Administracinė byla Nr. I-3388-189/2012
Proceso Nr. 3-61-3-01483-2012-4
Procesinio sprendimo kategorija 3.5.
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. spalio 30 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Broniaus Januškos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Irenos Paulauskienės, Henriko Sadausko,
dalyvaujant pareiškėjos A. A. atstovui advokatui Algirdui Goštautui,
atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei Agnei Zinkevičiūtei,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo (tretieji suinteresuoti asmenys Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija, Lietuvos Respublikos ambasada (duomenys neskelbtini) Respublikoje).
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė:
Pareiškėja su skundu (b. l. 1 - 5) kreipėsi į teismą prašydama panaikinti:
1) Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2011-02-15 sprendimą Nr. (15/5-3)4U-21 „Dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietei A. A.“ (b. l. 9-10);
2) Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2011-05-07 raštu priimtą sprendimą Nr. (15/5-3)10K-12759 (b. l. 6-8);
3) Įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos išbraukti pareiškėjos duomenis iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo;
4) Priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Paaiškino, kad Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2011-05-07 raštu priimtu sprendimu Nr. (15/5-3)10K-12759, atsisakė patenkinti pareiškėjos 2012-04-02 prašymo (b. l. 11) dalį dėl pareiškėjos duomenų išbraukimo iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo (toliau – ir Sąrašas).
Pažymėdama faktines situacijos aplinkybes nurodė, kad Lietuvos Respublikos ambasada (duomenys neskelbtini) Respublikoje (toliau – ir Ambasada), atsisakė išduoti Šengeno vizą, nes Šengeno informacinėje sistemoje (toliau – SIS) yra paskelbtas perspėjimas dėl pareiškėjos neleidimo atvykti. Pareiškėjai apie uždraudimą atvykti nebuvo pranešta o apie SIS įspėjimą Ambasada taip pat atsisakė suteikti duomenis. Pareiškėjai su prašymu kreipiantis į Departamentą, 2012-05-07 raštu (skundžiamu sprendimu) buvo atsakyta, kad Ambasada, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir ĮUTP) 19 str. 5 d., atsisakė išduoti Šengeno vizą atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja yra įtraukta į Sąrašą. Sprendimą dėl įtraukimo į Sąrašą ir įspėjimo SIS priėmė Departamentas, gavęs 2011-04-02 Ambasados raštą Nr. 5.1.9-159 (b. l. 50), kuriuo buvo prašoma įtraukti į Sąrašą. Prašymą įtraukti į Sąrašą Ambasada pateikė po to, kai iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos (toliau – ir VSAT) gavo informaciją apie pareiškėjai priklausančio turto adresu, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Ignalinos rajonas perpardavinėjimą. Tuo pagrindu buvo atšauktas Šengeno vizos išdavimas.
Dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką taikymo pagrindo ir atitikimo proporcingumo principui nurodė, jog neprieštarauja, kad pardavus Lietuvoje nekilnojamąjį turtą išnyko Šengeno vizos išdavimo pagrindas, todėl sutinka, kad viza jai buvo panaikinta pagrįsta, tačiau nesutinka, kad būtent nekilnojamojo turto pardavimo aplinkybės, kas ir buvo pagrindu panaikinti pareiškėjai vizą, būti laikoma teisėtu pagrindu įtraukti į Sąrašą. Pagrįsdama šią aplinkybę pažymėjo, kad teikdama dokumentus Šengeno vizai gautai, kartu teikė ir dokumentus įrodančius apie jos ir sutuoktinio nekilnojamojo turto turėjimą (kaip pagrindą vizai gauti). Nekilnojamojo turto turėjimą patvirtino pirkimo-pardavimo sutartis (b. l. 17-23) bei Nekilnojamojo turto registro duomenų banko išrašas (b. l. 14-16). Šie dokumentai nėra nuginčyti. Pasikeitus aplinkybėms sutuoktiniai pardavė turėtą butą, nes teisės aktai nenumatė, kuriam laikotarpiui prašymo išduoti vizą pateikimo metu turėjo būti įsigytas nekilnojamasis turtas. Todėl 2010-12-16 pardavusi butą (b. l. 15-16) pareiškėja nepažeidė teisės aktų reikalavimų. Tačiau aplinkybės, kad kas pareiškėjai turint butą mokėto komunalinius mokesčius bei tai, kad pareiškėjai įgyjant butą jis buvo kelis kartus parduotas, neturi reikšmės.
