Administracinė byla Nr. A-1063-261/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02027-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. L. skundą atsakovui Turto vertinimo priežiūros tarnybai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

pareiškėjas G. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1-26), prašydamas: 1) panaikinti Turto arba verslo vertintojų garbės teismo (toliau – ir Garbės teismas) 2014 m. vasario 11 d. sprendimą Nr. GT-13(14)-S „Dėl drausminės nuobaudos G. L. skyrimo“ (toliau – ir skundžiamas, ginčijamas sprendimas), kuriuo buvo nutarta skirti pareiškėjui Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo (toliau – ir TVVPĮ, Įstatymas) 29 straipsnio 4 dalies 4 punkte nustatytą drausminę nuobaudą – Vertintojo asistento kvalifikacijos pažymėjimo Nr. A 000742 (nekilnojamojo turto vertinimo sritis) išduoto 2001 m. kovo 28 d.; Vertintojo asistento kvalifikacijos pažymėjimo Nr. A 000764 (kilnojamojo turto vertinimo sritis), išduoto 2001 m. gegužės 16 d.; Vertintojo asistento kvalifikacijos pažymėjimo Nr. A 000794 (verslo vertinimo sritis), išduoto 2001 m. lapkričio 6 d.; Turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo Nr. A 000326 (nekilnojamojo turto vertinimo sritis), išduoto 2004 m. gegužės 10 d.; Turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo Nr. A 000394 (verslo vertinimo sritis), išduoto 2007 m. birželio 22 d.; Turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo Nr. A 000572 (kilnojamojo turto vertinimo sritis), išduoto 2009 m. gruodžio 30 d., (toliau – Pažymėjimai) galiojimo panaikinimą; 2) priteisti iš atsakovo Turto vertinimo priežiūros tarnybos (toliau – ir atsakovas, TVPT, Tarnyba) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Nurodė, kad 2011 m. birželio 22 d. priimtas Įstatymo pakeitimo įstatymas Nr. XI-1497, kuriuo iš esmės nuo 2012 m. gegužės 1 d. buvo pakeistas Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymas. Atsižvelgiant į naująją TVVPĮ redakciją, keitėsi ir visi šį įstatymą įgyvendinantys teisės aktai. Visos pareiškėjo rengtos turto vertinimo ataskaitos (toliau – ir Ataskaitos), kuriose neva vertintojas (pareiškėjas) padarė Garbės teismo sprendime nurodytus pažeidimus, buvo parengtos iki 2012 m. gegužės 1 d., todėl šių Ataskaitų turiniui, vertintojo atsakomybei ir institucijų kompetencijai taikytini reikalavimai, galioję iki 2012 m. gegužės 1 d. Pagal galiojusį TVVPĮ (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gegužės 1 d.) kompetencija nagrinėti iki 2012 m. gegužės 1 d. parengtų turto vertinimo ataskaitų atitiktį teisės aktų reikalavimams, jų teisingumą ir teisėtumą buvo suteikta tik teismams. Nuo 2012 m. gegužės 1 d. – Turto vertinimo priežiūros tarnybai. Tačiau tik nuo 2012 m. gegužės 1 d. įsigaliojusios TVVPĮ redakcijos 22 straipsnyje nustatytiems reikalavimams, bet ne kitoms TVVPĮ nuostatoms ar iki 2012 m. gegužės 1 d. galiojusios TVVPĮ redakcijos 22 straipsnyje įtvirtintiems reikalavimams (TVVPĮ (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gegužės 1 d.) 22 straipsnis reglamentavo turto vertės nustatymo metodo parinkimą ir nenustatė jokių reikalavimų turto vertinimo ataskaitai). Nagrinėjamu atveju vertintojo (pareiškėjo) Ataskaitos buvo parengtos iki 2012 m. gegužės 1 d., t. y. iki įsigaliojant naujai TVVPĮ redakcijai. Atsižvelgus į tai, kad TVPT nėra suteikta kompetencija ir teisė nagrinėti paklausimų dėl ataskaitų, parengtų iki 2012 m. gegužės 1 d., atitikties TVVPĮ nustatytiems reikalavimams, o Garbės teismui nėra suteikta kompetencija ir teisė nagrinėti vertintojų drausmės bylas bei skirti jiems nuobaudas, TVPT visiškai nepagrįstai ir neteisėtai nagrinėjo Mokesčių inspekcijos ir Lietuvos banko paklausimus dėl vertintojo parengtų Ataskaitų atitikties TVVPĮ nustatytiems reikalavimams. Garbės teismas vertintojui drausmės bylą iškėlė ir priėmė sprendimą remdamasis TVPT parengtomis išvadomis, kurios buvo parengtos nepagrįstai ir neteisėtai nagrinėjant trečiųjų asmenų pateiktus paklausimus. Dėl šios priežasties Garbės teismo sprendimas taip pat yra neteisėtas, todėl naikintinas.

