Administracinė byla Nr. I-3809-142/2015

Proc. Nr. 3-61-3-02411-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 74

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 14 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, dalyvaujant pareiškėjui A. Š., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Š. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 

n u s t a t ė :

A. Š. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino, prašydamas priteisti iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių  TI-K) 3 000 Lt (868,86 Eur) neturtinei žalai atlyginti (b. l. 2–3, 10).

Pareiškėjas skundą grindžia tuo, kad nuo 2013 m. rugsėjo 20 d. iki 2014 m. birželio 20 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K blogomis sąlygomis. Nurodo, kad Lukiškių TI-K kamerose, kuriose jis buvo laikomas, trūko vienam žmogui priklausančio gyvenamo ploto, be to, kamerose buvo drėgna, šalta, nebuvo lentynėlių, kur būtų galima susidėti asmenines higienos priemones. Taip pat nurodo, kad pavėluotai suteikiama pirmoji medicininė pagalba.

Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skundo argumentus ir prašė skundą tenkinti. Papildomai nurodė, kad kamerose trūksta oro, pasivaikščioti išveda tik kartą per parą 1 valandai, 1 kartą per savaitę veda į sporto salę, į kompiuterių kursus neveda, kameroje pilna kenkėjų, buvo nustipusi žiurkė.

Lukiškių TI-K, atstovaudamas Lietuvos valstybei, atsiliepime su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 17–22). Nurodo, kokiose kamerose ir su kiek asmenų buvo laikomas pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 30 d. (pareiškėjo atvykimo į Lukiškių TI-K diena) iki 2014 m. gegužės 20 d. (skundo pateikimo teismui diena). Paaiškina, kad maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954, tačiau jis nuolat viršijamas, o Lukiškių TI-K administracija negali to išvengti. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Tačiau taip pat nurodo, kad yra siekiama, jog suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei jie perkeliami į laisvesnes kameras. Nurodo, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, kitas teisės aktuose numatytas inventorius. Už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys ten esantys, reikalingas inventorius išduodamas. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus lėšų iš valstybės biudžeto. Kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus (langai pritaikyti vėdinimui) ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Atkreipia dėmesį, kad nukrypimas nuo įprastinių sąlygų (dėl minimalaus ploto trūkumo) nebuvo ilgalaikis, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad tai pareiškėjui turėjo tam tikrų pasekmių, dėl kurių reikėtų atlyginti neturtinę žalą. Mano, kad civilinei atsakomybei kilti nėra sąlygų.

Atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.

Skundas atmestinas.

Ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo. Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (neveikimą), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) administracines bylas Nr. A5-665/2005, Nr. A525-1355/2010, Nr. A82-932/2011 ir kt.). Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Neteisėti veiksmai konstatuojami, kai valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose, kuriose jis buvo laikomas, trūko vienam asmeniui priklausančio gyvenamojo ploto. Pareiškėjo nurodomas ginčo laikotarpis yra nuo 2013 m. rugsėjo 20 d. iki 2014 m. birželio 20 d. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko ne 2013 m. rugsėjo 20 d., o 2013 m. rugsėjo 30 d. Pareiškėjui atsiliepimas įteiktas 2014 m. liepos 3 d., pareiškėjas turėjo galimybę su juo susipažinti, tačiau nei iki teismo posėdžio, nei teismo posėdyje pareiškėjas šios Lukiškių TI-K nurodomos faktinės aplinkybės neginčijo. Atsižvelgdamas į tai, teismas neturtinės žalos atlyginimo klausimą sprendžia už laikotarpį nuo 2013 m. rugsėjo 30 d. iki 2014 m. gegužės 20 d. (t. y. iki patikslinto skundo pateikimo dienos). 

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 76:2010) 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 m2.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma ir dėl to jam padaryta neturtinė žala, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98, kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi ir nesant tokio tikslo, įmanomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo pripažinimas. Pastebėtina, kad EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje D. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje A. ir kiti prieš Rusiją). Kita vertus, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime lemia išvadą, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, minėtoje V. prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro bei suteikta judėjimo laisvė.

