Civilinė byla Nr. 3K-3-232/2006
Procesinio sprendimo kategorija 75.6.1 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2006 m. kovo 29 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Romualdo Čaikos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Sigito Gurevičiaus ir Egidijaus Laužiko,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės N. K. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2004 m. gruodžio 21 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 27 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės N. K. ieškinį atsakovams F. K. ir V. K., dalyvaujant tretiesiems asmenims Vilniaus miesto 1-ojo notarų biuro notarei V. Zubavičienei ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos tarnybai, dėl dovanojimo sandorio pripažinimo negaliojančiu ir uzufrukto nustatymo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovė N. K. prašė pripažinti negaliojančia 2003 m. lapkričio 18 d. buto, esančio (duomenys neskelbtini), dovanojimo sutartį, taikyti restituciją, pripažinti šį butą šeimos turtu. Ieškovė nurodė, kad kartu su šeima (atsakovu F. K. ir dviem nepilnametėmis dukromis) nuo 1999 m. liepos mėnesio yra registruoti ir gyvena atsakovo F. K. močiutei V. K. nuosavybės teise priklausančiame trijų kambarių bute, esančiame (duomenys neskelbtini). Atsakovas F. K. Vilniaus miesto mero 1999 m. liepos 2 d. potvarkiu Nr. 345 buvo paskirtas V. K. globėju ir įpareigotas apsigyventi jos namuose. Atsakovas pagal savo kitos močiutės A. K. testamentą po jos mirties 2003 m. liepos 5 d. paveldėjo dviejų kambarių butą, esantį (duomenys neskelbtini), kurį, pažeisdamas šeimos interesus, 2003 m. lapkričio 18 d. padovanojo savo motinai V. K. Ieškovės nuomone, pagal CK 3.85 straipsnio 2 dalį dviejų kambarių butas, esantis (duomenys neskelbtini), turi būti pripažintas šeimos turtu, nes jis priklausė vienam iš sutuoktinių. Ji su nepilnamečiais vaikais nurodyto įstatymo pagrindu įgijo teisę naudotis šiuo butu. Vyrui sudarant buto dovanojimo sandorį, reikėjo jos, kaip sutuoktinės, sutikimo bei teismo leidimo, nes šeimoje auga nepilnamečiai vaikai. Atsakovas dėl tokio leidimo į teismą nesikreipė. Kito šeimos turto ieškovė ir nepilnamečiai vaikai neturi, neturėjo ir kitos gyvenamosios patalpos, išskyrus butą (duomenys neskelbtini). Ieškovės teigimu, atsakovo sudaryta dovanojimo sutartis yra niekinė, nes prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms. Nesant teismo leidimo sudarius dovanojimo sutartį, buvo pažeisti nepilnamečių vaikų interesai, iš jų atimta teisė į gyvenamąją patalpą, paveldėjimo teisės.
Atsakovai ginčijo ieškinio pagrįstumą ir nurodė, kad atsakovas ginčo butą paveldėjo pagal testamentą, todėl pagal CK 3.89 straipsnį butas yra jo asmeninė nuosavybė. Tokį turtą atsakovas galėjo valdyti, juo naudotis bei disponuoti savo nuožiūra, todėl jam nereikėjo gauti ieškovės sutikimo sudaryti dovanojimo sutartį. Ieškovės ir atsakovo šeimos nuolatinė gyvenamoji vieta nuo 1999 m. rugpjūčio 3 d. buvo ir šiuo metu yra globojamos močiutės V. K. bute (duomenys neskelbtini). Paveldėtame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), ieškovės šeima niekada negyveno, todėl šis butas nėra šeimos gyvenamoji patalpa ir negali būti pripažintas šeimos turtu. Be to, pagal CK 3.84 straipsnį aplinkybė, kad gyvenamoji patalpa yra šeimos turtas, prieš trečiuosius asmenis gali būti panaudota tik tada, jeigu nekilnojamasis daiktas buvo įregistruotas viešame registre kaip šeimos turtas. Atsakovė V. K. yra sąžininga ginčijamo buto įgijėja.