(S)                                           Civilinė byla Nr. 3K-3-81/2009

                                                              Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                              50.8; 114.4     

                                                                     

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2009 m. vasario 23 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė), Algio Norkūno (pranešėjas) ir Antano Simniškio,

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos ieškinį atsakovui AB „Progresas“ dėl uosto žemės nuomos mokesčio ir palūkanų priteisimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :                                             I. Ginčo esmė

 

           

               Ieškovas VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija 2001 m. spalio 4 d. sutarties pagrindu su vėlesniais pakeitimais išnuomojo atsakovui AB „Progresas“ valstybinio jūrų uosto žemės sklypą. Nuomos mokesčio dydis nustatytas vadovaujantis susisiekimo ministro 1997 m. liepos 24 d. įsakymu Nr. 286 patvirtinta Klaipėdos valstybinio jūrų uosto žemės nuomos užmokesčio apskaičiavimo tvarka (pakeista 2000 m. gruodžio 15 d. įsakymu Nr. 370) (toliau – Tvarka). Pagal šią Tvarką nuomos mokesčio dydis apskaičiuojamas remiantis uosto žemės nuomos koeficientu, kuris nustatomas pagal uosto žemės kategoriją, o ši nustatoma pagal dvi pagrindines charakteristikas: A klasė – su privažiuojamaisiais geležinkelio keliais; B klasė – be privažiuojamųjų geležinkelio kelių. Pagal sutartį atsakovui išnuomotas žemės sklypas buvo priskirtas B klasei, atitinkamai taikant nuomos koeficientą – 12,25 ir nustatant nuomos mokesčio dydį – 1,50 Lt per metus už vieną kvadratinį metrą (Sutarties 34 punktas, sutarties priedas Nr. 2).

Šalių ginčas kilo dėl žemės nuomos mokesčio dydžio. Ieškovas teigia, kad, sudarant sutartį, suklydo dėl nuomos mokesčio dydžio. Atsakovui išnuomotame žemės sklype yra AB „Lietuvos geležinkeliai“ nuosavybės teise priklausantys privažiuojamieji geležinkelio keliai ir atsakovas jais naudojasi. Tokiu atveju pagal Tvarką uosto žemė priskiriama A klasei, atitinkamai taikant nuomos koeficientą – 16,34, o nuomos mokesčio dydis yra – 2 Lt per metus už vieną kvadratinį metrą. Ieškovas pateikė atsakovui PVM sąskaitas-faktūras, kuriomis patikslino už laikotarpį nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2007 m. liepos 1 d. turimą mokėti uosto žemės nuomos mokestį ir pareikalavo, kad atsakovas papildomai sumokėtų 405 283,29 Lt žemės nuomos mokesčio. Tačiau atsakovas atsisako mokėti papildomą mokestį, teigdamas, kad ieškovas neteisėtai ir nepagrįstai keičia nuomos mokesčio dydį.

Ieškovas prašo priteisti iš atsakovo 405 283,29 Lt uosto žemės nuomos mokestį ir 5 proc. dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

 

 

                    II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

 

Klaipėdos apygardos teismas 2008 m. balandžio 11 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nustatė, kad atsakovas iš ieškovo 2001 m. spalio 4 d. uosto žemės nuomos sutartimi, kuri dėl sumažėjusio nuomojamos uosto žemės ploto ne kartą keista, nuomojasi uosto žemę, kurioje yra AB „Lietuvos geležinkeliai“ nuosavybės teisėmis priklausantys privažiuojamieji geležinkelio keliai. Atsakovas geležinkelio keliais naudojasi su AB „Lietuvos geležinkeliai“ sudarytų Krovinių vežimo ir privažiuojamųjų kelių naudojimo sutarčių pagrindu. Ieškovas, manydamas, kad nustatydamas išnuomotos uosto žemės nuomos mokesčio dydį suklydo, ir atsižvelgdamas į sklype esančius privažiuojamuosius geležinkelio kelius, prašo iš atsakovo papildomai mokėti po 0,5 Lt už vieną kvadratinį metrą per metus nuomos mokesčio.

Teismas nurodė, kad CK 6.552 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog valstybinės žemės, nuomojamos ne aukciono būdu, nuomos mokesčio dydis nustatomas teisės aktų nustatyta tvarka. Pagal CK 6.545 straipsnio 2 dalį uosto žemės nuomos klausimus reglamentuoja Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymas (toliau – Uosto įstatymas). Šio įstatymo 2 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad uosto žemė yra Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų ribų žemės plotas su jame esančia uosto infrastruktūra, kurią sudaro hidrotechninių ir inžinerinių statinių, navigacinių įrenginių, inžinerinių tinklų, taip pat kelių bei privažiuojamųjų geležinkelio kelių kompleksas. Uosto žemė ir uosto infrastruktūros objektai yra valstybės nuosavybė, kuriuos, vadovaudamasi įstatymais, valdo, naudoja ir jais disponuoja turto patikėjimo teisėmis Uosto direkcija (ieškovas), turinti teisę išnuomoti uosto žemę su uosto veikla susijusioms reikmėms (Uosto įstatymo 5 straipsnio 1, 2, 3 dalys, 10 straipsnio 1 dalis). Uosto žemės nuomos aukciono sąlygas, tipinę uosto žemės nuomos sutarties formą, uosto žemės nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarką ir dydį tvirtina susisiekimo ministras (Uosto įstatymo 23 straipsnio 2 dalis). Uosto žemės nuomos tipinė forma patvirtinta susisiekimo ministro 2001 m. sausio 24 d. įsakymu Nr. 16. Pagal tipinės sutarties 2, 43 punktus neatskiriama uosto žemės nuomos sutarties dalis yra uosto žemės nuomos mokesčio apskaičiavimas bei sklypo planas. Uosto žemės nuomos mokestis apskaičiuojamas pagal susisiekimo ministro 1997 m. liepos 24 d. įsakymu Nr. 286 patvirtintą Klaipėdos valstybinio jūrų uosto žemės nuomos užmokesčio apskaičiavimo tvarką (su vėlesniais pakeitimais). Teismas, vadovaudamasis Uosto įstatymo ir tipinės uosto žemės sutarties nuostatomis, padarė išvadą, kad Uosto direkcija, nustatydama uosto žemės nuomos dydį, didinti nuomos mokestį gali tik tada, kai nuomininkui suteikia teisę naudotis jai patikėjimo teise priklausančia infrastruktūra, tarp jų ir privažiuojamaisiais geležinkelio keliais, arba Tipinės sutarties 39 punkte numatytais atvejais. Tokių sąlygų byloje nenustatyta, todėl ieškinys atmestinas kaip nepagrįstas.

 

           Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija sutiko su teismo išvada, kad ieškovas neteisėtai ir nepagrįstai reikalauja iš atsakovo papildomo nuomos mokesčio. Teisėjų kolegija nurodė, kad uosto žemės nuomą, nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarką, tipinės sutarties formą reglamentuoja Uosto įstatymas ir kiti teisės aktai. Susisiekimo ministro 2001 m. sausio 24 d. įsakymu Nr.16 patvirtintos tipinės Klaipėdos valstybinio jūrų uosto žemės nuomos sutarties nuostatos yra perkeltos į šalių sudarytą uosto žemės nuomos sutartį. Šalių sudarytos nuomos sutarties 42.1 punkte nustatyta, kad nuomotojas, vadovaudamasis Uosto įstatymu, uosto žemės nuomos užmokestį nustato pagal susisiekimo ministro patvirtintą nuomos užmokesčio apskaičiavimo tvarką. Ši tvarka patvirtinta susisiekimo ministro 1997 m. liepos 24 d. įsakymu Nr. 286 (pakeista 2000 m. gruodžio 15 d. įsakymu Nr. 370), pagal ją uosto žemės nuomos mokesčio dydis apskaičiuojamas remiantis uosto žemės nuomos koeficientu, kuris nustatomas pagal uosto žemės kategoriją (Tvarkos 2, 5 punktai), o ši nustatoma ir pagal privažiuojamųjų geležinkelio kelių nuomojamoje uosto žemėje buvimą ir priklausomai nuo to uosto žemė priskiriama A arba B klasėms (Tvarkos 5.2.1 punktas). Pagal šalių sudarytą sutartį atsakovui nuomojamas žemės sklypas priskirtas B klasei ir atitinkamai nustatytas nuomos mokesčio dydis. Pagal tipinės sutarties sąlygas ir šalių sudarytos sutarties 39 punktą nuomotojas turi teisę keisti nuomos mokesčio dydį, jeigu: 1) nuomotojas pagerino išnuomoto uosto žemės sklypo infrastruktūrą; 2) nuomininkas pakeičia su uosto reikmėmis susijusios veiklos pobūdį. Atsakovas nuomoja uosto žemės sklypą, kuriame yra privažiuojamieji geležinkelio keliai, tačiau jie nuosavybės teise nepriklauso valstybei, ieškovas jų patikėjimo teise nevaldo ir nesuteikė atsakovui teisės jais naudotis. Iš šalių sudarytos nuomos sutarties, jos priedo sąlygų ir teisės normų analizės, darytina išvada, kad ginčo laikotarpiu nebuvo teisės aktuose ir sutartyje numatytų aplinkybių, leidžiančių keisti nuomos mokesčio dydį. Per šį laikotarpį nuomos sąlygos, susijusios su nuomos objektu, nesikeitė, kaip ir Tvarkos nuostatos, reglamentuojančios uosto žemės kategorijos nustatymą, dėl kurio pasikeistų žemės nuomos koeficientas ir atitinkamai nuomos mokesčio dydis. Taip pat nėra pagrindo išvadai, kad šalių sudaryta nuomos sutartis neatitinka imperatyviųjų teisės aktų nuostatų. Ieškovas nepagrįstai teigia dėl Tipinės sutarties ir šalių sudarytos sutarties 39 punkto prieštaravimo jos 42.1. punktui. Sutarties 39 ir 42.1 punktai neprieštarauja vienas kitam, nes viename įtvirtinti nuomos mokesčio nustatymo teisiniai pagrindai, kitame – nustatyto nuomos mokesčio dydžio pakeitimo sąlygos. Nepagrįstas ieškovo argumentas, kad pagal Tvarką uosto žemės nuomos koeficiento dydį lemia žemės kategorija (klasės nustatymas), kuri yra siejama su privažiuojamųjų geležinkelio kelių buvimu ir visai nepriklauso nuo to, kas nuosavybės ar patikėjimo teise šiuos kelius valdo. Toks vienareikšmis Tvarkos aiškinimas yra nepagrįstas ir neatitinka Uosto įstatyme įtvirtintos uosto žemės ir uosto infrastruktūros sampratos. Tiek Tvarkoje, tiek Tipinėje sutartyje vartojamos sąvokos (uosto žemė, uosto akvatorija, uosto infrastruktūra, kurią sudaro ir privažiuojamieji geležinkelio keliai) turi būti aiškinamos taip, kaip jas apibrėžia Uosto įstatymas. Iš Uosto įstatymo, Tipinės sutarties bei Tvarkos nuostatų analizės darytina išvada, kad uosto žemė priskiriama A klasės kategorijai tada, kai joje yra privažiuojamieji geležinkelio keliai, kuriuos turto patikėjimo teise valdo Uosto direkcija, o B klasei – kai uosto žemėje nėra Uosto direkcijos patikėjimo teise valdomų privažiuojamųjų geležinkelio kelių. Ieškovas patikėjimo teise nevaldantis atsakovui nuomojamame uosto žemės sklype esančių privažiuojamųjų geležinkelio kelių, negali reikalauti iš atsakovo didesnio nuomos mokesčio (CK 6.477 straipsnio 4 dalis, 6.548 straipsnio 2 dalis). Ieškovas savo argumentą, kad žemės kategorijos, priklausomai nuo privažiuojamųjų geležinkelio kelių joje buvimo, nustatymas nesiejamas su šių kelių valdytoju, grindžia tuo, jog Tvarka siekiama užtikrinti uosto žemės nuomos mokesčio dydį, priklausomai nuo nuomojamame žemės sklype vystomos veiklos ir iš jos atsirandančių pajamų galimybių, kurios yra akivaizdžiai didesnės jame esant privažiuojamiesiems geležinkelio keliams. Šiam argumentui pagrįsti jokių įrodymų, pvz., Tvarkos aiškinamojo rašto, Uosto direkcijos teikimo susisiekimo ministrui Tvarkai patvirtinti, pasitarimo protokolų ar kt., ieškovas nenurodė ir nepateikė. Iš bylos duomenų matyti, kad sudarytos su AB „Lietuvos geležinkeliai“ krovinių vežimo ir privažiuojamųjų kelių naudojimo sutarties pagrindu atsakovas iki 2003 m. sausio 1 d. naudojosi jo nuomojamoje žemėje esančiais privažiuojamaisiais geležinkelio keliais, tačiau vėliau jų faktiškai neeksploatavo dėl to, kad vienas kelias buvo išmontuotas, o kitų būklė yra netinkama. Šios aplinkybės neduoda pagrindo teigti, kad atsakovo nuomojamoje uosto žemėje esantys privažiuojamieji geležinkelio keliai gerina jo veiklą ir kad jis iš to turi naudos. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad ieškovas nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 3 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-437/2005, nes ši ir nagrinėjama byla nėra analogiškos, skiriasi jų ratio decidendi. Ieškovo argumentai, kad uosto žemės nuomos santykiuose jis veikia ne kaip privatus asmuo, o kaip valstybės turtą patikėjimo teise valdantis subjektas, yra teisiškai nereikšmingi, nes šiuo atveju svarbu buvo nustatyti, ar jis pagrįstai reikalauja padidinto nuomos mokesčio, o šiam klausimui išspręsti jo teisinis statusas nereikšmingas. 

                           

                            

                       III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

 

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti teismų sprendimą ir nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Skundas grindžiamas tokiais argumentais:

 

1. Teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 3 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje VĮ „Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija“ v. AB „Klaipėdos nafta“, bylos Nr.3K-3-437/2005, suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos uosto žemės nuomos mokesčio mokėjimo klausimais.

Nors nagrinėjama civilinė byla ir civilinė byla Nr.3K-3-437/2005 nėra visiškai analogiškos, tačiau nurodytoje byloje kasacinio teismo suformuluota taisyklė – „kad uosto žemės mokesčio dydis, apskaičiavimo tvarka ir uosto žemės nuomos koeficientas yra nustatyti įstatymo, poįstatyminių teisės aktų ir negali būti nustatomi šalių susitarimu”– taikytina ir nagrinėjamoje byloje. Iš šios taisyklės išplaukia, kad visais atvejais uosto žemės nuomos mokestis turi būti apskaičiuojamas ne pagal šalių sudarytus susitarimus, o pagal imperatyviąsias teisės aktų normas. Uosto žemės nuomos teisinių santykių dalyvių susitarimai, kurie neatitinka imperatyviųjų teisės aktų normų reikalavimų, negalioja. Pareikštu ieškiniu kasatorius siekia pašalinti šalių sudarytos žemės nuomos sutarties nuostatų neatitiktį teisės aktų reikalavimams. Atsakovui išnuomotame uosto žemės sklype yra privažiuojamieji geležinkelio keliai, todėl neginčijamai nustatyta šalių sudarytos nuomos sutarties nuostatų dėl nuomos mokesčio dydžio neatitiktis faktinei situacijai ir imperatyviosioms teisės aktų normoms, reglamentuojančioms nuomos mokesčio apskaičiavimą. Kasatorius nuomos mokesčio dydį perskaičiavo ir kreipėsi į teismą dėl papildomo mokesčio priteisimo iš atsakovo ne šalių sudarytos sutarties, o imperatyviųjų teisės aktų normų, pagrindu. Dėl to teismai nepagrįstai vadovavosi tomis šalių sudarytos nuomos sutarties nuostatomis, kurios iš esmės ir yra ginčo dalykas byloje.

2. Teismai netinkamai išaiškino teisės aktuose vartojamą privažiuojamųjų geležinkelio kelių sąvoką, dėl to netinkamai taikė materialinės teisės normas ir priėmė neteisėtus bei nepagrįstus procesinius sprendimus.

Teismai sprendė, kad susisiekimo ministro 1997 m. liepos 24 d. įsakymu Nr. 286 patvirtintoje žemės nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarkoje vartojama privažiuojamųjų geležinkelio kelių sąvoka turi būti aiškinama taip pat, kaip ji apibrėžiama Uosto įstatyme, ir padarė išvadą, jog pagal Tvarkos 5.2 punktą uosto žemė priskiriama A klasės kategorijai, jeigu joje yra privažiuojamieji geležinkelio keliai, kuriuos patikėjimo teise valdo uosto direkcija. Pirmiausia Uosto įstatyme apskritai nepateikiama privažiuojamųjų geležinkelių kelių sąvokos. Uosto įstatyme žemės nuomos mokesčio apskaičiavimas reglamentuojamas tik tiek, kiek jo 23 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog uosto žemės nuomos mokesčio tvarką uosto direkcijos teikimu tvirtina susisiekimo ministras. Tvarkos 5.2 punkte taip pat nepateikta privažiuojamųjų geležinkelio kelių sąvokos ir uosto žemės klasės nustatymas nesiejamas su privažiuojamųjų geležinkelio kelių priklausomybe ar teisėmis į juos. Šiuo atveju reikia vadovautis Geležinkelių transporto kodekso 3 straipsnio 19 dalyje įtvirtinta privažiuojamųjų geležinkelio kelių sąvoka – kad privažiuojamieji geležinkelio keliai yra krovinių siuntėjui (gavėjui), geležinkelių riedmenų remonto ir kitoms įmonėms aptarnauti skirti geležinkelio keliai, tiesiogiai ar per kitus privažiuojamuosius geležinkelio kelius sujungti su viešąja geležinkelių infrastruktūra. Taigi esminis privažiuojamųjų geležinkelio kelių bruožas, skiriantis juos nuo kitų geležinkelio objektų, yra jų funkcija – aptarnauti įmonių poreikius. Sistemiškai aiškinant šią kodekse pateiktą sąvoką ir Tvarkos 5.2 punkto nuostatą, darytina išvada, kad uosto žemės A klasės nustatymas siejamas su geležinkelio kelių aptarnavimo funkcijos vykdymu, o ne su jų priklausomybe. Iš Transporto veiklos pagrindų įstatymo 6 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatų išplaukia, kad privažiuojamieji geležinkelio keliai, kurie pagal Geležinkelių transporto kodekso 3 straipsnio 29 dalį nėra viešojo naudojimo geležinkeliai, gali priklausyti privatiems fiziniams ar juridiniams asmenims, ir ši priklausomybė nekeičia jų statuso tiek Geležinkelių transporto kodekso 3 straipsnio 19 dalies, tiek Tvarkos 5.2 punkto prasme.

Teismų išvados dėl privažiuojamųjų geležinkelio kelių ir nuomos mokesčio dydžio skirstymo, priklausomai nuo kelių nuosavybės, pažeidžia asmenų lygiateisiškumo ir protingumo principus. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, asmenims, nuomojantiems uosto žemės sklypus, kuriuose yra AB „Lietuvos geležinkeliai“ priklausantys privažiuojamieji geležinkelio keliai ir kuriuose yra valstybei nuosavybės teise priklausantys keliai, turi būti nustatomos skirtingos teisės ir pareigos, t. y. pastarieji turėtų mokėti didesnį uosto žemės nuomos mokestį, esant tapačioms uosto žemės naudojimo sąlygoms. Teismas neįvertino to, kad visi privažiuojamieji geležinkelio keliai, nepriklausomai nuo jų dabartinės priklausomybės, buvo sukurti valstybės lėšomis, kad absoliuti AB „Lietuvos geležinkeliai“ akcijų dauguma nuosavybės teise priklauso valstybei, kad rengiamasi visus uosto teritorijoje esančius valstybei priklausančius kelius perduoti AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir plėsti bei rekonstruoti juos iš valstybės lėšų ir Europos Sąjungos paramos fondų. Dėl to nėra jokio teisinio ir faktinio pagrindo šiais keliais besinaudojančius asmenis skirstyti į atskiras kategorijas ir nustatyti skirtingą mokestinį režimą. Pažymėtina, kad atsakovas nemoka AB „Lietuvos geležinkeliai“ jokio privažiuojamųjų geležinkelių kelių nuomos ar panašaus mokesčio, o AB „Lietuvos geležinkeliai“ pagal Uosto įstatymo 23 straipsnio 3 dalį atleista nuo mokesčio už naudojimąsi uosto žeme mokėjimo. Padidintas nuomos mokestis apskaičiuojamas ne už naudojimąsi suteikiamais naudotis privažiuojamaisiais geležinkelio keliais, bet tik už išnuomotą uosto žemę, nepriklausomai nuo to, kokie dar objektai suteikiami ar nesuteikiami naudotis kartu su žeme. Uosto žemės nuomos mokestis apskaičiuojamas atsižvelgiant į nuomojamos uosto žemės charakteristikas, taip pat į privažiuojamųjų geležinkelio kelių buvimą.

3. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 179 straipsnio 1 dalį, reglamentuojančią teismo veiksmus įrodinėjimo procese, šiuo klausimu nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo  praktikos, suformuotos civilinėje byloje Nr. 3K-3-534/2006, ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 51 „Dėl Civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje“ 11 punkto išaiškinimų.

Apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė, kad ieškovas savo argumentui, jog Tvarka siekiama užtikrinti uosto žemės nuomos mokesčio dydį, priklausomai nuo nuomojamame žemės sklype plėtojamos veiklos ir iš jos atsirandančių pajamų galimybės, pagrįsti nepateikė jokių įrodymų, pvz., Tvarkos aiškinamojo rašto ar pan. Tokiu atveju teisėjų kolegija turėjo pasiūlyti šalims pateikti naujus įrodymus arba turėjo juos išreikalauti savo iniciatyva, to nepadariusi, pažeidė CPK 179 straipsnio 1 dalį. Pažymėtina ir tai, kad teisėjų kolegija pasisakė dėl nepateikimo įrodymų, įrodančių ne tam tikras faktines aplinkybes, o dėl įrodymų apie teisės normos tikslus. Teisės normos žinojimas ir tinkamas jos aiškinimas yra teismo prerogatyva. Teisėjų kolegijos veiksmai, kuriais Lietuvos Respublikos teisės normų turinio įrodinėjimo pareiga perkeliama ieškovui, o ieškinys atmetamas tuo pagrindu, kad ieškovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių teisės normų turinį, vertintini kaip neteisėti, todėl vien šiuo pagrindu apeliacinės instancijos teismo nutartis turi būti panaikinta.

 

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas prašo skundą atmesti, teismų sprendimą ir nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad teismai, spręsdami ginčą, turėjo vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr.3K-3-437/2005 suformuluota uosto žemės nuomos mokesčio mokėjimo taisykle. Nurodytos ir nagrinėjamos civilinių bylų faktinės aplinkybės skiriasi iš esmės, todėl kasacinio teismo suformuluota taisyklė negali būti taikoma sprendžiant šalių ginčą. Atsakovo nuomojamo žemės sklypo statusas nesikeitė, jis yra toks, koks buvo sudarant nuomos sutartį, t. y. jame esantys pravažiuojamieji geležinkelio keliai nėra valdomi kasatoriaus patikėjimo teise. Ši aplinkybė buvo kasatoriui gerai žinoma sudarant sutartį. Akivaizdu, kad neatsirado jokių naujų aplinkybių, dėl kurių jis galėtų perskaičiuoti nuomos mokestį. Priešingai nei teigia kasatorius, nuomos sutarties ir nuomos mokesčio apskaičiavimo nuostatos atitinka imperatyviąsias teisės aktų normas.

