Baudžiamoji byla Nr. 1A-194-898/2019

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-43578-2016-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 

1.1.4.2.; 1.2.14.5.2.1.; 1.2.29.1.3.; 2.1.7.4.1.; 2.1.7.4.6.; 2.4.6.1.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 14 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Jurgitos Kolyčienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ernesto Rimšelio,

sekretoriaujant Živilei Osipovai, Simonai Peršinai,

dalyvaujant prokurorui Alvydui Valiukevičiui,

išteisintajai H. K., jos gynėjui advokatui Rokui Rudzinskui,

nukentėjusiajam A. V.,   

civilinio ieškovo UAB „E. P.“ atstovui advokatui Juliui Jasaičiui,

vertėjui Rimantui Skuratovič,

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal civilinio ieškovo UAB „E. P.“ atstovo advokato Juliaus Jasaičio ir prokuroro Alvydo Valiukevičiaus apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 5 d. nuosprendžio, kuriuo H. K. išteisinta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 4 dalį, 300 straipsnio 3 dalį ir 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį nepadarius veikų, turinčių nusikaltimų požymių.

H. K. paskirtos kardomosios priemonės – dokumentų paėmimas ir rašytinis pasižadėjimas neišvykti – panaikintos nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

UAB „E. P.“ ir A. V. civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

UAB „E. P.“ atstovo advokato Juliaus Jasaičio prašymas priteisti išlaidas advokato paslaugoms apmokėti netenkintas.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė : 

I.       Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

1.       H. K. buvo kaltinama pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 300 straipsnio 3 dalį ir 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį tuo, kad:

1.1. ji, siekdama apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, 2016 m. gegužės mėn., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, sutiko UAB „E. P.“, atstovaujamai direktoriaus A. V., suteikti 130 000 Eur paskolą, kuri būtų panaudota patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), remontui ir įrangai, bei iš anksto žinodama, kad atsiradusios turtinės prievolės neįvykdys, t. y. paskolos nesuteiks, sudarė su UAB „E. P.“ direktoriumi A. V. 2016  m. gegužės 5 d. paskolos sutartį, pagal kurią ji įsipareigojo į UAB „E. P.“ banko ,,Swedbank“ AB sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) pervesti dalimis paskolos sutartyje nurodytą sumą – 2016 m. gegužės 12 d. 70 000 Eur, 2016 m. gegužės 20 d. 60 000 Eur, o UAB „E. P.“ įsipareigojo iki 2016 m. birželio 5 d. įkeisti negyvenamąsias patalpas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančias (duomenys neskelbtini) ir grąžinti visą paskolos sumą iki 2017 m. gegužės 5 d. bei sumokėti 0,5 proc. dydžio palūkanas. Toliau įgyvendindama šį nusikalstamą sumanymą, ji surado ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą asmenį, kuriam nurodė pagaminti du žinomai netikrus dokumentus - 2016 m. gegužės 12 d. ir 2016 m. gegužės 20 d. pakvitavimus, t. y. juose nurodant, kad 2016 m. gegužės 12 d. A. V. gavo iš jos (H. K.) 70 000 Eur, o 2016 m. gegužės 20 d. gavo 60 000 Eur, įrašant A. V. vardą, pavardę bei už jį pasirašant, po ko, vykdydamas šį jos nurodymą ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo, pagaminęs šiuos žinomai netikrus dokumentus, perdavė jai;

1.2. po to, tęsdama nusikalstamą sumanymą apgaule savo naudai įgyti UAB „E. P.“ priklausančias pinigines lėšas - 130 000 Eur, kuriuos ji tariamai paskolino UAB „E. P.“, atstovaujamai direktoriaus A. V., pateikdama Vilniaus miesto apylinkės teismui 2016 m. rugpjūčio 25 d. ieškinį „Dėl priverstinės hipotekos taikymo“ UAB „E. P.“ turtui pagal 2016 m. gegužės 5 d. paskolos sutartį, nurodydama jame tikrovės neatitinkančius duomenis, kad ji atsakovui - UAB „E. P.“ perdavė nuosavybės teise 130 000 Eur bei kartu su ieškiniu pateikdama tai tariamai patvirtinančius žinomai netikrus suklastotus dokumentus – 2016 m. gegužės 12 d. pakvitavimą, kad A. V. gavo iš jos 70 000 Eur, 2016 m. gegužės 20 d. pakvitavimą, kad A. V. gavo iš jos 60 000 Eur, tokiu būdu pasikėsino apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtinę teisę į UAB „E. P.“ priklausančias pinigines lėšas - 130 000 Eur, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jos valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi UAB „E. P.“ direktorius A. V. įtaręs sukčiavimą 2016 m. rugsėjo 6 d. kreipėsi su prašymu į teisėsaugos institucijas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, o civilinė byla nagrinėjama teisme pagal 2016 m. rugpjūčio 25 d. ieškinį „Dėl priverstinės hipotekos taikymo“ UAB „E. P.“ turtui buvo sustabdyta.

2.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. gruodžio 5 d. nuosprendžiu H. K. išteisino nenustačius, kad jos atliktuose veiksmuose yra jai inkriminuojamų nusikalstamų veikų, numatytų BK 24 straipsnio 4 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje ir 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje, požymių. Teismas padarė išvadą, kad šioje byloje surinkti įrodymai nepatvirtina to, jog būtent H. K. suorganizavo jai žinomai netikrų dokumentų pagaminimą, byloje nenustatyta nei pakvitavimų sudarymo aplinkybės, nenustatyta kaip šis dokumentas atsirado pas H. K.; H. K. teisme pateikta versija dėl pakvitavimų pas ją atsiradimo aplinkybių nepaneigta, taip pat nepaneigtos aplinkybės, jog ji, pateikdama pakvitavimų kopijas civilinėje byloje, žinojo apie jų suklastojimą, todėl spręsti, kad pastaroji panaudodama šiuos žinomai netikrus dokumentus apgaule pasikėsino įgyti turtinę teisę į UAB „E. P.“ pinigines lėšas, iš surinktų byloje įrodymų negalima. Teismas akcentavo tai, jog H. K. į teismą kreipėsi dėl priverstinės hipotekos nekilnojamajam turtui taikymo, ir nelogiška, jog ji, žinodama, jog teikia teismui suklastotus pakvitavimus, nesuvokė galimų pasekmių – A. V., tai pastebėjęs būtų nedelsiant kreipęsis į teisėsaugos institucijas.

