Civilinė byla Nr. 2A-866-413/2013;

Teisminio proceso Nr. 2-17-3-01296-2012-6;

Pirmosios instancijos teismo teisėja: Jolanta Damulienė;

 (S)

Procesinio sprendimo kategorijos: 121.18; 121.21; 128.13

 

 

 

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 9 d.

Kaunas

 

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintautas Koriaginas, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. B. apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 6 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2-1643-490/2012 pagal pareiškėjo V. B. pareiškimą suinteresuotam asmeniui Jonavos rajono savivaldybės administracijai dėl civilinės būklės aktų įrašų pakeitimo.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą,

 

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

 

Pareiškėjas V. B. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti suinteresuoto asmens Jonavos rajono savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriaus 2010 m. birželio 8 d. išvadą Nr. 4M-8/2010, kuria atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą sugrąžinti jam tikrąjį vardą, pavardę ir tautybę, bei įpareigoti suinteresuotą asmenį pakeisti 1951 m. spalio 2 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos civilinės metrikacijos biuro įraše Nr. 879  pareiškėjo vardą į „W.“, pavardę į „B.“, gimimo vietą į „(duomenys neskelbtini)“; pakeisti tėvo vardą, pavardę ir tautybę į „K. B., vokietis“; pakeisti mamos pavardę ir tautybę į „S. B.-B., vokietė“; pakeisti 1951 m. rugpjūčio 18 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos biuro santuokos įraše Nr. 1313 pareiškėjo vardą, pavardę ir tautybę į „W. B., vokietis“.

Pareiškėjas nurodė, kad 2010 m. balandžio 20 d. kreipėsi su prašymu į Jonavos rajono savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyrių sugrąžinti jam turėtą vardą, pavardę ir tautybę iš V. B., lietuvis, į W. B., vokietis, kadangi pareiškėjo vardas, pavardė ir tautybė buvo neteisėtai ir nepagrįstai sulietuvinti bei klaidingai prašomame ištaisyti 1951 m. spalio 2 d. Kauno miesto savivaldybės civilinės metrikacijos biuro gimimo liudijimo įraše Nr. 879. Pareiškėjas dėl amžiaus ir sveikatos būklės neprisimena ir negali nurodyti aplinkybių dėl neteisėto ir nepagrįsto jo vardo, pavardės bei tautybės pakeitimo ir sulietuvinimo minėtame įraše. 2010 m. liepos 8 d. suinteresuotas asmuo surašė išvadą, kuria atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą sugrąžinti jam tikrąjį vardą, pavardę ir tautybę, tačiau, pareiškėjo manymu, ši išvada yra nepagrįsta ir neteisėta, yra pažeistos ir netinkamai pritaikytos materialinės teisės normos, dėl ko priimta ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos patvirtinta neteisinga išvada turi būti pripažinta negaliojančia bei panaikinta, o suinteresuotas asmuo įpareigotas patenkinti pareiškėjo prašymą. Pagrindas tenkinti pareiškėjo prašymą yra 2011 m. birželio 9 d. Vokietijos Federacinės Respublikos išduotas vietoje prarasto II pasaulinio karo metu Vokietijos Federacinės Respublikos piliečio pažymėjimas, kuris legalizuotas 2008 m. spalio 29 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. IR-415 patvirtintų „Asmens vardo, pavardės ir tautybės keitimo taisyklių“ 8 straipsnio pagrindu, išverčiant šį dokumentą į lietuvių kalbą ir patvirtinant notaro parašu bei antspaudu su Lietuvos valstybės herbu. Be to, 2011 m. liepos 27 d. Lietuvos valstybinio archyvo pažyma Nr. (P1-5422)P2-4785 vienareikšmiškai patvirtina pareiškėjo, kaip vokiečio W. B., gimimą (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikoje, bet ne (duomenys neskelbtini), kaip kad neteisėtai ir nepagrįstai įrašyta 1951 m. spalio 2 d. Kauno miesto savivaldybės civilinės metrikacijos biuro gimimo liudijimo įraše Nr. 879. CK 3.282 straipsnis bei paminėtų Taisyklių 10 straipsnis nėra teisinis pagrindas atsisakyti grąžinti pareiškėjui tikrąjį vardą, pavardę ir tautybę, tačiau yra tik teisinis pagrindas nerašyti tikrojo pareiškėjo vardo, pavardės ir tautybės lietuvių kalba. Be to, tas faktas, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. negalioja Lietuvos Respublikos tautinių mažumų įstatymas yra tik Lietuvos Respublikos teisinė problema ir diskriminacijos kitataučių atžvilgiu įrodymas, bet ne teisinis pagrindas negrąžinti pareiškėjui tikrosios jo tautybės. Pareiškėjo sūnui bei jo vaikams kaip vokiečiams yra išduoti Vokietijos Federacinės Respublikos piliečių pažymėjimai ir pasai, tačiau neteisėtas ir nepagrįstas pareiškėjui vardo, pavardės ir tautybės negrąžinimas sudaro nepatogumus neturėti jiems tos pačios pavardės ir tautybės su pareiškėju.

