Administracinė byla Nr. A-2538-624/2015

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00075-2015-5

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. sausio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Ž. R. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ž. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Pareiškėjas Ž. R. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 3–4)  kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas), 12 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Skunde nurodė, jog nuo 2014 m. spalio 5 d. įvairiais laikotarpiais buvo patalpintas į Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Tauragės AVPK) areštinę ir laikomas antroje kameroje, pažeidžiant minimalų areštinės kamerų plotą vienam asmeniui. Pažymėjo, jog teisės aktai nustato vienam asmeniui tenkantį plotą areštinės kameroje – 5 kv. m, o jis buvo patalpintas ir laikomas kameroje, kai vienam asmeniui tekdavo apie 2 kv. m ploto, į kurį patenka ir kameroje esantys baldai: lovos gultas, tualetas, stalas ir dvi spintelės. Manė, jog kameroje turi būti didelis ir švarus langas, ventiliacija, temperatūra ne mažesnė nei 18 laipsnių šiluma, švarus tualetas, kuris būtų atitvertas, negali būti pelių ir tarakonų, ant sienų negali būti pelėsio ir grybų, o visų šių minėtų sąlygų Tauragės AVPK areštinės kameroje nebuvo. Akcentavo, jog šildymo sistemos kamerose pilna dulkių, todėl nebuvo įmanoma kvėpuoti grynu oru, buvo tamsu, trūko oro. Dėl tokių įkalinimo sąlygų patyrė dvasinį ir psichologinį sukrėtimą, nepatogumus, tapo irzlus, taip pat buvo pažemintas jo orumas. Neturtinę žalą kildino ir iš atsakovo veiksmų, neužtikrinus tinkamo kalinių maitinimo, nurodydamas, jog pusryčiai ir vakarienė neatitinka maitinimo normų, nes duodama tik duona ir arbata. Manė, jog buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Prašė dėl neteisėtų atsakovo veiksmų atlyginti neturtinę žalą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepimu (b. l. 11–15) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, jog Tauragės AVPK areštinės kamerose pareiškėjas buvo laikomas, nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų ir laikantis higienos normų, kameroje Nr. 2, 20 parų. Manė, kad nėra pagrindo tvirtinti, jog Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai pareiškėją laikė tokiomis sąlygomis, kurios prilygo kankinimui bei pažeidė higienos normų reikalavimus. Akcentavo, jog pareiškėjas areštinės kameroje nuo 2014 m. birželio 3 d. iki 2014 m. birželio 5 d. ir nuo 2014 m. gruodžio 2 d. iki 2014 m. gruodžio 9 d. buvo laikomas nežymiai pažeidžiant minimalų areštinės kamerų plotą vienam žmogui ne mažiau kaip 3,6 kv. m, nes vienam asmeniui atiteko 3,28 kv. m ploto. Manė, kad toks nežymus teisės akto – Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.1.3 punkto pažeidimas – negalėjo pareiškėjui sukelti neigiamų išgyvenimų, diskomforto, streso, sumenkinti pareiškėjo žmogiškąjį orumą. Pažymėjo, jog pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų areštinės kameroje su skundais ar prašymais nesikreipė į Tauragės AVPK administraciją, taip pat nepateikė įrodymų, kad dėl laikymo kameroje būtų sukeltos neigiamos pasekmės, sveikatos sutrikimai. Nurodė, jog Tauragės areštinėje periodiškai atliekami Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Tauragės visuomenės sveikatos centro patikrinimai, rasti neesminiai trūkumai buvo nedelsiant pašalinti. Pabrėžė, jog Tauragės visuomenės sveikatos centras 2014 m. vasario 11 d. atliko neplaninį patikrinimą, ir kameroje Nr. 2, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, pažeidimų nenustatė. Teigė, jog pareiškėjui buvo periodiškai tikrinama sveikata ir nėra įrodymų, jog jis turėjo nusiskundimų sveikata. Prašė atmesti pareiškėjo teiginius dėl maitinimo neatitikimo teisės aktų reikalavimams, apšvietimo ir ventiliacijos sistemų kamerose nebuvimo kaip nepagrįstus. Manė, kad nenustatyti atsakovo neteisėti veiksmai, todėl nėra pagrindo civilinei atsakomybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6. 271 straipsnį kilti.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 13 d. sprendimu (b. l. 70–77) pareiškėjo Ž. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Tauragės AVPK, tenkino iš dalies ir pripažino, kad laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 3 d. iki 2014 m. birželio 5 d. ir nuo 2014 m. gruodžio 2 d. iki 2014 m. gruodžio 9 d. buvo pažeista Ž. R. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo Tauragės AVPK areštinėje sąlygas. Skundo dalį dėl neturtinės žalos prieisimo atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas vadovavosi CK 6.271 straipsnio nuostatomis. Pažymėjo, jog pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas, laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas  administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Suimtiesiems ar nuteistiems asmenims garantuojamų teisių užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-558/2013, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje A662-2009/2013; 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildino iš jo laikymo kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, dėl netinkamai įrengto tualeto, ventiliacijos nebuvimo, dėl kamerose esančios tamsos, šalčio, drėgmės, natūralaus apšvietimo nebuvimo, tiekiamo maisto neatitikimo maitinimo reikalavimams. Teismas pažymėjo, jog saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos sudarymas – pagrindinis reikalavimas, kurį valstybė privalo užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims. Minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildino iš to, kad areštinėje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus buvo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, Europos žmogaus teisių teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencija (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt., 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95, 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, įsigaliojusiu nuo 2010 m. gegužės 14 d., nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (1.3 punktas). Kaip matyti iš Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyriaus areštinės viršininko T. M. 2015 m. vasario 17 d. tarnybinio pranešimo, atsakovo pateiktos papildomų duomenų, Ž. R. Tauragės AVPK areštinėje buvo laikomas antroje kameroje, kurios plotas 13,12 kv. m, nuo 2014 m. balandžio 16 d. iki 2014 m. balandžio 18 d. su dviem asmenimis, nuo 2014 m. birželio 3 d. iki 2014 m. birželio 5 d. su trim asmenimis, nuo 2014 m. spalio 5 d. iki 2014 m. spalio 14 d. su dviem asmenimis, nuo 2014 m. gruodžio 2 d. iki 2014 m. gruodžio 9 d. su trimis asmenimis. Šių faktinių aplinkybių pagrindu spręsta, jog nuo 2014 m. birželio 3 d. iki 2014 m. birželio 5 d. ir nuo 2014 m. gruodžio 2 d. iki 2014 m. gruodžio 9 d. (viso 9 dienas) pareiškėjas buvo laikomas kameroje su trimis asmenimis, kai vienam asmeniui atiteko 3,28 kv. m kameros ploto. Kartu akcentuota, jog Įsakymas Nr. V-124 nenumato, kad į šio įsakymo 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 kv. m – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Pažymėta, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą, t. y. nustačius neteisėtus veiksmus (neveikimą), ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą Konvencijos 3 straipsnio kontekste, t. y. vertinant, ar pažeidimas patenka į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.). Įvertinęs byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad kameros plotas, be kita ko, buvo užstatytas suimtųjų lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, teismas sprendė, jog pareiškėjui tam tikru laikotarpiu tenkantis kameros plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, todėl pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, jog būnant kameroje dėl itin mažo asmeniui tenkančio kameros ploto jis galėdavo tik sėdėti arba gulėti, teismas pabrėžė, jog pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad dėl kamerų perpildymo buvo apsunkintas jo judėjimas, negalėjo pasimankštinti, nuolat reikėdavo sėdėti, trūko oro yra neatsiejamai susijusios su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertintinos kaip šio pažeidimo dalis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013, 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-461-575/2015 ir kt.). Šiame kontekste teismas pažymėjo, jog byloje pateiktas Tauragės AVPK Operatyvaus valdymo skyriaus Areštinėje laikomų asmenų pasivaikščiojimo grafikas, iš kurio matyti, jog areštinėse laikomiems asmenims kasdien po vieną valandą buvo nustatytas laikas pasivaikščiojimams. Akivaizdu, jog pareiškėjas galėjo pasinaudoti šia suteikta teise, todėl kaip nepagrįsti atmesti jo argumentai, jog jis nuolat turėdavo sėdėti arba gulėti, nebuvo sudarytos sąlygos pasimankštinti.

