Civilinė byla Nr. 2T-49/2013
Procesinio sprendimo kategorija 130.3.2
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. liepos 9 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Artūro Driuko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Konstantino Gurino, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos Ž. N. J. prašymą pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos Leningrado srities Sosnovoborskio miesto teismo 2011 m. gruodžio 7 d. sprendimo dalį dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, suinteresuotas asmuo – N. J., ir pagal suinteresuoto asmens N. J. pareiškimą atsisakyti pripažinti ir neleisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos Leningrado srities Sosnovoborskio miesto teismo 2011 m. gruodžio 7 d. sprendimo dalies dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo.
Teismas, išnagrinėjęs pateiktus prašymą ir pareiškimą,
n u s t a t ė :
Rusijos Federacijos Leningrado srities Sosnovoborskio miesto teismas 2011 m. gruodžio 7 d. sprendimu nutraukė N. J. ir Ž. N. J. santuoką ir nustatė nepilnametės N. J., gimusios 2005 m. gruodžio 9 d., gyvenamąją vietą su motina Ž. N. J..
Pareiškėja Ž. N. J. kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą su prašymu pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos Leningrado srities Sosnovoborskio miesto teismo 2011 m. gruodžio 7 d. sprendimą dėl santuokos nutraukimo ir nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo. Suinteresuotas asmuo N. J. pateikė prašymą, kuriuo prašė atsisakyti pripažinti ir neleisti vykdyti Lietuvos Respublikoje minėto teismo sprendimo.
Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. spalio 29 d. nutartimi pripažino ir leido vykdyti Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos Leningrado srities Sosnovoborskio miesto teismo 2011 m. gruodžio 7 d. sprendimo dalį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, o bylos dalį pripažinti Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos Leningrado srities Sosnovoborskio miesto 2011 m. gruodžio 7 d. teismo sprendimo dalį dėl santuokos nutraukimo – nutraukė.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. balandžio 30 d. nutartimi panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. spalio 29 d. nutarties dalį, kuria buvo pripažinta ir leista vykdyti Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos Leningrado srities Sosnovoborskio miesto teismo 2011 m. gruodžio 7 d. sprendimo dalį dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir bylą dėl šios nutarties dalies perdavė Lietuvos apeliaciniam teismui nagrinėti iš naujo, o kitą Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. spalio 29 d. nutarties dalį paliko nepakeistą.
Pareiškėjos prašymo nagrinėjama dalis netenkinama.
Suinteresuoto asmens pareiškimas tenkinamas.
Užsienio teismų sprendimai Lietuvos Respublikoje gali būti vykdomi tik po to, kai juos pripažįsta Lietuvos apeliacinis teismas, kaip valstybės įgaliota institucija pripažinti sprendimą (CPK 809 straipsnio 1 dalis). Užsienio teismų sprendimai, visų pirma, yra pripažįstami tarptautinių sutarčių pagrindu (CPK 810 str. 1 d.). Svarstydamas klausimą dėl užsienio valstybės teismo priimto sprendimo pripažinimo ir vykdymo Lietuvos Respublikoje, teismas turi patikrinti, ar nėra sprendimo nepripažinimo pagrindų. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju tarp Lietuvos Respublikos ir prašomą pripažinti užsienio teismo sprendimą priėmusios Rusijos Federacijos 1992 m. liepos 21 d. buvo sudaryta sutartis dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose (toliau – Tarptautinė sutartis), sprendžiant Rusijos Federacijos teismų priimtų sprendimų pripažinimo ir leidimo juos vykdyti Lietuvos Respublikoje klausimą, taikytinos šios Tarptautinės sutarties nuostatos ir jos 56 straipsnyje įtvirtinti atsisakymo pripažinti ir vykdyti teismų sprendimus pagrindai.
