Administracinė byla Nr. A-2379-624/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00898-2016-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. I. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. I. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo ir Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas A. I. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 45 000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba), 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Nurodė, kad nuo 2012 m. balandžio 18 d. iki 2016 m. vasario 12 d. buvo įkalintas perpildytose Lukiškių TI-K kamerose, kuriose sanitarinis mazgas nebuvo atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, sienų ir lubų tinkas vietomis pažeistas pelėsinio grybelio, kamerų būklė buvo antisanitarinė, jose buvo drėgna, šalta, vasarą – per karšta, trūko oro, buvo parazitų, nebuvo užtikrinamas tinkamas apšvietimas, tai labai pakenkė akims, per visą nurodytą laikotarpį pablogėjo regėjimas. Rūkantys asmenys buvo laikomi kartu su nerūkančiaisiais, dėl to dažnai kildavo konfliktinių situacijų. Pareiškėjas nebuvo tinkamai aprūpintas patalyne, čiužiniai nebuvo dezinfekuojami. Kamerose nesant šilto vandens, neturėjo galimybės apsiprausti, taip pat negalėjo skalbti apatinių rūbų, nebuvo užtikrintos tinkamos maitinimo sąlygos. Daug kartų žodžiu kreipėsi į kalėjimo administraciją dėl blogų kalinimo sąlygų, tačiau kreipimaisi nebuvo registruojami ir į juos nebuvo reaguojama. Pareiškėjas turėjo teisę tik vieną valandą pasivaikščioti kiemelyje. Apatinio trikotažo iš pradžių neplaudavo, vėliau administracija plaudavo tik vienu atveju, t. y. jeigu suimtasis turi specialiai tam tikslui skirtą skalbimo maišą. O jeigu suimtasis neturi sąskaitoje pinigų tam maišui nusipirkti, neturi galimybės plauti (kamerose nėra šilto vandens) ir savo apatinio trikotažo, tokių asmenų yra ne mažiau kaip 70 proc. Jeigu sąskaitoje nėra pinigų, suimtiesiems viršutiniai drabužiai plaunami vieną kartą per du mėnesius, todėl suimtasis su prakaituotais ir nešvariais, smirdančiais drabužiais priverstas gyventi du mėnesius iki kito galimo nemokamo drabužių išplovimo. Dėl tokio požiūrio į suimtųjų higieną kamerose dažnai kildavo konfliktų.
3. Iš Lukiškių TI-K vežant į Vilniaus apygardos teismo bei Lietuvos apeliacinio teismo posėdžius konvojavimo sąlygos buvo apgailėtinos, nežmoniškos, kadangi pareiškėjas nuolat turėjo sėdėti ant kieto ir purvino pagrindo, konvojavimo automobiliai buvo labai nešvarūs. 2013 m. sausio 7–8 dienomis (tikslios datos neprisimena) buvo vežamas į Panevėžio apygardos teismą senu automobiliu, kuriame buvo labai mažai vietos, važiuoti teko stovint, keičiantis vietomis su kitais etapuojamais asmenimis, sėdintys ant kelių laikydavo daiktus. Šiuose senuose konvojavimo automobiliuose nebuvo ventiliacinės sistemos, apšvietimo, neįrengti saugos diržai. Kituose konvojavimo automobiliuose taip pat nebuvo saugos diržų ir rankenų, už kurių būtų galima laikytis konvojavimo metu, dėl to pareiškėjas jautėsi nepatogiai, jį pykino. Jokios ventiliacijos, gryno oro ir dienos šviesos nebuvo. Žiemą buvo šalta, o vasarą – karšta. Tiek konvojuojant, tiek vedant į teismą ir teismo posėdyje buvo laikomas su antrankiais, be to, teismo posėdžių salėje buvo nuolat laikomas už medinės pertvaros, kas menkino pareiškėjo įvaizdį ir pažeidė nekaltumą prezumpciją.
4. Pareiškėjas dėl jo nurodytų sąlygų patyrė nepatogumus, emocinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, galimybių sumažėjimą, nuolat jautė baimę, apatiją, t. y. patyrė neturtinę žalą, už kurią yra atsakinga valstybė ir turi ją atlyginti.
5. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą su pareiškėjo skundu nesutiko.
6. Nurodė, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl galbūt jam padarytų pažeidimų nuo 2012 m. balandžio 20 d. iki 2016 m. vasario 12 d., o skundą teismui parašė 2016 m. kovo 18 d. Atsižvelgdamas į tai ir Lietuvos respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalį, Lukiškių TI-K prašė pareiškėjo reikalavimams atlyginti padarytą žalą taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.
7. Nurodė, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui. Atsiradus galimybei, nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, perkeliami į laisvesnes kameras. Iš suimtųjų ir nuteistųjų Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja palaikyti švarą kamerose, tam jiems išduodamas reikalingas inventorius, taip pat yra sudaryta paslaugų teikimo sutartis vabzdžių ir graužikų naikinimo darbams, patalpų priežiūrai ir profilaktiniams darbams atlikti. Lukiškių TI-K kamerose langai yra pritaikyti vėdinti. Kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Jei asmenys reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl pelėsio ar drėgmės. Tualetas kamerose nuo gyvenamojo ploto atskirtas 1,5 metro aukščio sienele. Suimtiesiems kas mėnesį išduodami dantų šepetėlis, dantų pasta, vienkartiniai skustuvai. Suimtiesiems sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose yra įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, leidžiantys iškviesti apsaugos ir priežiūros poste budintį prižiūrėtoją. Pažymėjo, kad suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai gadina šią signalizaciją. Maistas suimtiems asmenims pateikiamas karštas, jo normos atitinka teisės aktų keliamus reikalavimus. Lukiškių TI-K laikomiems suimtiesiems ir (arba) nuteistiesiems yra užtikrinamos tokios pat kokybės ir lygio medicininės paslaugos kaip ir laisvėje esantiems asmenims. Lukiškių TI-K Administracijos reikalų skyriuje nėra duomenų apie įregistruotus pareiškėjo skundus arba prašymus dėl laikymo sąlygų. Patalynė yra išduodama pagal normas, yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Vieną kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai skalbiami nemokamai, viršutinius drabužius galima skalbti tik apmokėjus už šią skalbimo paslaugą. Šiuo atveju pareiškėjas savo skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais. Prašė priteisti turėtas dokumentų rengimo išlaidas.
8. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovė Tarnyba atsiliepime į skundą su pareiškėjo skundu nesutiko.
9. Paaiškino, kad skundo ginčo laikotarpiu Tarnybos pareigūnai pareiškėją konvojavo du kartus maršrutu Vilnius–Klaipėda–Vilnius (trukmė: 4 val. 20 min. bei 3 val. 50 min.) ir 1 kartą maršrutu Kaunas–Pravieniškės–Vilnius–Pravieniškės–Kaunas (trukmė 1 val. 55 min.) automobiliais, kurie atitiko teisės aktų reikalavimus. Tarnybos pareigūnai nekonvojavo pareiškėjo 2013 m. sausio mėn. į Panevėžį. Teisminiu konvojumi skundo ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Vilniaus apygardos teismą konvojuotas 7 kartus, į Lietuvos apeliacinį teismą – 3 kartus specialiaisiais automobiliais, kurie atitiko teisės aktų reikalavimus. Tarnybos pareigūnai nekonvojavo pareiškėjo 2013 m. sausio mėn. į Panevėžio apygardos teismą. Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija patikrinimų metu nenustatė, kad specialios paskirties automobilių kamerose esanti aplinka būtų netinkama asmenims konvojuoti. Tarnyba neturi duomenų apie pareiškėjo nusiskundimus dėl netinkamų konvojavimo sąlygų. Iš teismui pateiktos konvojaus dokumentacijos matyti, kad konvojuojamieji buvo vedami į tualetą pasikeitimo punktuose. Pareiškėjas turėjo galimybę pateikti pretenzijas, nusiskundimus žodžiu arba raštu Tarnybos konvojaus pareigūnams dėl galimo laikymo su antrankiais laikino sulaikymo patalpose ar konvojuojant. Apie tai daromas įrašas konvojaus dokumentacijoje. Konvojaus dokumentacijoje pastabų, kad pareiškėjas būtų skundęsis, nėra. Be to, pareiškėjas nenurodė, kada ir kokiam teisme per teismo posėdį buvo laikomas su antrankiais, todėl Tarnyba negali patikrinti, ar tokie leidimai buvo duoti.

II.

10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 17 d. sprendimu pareiškėjo A. I. skundą tenkino iš dalies: pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteisė 5 500 Eur neturtinei žalai atlyginti, kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.
11. Vadovaudamasis CK 1.125 straipsnio 8 dalimi ir Lukiškių TI-K prašymu, teismas, nenustatęs pagrindų terminui atnaujinti, pareiškėjo reikalavimams nuo 2012 m. balandžio 20 d. iki 2013 m. vasario 28 d. taikė ieškinio senatį. Teismas nagrinėjo pareiškėjo reikalavimus dėl laikotarpio nuo 2013 m. kovo 1 d. iki 2016 m. vasario 12 d.
12. Vadovaudamasis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punktu, teismas, įvertinęs tai, kad pareiškėjui kameroje tenkantį plotą papildomai mažino įrengtos lovos ir kiti baldai, kad tokiomis sąlygomis jis turėjo praleisti didžiąją dalį paros, sprendė, kad pagal bylos duomenis 503 paras iš 1 078 buvo laikomas kamerose, kuriose tenkantis plotas buvo mažesnis, nei nustatytas minimalus.
13. Dėl higienos normų pažeidimų teismas, vadovaudamasis į bylą pateiktais Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktais, nustatė, kad nuo 2012 m. balandžio 20 d. iki 2013 m. vasario 28 d. iš kamerų, kuriose šiuo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, tik kameroje Nr. 256 buvo nustatytas vienas higienos normų pažeidimas, kurį įpareigota pašalinti iki 2014 m. spalio 31 d. Šioje kameroje pareiškėjas buvo laikomas 2014 m. spalio 11–22 d. Taigi ši pareiškėjo skundo dalis teismo pripažinta iš dalies pagrįsta ir pareiškėjas, teismo vertinimu, turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.
14. Teismo nuomone, nėra pagrindo pripažinti, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeistos pareiškėjo teisės, susijusios su naudojimusi skalbimo paslaugomis, nes kalint kameroje nurodyti skalbimo periodai (ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė gauti nemokamai išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius, be to, teikiamos mokamos viršutinių drabužių skalbimo paslaugos) yra pakankami.
15. Dėl pasivaikščiojimų trukmės rėmėsi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalimi ir konstatavo, kad ši teisės norma nagrinėjamu atveju nebuvo pažeista. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas konkrečiai nenurodė, kurie Lukiškių TI-K kiemeliai buvo netvarkingi. Teismo nuomone, pareiškėjas neįvykdė pareigos konkrečiai apibūdinti pažeidimą, todėl atsakovui būtų neproporcingai didelė pareiga paneigti nekonkrečius ir neindividualizuotus teiginius. Taigi pareiškėjo teiginius dėl pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo šiuo aspektu teismas atmetė kaip neįrodytus.
16. Teismas nustatė, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinio mazgo patalpa yra atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara. Teismo vertinimu, minėtas sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą, todėl teismas darė išvadą, kad pareiškėjui naudojantis tualetu Lukiškių TI-K kamerose buvo pažeidžiamas privatumas.
17. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139, teismas nustatė, kad užvalkalų užklotams išdavimas nenumatytas, todėl neturėjo pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo dėl to, kad jam nebuvo išduotas užvalkalas užklotui. Pareiškėjas teigė, kad jam buvo neišduotas rankšluostis, tačiau nurodė, kad buvo išduotas tik virtuvinis rankšluostis. Teismas pažymėjo, kad virtuvinių rankšluosčių išdavimo minėtos materialinio aprūpinimo normos nenustato, taigi, teismas sprendė, kad pareiškėjui buvo išduotas rankšluostis, o jeigu jis jam buvo per mažas, teismo vertinimu, pareiškėjas visada turėjo teisę kreiptis į administraciją ir prašyti didesnio. Šiais aspektais teismas neturėjo pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo.
18. Teismas analizavo Higienos normas HN 76:2010 (60 p.) bei, vadovaudamasis bylos duomenis, nustatė, kad nuo 2015 metų privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla Lukiškių TI-K užsiima UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri turi licenciją užsiimti kenkėjų kontrole, o Vilniaus visuomenės sveikatos centras tikrinamais laikotarpiais nerado buitinių parazitų ar graužikų, minkštasis inventorius nebuvo dezinfekuotas dezinfekavimo kamerose, įrengtos patalpos švariam minkštajam inventoriui ir patalynei laikyti, minkštasis inventorius buvo tvarkingas, iš tinkamų dezinfekuoti audinių. Atsižvelgęs taip pat į tai, kad savo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu pareiškėjas su skundais ir prašymais į įstaigos administraciją nesikreipė, jo teiginius dėl teisių pažeidimo minėtu aspektu teismas laikė neįrodytais.
19. Įvertinęs Higienos normos HN 76:2010 9 punkto nuostatas, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymo Nr. 4/07-117 „Dėl Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ 5, 7, 24, 31, 32 punktus bei išanalizavęs pareiškėjo dėstomas aplinkybes, teismas sprendė, kad pareiškėjas argumentų dėl netinkamos maisto kokybės, netinkamų sąlygų pavalgyti, higienos pažeidimų dalijant maistą nepagrindė, dėl šių pažeidimų su skundais ar prašymais nei laikymo Lukiškių TI-K metu, nei vėliau į administraciją nesikreipė. Skunde pareiškėjas tik bendrai nurodė, kad maistas dažnai būdavo blogos kokybės, pateikiamas atšalęs, tačiau savo teiginių nedetalizavo ir nepagrindė, nenurodė, kada konkrečiai buvo pažeistos jo teisės. Teismas sprendė, kad pagal pareiškėjo prašyme nurodytas abstrakčias aplinkybes nėra pagrindo nustatyti atsakovo veiksmų neatitiktį teisės aktų reikalavimams.
20. Įvertinęs įvairių veiklų galimybes Lukiškių TI-K, teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad, norėdamas dalyvauti visuomeninėje arba kitoje naudingoje veikloje, asmuo, laikomas Lukiškių TI-K, turi parodyti savo iniciatyvą, pareikšti norą žodžiu ar raštu.
21. Remdamasis Higienos normos HN 76:2010 39, 68 punktais teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nekonkretizavo, kada jam nebuvo sudaryta galimybė nusiprausti duše, nenurodė konkrečių dušo patalpų, kurios, jo teigimu, neatitiko nustatytų reikalavimų. Jokių objektyvių įrodymų, kad Lukiškių TI-K administracija trukdė pareiškėjui šia teise pasinaudoti ar kitaip netinkamai su juo elgėsi, nėra. Pareiškėjas jo laikymo Lukiškių TI-K metu su skundais ar prašymais dėl teisių pažeidimo šiuo aspektu nesikreipė, todėl atsakovui tektų neproporcinga pareiga paneigti abstraktaus pobūdžio teiginius apie nesudarytas galimybes pareiškėjui nusiprausti ar dušų būklę jo laikymo Lukiškių TI-K metu. Teismas šiuos teiginius atmetė kaip neįrodytus.
22. Apibendrindamas byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas darė išvadą, kad, laikant Lukiškių TI-K, pareiškėjui teko mažas kamerų plotas, jį dar mažino jose esantys baldai. Nors jam buvo sudaryta galimybė pasivaikščioti vieną valandą gryname ore, tačiau likusį paros laiką, iš viso 503 paras per jo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpį, praleido perpildytose kamerose. Pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, higienos sąlygos ne visada atitiko teisės aktų reikalavimus. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį ir Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį. Teismas konstatavo, kad dėl suėmimo sąlygų visumos jis patyrė neigiamo pobūdžio išgyvenimus, nepatogumus, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas tinkamomis sąlygomis, t. y. neturtinę žalą, todėl kyla atsakovo civilinė atsakomybė. Teismas neturėjo pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Lukiškių TI-K administracijos elgesio, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų – priešingai, Lukiškių TI-K nurodė, kad esant perpildytoms kameroms buvo stengiamasi, kad suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y., atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras, asmenims suteikiama teisė pasivaikščioti gryname ore, lankytis bibliotekoje, koplyčioje, socialinės reabilitacijos specialistų teikiamomis paslaugomis. Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus vertinti jo nurodoma 45 000 Eur suma teismas nenustatė pagrindo, nes ji akivaizdžiai neadekvati patirtiems neturtiniams praradimams. Įvertinęs minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismas konstatavo, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą Lukiškių TI-K teisingai atlygins 5 500 Eur sumos priteisimas.
23. Teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu Tarnybos pareigūnai 1 kartą pareiškėją konvojavo maršrutu Kaunas–Pravieniškės–Vilnius–Pravieniškės–Kaunas specialiuoju automobiliu „Mercedes Benz“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Teisminiu konvojumi ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Vilniaus apygardos teismą konvojuotas 7 kartus, o į Lietuvos apeliacinį teismą – 3 kartus specialiaisiais automobiliais „Volkswagen“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini)
24. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintų Konvojavimo taisyklių (toliau – ir Konvojavimo taisyklės) 3, 103, 109, 142, 145–147 punktais, byloje pateiktais postų žiniaraščiais, dezinfekcijos atlikimo registracijos žurnalo išrašais, teismas pažymėjo, kad pareiškėją konvojavusios specialiosios transporto priemonės buvo tikrinamos, dezinfekuojamos, be to, Tarnyba nuolat užsako transporto priemonių tyrimus, kuriuos atlieka Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Fizikinių veiksnių tyrimų skyrius. Iš pateiktų automobilių kėbulų schemų teismas nustatė, kad juose yra įrengta ventiliavimo sistema, evakuacinis liukas. Byloje pateiktos Lietuvos ir Vokietijos UAB „Tuvlita“ išduotos techninės apžiūros rezultatų kortelės, teismo vertimu, patvirtina, kad automobiliai, kuriais buvo konvojuojamas pareiškėjas, visiškai atitinka techninius reikalavimus. Teismas akcentavo, kad pagal Tarybos direktyvos Nr. (77/541/EEB) dėl valstybių narių įstatymų, reglamentuojančių motorinių transporto priemonių saugos diržus ir keleivio apsaugos sistemas, suderinimo 15 priedą, saugos diržų įrengimas N2 tipo transporto priemonių kėbule, kuriomis buvo vykdomas konvojavimas, neprivalomas (kaip ir Konvojavimo taisyklių (146 p.  4 d.). Teismas atkreipė dėmesį į Konvojavimo taisyklių 106, 107, 137 punktų nuostatas ir pabrėžė, kad byloje pateiktuose posto žiniaraščiuose nėra užfiksuota, kad pareiškėjas reiškė kokias nors pretenzijas dėl konvojavimo sąlygų. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas atmetė pareiškėjo teiginius dėl netinkamos temperatūros, vėdinimo, nešvarių kamerų kaip abstrakčius ir neįrodytus. Teismas darė išvadą, kad konvojavimas techniškai tvarkingu ir patikrintu specialiuoju transportu negalėjo jam sukelti neigiamų pasekmių.
25. Pagal Konvojavimo taisyklių 3 ir 221 punktų nuostatas konvojuojamųjų lydėjimas privalo būti ginkluotas, kad Tarnybos pareigūnai galėtų užtikrinti saugų asmenų pristatymą į paskirties punktus. Jokios byloje nustatytos aplinkybės, teismo vertinimu, nepatvirtino pareiškėjo teiginių, kad konvojaus pareigūnai demonstratyviai rodė kovinius ginklus ir taip žemino ar tyčiojosi iš jo. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas raštu ar žodžiu būtų teikęs pretenzijas dėl konvojavimo sąlygų, konvojaus pareigūnų netinkamo elgesio.
26. Atkreipęs dėmesį į Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 121 straipsnio 1 dalį, teismas akcentavo, kad byloje nėra neginčytinų įrodymų, kad konvojaus pareigūnai piktnaudžiavo suteiktais įgaliojimais ar naudojo specialiąsias priemones be pagrindo.
27. Vadovaudamasis Konvojavimo taisyklių 195 punktu, teismas nurodė, kad specialiųjų priemonių naudojimas suimtojo atžvilgiu teismo posėdyje yra teismo posėdžio pirmininko diskrecija, o Tarnybos pareigūnai tik vykdo jo nurodymus. Byloje įrodymų, kad konvojaus pareigūnai nevykdė teismo posėdžio pirmininko patvarkymų, teismas nenustatė. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo teiginiai dėl specialiųjų priemonių galbūt neteisėto naudojimo per teismo posėdžius yra nepagrįsti.
28. Dėl Lukiškių TI-K prašomų priteisti dokumentų rengimo išlaidų teismas pažymėjo, kad bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nėra priteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą, todėl Lukiškių TI-K prašymo netenkino.

III.

29. Pareiškėjas A. I. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 17 d. sprendimą, netaikyti ieškinio senaties termino arba jį atnaujinti bei tenkinti visus pareiškėjo skundo reikalavimus.
30. Kartoja aplinkybes, nurodytas skunde pirmosios instancijos teismui. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismo prašė netaikyti ieškinio senaties termino. Akcentuoja kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką senaties terminas netaikytinas. Yra įsitikinęs, kad viena valanda pasivaikščiojimo pažeidžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – ir Konvencija). Pareiškėjas tvirtina, kad neturėjo galimybės dalyvauti užimtumo programose.
31. Nesutinka su teismo nustatytomis aplinkybėmis dėl konvojavimo sąlygų, specialiųjų priemonių panaudojimo.
32. Pareiškėjas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo jam priteistos neturtinės žalos kompensacijos dydžiu.
33. Lukiškių TI-K pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriuo prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.
34. Nurodo tuos pačius argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjo skundą.
35. Tarnyba pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriuo prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl konvojavimo sąlygų palikti nepakeistą.
36. Nurodo, kad pareiškėjas nepateikė pagrįstų argumentų ir duomenų, įrodančių, kad pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.
37. Lukiškių TI-K pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
38. Teigia, kad, atsižvelgiant į tai, jog tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Tvirtina, kad byloje nenustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika. Nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galbūt jam padarytą žalą. Lukiškių TI-K įsitikinimu, prašomos išlaidos nepriteistos nepagrįstai.