Teismas vadovavosi Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 (toliau – ir HN 37:2009) 6, 20, 24, 22, 26, 56, 39.4, 60, 8 punktais. Vertinant pareiškėjo teiginius dėl tualeto neatitivėrimo nuo bendrų patalpų, natūralaus apšvietimo nebuvimo, vėdinimo sistemos, šalčio, drėgmės, temperatūros, švaros sąlygų nebuvimo, pelėsių, grybų ir graužikų buvimo kameroje teismas pažymėjo, jog byloje pateikti Tauragės visuomenės sveikatos centro 2014 m. lapkričio 11 d. aktas Nr. AK-1 ir 2014 m. lapkričio 17 d. patikrinimo aktas Nr. AK-159, kuriuose įvertintos pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl areštinės kamerų atitikties higienos normų reikalavimas ir pažeidimų nenustatyta. Konstatuota, kad kamerose įrengti sanitariniai mazgai, kurie atskirti nuo gyvenamosios paskirties ploto 120 cm aukščio pertvara. Nustatyta, kad veikia ištraukiamoji vėdinimo sistema, orlaides galima atidaryti, patalpos šildomos, nėra drėgnos, ant sienų ir lubų paviršių pelėsio nematyti. Dušinių, sanitarinių švaryklų, kamerų, sanitarinių mazgų grindys, santechniniai įrenginiai, praustuvės kiekvieną dieną plaunamos karštu vandeniu, valomos su valikliais, turinčiais dezinfekantų. Areštinės patalpų ir sanitarinių mazgų dezinfekcijai naudojamas biocidas „Žaibas“.  Pagal Tauragės visuomenės sveikatos centro 2014 m. lapkričio 17 d. patikrinimo aktą, atlikus neplaninį patikrinimą, neatitiktis rasta dėl aukščiau minėtos higienos normos 6, 21 punktų reikalavimų pažeidimų, tačiau pažeidimai nustatyti trečioje kameroje (o pareiškėjas buvo laikomas antroje kameroje).

Pažymėta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-318/2012).

Aukščiau nurodyti pareiškėjo argumentai dėl higienos normų pažeidimo nepagrįsti objektyviais įrodymais. Teismo vertinimu pareiškėjas nurodė tik abstrakčius argumentus dėl netinkamų kalinimo sąlygų, jog jos prastos būklės, neatitinka aukščiau nurodytų Higienos normų reikalavimų. Atkreiptina, jog pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Iš to seka, kad grindžiant neturtinės žalos reikalavimus blogos kamerų būklės kontekste būtina pateikti tai patvirtinančius įrodymus arba argumentuotai juos paneigti. Taigi, įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, atsakovo pateiktus rašytinius įrodymus – visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus, teismas sprendė, kad kitos pareiškėjo laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus, todėl šie pareiškėjo argumentai atmesti kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš atsakovo neteisėtų veiksmų, nes asmenims, laikomiems areštinės kamerose, tiekiamas maistas neatitinka teisės aktų reikalavimų. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtinta Fiziologinės mitybos norma nedirbantiems asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose – 2298 kcal per parą. Iš byloje esančių atsakovo pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, jog pagal 2013 m. kovo 27 d. viešojo pirkimo areštinėje laikomų asmenų maitinimo paslaugų pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 85-4-ST2-17, UAB „Girupis“ tiekia areštinės kamerose laikomiems asmenims maistą. Maistas tiekiamas 3 kartus per parą: pusryčiai, pietūs ir vakarienė. Iš pateikto valgiaraščio pavyzdžio matyti, jog asmenims tiekiamas maistas kaloringumu atitinka nurodyto teisės akto reikalavimus. Paminėtų rašytinių įrodymų pagrindu paneigtas pareiškėjo argumentas, jog suimtiesiems asmenims yra duodama tik duona ir arbata.