Nagrinėjamu atveju užsienio teismo sprendimas, esantis pripažinimo/nepripažinimo Lietuvos Respublikoje objektas - tai Rusijos Federacijos Leningrado srities Sosnovoborskio miesto teismo 2011 m. gruodžio 7 d. sprendimo dalis dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, kuria nepilnametės N. J., gimusios 2005 m. gruodžio 9 d., gyvenamoji vieta nustatyta su motina Ž. N. J.. Byloje nenustatyta Tarptautinės sutarties 56 straipsnyje įtvirtintų formaliųjų atsisakymo pripažinti šią užsienio teismo sprendimo dalį pagrindų. Tą savo 2013 m. balandžio 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje 3K-3-255/2013, taip pat konstatavo ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Pakartotiniu civilinės bylos dėl užsienio teismo sprendimo pripažinimo nagrinėjimu, remiantis minėtoje kasacinio teismo nutartyje pateiktais išaiškinimais, siekiama nustatyti, ar nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo, remiantis Tarptautinės sutarties 18 straipsniu, atsisakyti teikti teisinę pagalbą (pripažinti sprendimą ir leisti jį vykdyti Lietuvos Respublikoje) dėl galimų vaiko teisių pažeidimų, kurie prieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijos bei kitų įstatymų įtvirtintai viešajai tvarkai bei neužtikrintų CK 1.13 straipsnio 3 dalyje suformuluotų tikslų įgyvendinimo, remiantis kuriais tarptautinių sutarčių normos turi būti taikomos ir aiškinamos, atsižvelgiant į jų tarptautinį pobūdį, būtinumą užtikrinti vienodą jų aiškinimą ir taikymą.
Vienas iš pagrindinių vaiko teisių įgyvendinimo užtikrinimo garantų, kuris įtvirtintas tiek nacionaliniame, tiek tarptautiniame lygmenyje – tai vaiko teisė, kad būtų išklausyta jo nuomonė, kai sprendžiami su juo susiję klausimai (LR Konstitucijos 39 str. 3 d.; LR Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 str. 1 d. 1 p., 23 str. 4 d.; JT Vaiko teisių konvencijos 12 str.). Siekiant nustatyti, ar priimant prašomą pripažinti/nepripažinti užsienio teismo sprendimo dalį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, buvo įvertinta vaiko nuomonė, jei ne – dėl kokių priežasčių, Lietuvos apeliaciniame teisme buvo papildomai surinkti įrodymai.
Pareiškėja Ž. N. J., vykdydama Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gegužės 17 d. nutartyje nurodytus įpareigojimus dėl duomenų pateikimo, 2013 m. liepos 2 d. pateikė teismui paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad nepilnametė N. J. Rusijos Federacijos teismo nebuvo išklausyta tik dėl nesąžiningų suinteresuoto asmens N. J. veiksmų. Pareiškėjos manymu Rusijos Federacijos kompetentingas teismas buvo suinteresuotas ne tik nustatyti visas svarbias aplinkybes, susijusias su nepilnametės N. J. interesais, su kuriuo iš tėvų jai yra geriau gyventi, bet ir per Sosnovoborskio miesto Municipalinės švietimo įstaigos administracijos Globos ir rūpybos apygardos instituciją išklausyti pačią nepilnametę. Suinteresuotas asmuo N. J., piktnaudžiaudamas savo kaip tėvo teisėmis, pagrobęs dukterį iš pareiškėjos, neteisėtai išvežė ją iš Rusijos Federacijos į Lietuvos Respubliką bei piktnaudžiaudamas savo procesinėmis teisėmis, t.y. neatskleisdamas kompetentingam teismui vaiko gyvenamosios vietos, užkirsdamas kelią vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojams išklausyti nepilnametę, teismui neteikė jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad N. J. yra išreiškusi norą gyventi Lietuvos Respublikoje su suinteresuotu asmeniu.
Suinteresuotas asmuo N. J., vykdydamas Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gegužės 17 d. nutartyje nurodytus įpareigojimus dėl duomenų pateikimo, 2013 m. liepos 1 d. pateikė pranešimą, kuriuo nurodė, jog N. J. nuomonė Rusijos Federacijos Leningrado srities Sosnovoborskio miesto teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-709/2011 nebuvo tiesiogiai ar netiesiogiai išklausyta, kadangi šios civilinės bylos nagrinėjimo metu ji gyveno Vilniuje, Lietuvos Respublikoje ir nuo 2011 m. rugsėjo 19 d. iki 2012 m. rugpjūčio 8 d. lankė lopšelį-darželį „Giraitė“.