Pareiškėjas detaliai nenurodė, kokiose kamerose buvo laikomas, todėl, atsižvelgiant į pareiškėjo apsunkintą padėtį dėl įrodymų rinkimo, įrodymai buvo išreikalauti iš Lukiškių TI-K. Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą nurodė, kokiomis dienomis, kokio ploto kamerose ir su kiek asmenų buvo laikomas pareiškėjas (b. l. 17–19). Atsižvelgiant į šiuos duomenis, byloje nustatyta, kad Lukiškių TI-K reikalavimo dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto laikėsi ne visą pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį. 2013 m. spalio 1–3 d. pareiškėjas kartu su kitais 2–3 asmenimis buvo laikomas kameroje, kurios plotas yra 7,68 m2, 2013 m. spalio 4 d. pareiškėjas kartu su kitais 3 asmenimis buvo laikomas kameroje, kurios plotas – 7,56 m2, 2013 m. spalio 6 d. ir 2014 m. gegužės 9 d. pareiškėjas kartu su kitais 2 asmenimis buvo laikomas kameroje, kurios plotas – 7,38 m2, 2013 m. spalio 8–9 d. ir 2014 m. balandžio 23 d. pareiškėjas kartu su kitais 2–3 asmenimis buvo laikomas kamerose, kurių plotas – 7,69 m2, 2013 m. spalio 10 d. pareiškėjas kartu su kitais 2 asmenimis buvo laikomas kameroje, kurios plotas 7,82 m2, dalį 2013 m. spalio 11 d. pareiškėjas kartu su kitais 3 asmenimis buvo laikomas kameroje, kurios plotas – 7,8 m2, 2013 m. spalio 12 d., 2014 m. vasario 8 d. ir 2014 m. balandžio 16 d. pareiškėjas kartu su kitais 2 asmenimis buvo laikomas kamerose, kurių plotas 7,38 m2, 7,65 m2, 7,92 m2,  dalį 2013 m. spalio 14 d. pareiškėjas kartu su kitais 3 asmenimis buvo laikomas kameroje, kurios plotas – 8,1 m2, 2013 m. spalio 15–16 d., nuo 2013 m. lapkričio 13 d. iki 2013 m. gruodžio 1 d., nuo 2013 m. gruodžio 17 d. iki 2014 m. sausio 20 d. ir 2014 m. sausio 24–25 d. pareiškėjas kartu su kitais 2–3 asmenimis buvo laikomas kameroje, kurios plotas – 7,25 m2, nuo 2013 m. spalio 23 d. iki 2013 m. lapkričio 8 d. pareiškėjas kartu su kitais 1–3 asmenimis buvo laikomas kameroje, kurios plotas 6,94 m2, nuo 2014 m. sausio 31 d. iki 2014 m. vasario 2 d. ir 2014 m. vasario 5 d. pareiškėjas kartu su kitais 2 asmenimis buvo laikomas kameroje, kurios plotas – 8,22 m2, nuo 2014 m. vasario 13 d. iki 2014 m. kovo 9 d., 2014 m. kovo 18–30 d., 2014 m. balandžio 8–9, 19–21 d. pareiškėjas kartu su kitais 2–3 asmenimis buvo laikomas kameroje, kurios plotas – 7,94 m2,  2014 m. balandžio 17 d. pareiškėjas kartu su kitais 1–2 asmenimis buvo laikomas kamerose, kurių plotas 7,34 m2 ir 7,45 m2, 2014 m. gegužės 13 d. pareiškėjas kartu su kitais 2 asmenimis buvo laikomas kameroje, kurios plotas – 7,35 m2, o 2014 m. gegužės 15–20 d. pareiškėjas kartu su kitais 2 asmenimis buvo laikomas kameroje, kurios plotas – 7,72 m2. Darytina išvada, kad šiais laikotarpiais, t. y. 144 paras (beveik 5 iš 8 mėnesių) pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Pagal LVAT formuojamą nuoseklią praktiką, ta aplinkybė, kad įstaigos administracija neturėjo galimybių užtikrinti asmeniui minimalaus gyvenamojo ploto, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui (žr. LVAT administracines bylas Nr. A438-121/2009, Nr. A756-122/2010, A502-913/2011, A143-2844/2012, A444-343/2013, A492-496/2013 ir kt.). Konstatuotina, kad Lukiškių TI-K CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija privalėjo veikti.