Atsižvelgus į aukščiau išdėstytas faktines bylos aplinkybes, į teisinį reglamentavimą, daryta išvada, kad Tauragės AVPK pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, o tai reiškia, jog aptariamu atveju ši viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ji ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuota taisyklė, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis patiria neturtinę žalą (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-734/2009, Nr. A756-122/2010, A502-913/2011, A444-343/2013 ir kt.), todėl konstatavus atsakovo neteisėtus veiksmus yra pagrindas vertinti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą.

Pareiškėjas  prašė priteisti 12 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, teigdamas, jog dėl to, kad buvo laikomas pažeidžiant minimalų areštinės kamerų plotą vienam asmeniui, ir dėl kitų aukščiau nurodytų pareiškėjo teigimu netinkamų įkalinimo sąlygų, jis patyrė dvasinį ir psichologinį sukrėtimą, nepatogumus, tapo irzlus, taip pat buvo pažemintas jo orumas. Teismas vadovavosi CK 6.250 straipsniu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012, 2008 m. balandžio 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2013 m. birželio 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013, EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimu byloje S. prieš Lietuvą pareiškimo Nr. 871//02, 2011 m. sausio 25 d. sprendimu byloje Elefteriadis prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 38427/05. Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikė pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas nurodytu laikotarpiu buvo kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.

Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui Tauragės AVPK areštinėje minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo kalinimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę bei mastą, spręsta, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotą minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis būtų nepatyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Jau minėta, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti žalą.

Atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju sprendžia, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 3 d. iki 2014 m. birželio 5 d. ir nuo 2014 m. gruodžio 2 d. iki 2014 m. gruodžio 9 d. buvo kalinamas kameroje, kurioje vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų (viso 9 dienas iš 20 dienų). Duomenų, jog pareiškėjo sveikata pablogėjo ginčo laikotarpiu, byloje nėra. Sveikatos priežiūros medicinos pagalbos suteikimo žurnalų įrašuose nurodyta, jog pareiškėjas nusiskundusių sveikata neturi, išskyrus 2014 m. spalio 6 d. prašė vaistų nuo miego. Nustatyti duomenys dėl sveikatos būklės neleido daryti išvados, jog dėl to, kad nebuvo užtikrintos minimalios asmens laikymo kameroje ploto sąlygos, pareiškėjo sveikata pablogėjo, sutriko jo miegas, pažymint tai, kad atsakovas pažeidė teisės aktų reikalavimus dėl minimalaus asmens laikymo kamerose ploto kitu laikotarpiu (2014 m. birželio ir gruodžio mėnesiais, o vaistai nuo miego duoti spalio mėnesį).

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus, administracinėse bylose Nr. A2-718/2007, Nr. A556-1906/2012 taip pat nusprendė, kad žalos atlyginimui panašaus pobūdžio bylose užtenka konstatuoti, jog buvo neteisėti pareigūnų veiksmai, nepriteisiant piniginės kompensacijos.

Įvertinęs paminėtas aplinkybes, t. y. pažeidimo trukmę, bendrąsias laikymo Tauragės AVPK areštinės kamerose sąlygas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas buvo kalinamas patalpose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas buvo nežymiai mažesnis (3.28 kv. m) nei nustatyta teisės aktuose minimali gyvenamojo ploto norma (3,6 kv. m) bei į tai, kad pareiškėjas per visą buvimo Tauragės AVPK areštinės kameroje laikotarpį nei karto dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė su skundais ar prašymais į administraciją, nesant byloje įrodymų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, teismas sprendė, jog šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės, į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas, pažeidimo pripažinimu ir tai laikytina pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

  Todėl pripažinta, kad laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 3 d. iki 2014 m. birželio 5 d. ir nuo 2014 m. gruodžio 2 d. iki 2014 m. gruodžio 9 d. buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas (teisės aktais reglamentuotą vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamosios patalpos plotą), o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas. Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies.