 

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

 

Jonavos rajono apylinkės teismas 2012 m. lapkričio 6 d. sprendimu pareiškimą atmetė, priteisė iš pareiškėjo išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei. Teismas sprendimą motyvavo šiais argumentais:

1. Dėl Vokietijos Federacinės Respublikos piliečio pažymėjimo legalizavimo. Pareiškėjas pateikė 2011 m. birželio 9 d. Vokietijos Federacinės Respublikos jam išduotą vietoje prarasto II pasaulinio karo metu Vokietijos Federacinės Respublikos piliečio pažymėjimą, kuris, pareiškėjo nuomone, yra legalizuotas, išverčiant jį į lietuvių kalbą ir patvirtinant notaro parašu bei antspaudu. Šio dokumento, kurio nuorašo atitikimo pateiktam dokumentui tikrumą paliudijo 2011 m. lapkričio 16 d. Tauragės rajono Pirmojo notaro biuro notarė A. B., vertimo į lietuvių kalbą kopijoje įrašyta, kad 2011 m. birželio 9 d. Kiolne pareiškėjui buvo išduotas pilietybės pažymėjimas, kuriame nurodyta, kad W. B., gim. (duomenys neskelbtini), yra Vokietijos pilietis (b. l. 13-14). Teismas nurodė, kad šis rašytinis įrodymas, išduotas užsienio valstybėje, turi būti legalizuotas ar patvirtintas jo kilmės valstybėje specialia pažyma (Apostille), kaip tai numato 1961 m. spalio 5 d. Hagos konvencija dėl užsienio valstybėse išduotų dokumentų legalizavimo panaikinimo, kurią Lietuvos Respublika ratifikavo 1996 m. rugsėjo 24 d. (įsigaliojo 1997-07-19), bei Civilinės metrikacijos taisyklių, patvirtintų Teisingumo ministro 2006 m. gegužės 19 d. įsakymu Nr. 1R-160, 10 punktas. Atsižvelgdamas į tai, kad teismui pateiktas rašytinis įrodymas - užsienio valstybėje išduotas dokumentas nėra legalizuotas ar patvirtintas teisės aktų nustatyta tvarka, teismas sprendė, kad jame nurodyti faktiniai duomenys neturi įrodomosios galios. Teismas nurodė, kad minėto dokumento legalizavimas įstatymų numatyta tvarka yra pareiškėjo pareiga, nes teismui tokie įgaliojimai nesuteikti.