Pareiškėjas nurodė, kad kamerose nebuvo pakabinamų lentynėlių. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ patvirtintoje Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normoje „Tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kameros bei pataisos namų kamerų tipo patalpos“ nenustatyta, kad kameroje turi būti atskira lentyna asmens higienos priemonėms susidėti. Minėtoje normoje nustatyta, kad kameroje turi būti arba viena lentyna, arba viena maisto produktų spintelė. Reikalavimo, kad kameroje būtų lentyna higienos reikmenims susidėti, nėra ir Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu patvirtintose Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse. HN 76:2010 21 punkte, nustatančiame sanitarinio mazgo reikalavimus, nurodyta, kad sanitariniame mazge turi būti tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Tačiau šios higienos normos reikalavimai taikomi projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms, o veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Iš Lukiškių TI-K pateiktos pažymos (b. l. 36) matyti, kad visose kamerose, kuriose buvo pareiškėjas, šio reikalavimo buvo laikomasi (t. y. buvo po vieną lentyną). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo su tuo susiję argumentai atmetami kaip nepagrįsti, o Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai nekonstatuoti.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad kamerose buvo šalta, drėgna, o teismo posėdyje papildomai paaiškino, kad kamerose buvo juntamas oro stygius. Laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų oro temperatūrą, santykinę drėgmę ir oro judėjimo greitį nustato HN 76:2010 26 punktas, pagal kurį šaltuoju metų periodu oro temperatūra patalpose turi būti 18–22 °C, o šiltuoju – 18–28 °C. Minėtos higienos normos 24 punktas nustato, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad gyvenamosiose kamerose mechaninio vėdinimo sistemos nėra, t. y. gyvenamosios kameros vėdinamos per langus, kurie yra pritaikyti vėdinimui. Lukiškių TI-K paaiškino, kad asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl drėgmės. Iš bylos medžiagos taip pat nustatyta, kad kamerose atliekami Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimai dėl gyvenimo sąlygų atitikties higienos normoms (b. l. 37–49). Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. spalio 16 d. atlikto patikrinimo metu, nustatyta, kad kameroje Nr. 278, kurioje pareiškėjas praleido dalį 2013 m. spalio 12 dienos, vietomis buvo nubyrėję sienų, lubų dažai (b. l. 45). Tas pats buvo nustatyta ir 2013 m. gruodžio 11 d. atlikto patikrinimo metu kameroje Nr. 280 (b. l. 47, 49), kurioje pareiškėjas buvo 2013 m. spalio 10 d., t. y. vieną dieną, dviem mėnesiams iki nustatyto higienos normos pažeidimo. Kitų higienos normų pažeidimų (dėl oro temperatūros, apšvietimo ir kitų sąlygų) kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas nagrinėjamu laikotarpiu, nenustatyta. Be to, byloje nėra duomenų, kad dėl šių aplinkybių pareiškėjas būtų raštu (ar žodžiu) kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar apie teisės aktų reikalavimų nesilaikymą administracija žinojo ir ėmėsi veiksmų, kad jie būtų pašalinti.

Pareiškėjas nurodė, kad pavėluotai teikiama medicininė pagalba. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai, ne laiku suteikta medicininė pagalba. Priešingai, iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas 2014 m. gegužės 16 d. patvirtino, jog problemos dėl sveikatos yra išspręstos ir pretenzijų medicinos darbuotojams neturi (b. l. 80). 2014 m. gegužės 5 d., t. y. nagrinėjamo ginčo laikotarpio pabaigoje, asmens sveikatos istorijoje pažymėta, kad pareiškėjas skundų dėl sveikatos neturi (b. l. 69).

Pareiškėjas teismo posėdyje papildomai nurodė dėl kamerose esančių kenkėjų, taip pat, kad jo netenkina išvedimo pasivaikščioti, vedimo į sporto salę tvarka, kad nevedė jo į kompiuterių kursus. Apie šias aplinkybes pareiškėjas nurodė tik teismo posėdyje, nors teismo 2014 m. gegužės 5 d. nutartimi pareiškėjui buvo suteikta teisė patikslinti skundą. Todėl dėl šių aplinkybių į bylą atsakovas neteikė jokių įrodymų. Kita vertus, tokie pareiškėjo nusiskundimai yra deklaratyvūs, pareiškėjas konkrečiai nenurodė, kokiems teisės aktų reikalavimams prieštarauja nustatyta vedimo pasivaikščioti ar į sporto salę tvarka. Pareiškėjas neteigė, kad dėl to kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją, prašė leisti lankyti kompiuterių kursus ar pan. Dėl kenkėjų kamerose buvimo pareiškėjas taip pat nekonkretizavo, kada, kurioje kameroje buvo nustipusi žiurkė, kad pareiškėjas dėl to kreipėsi į administraciją. Lukiškių TI-K administracija teikė su buitinius kenkėjus naikinančia institucija sudarytas sutartis (b. l. 26–35). Tai rodo, kad Lukiškių TI-K ėmėsi priemonių buitiniams kenkėjams naikinti. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nurodyti pareiškėjo argumentai laikytini nepagrįstais.