39. Pareiškėjas A. I. pateikė atsiliepimą į Lukiškių TI-K apeliacinį skundą, kuriuo prašo Lukiškių TI-K apeliacinį skundą atmesti, o pareiškėjo apeliacinį skundą tenkinti.
40. Dėsto iš esmės panašius argumentus, kaip ir skunde bei apeliaciniame skunde.
41. Tarnyba pateikė atsiliepimą į Lukiškių TI-K apeliacinį skundą, kuriuo su apeliaciniu skundu iš dalies sutinka ir prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl konvojavimo sąlygų palikti nepakeistą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

42. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjui A. I., jo teigimu, padarytos jį laikant Lukiškių TI-K bei konvojuojant netinkamomis sąlygomis nuo 2012 m. balandžio 18 d. iki 2016 m. vasario 12 d., atlyginimo.
43. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad, pareiškėją laikant Lukiškių TI-K, jam teko mažas kamerų plotas, plotą dar mažino jose esantys baldai. Nors jam buvo sudaryta galimybė pasivaikščioti vieną valandą gryname ore, tačiau likusį paros laiką, iš viso 503 paras per jo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpį, praleido perpildytose kamerose. Pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, higienos sąlygos ne visada atitiko teisės aktų reikalavimus, todėl teismas konstatavo, jog nustatytos sąlygos civilinei atsakomybei kilti bei pareiškėjo patirtą neturtinę žalą įvertino 5 500 Eur suma. Kitus pareiškėjo skundo reikalavimus teismas atmetė.
44. Lukiškių TI-K pateikė apeliacinį skundą, kuriuo nesutinka su teismo išvadomis dėl sąlygų atsirasti valstybės atsakomybei buvimo bei atsisakymu priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas.
45. Pareiškėjas apeliaciniu skundu ginčija ieškinio senaties termino pritaikymą, teismo nustatytas aplinkybes dėl galimybės pasivaikščioti, dalyvavimo užimtumo programose, konvojavimo sąlygų.
46. Apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs pagrindų peržengti apeliacinių skundų ribas ir ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų, apeliacinių skundų ribose patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (ABTĮ 140 str. 1 ir 2 d.), konstatuoja, kad jo keisti ar naikinti nėra pagrindo.
47. Dėl ieškinio senaties termino nustatymo, visų pirma, pažymėtina, kad Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, tačiau EŽTT yra akcentavęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT didžiosios kolegijos 2006 m. kovo 29 d. sprendimo byloje Scordino prieš Italiją Nr. 1 89 p. (pareiškimo Nr. 36813/97).
48. EŽTT taip pat yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtinti ribojimai būtų proporcingi, jais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94), 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78), 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93), taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1592-624/2017, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1864-624/2017 ir kt.).
49. Atsižvelgus į tai, vertintina, jog šiuo atveju gali ir turi būti taikomos būtent nacionalinės teisės normos, reglamentuojančios ieškinio senatį, todėl atmestini pareiškėjo argumentai, kad Konvencija ieškinio senaties terminų nenumato ir šiuo atveju ieškinio senaties terminas negalėjo būti taikomas.
50. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-751-1062/2017, 2016 m. rugpjūčio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2194-520/2016, 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).
51. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Todėl šio teisinio reguliavimo kontekste pabrėžtina, kad teismas negali ieškinio senaties taikyti savo iniciatyva ir gali ją taikyti tik tuo atveju, jei ginčo šalis to reikalauja. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.
52. Kaip nustato CK 1.131 straipsnio 1 dalis, ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2008, 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-633/2013, 2015 m. birželio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015).
53. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas su skundu dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo į teismą kreipėsi 2016 m. vasario 29 d. (I t., b. l. 23), prašydamas priteisti neturtinę žalą, patirtą nuo 2012 m. balandžio 18 d. iki 2016 m. vasario 12 d. Lukiškių TI-K byloje reikalavo taikyti ieškinio senatį (I t., b. l. 46–62). Pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nenukrypdamas nuo teismų praktikos, suformuotos analogiško pobūdžio bylose, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, padarytą, kaip teigiama, nuo 2012 m. balandžio 18 d. iki 2013 m. vasario 28 d.
54. Pareiškėjas mano, kad, nusprendus taikyti ieškinio senaties terminą, šis terminas nagrinėjamu atveju turėtų būti atnaujinamas
55. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad CK 1.131 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Klausimą, ar ieškinio senaties terminas gali būti atnaujinamas, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013).
56. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys turi būti pripažintos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017). Be to, tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymus, pagrindžiančius ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).
57. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija taip pat pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.
58. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K bei Tarnybos veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
59. Pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai nustatė, kad, pareiškėją laikant Lukiškių TI-K, jam teko mažas kamerų plotas, plotą dar mažino jose esantys baldai. Nors jam buvo sudaryta galimybė pasivaikščioti vieną valandą gryname ore, tačiau likusį paros laiką, iš viso 503 paras per jo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpį, praleido perpildytose kamerose. Pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, higienos sąlygos ne visada atitiko teisės aktų reikalavimus. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo teisės buvo pažeistos, o neturtinė žala jam turi būti atlyginta. Lukiškių TI-K apeliaciniame skunde nenurodo pagrįstų argumentų ir nepateikia jokių papildomų duomenų, kurie paneigtų šias pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas dėl civilinės atsakomybės taikymo.
60. Pareiškėjo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino teisines ir faktines aplinkybes, susijusias su pareiškėjo galimybėmis pasivaikščioti gryname ore bei dalyvauti užimtumo programose.
61. Dėl pasivaikščiojimo kiemeliuose trukmės akcentuotina, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalis nustato, jog suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau nei 1 valandą pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje tardymo izoliatoriaus teritorijoje, laikantis šio įstatymo 10 straipsnio reikalavimų.