2. Dėl rašytinių įrodymų pateikimo. Pareiškėjas savo reikalavimams pagrįsti pateikė 2011 m. liepos 27 d. Lietuvos valstybinio archyvo pažymą Nr. (P1-5422) P2-4785, kurioje, jo teigimu, nurodytas pareiškėjo, būtent kaip vokiečio, ir būtent vardu „W.“ bei pavarde „B.“ gimimas. Teismas sprendė, kad ši pažyma pareiškėjo teiginių nepatvirtina ir priešingai, joje nurodoma, kad Kauno metropolijos kurijos archyviniame fonde, (duomenys neskelbtini) Romos katalikų bažnyčios gimimo metrikų knygoje įrašyta, kad 1934 m. gegužės 5 d. pakrikštytas K. ir S., iki santuokos B., B. sūnus vardu V. L. (taip dokumente), gimęs (duomenys neskelbtini) (b. l. 15), taigi pareiškėjo vardas ir pavardė – V. L. B., gimęs Lietuvoje (duomenys neskelbtini) yra lietuviški, o ne vokiški - W. B. Todėl teismas atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjo argumentą, kad šioje pažymoje nurodytas pareiškėjo būtent kaip vokiečio, ir būtent vardu „W.“ bei pavarde „B.“ gimimas.

3. Dėl gimimo akto įrašų galiojimo. Teismas nurodė, kad pareiškėjas pateikė du savo gimimo akto įrašus – 1951 m. spalio 2 d. Kauno miesto CBAĮ biure padarytą civilinės būklės aktų įrašą (atkurtą) ir 1934 m. gegužės 5 d. Joniškio Romos katalikų bažnyčios gimimo metrikų knygos įrašą (pirminį). Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2006 m. gegužės 19 d. įsakymu Nr. 1R-160 patvirtintų Civilinės metrikacijos taisyklių 127.1. punkte nustatyta, jei paaiškėja, kad tam pačiam asmeniui įrašyti du vienodi įrašai (šiuo atveju – gimimo), atkurtasis civilinės būklės akto įrašas anuliuojamas; prašymą anuliuoti civilinės būklės akto įrašą asmuo pateikia jo pasirinktai civilinės metrikacijos įstaigai. Remiantis paminėtu teisės aktu teismas sprendė, kad pareiškėjo prašymas pakeisti vardą, pavardę ir tautybę anuliuotiname 1951 m. gimimo akto įraše negali būti tenkinamas. Teismas pažymėjo, kad šios kategorijos bylose negali išeiti už reikalavimo ribų ir keisti pareiškimo dalyką, todėl pareiškėjas pats turi kreiptis su prašymu į Civilinės metrikacijos skyrių dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių. Iš Jonavos rajono savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriaus bylos Nr. 4M-8/2010 ir joje esančios 2010 m. birželio 8 d. išvados dėl vardo, pavardės, tautybės pakeitimo Nr. 4M-8/2010, 2010 m. birželio 23 d. patvirtintos Teisingumo ministerijos, teismas nustatė, kad gimimo įraše Nr. 879, įrašytame 1951 m. spalio 2 d. Kauno miesto Civilinės metrikacijos biure, skiltyje „žinios apie vaiką“, pareiškėjo tautybė nenurodyta, santuokos akto įraše Nr. 1313, įrašytame 1951 m. rugpjūčio 18 d. Kauno miesto Civilinės metrikacijos biure, skiltyje „jis“ yra įrašyta „V. B., tautybė lietuvis“. Pareiškėjas yra vedęs, neturi nepilnamečių vaikų. Civilinės metrikacijos skyrius, vadovaudamasis CK 3.282 straipsniu ir Asmens vardo, pavardės ir tautybės keitimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2001 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. 111 (Žin., 2001, Nr. 56-2007; 2008, Nr. 126-4823; 2009, Nr. 123-5297) 1, 5.3, 8, 10, 11.3,11.5 punktais, siūlė prašymo dėl vardo, pavardės, tautybės pakeitimo netenkinti. Išvadoje nurodė, kad vadovaujantis CK 3. 282 straipsniu, Taisyklių 10 punktu, atsižvelgiant į tai, kad lietuvių kalbos raidyne nėra raidės „w“, leisti keisti vardą iš V. į W. nėra teisinio pagrindo. Išvadoje taip pat nurodoma, kad pareiškėjo pateiktos užsienio valstybės įstaigos išduotos dokumentų kopijos nėra patvirtintos Taisyklių 8 punkte nustatyta tvarka, todėl nėra pagrindo leisti keisti pavardę iš B. į B. Taisyklių 1 punktas nurodo, kad tautybės keitimo pagrindus nustato Lietuvos Respublikos tautinių mažumų įstatymas, kuris nuo 2010 m. sausio 1 d. negalioja, todėl nėra pagrindo leisti keisti tautybę iš lietuvis į vokietis.