Pareiškėjas Ž. R. apeliaciniu skundu (b. l. 84–88) prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tauragės AVPK, 12 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Taip pat prašo nagrinėti bylą jam dalyvaujant.

Tvirtina, kad pareiškėjui Tauragės AVPK teko 2 kv. m ploto. Tikslių matavimų nebuvo, niekas jų neatliko. Nesutinka, kad jam teko 3,28 kv. m ploto. Pastebi, kad neplaninį patikrinimą atliko būtent Tauragės, o ne kito miesto visuomenės sveikatos centras. Nurodo, kad ant sienų, lubose matosi pelėsiai, po grindimis yra graužikų. Langai užvirinti skarda. Sienoje yra šildymo baterijos, jos pilnos dulkių, šiukšlių. Ventiliacija taip pat pilna dulkių. Mano, kad turi būti atliktas patikrinimas, surinkta filmuota medžiaga dėl jo nurodytų pažeidimų. Nurodo, jog jis nebuvo informuotas, kam gali skųstis dėl netinkamų sąlygų.

Pareiškėjas pateikė atsikirtimą skundui papildyti, kuriame nurodo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos higienos normos HN 76:201014, 22, 23, 24, 28, 62 punktų nuostatas ir teigia, kad Tauragės AVPK jų nesilaikė. Pažymi, jog byloje nebuvo nuotraukų kaip atrodo patalpos, kuriose pareiškėjas buvo.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Tauragės AVPK, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 93–96) prašo apeliacinį skundą atmesti.

Nurodo, kad Tauragės AVPK Operatyvaus valdymo skyriaus areštinės viršininkas 2015 m. vasario 17 d. pateikė tarnybinį pranešimą Nr. 85-PR2-3139, kuris surašytas teisingai, duomenys neišgalvoti, jame nurodyti kamerų plotai nesutampa su pareiškėjo nurodytais skaičiais. Pažymi, jog pareiškėjas skundžia Tauragės AVPK pareigūnų veiksmus, todėl atsiliepimą į pareiškėjo skundą turėjo surašyti būtent Tauragės AVPK. Areštinė yra tikrinama Tauragės visuomenės sveikatos centro, nes yra centro aptarnaujamoje teritorijoje. Pažymi, jog areštinėje yra periodiškai atliekami Tauragės visuomenės sveikatos centro patikrinimai, rasti neesminiai trūkumai yra nedelsiant pašalinami. Pareiškėjo skunde išsakyti nusiskundimai yra nepagrįsti ir teisiškai įrodymais nepatvirtinti. Jis nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių patirtą žalą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjui, jo teigimu, padarytos jį laikant Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje netinkamomis sąlygomis, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjas 9 dienas iš 20 dienų buvo laikomas Tauragės AVPK areštinės kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas (3,28 kv. m) buvo nežymiai mažesnis nei nustatyta teisės aktuose minimali gyvenamojo ploto norma (3,6 kv. m), nusprendė pripažinti, jog laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 3 d. iki 2014 m. birželio 5 d. ir nuo 2014 m. gruodžio 2 d. iki 2014 m. gruodžio 9 d. buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas (teisės aktais reglamentuotą vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamosios patalpos plotą), o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

Visų pirma, apeliaciniame skunde pareiškėjas, be kita ko, prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Šiuo aspektu pažymėtina, jog ABTĮ 137 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. ABTĮ 138 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka iš esmės nemotyvavo. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, nes bylos proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Atsižvelgiant į tai, minėtas pareiškėjo prašymas atmestinas ir byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pažymi, kad pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Tauragės AVPK veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo skunde prašomą atlyginti neturtinę žalą kildino iš to, kad kamerose vienam asmeniui tenkantis plotas buvo mažesnis nei teisės aktais nustatytas minimalus, jose (kameroje) buvo šalta, drėgna, trūko oro, tamsu, nebuvo ventiliacijos, buvo graužikų, ant sienų buvo pelėsio ir grybelio, tualetas nebuvo švarus, jame nebuvo galima užsirakinti, tiekiamas maistas neatitiko nustatytų reikalavimų.

Pažymėtina, kad tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas, skaičiuodami, ar Tauragės AVPK areštinės kameroje, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, jam tenkantis plotas atitiko teisės aktais nustatytus reikalavimus, nepagrįstai vadovavosi Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nuostatomis, kadangi šio akto nuostatos taikomos tardymo izoliatoriams ir areštinėms, kuriose vykdoma arešto bausmė. Teritorinių policijos įstaigų areštinėse policijos uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką nustato Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. Nr. 5-V-356 įsakymu patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės, kurių 80 punktas nustato, kad policijos areštinių kamerose turi būti užtikrintos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatytus sanitarijos ir higienos reikalavimus. Vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kvadratiniai metrai (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas).

Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyriaus areštinės viršininko T. M. 2015 m. vasario 17 d. tarnybiniame pranešime (b. l. 17) nurodyta, kad Ž. R. Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje buvo laikomas antroje kameroje, kurios plotas 13,12 kv. m, nuo 2014 m. balandžio 16 d. iki 2014 m. balandžio 18 d. kartu su dar dviem asmenimis, nuo 2014 m. birželio 3 d. iki 2014 m. birželio 5 d. – su trimis asmenimis, nuo 2014 m. spalio 5 d. iki 2014 m. spalio 14 d. – su dviem asmenimis, nuo 2014 m. gruodžio 2 d. iki 2014 m. gruodžio 9 d. – su trimis asmenimis. Be to, iš atsakovo pateiktos areštinės plano kopijos (b. l. 97) matyti, kad nurodytas kameros Nr. 2 plotas – 13,12 kv. m – yra apskaičiuotas į kameros plotą įtraukus ir sanitarinį mazgą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog ne 9 dienas, kaip kad buvo nurodęs pirmosios instancijos teismas, o visas 20 dienų pareiškėjas buvo laikomas Tauragės AVPK areštinės kameroje, kurioje vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų.

Pažymėtina, jog 2015 m. vasario 11 d. patikrinimo akte Nr. AK-1 nurodyta, kad policijos areštinėje nustačius graužikų (pelės) ir buitinių parazitų (blusos), organizuojamas profilaktinis aplinkos kenksmingumo pašalinimas (dezinsekcija, deratizacija), kurį atlieka UAB „Rudagys“, turintis visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Informacija apie profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą registruojama teritorinėse policijos įstaigose nustatyta tvarka (Tauragės AVPK areštinės graužikų ir vabzdžių kontrolės darbų atlikimo žurnale). Paskutinė areštinės apžiūra atlikta 2014 m. sausio 24 d., kenkėjų nepastebėta. 2014 m. lapkričio 17 d. patikrinimo akte Nr. AK-159 nurodyta, jog Tauragės AVPK areštinės kamerose įrengti sanitariniai mazgai, kurie atskirti nuo gyvenamosios paskirties ploto 120 cm aukščio pertvara, sanitariniuose mazguose įrengta šalto vandens tiekimo sistema, yra unitazas, praustuvė, veidrodis. Areštinės patalpų ir sanitarinių mazgų dezinfekcijai naudojamas biocidas „Žaibas“. HN 37:2009 20 punkte nurodyta, kad policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą patalpų oro šalinimo sistemą. HN 37:2009 53 punkte nurodyta, jog policijos areštinėje neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui policijos areštinių administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją), kurį teisės akto nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Informacija apie profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą registruojama teritorinėse policijos įstaigose nustatyta tvarka. Taigi, į bylą pateikti patikrinimo aktai paneigia pareiškėjo teiginius dėl graužikų buvimo areštinėje, sanitarinio mazgo netinkamo įrengimo, švaros trūkumo jame.

Be to, 2014 m. lapkričio 17 d. patikrinimo akte Nr. AK-159 nurodyta, kad policijos areštinėse laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu kamerose. Tam tikslui jie aprūpinami švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi. Kamerų valymui naudojami kibirai, šluotos pažymėti. Tualetų valymui naudojamas atskiras inventorius. Taigi, pareiškėjo teiginiai dėl dulkių, šiukšlių taip pat nepagrįsti.

Pareiškėjo teiginius dėl netinkamo maitinimo paneigia byloje esanti 2013 m. kovo 27 d. Viešojo pirkimo Areštinėje laikomų asmenų maitinimo paslaugų pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 85-4-ST2-17 (b. l. 19–22), UAB „Girupis“ valgiaraštis (b. l. 23–24). Be to, 2014 m. vasario 11 d. patikrinimo akte Nr. AK-1 nurodyta, jog, patikrinus valgiaraščius, nustatyta, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims patiekiamas maistas sudaro 2 384 kcal, kas atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtintas Fiziologines mitybos normas nedirbantiems vyrams, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose.

Pasisakant dėl kitų pareiškėjo teiginių dėl netinkamų laikymo sąlygų, atkreiptinas dėmesys į įrodinėjimo ypatumus viešosios deliktinės atsakomybės, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, bylose, kurie ne kartą akcentuoti tiek nacionalinių teismų, tiek EŽTT praktikoje: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013 ir kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013).

Šiuo atveju pareiškėjas tik apibendrintai nurodė, kad kameroje šalta, drėgna, trūksta oro, tamsu. Į bylą pateiktuose patikrinimo aktuose pasisakyta dėl šių higienos normų atitikties kitose kamerose nei kurioje buvo laikomas pareiškėjas, tačiau juose nėra konstatuota pažeidimų kameroje Nr. 2. Nėra duomenų, jog pareiškėjo buvimo Tauragės AVPK laikotarpiu būtų atliktas patikrinimas dėl laikymo sąlygų atitikties HN 37:2009 normoms būtent kameroje Nr. 2. Pats pareiškėjas galėjo skųstis Tauragės visuomenės sveikatos centrui dėl higienos normų pažeidimo, kas lemtų patikrinimo atlikimą dėl sąlygų konkrečiai pareiškėjo kameroje, tačiau nėra duomenų, kad jis tai būtų daręs. Pareiškėjas nepagrindė, kad būtų negalėjęs teikti skundo Tauragės visuomenės sveikatos centrui. Iš teismo procesinių dokumentų turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, laikydamasis ABTĮ nuostatų, ištyrė ir įvertino visus byloje pateiktus reikšmingus įrodymus, jo padarytos išvados, su kuriomis teisėjų kolegija nesutikti neturi pagrindo, pagrįstos minėtų įrodymų visumos vertinimu. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuos pareiškėjo teiginius atmetė kaip neįrodytus.

Pareiškėjas ir apeliaciniame skunde nurodo tik bendro pobūdžio nusiskundimus dėl laikymo sąlygų Tauragės AVPK areštinėje, tačiau nenurodo, kokie duomenys šiuos jo teiginius galėtų pagrįsti. Pareiškėjas abejonės  dėl to, kad patikrinimus atliko Tauragės visuomenės sveikatos centro, o ne kito miesto visuomenės sveikatos centro darbuotojai, niekuo nepagrįstos: Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2012 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. V-144 patvirtintų Tauragės visuomenės sveikatos centro nuostatų 1 punkte įtvirtinta, jog Tauragės visuomenės sveikatos centras veikia Tauragės apskrityje. Taigi, tikrinti Tauragės AVPK areštinę ir turėjo būtent Tauragės, o ne kitoje apskrityje veikiantis visuomenės sveikatos centras.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nepagrįstai teigia, kad pareiškėjo argumentai turėjo būti analizuojami su kitomis institucijomis, o ne su Tauragės AVPK. ABTĮ 72 straipsnyje nustatyta, kad teismo pirmininkas ar teisėjas nusiunčia atsakovui skundo (prašymo) nuorašą (skaitmeninę kopiją), o reikiamais atvejais – ir pridėtų prie jo dokumentų nuorašus (skaitmenines kopijas), taip pat nustato terminą, per kurį atsakovas raštu privalo pateikti teismui savo atsiliepimą į skundą (prašymą) ir pateikti tiek atsiliepimo nuorašų, kiek yra byloje pareiškėjų. Nagrinėjamoje administracinėje byloje atsakovas yra Lietuvos valstybė, kurią pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1054 3.23 punkto nuostatas atstovauja Tauragės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas. Be to, pareiškėjas turi teisę pasirinkti (paskirti) savo, o ne kitos šalies atstovą.

Taip pat pažymėtina, jog pareiškėjas pateikė 2015 m. gruodžio 3 d. atsikirtimą, kuriame papildomai nurodė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos higienos normos HN 76:2010 14, 22, 23, 24, 28, 62 punktų nuostatas ir teigė, jog atsakovas jų nesilaikė; skundėsi dėl neteikiamų sveikatos priežiūros paslaugų. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas, todėl proceso dalyvis apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo pagrindo, suformuluoto ir išnagrinėto pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą patikrina tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme (ABTĮ 53 str. 3 d., 130 str. 6 d., 138 str. 2 ir 3 d.). Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo atsikirtime nurodomos naujos aplinkybės galėjo ir turėjo būti nurodytos skunde pirmosios instancijos teismui. Priežasčių, kodėl šių aplinkybių nenurodė pirmosios instancijos teismui, pareiškėjas nenurodė, todėl faktinių aplinkybių, kurios nebuvo nurodytos skunde ir kuriomis pareiškėjas grindžia jam padarytos neturtinės žalos atsiradimą ir jos dydį, teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, nevertina.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į nagrinėjamo pažeidimo trukmę, pobūdį, konstatuotus neteisėtus veiksmus, nėra pagrindo apsiriboti teisės pažeidimo pripažinimu kaip pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Šiuo atveju vien pažeidimo pripažinimas negali būti pripažinta pakankama satisfakcija ir nepagrįstai pirmosios instancijos teismas nesprendė dėl pareiškėjui priteistino neturtinės žalos dydžio. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytas kalinimo perpildytoje gyvenamojoje patalpoje laikotarpis bei pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto norma sukėlė pareiškėjui diskomfortą ir psichologinę kančią, be to, toks perpildymas iš dalies trukdė naudotis privatumu kasdieniniame gyvenime. Atitinkamai, manytina, jog tokia įvardinta patirtos žalos atlyginimo forma neatlygintų pareiškėjo patirtos žalos ir žalos kompensavimas iš esmės taptų iliuzinis. Taigi vien pažeidimo pripažinimo, įvertinus jo trukmę ir mastą, atsižvelgus į nurodytus argumentus, nepakanka pažeistai teisei apginti.

Kiek tai susiję su konkrečiu pareiškėjui priteistinu neturtinės žalos dydžiu, teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo.

Teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją (šiai bylai aktualiu laikotarpiu (nuo 2014 m. balandžio 16 d. iki 2014 m. gruodžio 9 d.) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 patvirtinta 1 000 Lt minimali mėnesinė alga, o 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. 972 patvirtinta minimali mėnesinė alga – 1 035 Lt nuo 2014 m. spalio 1 d. ir 300 Eur nuo 2015 m. sausio 1 d.); pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (už kiekvieną praleistą dieną kalint areštinės kamerose teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis priteisiama apie 7 eurus (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2207/2014; 2015 m. liepos 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2277-520/2015)), kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Respublikos teismų praktiką, valstybės socialines ir ekonomines sąlygas, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimų mastą, šių pažeidimų trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, mano, kad nėra pagrindo laikyti, jog pareiškėjui padaryta skriauda yra tokia, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, t. y. 12 000 Eur, ir dėl pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti nustatytina 140 Eur suma.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 140 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo Ž. R. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 13 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui Ž. R. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 140 Eur (vieną šimtą keturiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 13 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

                                                        Veslava Ruskan