Pabrėžė, jog ĮUTP 133 str. 1 d. numatyta, jog užsieniečiui kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta arba buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, kuris buvo neįleistas į Lietuvos Respubliką, <...>, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, tačiau įstatymas nenustato įpareigojimo panaikinus vizą uždrausti užsieniečiui atvykti šalį. Todėl tokiu atveju turėtų būti sprendžiama atsižvelgiant į visumą aplinkybių. Be to, pareiškėja nepiktnaudžiavo jokiomis teisėmis, nepažeidė teisės aktų, apie ją nėra duomenų, kad ji keltų grėsmę valstybės saugumui o vien tik teisėti nekilnojamojo turto pardavimai, kas buvo pagrindu panaikinti Šengeno vizą, negali būti laikomas pakankamu pagrindu pareiškėjai iki 2014-02-15 atvykti į Lietuvos Respubliką.
Atkreipė dėmesį, kad nepranešimas pareiškėjai apie jos atžvilgiu priimtą Departamento 2011-02-15 sprendimą įtraukti pareiškėją į Sąrašą, Departamentas pažeidė ĮUTP ir pareiškėjos teisę į gynybą, taip pat Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str., 13 str. bei Europos pagrindinių teisių chartijos 41 str. 47 str.
Dėl 2012-05-07 sprendime nurodytos aplinkybės, kad Departamentui kreipiantis į Ambasadą dėl sprendimo uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką persvarstymo, o Ambasadai prieštaravus, nes piktnaudžiavimo faktas gaunant vizą nekilnojamojo turto pagrindu nepaneigtas, pažymėjo, kad nėra įrodymų, kurie patvirtintų, piktnaudžiavimo faktą.
Nurodė, kad kaip nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005-04-20 nutarimo Nr. 436 „Dėl užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkos taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės) 16 p. ir 17 p., kad galutinį sprendimą dėl įtraukimo į Sąrašą priima Departamentas, todėl Departamentas ir privalėjo patikrinti Ambasados nuomonę dėl įtraukimo į Sąrašą.
Apibendrinant nurodė, kad Departamento 2012-05-07 sprendimas atsisakyti išbraukti pareiškėją iš Sąrašo yra priimtas vadovaujantis galimai piktnaudžiavimo faktu ir tuo pačiu pagrindu Ambasados nuomone, tačiau šios aplinkybės remiasi tik prielaidomis o ne įrodymais. Todėl, nesant kitų priežasčių, Departamento 2012-05-07 sprendimas laikytinas nepagrįstu, taip pat minėtas sprendimas neatitinka ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 str. reikalavimams.
Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovas palaikė skunde išdėstytus argumentus.
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimo (b. l. 44-47) argumentais prašė skundą atmesti.
Dėl pareiškėjos sužinojimo apie jos atžvilgiu priimtą 2011-02-15 sprendimą, kuriuo nuspręsta pareiškėją įtraukti į Sąrašą, nurodė, kad nors tuo metu galioję teisės aktai ir neįpareigojo apie tokio pobūdžio sprendimą informuoti asmenį, kurio atžvilgiu jis buvo priimtas, tačiau teigia, kad būtent apie 2011-02-15 sprendimą pareiškėja žinojo, nes tokio pat pobūdžio sprendimas buvo priimtas ir jos sutuoktinio atžvilgiu, kuriam apie sprendimą buvo žinoma. Tuo pagrindu nurodė, kad pareiškėjai žinant apie sprendimą, nebuvo kliūčių kreiptis į teismą, o tai, kad pareiškėja dėl sprendimo teisėtumo į teismą nesikreipė, o kreipdamasi su šiuo skundu prašymo atstatyti terminą skundui dėl minėto sprendimo paduoti nepateikė, tik patvirtina aplinkybę, kad byla dalyje dėl Departamento 2011-02-15 sprendimo panaikinimo turėtų būti nutraukta, pažeidus administracinių bylų teisenos įstatymo reikalavimus.
