atstovaujamos bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Valeksa“, skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Verslo investicijų projektų centras“, atstovaujamai bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Valeksa“, solidariai iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, ir Neringos savivaldybės, atstovaujamos Neringos savivaldybės tarybos ir Neringos savivaldybės administracijos, 1 184 221,51 Eur (vieną milijoną vieną šimtą aštuoniasdešimt keturis tūkstančius du šimtus dvidešimt vieną eurą ir penkiasdešimt vieną euro centą) turtinei žalai atlyginti ir 5 (penkių) procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo, t. y. nuo 2018 m. balandžio 24 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Kitą pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Verslo investicijų projektų centras“, atstovaujamos bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Valeksa“, skundo dalį atmesti.

Priteisti pareiškėjui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Verslo investicijų projektų centras“, atstovaujamos bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Valeksa“, iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, ir Neringos savivaldybės, atstovaujamos Neringos savivaldybės administracijos ir Neringos savivaldybės tarybos, lygiomis dalimis 1 500 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus eurų) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų, t. y. iš kiekvieno atsakovo po 750 Eur (septynis šimtus penkiasdešimt eurų).

Tenkinti Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, ir trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos prašymus atidėti sprendimo vykdymą ir šio teismo sprendimo vykdymą atidėti iki 2022 m. kovo 31 d.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai        Arūnas Dirvonas

        Artūras Drigotas

        Veslava Ruskan

        Milda Vainienė

        Vaida Urmonaitė-Maculevičienė