II.       Apeliacinių skundų argumentai ir prašymai

3.       Apeliaciniu skundu civilinio ieškovo UAB „E. P.“ atstovas advokatas J. Jasaitis prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 5 d. nuosprendį, pripažįstant H. K. kalta dėl jai inkriminuojamų nusikalstamų veikų, tenkinant civilinį ieškinį ir priteisiant bylinėjimo išlaidas.   

3.1. Skunde nurodo, kad teismas netinkamai įvertino H. K. duotus parodymus. Nors teismas pripažino, kad H. K. viso proceso metu buvo nenuosekli (ikiteisminio tyrimo metu laikėsi pozicijos, kad 130 000 Eur suma realiai A. V. buvo perduota, teisme parodymus kardinaliai pakeitė), teismas parodymų pakeitimo priežasties nevertino kaip nelogiškos, nors nuosprendyje jos net neįvardino. Pati H. K. teisme paaiškino, kad duodama pirminius parodymus rėmėsi advokatų patarimais, be to, buvo baimės dėl A. V. pažįstamų investuotojų iš Maskvos, paskutinio pokalbio su mama metu susidarė įspūdis, kad jis yra nepatikimas, nesąžiningas žmogus, iš jo pusės buvo jaučiama kažkokia grėsmė, todėl ir laikėsi civilinėje byloje pateiktų parodymų. Teismo patikėjimas H. K. teisminio nagrinėjimo metu duotais parodymais yra nelogiškas ir nesuprantamas. Derybos tarp šalių vyko daugiau kaip metus laiko, H. K. ne tik pareiškė teisme visiškai nepagrįstą ieškinį, bet ir įkalbėjo savo giminaičius duoti žinomai melagingus parodymus tiek civilinėje byloje, tiek ikiteisminio tyrimo metu dėl neva 130 000 Eur perdavimo A. V., A. V. nesąžiningumu apkaltintas be jokių įrodymų. Pažymėtina, kad H. K. paskutinė versija teisme buvo pateikta tuomet, kai ją ėmė atstovauti jau trečias advokatas ir kai paaiškėjo, kad pinigų perdavimo rūsyje versija subliuško, A. V. pateikus teismui civilinėje byloje pažymą apie jam atliktą operaciją būtent tą dieną, kai neva jam buvo perduoti pinigai.

3.2. Skunde pažymima, jog teismo išvada, neva ne visos 2016 m. gegužės 5 d. pirkimo-pardavimo bei paskolos sutarties aplinkybės atsispindėjo šiuose dokumentuose, neva egzistavo kažkoks kitoks šalių susitarimas dėl parduodamo objekto kainos, yra teisiškai nekorektiška ir pagrįsta įsivaizduojamomis prielaidomis. Teismo argumentacija, jog 2016 m. balandžio 19 d., likus kažkur dviem savaitėms iki aktualios sutarties pasirašymo, elektroniniame laiške A. V. siūlė L. K. 550 000 Eur sumą už patalpas (duomenys neskelbtini), o tokį susitarimo variantą kategoriškai paneigiančių duomenų byloje nėra, apelianto manymu yra visiškai nepagrįsta ir nelogiška. Šalys vedė derybas dėl negyvenamų patalpų pirkimo daugiau kaip metus laiko, per šį laikotarpį tiek šalių pozicijos, tiek patalpų kaina, tiek sandorio apimtis (patalpų pardavimas su verslu ar be jo) daug kartų keitėsi dėl įvairių aplinkybių, todėl teismas be jokio pagrindo sureikšmino A. V. 2016 m. balandžio 19 d. pasiūlymą. Šalys dar 2015 m. rudenį buvo suderinę sutarties sąlygas, ką patvirtina 2015 m. spalio 8 d. šalims išsiųstas notaro elektroninis laiškas su sutarties projektu (priedas Nr. 4), sandoris neįvyko, nes sutartu laiku į bendrovės sąskaitą nebuvo pervesta reikiama pinigų suma. Bylos duomenys patvirtina, kad derybų eigoje patalpų kaina ir šalių pozicijos ne kartą keitėsi: 2015 m. vasario 3 d. skelbime patalpų kaina su verslu nurodyta 310 000 Eur (priedas Nr. 2); 2015 m. liepos 29 d. laiške A. V. L. K. siūlo 300 000 Eur už pirmojo aukšto patalpas, o L. K. kitos dienos laiške atsako „gerai, susitiksim ir aptarsim“, nurodo savo telefono numerį (priedas Nr. 3); 2015 m. spalio 8 d. preliminarios sutarties projekte, kurią rengė L. K. atstovai, parduodamų daiktų kaina nurodyta 290 000 Eur; 2016 m. kovo 4 d. pardavėjos advokatės A. P. elektroniniame laiške A. V. nurodyta 290 000 Eur kaina vien tik už patalpas (priedas Nr. 5); iš 2016 m. kovo 18 d. el. laiškų matyti, kad šalys bendravo ir „Skype“ pagalba (priedas Nr. 6). 2016 m. gegužės 5 d. notaro patvirtintoje sutartyje kaina nurodyta 290 000 Eur, šios kainos L. K. teisme nėra užginčijusi.

3.3. Skunde pažymima, kad liudytojo M. B. (nekilnojamojo turto brokerio) paaiškinimai, jog savininkė L. K. norėjo startuoti su 580 000 Eur kaina patalpoms, o 290 000 Eur toms patalpoms yra per pigu, tėra subjektyvūs pamąstymai asmens, kuris galimai nežinojo apie tai, kad įėjimas į minėtas rūsio patalpas nėra tiesiškai įteisintas, kad iš esmės yra ženkli kliūtis prekybos verslo vystymui šiose patalpose. Byloje yra du skirtingi patalpų planai, nubraižyti tą pačią dieną: viename plane, kurį prieš sudarant 2016 m. gegužės 5 d. sutartį L. K. pateikė notarui, yra įteisintas įėjimas į rūsį, kitame plane, apie kurį A. V. sužinojo tik iš bylos su Kultūros paveldo departamentu, įėjimas į rūsį nėra įteisintas. Taigi prieš sandorio sudarymą L. K. nuo notaro ir A. V. nuslėpė sandorio sudarymui svarbią aplinkybę. H. K. nurodytas argumentas, neva sutartyje ne visa patalpų kaina nurodyta A. V. reikalavimu (nes pastarasis bijojo, kad dėl tokios didelės grynųjų pinigų sumos juo susidomės VMI), yra nelogiškas, kadangi A. V. visą laiką nuosekliai aiškino, kad bendrovėje „E. p.“ piniginės operacijos įmanomos tik pavedimu.