Dėl pareiškėjos argumentų, jog jos atžvilgiu taikyti apribojimai yra neproporcingi nurodė, kad nors, kaip teigia pati pareiškėja, butą įsigijo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nustatyta tvarka, tačiau buvo nustatyta, kad šis faktas buvo fiktyvus, t. y. tikslui gauti Šengeno vizą pareiškėja piktnaudžiavo, t. y. fiktyviai įsigijo butą, kurio savininkė ji buvo tik vieną mėnesį (2010-11-19 – 2010-12-20), o gavusi vizą butą iš karto pardavė kitam užsieniečiui, kuris taip pat pakartojo tą patį vizos įgijimo modelį. Be to, patikrinus duomenis VĮ Registrų centre ir Užsieniečių registre buvo nustatyta, kad ginčo butas, kuris buvo negyvenamas, laikotarpiu nuo 2010-03-03 iki 2011-02-17 buvo perparduotas septynis kartus. Pirkėjai būdavo užsieniečiai, kurie sudarius pirkimo-pardavimo sutartį kreipdavosi dėl Šengeno vizos gavimo. Gavę vizą, butą iš karto parduodavo. Todėl šios aplinkybės tik patvirtino, kad nekilnojamojo turto įsigijimas tam, kad gauti vizą ir yra piktnaudžiavimas o jos atžvilgiu pritaikyti apribojimai nėra neproporcingi.
Dėl Departamento 2012-05-07 rašto teisėtumo nurodė, kad vertindamas aplinkybes dėl pareiškėjos išbraukimo iš Sąrašo, Departamentas vadovavosi Taisyklių nuostatomis. Kaip nustatyta Taisyklių 16 p., sprendžiant klausimą dėl asmens išbraukimo iš Sąrašo, privaloma gauti sutikimą institucijos, kurios siūlymu buvo uždrausta atvykti į šalį. Departamentas, vadovaujantis 16 p. ir 17 p. kreipėsi į Ambasadą, išdavusią 2011-02-14 teikimą, dėl pareiškėjos išbraukimo iš Sąrašo (b. l. 76-77), tačiau Ambasada pateikdama 2012-05-04 atsakymą (b. l. 78), prieštaravo dėl pareiškėjos išbraukimo iš Sąrašo. Todėl, tuo remiantis, Departamentas išbraukti pareiškėjos iš Sąrašo neturėjo teisinio pagrindo.
Dėl reikalavimo įpareigoti išbraukti iš Sąrašo pabrėžė, kad tokia teisė suteikta tik viešojo administravimo institucijai, kuriai įstatymu yra numatyta teisė spręsti tokio pobūdžio klausimus.
Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija atsiliepimo (b. l. 84-85) argumentais prašė skundą atmesti.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos ambasada (duomenys neskelbtini) Respublikoje atsiliepimo nepateikė.
Tretieji suinteresuoti asmenys į teismo posėdį neatvyko. Apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (Administracinių bylų teisenos įstatymo, toliau – ABTĮ, XI skirsnis). Bylos nagrinėjimo atidėjimo pagrindų nenustatyta (ABTĮ 80 str.).
Skundas atmestinas.
Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2011-02-15 sprendimo Nr. (15/5-3)4U-21 „Dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietei A. A.“ bei Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2011-05-07 raštu priimto sprendimo Nr. (15/5-3)10K-12759 „Dėl informacijos pateikimo“ teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat dėl įpareigojimo Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos išbraukti pareiškėjos duomenis iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo.