62. Atsižvelgiant į byloje aktualų teisinį reguliavimą, pareiškėjo argumentai dėl per trumpo pasivaikščiojimo laiko atmestini kaip nepagrįsti. Pareiškėjas neneigė, kad buvo vedamas pasivaikščioti ne mažiau nei 1 valandą per dieną, todėl neteisėti Lukiškių TI-K veiksmai nenustatyti.
63. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad Lukiškių TI-K nurodė, jog kalinamiems asmenims sudaromos galimybės pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis, taip kompensuojant gyvenamosios vietos (judėjimo) trūkumą (I t., b. l. 55).
64. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nedetalizavo, kokiose konkrečiose programose negali dalyvauti, ar ir kada kreipėsi dėl to į įstaigos administraciją, ar jam buvo atsisakyta leisti dalyvauti tokiose programose ir pan. Taip pat pareiškėjas ir apeliaciniame skunde nedetalizavo, kokios konkrečios socialinės reabilitacijos programos nebuvo vykdomos jo atžvilgiu ir nenurodė su tuo susijusių aplinkybių. Pažymėtina, jog nepaisant to, kad šio pobūdžio bylose įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi, tačiau pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, taip pat yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, o pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus tenka atsakovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1231-858/2017, 2017 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-34-602/2017, 2016 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-490-525/2016, 2015 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-901-858/2015, 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014, 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013).
65. Atsižvelgusi į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl negalėjimo dalyvauti užimtumo programose yra nepagrįsti.
66. Pareiškėjas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl konvojavimo sąlygų.
67. Pagal Konvojavimo taisyklių 109 punktą, specialiajame transporte konvojuojamųjų skaičius negali būti didesnis nei yra sėdimų bei gulimų vietų.
68. Pagal byloje pateiktus duomenis, pareiškėjas buvo konvojuojamas aktualiu laikotarpiu: 1 kartą maršrutu Pravieniškės–Vilnius–Pravieniškės, teisminiu konvojumi į Vilniaus apygardos teismą konvojuotas 7 kartus, o į Lietuvos apeliacinį teismą 3 kartus (I t., b. l. 157, 170–200; II t., b. l. 1–2) specialiaisiais automobiliais „Volkswagen“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini)
69. Dėl saugos diržų automobiliuose, kuriais asmenys konvojuojami, atkreiptinas dėmesys, jog Konvojavimo taisyklės (146 p.) reikalavimo specialiuosiuose automobiliuose įrengti saugos diržus nenustato (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-770-556/2017, 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-619-552/2017, 2016 m. liepos 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3697-525/2016, 2016 m. gegužės 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1772-624/2016, 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2817-502/2015), todėl nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo nustatyti neteisėtų Tarnybos veiksmų.
70. Šiuo atveju akcentuotina ir tai, kad pareiškėjas nenurodė, jog dėl saugos diržų nebuvimo jis buvo nukritęs, susižalojo ar patyrė kitokių neigiamų pasekmių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1018-556/2017).
71. Tarnybos pateiktos automobilių, kuriais buvo konvojuojamas pareiškėjas, techninės apžiūros rezultatų kortelės bei automobilių transporto priemonių registracijos liudijimų nuorašai patvirtina visų naudotų specialiųjų automobilių tinkamumą žmonių pervežimui ir jų atitikimą saugumo ir kitiems techniniams reikalavimams. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos įrodymus, pagrįstai pripažino, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo konvojuojamas techniškai tvarkingu ir patikrintu specialiuoju transportu, t. y. kurių techninė ir higienos reikalavimų patikra buvo atlikta (I t., b. l. 157, 170–200; II t., b. l. 6–57). Į patikros turinį pateko ir pareiškėjo nurodomi reikalavimai dėl kondicionavimo ir šildymo sistemų bei apšvietimo. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismu, kuris pažeidimų, susijusių su pareiškėjo konvojavimo sąlygomis, nenustatė. Pareiškėjo argumentai, susiję su automobilių, kuriais pareiškėjas buvo konvojuojamas, netinkamumu žmonėms vežti, yra pagrįsti ne objektyviais duomenimis, o subjektyviu pareiškėjo įsitikinimu apie tinkamas konvojavimo sąlygas.
72. Dėl vedimo į tualetą, pažymėtina, jog Konvojavimo taisyklių 134 punkte nustatyta, jog konvojuojamieji į tualetą vedami tik pačių prašymu ir tik po vieną. Teiginiai, kad konvojavimo metu turi būti numatytos stotelės pasinaudoti tualetu, laikomi nepagrįstais. Konvojaus žurnaluose žymimi įrašai apie tai, ar konvojuojamieji yra išvedami į tualetą. Be kita ko, įvertinama, ar asmuo pats kreipiasi į konvojaus pareigūnus dėl galimybės pasinaudoti tualetu ir ar pareigūnai tokį prašymą tenkina (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1713-624/2017, 2017 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-211-492/2017).
73. Šiuo atveju byloje esantys duomenys patvirtina, kad konvojavimo metu asmenys tam tikrais atvejais buvo vedami į tualetą (I t., b. l. 165, 168), todėl pareiškėjo argumentai dėl negalėjimo pasinaudoti tualetu yra nepagrįsti.