3.4. Apeliantas pažymi, kad teismo išvados apie pakvitavimų sukūrimo ir pasirašymo aplinkybes šioje byloje yra ne tik nepagrįstos ir nelogiškos, bet ir prieštaringos. Iš vienos pusės teismas konstatavo, kad neaišku, kokiu būdu, laiku ir aplinkybėmis pakvitavimai atsirado, t. y. kad liko nepaneigti tiek A. V., tiek H. K. parodymai dėl pakvitavimų atsiradimo aplinkybių, iš kitos pusės, tai anot teismo nepaneigia H. K. versijos dėl tarp šalių sudarytų neoficialių susitarimų, kurie nebuvo įrašyti į 2016 m. gegužės 5 d. sutartį ir, kad liko nepaneigta H. K. pateikta versija dėl pakvitavimų atsiradimo pas ją aplinkybių. Teismo motyvai, dėl kurių teismas patiki H. K. versija, yra neįtikinami. Teismas konstatuoja, jog H. K. kreipėsi į notarą dėl paskolos užtikrinimo, po to į teismą dėl priverstinės hipotekos, kratos metu pati pateikė pakvitavimų originalus, o sužinojusi specialistų išvadas siekė pakartotinės ekspertizės, kas teismo nuomone sustiprina H. K. poziciją, kad ji pati apie pakvitavimų suklastojimą galėjo ir nežinoti. Sunku atsekti teismo logiką tarp nustatytų faktų ir padarytų išvadų. Kreipimasis į notarą ir teismą teliudija savanaudiškas paskatas ir norą nepagrįstai įgyti turtinę teisę, tariamai savanoriškas pakvitavimų pateikimas kratos metu rodo asmens supratimą, jog pakvitavimai vis tiek bus rasti, o prašymas dėl pakartotinės ekspertizės rodo asmens norą įrodyti savo versiją.

3.5. Vertinant versiją, neva H. K. galėjo nežinoti apie pakvitavimų suklastojimą, reikšmingos yra tokios aplinkybės: pakvitavimų idėją ir tekstą sugalvojo ne A. V., o galimai H. K. advokatai, persiųsdami tekstą el. paštu A. V., kuris neturi teisinių žinių; liudytojas G. T. teisme pripažino rengęs minėtų pakvitavimų tekstą; iš specialistų išvadų vienareikšmiškai matyti, kad A. V. nepasirašė pakvitavimų, nors vizualiai jo vardo ir pavardės parašymas labai panašus į originalų, kas leidžia daryti prielaidą, kad pakvitavimus suklastojo šios srities meistras. Meistriškas pakvitavimų parašų suklastojimas leido H. K. tikėtis, kad civilinėje byloje pateiktų dokumentų klastotė nebus išaiškinta. Iki pat 2016 m. gegužės 5 d. sutarčių pasirašymo A. V. nesinaudojo advokato paslaugomis, jį konsultavo H. K. advokatė A. P., kas yra akivaizdus advokato etikos pažeidimas. Pas notarą pasirašyti sutarčių A. V. atvyko vienas, o H. K. lydėjo advokatė, L. K. ir šeimos draugas G. T.. Pati H. K. teisme pripažino, kad prieš pateikdama pakvitavimus civilinėje byloje, juose įrašė sutarčių numerius. Visi paaiškinimai apie grynųjų pinigų skaičiavimą pas notarą, tariamas notaro klaidas sutartyje ir nenorą jas ištaisyti tą pačią dieną, tariamą A. V. pakvitavimų pasirašymą visų akivaizdoje, jo jaudinimąsi ir raudonavimą pasirašant, nenorą iš karto atiduoti pakvitavimus, jų įsidėjimą į portfelį ir tik vėlesnį atidavimą, yra paremti tik kaltinamosios, L. K. ir G. T. paaiškinimais, t. y. asmenų, kurių parodymus abejotinais pripažino pats teismas. G. T. civilinėje byloje aiškino, kad iš pusantro metro atstumo matė, kaip A. V. pasirašė pakvitavimus ir iš karto atidavė L. K..

3.6. Skunde pažymima, kad notaras A. R. paaiškino, jog atvykusieji galimai pasirašinėjo kažkokius dokumentus, bet jis nežino jų turinio, atsiskaitymų grynaisiais nematė, skolino mėgėjišką pinigų tikrinimo aparatą, patvirtino daręs pakeitimus sutarties projekte, A. V. reikalavimu pakeitęs atsiskaitymo tvarką iš grynų pinigų į atsiskaitymą pavedimu. Nors teismas padarė išvadą, kad pinigų tikrinimo aparatas buvo skolinamas pinigų skaičiavimui, šio aparato pavadinimas rodo, kad jis skirtas patikrinti, ar atitinkama pinigų kupiūra yra tikra. Logikos aspektu 2016 m. gegužės 5 d. pasirašant pirkimo-pardavimo ir paskolos sutartis, jokių pakvitavimų pasirašyti apskritai nereikėjo, todėl A. V. paaiškinimas, kad apie pakvitavimų reikalingumą jį įkalbėjo priešinga šalis ir jos advokatė A. P., yra realus ir tikėtinas. H. K. iškelta versija, neva notarinėje A. V. iš karto neatidavė pakvitavimų, įsidėjo juos į portfelį ir atidavė po pietų, yra iš fantazijos srities, nes šalys vyko į banką ir visą laiką buvo kartu, t. y. A. V. fiziškai negalėjo paduoti kam nors suklastoti pakvitavimus.