Remiantis bylos duomenimis, tame tarpe ir rašytiniais dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimais, nustatyta, kad Rusijos Federacijos Leningrado apskrities Sosnovoborskio miesto teismas, santuokos nutraukimo byloje spręsdamas nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą, nei tiesiogiai, nei per tarpininkus neišklausė nepilnametės N. J., gimusios 2005 m. gruodžio 19 d., nuomonės. Civilinės bylos nagrinėjimo Rusijos Federacijoje metu nepilnametė gyveno Lietuvos Respublikoje. Tai patvirtina ir Vilniaus m. lopšelio – darželio „Giraitė“ 2013 m. liepos 1 d. pažyma Nr. 10, kurioje nurodyta, jog N. J. šiame lopšelyje – darželyje lankė priešmokyklinę grupę nuo 2011 m. rugsėjo 19 d. iki 2012 m. rugpjūčio 8 d. Nepilnametės N. J. išvežimo ir jos negrąžinimo į Rusijos Federaciją teisėtumo ar neteisėtumo faktas nėra šios civilinės bylos nagrinėjimo dalykas ir neturi jokios teisinės reikšmės, sprendžiant dėl jos galimybės pareikšti savo nuomonę, su kuriuo iš tėvų ji norėtų kartu gyventi bei dėl teismo galimybių išsiaiškinti šią vaiko nuomonę. Iš bylos medžiagos matyti, jog N. J. Rusijos Federacijos teisme nagrinėjamoje byloje dalyvavo atstovaujamas advokato, tačiau nagrinėjamoje byloje nėra pateikta jokių duomenų, kad teismas tiesiogiai ar per atstovą būtų nurodęs jam pateikti vaiko nuomonę, su kuriuo iš tėvų ginčo šalių nepilnametė duktė norėtų gyventi, patvirtinančius įrodymus. Tuo tikslu bylą nagrinėjęs Rusijos Federacijos teismas taip pat galėjo pasinaudoti Tarptautinės sutarties 7 straipsnyje įtvirtintu pavedimo suteikti teisinę pagalbą institutu, kuris apima įstatymuose numatytų procesinių veiksmų atlikimą, tame tarpe ir įrodymų surinkimą (Tarptautinės sutarties 3 str.). Byloje nėra jokių duomenų, kad Rusijos Federacijos teismas šiomis galimybėmis pasinaudojo arba kad siekė jomis pasinaudoti, tačiau to nepavyko padaryti dėl objektyvių priežasčių. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Rusijos Federacijos Leningrado apskrities Sosnovoborskio miesto teismas civilinę bylą Nr. 2-709/2011 išnagrinėjo ir 2011 m. gruodžio 7 d. sprendimą joje priėmė neišklausęs nepilnamečio vaiko nuomonės, su kuriuo iš tėvų jis norėtų gyventi.
Sprendžiant dėl vaiko teisės pareikšti savo nuomonę pažeidimo, kaip atsisakymo pripažinti užsienio teismo sprendimą pagrindo, pažymėtina, jog šio pagrindo taikymas nagrinėjamu atveju būtų galimas, konstatavus Tarptautinės sutarties 18 straipsnyje įtvirtinto atsisakymo teikti teisinę pagalbą pagrindo buvimą, pagal kurį teisinė pagalba neteikiama, jeigu jos teikimas gali pakenkti Susitariančiosios Šalies, kuriai pateikiamas prašymas, suverenitetui ar saugumui arba prieštarauja pagrindiniams jos įstatymų principams. Šios bylos kontekste vertintina, ar minėto sprendimo pripažinimas neprieštaraus Lietuvos įstatymų pagrindiniams principams, kurie yra Lietuvos Respublikos viešosios tvarkos turinio elementai. Pagrindiniai teisės principai yra bendriausios pagal savo pobūdį ir universaliausios pagal veikimo sferą imperatyviosios normos, nustatančios subjektų tarpusavio santykių pagrindus. Pagrindinių nacionalinės teisės principų, kaip vadovaujančių teisės pradų, parodančių teisės esmę bei teisės plėtojimosi kryptis, turinį veikia ir tarptautiniai susitarimai, kurių šalimi yra ir Lietuvos Respublika. Tai suponuoja, kad tarptautinė viešoji tvarka yra tapusi Lietuvos teisės sistemos dalimi.
