Administracinė byla Nr. A-1163-520/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01881-2016-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. P. (V. P.) ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas V. P. (V. P.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK, atsakovo atstovas), 40 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis nuo 2012 m. balandžio 27 d. iki 2016 metų atliko laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK, kurioje buvo pažeistos jo teisės dėl netinkamo kalinimo. Gyvenamojo ploto vienam asmeniui teko mažiau, nei nustatyta teisės aktuose minimali norma – 3,1 kv. m. Kalinimo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų visą jo kalinimo laikotarpį tiek 2, tiek 3 sektoriuje.
3. Pareiškėjas vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsniu, 30 straipsniu, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo 7 straipsnio 1 dalimi, Europos kalinimo įstaigų taisyklių 18.3 ir 18.4 punktais, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalimi, 6.271 straipsniu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2009 m. sausio 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A438-121/2009; 2010 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1181/2010) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą; 2000 m. spalio 26 d. sprendimas Kudla prieš Lenkiją). Pareiškėjo teigimu, dėl laisvo ploto trūkumo ir Pravieniškių PN-AK neteisėtų veiksmų pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, diskomfortą, garbės ir orumo pažeminimą.
4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti, skundo reikalavimams prašė taikyti ieškinio senatį.
5. Atsakovas nurodė, kad kiekvienam pataisos įstaigos nuteistajam direktoriaus įsakymu yra skiriama miegamoji vieta, esanti konkretaus būrio atskiros brigados gyvenamojoje zonoje. Per visą bausmės atlikimo pataisos įstaigoje laiką pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose kartu su kitais nuteistaisiais. Nuteistojo gyvenamasis plotas nėra tik vieta miegamajame kambaryje, gyvenamosios patalpos yra atskiri kambariai su bendrojo naudojimo patalpomis. Pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio, tinklinio, futbolo aikštelės su dirbtine danga, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai lauke ir pastatų viduje, kuriais bet kada gali naudotis nuteistieji. Pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimosi laiko. Pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginančios jo buvimą pataisos namuose, kuriomis būtų pažeidžiamos jo gyvenimo sąlygos.
6. Atsakovo teigimu, EŽTT yra ne kartą pažymėjęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis pažeidžiamas tik tuomet, kai asmeniui yra draudžiama judėti, užkertama galimybė mankštintis, pasivaikščioti lauke, varžoma nuteistojo galimybė laisvai judėti įkalinimo įstaigos teritorijoje, kai patalpų apšvietimas ir ventiliacija nesuteikia sąlygų sveikatos būklei. Pareiškėjas nepateikė jokių konkrečiais faktais pagrįstų duomenų, kad Pravieniškių PN-AK nesilaikė skunde nurodytų teisės normų reikalavimų.

II.

7. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 26 d. sprendimu pareiškėjo V. P. skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, 350 Eur neturtinei žalai atlyginti.
8. Teismas darė išvadą, jog kilusio ginčo atveju turi būti vertinamas laikotarpis už 3 metus – nuo 2013 m. rugsėjo 15 d. iki 2016 m. rugsėjo 15 d., kadangi pareiškėjas 2016 m. rugsėjo 15 d. skundu kreipėsi į teismą. Darydamas šią išvadą, teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas jau pakankamai ilgą laiką atlikinėjo bausmę Pravieniškių PN-AK ir jam objektyviai turėjo būti žinomos pagrindinės teisės aktų, reglamentuojančių suėmimo (kalinimo) sąlygas, nuostatos. Teismui nebuvo pateikta duomenų, jog pareiškėjas ankščiau kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl laikymo sąlygų, todėl teismas konstatavo, kad nenustatyta jokių CK 1.129 straipsnyje ir 1.130 straipsnyje įtvirtintų pagrindų, kurie sudarytų pakankamą pagrindą svarstyti klausimus apie ieškinio senaties terminų sustabdymą arba jų eigos nutraukimą.
9. Teismas nurodė, jog nuo 2010 m. balandžio 30 d. įsigaliojo teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymas Nr. 1R-85 „Dėl teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Taisyklės). Šių Taisyklių 111.1 punktas nustatė minimalų 3,1 kv. m gyvenamosios patalpos plotą vienam pataisos namuose atliekančiam bausmę nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, o 111.2 punktas – ne mažesnį kaip 3,6 kv. m plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose.