4. Dėl galimybės keisti pareiškėjo vardą ir pavardę. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 14 straipsniu, nustatančiu, kad valstybinė kalba yra lietuvių kalba, Lietuvos Respublikos CK 3.282 straipsniu, nustatančiu, jog civilinės būklės aktų įrašai įrašomi lietuvių kalba, vardas, pavardė ir vietovardžiai rašomi pagal lietuvių kalbos taisykles, teismas nurodė, kad civilinės būklės aktai yra registruojami, atkuriami, keičiami, papildomi ar ištaisomi, laikantis Civilinės metrikacijos taisyklių, kurias tvirtina Lietuvos Respublikos teisingumo ministras (CK 3.281 str.). Teisingumo ministro 2006 m. gegužės 19 d. įsakymu Nr. 1R-160 patvirtintų Civilinės metrikacijos taisyklių 8 punkte nustatyta, kad civilinės būklės aktų įrašai daromi lietuvių kalba. Todėl teismas sprendė, kad Civilinės metrikacijos skyriaus išvadoje Nr. 4M-8/2010 yra teisingai nurodyta, jog lietuvių kalbos abėcėlėje nėra raidės „W“, dėl ko leisti pareiškėjui keisti vardą V. į W. nėra teisinio pagrindo. Tuo pačiu pagrindu negali būti pakeista ir pareiškėjo motinos mergautinė pavardė B. Taip pat teismas atkreipė dėmesį į tai, kad prašydamas pakeisti 1951 m. gimimo akto ir santuokos įraše tėvų vardus ir pavardę, pareiškėjas prašo pakeisti ir jų tautybę – vokietis, vokietė, kai minėtuose įrašuose nurodyta, jog tėvų tautybė – lietuviai. Teismo vertinimu, gali būti, kad pareiškėjas, reikšdamas prašymą dalyje dėl tėvų tautybės keitimo, vadovavosi tuo, jog jiems yra suteikta Vokietijos pilietybė. Vadovaudamasis 1997 m. Europos konven­ci­ja dėl pi­lie­ty­bės, teismas pažymėjo, kad pi­lie­ty­bė nė­ra tautybė ir pi­lie­ty­bė nė­ra tau­ty­bės pakaita­las. Tai yra dvi skir­tin­gos ka­te­go­ri­jos. Tautybė su­ponuo­ja tik­tai et­ni­nę kil­mę ir, kaip to­kia, ne­su­po­nuo­ja as­mens tei­sių ir pa­rei­gų vals­ty­bei. O pi­liety­bė pa­gal Kon­ven­ci­jos 1 straips­nį yra asmens tei­si­nis ry­šys su valsty­be ir jis ne­nu­ro­do ir netu­ri nu­ro­dy­ti jo et­ni­nės kil­mės. Pi­lie­ty­bė įgyjama ir jos ga­li­ma ne­tek­ti įsta­ty­mo nu­sta­ty­ta tvar­ka, bet tautybės aki­vaiz­džiai nie­kas ne­ga­li atimti.