74. Konvojavimo taisyklių 137 punkte įtvirtinta, kad konvojaus viršininkas ar pareigūnai, tikrinantys konvojų, gavę iš konvojuojamųjų skundus, kuriuos konvojuojamieji pateikė žodžiu ar raštu, privalo vietoje imtis priemonių teisėtiems konvojuojamųjų prašymams patenkinti. Jeigu konvojaus viršininkas vietoje negali patenkinti prašymo ir išnagrinėti skundo, tai jį kartu su savo tarnybiniu pranešimu turi perduoti įstaigos, į kurią konvojuojamas konvojuojamasis, administracijai. Įrašus apie gautus skundus, jų turinį ir panaudotas priemones jiems spręsti konvojaus viršininkas daro konvojaus kelionės žiniaraštyje ir informuoja konvojų paskyrusį pareigūną. Kelionės žiniaraščiuose yra grafos, kuriose pažymimi tikrinančių konvojaus tarnybą asmenų įrašai bei įvykiai konvojavimo metu ir priimti sprendimai. Šiuo atveju kelionės dokumentuose nėra įrašų apie pareiškėjo teiktus skundus ar prašymus ir nėra duomenų, kad pareiškėjas neturėjo galimybių tokį prašymą pateikti.
75. Pažymėtina, jog Konvojavimo taisyklių 3 punkte nustatyta, kad konvojus – viešojo saugumo pajėgų, institucijų ir įstaigų, vykdančių operatyvinę veiklą, Lietuvos Kariuomenės Karo policijos, Kalėjimų departamento bei jam pavaldžių įstaigų ginkluotų pareigūnų grupė, kurios užduotis yra konvojuojamųjų konvojavimas į paskirties punktus užtikrinant apsaugą; konvojavimas – ginkluotas konvojuojamųjų lydėjimas pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis ir pristatymas į paskirties punktus užtikrinant apsaugą. Taigi, konvojaus pareigūnai savo pareigas vykdo būdami ginkluoti, todėl pareiškėjas teiginius, kad konvojaus pareigūnai demonstratyviai, siekdami pažeminti ar pasityčioti, rodydavo kovinius ginklus, turi pakankamai konkrečiai pagrįsti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2570-624/2016).
76. Dėl antrankių naudojimo konvojavimo metu pažymėtina, jog nors iki 2015 m. sausio 8 d. galiojusios redakcijos Konvojavimo taisyklių 228 punktas nustatė atvejus, kuriais konvojuotojas turi teisę panaudoti fizinę prievartą, specialiąsias priemones (siekdamas apsaugoti save, kitus asmenis nuo gresiančio pavojaus gyvybei ar sveikatai arba išgelbėti konvojuojamąjį ar kitą asmenį nuo susižalojimo ar savižudybės; užtikrindamas konvojuotojo teisėto reikalavimo įvykdymą, kai asmuo vengia jį įvykdyti; kai kėsinamasi nuginkluoti konvojų, užvaldyti transporto priemonę, šaunamąjį ginklą, sprogstamąsias medžiagas, specialiąsias ryšio ar kitas specialiąsias priemones arba kitą turtą ir konvojaus kontroliuojamą ar saugomą objektą; ypatingų situacijų metu), kurioms priskiriami ir antrankiai (Konvojavimo taisyklių 3 p.), šių taisyklių 229 punktas nustatė, kad konvojuotojas taip pat turi teisę naudoti antrankius arba surišimo priemones, konvojuodamas konvojuojamąjį. Pažymėtina, kad Konvojavimo taisyklių 230 punktas numatė, kad draudžiama panaudoti fizinę prievartą bei specialiąsias priemones prieš moteris, kai akivaizdu, kad jos nėščios, taip pat prieš asmenis, kai akivaizdu, kad jie neįgalieji ar nepilnamečiai iki 14 metų (jei jų amžius žinomas pareigūnui arba išvaizda atitinka amžių), išskyrus atvejus, kai jie priešinasi pavojingu gyvybei ar sveikatai būdu arba kai užpuola tokių asmenų grupė ir šis užpuolimas kelia grėsmę žmogaus gyvybei ar sveikatai.
77. Nuo 2015 m. sausio 8 d. galiojančios redakcijos Konvojavimo taisyklių 221 punktas nustato, kad konvojuotojai prievartą (psichinę ir fizinę), specialiąsias priemones (antrankius, tramdomuosius marškinius ar surišimo priemones, lazdas, asmens apsaugai skirtas dujas, tarnybinius šunis ir kitas įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytas priemones), šaunamąjį ginklą konvojavimo metu naudoja jų tarnybą ar tarnybinę veiklą reglamentuojančių įstatymų ir šių taisyklių nustatytais pagrindais. Konvojavimo taisyklių 222 punktas nustato, kad konvojuotojų tarnybą ar tarnybinę veiklą reglamentuojančių įstatymų nustatyta fizinė prievarta, specialiosios priemonės ir šaunamasis ginklas gali būti naudojami tik įspėjus apie tokį ketinimą ir suteikus asmeniui galimybę įvykdyti teisėtus konvojuotojo reikalavimus, išskyrus atvejus, kai delsimas kelia grėsmę konvojuotojo, konvojuojamojo ar kito asmens gyvybei ar sveikatai arba toks įspėjimas neįmanomas. Konvojavimo taisyklių 223 punktas nustato, kad viešojo saugumo pajėgų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų konvojuotojai antrankius arba surišimo priemones taip pat naudoja: ypatingojo konvojaus metu; konvojuodami konvojuojamuosius, kurie yra linkę pabėgti, užpulti konvojų, žaloti save ar kitus asmenis, taip pat įtariamus, kaltinamus ar nuteistus už labai sunkių nusikaltimų padarymą. Antrankiai šiems asmenims gali būti nuimti tik teismo posėdžio metu ir tik leidus šio posėdžio pirmininkui, taip pat konvojuojamąjį palydėjus į tualetą; konvojuodami konvojuojamuosius transporto priemonėmis, kuriose nėra įrengtų kamerų, kol konvojuojamasis bus nuvežtas į įstaigą ar kitą paskirties punktą. Jei tokia transporto priemone konvojuojami du ar daugiau konvojuojamieji, jie gali būti kartu surakinami antrankiais, vieno konvojuojamojo dešinę ranką prirakinant prie kito konvojuojamojo kairės rankos. Konvojavimo taisyklių 224 punktas nustato, kad šių taisyklių 223 punkte nustatyti antrankių naudojimo atvejai netaikomi, kai konvojuojamos nėščios moterys, neįgalieji, nepilnamečiai iki 14 metų.
78. Kaip matyti iš bylos (I t., b. l. 63–64) ir Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų, pareiškėjas buvo įtariamas, kaltinamas ir nuteistas už padarytą nusikaltimų, kurie pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 11 straipsnio 6 dalies nuostatas priskiriami prie labai sunkių nusikaltimų, todėl aplinkybė, kad jį konvojuotojant buvo naudojami antrankiai, savaime nėra pagrindas teigti, kad nebuvo laikomasi specialiųjų priemonių panaudojimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų.
79. Dėl antrankių naudojimo teismo posėdžio metu, pažymėtina, jog, Konvojavimo taisyklių 195 punktas numatė ir numato, kad nuo momento, kai konvojaus viršininkas praneša teismo posėdžio pirmininkui apie konvojuojamųjų pristatymą, iki teismo posėdžio pabaigos konvojaus viršininkas vykdo teismo posėdžio pirmininko nurodymus dėl konvojuojamųjų apsaugos teismo posėdžio metu. Remiantis Specialiosios teisėjų kolegijos bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti išaiškinimais, ginčai dėl žalos, padarytos atitinkamais ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtais veiksmais, atlyginimo yra teismingi bendrosios kompetencijos teismui (žr. Specialiosios teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 2 d. nutartį byloje Nr. T-41/2014). Todėl reikalavimai dėl žalos, kilusios dėl asmens (pareiškėjo) laikymo su antrankiais ar „aptvare“, kaip nurodo pareiškėjas, teismo posėdžio metu, atsisakytini priimti (nenagrinėtini) kaip nepriskirtini administraciniam teismui, kadangi teismingi bendrosios kompetencijos teismui, o administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios priskirtos bendrosios kompetencijos teismams (ABTĮ 18 str. 1 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-196-502/2017). Šiuo aspektu pažymėtina, kad byloje nėra nustatyta neteisėtų Tarnybos pareigūnų veiksmų nevykdant teismo posėdžio pirmininko nurodymų dėl pareiškėjo apsaugos, todėl pareiškėjo teiginiai dėl neteisėtų Tarnybos pareigūnų veiksmų teismo posėdžių metu atmestini kaip nepagrįsti.
80. Atsižvelgusi į konstatuotus neteisėtus atsakovo veiksmus, kiek tai susiję su pareiškėjui priteista neturtinės žalos atlyginimo suma, pažymėtina, teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013). Pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-107/2013). Kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013). Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos matyti, kad neturtinės žalos atlyginimo būdas bei priteistinos sumos dydis, jei pasirenkamas atlyginimo būdas pinigais, iš esmės priklauso nuo aplinkybių daugeto: pažeidimo trukmės, sukeltų neigiamų pasekmių sunkumo, besikreipusio teisminės gynybos asmens elgsenos siekiant išvengti neigiamų faktorių, pažeistų teisių gynimo laiko požiūriu, t. y. ar pažeistas teises stengtasi apginti jau pažeidimo darymo metu, ar betarpiškai pastarajam pasibaigus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-859/2013). Teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją (šiai bylai aktualiu laikotarpiu (nuo 2013 m. kovo 27 d. iki 2015 m. gruodžio 21 d.) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 patvirtinta 1 000 Lt, 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. 972 – 1 035 Lt nuo 2014 m. spalio 1 d. ir 300 Eur nuo 2015 m. sausio 1 d.; 2015 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 615 – 325 Eur minimali mėnesinė alga); pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Teisėjų kolegijos nuomone, svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose savo pobūdžiu bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (pvz., už kiekvieną praleistą dieną Lukiškių TI-K kalinamiems asmenims yra priteisiamas vidutiniškai 9 Eur atlyginimas už vieną kalinimo netinkamomis sąlygomis dieną (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1938-442/2015, 2016 m. gegužės 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1422-520/2016), kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.
81. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į aktualią EŽTT ir Lietuvos administracinių teismų praktiką, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą (pareiškėjui iš viso 503 paras nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas kameroje, buvo pažeidžiamas pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu), į vienam asmeniui tekusį kameros plotą, kai buvo pažeista vienam asmeniui turinti tekti kameros ploto norma, į pareiškėjo nurodytus nepatogumus, patirtus dėl ploto trūkumo ir kitų teisės aktų pažeidimų į kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista 5 500 Eur suma laikytina pagrįsta ir adekvačia dėl padarytų pažeidimų jo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti.
82. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, šiuo atveju iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis.
83. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K bei konvojavimo sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis pareiškėjo įvardytus nusiskundimus, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktą. Teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, faktinių aplinkybių vertinimas tinkamai susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu.
84. Dėl Lukiškių TI-K prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų pažymėtina, kad, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K medžiagą, už kurios parengimą prašo priteisti patirtas išlaidas, teismui pateikė vykdydamas pirmosios instancijos teismo nurodymą. Minėti dokumentai buvo reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl nurodyta Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarka, kuria remiasi Lukiškių TI-K, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina. Pažymėtina, jog tokios praktikos buvo laikytasi ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtose bylose (žr., pvz., 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-492-945/2014, 2016 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015 ir kt.). Taigi, šiuo atveju nėra pagrindo tenkinti ir minėto Lukiškių TI-K prašymo.
85. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs teisės aktų nuostatas, priėmė pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 17 d. sprendimas paliktinas nepakeistas, o pareiškėjo bei Lukiškių TI-K apeliaciniais skundai atmestini.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. I. apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.