10. Byloje vertintas laikotarpis nuo 2013 m. rugsėjo 15 d. iki 2016 m. rugsėjo 15 d. ir šiuo laikotarpiu pareiškėjas Pravieniškių PN-AK, atlikdamas paskirtą laisvės atėmimo bausmę, buvo paskirtas gyventi į šias patalpas: nuo 2013 m. rugsėjo 15 d. iki 2014 m. rugpjūčio 13 d. – 8 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 18,50 kv. m, joje įrengtos 4 miegamosios vietos, kiekvienam nuteistajam teko po 4,62 kv. m ploto (ploto norma pažeista nebuvo); nuo 2014 m. rugpjūčio 13 d. iki 2016 m. balandžio 26 d. – 9 būrio 8 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 17,90 kv. m, joje įrengtos 6 miegamosios vietos, kiekvienam nuteistajam teko po 2,98 kv. m ploto (trūko 0,12 kv. m ploto); nuo 2016 m. balandžio 26 d. iki 2016 m. gegužės 18 d. – 6 būrio 4 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 35,25 kv. m, joje įrengtos 5 miegamosios vietos, kiekvienam nuteistajam teko po 7,05 kv. m ploto (ploto norma pažeista nebuvo); nuo 2016 m. gegužės 18 d. iki 2016 m. birželio 23 d. – 1 būrio 3 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 25,25 kv. m, joje įrengtos 8 miegamosios vietos, kiekvienam nuteistajam teko po 3,15 kv. m ploto (ploto norma pažeista nebuvo); nuo 2016 m. birželio 23 d. iki 2016 m. rugsėjo 15 d. – 7 būrio 4 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 34,90 kv. m, joje įrengtos 11 miegamųjų vietų, kiekvienam nuteistajam teko po 3,17 kv. m ploto (ploto norma pažeista nebuvo). Teismo vertinimu, įrodymai patvirtino, kad nuo 2014 m. rugpjūčio 13 d. iki 2016 m. balandžio 26 d. pareiškėjui atsakovas neužtikrino teisės aktais nustatyto minimalaus gyvenamojo ploto, tenkančio vienam nuteistajam, t. y. minėtu laikotarpiu pareiškėjui teko 0,12 kv. m ploto mažiau, todėl buvo pagrindas valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjui padarytų paminėtų veiksmų neteisėtumą ir vieną iš valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimo prielaidų – valstybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus.
11. Bylos duomenys taip pat patvirtino, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas už režimo pažeidimus atlikinėjo nuobaudas 3-iame sektoriuje: nuo 2014 m. vasario 17 d. iki 2014 m. vasario 27 d. ir nuo 2015 m. lapkričio 7 d. iki 2015 m. lapkričio 22 d. baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 5, kurios plotas 15,90 kv. m, joje įrengtos 4 miegamosios vietos, kiekvienam nuteistajam teko po 3,97 kv. m ploto (ploto norma pažeista nebuvo); nuo 2015 m. vasario 13 d. iki 2015 m. vasario 18 d. ir nuo 2015 m. balandžio 18 d. iki 2015 m. balandžio 28 d. baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 9, kurios plotas 31,75 kv. m, joje įrengtos 8 miegamosios vietos, kiekvienam nuteistajam teko po 3,97 kv. m ploto (ploto norma pažeista nebuvo); nuo 2015 m. rugpjūčio 20 d. iki 2015 m. rugpjūčio 25 d. baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 8, kurios plotas 15,57 kv. m, joje įrengtos 4 miegamosios vietos, kiekvienam nuteistajam teko po 3,89 kv. m ploto (ploto norma pažeista nebuvo). Teismo vertinimu, baudos izoliatoriaus kamerose ploto norma pareiškėjui buvo užtikrinta.
12. Teismas nurodė, kad byloje nebuvo duomenų, jog Pravieniškių PN-AK pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu būtų bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Akcentuotos bausmės atlikimo pataisos namuose bendrosios sąlygos, t. y. kad ši įstaiga nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, kad šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla.