5. Dėl Civilinės metrikacijos skyriaus išvados panaikinimo ir įpareigojimo civilinės būklės aktuose pakeisti duomenis. Byloje nustačius, kad Jonavos rajono savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriaus 2010 m. liepos 8 d. išvada Nr. 4M-8/2010 yra teisėta ir pagrįsta, teismas sprendė, kad naikinti ją nėra pagrindo (CK 3.286 str. 1d.). Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neįrodė (CPK 178 str.), jog yra teisinis pagrindas keisti duomenis (vardą, pavardę, tapatybę) 1951 m. spalio 2 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos civilinės metrikacijos biuro įraše Nr. 879 bei atitinkamai 1951 m. rugpjūčio 18 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos biuro santuokos įraše Nr. 1313, dėl ko jo prašymą dėl reikalavimo įpareigoti suinteresuotą asmenį Jonavos rajono savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyrių pakeisti duomenis minėtuose civilinės būklės aktuose atmetė kaip nepagrįstą.

 

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Jonavos rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, pareiškimą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismo sprendime daroma nepagrįsta prielaida, kad pareiškėjas, prašydamas pakeisti jo ir jo tėvų tautybę, vadovavosi tuo, jog tėvams yra suteikta Vokietijos pilietybė, dėl ko sprendime netinkamai taikoma ir aiškinama 1997 m. Europos konvencija dėl pilietybės, t. y. kad pilietybė nėra tautybė ir pilietybė nėra tautybės pakaitalas. Jeigu sprendime nustatoma, kad tautybė suponuoja tiktai etninę kilmę ir pilietybė nenurodo ir neturi nurodyti etninės kilmės, kad pilietybė įgyjama ir jos galima netekti įstatymo nustatyta tvarka, bet tautybės akivaizdžiai niekas negali atimti, tai atsisakydamas patenkinti pareiškėjo prašymą dėl jo ir jo velionių tėvų tautybės atstatymo ir grąžinimo pirmosios instancijos teismas akivaizdžiai prieštarauja pats sau ir atima iš pareiškėjo bei jo velionių tėvų vokiečių tautybę, nepagristai ir neteisėtai atsisako atstatyti pareiškėjui ir jo velioniams tėvams vokiečių tautybę, atima vokiečių tautybę iš pareiškėjo sūnaus (atstovo) ir jo vaikų A. ir A.-A., nes, pažeisdamas CPK 270 straipsnio nuostatas, nenurodo argumentų, kuriais atmetami pateikti rašytiniai įrodymai (vokiečių tautybės asmenų pilietybės pažymėjimai ir pasai), kuriuose vienareikšmiškai nurodyta jų, kaip vokiečių, tautybė. Apeliantas nurodo, kad tuo atveju, jeigu pareiškėjo velioniai tėvai ir pats  pareiškėjas būtų kitos tautybės, tai pagal galiojančius Vokietijos federacinės Respublikos įstatymus jam ir jo atstovui bei atstovo vaikams nebūtų išduoti nei Vokietijos piliečių pažymėjimai, nei pasai. Toks sprendimas riboja pareiškėjo ir jo palikuonių teises ir laisves į tautybę ir verčia tapti ir būti lietuviais, kas yra pareiškėjo, kaip vokiečio, etninės kilmės įžeidimas. LR Konstitucijos 37 straipsnis garantuoja Lietuvos piliečiams, priklausantiems tautinėms bendrijoms, teisę puoselėti savo kalbą, kultūrą ir papročius, o 35 straipsnis nustato, kad niekas negali būti verčiamas priklausyti kokiai nors bendrijai. Teismo sprendimas nepagrįstai ir neteisėtai neleidžia pareiškėjui ir jo palikuonims priklausyti vokiečių tautinei bendrijai ir puoselėti savo kalbą, kultūrą ir papročius. Teismas nepagrįstai ir neteisėtai nustatė, kad neva Asmens vardo, pavardės ir tautybės pakeitimo taisyklių l punktas nurodo, kad tautybės keitimo pagrindus nustato Tautinių mažumų įstatymas, kuris nuo 2010 m. sausio 1 d. negalioja, nes tokia išvada prieštarauja minėtiems Konstitucijos 35, 37 straipsniams ir pačiose Taisyklėse nustatytiems vardo, pavardės ir tautybės keitimo pagrindams bei bendroms nuostatoms, pagal kuriuos yra galimas vardo, pavardės ir tautybės pakeitimas pateikus atitinkamus dokumentus ir esant atitinkamiems pagrindams.