3.7. Apeliantas pažymi, jog teismui neturėtų kilti abejonių dėl to, kad H. K., nors asmeniškai ir nesuklastojo pakvitavimų, tačiau teikdama juos teismui civilinėje byloje neabejotinai žinojo apie jų netikrumą. Nuosprendyje paminėti prieštaravimai tarp notaro A. R. ir A. V. paaiškinimų, jog pastarasis konsultavosi pas notarą dėl pakvitavimų, jokios esminės reikšmės neturi. Notaras tokios nereikšmingos aplinkybės, kuri galėjo pasireikšti kaip klausimas notarui, po dviejų metų galėjo tiesiog neprisiminti.

3.8. Galiausiai skunde pažymima, jog ieškinio teismui dėl priverstinės hipotekos pareiškimu buvo siekiama, kad teismas, tenkindamas ieškinį, savo sprendimu pripažintų, jog priverstinės hipotekos teisinis pagrindas (pakvitavimai) yra teisėti dokumentai, patvirtinantys H. K. turtinę teisę į pakvitavimuose nurodytas sumas, o vėliau įsiteisėjusio teismo sprendimo ir pakvitavimų pagrindu būtų galima reikalauti juose nurodytų sumų.

4.       Apeliaciniu skundu prokuroras A. Valiukevičius prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 5 d. nuosprendį ir priimti naują, apkaltinamąjį nuosprendį: pripažinti H. K. kalta pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 300 straipsnio 3 dalį ir paskirti jai 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę, pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį ir paskirti 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmę; vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi subendrinti paskirtas bausmes iš dalies jas sudedant ir skirti 3 (trejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę, jos vykdymą atidedant; priteisti iš H. K. A. V. 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 980 Eur UAB „E. P.“ turtinei žalai atlyginti.

4.1. Skunde pažymi, kad teismas nevertino aplinkybės, jog H. K. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme davė prieštaringus parodymus. Ikiteisminio tyrimo metu laikėsi versijos, kad pakvitavimai buvo pasirašyti A. V. ir jam pinigai buvo realiai perduoti dviem etapais – 2016 m. gegužės 12 d. ir 20 d., adresu (duomenys neskelbtini), pastato rūsyje. H. K. ikiteisminio tyrimo metu pateiktą versiją palaikė jos šeimos nariai, artimi giminės: mama L. K., brolis E. K., sugyventinis J. V.. Teisme H. K. parodymus kardinaliai pakeitė nurodydama, jog tikroji patalpų kaina buvo kitokia, nei nurodyta sutartyje, t. y. 550 000 Eur. 290 000 Eur buvo perduota banko pavedimais, likusieji 130 000 Eur perduoti grynais L. K., dar 130 000 Eur buvo apiforminti kaip paskolos sutartis.

4.2. A. V. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme tvirtino jokių pakvitavimų paskolos sutartyje nurodytomis datomis (2016 m. gegužės 12, 20 d.) nepasirašinėjęs ir nurodytų sumų (60 000 ir 70 000 Eur) negavęs; nuo sutarties pasirašymo H. K. nematė, jokių kontaktų nepalaikė, o pakvitavimuose jo vardas, pavardė ir parašas bei rankraštinis įrašas yra suklastoti, padaryti ne jo ranka, ką iš esmės patvirtina ir gautos specialisto išvados. Be to, A. V. nurodė, jog 2016 m. gegužės 12 d., maždaug nuo 11 val. jis gulėjo (duomenys neskelbtini), kur jam buvo atlikta operacija, išleistas iš klinikos tik 21 val., ką patvirtina (duomenys neskelbtini) pateiktas atsakymas. Taigi darytina išvada, kad A. V. neturėjo galimybės nei priimti paskolos sumos, nei pasirašyti pakvitavimų rūsyje, kur patalpos neįrengtos, nėra galimybių patikrinti perduodamų pinigų tikrumo, suskaičiuoti perduodamą sumą, kas prieštarauja paskolos sutarties 2 punkte numatytam paskolos sumos perdavimo būdui.

4.3. Skunde nurodoma, jog H. K. teisme tvirtino, kad jos brolio duoti parodymai buvo advokatės E. L. sugalvoti; ieškinį dėl priverstinės hipotekos surašė advokatė A. P., kuri sakė, kad galbūt neverta sakyti visų aplinkybių, todėl H. K. laikėsi civilinėje byloje pateiktų parodymų; dabartinis advokatas patarė sakyti tiesą. Tačiau tokie H. K. parodymų pakeitimo motyvai neįtikinami, kadangi akivaizdu, kad teisme duoti liudytojų L. K. ir G. T. parodymai yra suderinti su jos parodymais, siekiant padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės, nes G. T. yra H. K. motinos L. K. šeimos draugas. Teismas turėjo įvertinti tai, kad A. V. davė nuoseklius parodymus viso proceso metu. Jo duotus parodymus patvirtina bylos medžiaga, liudytojų parodymai bei kiti byloje ištirti įrodymai (rašytiniai dokumentai), kurie nekelia jokių abejonių dėl jų patikimumo. H. K. parodymai nepagrįsti jokiais kitais bylos duomenimis, yra nenuoseklūs ir prieštaraujantys vieni kitiems.

4.4. Prokuroras skunde pažymi, kad nors teisme H. K. ir nurodė, kad jos ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai buvo neteisingi, tačiau ir iš aiškinimo teisme yra visiškai neaišku, kokiu tikslu pasirašant pakvitavimus dėl pinigų perdavimo buvo reikalinga juos atiduoti A. V.. Akivaizdu, kad toks H. K. aiškinimas buvo pasirinktas tam, kad būtų neaišku, kas suklastojo pakvitavimus.