13. Teismo nuomone, byloje nebuvo jokių įrodymų apie netinkamų bausmės atlikimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant bausmės atlikimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
14. Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažino, kad pareiškėjas neįrodė, jog pareiškėjo įkalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju vertintinas kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme. Teismui nekilo abejonių, kad pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam užtikrinant teisės aktuose nustatytą vienam asmeniui tenkančią ploto normą buvo pažeista, todėl atsižvelgus į nustatyto pažeidimo trukmę ir mąstą, į tai, kad 623 paras pareiškėjas buvo kalinamas Pravieniškių PN-AK pažeidžiant reglamentuotą minimalią gyvenamojo ploto normą, taip pat įvertinus Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais laikyta, kad pats teisės pažeidimo pripažinimas nėra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui atlyginti už patirtą neturtinę žalą, todėl pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertintas pinigais, t. y. 350  Eur suma, kuri priteista iš atsakovo pareiškėjui.

III.

15. Pareiškėjas V. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 26 d. sprendimą, priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.
16. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovo atstovo pateiktoje informacijoje buvo pateiktas sumažintas lovų skaičius, kuris buvo pradėtas mažinti tik nuo 2016 metų pabaigos, tačiau atsakovo atstovas nepateikė duomenų, kiek gyventojų ir miegamųjų vietų buvo tuo metu, kai pareiškėjas atlikinėjo bausmę. Atsakovo atstovas pateikė melagingus duomenis, o tam, kad būtų priimtas teisingas sprendimas, reikia išreikalauti budėjimų grafikus, kuriuose matoma reikalinga informacija. Viso kalinimo metu jam teko per mažas gyvenamasis plotas. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pritaikė 3 metų ieškinio senaties terminą, kadangi kalinimas netinkamomis sąlygomis nebuvo nutrūkęs, jis daug kartų žodžiu kreipėsi į Pravieniškių PN-AK administraciją ir dėl netinkamų kalinimo sąlygų, ir dėl to, jog išaiškintų visas jo teises. Raštu jis kreiptis bijojo, kad nebūtų uždarytas į kamerų tipo patalpas.
17. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, apeliaciniame skunde prašo pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 26 d. sprendimą ir pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus neatitinkančiomis sąlygomis, reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti.
18. Atsakovas nurodo, kad pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti. Įvertinus pažeidimo trukmę, jo pobūdį, nesant įrodymų apie tai, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Psichologinę tarnybą ar Sveikatos priežiūros tarnybą dėl ginčo dalyko sukeltų pasekmių, taip pat nenustačius, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis ar kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui būtų atsiradę kokie nors sveikatos sutrikimai, tai, kad ploto pažeidimas buvo itin nežymus (trūko tik 0,12 kv. m gyvenamojo ploto) ir nebuvo tęstinis (pareiškėjas ginčo metu buvo uždarytas ir į kamerų tipo patalpas nuobaudoms atlikti), darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju neturtinė žala nebuvo tokia didelė, kad ją būtų būtina įvertinti pinigais.
19. Atsakovas akcentuoja, kad pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendrojo naudojimo patalpų, jis turėjo judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijoje, taip pat galėjo sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, todėl nežymus nustatytos minimalios ploto normos pažeidimas tam tikru laikotarpiu nėra pagrindas konstatuoti, kad tai pareiškėjui realiai galėjo sukelti tokio laipsnio neigiamų pasekmių, kurias galima būtų įvardinti kaip nežmoniškas kalinimo sąlygas ar asmens žeminimą, kankinimą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2733-575/2016). Byloje esantys įrodymai nepatvirtina neteisėtų valstybės institucijos veiksmų, tiek priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų aplinkybių bei jo patirtų neigiamų išgyvenimų ar kitokio pobūdžio nepatogumų, o tuo pačiu ir neturtinės žalos atsiradimo fakto. Be to, nesant duomenų apie tai, kad pareiškėjas ginčo aktualiu laikotarpiu dėl netinkamų laikymo sąlygų skundais ar prašymais buvo kreipęsis į pataisos namų administraciją ar kitas kompetentingas institucijas, bei nesant įrodymų, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui būtų atsiradę kokie nors negrįžtami sveikatos sutrikimai, nesudaro pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.
20. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 26 d. sprendimą, t. y. pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus neatitinkančiomis sąlygomis, reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti. Atsakovas atsiliepime iš esmės nurodo tokius pat argumentus, kaip ir savo apeliaciniame skunde.
21. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime į apeliacinius skundus prašo tenkinti atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, apeliacinį skundą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime iš esmės palaikomi atsakovo apeliacinio skundo argumentai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

22. Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal CK 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui V. P. iš Lietuvos valstybės už kalinimą Pravieniškių PN-AK nuo 2012 m. balandžio 27 d. iki 2016 metų teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.
23. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinių skundų ribų.
24. Pareiškėjas prašo priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundas būtų tenkintas. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigdamas, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pritaikė 3 metų ieškinio senaties terminą, taip pat, jog atsakovo atstovas pateikė melagingus duomenis. Atsakovas apeliaciniame skunde nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria pareiškėjui priteistas 350 Eur neturtinės žalos atlyginimas, ir teigia, jog pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija.
25. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinių skundų argumentus, pirmiausia pažymi, kad CK 6.271 straipsnyje reglamentuota valdžios institucijų atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl jų neteisėtų veiksmų. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis) (CK 6.271 str. 3 d.). Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.).
26. Viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (įstatymuose nustatytos pareigos neįvykdymo (neteisėtas neveikimas) arba įstatymuose draudžiamų veiksmų atlikimo (neteisėtas veikimas); 2) asmens patirtos žalos; 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.
27. Nagrinėjamu atveju pasakytina, jog pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 1.125–1.131 straipsniuose įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, ir atsižvelgęs į tai, jog atsakovo atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį, pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisinimo nuo 2012 m. balandžio 27 d. iki 2013 m. rugsėjo 14 d. taikė 3 metų ieškinio senaties terminą, konstatavęs, jog pareiškėjas 2016 m. rugsėjo 15 d. (b. l. 9) į teismą kreipėsi praleidęs paminėtą terminą, o pagrindo jam atnaujinti nėra.
28. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui nurodomus argumentus dėl senaties taikymo negalimumo bei tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ieškinio senaties taikymo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).
29. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėjamos kategorijos bylose, paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie atliekamus pažeidimus, dėl kurių jis patiria neturtinę žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017; 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013; 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013 ir kt.). Taigi pareiškėjo nurodomi argumentai, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senaties terminą dėl to, kad pažeidimas nebuvo nutrūkęs, nepripažintini pagrįstais.
30. Ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-834-1062/2017; 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-663-575/2015 ir kt.).
31. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017; 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).
32. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo iš esmės sužinoti nuo kalinimo Pravieniškių PN-AK pradžios, todėl kreipdamasis į teismą 2016 m. rugsėjo 15 d., praleido ieškinio senaties terminą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už kalinimą netinkamomis sąlygomis nuo 2012 m. balandžio 27 d. iki 2013 m. rugsėjo 14 d.
33. Įvertinus pareiškėjo skunde nurodytus pažeidimus, dėl kurių pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, akivaizdu, kad jo nurodomų pažeidimų metu jis žinojo ir turėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo apie patirtą neturtinę žalą ir nebuvo jokių kliūčių kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Pažymėtina, kad pareiškėjas tuo momentu gal ir galėjo nežinoti tikslaus žalos dydžio, bet žalos faktą jis turėjo suvokti.
34. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Vadovaujantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios.
35. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., 2017 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-792-1062/2017; 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.
36. Pareiškėjas šioje byloje nepateikė įrodymų, kuriais remiantis turėtų būti daroma išvada, kad pareiškėjas jo nurodomų pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, o ieškinio senaties terminą praleido dėl svarbių priežasčių. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog jis daug kartų žodžiu kreipėsi į Pravieniškių PN-AK administraciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų ir dėl to, kad išaiškintų jo teises, o raštu kreiptis bijojo, nepripažintos objektyviai trukdžiusiomis laiku ginti savo teises teisme. Taigi pirmosios instancijos teismas laikotarpiui nuo 2012 m. balandžio 27 d. iki 2013 m. rugsėjo 14 d. pagrįstai taikė 3 metų ieškinio senaties terminą.
37. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pareiškėjo kalinimo Pravieniškių PN-AK metu nuo 2014 m. rugpjūčio 13 d. iki 2016 m. balandžio 26 d. pareiškėjui nebuvo užtikrintas teisės aktais nustatytas minimalus gyvenamasis plotas, tenkantis vienam nuteistajam, t. y. minėtu laikotarpiu pareiškėjui teko 0,12 kv. m ploto mažiau, dėl to priteisė pareiškėjui 350 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
38. Nagrinėdama apeliacinių skundų argumentus, susijusius su pareiškėjo kalėjimu Pravieniškių PN-AK nuo 2013 m. rugsėjo 15 d. iki 2016 m. rugsėjo 15 d., teisėjų kolegija pažymi, kad Taisyklių 111.1 punkte nustatyta, jog pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis nei 3,1 kv. m vienam žmogui. Taisyklių 111.2 punkte nustatytas ne mažesnis kaip 3,6 kv. m. plotas asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose. Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi minimalios ploto normos, pastebėtina, jog, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013; 2015 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1218-858/2015). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad Pravieniškių PN-AK pareiškėjui buvo užtikrintas nurodytas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovui.
39. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 13 d. iki 2016 m. balandžio 26 d. 9 būrio 8 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 17,90 kv. m, joje įrengtos 6 miegamosios vietos, kiekvienam nuteistajam teko po 2,98 kv. m ploto, t. y. pareiškėjui iki Taisyklių 111.1 punkte garantuojamos 3,1 kv. m gyvenamojo ploto normos trūko 0,12 kv. m ploto. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis (Pravieniškių PN-AK 2015 m. gruodžio 8 d. raštą Nr. 7-2317 (b. l. 7), Pravieniškių PN-AK atsiliepime į pareiškėjo skundą pateiktus duomenis (b. l. 13–18), Pravieniškių PN-AK 2016 m. spalio 14 d. pažymą apie nuteistojo V. P. patalpų kaitą bausmės atlikimo metu (b. l. 21), Ūkio ir komunalinių paslaugų skyriaus 2016 m. spalio 25 d. pažymą apie gyvenamųjų patalpų plotus Nr. 77-2773 (b. l. 22) ir 2016 m. gruodžio 6 d. pažymą apie kamerų tipo patalpų kamerų plotus Nr. 77-3261 (b. l. 42), su šiomis nustatytomis aplinkybėmis sutinka ir vertina, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kuriuo laikotarpiu ir kurioje gyvenamojoje patalpoje pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisės aktų garantuojama gyvenamojo ploto norma. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog jei atsakovo atstovo duomenys apie tai, kiek asmenų nurodytu laikotarpiu kalėjo kiekvienoje kameroje yra netikslūs ir nepakankami, skaičiuojant plotą, tekusį asmeniui kameroje, atsižvelgtina į miegamųjų vietų skaičių gyvenamojoje patalpoje ir bendrą plotą. Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką tokio pobūdžio bylose (žr., pvz., 2016 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1782-822/2016). Taigi pirmosios instancijos teismas tinkamai apskaičiavo pareiškėjui tekusį plotą.
40. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog atsakovo atstovas pateikė melagingus duomenis, o teismas nepagrįstai jais vadovavosi, tačiau pareiškėjas tik abstrakčiai nurodo šį argumentą ir iš esmės nedetalizuoja, kurie konkrečiai duomenys, jo manymu, yra neteisingi. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo atstovo pateikti duomenys buvo pakankami tinkamai ir visapusiškai išnagrinėti bylą, todėl pareiškėjo argumentai, jog yra būtina išreikalauti papildomus įrodymus (budėjimo grafikus), atmestini. Pripažintina, jog pareiškėjas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, arba argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti iš naujo, nepateikė.
41. Nagrinėdama apeliacinių skundų argumentus dėl pareiškėjo pažeistų teisių gynimo, teisėjų kolegija pažymi, kad Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96); 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)). 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) EŽTT pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.