Nagrinėjamos bylos kontekste minėtas Tarptautinės sutarties 18 straipsnyje įtvirtintas atsisakymo teikti teisinę pagalbą pagrindas būtų galimas, nustačius, jog vaiko teisės pareikšti savo nuomonę pažeidimas, sprendžiant vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą, sudaro pagrindą daryti išvadą dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos bei kitų įstatymų įtvirtintos viešosios tvarkos pažeidimo. Tokia situacija sudarytų teisinį pagrindą Tarptautinės sutarties 56 straipsnyje įtvirtintus atsisakymo pripažinti užsienio teismo sprendimą arba leisti jį vykdyti pagrindus vertinti ne kaip baigtinį jų sąrašą, tarp kurių nėra viešosios tvarkos pažeidimo, kaip galimo atsisakymo pripažinti užsienio teismo sprendimą pagrindo, bet ir subsidiariai taikyti CPK 810 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtintą užsienio teismų sprendimų atsisakymo pripažinti pagrindą, kai sprendimas prieštarauja LR Konstitucijoje įtvirtintai viešajai tvarkai.
Viešosios tvarkos nuostata gali būti remiamasi tuo atveju, kai užsienio teismo sprendimo pripažinimas ar vykdymas Lietuvos Respublikoje būtų nesuderinamas su jos teisine sistema bei keltų pavojų pagrindiniams principams. Pavojus turi kilti dėl teisės normos, laikomos esmine valstybės teisinėje sistemoje, kurioje keliamas užsienio teismo sprendimo pripažinimo klausimas, akivaizdaus pažeidimo arba teisės, laikomos pagrindine toje teisinėje sistemoje, akivaizdaus pažeidimo. Taigi taikyti teismo sprendimo atitikties viešajai tvarkai sąlygą, kaip teismo sprendimo nepripažinimo pagrindą, galima išimtiniais atvejais, kai tokio pripažinimo ar vykdymo padariniai akivaizdžiai prieštarauja Lietuvos viešajai tvarkai, ypač jos pagrindiniams principams arba asmens konstitucinėms teisėms ir laisvėms.
Pažymėtina, jog vaiko teisė pareikšti savo nuomonę, kai sprendžiami su juo susiję klausimai, yra įtvirtinta tiek nacionaliniuose, tiek tarptautiniuose teisės aktuose. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 39 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad nepilnamečius vaikus gina įstatymas. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme nustatyta, kad visur ir visada pirmiausia turi būti atsižvelgiama į teisėtus vaiko interesus (4 straipsnio 1 dalies 1 punktas), o sprendžiant ginčus dėl vaiko gyvenamosios vietos, tėvams gyvenant skyrium, nustatymo, pirmiausia turi būti atsižvelgiama į vaiko, galinčio pareikšti savo nuomonę, interesus bei pageidavimus, su kuriuo iš tėvų jis norėtų kartu gyventi (23 straipsnio 4 dalis). JT Vaiko teisių konvencijos, prie kurios yra prisijungusi Lietuvos Respublika ir Rusijos Federacija, 12 straipsnyje nustatyta, kad valstybės dalyvės garantuoja vaikui, sugebančiam suformuluoti savo pažiūras, teisę laisvai jas reikšti visais jį liečiančiais klausimais; be to, vaiko pažiūroms, atsižvelgiant į jo amžių ir brandą, skiriama daug dėmesio. Dėl to vaikui turi būti būtinai suteikiama galimybė būti išklausytam dėl bet kokio jį liečiančio klausimo teisminio ar administracinio nagrinėjimo metu tiesiogiai arba per atstovą ar atitinkamą organą nacionalinių įstatymų nustatyta tvarka (JT Vaiko teisių konvencijos 12 str. 1, 2 d.). 