4.5. Nors teismas rėmėsi užfiksuotais susirašinėjimais tarp A. V. ir L. K., kuriuose iš dalies atsispindi aptarinėjamo objekto kaina ir sąlygos, taip pat rėmėsi liudytojo turto brokerio M. B. parodymais, tačiau tokie teismo motyvai, prokuroro nuomone, padaryti remiantis išimtinai H. K. parodymais, kuriuos paneigia A. V. nuoseklūs paaiškinimai. M. B. nedalyvavo sudarant pirkimo-pardavimo sutartį, šis liudytojas savo išvadas dėl parduodamo objekto kainos padarė remdamasis prielaidomis. Šalys, dalyvavusios pirkimo-pardavimo sutarties sudaryme, susitardamos dėl kainos buvo laisvos, iš sudarytos sutarties matyti, kad parduodamo objekto kaina yra 290 000 Eur. Iš A. V. parodymų matyti, kad derybos tarp šalių vyko ilgą laiką, iš karto šalys nepasiekė susitarimo dėl kainos, A. V. kaina buvo per didelė, derybos buvo nutrauktos, vėliau atnaujintos. Susirašinėjime tarp A. V. ir L. K. buvo nurodyta 550 000 Eur kaina, tačiau šią kainą sąlygojo dvi esminės aplinkybės – ar objektas bus parduotas su verslu ar be jo. Atsižvelgiant į tai, kad buvo nutarta parduoti objektą be verslo, suderėta galutinė kaina buvo žymiai mažesnė, negu prieš tai aptarinėjama. Kad sutartyje nurodyta kaina buvo reali, patvirtina ir sutartyje išreikšta pirkėjo ir pardavėjo valia, kuri buvo patvirtinta notaro.

4.6. Prokuroras pažymi, jog šiuo atveju akivaizdu, kad H. K., žinodama apie buvusį susirašinėjimą ir kad tarp jos ir UAB „E. p.“, atstovaujamos direktoriaus A. V., sudaryta paskolos sutartis, kurios pagrindu realiai piniginės lėšos perduotos nebuvo, siekdama apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą, organizavo netikrų dokumentų – pakvitavimų – pagaminimą, kuriuos pateikė teismui kartu su ieškiniu dėl priverstinės hipotekos taikymo. H. K. dėl galimos skolos grąžinimo nesikreipė nei į A. V., nei į UAB „E. p.“, o suklastotus dokumentus pateikė tiesiai teismui. Tai rodo, kad realiai A. V. nebuvo pasirašęs ir nebuvo gavęs jokių piniginių lėšų pagal paskolos sutartį.

5.       Teismo posėdžio metu civilinio ieškovo UAB „E. p.“ atstovas advokatas J. Jasaitis prašė skundą tenkinti, A. V. skundą palaikė; prokuroras prašė jo skundą tenkinti, UAB „E. p.“ atstovo advokato J. Jasaičio skundą palaikė; išteisintoji ir jo gynėjas prašė skundus atmesti.

III.       Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliaciniai skundai atmetami 

6.       Teisėjų kolegija pažymi, jog sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse yra ne kartą pažymėjęs, jog kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, patikimai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-7-173/2014, 2K-317-719/2018 ir kt.).

7.       Abejuose apeliaciniuose skunduose keliami klausimai dėl surinktų įrodymų vertinimo, akcentuojant tam tikras anot apeliantų svarbias aplinkybes, rodančias, neva H. K. padarė jai inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Visgi, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju H. K., duodama parodymus pirmosios instancijos teisme, pateikė išsamius argumentus dėl sudarytų sandorių aplinkybių, kurie, remiantis byloje surinktais įrodymais, ne tik, kad nebuvo paneigti, priešingai – byloje esantys duomenys patvirtino jos nurodytas aplinkybes. Taigi pagrindo teigti, jog H. K. padarė jai inkriminuojamas nusikalstamas veikas, išties nėra.

8.       Baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai patvirtina tai, kad šalys (L. K. (išteisintosios H. K. mama) ir A. V.), tariantis dėl nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo, vedė derybas dėl apmokėjimo už šį turtą, kol galiausiai buvo priimtas sprendimas apmokėjimą suskirstyti į keletą dalių, viena kurių buvo nagrinėjamoje byloje aptariama paskolos sutartis bei pakvitavimai dėl pinigų pagal šią sutartį gavimo. Nors H. K., kuri šiame sandoryje buvo nurodyta kaip paskolos davėja A. V., ikiteisminio tyrimo metu ir nenurodė visų sandorio aplinkybių (be to, faktiškai ikiteisminio tyrimo metu visi jai artimi žmonės davė parodymus, patvirtinančius jos ikiteisminio tyrimo metu nurodytą versiją), pirmosios instancijos teisme ji visgi papasakojo tikrąsias sandorio sudarymo aplinkybes, teismui buvo pateikti šias aplinkybes patvirtinantys susirašinėjimai elektroniniu paštu, sandorį tvirtinęs notaras pirmosios instancijos teisme taip pat patvirtino, kad sandorio sudarymo metu buvo pasirašomi ir kiti jam nežinomi dokumentai.  

9.       Apeliaciniuose skunduose ypatingai akcentuojama aplinkybė, jog H. K. pirmosios instancijos teisme pakeitė ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (3.1., 4.1. punktai), o tai anot apeliantų rodo jos parodymų nepatikimumą. H. K. viso proceso metu duotus parodymus ir jų kaitą išsamiai aptarė teismas skundžiamame nuosprendyje. Pirmosios instancijos teisme H. K. savo parodymus išties kardinaliai pakeitė nurodydama, jog tikrosios sandorio dėl nekilnojamojo turto pardavimo aplinkybės buvo kitokios, nei nurodyta 2016 m. gegužės 5 d. pirkimo-pardavimo sutartyje: H. K. pažymėjo, jog tikroji parduodamo objekto kaina buvo sutarta 550 000 Eur, iš kurių 290 000 Eur buvo nurodyti pirkimo-pardavimo sutartyje ir pervesti bankiniu pavedimu sutarties sudarymo dieną, 130 000 Eur perduoti turto pardavėjai jos mamai L. K. grynaisiais sandorio sudarymo dieną, dar 130 000 Eur sutarta įforminti kaip paskolos sutartį, pagal kurią H. K. neva skolina tokią sumą A. V. atstovaujamai įmonei, A. V. šią sumą vėliau grąžina H. K. ir taip neformaliai sumoka likusią sumą už įsigytą nekilnojamąjį turtą. Nors A. V. su tokiais H. K. argumentais nesutiko, su jais nesutinkama ir apeliaciniuose skunduose, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog H. K. nurodyta įvykių seka nebuvo paneigta. Su tokia išvada, remdamasi byloje surinktais įrodymais, sutinka ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija. H. K. nurodytos aplinkybės nėra grįstos vien tik įsivaizduojamomis prielaidomis, kaip kad teigiama UAB „E. P.“ atstovo skunde (3.2. punktas), ar vien L. K. ir G. T. parodymais pirmosios instancijos teisme, kaip kad teigiama prokuroro skunde (4.3. punktas). Priešingai – tokią kaltinamosios H. K. versiją patvirtina byloje surinktų įrodymų visuma.