Pareiškėjo nuomone, TVPT, nagrinėdama trečiųjų asmenų paklausimus dėl vertintojo Ataskaitų, viršijo jai suteiktus įgaliojimus ir veikė ultra vires, todėl Garbės teismo sprendimas yra neteisėtas, kadangi jis buvo priimtas kaip TVPT veikimo viršijant suteiktą kompetenciją pasekmė. TVPT, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 3 straipsnio 1 ir 4 dalimis, privalo savo veikloje vadovautis įstatymo viršenybės principu, o principų pažeidimas, kaip ir veikimas ultra vires, yra pagrindas viešojo administravimo subjekto aktą pripažinti neteisėtu. TVPT kompetencija išimtinai apsiriboja vertintojų bei vertinimo įmonių veiklos priežiūra ir plečiamas kompetencijos aiškinimas negalimas. TVVPĮ nuostatos nesuteikia TVPT kompetencijos prižiūrėti, ar vertintojai ir vertinimo įmonės laikosi teisės aktų nuostatų, reglamentuojančių turto arba verslo vertinimą. TVPT prižiūrėdama, kaip vertintojai laikosi teisės aktų, reglamentuojančių turto vertintojų veiklą (formaliųjų arba procedūrinių reikalavimų), nuostatų, turi teisę nagrinėti ir suinteresuotiems asmenims pateikti atsakymus, ar vertinimo ataskaita atitinka TVVPĮ 22 straipsnyje įtvirtintus formaliuosius arba procedūrinius reikalavimus, ar neatitinka. Kompetencijos nagrinėti, ar vertintojo parengtos ataskaitos atitinka materialiuosius reikalavimus, TVPT neturi. Šiuos argumentus patvirtina ir tai, jog nei iki 2012 m. gegužės 1 d. galiojęs teisinis reglamentavimas, nei nuo 2012 m. gegužės 1 d. galiojantis teisinis reglamentavimas nenustato TVPT teisės nagrinėti, ar vertintojų parengtos ataskaitos atitinka Turto ir verslo vertinimo metodikoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1K-159 (toliau – ir Naujoji metodika), nustatytus reikalavimus, arba Turto vertinimo metodikoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. vasario 14 d. nutarimu Nr. 244 (toliau – ir Senoji metodika, Metodika), nustatytus reikalavimus, kuriuose yra nustatyti pagrindiniai materialieji reikalavimai (reikalavimai pačiam turto arba verslo vertinimui, bet ne reikalavimai vertintojų arba vertinimo įmonių veiklai). Ginčo atveju TVPT, nagrinėdama trečiųjų asmenų paklausimus, iš esmės nagrinėjo, ar vertintojo parengtos Ataskaitos atitinka teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias turto arba verslo vertinimą (materialiuosius reikalavimus), o ne teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias vertintojų veiklą (formaliuosius arba procedūrinius reikalavimus). Garbės teismas sprendime nurodė, kad vertintojo parengtos Ataskaitos neatitinka TVVPĮ (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gegužės 1 d.) 23 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtinto reikalavimo (neva teisės akto reikalavimo, reglamentuojančio vertintojų veiklą), tačiau iš esmės tokia Garbės teismo išvada grindžiama argumentais dėl Ataskaitų neatitikimo materialiesiems turto arba verslo vertinimą reglamentuojantiems reikalavimams (pvz. netinkamas turto požiūrio metodo naudojimas, netinkamas rėmimasis kitomis ataskaitomis ir finansinių atskaitomybių duomenimis vertinant turtą, netinkamas nuolaidų/premijų dydžių dėl mažumos/daugumos akcijų paketo taikymas ir kt.). Tik kompetentingas asmuo gali nustatyti ir įvertinti turto arba verslo vertintojų parengtų ataskaitų atitiktį teisės aktuose nustatytiems materialiesiems turto arba verslo vertinimą reglamentuojantiems reikalavimams ir tai, vadovaujantis TVVPĮ nuostatomis, galima įgyvendinti teisme ginčijant ataskaitos teisingumą, byloje skiriant ekspertą. TVPT darbuotojai, nagrinėjantys trečiųjų asmenų paklausimus dėl turto arba verslo vertintojų parengtų ataskaitų, neturi nei kilnojamojo turto, nei nekilnojamojo turto, nei verslo vertintojo kvalifikacijos, todėl jų kompetencija apsiriboja tik vertintojų ir vertinimo įmonių veiklos priežiūra, o ne turto arba verslo vertinimo priežiūra. Garbės teismo nariai, išskyrus V. I. (turi verslo vertintojo kvalifikaciją), neturi kvalifikacijos turto vertinimo srityje. Siekiant nustatyti, ar turto arba verslo vertintojo parengta ataskaita atitinka teisės aktų, reglamentuojančių turto arba verslo vertinimą reikalavimus, yra būtinos specialios turto vertinimo žinios.

Pareiškėjas nesutiko su TVPT pozicija dėl vertintojui taikytinos atsakomybės ir ją reglamentuojančių teisės aktų nuostatų taikymo ir aiškinimo. Visos vertintojo Ataskaitos buvo parengtos iki įsigaliojant naujajai TVVPĮ redakcijai, t. y. iki 2012 m. gegužės 1 d., todėl vertintojo atsakomybei taip pat turėtų būtų taikomos teisės normos, reglamentavusios atsakomybę Ataskaitų parengimo metu. Garbės teismas, priimdamas sprendimą panaikinti vertintojo Pažymėjimų galiojimą ir nustatydamas pagrindą tokiai sankcijai, rėmėsi nuo 2012 m. gegužės 1 d. galiojančiu reglamentavimu, t. y. aktualia TVVPĮ redakcija, o ne Ataskaitų parengimo metu galiojusiomis teisės aktų nuostatomis, tokiu būdu pažeisdamas įstatymo negaliojimo atgal (lex retro non agit) principą. Garbės teismas sprendimu panaikino ne tik tų Vertintojo Pažymėjimų galiojimą, kuriais remiantis buvo atlikti vertinimai, bet visai nepagrįstai buvo panaikintas absoliučiai visų vertintojo Pažymėjimų (įskaitant vertintojo asistento pažymėjimų nekilnojamojo, kilnojamojo ir verslo vertinimo srityje, kuriais nebuvo remiamasi rengiant Ataskaitas) galiojimas. Tokį savo sprendimą Garbės teismas motyvavo TVVPĮ (aktuali redakcija) 10 straipsnio 11 punktu, kuris Ataskaitų rengimo metu negaliojo. Tokiu būdu, Garbės teismas sprendimu dar kartą pažeidė lex retro non agit principą.

Dėl drausminės atsakomybės taikymo už pažeidimus, padarytus rengiant ataskaitas iki 2012 m. gegužės 1 d. nurodė, kad vertintojų drausminės atsakomybės ir Garbės teismo institutas atsirado tik nuo 2012 m. gegužės 1 d. įsigaliojus naujai TVVPĮ redakcijai. Dėl šios priežasties vertintojams už padarytus pažeidimus rengiant turto arba verslo vertinimo ataskaitas iki 2012 m. gegužės 1 d. drausminė atsakomybė iš viso negali būti taikoma ir drausminės atsakomybės klausimas už tokio pobūdžio pažeidimus iš viso negali būti keliamas. Todėl tiek TVPT parengdama išvadas, tiek Garbės teismas priimdamas ginčijamą sprendimą, dar kartą pažeidė įstatymo negaliojimo atgal (lex retro non agit) principą.