2. Nors Uosto įstatyme ir nepateikta privažiuojamųjų geležinkelio kelių sąvokos, tačiau šio įstatymo 2, 5, 10, 23 straipsnio normos leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad uosto žemė priskiriama A klasei, jei joje yra privažiuojamieji geležinkelio keliai, kuriuos patikėjimo teise valdo kasatorius, o B klasei – kurioje nėra kasatoriaus patikėjimo teise valdomų privažiuojamųjų geležinkelio kelių. Iš byloje pateikto Klaipėdos geležinkelio mazgo plano matyti, kad, priešingai nei teigia kasatorius, būtent didžioji dauguma geležinkelio kelių, esančių uosto teritorijoje, nuosavybės teise priklauso valstybei ir yra valdomi patikėjo teise būtent kasatoriaus. Dėl to būtent tokia uosto žemė priskiriama A klasei. Atsakovo nuomojamame sklype esantys privažiuojamieji geležinkelio keliai nuosavybės teise priklauso AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir tokia žemė priskiriama B klasei.

3. Nepagrįstas skundo argumentas dėl CPK 179 straipsnio pažeidimo. Nagrinėjamos bylos pobūdis nepatenka į tas bylų kategorijas, kurias nagrinėdamas teismas turi būti kur kas aktyvesnis ir jam suteikiama teisė rinkti įrodymus savo iniciatyva. Dėl to apeliacinės instancijos teismas neprivalėjo siūlyti kasatoriui pateikti papildomų įrodymų. Priešingu atveju būtų pažeisti šalių lygiateisiškumo, teismo nešališkumo ir rungimosi principai.   

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

                                    

                                IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

 

   Dėl nukrypimo nuo teismų praktikos

 

            CK 6.545 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad atskiri Lietuvos Respublikos įstatymai gali nustatyti žemės sklypų nuomos jūrų uosto teritorijoje ypatumus. Sprendžiant šalių ginčą dėl uosto žemės nuomos mokesčio dydžio, jo nustatymo ir pakeitimo tvarkos būtina vadovautis CK šeštosios knygos XXIX skyriaus „Žemės nuoma“ normomis bei Lietuvos Respublikos Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymu. Šiame įstatyme nustatyta, kad Klaipėdos valstybinis jūrų uostas yra Lietuvos Respublikos valstybės nuosavybė (3 straipsnio 1 dalis). Uosto žemės nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarką ir uosto žemės nuomos mokesčio dydžius Uosto direkcijos teikimu tvirtina susisiekimo ministras (Uosto įstatymo 23 straipsnio 2 dalis). Taigi įstatymo nustatyta, kad uostas ir uosto žemė priklauso valstybei, kad uosto žemės nuomos mokesčio dydis nustatomas ne šalių susitarimu, o teisės aktų nustatyta tvarka (CK 6.552 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad pagal CK 6.157 straipsnio 1 dalį šalys savo susitarimu negali pakeisti, apriboti ar panaikinti imperatyviųjų teisės normų galiojimo ir taikymo.

Uosto žemės nuomos koeficientas nustatomas pagal uosto žemės kategoriją (susisiekimo ministro 2000 m. gruodžio 15 d. įsakymu Nr. 370 patvirtintos Klaipėdos valstybinio jūrų uosto žemės nuomos apskaičiavimo tvarkos 5 punktas). Jūrų uosto žemės mokesčio dydis, apskaičiavimo tvarka ir uosto žemės nuomos koeficientas yra nustatyti įstatymo, poįstatyminių teisės aktų ir negali būti nustatomi šalių susitarimu (CK 6.552 straipsnio 2 dalis, Uosto įstatymo 23 straipsnio 2 dalis, Tvarkos 2 punktas). Šalių sudarytoje nuomos sutartyje nurodyta, kad žemės nuomos mokesčio dydis bus nustatomas vadovaujantis Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymu pagal susisiekimo ministro patvirtintą uosto žemės nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarką.

Uosto direkcija, išnuomojusi valstybinę žemę ne aukciono būdu, įgyja teisę reikalauti tokio nuomos mokesčio dydžio, koks jis būtų nustatytas pagal teisės aktus. Jeigu netinkamai taikant teisės aktus buvo nustatytas jų neatitinkantis, o mažesnis valstybinės žemės nuomos mokestis, tai išreikalaujamas nesumokėto mokesčio skirtumas. Nuomininko prievolė – mokėti teisės aktų nustatytą valstybinės žemės nuomos mokestį ir ji nėra pasibaigusi dėl nuomos mokesčio dydžio klaidingo apskaičiavimo. Sutarties punktas, kuris nustato konkrečią vieno nuomojamo kvadratinio metro kainą, nedraudžia keisti žemės nuomos mokesčio dydžio, nepakeitus šiuo punktu nustatyto dydžio, kai dėl klaidingai nustatytos nuomojamos žemės kategorijos turi būti taikomas didesnis žemės nuomos koeficientas.