10.       Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino pateiktą susirašinėjimą tarp A. V. ir L. K. – išteisintosios mamos, kurios turtas nagrinėjamu atveju buvo parduodamas. Nors teismas akcentavo tik 2016 m. balandžio 19 d. A. V. laišką, skirtą L. K., dar 2015 m. prasidėjęs bendravimas tarp A. V. ir L. K., kurio dalis fiksuota ir pateiktuose elektroniniuose laiškuose, patvirtina, kad susitarimas dėl aptariamų patalpų pardavimo nebuvo toks, kaip kad nurodo A. V., t. y. kad visas sandoris neva atsispindi 2016 m. gegužės 5 d. pirkimo-pardavimo sutartyje, kurioje patalpų kaina nurodyta 290 000 Eur. Iš pateikto susirašinėjimo matyti, kad bendravimas dėl patalpų pardavimo tarp L. K. ir A. V. prasidėjo dar 2015 m. pradžioje, kuomet A. V. už pirmojo aukšto patalpas pasiūlė L. K. 230 000 Eur, į ką L. K. atsakė, jog už tokią sumą galėtų parduoti nebent rūsio patalpas (2015 m. kovo 22 d. laiškai, t. 4, b. l. 69, čia ir toliau laiškų vertimas į lietuvių kalbą pateiktas – t. 6, b. l. 75-99). Vėliau A. V. pasiūlė 300 000 Eur už pirmąjį aukštą, nurodė, kad vėliau nupirktų ir rūsį (2015 m. liepos 29 d. laiškas, t. 4, b. l. 69, t.6, b.l. 75). Kaip nurodė teisme L. K. ir H. K., pirmąjį kartą sandorio sudaryti nepavyko, kadangi A. V. pas notarą atėjo be pinigų teigdamas, jog pirma reikia pasirašyti sutartį, paskui apmokėti. Tai, jog derantis dėl patalpų pirkimo pirmąjį kartą buvo bendraujama ir su notaru, patvirtina L. K. laiškas A. V., kuriame ji nurodo dokumentus nuvežusi notaro padėjėjai (2015 m. spalio 5 d. laiškas, t. 4, b. l. 72, t. 6, b. l. 78). Antrąjį kartą A. V. į L. K. kreipėsi 2016 m. vasario mėnesį, kuomet už pirmojo aukšto patalpas pasiūlė 300 000 Eur, o už rūsį – 160 000 Eur (2016 m. vasario 17 d. laiškas, t. 4, b. l. 74, t. 6, b. l.79). 2016 m. balandžio 18 d. laiške A. V. nurodo 510 000 Eur kainą už patalpas, kalbama apie galimybę pasirašyti vekselį (t. 4, b. l. 92, t. 6, b. l. 93). Galiausiai, 2016 m. balandžio 19 d. laiške A. V. nurodo norintis pasiūlyti tokį variantą: bendra suma 550 000 Eur, iš karto sumokama 290 000 Eur plius 130 000 Eur, likusiai sumai (130 000 Eur) forminama kredito sutartis, kur 70 000 Eur apmokama per 14 dienų, o likusieji 50 000 Eur atiduodami laikotarpiu nuo pusmečio iki metų (t. 4, b. l. 93, t. 6, b. l. 94). Aptartas susirašinėjimas visų pirma patvirtina, kad patalpų kaina nebuvo 290 000 Eur (kaip nurodyta pirkimo-pardavimo sutartyje); antra, iš susirašinėjimo matyti, kad tokį sandorio variantą, kuris galiausiai pasirinktas ir kurį pirmosios instancijos teisme nurodė H. K. ir jos motina L. K., pasiūlė pats A. V..

11.       Pažymėtina, jog aplinkybę, kad nekilnojamojo turto kaina, dėl kurios susitarė pirkėjas ir pardavėjas, buvo kitokia, nei nurodyta notaro patvirtintoje 2016 m. gegužės 5 d. pirkimo-pardavimo sutartyje, patvirtina ne tik aptartas susirašinėjimas tarp A. V. ir L. K., iš kurio matyti, kad vien už pirmojo aukšto patalpas A. V. siūlė 300 000 Eur, bet ir liudytojo M. B. (nekilnojamojo turto brokerio) paaiškinimai, jog L. K. norėjo startuoti pardavinėjant jai priklausantį turtą už 580 000 Eur. Tai, kad tokie M. B. paaiškinimai nėra subjektyvūs pamąstymai (skundo 3.3. punktas) bei tai, kad parduotas nekilnojamas turtas buvo vertas daugiau nei 290 000 Eur patvirtina ir apeliacinės instancijos teismui pateikta 2015 m. sausio 6 d. taikos sutartis tarp L. K. ir antstolės, kurioje numatyta, jog pirmojo aukšto patalpų rinkos vertė yra 290 779 Eur, o rūsio vertė – 144 231 Eur (t. 6 b. l. 55-56). Nors UAB „E. P.“ atstovo apeliaciniame skunde akcentuojama, kad 2015 m. spalio 8 d. preliminarios sutarties projekte parduodamų daiktų kaina nurodyta 290 000 Eur (t. 4, b. l. 180-192), tokia pirkimo-pardavimo sutartis tik patvirtina tai, kad šalys ir pirmojo bendravimo dėl patalpų pirkimo metu (kuris vyko 2015 m.), oficialią objekto pardavimo kainą norėjo nurodyti ne mažesnę nei 290 000 Eur. Tačiau dėl likusios dalies atsiskaitymo buvo tariamasi ir tai patvirtina aptartas susirašinėjimas tarp A. V. ir L. K.. Aptartos aplinkybės patvirtina tai, jog L. K. ir A. V. derėjosi dėl parduodamo turto kainos, derino atsiskaitymo tvarką ir tarp jų susiklostė civilinio pobūdžio teisiniai santykiai dėl turto pardavimo, kurie negali būti sprendžiami naudojant baudžiamosios teisės priemones. Skunde akcentuojamas įėjimo į rūsį įteisinimas, kuris kaip galima suprasti iš skundo turinio taip pat turėjo reikšmės objekto kainai (3.3. punktas), vėlgi yra susijęs su tarp šalių kilusiais civiliniais teisiniais santykiais, tuo labiau, kai pačiame skunde akcentuojami ne išteisintosios H. K., o jos mamos L. K. veiksmai dėl šių aplinkybių nuslėpimo sandorio sudarymo metu.