Pareiškėjo nuomone, Garbės teismo sprendimas pripažintinas neteisėtu ir dėl to, jog tiek TVPT, tiek Garbės teismas sprendimą priėmė pažeidžiant drausminei atsakomybei taikyti nustatytus procesinius terminus bei senaties terminą, per kurį galima taikyti drausminę atsakomybę. Nuo 2013 m. balandžio 15 d. įsigaliojo Paklausimų dėl turto arba verslo vertinimo ataskaitų atitikties TVVPĮ 22 straipsnyje nustatytiems reikalavimams nagrinėjimo taisyklės, patvirtintos TVPT direktoriaus 2013 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. B1-14 (toliau – Paklausimų nagrinėjimo taisyklės). Atsižvelgiant į tai, jog paskutiniąsias ataskaitas TVPT gavo 2013 m. balandžio 15 d., bei vadovaujantis Paklausimų nagrinėjimo taisyklių 18 punktu, TVPT Valstybinės mokesčių inspekcijos ir Lietuvos banko paklausimus privalėjo išnagrinėti iki 2013 m. birželio 15 d. ir pareiškėjams privalėjo būti išsiųstos išvados apie pareiškimų nagrinėjimo rezultatus, t. y. vertintojo neva padaryti pažeidimai turėjo būti nustatyti ir drausminė nuobauda vertintojui už tai turėjo būti paskirta vėliausiai iki 2013 m. birželio 15 d. Tačiau dėl TVPT neveikimo, Garbės teismas sprendimą priėmė tik 2014 m. vasario 11 d., t. y. praėjus beveik pusei metų nuo momento, iki kada vertintojui galėjo būti taikoma drausminė atsakomybė. TVVPĮ (aktuali redakcija) 29 straipsnio 2 dalis įtvirtina, kad Turto arba verslo vertintojų Garbės teismui rašytinį teikimą iškelti turto arba verslo vertintojui drausmės bylą pagal esamą (asmenų raštu pateiktą arba Priežiūros įstaigos turimą) informaciją apie šio straipsnio 1 dalyje nurodytus pažeidimus per ne ilgiau kaip 10 darbo dienų nuo šios informacijos gavimo (paaiškėjimo) dienos parengia ir pateikia Priežiūros įstaiga. Tačiau atsakovas paskutiniąsias ataskaitas, už kurias vertintojui buvo taikyta drausminė atsakomybė, gavo 2013 m. balandžio 15 d., o rašytinius teikimus iškelti drausmės bylą Garbės teismui pateikė tik 2013 m. gruodžio 16 d. ir 2014 m. sausio 8 d., t. y. praėjus daugiau nei septyniems mėnesiams nuo įstatymu nustatyto termino, t. y. 2013 m. balandžio 29 d. Taigi, Garbės teismo sprendimas naikintinas ir dėl šių aplinkybių. Be to, turto vertintojų veiklą reglamentuojantys teisės aktai nenumato ir nereglamentuoja drausminės atsakomybės senaties terminų, tačiau tai nereiškia, jog turto vertintojas drausminėn atsakomybėn gali būti traukiamas neribotą laiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1551/2013). Tačiau nesutiko su tuo, kad šiuo atveju taikytinas panašius santykius reguliuojantis teisės aktas – Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas (toliau – VTĮ), kurio 30 straipsnio 1 dalyje nustatytas trejų metų terminas, per kurį gali būti skiriama drausminė nuobauda. Pareiškėjo teigimu, turto vertintojams taikytinos teisės aktų nuostatos, reglamentuojančios kitų laisvųjų profesijų atstovų (o ne valstybės tarnautojų) drausminės atsakomybės senaties terminus, kuriems nustatytas drausminės atsakomybės senaties terminas yra vieneri metai nuo pažeidimo ar nusižengimo padarymo dienos. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teigimu, Garbės teismo sprendimu, kuris buvo priimtas 2014 m. vasario 11 d., vertintojui drausminė atsakomybė buvo taikyta praleidus drausminės atsakomybės senaties terminus, t. y. drausminė atsakomybė buvo taikyta už pažeidimus, kurie buvo padaryti daugiau nei prieš dvejus metus, kai tuo tarpu pagal aukščiau nurodytą reglamentavimą laisvųjų profesijų atstovams taikytinas drausminės atsakomybės senaties terminas yra vieneri metai.

Pažymėjo, kad pagal TVVPĮ (aktuali redakcija) 29 straipsnio 5 dalį už vieną pažeidimą skiriama tik viena drausminė nuobauda, todėl už kiekvieną turto verslo vertintojo padarytą pažeidimą turi būti keliama ir nagrinėjama atskira drausminės atsakomybės byla, ir, nustačius drausminės atsakomybės pagrindą, turi būti skiriama drausminė nuobauda už kiekvieną padarytą pažeidimą atskirai, tačiau ginčo atveju vertintojui buvo skirta drausminė nuobauda už pažeidimus, padarytus trylikoje Ataskaitų, tačiau visiškai neaišku, kokiu pagrindu vertintojui buvo iškeltos dvi drausmės bylos (pagal 2013 m. gruodžio 16 d. teikimą Nr. GT-96(16)-T už pažeidimus, padarytus šešiose ataskaitose, o pagal 2014 m. sausio 8 d. teikimą Nr. GT-1(14)-T už pažeidimus, padarytus devyniose ataskaitose). Iškėlus vertintojui drausmės bylą pagal 2014 m. sausio 8 d. teikimą abi pareiškėjo drausmės bylos, nesant tam jokio teisinio pagrindo, buvo nagrinėjamos viename ir tame pačiame Garbės teismo posėdyje, tokiu būdu užkertant vertintojui galimybę gintis nuo jam inkriminuojamų pažeidimų. Kadangi turto arba verslo vertintojui taikytinos drausminės atsakomybės nuobaudos, iš kurių griežčiausia yra turto arba verslo vertintojo pažymėjimo panaikinimas (teisės verstis profesine veikla panaikinimas), neabejotinai prilygsta kriminalinėms bausmėms, todėl ir turto arba verslo vertintojų drausminės atsakomybės taikymo procese turi būti užtikrinamos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje įtvirtintos procesinės garantijos, kurių viena svarbiausių – teismo nepriklausomumas ir nešališkumas.

Pareiškėjas kėlė abejonę, ar gali Garbės teismas, išanalizavęs TVPT teikimą iškelti drausmės bylą ir nusprendęs, kad yra pagrindas iškelti drausmės bylą, vėliau objektyviai ir nešališkai išnagrinėti turto arba verslo vertintojo drausmės bylą, nes tos pačios sudėties Garbės teismas (sudėties pasikeitimo TVVPĮ nenustato), nusprendęs iškelti drausmės bylą turto arba verslo vertintojui, negalės objektyviai išnagrinėti drausmės bylos, kadangi, nagrinėjant drausmės bylą, yra kvestionuojamas paties Garbės teismo sprendimas iškelti drausmės bylą. Manė, kad dėl šios priežasties svarstytinas klausimas dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar TVVPĮ (aktuali redakcija) 29 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio nuostatoms.