Nagrinėjamoje byloje šalių sutartyje 42.3 punkte nustatyta, kad uosto žemės nuomos mokestis nustatomas pagal Uosto įstatymą. Jame nustatyta, kad nuomininkas privalo laikytis visų uosto žemės nuomos sutartyje nustatytų sąlygų (25 straipsnio 1 dalis), kad žemės nuomos sutartyje turi būti uosto žemės nuomos mokesčio dydžio apskaičiavimo, keitimo sąlygos ir tvarka (25 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Pagal CK 6.552 straipsnio 2 dalį valstybinės žemės nuomos mokesčio dydis nustatomas teisės aktų nustatyta tvarka. Tai reiškia, kad sutartyje nustatomas ne nuomos mokesčio dydis, o jo apskaičiavimo tvarka. Jeigu sutartyje nurodytas mokesčio dydis skiriasi nuo to, kuris turi būti nustatytas tinkamai taikant teisės aktus, tai turi būti taikomas teisės aktų nustatytas nuomos mokesčio dydis. Nesumokėto valstybinės uosto žemės nuomos mokesčio skirtumo apskaičiavimas yra tinkamas nuomos mokesčio dydžio nustatymas pagal teisės aktus, o ne žemės nuomos mokesčio dydžio keitimas.        

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismai netinkamai taikė Civilinio kodekso ir Uosto įstatymo normas dėl valstybinės žemės nuomos mokesčio dydžio nustatymo. Dėl šių teisės normų taikymo yra pasisakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 3 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje VĮ „Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija“ v. AB „Klaipėdos nafta“, bylos Nr.3K-3-437/2005. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad kasacinio skundo argumentai, kad teismai nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos uosto žemės nuomos mokesčio mokėjimo klausimu, yra pagrįsti (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

 

 

 

  Dėl Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymo, kitų teisės aktų taikymo sprendžiant dėl                privažiuojamųjų geležinkelio kelių valdymo patikėjimo teise ir jų sąvokos

 

   Pagal Klaipėdos valstybinio jūrų uosto žemės nuomos užmokesčio apskaičiavimo tvarką uosto žemės nuomos kaina priklauso nuo to, ar nuomojamas sklypas yra su privažiuojamaisiais geležinkelio keliais – kategorija A, ar be jų – kategorija B (Tvarkos 5 punktas), ar nuomininkas turi galimybę naudotis uosto žeme ir privažiuojamaisiais geležinkelio keliais (Tvarkos 7 punktas), ar nuomininkas dėl nuomotojo kaltės negalėjo naudotis geležinkelio keliais (Tvarkos 7.1.3 punktas). Tai yra uosto žemės infrastruktūros koeficientai, kurie gali turėti įtakos žemės nuomos mokesčio dydžiui.

   Pagal Uosto įstatymo 2 straipsnio 3 punktą privažiuojamieji geležinkelio keliai yra uosto infrastruktūros dalis. Šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad uosto infrastruktūra yra Lietuvos Respublikos nuosavybė. Valstybė, būdama savininkė, savarankiškai sprendžia, kas įgyvendina jos, kaip savininkės, teises. Viena iš savininko teisių yra nuosavybės valdymas. Savininkas gali pavesti valdyti turtą patikėjimo teisę vienam ar keliems asmenims. Uosto įstatymo 10 straipsnyje nustatyta, kad uosto infrastruktūrą patikėjimo teise valdo Uosto direkcija savo įstatų, jos veiklą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka ir sąlygomis. Pagal Uosto įstatymo 11 straipsnį viena pagrindinių Uosto direkcijos funkcijų – nuomoti uosto žemę. Pagal Tvarką uosto žemės nuomos mokesčio dydis priklauso nuo privažiuojamųjų geležinkelio kelių buvimo toje žemėje fakto, jų suteikimo naudotis nuomininkui fakto ir naudojimosi galimybių.

   Byloje įrodyta, kad atsakovui išnuomotas uosto žemės sklypas yra su privažiuojamaisiais geležinkelio keliais. Dėl jų valdymo patikėjimo teise turėjo būti taikomos Uosto įstatymo 5 ir 10 straipsnio nuostatos, kad turto savininkas įstatymu pavedė Uosto direkcijai valdyti šią nuosavybės dalį patikėjimo teise. Pagal šalių sudarytą sutartį nuomotojui neuždrausta ar kitu būdu neleista naudotis privažiuojamaisiais geležinkelio keliais (sutarties 4 punktas), bet sutartyje nenurodytas jų ilgis ir neskaičiuotas mokestis, jeigu jais buvo galima naudotis. Ši aplinkybė, nustatyta Tvarkos 7.1.3 punkte, ir yra teisiškai svarbi.