2. Teismas nepagrįstai taikė CPK 178 straipsnį ir nustatė, kad neva pareiškėjas neįrodė teisinio pagrindo atstatyti jam tikrąjį vardą, pavardę ir tautybę bei pakeisti juos atitinkamuose civilinės būklės aktų įrašuose, kad  pateiktos užsienio valstybės įstaigose išduotos dokumentų kopijos nėra patvirtintos Taisyklių 8 punkte nustatyta tvarka, pareiškėjui išduotas piliečio pažymėjimas nėra legalizuotas jo kilmės valstybėje specialia pažyma (Apostille). Ši teismo išvada prieštarauja 2012 m. rugpjūčio 7 d. Kauno apygardos teismo nutarčiai, kuri yra privaloma civilinę bylą nagrinėjančiam pirmos instancijos teismui. Kauno apygardos teismas minėtoje nutartyje nurodė, kad teismas šiose bylose yra aktyvus, savo iniciatyva gali surinkti trūkstamus įrodymus, kitus bylai reikalingus dokumentus bei duomenis, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės, ieškovo reikalavimą patvirtinantys dokumentai gali būti pateikiami ir pasirengimo nagrinėti bylą stadijoje ar teisminio nagrinėjimo metu. 2012 m. spalio 12 d.  (skunde neteisingai nurodyta rugsėjo 12 d.) nutartyje pasirengimo nagrinėti bylą stadijoje teismas nustatė, kad pareiškėjo pateikti rašytiniai dokumentai, tame tarpe ir apylinkės teismui pateiktas piliečio pažymėjimas, neatitinka CPK reikalavimų ir įpareigojo pateikti dokumentų originalus, kad teismas galėtų patvirtinti kopijas arba tinkamai patvirtintas kopijas. Tačiau minėta nutartimi teismas nepareikalavo iš pareiškėjo pateikti kitos valstybės išduoto piliečio pažymėjimo, patvirtinto specialia pažyma (Apostille), todėl pats pirmosios instancijos teismas pažeidė  Kauno apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 7 d. nutartį ir jos nevykdė, nes aktyviai nerinko ir neišreikalavo trūkstamų įrodymų, kad galėtų visapusiškai išnagrinėti bylą. Jeigu minėta 2012 m. rugsėjo 12 d. nutartimi parengiamajame teismo posėdyje vėl būtų pareikalauta pateikti minėto dokumento legalizuotą kopiją, būtų buvę galima kreiptis į Vokietijos ambasadą Vilniuje dėl Apostilės.

3. Teismo sprendimas netenkinti pareiškėjo prašymo yra grindžiamas prieštaraujančiais vienas kitam rašytiniais įrodymais: 2011 m. liepos 27 d. Lietuvos valstybinio archyvo pažyma Nr. (P-5422)P2-4785 ir 1951 m. spalio 2 d. Kauno miesto CBAĮ biure padarytu civilinės būklės aktų įrašu apie pareiškėjo gimimo datą ir kitus faktus. Tačiau minėti dokumentai buvo pateikti teismui ne kaip rašytiniai įrodymai, bet kaip klastotės, kad pirmosios instancijos teismas jais nesivadovautų ir atmestų CPK 184 straipsnio pagrindu, kadangi minėtus lietuviškus suklastotus rašytinius įrodymus paneigia kiti, t. y. atitinkantys tikrovę rašytiniai dokumentai, dėl kurių atmetimo, pažeisdamas CPK 270 straipsnio reikalavimus, pirmosios instancijos teismas nepasisakė. Jeigu pareiškėjas ir jo velioniai tėvai nebūtų vokiečių etninės kilmės, tai pareiškėjui ir jo šeimai nebūtų leista 1941 metais sugrįžti į Vokietijos imperiją ir nebūtų 1941 m. rugpjūčio 18 d. išduoti pilietybės pažymėjimai ir pasai. Taip pat pareiškėjas, kaip vokietis, tarnavo Vokietijos kariuomenėje Vermachte II pasaulinio karo metais ir dalyvavo Peterburgo (Leningrado) apsiaustyje. Be to, pareiškėjui kaip vokiečių kariškiui šaltu būdu buvo išdeginta kraujo grupė pažastyje, kurią jis turi ir šiuo metu, kas nebuvo daroma kitų tautybių, tarnavusių II pasaulinio karo metais Vokietijos Imperijos pusėje kariškių atžvilgiu. Todėl  vardas, pavardė ir tautybė pareiškėjui neatstatoma nepagrįstai ir neteisėtai.