2009 metais Jungtinių Tautų Vaiko teisių komiteto parengtame bendrajame komentare dėl Vaiko teisių konvencijos 12 straipsnio nurodoma, kad vaiko, sugebančio suformuluoti savo pažiūras, teisė būti išklausytam turi būti suprantama kaip valstybės pareiga įvertinti vaiko gebėjimą suformuluoti nepriklausomą nuomonę įmanomai plačiausia apimtimi. Tai reiškia, kad valstybės – šios konvencijos dalyvės neturėtų pradėti nuo prezumpcijos, kad vaikas nepajėgus išreikšti savo pažiūrų, priešingai, valstybė turėtų preziumuoti, kad vaikas geba išreikšti savo nuomonę ir pripažinti jo teisę ją pareikšti. Galiausiai, ir iš EŽTT jurisprudencijos taip pat matyti, jog šis teismas yra konstatavęs teisės į šeimos gyvenimo gerbimą (EŽTK 8 straipsnis) pažeidimus tais atvejais, kai nacionaliniai teismai, spręsdami geriausių vaiko interesų klausimą su vaiko nusistovėjusios aplinkos keitimu susijusiose bylose, neišnaudojo turimų procesinių galimybių neabejotinai nuomonei dėl geriausių vaiko interesų užtikrinimo susiformuoti (žr., pvz., Šneersone et Kampanella c. Italie, no 14737/09, 12 juillet 2011, § 42, 102-103; B. c. Belgique, Requ’te no 4320/11, 10 juillet 2012).
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nepilnamečio vaiko teisė pareikšti savo nuomonę, kai sprendžiami su juo susiję klausimai, yra vienas iš pagrindinių vaiko teisių apsaugos principų, įtvirtintų tiek Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme, tiek tarptautinėse sutartyse, kurių dalyvės yra Lietuva ir Rusijos Federacija. Vaiko teisių apsauga yra konstituciškai svarbus tikslas, viešasis interesas, o rūpinimasis vaiko teisėmis yra traktuotinas kaip valstybės funkcija. Todėl toks vaiko teisių pažeidimas, kai jo gyvenamosios vietos nustatymo klausimas sprendžiamas neišklausius jo nuomonės, nors, tikėtina, kad vaikas pagal savo amžių galėjo tokią nuomonę išsakyti, savaime yra laikytinas pažeidžiančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijos bei kitų įstatymų įtvirtintą viešąją tvarką, o tuo labiau - prieštaraujančiu pagrindiniams Lietuvos Respublikos įstatymų principams. Todėl, vadovaujantis Tarptautinės sutarties 18 straipsniu ir CPK 810 straipsnio 1 dalies 5 punktu, tai sudaro pagrindą atsisakyti pripažinti Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos Leningrado srities Sosnovoborskio miesto teismo 2011 m. gruodžio 7 d. sprendimo dalį dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 810 straipsnio 1 dalies 5 punktu, Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose 18 straipsniu,
n u t a r i a :
Tenkinti suinteresuoto asmens N. J. pareiškimą.
Atmesti pareiškėjos Ž. N. J. prašymo dalį dėl užsienio teismo sprendimo, kuriuo išspręstas vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimas, pripažinimo ir leidimo vykdyti.
Atsisakyti pripažinti ir neleisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos Leningrado srities Sosnovoborskio miesto teismo 2011 m. gruodžio 7 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-709/2011, dalies dėl nepilnametės N. J., gimusios 2005 m. gruodžio 9 d., gyvenamosios vietos nustatymo su motina Ž. N. J..
Ši nutartis per 3 mėnesius gali būti skundžiama kasaciniu skundu Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.
Teisėjai Alė Bukavinienė
Artūras Driukas
Konstantinas Gurinas