Teigė, kad Garbės teismo argumentai, jog vertintojas, rengdamas Ataskaitas, nesilaikė TVVPĮ 23 straipsnio 2 dalies 10 punkto ir Senosios metodikos 85 punkto reikalavimų, yra nepagrįsti, kadangi visose Ataskaitose yra pateiktas turto vertės nustatymo pagrindimas, o Ataskaitos parengtos pagal Senojoje metodikoje numatytą pavyzdinę schemą. Garbės teismo sprendime nurodyti pažeidimai yra deklaratyvūs ir neįtvirtinti jokiuose teisės aktuose. Nesutiko su TVPT nuomone dėl rėmimosi kitais vertinimais. Naudojant turto požiūrio metodą ir nustatant įmonės turto vertę, yra pasitelkiama informacija ir duomenys, kuriuos pateikia klientas ir kuri yra viešai prieinama; vertinamos įmonės turto vertinimai, kiti klientų pateikti duomenys. Nei Įstatymas (1999), nei Senoji metodika nenumatė draudimo vertinant verslą naudotis kitų atliktų vertinimų duomenimis. Senosios metodikos 12 punkte buvo nustatyta vertintojo teisė atliekant vertinimą pasitelkti kitus specialistus. Kiekvienu atveju vertintojas, rengdamas Ataskaitas, įvertindavo klientų pateiktą informaciją ir nustatydavo, ar galima remtis kitomis turto vertinimo ataskaitomis. Galiausiai pateiktuose vertinimuose nustatyta turto vertė buvo koreguojama taikant nuolaidas (premijas) dėl akcijų paketo dydžio. Nei Įstatyme, nei Senojoje metodikoje nebuvo nustatytas terminas, kokio senumo kitų atliktų vertinimų duomenimis buvo galima remtis, tuo tarpu Naujosios metodikos 58.1 papunktis vertintojams leidžia naudotis duomenimis, ne senesniais nei 3 metai. Pareiškėjo teigimu, nei viena iš turto vertinimo ataskaitų, kuriomis rėmėsi vertintojas, nebuvo pripažinta negaliojančia ar neteisinga, todėl jomis remtis atliekant kitus vertinimus buvo galima. Pareiga atlikti vertinimo veiksmus ir pateikti vertės nustatymo pagrindimą yra nustatyta vertinamo objekto atžvilgiu, o ne vertinamo objekto valdomo turto atžvilgiu. Garbės teismas sprendime klaidingai identifikuoja vertinimo objektą. Garbės teismo sprendime nurodyta, jog vertintojas negalėjo remtis kitais vertinimais ir todėl, kad dalies vertinimų, kuriais remiasi rengiant Ataskaitas, buvo atlikti kitais, nei Ataskaitose atlikti vertinimai, tikslais. Šie sprendimo argumentai yra nepagrįsti, nes turto vertė, nepaisant vertinimo tikslo, nesikeičia ir yra nustatoma remiantis tais pačiais duomenimis ir tais pačiais metodais.

Atkreipė dėmesį į tai, kad nei Įstatymas, nei Senoji metodika nenumatė, kad vertintojas privalo remtis tik metinės finansinės atskaitomybės dokumentų duomenimis. Vertintojai privalo naudotis naujausiais turimais duomenimis, kurie ir pateikiami tarpinių finansinių atskaitomybių dokumentuose. Pareiškėjo nuomone, klientui nepateikiant naujesnės informacijos, vertintojas neturi teisės įpareigoti klientą tokią informaciją pateikti. Garbės teismo sprendimas yra prieštaringas, nes Ataskaitose, kuriose remiamasi ne tarpinių, o dukterinių įmonių metinių finansinių atskaitomybių dokumentais, taip pat buvo pripažinti vertintojo padaryti pažeidimai.

Nurodė, kad Ataskaitų parengimo metu galiojusios Įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gegužės 1 d.) ir Senosios metodikos nuostatos nedetalizavo, kaip turi būti nustatomos taikomos nuolaidos arba priedai vertinant akcijų paketo mažumos arba daugumos nuosavo kapitalo dydį, todėl minėti dydžiai buvo nustatyti ekspertiniu metodu, remiantis vertintojo kompetencija, įmonių veiklos analize, moksline literatūra ir kt. Pareiškėjo nuomone, nuolaidos (ar premijos) dydžio parinkimo pagrindimas pateiktas Ataskaitose. Nagrinėjamu atveju pats Garbės teismas pripažino ekspertinio metodo atliekant vertinimus taikymo galimybę, todėl Ataskaitoje pateiktas tinkamas vertės nustatymo pagrindimas.

Pareiškėjas nesutiko su TVPT pozicija dėl likvidacinės vertės nustatymo pagrindimo, nurodė, kad parengtose Ataskaitose yra nurodytas likvidacinės vertės pagrindimas, t. y. pateikiamos formulės, kurių pagrindu yra apskaičiuojama likvidacinė vertė, taip pat yra pateikiamas nuoseklus skaičiavimas, kaip apskaičiuojama likvidacinė vertė, be to, nei Įstatymas (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gegužės 1 d.), nei Senoji metodika nenumatė, kaip turi būti apskaičiuojama priverstinio pardavimo arba likvidacinė vertė. Apskaičiuojant likvidacinę vertę, buvo pasitelkti duomenys iš viešai prieinamų šaltinių (pvz., Lietuvos statistikos departamento ar Lietuvos banko), koeficientai apskaičiuoti ekspertiniu būdu ar UAB „Baltijos turto vertinimo agentūra“, kurios darbuotojas yra pareiškėjas, tyrimo pagrindu sukurto algoritmo ir programinės įrangos pagalba apskaičiuotais koeficientais.

Pažymėjo, kad vertintas nekilnojamasis turtas (garažų paskirties) lygintas su skirtingos paskirties nekilnojamuoju turtu (gamybinėmis, sandėliavimo, administracinės paskirties), kadangi faktinė vertinamo turto paskirtis neatitiko Nekilnojamojo turto registre įregistruotos paskirties (Ataskaita Nr. 036-2011). Analogiškos (garažų) paskirties objektų pirkimo-pardavimo sandorių centrinėje Vilniaus miesto dalyje nebuvo (Ataskaita Nr. 036-2011). Teisės aktai nenumato, kiek vertinamo turto plotas gali skirtis nuo lyginamųjų objektų ploto. Vertinant turtą, taikyti ploto pataisos koeficientai, kuriais atsižvelgiama į plotų skirtumą (Ataskaita Nr. 036-2011). Be to, pataisos koeficientai apskaičiuoti ekspertiniu būdu, remiantis analogiškų vertinamam turtui objektų sandorių ir pasiūlos duomenimis (Ataskaita Nr. 036-2011 ir Nr. 067:2011). Teisės aktuose nėra numatyta, kokiu būdu ir kokia apimtimi vertinimo ataskaitoje turi būti pateikti pataisos koeficientų apskaičiavimai; vertintojas negali būti laikomas pažeidusiu teisės aktų nuostatas, kurios niekur nėra įtvirtintos (Ataskaita Nr. 036-2011 ir Nr. 067:2011). Garbės teismas neatsižvelgė į vertintojo paaiškinimus, kuriuose pateikta informacija, pagrindžianti nustatytas vertes. Be to, Garbės teismas yra nenuoseklus, kadangi, nagrinėdamas kito vertintojo pažeidimus, atsižvelgė į jo pateiktus paaiškinimus ir drausmės bylą nutraukė, kas nagrinėjamu atveju nebuvo padaryta. Ataskaitų Nr. 056:2011 (V) ir Nr. 054-1:2011 vertinimo objektas buvo įmonės (UAB „Pramprojektas“ ir UAB „Domus altera“ akcijų paketai), o ne įmonėms priklausantis kilnojamas ar nekilnojamas turtas, todėl naudojant turto požiūrio metodą bei nustatant įmonių turimo turto vertę, įskaitant ir joms priklausančio kilnojamojo arba nekilnojamojo turto vertę, buvo pasirinktas glaustas ataskaitos pateikimo būdas įmonių turimo turto vertinimui, kurį numatė Senoji metodika.

Pabrėžė, kad Ataskaitų rengimo metu galioję teisės aktai nenustatė, kaip turi būti apskaičiuojama kapitalizavimo norma ir diskonto norma, kokia apimtimi turi būti pateikiami skaičiavimai. Ataskaitose kapitalizavimo norma ir diskonto norma apskaičiuotos pagal ekspertiniu metodu nustatytus atitinkamai kapitalizavimo normos ir diskonto normos sudedamuosius rodiklius. Ekspertiniu būdu nustačius dydžius, jų apskaičiavimo pateikti neįmanoma. Garbės teismo sprendimo teiginiai, jog Ataskaitose nepagrindžiami planuojamų pajamų ir išlaidų dydžiai, yra deklaratyvaus pobūdžio ir nepagrįsti. Vertintojas pagrįstai rėmėsi kliento pateiktu verslo planu, o šiame verslo plane nurodytus duomenis, kuriuos buvo būtina koreguoti, vertintojas juos pakoregavo. Senoji metodika nedetalizavo, kokia apimtimi ataskaitose reikia pateikti tarpinių duomenų skaičiavimus, todėl skaičiavimų pateikimas buvo galimas ir glausta forma (80, 81 p.).

Atsakovas Turto vertinimo priežiūros tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 129–158) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad priimant sprendimą, ataskaitų turiniui taikyti reikalavimai, nustatyti Ataskaitų rengimo metu galiojusiuose teisės aktuose; nei Tarnyba, nei Garbės teismas kompetencijos neviršijo, o vertintojo atsakomybei taikytas toks teisinis reglamentavimas, kuris vertintojui buvo palankesnis drausminės atsakomybės taikymo metu. Nuo 2012 m. gegužės 1 d. pasikeitęs teisinis reglamentavimas tapo palankesniu turto arba verslo vertintojams, kuriems taikoma teisinė atsakomybė, todėl pagrįsta teigti, jog nuo 2012 m. gegužės 1 d. turto arba verslo vertintojų atsakomybei taikytini būtent tie teisės aktai, kurie numato švelnesnę teisinę atsakomybę ir yra palankesni vertintojams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-565/2014). TVPT teisės ir pareigos vykdant turto arba verslo vertintojų ir turto arba verslo vertinimo įmonių veiklos priežiūrą yra nustatytos Įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2012 m. gegužės 1 d.) 26 straipsnio 2 dalyje ir 29 straipsnio 2 dalyje. Nagrinėjamu atveju Tarnyba, neviršydama kompetencijos ribų, turėdama informacijos apie Įstatymo ir Metodikos pažeidimus, 2013 m. gruodžio 16 d. ir 2014 m. sausio 8 d. teikimais kreipėsi į Garbės teismą dėl drausmės bylos pareiškėjui iškėlimo. Taip pat Garbės teismas, neviršydamas Įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2012 m. gegužės 1 d.) 28 ir 29 straipsnyje ir Garbės teismo nuostatuose nustatytos kompetencijos ribų, esant pagrindui iškėlė pareiškėjui drausmės bylą, nepažeisdamas teisės aktuose nustatytų terminų ją išnagrinėjo ir, nustatęs Įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2012 m. gegužės 1 d.) 29 straipsnio 1 dalyje nurodytų teisės aktų pažeidimus, paskyrė vieną iš Įstatymo 29 straipsnio 4 dalyje nurodytų drausminių nuobaudų. Nėra pagrindo teigti, jog vertintojo atsakomybei ir Tarnybos bei Garbės teismo kompetencijai taikytini reikalavimai, galioję iki 2012 m. gegužės 1 d. Tarnyba teisėtai ir pagrįstai nagrinėjo Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos ir Lietuvos banko Priežiūros tarnybos paklausimus, nes vadovaujantis Įstatymo 26 straipsnio 2 dalimi, 25 straipsniu, Tarnyba atlieka turto arba verslo vertintojų veiklos valstybinę priežiūrą, taip pat nagrinėja skundus dėl vertintojų veiklos. Tarnyba neginčija to, jog ji negali teikti išvadų dėl turto vertinimo ataskaitų, parengtų iki 2012 m. gegužės 1 d., atitikties Įstatymo 22 straipsnyje nustatytiems reikalavimams, tačiau Tarnyba, turėdama pareigą reaguoti į gaunamą informaciją apie turto arba verslo vertintojų veiklos trūkumus, aptariamu atveju ją įvykdė, teikimais kreipdamasi į Garbės teismą. Tarnybos išvadose dėl vertintojo veiksmų, skirtose Garbės teismui, nebuvo pateiktos išvados dėl Ataskaitų atitikties Įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gegužės 1 d.) 23 straipsniui, o tik išdėstyta Tarnybos nuomonė dėl vertintojo atliktų veiksmų, atliekant vertinimus ir rengiant Ataskaitas, t. y. nuomonė dėl vertintojo galimai padarytų pažeidimų. Įstatyme (redakcija, galiojanti nuo 2012 m. gegužės 1 d.) nenurodyta, jog kreipimuisi į Garbės teismą būtina sąlyga, kad vertinimo veiksmai būtų atlikti ir vertinimo ataskaita parengta tik po Įstatymo įsigaliojimo, t. y. po 2012 m. gegužės 1 d., todėl Tarnyba, turėdama pagrįstos informacijos apie vertintojų galimai padarytus pažeidimus tiek iki 2012 m. gegužės 1 d., tiek po 2012 m. gegužės 1 d., vadovaudamasi Įstatymo 29 straipsnio 2 dalimi, kreipėsi į Garbės teismą rašytiniu teikimu dėl drausmės bylos turto vertintojui iškėlimo. Priešingu atveju susiklostytų situacija, jog įsigaliojus naujai Įstatymo redakcijai, visi iki tol atlikti vertinimai, parengtos ataskaitos patektų į teisinį vakuumą ir tokiu būdu nebūtų užtikrinta tinkama valstybinė priežiūra. Garbės teismas vertino pareiškėjo veiksmus rengiant Ataskaitas (t. y. ar pareiškėjas laikėsi teisės aktų reikalavimų), tačiau Ataskaitų atitikties Įstatymo 23 straipsnyje nustatytiems reikalavimams nevertino. Šią aplinkybę patvirtina tai, kad nei vienoje Garbės teismui pateiktoje išvadoje dėl vertintojo veiksmų nėra nurodyta, kad ataskaita neatitinka Įstatymo 23 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Priešingai, minėtose išvadose nurodoma, jog, Tarnybos nuomone, vertintojas, rengdamas Ataskaitas, nesilaikė kai kurių Įstatyme (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gegužės 1 d.) ir Metodikoje nustatytų reikalavimų. Taip pat Garbės teismas skundžiamame sprendime nevertino Ataskaitų atitikties ir nepateikė išvadų šiuo klausimu. Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai ir Lietuvos banko Priežiūros tarnybai 2014 m. kovo 7 d. ir 2014 m. kovo 31 d. patiektuose raštuose taip pat pateikiamos ne išvados dėl Ataskaitų atitikties Įstatymo 23 straipsnyje nustatytiems reikalavimams, o tik Tarnybos specialistų nuomonė dėl Ataskaitų teisėtumo ir atitikimo teisės aktuose nustatytiems reikalavimams.

Nurodė, kad nagrinėjamu atveju buvo sprendžiamas ne Ataskaitų teisingumo, t. y. jų atitikties teisės aktų nuostatoms klausimas, bet vertintojo drausminės atsakomybės už netinkamą ir teisės aktus pažeidžiantį ataskaitų parengimą taikymo klausimas. Tarnyba, Garbės teismui teikdama rašytinį teikimą ir išvadą dėl vertintojo veiksmų, TVVPĮ 29 straipsnio pagrindu turi teisę nurodyti ne tik vertintojo galimai padarytus Įstatymo pažeidimus, bet ir informaciją apie kitus minėto straipsnio 1 dalyje nurodytus teisės aktų pažeidimus. Taip pat Garbės teismas, sprendžiantis vertintojo drausminės atsakomybės klausimą, nagrinėja ne vien tik Įstatymo, bet ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių vertinimą, padarytus pažeidimus. Be to, galiojančiuose teisės aktuose nėra nustatyta, kad Tarnybos darbuotojai, rengiantys teikimus Garbės teismui, privalo turėti vertintojo kvalifikaciją. Garbės teismo sudėtis yra teisėta, nes Garbės teismo nariai, priėmę skundžiamą sprendimą, yra paskirti teisėtai, o jų kvalifikacija atitinka Įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2012 m. gegužės 1 d.) 28 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus. Garbės teismas nėra saistomas Tarnybos pateiktų išvadų dėl vertintojo veiksmų, kadangi Garbės teismas savarankiškai, objektyviai sprendžia dėl vertintojo padarytų ar nepadarytų pažeidimų. Išanalizavęs visą su drausmės byla susijusią medžiagą, Garbės teismas gali sutikti su Tarnybos išvadoje dėl vertintojo veiksmų nurodytais teisės aktų pažeidimais arba tokiai išvadai nepritarti, be to, nagrinėjant drausmės bylą gali paaiškėti, kad buvo padaryti ir kiti teisės aktų pažeidimai, negu nurodyti Tarnybos, arba atvirkščiai, kad tam tikri vertintojo veiksmai pažeidimais nelaikytini ir drausmės byla turi būti nutraukiama. Pareiškėjas Garbės teismo posėdyje, kuriame buvo nagrinėjama pareiškėjo drausmės byla, abejonių dėl Garbės teismo narių kvalifikacijos ir kompetencijos nekėlė ir nušalinimų nepareiškė.