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2004 m. gruodžio 21 d. sprendimu ieškovės N. K. ieškinį patenkino iš dalies ir nepilnamečių M. K. ir V. K. K. naudai iki jų pilnametystės nustatė uzufruktą į atsakovei V. K. pagal dovanojimo sutartį nuosavybės teise priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini). Teismas nurodė, kad atsakovo močiutei V. K. priklausantis butas, esantis (duomenys neskelbtini), nors juo ir naudojasi ieškovės ir atsakovo šeima, nėra ir negali būti pripažintas šeimos turtu, nes ieškovė ir jos nepilnamečiai vaikai butu naudojasi terminuotai – tol, kol F. K. yra savo močiutės V. K. globėjas. Tiek dovanojimo sandorio sudarymo metu, tiek teismo sprendimo priėmimo metu nepilnamečių vaikų teisė turėti gyvenamąjį būstą pažeista nebuvo, tačiau atsakovas F. K., neatlygintinai perleisdamas savo vienintelį nekilnojamąjį turtą motinai V. K., neužtikrino savo nepilnamečių vaikų teisės į gyvenamąjį būstą. Atsakovei V. K. buvo žinoma, kad jos sūnus turi dvi nepilnametes dukras, kad nei jis, nei jo žmona neturi kito nekilnojamojo turto, taip pat tai, jog butas, kuriame terminuotai gyvena šeima, yra V. K. nuosavybė. Teismas nustatė, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog nepilnamečių dukterų teisė į gyvenamąjį būstą galės būti užtikrinta, pasibaigus šeimos naudojimosi butu (duomenys neskelbtini) terminui. Remdamasis tokiomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad atsakovai, sudarydami ginčijamo buto dovanojimo sutartį, nepilnamečių vaikų atžvilgiu elgėsi nesąžiningai. Įrodžius, kad atsakovė V. K. buvo nesąžininga, t. y. žinojo ir turėjo žinoti, jog jos sūnaus nepilnamečiams vaikams iki jų pilnametystės nėra užtikrinta teisė turėti gyvenamąjį būstą, CK 3.84 straipsnio 3 dalies pagrindu nepilnamečių vaikų teisės gali būti ginamos dviem būdais: pripažinus sandorį negaliojančiu arba, gyvenamosios patalpos priskyrimo šeimos turtui faktą panaudojus prieš trečiąjį asmenį, nustačius uzufruktą į šį turtą. Teismas padarė išvadą, jog nepilnamečių vaikų teisė gali būti apginta, teismo sprendimu nustačius uzufruktą (CK 4.147 straipsnis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės N. K. ir atsakovės V. K. apeliacinius skundus, 2005 m. rugsėjo 27 d. nutartimi skundus atmetė ir pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija nurodė, kad pagal CK 3.84 straipsnį tam, kad gyvenamoji patalpa būtų pripažįstama šeimos turtu, ji turi atitikti du reikalavimus: priklausyti nuosavybės teise vienam ar abiem sutuoktiniams bei būti šeimos gyvenamąja patalpa. Fizinio asmens gyvenamosios vietos nustatymo kriterijai yra nurodyti CK 2.16, 2.17 straipsniuose. Pagal CK 2.16 straipsnio 1 dalį fizinio asmens gyvenamąja vieta laikoma vieta, kurioje jis faktiškai dažniausiai gyvena. Taigi šeimos gyvenamąja patalpa reikia laikyti tokią patalpą, kurioje šeima iš tikrųjų gyvena. Byloje nustatyta, kad ieškovės ir atsakovo šeima niekada negyveno ginčijamame bute (duomenys neskelbtini), todėl šis butas negali būti laikomas šeimos gyvenamąja patalpa ir atitinkamai – pripažintas šeimos turtu. Dėl tokių aplinkybių CK 4.85 straipsnio 2 dalies reikalavimai, pagal kuriuos sutuoktinis, kuris yra nekilnojamojo daikto, pripažinto šeimos turtu, savininkas, gali perleisti nuosavybės teisę į jį tik gavęs sutuoktinio rašytinį sutikimą, o esant nepilnamečių vaikų – ir teismo leidimą, ginčijamai 2003 m. lapkričio 18 d. dovanojimo sutarčiai netaikytini. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinį dėl ginčijamo buto pripažinimo šeimos turtu bei dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia ieškovės nurodytu sandorių negaliojimo pagrindu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad dovanojimo sandorio sudarymo metu nepilnamečių vaikų teisė į gyvenamąjį būstą pažeista nebuvo: šeima teisėtu pagrindu naudojosi kita gyvenamąja patalpa. Kita vertus, teismas taip pat pagrįstai nustatė, kad nurodyta gyvenamąja patalpa šeima galės naudotis terminuotai, t. y. tik V. K. paskirtos globos laikotarpiu. Ieškovės N. K. ir atsakovo F. K. šeima kitos gyvenamosios patalpos, priklausančios nuosavybės teise vienam iš sutuoktinių ar jiems abiems, neturi. Atsakovas F. K., sudarydamas ginčijamą dovanojimo sutartį, neužtikrino savo nepilnamečių vaikų teisės į gyvenamąjį būstą ateityje. Teisėjų kolegija nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog šioje byloje ieškinys buvo pareikštas ginant nepilnamečių vaikų interesus, pirmosios instancijos teismas, atmetęs ieškovės reikalavimą pripažinti buto dovanojimo sutartį negaliojančia, turėjo pakankamą pagrindą savo iniciatyva nustatyti uzufruktą nepilnamečių vaikų naudai į gyvenamąją patalpą, kuri iki ginčijamos sutarties sudarymo asmeninės nuosavybės teise priklausė jų tėvui F. K. (CK 4.141 straipsnis). Teisėjų kolegija nesutiko su atsakovės V. K. teiginiu, kad teismas galėjo nustatyti uzufruktą anūkių naudai į jos butą, esantį (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegija nurodė, kad įstatymuose nenumatyta, jog, ginant vaiko teises į gyvenamąjį būstą, uzufruktas galėtų būti nustatytas į gyvenamąją patalpą, nepriklausančią ir nepriklausiusią jo tėvams ar vienam iš jų, todėl pagrindo nustatyti uzufruktą į šį butą nėra. Dėl tų pačių priežasčių nėra pagrindo nustatyti uzufruktą ir į atsakovo močiutei V. K. nuosavybės teise priklausantį butą, kuriame šiuo metu šeima gyvena. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas bylą iš esmės išsprendė teisingai ir nėra pagrindų panaikinti teismo sprendimą apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovė N. K. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2004 m. gruodžio 21 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 27 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Atsakovai F. K. ir V. K, sudarydami buto dovanojimo sutartį, buvo nesąžiningi, žinojo, kad šeima su nepilnamečiais vaikais kitos gyvenamosios patalpos neturi. Sandoris turėjo būti pripažintas negaliojančiu kaip prieštaraujantis gerai moralei.
2. Teismai nepagrįstai netaikė CK 3.84 ir 3.85 straipsnių. Aplinkybė, kad sutuoktiniai negyveno ginčijamame bute, neleidžia daryti išvados, jog šis butas nelaikytinas šeimos gyvenamąja patalpa. Atsakovas turėjo galimybę ir privalėjo vykdyti CK 3.27, 3.30 straipsniuose numatytas sutuoktinio pareigas prisidėti prie bendrų šeimos poreikių tenkinimo, išlaikyti vaikus, užtikrinti jų turtines teises. Paveldėtas butas buvo vienintelė gyvenamoji patalpa, kurioje galėjo gyventi ieškovės ir atsakovo šeima su nepilnamečiais vaikais, todėl jis pripažintinas šeimos turtu. Pagal CK 3.85 straipsnį šeimos turto perleidimo sandoriams sudaryti reikalingas kito sutuoktinio rašytinis sutikimas, o esant nepilnamečių vaikų – teismo leidimas.
3. Teismai nesivadovavo CK 3.3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu ir šio straipsnio 2 dalies norma, pagal kurią šeimos įstatymai ir jų taikymas turi užtikrinti galimybę visiems šeimos nariams tinkamai įgyvendinti savo teises ir apsaugoti nepilnamečius vaikus nuo netinkamos kitų asmenų ir kitokių veiksnių įtakos.