12.       Nepagrįstais laikytini A. V. argumentai, jog deramasi buvo dėl turto įvertinant tai, ar jis bus parduodamas su verslu ar be jo. Tai yra, dėl minėto 2016 m. balandžio 19 d. laiško (t. 6, b. l. 94), kuriame A. V. nurodė bendrą 550 000 Eur sumą už parduodamą turtą ir detalizavo atsiskaitymą dalimis, teismui negalėjo pateikti nuoseklaus paaiškinimo, kodėl laiške buvo nurodytas kredito įforminimas 130 000 Eur sumai bei likusių pinigų sumokėjimo grynaisiais detalės. Jo paaiškinimai teisme,  jog 130 000 Eur yra už verslą pirmajame aukšte, o 120 000 Eur už verslą rūsyje (t. 5, b. l. 33)  yra abstraktūs bei nepagrįsti jokiais kitais objektyviais duomenimis. Pažymėtina, jog pateiktame susirašinėjime tarp A. V. ir  L. K. neužsimenama apie jokį verslą, nors minėtas bendravimas elektroniniais laiškais buvo pakankamai intensyvus, jame aptarinėjant įvairias sandorio sudarymui svarbias aplinkybes. Pačiai L. K. patalpų pardavimo metu joks verslas patalpose ir nepriklausė, pirmojo aukšto patalpos tiesiog buvo išnuomotos baro veiklai. Pats A. V. viso proceso metu taip ir nenurodė, koks konkrečiai verslas būtų perkamas, bendrai pažymėjo, kad verslą sudarė apdaila, personalas, dokumentai ir visa kita, kas yra balanse (t. 4, b. l. 38). Nors prokuroras skunde aptardamas parduoto objekto kainą taip pat pažymi, kad vienokia ji buvo su verslu, kitokia be jo (4.5. punktas), minimo verslo sąvokos ir priežasčių, kodėl toks verslas turėtų būti vertas vos ne kelių šimtų tūkstančių eurų, nepateikė.

13.       Teismui kartu su UAB „E. P.“ atstovo skundu buvo pateiktas skelbimo aprašymas apie parduodamą kavinę/barą su patalpomis, kuriame nurodyta, jog verslo kaina yra 130 000 Eur, verslo ir patalpų – 310 000 Eur, o rūsio kaina nurodyta 250 000 Eur (t. 6, b. l. 22), tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog tokio skelbimo autentiškumas nėra patvirtintas. Internetinio puslapio apačioje nurodytas skelbimo adresas yra itin trumpas (https://skelbimulentoje.lt/skelbimas/), kai tiek pagal išteisintosios gynėjo, tiek pagal A. V. pateiktus išrašus iš šio skelbimų portalo dėl prekių pardavimo, pagal skelbimų internetinius adresus galima bent iš dalies identifikuoti skelbime nurodomą prekę/paslaugą, t. y. po adreso https://skelbimulentoje.lt/skelbimas/ nurodoma konkretaus skelbimo santrauka, pavyzdžiui, https://skelbimulentoje.lt/skelbimas/parduoda-kompiuteriu-remontas-kaune-i-vii-9-21h (t. 6, b. l. 59-65). Antra, net ir įvertinus pateiktame skelbime nurodytą informaciją, patalpų kaina vis tiek nebūtų tokia žema, kokia buvo nurodyta 2016 m. gegužės 5 d. pirkimo-pardavimo sutartyje – pirmojo aukšto patalpų vertė be verslo pagal šį skelbimą būtų 180 000 Eur, rūsio vertė atitinkamai 250 000 Eur, taigi bendra patalpų vertė 430 000 Eur.

14.       Apeliacinės instancijos teismui taip pat buvo pateiktas elektroninis laiškas, kurį A. V. 2016  m. kovo 4 d. gavo iš L. K. advokatės A. P., jame nurodoma, jog perkant už 290 000 Eur tik patalpas, užtenka pasirašyti preliminarią sutartį; perkant patalpas kartu su verslu, reikia papildomai sudaryti priedą, kuriame bus tiksliai išvardinta, kas perkama papildomai, ir kaina sutartyje bus kita (t. 6, b. l. 26, 27). Teisėjų kolegija pastebi, jog pats A. V. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad su advokate A. P. nevedė derybų dėl sutarčių tekstų iki gegužės 5 d.; viską derino konkrečiai su L. K., kelis kartus buvo susitikę advokatės kontoroje, ji padėdavo, paaiškindavo (t. 4, b. l. 39). Tuo tarpu teismui pateikiamas laiškas iš minimos advokatės, kuriame kaip matyti prisegta sutartis, bei šis laiškas A. V. buvo išsiųstas laikotarpiu, kuomet jis nurodė su advokate dėl sutarčių tekstų nebendravęs. Pažymėtina ir tai, jog apygardos teisme išteisintosios gynėjas pagrįstai atkreipė dėmesį į aplinkybę, kad advokatė bendravo ir rašė lietuvių kalba, tą patvirtina ir jos 2016 m. rugpjūčio 3 d. laiškas, adresuotas A. V., kuris taip pat parašytas lietuvių kalba (t. 4, b. l. 96), o teismui pateiktas 2016 m. kovo 4 d. laiškas yra rusų kalba. Šios aplinkybės teisėjų kolegijos vertinimu leidžia abejoti laiško autentiškumu, todėl teismas juo nesivadovauja.