42. Pažymėtina, jog šiuo atveju pareiškėjui daugiau nei pusantrų metų (582 paras – teisėjų kolegija perskaičiavo ir patikslino laikotarpį, kuomet pareiškėjas buvo 9 būrio 8 gyvenamojoje patalpoje, ir atėmė laikotarpius, kuomet pareiškėjas buvo 3-iojo sektoriaus baudos izoliatoriaus kamerose) teko mažiau ploto nei priklauso pagal teisės aktų reikalavimus. Tačiau teisėjų kolegija akcentuoja, jog pareiškėjui iki teisės aktų garantuojamos normos trūko itin nedaug ploto – 0,12 kv. m. Be to, pastebėtina, jog pareiškėjas yra jaunas žmogus, todėl buvimo Pravieniškių PN-AK laikotarpiu turėjo galimybę pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu laiku laisvai judėti lokalinio sektoriaus teritorijoje, sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, o būti gyvenamojoje patalpoje privalėjo tik naktį pagal dienotvarkę miegui skirtu laiku. Byloje nenustatyta, kad pataisos namuose būtų priimti tam tikri įsakymai, draudžiantys nuteistiesiems pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu metu vaikščioti savo gyvenamose patalpose bei lokalinio sektoriaus koridoriuose, pasivaikščiojimų kieme ar kitose patalpose. Taigi pareiškėjas turėjo tam tikrą judėjimo laisvę, kuria intensyviai galėjo naudotis. Ribota erdvė iš dalies gali būti kompensuojama didele bendrabučio tipo patalpa ir suteikta judėjimo laisve (žr., pvz., EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98); 2004 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Nurmagomedov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30138/02) ir kt.).
43. Įvertinus byloje surinktus įrodymus, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui miego metu tenkantį santykinai mažesnį gyvenamąjį plotą iš dalies kompensavo nemaži miegamojo išmatavimai bei pareiškėjui suteikta judėjimo laisvė. Kartu akcentuotina, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Pravieniškių PN-AK administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl gyvenamųjų patalpų perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu ar kitų jo laikymo sąlygų. Byloje duomenų, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kilusi žala pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai, nepateikta. Be to, nenustatyta, kad atsakovo atstovas sąmoningai būtų siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyręs jį iš kitų lygiaverčių subjektų. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šie laikymo sąlygų reikalavimų pažeidimai nesudarė prielaidų pareiškėjui patirti tokius neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir būtų nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu (žr., pvz., 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2147-624/2017; 2017 m. spalio 31 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1319-261/2017 ir kt.).
44. Neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).
45. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas buvo kalintas jam neužtikrinant minimalios ploto normos, kurią įtvirtina nacionalinės teisės aktai. Pripažintina, kad tokios aplinkybės galėjo jam sukelti tam tikrą diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).
46. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2016).
47. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.).
48. Teisėjų kolegija, įvertinusi Pravieniškių PN-AK padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, pareiškėjo galbūt patirto diskomforto dydį (trūko tik 0,12 kv. m dalies) ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, atsižvelgusi į 6.250 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo apskaičiuotas pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydis (350 Eur) yra neproporcinga ir neadekvati kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti. Pastebėtina, jog šiuo atveju sprendžiant klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, kai pareiškėjui iki teisės aktų garantuojamos normos trūko itin nedaug ploto – 0,12 kv. m, kompleksiškai įvertintos visos byloje nustatytos aplinkybės, taip pat tai, jog pareiškėjas iš esmės nei skunde, nei apeliaciniame skunde neindividualizavo, kokio pobūdžio išgyvenimus ir nepatogumus sukėlė būtent tokio mažo ploto trūkumas. Teisėjų kolegija vertina, jog priteisti pareiškėjo prašomus 40 000 Eur nėra pagrindo, tačiau teisėjų kolegija padidina pareiškėjui priteistiną neturtinės žalos atlyginimo sumą iki 1 000 Eur ir vertina, jog ši suma yra adekvati atsakovo padarytam teisės pažeidimui (taip pat žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-360-858/2015; 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3852-502/2017; kt.).
49. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai, jog pažeidimo pripažinimas galėtų būti pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atsižvelgiant į padarytų pažeidimų trukmę, pobūdį ir mastą, nepripažintini pagrįstais.
50. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, t. y. pareiškėjui iš Lietuvos valstybės priteista neturtinės žalos atlyginimo suma padidinama iki 1 000 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. P. (V. P.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 26 d. sprendimą pakeisti.

Priteistą pareiškėjui V. P. (V. P.) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 350 Eur neturtinės žalos atlyginimo sumą padidinti iki 1 000 Eur (vieno tūkstančio eurų).

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                         Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė