Civilinė byla Nr. 2A-188-236/2016

              Procesinio sprendimo kategorija 2.5.11.4; 2.5.10.2

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. liepos 7 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų  Rasos Gudžiūnienės, Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijos Tamošiūnienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka nagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės viešosios įstaigos Vilniaus miesto klinikinės ligoninės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 2 d. (sprendime nurodyta - 2014 m. birželio 2 d.) sprendimo ir atsakovo H. U. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 18 d. nutarties, kuria atmestas atsakovo H. U. prašymas dėl papildomo sprendimo priėmimo, civilinėje byloje Nr. 2-2337-653/2015 pagal ieškovės viešosios įstaigos Vilniaus miesto klinikinės ligoninės ieškinį atsakovui H. U. (trečiasis asmuo atsakovo pusėje uždaroji akcinė bendrovė „Roche Lietuva“) dėl žalos atlyginimo.

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė VšĮ Vilniaus miesto klinikinė ligoninė kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui H. U., prašydama priteisti iš atsakovo 240 015,01 Lt žalos atlyginimo, 5 proc. metines procesines palūkanas.

Ieškovė nurodė, kad 2013 m. balandžio mėn. sugedo ieškovės naudotas hematologinis analizotorius Sysmez XT-2000i. Tam, kad nesutriktų medicininių paslaugų teikimas, ieškovė 2013 m. balandžio 17 d. , atstovaujama H. U., ir UAB „Roche Lietuva“ sudarė panaudos sutartį, pagal kurią UAB „Roche Lietuva“ perdavė ieškovei neatlygintinai naudotis ir valdyti atitinkamus įrenginius. Vėliau, atlikus viešojo pirkimo procedūras, 2014 m. sausio 3 d. VšĮ Vilniaus miesto klinikinė ligoninė su UAB „Roche Lietuva“ sudarė prekių viešojo pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią buvo įsigytos prekės, reagentai, skirti teikti medicinines paslaugas, naudojant būtent UAB „Roche Lietuva“ pagal panaudos sutartį ieškovei perduotą įrangą.

Ieškovės teigimu, atsakovas, kaip ieškovės vadovas, sudarydamas panaudos sutartį su trečiuoju asmeniu UAB „Roche Lietuva“, priėmė ieškovei akivaizdžiai nuostolingą sprendimą, neužtikrino racionalaus lėšų panaudojimo, viešojo pirkimo tvarkos laikymosi. Panaudos sutarties pagrindu naudojami įrenginiai veikia tik išimtinai su trečiojo asmens UAB „Roche Lietuva“ reagentais (į reagentų kainą įeina ir naudojimosi įrenginiu kaina). Dėl to paskelbus reagentų ir kitų prekių pirkimo konkursą, jame dalyvavo tik UAB „Roche Lietuva“.

Ieškovė pažymėjo, kad atlikus apklausą ir tyrimą, paaiškėjo, kad analogiškais įrenginiais ir reagentais prekiaujančio juridinio asmens UAB „Interlux“, kuris negalėjo dalyvauti konkurse, ir UAB „Roche Lietuva“ kainų skirtumas yra 240 015,01 Lt. Šiuo kainų skirtumu  ieškovė grindė patirtą žalą, kurios, ieškovės teigimu, buvo galima išvengti atsakovui užtikrinus visų tiekėjų dalyvavimą viešajame pirkime.

Ieškovė nurodė, kad UAB „Interlux“ konkurse nedalyvavo, nes jos reagentai neatitiko naudojamo pagal panaudos sutartį įrenginio.

Ieškovė taip pat nurodė, kad neginčijo panaudos sutarties, nes sutarties nutraukimas sutrikdytų medicininių paslaugų teikimą.

           Atsakovas H. U. prašė ieškinį atmesti ir nurodė, kad panaudos sutartis neatlygintinė, todėl ieškovė dėl jos neigiamų turtinių padarinių nepatyrė.

Atsakovas pažymėjo, kad panaudos sutarčiai sudaryti nereikėjo vykdyti viešojo pirkimo procedūrų (Sveikatos apsaugos ministro 2012 m. sausio 12 d. įsakymu Nr. V-17 patvirtintos Klinikinių laboratorinių tyrimų kokybės gerinimo programos 20 p.). Kadangi panaudos sutartis nėra nutraukta, atsakovas laikė, šį sandorį teisėtu ir naudingu įstaigai. Atsakovo teigimu, panaudos sutartis buvo sudaryta, siekiant užtikrinti nepertraukiamą paslaugų teikimą, sugedus iki tol naudojamam aparatui.

Trečiasis asmuo UAB „Roche Lietuva“ ieškinį prašė atmesti. Nurodė, kad ir pagal           UAB „Interlux“ pasiūlymą jo įgyvendinimui ieškovė turėtų panaudos sutarčių pagrindu perimti šiam juridiniam asmeniui priklausančią įrangą, t.y. situacija nebūtų priešinga esamai – ieškovė skelbtų konkursą reagentų, skirtų naudojimui su UAB „Interlux“ įranga, pirkimą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. birželio 2 d. sprendimu (sprendime nurodyta - 2014 m. birželio 2 d.) nusprendė ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovės VšĮ Vilniaus miesto klinikinės ligoninės trečiojo asmens UAB „Roche Lietuva“ naudai 1 800 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Teismas nurodė, kad ieškinio reikalavimas taikyti civilinę atsakomybę tenkinamas tik nustačius visas būtinas sąlygas: žalą (nuostolius), neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, kaltę.

Teismas nustatė, jog ieškovė ieškinį reiškė dėl tiesioginių išlaidų, patirtų įsigijus brangesnes prekes, tačiau, teismo vertinimu, ieškovė neįrodė žalos padarymo fakto, todėl teismas sprendė, jog civilinė atsakomybė atsakovui netaikytina.

Teismas nustatė, kad konkurse reagentų pirkimo dalyje dalyvavo tik vienas tiekėjas – UAB „Roche Lietuva“. 

Teismas pažymėjo, jog UAB „Roche Lietuva“ nėra vienintelis tiekėjas, galintis prekiauti pagal panaudos sutartį naudojamai įrangai reikiamais reagentais, tačiau kiti tiekėjai nedalyvavo. Teismas nurodė, jog byloje nėra duomenų apie kito tiekėjo UAB „Interlux“ komercinio pasiūlymo egzistavimą pirkimo metu, nėra duomenų apie tai, kad kiti teikėjai realiai ketino pateikti ne konkretaus tipo, bet lygiaverčius pigesnius pasiūlymus (Viešųjų pirkimų įstatymo 25 str. 4 d.).

Teismas pažymėjo, jog ieškovės atstovė R. P., Laboratorijos su transfuziologijos tarnybos vedėja, kurios darbas yra tiesiogiai susijęs su atitinkamų medicininių paslaugų teikimu, paaiškino, jog UAB „Interlux“ siūloma įranga yra nelygiavertė, padėvėta, netinkama.

Teismas ieškovės į bylą pateiktą UAB „Interlux“ pasiūlymą vertino kaip neturintį įrodomosios vertės, neįrodantį nei realios ieškovės galimybės įsigyti prekes mažesnėmis kainomis, nei pasiūlymo atitikimo ieškovės poreikius, nei aplinkybės, kad toks šio tiekėjo pasiūlymas realiai egzistavo.

Teismas svarbia aplinkybe laikė tai, jog ieškovė iki šiol savo valia tęsia sutartinius santykius su UAB „Roche Lietuva“ ir nesinaudoja galimybe nutraukti panaudos sutartį.

Teismo vertinimu, byloje neįrodyta, kad pasikeitus ieškovės vadovui, buvo imtasi veiksmų pakeisti situaciją, kuri, ieškovės teigimu, buvo akivaizdžiai ekonomiškai nenaudinga.

Teismas pažymėjo, jog byloje nepaneigti atsakovo argumentai, kad 2014 m. buvo organizuotas konkursas tomis pačiomis sąlygomis, taip patvirtinant ankstesnius veiksmus, iš kurių byloje kildinama žala. Be to, ieškovė pripažino, kad tokia panaudos sutarčių sudarymo praktika buvo taikoma ir kitose įstaigose iki nebuvo gauta Viešųjų pirkimų tarnybos konsultacija.

Atsakovas H. U. 2015 m. birželio 23 d. pateikė prašymą dėl papildomo teismo sprendimo priėmimo, priteisiant iš ieškovės atsakovui 2 242,82 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. birželio 29 d. nutartimi nutarė atmesti atsakovo prašymą dėl papildomo sprendimo priėmimo. Lietuvos apeliacinio teismas 2015 m. gruodžio 8 d. nutartimi nutarė Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 29 d. nutartį panaikinti ir perduoti papildomo sprendimo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

              Vilniaus apygardos teismas 2016 m. kovo 18 d. nutartimi nutarė atmesti atsakovo H. U. prašymą dėl papildomo sprendimo priėmimo.

              Teismas nustatė, kad atsakovas atsiliepimu be kitų reikalavimų, reikalavo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Dėl laiku negalėjimo pateikti patirtas bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių dokumentų atsakovas nurodo dvi priežastis: 1) sąskaitų jis negalėjo apmokėti dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių; 2) 2015 m. gegužės 29 d. sąskaita faktūra už atsakovui suteiktas paslaugas paskutinio teismo posėdžio metu dar nebuvo išrašyta. Papildomai nurodė, kad sąskaitos už suteiktas paslaugas išrašomos paskutinę mėnesio darbo dieną.

              Teismas pagal bylos duomenis taip pat nustatė, jog atsakovas sprendimo priėmimo dieną teismui nebuvo pateikęs įrodymų, patvirtinančių patirtas bylinėjimosi išlaidas. Teismas pažymėjo, jog šias išlaidas atsakovas faktiškai patyrė jau po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, t. y. 2015 m. birželio 17 d. ir 2015 m. birželio 22 d.

              Teismas atsakovo argumentus, jog jis sąskaitų negalėjo apmokėti dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, vertino kritiškai, kadangi atsakovas nenurodė, kaip ši aplinkybė įtakojo jo galimybes apmokėti sąskaitas už suteiktas teisines paslaugas. Be to, teismui priėmus sprendimą ieškinį atmesti, klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo sprendžiamas nebuvo ir jos liko galioti.

              Teismas nurodė, jog, atsakovo teigimu, 2015 m. gegužės 29 d. sąskaita faktūra už atsakovui suteiktas paslaugas paskutinio teismo posėdžio metu dar nebuvo išrašyta, sąskaitos už suteiktas paslaugas išrašomos paskutinę mėnesio darbo dieną, tačiau teismas pažymėjo, jog atsakovas nepateikė duomenų apie tokį susitarimą tarp ieškovo ir jo atstovo (CPK 178 str.).

              Teismo vertinimu, byloje esantis sutarties dėl teisinių paslaugų teikimo išrašas nepagrindė atsakovo nurodytos aplinkybės. Kita vertus, tokio pobūdžio susitarimai tarp atsakovo ir jo atstovo, nedaro įtakos teismams sprendžiant bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimus, kadangi CPK 98 straipsnio 1 dalies nuostatos, kad advokato ar advokato padėjėjo pagalbos išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas jas priteisti ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, gali būti netaikomos, nustačius reikšmingas aplinkybes, įrodančias, kad asmuo neturėjo galimybės pateikti prašymo dėl atstovavimo išlaidų ir jų dydį pagrindžiančių įrodymų iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos. Nagrinėjamu atveju atsakovui ne tik kad nebuvo kliūčių pateikti minėtus dokumentus, buvo žinoma apie sprendimo paskelbimo datą ir laiką, bet prašomos priteisti išlaidos net nebuvo patirtos iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį/ atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Ieškovė VšĮ Vilniaus miesto klinikinė ligoninė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 2 d. sprendimą ir priimti naują – ieškinį tenkinti bei priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde nurodo šiuos argumentus:

1. Pirmosios instancijos teismas neaiškino ir neanalizavo, kodėl panaudai buvo pasirinkti išimtinai UAB „Roche Lietuva“ siūlomi hematologiniai analizatoriai, nors būtent šis atsakovo sprendimas ir sąlygojo tolimesnius „Diagnostikos reagentų, laboratorinių priemonių ir serumų pirkimo“ (toliau - pirkimas) pažeidimus. Sudarydamas panaudos sutartį, tuo metu perkančiosios organizacijos direktoriaus pareigas ėjęs atsakovas neįsitikino, ar panaudos sutarties sudarymas nesukels kliūčių vykdyti pirkimą, ar nepažeis VPĮ nuostatų;
2. Nagrinėjamu atveju buvo pažeistas tiekėjų lygiateisiškumo principas, kadangi dėl  diskriminuojančio kriterijaus pirkimo dalyse Nr. 3, 4, 5, 10, 55 ir 77 galėjo dalyvauti tik vienintelis tiekėjas UAB „Roshe Lietuva“. Ieškovės teigimu, tokia situacija susidarė dėl to, kad atsakovui sudarius panaudos sutartį, atsižvelgiant į įrenginių techninius parametrus, tik išimtinai šio tiekėjo reagentai tiko panaudos sutarties pagrindu valdomiems įrenginiams. Šias aplinkybes patvirtina į bylą pateiktos hematologinio analizatoriaus XN-1000 naudojimosi instrukcijos 5.1. punktas;
3. Pirmosios instancijos teismas neatliko realios ginčijamų teisinių santykių ir pateiktų rašytinių įrodymų analizės, visapusiškai neįvertino įrodymų. Nors teismas sprendė, kad nėra įrodymų, jog buvo imtasi priemonių situacijai pakeisti, byloje yra įrodyta, kad 2015 m. sausio 19 d. VšĮ Vilniaus miesto klinikinės ligoninės Viešųjų pirkimų komisijai nustačius viešojo pirkimo pažeidimus, buvo nuspręsta perkant klinikinės chemijos, šlapimo, hormonų ir hematologinių tyrimų reagentus, viešojo pirkimo sąlygose numatyti reikalavimą įsigyti visą prekių ir paslaugų komplektą, tokiu būdu užtikrinant kuo didesnį tiekėjų konkurencingumą ir sklandų viešųjų pirkimų principų įgyvendinimą;
4. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino ieškovės galimybes nutraukti panaudos sutartį. Panaudos sutarties pagrindu valdomi įrenginiai yra naudojami kasdienėje ieškovės veikloje, todėl nebuvo galimybės staiga nutraukti panaudos sutartį;
5. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė Viešųjų pirkimų tarnybos išaiškinimus, teismas sprendė technikinius ir medicininius klausimus nepasitelkęs ekspertų;
6. Nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad UAB „Interlux“ komercinis pasiūlymas nepatvirtina realios ieškovės galimybės įsigyti prekes mažesnėmis kainomis, t.y. nepatvirtina, jog ieškovė patyrė žalą. Teismas nepagrįstai UAB „Interlux“ komercinį pasiūlymą palygino su viešojo pirkimo pasiūlymu.  UAB „Interlux“ pasiūlymas yra komercinio pobūdžio, teikiamas visiems potencialiems UAB „Interlux“ klientams, siekiant informuoti juos apie UAB „Interlux“ teikiamas medicinos diagnostikos diegimo paslaugas ir produktus, kurie gali būti įsigyjami viešojo pirkimo būdu;
7. Ieškinyje nurodyta žala nustatytina palyginus analogiškais panaudos sutartyje nurodytais įrenginiais ir reagentais prekiaujančio UAB „Interlux“ ženkliai mažesnes kainas su tiekėjo UAB „Roche Lietuva“ pateiktomis kainomis;
8. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš ieškovės priteisė 1 800 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Atsakovas H. U. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinio skundo netenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodo šiuos atsikirtimus:

1. Byloje neįrodytos atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos, todėl ieškinio dėl žalos atlyginimo tenkinimas negalimas. Žalos ieškovei neįrodo tariamas UAB „Interlux“ pasiūlymas, kuris ieškovei dar vadovaujant H. U. apskritai nebuvo gautas;
2. Pirkimas buvo atliktas teisėtai, laikantis Sveikatos apsaugos ministro 2012-01-12 įsakymu Nr. V-17 patvirtintoje Klinikinių laboratorijų tyrimų kokybės gerinimo programoje įtvirtintų rekomendacijų, ir nei vienas potencialus dalyvis dėl jo neteikė pretenzijų, kas rodo, jog potencialūs tiekėjai nemanė, jog jų galimybės dalyvauti pirkime kažkaip neteisėtai ribojamos. Analogiškas pirkimas (Pirkimas Nr. 156752) buvo atliktas 2014 metais, ieškovei jau vadovaujant N. M., kuris ir inicijuoja ieškinį, galimai siekdamas užkirsti kelią į pareigas, iš kurių neteisėtai buvo atleistas, grįžti atsakovui H. U.;
3. Panaudos sutartis atitiko ieškovės interesus. Ilgametė ieškovės darbuotoja R. P. patvirtino, kad ieškovei per brangu pirkti įrenginį, kuris vystantis technologijoms, greitai pasensta ir racionaliau jį naudoti ne nuosavybės teise;
4. Ieškovė nėra įsipareigojus užsakyti kokį nors reagentų kiekį, todėl, jeigu mano, kad dabartinė panaudos sutartis žalinga, gali jos nebetęsti;
5. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-2416-803/2015, kuria H. U. grąžintas į darbą į ieškovės vadovo pareigas įsiteisėjo priėmimo dieną, taigi buvęs vadovas N. M. 2015 m. birželio 30 d. nebeturėjo teisės pasirašyti ieškovės apeliacinio skundo šioje byloje.

Trečiasis asmuo UAB „Roche Lietuva“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinio skundo netenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodo šiuos atsikirtimus:

1. Konkurso būdu vykdytame pirkime be trečiojo asmens nenorėjo dalyvauti nė vienas kitas tiekėjas. Potencialūs tiekėjai neginčijo pirkimo sąlygų;
2. Perkančioji organizacija neturi teisės atmesti tiekėjo pasiūlymo, kuris yra lygiavertis nurodytoms paskelbtoje techninėje specifikacijoje, tačiau tokių lygiaverčių pasiūlymų pirkime nebuvo teikiama;
3. Panaudos sutarties sudarymas su UAB „Roche Lietuva“ yra teisėtas ir nepažeidė ieškovės interesų bei juos tenkino – užtikrino nepertraukiamą paslaugų teikimą;
4. Ieškovės nenurodomi Viešųjų pirkimų tarnybos išaiškinimai teismui neprivalomi;
5. Byloje nebuvo reikalinga skirti ekspertizės;
6. UAB „Interlux“ pasiūlymas nebuvo teiktas konkursui, yra nepasirašytas, konkurso metu jau nebegaliojo, todėl ne tik kad yra nesusijęs su byla, bet ir nepagrindžia ieškovės nurodomos žalos;
7. UAB „Interlux“ pasiūlymas visiems klientams dar nereiškia, kad tokią kainą įmonė būtų siūliusi ir pirkime, be to, kaina galėjo būti neįprastai maža, dėl ko būtų reikėję ją pagrįsti (VPĮ 40 str. 1 d.);
8. Ieškovės darbuotoja, laboratorijos vedėja, 2015 m. gegužės 11 d. teismo posėdyje nurodė, kad UAB „Interlux“ komerciniame pasiūlyme nurodyta įranga nėra tinkama ieškovei ir ji negalėtų naudoti jos savo veikloje;
9. Trečiajam asmeniui priteista bylinėjimosi atlyginimo išlaidų suma atitinka rekomenduojamus priteisti dydžius.

Atsakovas H. U. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 18 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – tenkinti atsakovo prašymą ir priimti papildomą sprendimą – priteisti iš ieškovės atsakovui 2 242,82 Eur bylinėjimosi išlaidų. Nurodo, kad priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, atsakovas objektyviai negalėjo pateikti bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių įrodymų iki paskutiniojo teismo posėdžio, nes viena sąskaita nebuvo apmokėta dėl byloje taikyto atsakovo turto arešto, o kita nebuvo išrašyta apskritai. Už paskutiniame teismo posėdyje suteiktas teisines paslaugas sąskaita iš anksto negalėjo būti išrašyta, nes tiksliai nebuvo žinoma jų apimtis.

Ieškovė VšĮ Vilniaus miesto klinikinė ligoninė atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti, Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 18 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, jog nagrinėjamu atveju neegzistavo reikšmingos aplinkybės, įrodančios, jog atsakovas neturėjo galimybės pateikti prašymo dėl atstovavimo išlaidų ir jų dydį pagrindžiančių įrodymų iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos.

Trečiasis asmuo UAB „Roche Lietuva“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo skundą nagrinėti teismo nuožiūra.

Lietuvos apeliaciniame teisme 2015 m. spalio 13 d. gautas atsakovo prašymas dėl papildomų įrodymų priėmimo į bylą. 

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Teisėjų kolegija pagal pirmosios instancijos teismo posėdžių protokolus, byloje dalyvaujančių asmenų procesinius dokumentus ir kitus bylos duomenis sprendžia, kad apeliaciniu skundu skundžiamas Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 2 d. sprendimas. Teisėjų kolegija laiko ir nutartyje nurodo bei sprendžia dėl apeliaciniu skundu skundžiamo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 2 d. sprendimo. CPK 276 straipsnis reglamentuoja rašymo apsirikimų sprendime ištaisymą.

Ieškovės VšĮ Vilniaus miesto klinikinės ligoninės apeliacinis skundas ir atsakovo H. U. atskirasis skundas atmestini, Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 2 d. sprendimas ir Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 18 d. nutartis paliktini nepakeisti.

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. CPK 320 straipsnio 2 dalis numato, kad neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės VšĮ Vilniaus miesto klinikinės ligoninės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 2 d. sprendimo ir atsakovo H. U. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-2337-653/2015, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir absoliučių pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų nėra.

Dėl ieškovės VšĮ Vilniaus miesto klinikinės ligoninės apeliacinio skundo 

Dėl papildomų įrodymų priėmimo į bylą

Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 314 straipsnyje nustatyta, jog apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Atsakovas H. U. pateikė prašymą dėl papildomų įrodymų priėmimo į bylą (2015 m. liepos 3 d. VšĮ Vilniaus miesto klinikinės ligoninės vyr. slaugos administratorės R. S. paaiškinimo kopija, 2014 m. birželio 19 d. VšĮ Vilniaus miesto klinikinės ligoninės administracijos posėdžio protokolo Nr. V2-9 ir dalyvių sąrašo kopija), kuriuos prašo priimti į bylą. Kiti byloje dalyvaujantys asmenys, turėdami galimybę susipažinti su prašymu ir prašymu teikiamais įrodymais, pastabų ir nuomonės dėl tokio prašymo nepareiškė. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 314 straipsniu, pateiktus papildomus įrodymus priima į bylą bei vertina.

Dėl įrodymų vertinimo ir turinčių reikšmės bylai aplinkybių nustatymo

Vertinant apeliacinio skundo argumentus, susijusius su tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymus reglamentuojančias procesines teisės normas, neatliko realios ginčijamų teisinių santykių ir pateiktų rašytinių įrodymų analizės, visapusiškai neįvertino įrodymų ir todėl padarė netinkamas išvadas, pirmiausia pasisakytina dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą. CPK 178 straipsnis nurodo, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). CPK 185 straipsnis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pažymėtina, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išvadas. Nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys, kad kasacinis teismas yra nurodęs, jog spręsdamas ginčą, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; kt.). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (tikimybių pusiausvyros principas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; kt.); teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014).

Teisėjų kolegija sprendžia, jog nepagrįsti apeliantės VšĮ Vilniaus miesto klinikinės ligoninės argumentai dėl neteisingo pirmosios instancijos teismo Viešųjų pirkimų tarnybos išaiškinimo vertinimo, kadangi Viešųjų pirkinių tarnyba detaliai nenagrinėjo ginčo aplinkybių taip, kaip jos buvo išnagrinėtos ir ištirtos pirmosios instancijos teismo, nenagrinėjo ieškovės nurodomos žalos atsiradimo ir civilinės atsakomybės klausimų, todėl jos pateiktas išaiškinimas nėra laikytinas visapusišku ir pirmosios instancijos teismas nėra saistomas jos išvadų.

Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo skirti ekspertizės, kadangi ekspertizė bylos yra skiriama tik tada, kai reikia atsakyti į kylančius klausimus, reikalaujančius specialių mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinių (CPK 212 str.). Tuo tarpu, bylos duomenys patvirtina, jog nei apeliantė VšĮ Vilniaus miesto klinikinės ligoninė, nei kiti proceso dalyviai nekėlė tokio pobūdžio klausimų.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau išdėstytą, sprendžia, kad priešingai, nei teigia apeliantė VšĮ Vilniaus miesto klinikinė ligoninė, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir nepadarė proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, klaidų, išaiškino ir teisingai nustatė turinčias bylai reikšmės aplinkybes.

Dėl žalos ir civilinės atsakomybės

Apeliantė VšĮ Vilniaus miesto klinikinė ligoninė apeliaciniame skunde nurodo, jog nagrinėjamu atveju buvo pažeistas tiekėjų lygiateisiškumo principas, kadangi dėl  diskriminuojančio kriterijaus pirkimo dalyse Nr. 3, 4, 5, 10, 55 ir 77 galėjo dalyvauti tik vienintelis tiekėjas UAB „Roshe Lietuva“, pirmosios instancijos teismas neaiškino ir neanalizavo, kodėl panaudai buvo pasirinkti išimtinai UAB „Roche Lietuva“ siūlomi hematologiniai analizatoriai, nors būtent šis atsakovo sprendimas ir sąlygojo tolimesnius „Diagnostikos reagentų, laboratorinių priemonių ir serumų pirkimo“ (toliau - pirkimas) pažeidimus. Apeliantės teigimu, sudarydamas panaudos sutartį atsakovas neįsitikino, ar panaudos sutarties sudarymas nesukels kliūčių vykdyti pirkimą ar nepažeis VPĮ nuostatų. Teisėjų kolegija laiko šiuos apeliantės argumentus nepagrįstais.

Bylos duomenys patvirtina, kad nei panaudos sutartimi, nei viešuoju pirkimu ieškovei nebuvo padaryta žala. Byloje surinkti įrodymai ir nustatytos aplinkybės paneigia ieškovės teiginius dėl ieškovei padarytos žalos.

VPĮ 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad perkančioji organizacija užtikrina, kad atliekant pirkimo procedūras ir nustatant laimėtoją būtų laikomasi lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo ir skaidrumo principų.

VPĮ 24 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad perkančioji organizacija pirkimo dokumentuose pateikia visą, išskyrus šiame įstatyme nustatytus atvejus, informaciją apie pirkimo sąlygas ir procedūras. Be to, skelbiant viešąjį pirkimą yra privalu paskelbti ir pirkimo dokumentus, vienas iš kurių yra techninė specifikacija, kurioje yra apibūdinamos perkamu prekių, paslaugų ar darbu savybės (VPĮ 24 str. 2 d. 7 p., 25 str. 1 d.). Teisėjų kolegija pažymi, jog VPĮ nuostatos suteikia teisę potencialiam konkurso dalyviui ginčyti konkurso sąlygas, kurių dalį sudaro techninė specifikacija: nesutikdamas su konkretaus sąlygomis potencialus dalyvis, visų pirma, turi teisę pateikti perkančiajai organizacijai pretenziją joje nurodydamas nesutikimo su konkurso sąlygomis motyvus ir prašymą jas pakeisti (VPĮ 94 str. 1 d.). Tuo atveju, jeigu perkančioji organizacija atmeta tokią pretenziją ar jos neišnagrinėja, potencialus pirkėjas įgyja teisę skųsti perkančiosios organizacijos veiksmus teisme (VPĮ 94 str. 1 d. ir 2 d., 95 str.). Suteikia teisę ir ginčyti pačią sudarytą pirkimo sutartį, jeigu ji prieštarauja galiojantiems teisės aktams (VPĮ 951 str.).

Nagrinėjamu atveju konkurso dalyje, kurią laimėjo UAB „Roche Lietuva“, kiti potencialūs dalyviai ieškovei lygiaverčio pasiūlymo pirkti reagentus, laboratorines priemones ir serumus kartu siūlydami neatlygintinai perduoti naudotis ir įrenginius, su kuriais gali būti naudojami siūlomi pirkti reagentai, laboratorinės priemonės ir serumai, nepateikė, taip pat neteikė ieškovei pretenzijų dėl konkurso sąlygų. Atsižvelgiant į tai, kad nė vienas iš potencialių dalyvių per VPĮ įtvirtintus terminus pretenzijų ir ieškinių dėl konkurso nepareiškė, spręstina, kad jų teisės nebuvo pažeistos ir nebuvo pagrindo ginčyti konkurso sąlygų ar procedūrų, o atsisakymas dalyvauti konkurse buvo sąlygotas intereso dalyvauti konkurse nebuvimu (CK 1.5 str.). Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, jog priešingai nei teigia apeliantė, konkursas buvo vykdomas teisėtai, neprieštaraujant galiojantiems teisės aktams, panaudos sutarties sudarymas neapribojo potencialių dalyvių galimybės dalyvauti viešajame pirkime. Teisėjų kolegija pažymi, kad minėtas konkursas nebuvo ir nėra ginčo objektu. Teisėjų kolegija sprendžia, jog nepagrįsti ir todėl atmestini apeliantės VšĮ Vilniaus miesto klinikinės ligoninės argumentai, jog   tarp apeliantės ir trečiojo asmens UAB „Roche Lietuva“ sudaryta reagentų pirkimo-pardavimo laikytina neteisėta ir taip padarė žalos. Pažymėtina, kad nurodyta viešojo pirkimo sutartis nebuvo ir nėra ginčijama įstatymo nustatyta tvarka. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė turinčias reikšmės bylos aplinkybes ir teisingai taikė teisės normas ginčo santykiams.

Teisėjų kolegija laiko nepagrįstais apeliantės argumentus, jog UAB „Interlux“ komercinis pasiūlymas patvirtina realias ieškovės galimybės įsigyti prekes mažesnėmis kainomis.

Bylos duomenys patvirtina, jog pati apeliantė VšĮ Vilniaus miesto klinikinės ligoninė pripažino UAB „Interlux“ komercinį pasiūlymą, kaip pasiūlymą, teikiamą visiems potencialiems UAB „Interlux“ klientams, siekiant informuoti juos apie UAB „Interlux“ teikiamas medicinos diagnostikos diegimo paslaugas ir produktus, kurie gali būti įsigyjami viešojo pirkimo būdu. Be to, minėtas pasiūlymas nėra pasirašytas ir patvirtintas antspaudu, todėl nėra laikytinas dokumentu, galinčiu patvirtinti arba paneigti kokias nors aplinkybes (CPK 177 str.). UAB „Interlux“ komercinis pasiūlymas buvo paruoštas 2013 m. balandžio mėn.,  galiojo 45 d. (t. 1, b. l. 36-46), tuo tarpu, konkursas buvo paskelbtas 2013 m. spalio 9 d., todėl minėtas konkurso pasiūlymas konkurso paskelbimo metu laikytinas negaliojančiu ir neturinčiu reikšmės. Be to, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad UAB „Interlux“ komercinis pasiūlymas ir jame nurodyti duomenys yra susiję su konkursu, atitinka jo techninėje specifikacijoje nurodytus reikalavimus, jiems neprieštarauja.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau išdėstytą, sprendžia, jog apeliantė VšĮ Vilniaus miesto klinikinės ligoninė nepateikė nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui įrodymų, patvirtinančių, kad tuo atveju, jeigu UAB „Interlux“ būtų dalyvavusi konkurse, UAB „Interlux“ teiktina konkursui pasiūlymo kaina būtų analogiška nurodytai komerciniame pasiūlyme ir nebūtų didesnė. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai apeliantės (ieškovės) į bylą pateiktą UAB „Interlux“ pasiūlymą vertino kaip neturintį  įrodomosios vertės, neįrodantį nei realios ieškovės galimybės įsigyti prekes mažesnėmis kainomis, nei pasiūlymo atitikimo ieškovės poreikius, nei aplinkybės, kad toks šio tiekėjo pasiūlymas realiai egzistavo.

Byloje surinkti įrodymai ir nustatytos aplinkybės paneigia ieškovės nurodomą žalos atsiradimą ir dėl to civilinės atsakomybės kilimą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo pirmosios instancijos teisme

Teisėjų kolegija laiko nepagrįstais apeliantės teiginius, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš ieškovės priteisė 1 800 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Teisėjų kolegija vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo priteistos bylinėjimosi išlaidos atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų su vėlesniais pakeitimais Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (toliau – Rekomendacijos). Apeliantė nenurodė, kokias teisės normas netinkamai taikė pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą priteisti trečiojo asmens naudai bylinėjimosi išlaidas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau išdėstytą, taip pat į nagrinėjamos bylos sudėtingumą, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš ieškovės trečiajam asmeniui priteisė 1 800 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 93, 98 str.).

Dėl atsakovo H. U. atskirojo skundo

Nagrinėjamu atveju, atsakovas, nesutikdamas su skundžiam nutartimi, atskirajame  skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė jo prašymą dėl papildomo sprendimo priėmimo. Atsakovo teigimu, jis objektyviai negalėjo pateikti bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių įrodymų iki paskutiniojo teismo posėdžio, nes viena sąskaita nebuvo apmokėta dėl byloje taikyto atsakovo turto arešto, o kita nebuvo išrašyta apskritai, už paskutiniame teismo posėdyje suteiktas teisines paslaugas sąskaita iš anksto negalėjo būti išrašyta, nes tiksliai nebuvo žinoma jų apimtis.

CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.

Tokia teisės normos formuluotė implikuoja, kad nurodytos išlaidos šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, gali būti priteisiamos iš priešingos šalies, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai pateikiami iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 251 straipsnis). Taigi, turėtų išlaidų atlyginimo siekianti šalis turi pateikti ne tik prašymą dėl jų priteisimo, bet ir išlaidų dydį patvirtinančius įrodymus.

CPK 98 straipsnio 1 dalyje vartojama formuluotė  – „išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai“, neturėtų būti aiškinama taip, kad jos turinį atitiktų tik mokėjimo faktą patvirtinantys įrodymai, nevertinant teisinių paslaugų realaus suteikimo fakto ir jį bei paslaugų kainą patvirtinančių įrodymų. Išlaidų teisinei pagalbai dydis neturi būti besąlygiškai siejamas vien tik su faktiniu atsiskaitymu už advokato ar advokato padėjėjo suteiktas teisines paslaugas iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, bet turi būti siejamas su realiu šių paslaugų gavimu ir apmokėjimo už jas dydžio deklaravimu bei pagrindimu iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Priešingas aiškinimas reikštų nepagrįstą teisę į įvardytų išlaidų atlyginimą turinčios šalies teisinės padėties pabloginimą. Teisinių paslaugų realaus suteikimo faktą ir paslaugų kainą patvirtinantys įrodymai turėtų būti pakankami. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą išlaidų teisinei pagalbai apmokėti dydžio apibrėžtį teismas tarp šalių privalo paskirstyti išlaidas, patirtas už iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos realiai suteiktas teisinės pagalbos paslaugas, kai išlaidų faktą ir dydį patvirtina prie šalies prašymo priteisti išlaidas pateiktų įrodymų visuma (teisinės pagalbos teikimo sutartis, atlyginimo už atliktas teisines paslaugas dydžio paskaičiavimas ir pagrindimas (atliktų teisinių paslaugų rūšys, teisinių paslaugų kaina pagal jų rūšis ir pan.), klientui išrašytos sąskaitos faktūros, mokėjimo grynaisiais ir pavedimu dokumentai, paslaugas suteikusio asmens apmokėjimo fakto patvirtinimas teisme ir kt.).

Kita vertus, Advokatūros įstatymas ir kiti teisės aktai neriboja kliento ir advokato teisės susitarti dėl atsiskaitymo už paslaugas tvarkos ir terminų, taip pat leidžiami vadinamieji pacta de quota litis susitarimai, pagal kuriuos advokato užmokesčio dydis gali priklausyti nuo bylos baigties (Advokatūros įstatymo 50 straipsnio 2 dalis). Atsiskaitymas už suteiktas teisines paslaugas taip pat gali užtrukti dėl proceso šalies sunkios turtinės padėties ar kitų priežasčių, kurios nepriklauso nuo jų valios. Taigi, klientui ir advokatui nedraudžiama susitarti, kad visą ar dalį  atlyginimo už teisines paslaugas klientas advokatui ar advokato padėjėjui sumokės per tam tikrą terminą, kuris gali sueiti vėliau, nei išnagrinėjama byla. Tokiu atveju bylinėjimosi išlaidų turėjęs asmuo, turintis teisę gauti jų atlyginimą, gali kreiptis į sprendimą priėmusį teismą ir prašyti priimti byloje papildomą sprendimą dėl tokių išlaidų atlyginimo (CPK 277 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Tokiu atveju svarbu, kad prašymą priteisti būsimas išlaidas ir jų dydį patvirtinančius įrodymus šalis pateiktų teismui iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Skirtumas tarp faktinių ir būsimų išlaidų yra apibrėžtas kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2001 m. lapkričio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „Kasyba“ prieš AB Lietuvos taupomąjį banką, bylos Nr. 3K-7-861/2001).

Bylos duomenys patvirtina, jog Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gruodžio 3 d. nutartimi nutarė ieškovės VšĮ Vilniaus miesto klinikinės ligoninės reikalavimams užtikrinti taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovui H. U., neviršijant 240 015,01 Lt, vertės nekilnojamojo ir kilnojamojo turto,  turtinių teisių, priklausančių atsakovui ir esančių pas atsakovą arba trečiuosius asmenis, areštą. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. liepos 8 d. nutartimi atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo atmetė. Dėl to teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovo teiginys, kad viena sąskaita nebuvo apmokėta dėl byloje taikyto atsakovo turto arešto, vertintinas kritiškai.

Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis sprendžia, jog nagrinėjamu atveju atsakovui nebuvo kliūčių pateikti dokumentus, patvirtinančius bylinėjimosi išlaidų dydį. Be to, atsakovas galėjo pateikti teismui paaiškinimus dėl kliūčių pateikti tokius dokumentus iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, pateikti prašymus dėl vėlesnio tokių dokumentų pateikimo, tačiau to nepadarė.  Atsakovui buvo žinoma apie sprendimo paskelbimo datą ir laiką, todėl daro išvadą. Atsakovas neįrodė aplinkybių, jog dėl svarbių ir pateisinamų priežasčių negalėjo pateikti į bylą išlaidas pirmosios instancijos teisme patvirtinančius dokumentus iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė atsakovo prašymą dėl papildomo sprendimo priėmimo byloje.

Dėl kitų apeliacinio  skundo/ atskirojo skundo ir atsiliepimų į juos  argumentų

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-52/2011). Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo/ atskirojo skundo bei atsiliepimų į juos argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Dėl apeliacinio skundo ir pirmosios instancijos teismo sprendimo, atskirojo skundo ir pirmosios instancijos teismo nutarties

Vadovaudamasi prieš tai nurodytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija pagal bylos duomenis  konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje pagal ieškovės VšĮ Vilniaus miesto klinikinės ligoninės ieškinį atsakovui H. U. dėl žalos atlyginimo, priešingai nei teigia apeliantai, tinkamai ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė civilinio proceso bei civilinio kodekso normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).

Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovės VšĮ Vilniaus miesto klinikinės ligoninės apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 2 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Teisėjų kolegija dėl nurodytų aplinkybių ir motyvų sprendžia, kad  atsakovo H. U. atskirasis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 18 d. nutartis paliktina nepakeista.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo apeliacinės instancijos teisme

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93, 302 str.).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į priimamą procesinį sprendimą, sprendžia, kad bylinėjimosi išlaidų atlyginimas apeliacinės instancijos teisme apeliantei VšĮ Vilniaus miesto klinikinės ligoninei nepriteistinas (CPK 93, 98 str.).

Apeliantas (atsakovas) H. U. prašymo dėl atskirojo skundo nagrinėjimo bylinėjimosi išlaidų nepateikė.

Trečiasis asmuo UAB „Roche Lietuva“ prašymo dėl atskirojo skundo nagrinėjimo bylinėjimosi išlaidų nepateikė.

Atsakovas H. U. pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo apeliacinės instancijos teisme už atsiliepimą į apeliacinį skundą, kartu su prašymu nurodė bylinėjimosi išlaidų dydį bei pateikė dokumentus, patvirtinančius patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas prašo priteisti iš ieškovės 630,80 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau išdėstytą, sprendžia, jog atsakovo prašymas pagrįstas, todėl tenkintinas (CPK 93, 98 str.).

Trečiasis asmuo UAB „Roche Lietuva“ pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo apeliacinės instancijos teisme už atsiliepimą į apeliacinį skundą, kartu su prašymu nurodė bylinėjimosi išlaidų dydį bei pateikė dokumentus, patvirtinančius patirtas bylinėjimosi išlaidas. Trečiasis asmuo prašo priteisti iš ieškovės 1 200 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau išdėstytą, sprendžia, jog priteistina iš ieškovės trečiajam asmeniui bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme (CPK 93, 98 str.).

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gruodžio 3 d. nutartimi nutarė ieškovės VšĮ Vilniaus miesto klinikinės ligoninės reikalavimams užtikrinti taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovui H. U., neviršijant  240 015,01 Lt vertės, nekilnojamojo ir kilnojamojo turto,  turtinių teisių, priklausančių atsakovui ir esančių pas atsakovą arba trečiuosius asmenis, areštą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 149, 150 straipsniais, sprendžia, kad panaikintinos Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gruodžio 3 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 18 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės VšĮ Vilniaus miesto klinikinės ligoninės atsakovui H. U. 630,80 Eur (šešis šimtus trisdešimt eurų ir aštuoniasdešimt euro centų) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš ieškovės VšĮ Vilniaus miesto klinikinės ligoninės trečiajam asmeniui UAB „Roche Lietuva“ 1 200 Eur (vieną tūkstantį du šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Panaikinti Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gruodžio 3 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones.

Teisėjai                                                                    Rasa Gudžiūnienė

                                                                                Kazys Kailiūnas

                                                                                Egidija Tamošiūnienė