15.       Skundu taip pat nesutinkama su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad notarų biure pinigų tikrinimo aparatas buvo skolinamas pinigų skaičiavimui (3.6. punktas). Teisėjų kolegija su tokiais apelianto argumentais nesutinka ir pastebi, jog pirmosios instancijos teismas įvertindamas liudytojo notaro A. R. parodymus, jog jis patvirtino skolinęs pinigų tikrinimo aparatą bei taip pat kad kažkas nesusiję su paskolos sutartimi buvo pasirašinėjama, H. K., tiek L. K. parodymus, jog kartu su A. V. ėjo skaičiuoti pinigų (kaip nurodė H. K. – mama skaičiavo pinigus, o H. K. paskolintu pinigų tikrinimo aparatu juos tikrino), padarė išvadą, jog pinigų tikrinimo aparatas buvo naudojamas, tačiau ne pinigų skaičiavimui, o jų tikrinimui. Aukščiau aptartų įrodymų kontekste bei buvusio tarp šalių susitarto atsiskaitymo būdo teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl to, jog 130 000 Eur buvo skaičiuojami notaro biure ir H. K. juos tikrino pasiskolintu pinigų tikrinimo aparatu.

16.       Apeliaciniuose skunduose taip pat nesutinkama su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog byloje nėra jokių įrodymų, kad H. K. organizavo aktualių pakvitavimų suklastojimą, byloje suklastojęs pakvitavimus asmuo nenustatytas, atlikus specialisto tyrimą nenustatyta, kad tai padarė H. K., jos motina, brolis ar sugyventinis. UAB „E. P.“ atstovo skunde nurodomos aplinkybės, neva patvirtinančios H. K. žinojimą apie pakvitavimų suklastojimą (3.5. punktas) – jog pakvitavimų idėją sugalvojo H. K. advokatai, liudytojas G. T. teisme pripažino rengęs jų tekstą, iki pat 2016 m. gegužės 5 d. sutarčių pasirašymo A. V. nesinaudojo advokato paslaugomis, jį konsultavo H. K. advokatė A. P.. Teisėjų kolegija pažymi, jog faktiškai aptariamas patalpas nagrinėjamu atveju pardavinėjo ne išteisintoji H. K., o jos motina L. K., kuriai, kaip patvirtino pirmosios instancijos teisme, padėjo liudytojas G. T.. Pati H. K. su A. V. matėsi tik vieną kartą, t. y. sutarčių pasirašymo dieną, tą beje patvirtino ir pats A. V.. Advokatų paslaugomis, kurios akcentuojamos apeliaciniame skunde, taip pat naudojosi ne H. K., o jos motina L. K.. Šios aplinkybės dėl mažo H. K. aktyvumo sudarant sandorį ir tariantis dėl jo tik patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, jog H. K. nežinojo, kad aktualūs sandorio sudarymo metu pakvitavimai visgi yra suklastoti.

17.       Darydamas tokią išvadą teismas akcentavo, jog šiuo atveju nepaneigta H. K. versija dėl 2016 m. gegužės 5 d. pirkimo-pardavimo sutarties ir tikrojo šalių susitarimo dėl parduodamų patalpų. Pirmosios instancijos teismas taip pat atkreipė dėmesį į aplinkybę, jog po 2016 m. gegužės 5 d. sutarčių pasirašymo (t. y. pirkimo-pardavimo ir paskolos sutarties) paskolos gavimu suinteresuotas asmuo turėjo būti A. V., tačiau dėl paskolos užtikrinimo į notarą kreipėsi H. K., tuo tarpu A. V. kreipėsi dėl paskolos nutraukimo; kreipdamasi į teismą dėl priverstinės hipotekos taikymo, H. K. siekė užtikrinti interesą aktualiu nekilnojamuoju turtu; H. K. kratos metu pati pateikė pakvitavimų originalus, sužinojusi specialistų išvadų rezultatus siekė pakartotinės ekspertizės, šios aplinkybės apylinkės teismo vertinimu taip pat sustiprino pastarosios poziciją, kad ji pati apie pakvitavimų suklastojimą galėjo ir nežinoti. Nors UAB „E. P.“ atstovo apeliaciniame skunde su tokiais argumentais nesutinkama, pažymima, jog kreipimasis į notarą ir teismą liudija tik savanaudiškas paskatas, o savanoriškas pakvitavimų pateikimas kratos metu – supratimą, jog pakvitavimai vis tiek bus rasti (3.4. punktas), teisėjų kolegija pažymi, kad nurodytas aplinkybes pirmosios instancijos teismas vertino kaip papildomas, patvirtinančias H. K. teisme pateiktus argumentus dėl sandorio sudarymo aplinkybių. Nagrinėjamu atveju nesurinkta jokių kitų duomenų, jog H. K. organizavo pakvitavimų suklastojimą, suklastojo pakvitavimus, ar žinojo apie tai, kad pakvitavimai yra suklastoti, ir tai žinodama juos pateikė teismui civilinėje byloje.

18.       Įvertinusi byloje surinktų įrodymų visetą teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai H. K. išteisino nenustačius jos veiksmuose nusikalstamų veikų, numatytų BK 24 straipsnio 4 dalyje ir BK 300 straipsnio 3 dalyje bei BK 22 straipsnio 1 dalyje ir BK 182 straipsnyje 2 dalyje požymių. Todėl tiek prokuroro, tiek UAB „E. P.“ atstovo apeliaciniai skundai atmetami.

19.       Civilinio ieškovo UAB „E. P.“ atstovas apeliaciniu skundu, pripažinus H. K. kalta, be kita ko prašo tenkinti civilinį ieškinį ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu, pareikštą civilinį ieškinį pagrįstai paliko nenagrinėtą. Nagrinėjamu atveju tiek civilinio ieškovo, tiek prokuroro apeliaciniai skundai atmetami, H. K. atžvilgiu paliekamas išteisinamasis nuosprendis, taigi pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl civilinio ieškinio ar bylinėjimosi išlaidų priteisimo šiuo atveju nėra.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

civilinio ieškovo UAB „E. P.“ atstovo advokato Juliaus Jasaičio ir prokuroro Alvydo Valiukevičiaus apeliacinius skundus atmesti.

Teisėjai                                                                                       Arūnas Budrys

Jurgita Kolyčienė

Ernestas Rimšelis