Remiantis tuo, kad nagrinėjamu atveju, buvo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai (neužtikrino pareiškėjo teisės į minimalų gyvenamąjį plotą), teismui kyla pagrindas svarstyti kitų viešosios atsakomybės sąlygų buvimo klausimą.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Pareiškėjo laikymas perpildytose kamerose nebuvo vienkartinis ar trumpalaikis, o buvo tęstinis, periodiškai sudaro iš viso 144 paras, kartais tenkantis pareiškėjui plotas kamerose buvo labai mažas ir siekė vos 1,74 m2. Kamerų plotas, be kita ko, buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, taigi iš tiesų pareiškėjui tenkantis plotas buvo mažas. Be to, pastebėtina ir tai, kad nurodytų aplinkybių vertinimui svarbi ir pareiškėjo galimybė laisvai judėti būnant Lukiškių TI-K, tačiau šiuo aspektu Lukiškių TI-K pagrįstų argumentų nepateikė. Pareiškėjas pirminiame skunde, kuris teismo nebuvo priimtas, nurodė, kad blogas apšvietimas pakenkė jo regėjimui. Iš į bylą pateiktos pareiškėjo asmens sveikatos istorijos (b. l. 50–74) negalima daryti neabejotinos išvados, kad pareiškėjas turėjo sveikatos sutrikimų dėl kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K. Pareiškėjas 2014 m. sausio 30 d. skundėsi blogu regėjimu dešine akimi, o 2014 m. sausio 31 d. konsultacijos pas gydytoją metu nurodė, kad dešine akimi blogai mato nuo vaikystės (b. l. 64). Byloje taip pat nustatyta, kad 2013 m. spalio 8 d. pareiškėjas konsultavosi su psichiatru dėl miego sutrikimų ir dirglumo. Gydytojas diagnozavo neramių sapnų sutrikimą ir nurodė, kad pareiškėjui psichozės ar depresijos reiškinių nėra (b. l. 58). 2014 m. gegužės 5 d., t. y. nagrinėjamo ginčo laikotarpio pabaigoje, asmens sveikatos istorijoje pažymėta, kad pareiškėjas skundų dėl sveikatos neturi (b. l. 69). Taigi, nors byloje nėra duomenų, kad nagrinėjamu atveju dėl laikymo pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą pareiškėjui sukėlė kokius nors sveikatos sutrikimus, atsižvelgiant į minėtas aplinkybes ir gana ilgą minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamų išgyvenimų, sukėlė jam dvasinių kančių bei nepilnavertiškumo jausmą. Kamerų perpildymas trukdė naudotis bet kokiu privatumu kasdieniniame gyvenime, tai savaime buvo traumuojanti patirtis ir sumenkino pareiškėjo žmogiškąjį orumą, sukėlė pareiškėjui rimtą diskomfortą ir psichologinę kančią. Dėl šių priežasčių darytina išvada, kad pareiškėjo teisių pažeidimas buvo pakankamai intensyvus, todėl laikytinas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu. Atsižvelgęs į tai, teismas daro išvadą, kad šiuo atveju teisės aktų reikalavimus atitinkančių sąlygų nesudarymas tiesiogiai lėmė pareiškėjui fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus ir sudaro pagrindą priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Atitinkamai, vertintina, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos.

Dėl pareiškėjui priteistino neturtinės žalos dydžio. Neturtinė žala atlyginama pažeidus vertybes, kurių įkainoti neįmanoma, ir pasireiškia neturtinio pobūdžio praradimais, kurie negali būti tiksliai apskaičiuojami piniginiu ekvivalentu. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo gydymo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista nežymiai, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus.

Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje prašo priteisti 3 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Teismas akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju yra ypač svarbus pareiškėjo subjektyvus situacijos vertinimas. Tai, kad, pareiškėjui kalint nurodytų teisės aktų reikalavimus pažeidžiančiomis sąlygomis, pareiškėjas galėjo jausti nerimą, jausti, kad tokiu būdu nėra gerbiamas jo žmogiškasis orumas, yra pakankama išvadai, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Atsižvelgus į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę (ne ištisai, o periodiškai iš viso 144 paras), konstatuotus neteisėtus veiksmus, susijusius su tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimu, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas nors ir nežymiai, tačiau viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, į tai, kad buvo konstatuotas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas, bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), tai, kad nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, atsakovas ėmėsi tam tikrų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalinimo sąlygos, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgus į neteisėtais veiksmais pažeistos vertybės pobūdį, į tai, kad pažeidimai nesukėlė realaus pareiškėjo sveikatos sutrikdymo ir dėl šių aplinkybių buvimo byloje duomenų nėra pateikta, į kitus minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuriai kompensuoti priteistina 800 Eur.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo A. Š. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui A. Š. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 800 Eur (aštuonis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja                                                                                          Halina Zaikauskaitė