   Geležinkelių transporto kodekso ir Transporto veiklos pagrindų įstatymo nuostatos reglamentuoja privažiuojamųjų geležinkelio kelių sąvoką ir nuosavybės klausimus. Šioje byloje privažiuojamųjų geležinkelio kelių sąvokos klausimas nėra aktualus, o teisiškai yra svarbus valdymo patikėjimo teise aspektas. Jis reglamentuojamas Uosto įstatymo – kaip specialiojo – 5 ir 10 straipsniuose. Teisėjų kolegija atmeta kasacinio skundo argumentus dėl Transporto veiklos pagrindų įstatymo ir Geležinkelio transporto kodekso normų taikymo ir jų pažeidimo.

   Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad atsakovas iki 2003 m. sausio 1 d. naudojosi privažiuojamaisiais geležinkelio keliais, o vėliau jų faktiškai neeksploatavo. Nesinaudojimo uosto infrastruktūros dalimi faktas yra svarbus nustatant uosto žemės nuomos mokesčio dydį, nes gali būti taikomas lengvatinis tarifas pagal Tvarkos 7, 7.1.3 punktus. Šios aplinkybės turi būti ištirtos, įvertintos ir tada spręstina dėl nurodytų teisės aktų nuostatų taikymo. Tai sudaro pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka (CPK 359 straipsnio 4 dalis).

 

  

   Dėl CPK 179 straipsnio taikymo

 

            CPK 179 straipsnyje reglamentuojami teismo veiksmai įrodinėjimo procese. Įrodinėjimo procesas apima aplinkybių, susijusių su ginčo dalyku, nustatinėjimą. Paprastai tai yra faktinio pobūdžio aplinkybių nustatinėjimas. Teisės normos turinys, jos aiškinimas ir taikymas paprastai nėra įrodinėjimo dalykas. Lietuvos Respublikos ir Europos teisės aktų galiojimas, jų turinio klausimai yra teisės klausimai, kurie sprendžiami teismo, bet jie nėra įrodinėjimo dalykas. Šios teisės aktų turinys yra aiškinamas teismo, bet jis šalių nėra įrodinėjamas. Dėl to CPK 179 straipsnis, siejant jį su Lietuvos Respublikos ir Europos teisės aktų turinio aiškinimu, netaikomas. Tam tikrais atvejais įrodinėjimo dalyko sudedamąja dalimi tampa užsienio teisės normos bei šių normų aiškinimo ir taikymo aktai. Pavyzdžiui, tai nustatyta CK 1.12 straipsnio 2 dalyje, CPK 808 straipsnio 2 dalyje. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad CPK 808 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kokiais atvejais informacija apie užsienio teisę yra bylos faktai ir įrodinėjimo našta dėl jų tenka bylos šaliai, kuri remiasi užsienio teise, o ne teismui (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vokietijos draudimo bendrovės „Zurich Versicherung AG“ v. S. M., bylos Nr. 3K-3-580/2008).

   Nagrinėjamoje byloje CPK 179 straipsnio pažeidimas siejamas su įrodymų pateikimu dėl Lietuvos Respublikos teisės akto turinio aiškinimo. Tai yra teisės, o ne fakto klausima, ir jis turi būti nagrinėjamas teismo, bet šalių neįrodinėjamas. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje CPK 179 straipsniu nesiremta, o CPK 178 straipsnis nurodytas nepagrįstai. Be to, kasaciniame skunde dėl jo pažeidimo nemotyvuojama. Kita vertus, vien procesinės normos pažeidimas nėra pagrindas panaikinti teismo nutartį kasacine tvarka, nes turi būti išsamiai teisiškai pagrįsta, kad dėl šio pažeidimo galėjo būti priimtas neteisėtas sprendimas ar nutartis (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Jeigu nacionalinės teisės aktas neteisingai išaiškintas ir dėl to be pagrindo buvo taikytas ar netaikytas, tai sprendimo ar nutarties neteisėtumą lemia netinkamas teisės normos aiškinimas ir taikymas, o ne procesiniai pažeidimai, kurie gali būti padaryti aiškinantis aplinkybes, turinčias įtakos nacionalinės teisės normos turinio išaiškinimui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-534/2006, pasisakyta dėl CPK 179 straipsnio pažeidimo dėl faktinių bylos aplinkybių, kurios sudaro bylos nagrinėjimo dalyką, tyrimo. Nurodytos ir nagrinėjamos civilinių bylų faktinės aplinkybės yra skirtingos, todėl nėra pagrindo vadovautis civilinėje byloje Nr. 3K-3-534/2006 suformuluota teisės aiškinimo taisykle. Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimas yra metodinė medžiaga, todėl jos nuostatų pažeidimu negalima grįsti CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu nurodomų argumentų dėl nukrypimo nuo suformuotos teismų praktikos. Kasacinio teismo praktika formuojama kasacine tvarka priimtose nutartyse esančiuose teisės taikymo išaiškinimuose (CPK 4 straipsnis).

 

 

  Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

 

n u t a r i a :

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo Lietuvos apeliaciniam teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                                                             Janina Januškienė

 

 

           

Algis Norkūnas

 

 

 

Antanas Simniškis