 

Atsiliepimu į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą (2 t. b. l. 34).

 

Apeliacinės instancijos teismas

 

konstatuoja:

 

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

 

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Taigi, šioje įstatymo normoje nustatyta, kad apeliacinio proceso paskirtis yra pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo patikrinimas tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektais. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinius, ir teisinius bylos aspektus, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir, esant nustatytoms faktinėms aplinkybėms, ar teisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas.

Dėl dokumento legalizavimo

Pareiškėjas, reikšdamas reikalavimą pakeisti civilinės būklės aktų įrašus (sugrąžinti jam ir jo tėvams tikruosius vardą, pavardę ir tautybę) pateikė Vokietijos Federacinės Respublikos piliečio pažymėjimą (1 t., b. l. 13-14), kurį pirmosios instancijos teismas pripažino netinkamu įrodymu byloje, kadangi jo autentiškumas nėra patvirtintas nustatyta tvarka. Kaip numatyta 1961 m. Hagos konvencijos dėl užsienio valstybėse išduotų dokumentų legalizavimo panaikinimo (Žin., 1997, Nr. 68-1699) 2 straipsnyje, kurios dalyvė yra ir Lietuvos Respublika, teismui turi būti šios konvencijos pagrindu pateikiami patvirtinti bei autentifikuoti apostile užsienio šalių dokumentai. Pažymėtina, kad dokumentų tvirtinimas pažyma (Apostille) –  tai dokumente esančio parašo, pasirašiusio asmens pareigų ir antspaudo tikrumo, patvirtinimas pažyma (Apostille), numatyta minėtoje 1961 m. Hagos konvencijoje. Dokumento legalizavimo ar patvirtinimo pažyma (Apostille) reikalinga tam, kad vienoje valstybėje išduoti oficialūs dokumentai galiotų kitoje valstybėje. Gali būti legalizuojami ir tvirtinami pažyma (Apostille)  šie oficialūs dokumentai:

-   išduoti valstybės ir savivaldybės institucijų ar pareigūnų, taip pat išduoti prokuroro, teismo pareigūno arba teismo sprendimus vykdančio asmens;

-          administraciniai dokumentai;

-          notariniai aktai;

-          fizinių asmenų pasirašytų dokumentų oficialūs patvirtinimai;

-          notariniai oficialių dokumentų nuorašai.