Pareiškėjo argumentus dėl taikytos atsakomybės teisėtumo ir teisingumo neigė. Garbės teismas, skirdamas vertintojui Įstatyme nustatytą drausminę nuobaudą, nepažeidė lex retro non agit principo, nes drausminė atsakomybė pagal naują Įstatymo redakciją (galiojančią nuo 2012 m. gegužės 1 d.) yra švelnesnė, nei numatyta atsakomybė galiojusi Ataskaitų rengimo metu, t. y. iki 2012 m. gegužės 1 d. Savo poziciją grindė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. sausio 11 d. nutarimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-565/2014. Pareiškėjo teiginys, kad drausminė nuobauda vertintojui skirta neva nesant teisėto pagrindo, numatyto Paklausimų nagrinėjimo taisyklėse, kadangi vertintojo kvalifikacijos Pažymėjimų galiojimas buvo panaikintas už Įstatymo ir Metodikos, reglamentuojančių turto ir verslo vertinimą, bet ne vertintojų veiklą, reikalavimų pažeidimą, todėl šiai aplinkybei patvirtinti neva buvo būtinas galiojantis teismo sprendimas, nutartis ar nuosprendis, yra teisiškai nereikšmingas, nes drausminės nuobaudos taikymo pagrindai nustatyti nagrinėjamu atveju taikytinose naujos Įstatymo redakcijos (galiojančios nuo 2012 m. gegužės 1 d.) nuostatose, o ne Paklausimų nagrinėjimo taisyklėse. Nepagrįstas pareiškėjo teiginys, kad drausminės nuobaudos skyrimo metu Garbės teismas turėjo vadovautis iki 2012 m. gegužės 1 d. atsakomybės vertintojams už teisės aktų, reglamentuojančių vertintojų veiklą, pažeidimus taikymo tvarką nustatančiomis Paklausimų nagrinėjimo taisyklėmis. Nagrinėjamu atveju Garbės teismas vertintojui drausminę nuobaudą skyrė už Ataskaitų rengimo metu galiojusio Įstatymo ir Metodikos nuostatų pažeidimus, kurie, vadovaujantis Įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2012 m. gegužės 1 d.) 29 straipsnio 1 dalimi, yra pagrindas vertintojui taikyti drausminę atsakomybę. Pareiškėjo teiginys, kad Garbės teismas, panaikindamas visų vertintojo turimų kvalifikacijos Pažymėjimų galiojimą, dar kartą pažeidė lex retro non agit principą yra nepagrįstas, nes, kaip jau buvo minėta, drausminės nuobaudos skyrimui, nepažeidžiant lex retro non agit principo, pagrįstai taikyta nauja Įstatymo redakcija, o jos 10 straipsnio 11 dalyje nustatyta, kad įsiteisėjus Garbės teismo sprendimui skirti vertintojui vertintojo kvalifikacijos Pažymėjimo galiojimo panaikinimą, kartu laikomas panaikintu visų vertintojo turimų vertintojo kvalifikacijos Pažymėjimų galiojimas. Tokios nuostatos iki 2012 m. gegužės 1 d. galiojęs teisinis reglamentavimas tiesiogiai nenustatė, tačiau šiuo klausimu buvo susiformavusi teismų praktika, kuri buvo analogiška Įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2012 m. gegužės 1 d.) 10 straipsnio 11 dalyje nustatytam teisiniam reguliavimui.

Pabrėžė, kad iki 2012 m. gegužės 1 d. Garbės teismas neegzistavo, tačiau teisinė atsakomybė už turto arba verslo vertinimą reglamentuojančių teisės aktų nesilaikymą egzistavo ir Ataskaitų rengimo metu. Tiek iki 2012 m. gegužės 1 d., kai įsigaliojo nauja Įstatymo redakcija, tiek po jos įsigaliojimo turto arba verslo vertintojams, pažeidusiems teisės aktus, reglamentuojančius jų veiklą, buvo taikomos atitinkamos poveikio priemonės, pasikeitė tik jų forma ir rūšys (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 29 d. nutartis byloje Nr. A756-565/2014), todėl atmestini argumentai, kad Įstatymas (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gegužės 1 d.) nenumatė atsakomybės už tam tikrus Įstatymo reikalavimų pažeidimus, nes drausminė atsakomybė yra tik viena iš atsakomybės rūšių.

Pažymėjo, kad nei Tarnyba, nei Garbės teismas drausmės bylos nagrinėjimo ir sprendimo priėmimo procedūroje nepažeidė terminų, nustatytų Įstatyme (redakcija, galiojanti nuo 2012 m. gegužės 1 d.). Paklausimų nagrinėjimo taisyklių 1 punkte nurodyta, kad šios taisyklės nustato pareiškėjų paklausimų dėl turto arba verslo vertinimo ataskaitų atitikties Įstatymo 22 straipsnyje nustatytiems reikalavimams pateikimo ir nagrinėjimo Tarnyboje tvarką. Ši nuostata reiškia, kad Paklausimų nagrinėjimo taisyklės yra taikomos tik turto arba verslo vertinimo ataskaitų, surašytų po Įstatymo redakcijos įsigaliojimo, t. y. po 2012 m. gegužės 1 d., nagrinėjimui. Atsižvelgiant į tai, kad Paklausimų nagrinėjimo taisyklės nagrinėjamu atveju netaikomos, nepagrįstas pareiškėjo argumentas, kad buvo pažeisti šiame teisės akte nurodyti terminai. Be to, Ataskaitų pateikimas Tarnybai negali būti vertinamas kaip informacija apie pažeidimus. Gavusi rašytinius pareiškėjo ir vertinimo įmonės paaiškinimus, Tarnyba 2013 m. gruodžio 16 d. parengė išvadas Nr. GT-96(13)-I-1 Nr. GT-96(13)-l-2, Nr. GT-96(13)-I-3, Nr. GT-96(13)-I-4, Nr. GT-96(13)-I-5 ir Nr. GT-96(13)-I-6 dėl vertintojo veiksmų rengiant Ataskaitą Nr. 089: 2010 (V), Ataskaitą Nr. 085:2010, Ataskaitą Nr. 080: 2011, Ataskaitą Nr. 054-1:2011 (V), Ataskaitą Nr. 055:2011 (V) ir Ataskaitą Nr. 056:2011 (V) bei 2014 m. sausio 8 d. išvadas Nr. GT-1(14)-I-1, Nr. GT-l(14)-I-2, Nr. GT-l(14)-I-3, Nr. GT-l(14)-I-4, Nr. GT-l(14)-I-5. Nr. GT-l(14H-6, Nr. GT-l(14)-I-7, GT-l(14)-I-8 ir GT-l(14)-I-9 dėl vertintojo veiksmų rengiant Ataskaitą Nr. 081:2011 (V), Ataskaitą Nr. 040:2012(V), Ataskaitą Nr. 00I:2012(V), Ataskaitą Nr. 067:2011(V), Ataskaitą Nr. 078:2011(V), Ataskaitą Nr. 079:201I(V), Ataskaitą Nr. 077:2011, Ataskaitą Nr. 036-2011 ir Ataskaitą Nr. 069:2011. Būtent minėtose išvadose pateikiama informacija apie pareiškėjo galimai padarytus teisės aktų pažeidimus. Nuo Tarnybos išvadų parengimo momento skaičiuojamas 10 darbo dienų terminas teikimui dėl drausmės bylos vertintojui iškėlimo Garbės teismui parengti ir pateikti, numatytas Įstatymo 29 straipsnio 2 dalyje. Nagrinėjamu atveju Tarnybos 2013 m. gruodžio 16 d. teikimas Nr. GT-96(13)-T ir Tarnybos 2014 m. sausio 8 d. teikimas Nr. GT-1(14)-T buvo parengtas ir pateiktas Garbės teismui tą pačią dieną, t. y. 2013 m. gruodžio 16 d. ir 2014 m. sausio 8 d., todėl 10 darbo dienų terminas nebuvo praleistas. Garbės teismo parengiamieji posėdžiai įvyko kitą darbo dieną, t. y. 2013 m. gruodžio 17 d. ir 2014 m. sausio 9 d. Šių posėdžių metu protokoline nutartimi pareiškėjui buvo iškeltos drausmės bylos ir tą pačią dieną pareiškėjas buvo informuotas apie drausmės bylų iškėlimą. Taigi, Garbės teismas nepažeidė termino, per kurį turi būti priimamas sprendimas dėl drausmės bylos iškėlimo. Garbės teismo sprendimas skirti pareiškėjui drausminę nuobaudą priimtas 2014 m. vasario 11 d., t. y. nepraleidus 60 dienų termino, nustatyto Įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2012 m. gegužės 1 d.) 29 straipsnio 7 dalį. Atsakovo teigimu, turto arba verslo vertintojų drausminei atsakomybei taikytinas 3 metų senaties terminas, kaip ir nurodė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. lapkričio 28 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A261-1551/2013. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentas, susijęs su drausminės atsakomybės taikymo senaties terminu, atmestinas kaip nepagrįstas.