4. Atsakovai, sudarydami ginčijamą dovanojimo sutartį, pažeidė vaikų teisę gauti tinkamą materialinį išlaikymą. Atsakovas F. K. neturi nuolatinio pajamų šaltinio. CK 3.196 straipsnyje numatytas išlaikymo būdas priteisiant vaikui tam tikro turto.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas F. K. prašo kasacinį skundą atmesti ir pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų sprendimą ir nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodomi tokie nesutikimo su kasaciniu skundu argumentai:
1. Kasatorė nepagrįstai nurodo, kad sudarant ginčijamą dovanojimo sutartį buvo pažeisti vaikų teisėti interesai turėti gyvenamąją patalpą. Teismai teisingai nustatė, kad vaikai yra aprūpinti būstu, kuriame nuolat gyvena, o ginčijamas butas negali būti pripažintas šeimos gyvenamąja patalpa ir šeimos turtu. Dėl to netaikytini ir CK 3.36 straipsnio 2 dalies, 3.85 straipsnio 2 dalies reikalavimai. Be to, teismai, nustatydami uzufruktą vaikų naudai į atsakovei V. K. priklausantį butą (duomenys neskelbtini), užtikrino vaikų teises į būstą ateityje.
2. Kasatorė nepagrįstai remiasi 3.196 straipsniu ir kelia vaikų išlaikymo klausimą. Šis klausimas turės būti sprendžiamas Vilniaus miesto 2-ajame aplinkybės teisme iškeltoje byloje dėl santuokos nutraukimo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės
Atsakovas F. K. su ieškove N. K. ir nepilnametėmis dukromis globotojo teisėmis gyvena jo močiutei V. K. priklausančiame trijų kambarių bute (duomenys neskelbtini). 2003 m. liepos 5 d. mirus kitai atsakovo močiutei A. K., jis pagal testamentą paveldėjo dviejų kambarių butą, esantį (duomenys neskelbtini), kurį 2003 m. lapkričio 18 d. padovanojo savo motinai V. K. Ieškovės ir atsakovo šeima neturi kitos gyvenamosios patalpos, kuri priklausytų vienam ar abiem sutuoktiniams nuosavybės teise. F. K. paveldėtame bute šeima negyveno, jis nebuvo įregistruotas kaip šeimos turtas.
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasaciniame skunde keliamas teisės klausimas – vieno sutuoktinio teisė be kito sutuoktinio sutikimo ir teismo leidimo disponuoti jam nuosavybės teise priklausančiu nekilnojamuoju turtu (gyvenamosiomis patalpomis), kai šeima neturi vienam ar abiem sutuoktiniams nuosavybės teise priklausančio kito būsto, tačiau ginčijamas nekilnojamasis turtas nėra įregistruotas viešame registre kaip šeimos turtas. Tai yra pagrindinis klausimas šioje byloje, nes nuo to priklauso, ar pripažintini pagrįstais ieškinio reikalavimai pripažinti negaliojančiu šio turto perleidimo sandorį bei nustatyti šeimos turto teisinį režimą. Kasacinio teismo teisėjų kolegija šiuo klausimu pasisako.
Kasatorė nurodo, kad teismai netinkamai taikė CK 3.84 ir 3.85 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias šeimos turto teisinį režimą. Kasacinio teismo teisėjų kolegija šį kasacinio skundo argumentą pripažįsta nepagrįstu. CK 3.84 straipsnio 2 dalyje nustatytos dvi sąlygos nekilnojamajam turtui pripažinti šeimos turtu. Pirma, tai turi būti turtas, nuosavybės teise priklausantis vienam arba abiem sutuoktiniams, antra, šis turtas turi būti šeimos gyvenamoji patalpa. Šeimos turtu taip pat pripažįstama ir teisė naudotis šeimos gyvenamąja patalpa (CK 3.84 straipsnio 3 dalis). Byloje yra nustatyta, kad atsakovo paveldėtu butu, kurį ieškovė prašo pripažinti šeimos turtu, ieškovės ir atsakovo šeima niekada nesinaudojo, tai nebuvo šeimos gyvenamoji patalpa. Šeima gyveno ir gyvena atsakovo močiutei V. K. priklausančiame bute. Taigi vienos iš būtinų sąlygų pripažinti gyvenamąsias patalpas šeimos turtu šioje byloje nenustatyta, todėl teismai, konstatavę, kad turtas neatitinka įstatymo nustatytų reikalavimų, pagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą dėl šeimos turto statuso suteikimo atsakovo F. K. paveldėtam butui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, kad šeimos turtu gali būti pripažįstama tik šeimos gyvenamoji patalpa, t. y. gyvenamoji patalpa, kuria šeima faktiškai naudojasi kaip savo būstu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-90/2005 ir kt.).
Konstatavus, kad ginčijamas turtas neturėjo šeimos turto teisinio statuso, kasatorės argumentai dėl teisės normų, reglamentuojančių šeimos turto teisinį režimą, pažeidimo sudarant ginčijamo turto dovanojimo sutartį pripažintini nepagrįstais. Be to, pagal CK 3.36 straipsnio 2 dalies nuostatas sutuoktinis, nedavęs sutikimo sudaryti gyvenamosios patalpos, kuri yra šeimos turtas, perleidimo sandorį ar vėliau jo nepatvirtinęs, turi teisę reikalauti pripažinti sandorį negaliojančiu, jeigu viešame registre ginčijama gyvenamoji patalpa buvo nurodyta kaip šeimos turtas. Byloje nustatyta, kad atsakovo F. K. paveldėtas dviejų kambarių butas nebuvo įregistruotas nekilnojamojo turto registre kaip šeimos turtas, taigi teismai padarė teisingą išvadą, jog ginčijamo buto dovanojimo sutartį pripažinti negaliojančia ieškovės nurodytu pagrindu negalima.
Kita vertus, pirmiau išdėstyti argumentai nereiškia, kad gali būti pažeidžiami nepilnamečių vaikų interesai, paneigiamos jų teisės į būstą. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad nepilnamečių vaikų teisės į gyvenamąją patalpą gali būti apgintos dviem būdais: pripažinus turto perleidimo sandorį negaliojančiu arba teismo sprendimu suteikus vaikams teisę naudotis gyvenamąja patalpa, t. y. nustačius uzufruktą į tą turtą. Teismai nustatė, kad nepilnamečių vaikų teisės turėti gyvenamąją patalpą šiuo metu yra nepažeistos, nes šeima turi gyvenamąjį būstą, tačiau įvertino ir tai, kad šeima turimu būstu naudojasi tik laikinai (tol, kol atsakovas F. K. yra močiutės V. K. globėjas), todėl vaikų interesai ateityje nėra apsaugoti. Esant tokioms aplinkybėms, taip pat atsižvelgdami į tai, kad nepilnamečiai vaikai įgijo teisę naudotis ginčijamu butu jų tėvui (atsakovui F. K.) paveldėjus šį turtą, t. y. dar iki ginčijamos dovanojimo sutarties sudarymo, teismai nustatė vaikų naudai uzufruktą į šį turtą. Kasacinio teismo teisėjų kolegija tokį teismų sprendimą pripažįsta teisėtu ir pagrįstu. Kasatorės argumentas, kad teismai nesivadovavo prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu, yra atmestinas, nes sprendimas šioje byloje buvo priimtas vadovaujantis būtent vaikų interesais ir siekiant užtikrinti jų teises.
Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, pirmosios instancijos teismo sprendimas ir apeliacinės instancijos nutartis pripažintini teisėtais, t. y. priimtais laikantis įstatymo reikalavimų, ir pagrįstais byloje nustatytomis reikšmingomis aplinkybėmis. Klausimas dėl vaikų išlaikymo šioje byloje nebuvo nagrinėjamas, todėl kasacinio teismo teisėjų kolegija dėl ieškovės argumento, susijusio su vaikų išlaikymu, nepasisako (CPK 347 straipsnio 2 dalis). Šie argumentai, kaip teisingai nurodyta atsiliepime į kasacinį skundą, turi būti nagrinėjami jau iškeltoje civilinėje byloje dėl santuokos nutraukimo.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 27 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Romualdas Čaika
Sigitas Gurevičius
Egidijus Laužikas