Civilinės metrikacijos taisyklių, patvirtintų Teisingumo ministro 2006 m. gegužės 19 d. įsakymu Nr. 1R-160, 10 punktas nustato, kad užsienio valstybių institucijų išduoti dokumentai turi būti išversti į lietuvių kalbą ir legalizuoti ar patvirtinti pažyma (Apostille), jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys ir Europos Sąjungos teisės aktai nenustato kitaip. Jeigu pateikiamos Lietuvos Respublikos ar užsienio valstybių institucijų išduotų dokumentų kopijos, jos atitinkamai turi būti patvirtintos notaro arba konsulinio pareigūno parašu ir antspaudu su Lietuvos valstybės herbu. Taigi pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl pareiškėjo pateikto įrodymo (piliečio pažymėjimo) leistinumo ir jo galios,  pagrįstai rėmėsi aukščiau nurodyta Hagos konvencija bei paminėtomis Taisyklėmis ir vadovaudamasis CPK 185 straipsniu padarė pagrįstą išvadą, kad remtis tokiu įrodymu, kuris nepatvirtintas Apostille arba konsulinio darbuotojo parašu ir antspaudu su Lietuvos valstybės herbu, teismas negali. Aptariamam kontekste apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, kad teismas, privalėdamas tokio pobūdžio bylose būti aktyvus, turėjo pareigą kreiptis į kompetentingas institucijas ir išsireikalauti tinkamos formos pareiškėjo piliečio pažymėjimą. CPK 12 ir 178 straipsnių nuostatos reiškia, kad ir tokio pobūdžio bylose privaloma taikyti rungimosi principą. Pareiškėjas, kaip savarankiškas proceso dalyvis naudodamasis savo teisėmis jo pasirinktu būdu privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų pagrindu, o teismas, vadovaudamasis CPK nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais, iš įrodymų visumos privalo daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentais, jog 2012 m. spalio 12 d. nutartyje dėl pasirengimo civilinės bylos nagrinėjimui teismas nepareikalavo iš pareiškėjo pateikti kitos valstybės išduoto piliečio pažymėjimo, patvirtinto specialia pažyma (Apostille), kadangi tokie teismo nurodymai buvo duoti 2012 m. birželio 13 d. teismo nutartyje dėl pareiškėjo pareiškimo trūkumų pašalinimo (1 t., b. l. 26-28).

Dėl įrašų ne lietuvių kalbos rašmenimis

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 14 straipsniu, CK 3.282 straipsniu, Civilinės metrikacijos taisyklių, patvirtintų Teisingumo ministro 2006 m. gegužės 19 d. įsakymu Nr. 1R-160, 8 punktu ir Asmens vardo, pavardės ir tautybės keitimo taisyklių, patvirtintų Teisingumo ministro 2001 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. 111, 10 punktu pagrįstai sprendė, kad civilinės būklės aktų įrašai privalo būti daromi lietuvių kalba, todėl leisti keisti pareiškėjo vardą V. į W., o motinos mergautinę pavardę B., kai lietuvių kalbos raidyne nėra raidės „w“, nėra teisinio pagrindo. Kadangi, kaip jau nurodyta anksčiau dėl pareiškėjo pilietybės pažymėjimo legalizavimo, pareiškėjas leistinomis priemonėmis neįrodė šio dokumento autentiškumo, teismas, atsižvelgdamas  ir į kitus bylos rašytinius įrodymus (pareiškėjo gimimo 1934 m. ir 1951 m. aktų įrašus) pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo taisyti civilinės būklės aktuose pareiškėjo pavardės ir jo tautybės. Atsižvelgdamas į pareiškėjo prašymo argumentais dėl tautybės keitimo remiantis suteikta Vokietijos pilietybe, teismas pagrįstai pažymėjo, kad pilietybė nėra tautybė arba tautybės pakaitalas, pilietybė įgyjama ir jos galima netekti tik įstatymo nustatyta tvarka, tačiau tautybės niekas negali atimti. Nors apeliantas nurodo, kad jo 1934 m. ir 1951 m gimimo aktų įrašai yra suklastoti ir šie dokumentai į bylą pateikti kaip klastojimo faktą patvirtinantys įrodymai, apeliacinės instancijos teismas tokius argumentus atmeta kaip nepagrįstus, kadangi nurodomoms aplinkybėms apie dokumentų suklastojimą patvirtinti pareiškėjas jokių duomenų nepateikė, pats šiuos dokumentus teikė teismui bei kitoms institucijoms ir ankstesniuose savo procesiniuose dokumentuose nieko nenurodė apie šių dokumentų suklastojimą. Kiti apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi, todėl teismas dėl jų nepasisako.

Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo teisingai, tinkamai taikė ir aiškino ginčo santykį reguliuojančias teisės normas, nepažeidė įrodinėjimo taisyklių, todėl naikinti teismo sprendimą apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

 

Kauno apygardos teismo teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

 

n u t a r i a:

 

Jonavos rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

 

           

Teisėjas                                                                                                Gintautas Koriaginas