Pareiškėja skundo argumentais akcentuoja pagrindo neišduoti vizą nebuvimą, todėl, šiuo atveju, sprendžiant skundžiamų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo klausimą yra svarbus, būtent, pagrindų, kuriais buvo atsisakyta išduoti vizą pareiškėjai, įvertinimas, kaip jau minėta, lėmęs atitinkamo turinio skundžiamų sprendimų priėmimą.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjos atstovas su 2012-04-02 prašymu dėl informacijos pateikimo (b. l. 11), kreipėsi į Departamentą prašydamas pateikti informaciją/dokumentus, kurių pagrindu pareiškėjai Lietuvos Respublikos ambasadoje (duomenys neskelbtini) buvo atsisakyta išduoti Šengeno vizą, motyvuojant tuo, kad Šengeno informacinėje sistemoje yra perspėjimas neleisti atvykti. Taip pat, nesant pagrįsto sprendimo dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką, prašė inicijuoti procedūrą dėl pareiškėjos išbraukimo iš Sąrašo. Departamentas skundžiamu 2012-05-07 sprendimu (b. l. 6-7), išaiškinęs vizos neišdavimo priežastis (VSAT informacija apie galimą nekilnojamojo turto perpardavinėjimą, Ambasados kreipimasis į Departamentą su prašymu įtraukti pareiškėją į Sąrašą), netenkino pareiškėjos prašymo išbraukti iš Sąrašo. Sprendime taip pat paaiškino, kad gavęs pareiškėjos atstovo prašymą, Departamentas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005-04-20 nutarimu Nr. 436 patvirtintų Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 16 ir 17 punktais, raštu kreipėsi į Lietuvos Respublikos ambasadą (duomenys neskelbtini) Respublikoje (jos siūlymu uždrausta pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką), kad ji pareikštų savo nuomonę dėl sprendimo uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką priėmimo ir duomenų apie ją išbraukimo iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo (b. l. 76-77). Tuo tarpu Ambasada, išnagrinėjusi Departamento prašymą, 2012-05-04 raštu Nr. 6.1.1-471 (b. l. 78), konstatavo, kad keisti sprendimą, išbraukiant duomenis apie pareiškėją iš Sąrašo, nėra jokio pagrindo. Kartu su minėtu sprendimu pareiškėjai pateikė Departamento 2011-02-15 sprendimą Nr. (15/5-3)4U-21 (b. l. 9-10), kuriuo būtent ir yra nuspręsta: uždrausti pareiškėjai į Lietuvos Respubliką atvykti iki 2014-02-15; į Užsieniečių registrą (Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykt į Lietuvos Respubliką) įrašyti pareiškėjos duomenis; į centrinę Šengeno informacinę sistemą įtraukti įspėjimą dėl pareiškėjos neįsileidimo pagal Šengeno konvencijos 96 straipsnį iki 2014-02-05.
Bylos medžiaga patvirtina, kad Departamento 2011-02-15 sprendimas buvo priimtas atsižvelgiant į faktines situacijos aplinkybes, kurios parodė, kad pareiškėjai buvo išduota Šengeno C tipo vizą laikotarpiui nuo 2010-04-03 iki 2011-04-02 (buvimo laikas – 90 dienų). Pareiškėja teikdama duomenis vizai gauti deklaravo, esanti buto, esančio adresu Ignalinos raj., (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) savininkė. Ambasada, kreipėsi į VSAT pareigūnus patikrinti minėto buto tinkamumą gyventi. Patikrinus butą buvo nustatyta, kad butas nėra tinkamas gyventi, buto kaimynai pareiškėjos niekada nėra matę, be to, minėtas butas 2010 metais buvo penkis kartus parduotas (b. l. 52-55). Tuo pagrindu Ambasada priėmė sprendimą atšaukti pareiškėjai išduotą vizą. Ambasada Departamentui pateikė 2011-02-14 teikimą Nr. 5.1.9-159 (b. l. 39-40), kuriuo siūlė pareiškėją trims metams įtraukti į Sąrašą, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką. Departamentas atsižvelgdamas į Ambasados pateiktas vizos atšaukimo priežastis, VĮ Registro duomenis ir Užsieniečių registro duomenis, priėmė 2011-02-15 sprendimą.
Atsakovas atsiliepimo argumentais nurodė, kad pareiškėjos skundo dalis dėl Departamento 2011-02-15 sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo turėtų būti nutrauktina Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 str. 6 d. nustatytu pagrindu, t. y., jeigu paaiškėja, kad skundas (prašymas) buvo priimtas praleidus nustatytus padavimo terminus, o pareiškėja neprašė termino atnaujinti arba teismas atmetė tokį prašymą. Kaip pagrindą šiems argumentams pagrįsti, atsakovas į teismo 2012-06-06 užklausimą (b. l. 34) nurodė, kad sprendimo priėmimo metu nei ĮUAP, nei VAĮ, ar kiti teisės aktai nenumatė pareigos apie tokio pobūdžio pareiškėjo atžvilgiu priimtą sprendimą informuoti pareiškėją. Taip pat pažymėjo, kad apie priimtą sprendimą pareiškėja galėjo sužinoti iš savo sutuoktinio A. D., nes Ambasada, jau minėtu teikimu, Departamento prašė įrašyti į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ir pareiškėjos sutuoktinį, kuriam beje, apie jo atžvilgiu priimtą Departamento sprendimą buvo žinoma (informacinės teismų sistemos LITEKO duomenimis, Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2012-09-03 priimtas sprendimas administracinėje byloje Nr. I-3119-562/2012, kurioje buvo nagrinėjamas Departamento sprendimo teisėtumas, kuriuo buvo atsisakyta pareiškėjo A. D. duomenis išbraukti iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo).
Pažymėtina, jog ĮUAP 136 str. nustato, kad sprendimai, priimti pagal šį įstatymą, gali būti skundžiami šio įstatymo ir ABTĮ nustatyta tvarka. Taigi šis straipsnis užtikrina pareiškėjai teisę žinoti apie jos atžvilgiu pagal minimą įstatymą priimtus sprendimus, tuo pačiu pasinaudoti teise į gynybą. Kaip jau minėta, pareiškėjai apie skundžiamą sprendimą, priimtą pagal minėtą įstatymą, nebuvo pranešta.
2004/38/EB direktyvos 30 str. 1 d., numato valstybės institucijų pareigą informuoti asmenį apie sprendimą, varžantį jo judėjimo laisvę. Be to, pastebėtina, kad gero administravimo kodekso, patvirtinto 2007-06-20 Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijos Nr. 7 (2007), 14 straipsnis numato, jog valdžios institucijoms priimant sprendimą, kuris tiesiogiai ir neigiamai paveiks privačių asmenų teises, tokiems asmenims, jei tai nėra akivaizdžiai nebūtina, turi būti suteikta galimybė per protingą terminą ir nacionalinėje teisėje nustatytu būdu išreikšti savo požiūrį, jei prieš tai jiems tokia galimybė nebuvo suteikta. Teisingumo teismas taip pat yra pabrėžęs, kad teisės į gynybą principas, kuris taikomas ne tik tais atvejais kai asmeniui gresia sankcijos, bet ir tada, kai gali būti priimamas sprendimas, kuriuo asmens interesai būtų paveikiami neigiamai, reikalauja, kad sprendimų, kuriais reikšmingai paveikiami asmens interesai, adresatas turėtų galimybę veiksmingai išreikšti savo nuomonę (Teisingumo Teismo 2002-12-12 sprendimas Distilerie Fratelli Cipriani SpA prieš Ministro delle Finanze ( C-395/00), 51 p.). Tuo pagrindu darytina išvada, kad atsakovas privalėjo informuoti pareiškėją apie priimtą sprendimą, todėl atsakovo argumentai, kad byla turėtų būti nutrauktina ABTĮ 101 str. 6 d. yra neadekvatūs paminėtam teisiniam reglamentavimui bei šiuo aspektu suformuotai praktikai.
ĮUTP 133 str. 1 d. įtvirtinta, kad užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta arba buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, kuris buvo neįleistas į Lietuvos Respubliką, įpareigotas išvykti, išsiųstas iš Lietuvos Respublikos arba grąžintas į kilmės ar užsienio valstybę, kuris bandė neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos arba išvyko iš jos, kurio atvykimas į Lietuvos Respubliką ir buvimas joje grėstų valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką apibrėžtą arba neapibrėžtą laiką. Minėto įstatymo 133 str. 3 d. numato, kad Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo centrinei Šengeno informacinei sistemai teikia Migracijos departamentas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka.
Vyriausybės 2005-04-20 nutarimu Nr. 436 patvirtintų Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių (toliau - Taisyklės) 5 p. nustatyta, kad į Sąrašą duomenys įrašomi Departamento priimtų sprendimų uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindu. Taisyklių 11(1) punkte nustatyta, kad duomenys iš sąrašo teikiami C. SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka 1990-06-19 Konvencijos dėl 1985-06-14 Šengeno susitarimo, sudaryto tarp Beniliukso ekonominės sąjungos valstybių, Vokietijos Federacinės Respublikos ir Prancūzijos Respublikos Vyriausybių, dėl laipsniško jų bendrų sienų kontrolės panaikinimo įgyvendinimo (OL 2004 m. specialusis leidimas, 19 skyrius, 2 tomas, p. 9) (toliau – Šengeno konvencija) 96 str. nustatytus pagrindus. Minėto straipsnio 1 d. numatyta, kad duomenys apie užsieniečius, kuriems pagal duotą perspėjimą draudžiama įvažiuoti, įvedami remiantis nacionaliniu perspėjimu, kuris grindžiamas kompetentingų administracijos institucijų arba teismų sprendimais pagal nacionalinės proceso teisės normas. Nagrinėjamu atveju Departamento sprendimo pagrindas buvo atitinkamų institucijų konstatuotas piktnaudžiavimo faktas teikiant prašymą gauti Šengeno vizą. Pareiškėja, paneigdama piktnaudžiavimą nurodė, jog vien tik pareiškėjai priklausančio buto pardavimas negalėtų būt traktuojamas, kaip piktnaudžiavimo gauti vizą faktas. Departamento 2011-02-15 sprendimas buvo priimtas remiantis Ambasados 2011-02-14 teikimu, VĮ Registro duomenimis ir Užsieniečių registro duomenimis. Institucijų duomenimis buvo nustatyta, kad pareiškėja, ginčo buto savininke buvo laikotarpiu nuo 2010-11-19 iki 2010-12-20 (b. l. 54). Viza pareiškėjai buvo išduota nuo 2010-12-15 iki 2011-12-14 (b. l. 57). Taigi nepaisant to, kad pareiškėja buto savininke pabūdama tik šiek tiek daugiau nei vieną mėnesį, gavusi vizą po penkių dienų butą pardavė. Nustatyta, kad tą patį butą adresu, (duomenys neskelbtini) sen. (duomenys neskelbtini) k. (duomenys neskelbtini), 2010-2011 metais deklaravo ir kiti asmenys siekiant gauti Šengeno vizą, o gavus vizą situacija kartodavosi ir butas būdavo perparduodamas kitiems asmenims ((duomenys neskelbtini) piliečiams) prašantiems vizos (pvz. V. S. butą įsigijo 2010-01-21, vizą įsigijo 2010-02-22, butą pardavė 2010-03-03; Y. K. butą įsigijo 2010-06-07, vizą įsigijo 2010-09-23, butą pardavė 2010-11-18 ir kt., b. l. 56-73). Taigi vien laikotarpiu per 2010 metus minėtas butas buvo perparduotas penkis kartus (b. l. 52-55). Iš paminėtų faktinių aplinkybių seka, kad asmenys, tik gavę vizas butus parduodavo, o tai leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjai piktnaudžiavimo faktas konstatuotas pagrįstai. Pareiškėja nepateikė įrodymų, įtikinančių, jog pastarajai įgijus ginčo butą ir šį faktą vertinant bendroje situacijoje (asmenų periodinis ginčo buto įgijimas ir pardavimas) nesusijęs su piktnaudžiavimo veiksmais vizai gauti, o tuo tarpu atsakovas, surinktos medžiagos kontekste, pagrindė 2011-02-15 sprendimo uždrausti pareiškėjai į Lietuvos Respubliką atvykti iki 2014-02-15, pareiškėjos duomenis įrašyti į Sąrašą bei duomenis įtraukti į Šengeno informacinę sistemą, pagrįstumą. Todėl, kadangi draudimo atvykti bei įspėjimo dėl neįsileidimo įtraukimo į centrinę informacinę sistemą tikslas yra užkirsti kelią atvykti nepageidaujamiems asmenims tiek į Lietuvos Respubliką bei Šengeno erdvę, šiuo atveju, pareiškėjai taikyti apribojimai yra pateisinami ir proporcingi.
Taisyklių 16 p. nustato, kad duomenys apie užsienietį gali būti išbraukiami iš Sąrašo Departamento sprendimu, jeigu Departamentui pateikiamas motyvuotas rašytinis užsieniečio prašymas išbraukti duomenis apie jį iš Sąrašo (16.1 p.). Pareiškėjo atstovas su 2012-04-02 prašymu dėl informacijos pateikimo (b. l. 11), kreipėsi į Departamentą su prašymu pateikti informaciją/dokumentus, kurių pagrindu pareiškėjai buvo atsisakyta išduoti vizą, o nesant pagrįstam sprendimui, inicijuoti pareiškėjos duomenų išbraukimą iš Sąrašo. Šių Taisyklių 17 p. nustatyta, kad, gavęs Taisyklių 16 p. nurodytą prašymą (siūlymą) išbraukti duomenis apie užsienietį iš sąrašo, Departamentas raštu tai suderina su valstybės institucija ar įstaiga, pateikusia siūlymą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu užsieniečiui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką valstybės institucijos ar įstaigos siūlymu. Vadinasi, Taisyklių 17 p. imperatyviai įpareigoja Departamentą svarstant klausimą dėl užsieniečio išbraukimo iš Sąrašo, kreiptis dėl nuomonės į valstybės instituciją pateikusią siūlymą dėl įtraukimo į Sąrašą. Šiuo atveju institucija pateikusi siūlymą yra Ambasada nes Departamentas, priimdamas sprendimą būtent vadovavosi Ambasados 2011-02-04 teikimu, kuriuo pareiškėjai buvo išreikštas uždraudimas į Lietuvos Respubliką atvykti trejus metus. Atsižvelgiant į Taisyklių 17 p. nuostatą, Departamentas, nagrinėdamas pareiškėjos atstovo prašymą, su 2012-04-04 raštu Nr. (15/5-3)10K-9333 (b. l. 76-77), kreipėsi į Ambasadą dėl nuomonės pateikimo. Ambasada 2012-05-04 raštu Nr. 6.1.1-471 (b. l. 78) konstatavo, jog nėra duomenų patvirtinančių priešingą nei teikime išdėstytą nuomonę ir atsisakė keisti jau priimtą sprendimą. Departamentas atsisakymo pakeisti argumentus išdėstė 2012-05-07 raštu priimtame sprendime. Pareiškėjos atstovas, be kita ko nurodė, jog nors Taisyklės ir numato Departamento pareigą kreiptis į instituciją, kurios siūlymu užsienietis įtraukiamas į Sąrašą, tačiau kadangi galutinį sprendimą vis tik priima Departamentas, todėl, gautą Ambasados informaciją, Departamentas savo ruožtu privalėjo patikrinti ir tik tada priimti sprendimą neišbraukti iš Sąrašo. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Taisyklės nenumato Departamentui gavus institucijos nuomonę, papildomai tirti nuomonėje išdėstytus argumentus. Taisyklės numato suderinimą (nuomonės gavimą) su siūlymą pateikusia institucija, todėl skundo argumentai, apie nepakankamą prašymo išbraukti iš Sąrašo ištyrimą yra nepagrįsti, o tuo tarpu Departamentas pagrįstai veikė teisės aktuose (Taisyklių 17 p.) nustatytos pareigos kontekste.
Skundo argumentuose taip pat nurodyta, kad Departamento 2012-05-07 sprendimas neatitinka VAĮ 8 str. reikalavimų.
Pareiškėjo skundo argumentas, kad 2012-05-07 sprendimas neatitinka VAĮ 8 str. nuostatų, nes yra nepagrįstas, kadangi minėtas sprendimas atitinka tokio pobūdžio individualiam aktui keliamus reikalavimus. Taip pat pažymėtina, jog nors Taisyklių 17 (1) p. yra įtvirtinta pareiga institucijai sprendimą išbraukti duomenis apie užsienietį iš sąrašo priimti per 20 darbo dienų nuo prašymo (siūlymo) išbraukti duomenis apie užsienietį iš sąrašo gavimo Departamente pateikimo, tačiau, šiuo nagrinėjamu atveju, vien tas faktas, kad buvo praleistas trijų dienų terminas (prašymas Departamente gautas 2012-04-02, sprendimas atsisakyti išbraukti iš Sąrašo priimtas 2012-05-07) nelaikytina sprendimo panaikinimo aplinkybe.
Įvertinus nurodytą teisinį reglamentavimą bei byloje surinktų įrodymų visumą (VĮ Registro duomenis, asmenų, prašančių išduoti vizas anketas ir kitus byloje pateiktus dokumentus), aplinkybę, patvirtinančią Departamento ir Ambasados (institucijos teikusios pasiūlymą pareiškėją įtraukti į Sąrašą) pozicijos suderinimą Taisyklių 17 p. pagrindu, taip pat tai, kad pareiškėja nepagrindė įtikinamais įrodymais oficialiuose dokumentuose įtvirtintų faktinių aplinkybių, t. y. neįrodė piktnaudžiavimo fakto nebūvimo, reikalavimas panaikinti ginčo sprendimus netenkinamas. Palikus galioti Departamento 2011-02-15 sprendimą Nr. (15/5-3)4U-21 ir 2011-05-07 raštu priimtą sprendimą Nr. (15/5-3)10K-12759 argumentai dėl įpareigojimo Departamentui išbraukti pareiškėjos duomenis iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, neaptariami.
Kadangi pareiškėjos skundas atmetamas, netenkinamas ir pareiškėjos prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas (ABTĮ 44 str.).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str.,
n u s p r e n d ė:
Pareiškėjos A. A. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą
Teisėjai Bronius Januška
Irena Paulauskienė
Henrikas Sadauskas