Teigė, kad Įstatymo 29 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas turto arba verslo vertintojų drausminės atsakomybės taikymo principas, kad už vieną pažeidimą skiriama tik viena drausminė nuobauda, taip pat Garbės teismo nuostatų 37 punkte pakartotas principas, kad už tą patį pažeidimą vertintojas drausmine nuobauda gali būti baudžiamas tik vieną kartą ir jam gali būti skiriama tik viena drausminė nuobauda, aiškintini taip, kad išnagrinėjus turto arba verslo vertintojo drausmės bylą, Garbės teismas gali skirti tik vieną drausminę nuobaudą (t. y. Garbės teismas negali turto arba verslo vertintojui skirti pastabos ir papeikimo vienu metu ir pan.). Šis principas reiškia ir tai, kad už nustatytus pažeidimus paskyrus drausminę nuobaudą, antrą kartą už analogiškus pažeidimus skirti drausminės nuobaudos negalima. Šiuo atveju trylikos bylų iškėlimas ir 13 nuobaudų skyrimas už veiksmus rengiant panašias (ar net analogiškas) Ataskaitas, kaip tik ir prieštarautų Įstatymo 29 straipsnio 5 dalyje nustatytam principui. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui paskirta viena drausminė nuobauda, o už analogiškus pažeidimus (t. y. už teisės aktų nesilaikymą rengiant nagrinėtas Ataskaitas) pareiškėjui anksčiau nebuvo skirta drausminių nuobaudų. Vadinasi, nėra pagrindo teigti, jog Garbės teismas pažeidė Įstatymo 29 straipsnio 5 dalyje nustatytą principą. Dėl pareiškėjo skunde keliamos abejonės, kodėl iškėlus dvi drausmės bylas, jos buvo nagrinėtos viename Garbės teismo posėdyje, pasakytina tai, kad Garbės teismas 2013 m. gruodžio 16 d. gavo Tarnybos teikimą dėl 6 pareiškėjo parengtų Ataskaitų, todėl, manydamas kad yra pagrindo kelti pareiškėjui drausmės bylą, 2013 m. gruodžio 17 d. parengiamojo posėdžio metu, atsižvelgdamas į itin didelę drausmės bylos apimtį, paskyrė šios drausmės bylos nagrinėjimą 2014 m. sausio 23 d. numatytame Garbės teismo posėdyje. 2014 m. sausio 8 d. Garbės teismas gavo dar vieną Tarnybos teikimą dėl kitų 9 pareiškėjo parengtų Ataskaitų, todėl Garbės teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Ataskaitos yra itin susijusios su 2013 m. gruodžio 16 d. teikimu pateiktomis Ataskaitomis (analogiškas paklausimas, Ataskaitose naudojamas analogiškas vertinimo principas ir t. t.), vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgdamas į Garbės teismo nuostatų 3.4 papunktyje įtvirtiną operatyvumo principą, nusprendė, kad yra tikslinga sujungti drausmės bylas ir visas Ataskaitas nagrinėti viename Garbės teismo posėdyje ir vertintoją į Garbės teismą kviesti tik vieną kartą. Teigdamas, kad buvo pažeista jo teisė į teisminę gynybą arba pagrindinės procedūros, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, pareiškėjas jokių tai patvirtinančių įrodymų nepateikė, savo išvadų nepagrindė, todėl vien tik deklaratyvūs teiginiai, kad tokie pažeidimai buvo padaryti, turėtų būti vertinami kaip neįrodyti. Nėra pagrindo teigti, jog drausmės bylos nagrinėjimo metu buvo pažeista pareiškėjo teisė į gynybą arba pagrindinės procedūros, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Dėl vertintojo galimai padarytų pažeidimų Garbės teismas sprendžia ne parengiamajame posėdyje, o posėdyje, kuriame drausmės byla nagrinėjama iš esmės. Garbės teismas nėra saistomas savo sprendimo iškelti drausmės bylą, kadangi nenustačius pažeidimų, privalu vadovautis Įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2012 m. gegužės 1 d.) 29 straipsnio 6 dalimi ir drausmės bylą nutraukti. Taigi, Įstatyme įtvirtinta procedūra, nustatanti Garbės teismo teisę iškelti drausmės bylą ir ją išnagrinėti, nėra susijusi su nešališkumo ar objektyvumo principo pažeidimu. Garbės teismo nariai su pareiškėju nebuvo ir nėra susiję privačiais interesais ar artimos giminystės ryšiais, todėl nėra jokio pagrindo abejonėms dėl Garbės teismo narių šališkumo. Garbės teismo sprendimas iškelti drausmės bylą tėra procedūrinis aktas, kuris negali būti skundžiamas administraciniams teismams. Be to, Garbės teismas nėra unikalus ir išskirtinis, kadangi panaši procedūra (kai tas pats subjektas tiek iškelia, tiek vėliau nagrinėja bylą) numatyta ir keliant bei nagrinėjant drausmės bylas Auditorių garbės teisme ir Draudimo brokerių garbės teisme. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nėra pagrindo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl tyrimo, ar Įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2012 m. gegužės 1 d.) 29 straipsnio 3 dalies nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsniui.

Pabrėžė, kad vertės nustatymo pagrindimas laikytinas esmine ataskaitose privaloma būti informacija, kadangi turto arba verslo vertinimo rezultatas visada yra nustatyta vertė. Vertintojų nustatyta vertė yra naudojama įvairiuose civiliniuose ir teisiniuose santykiuose, ja remiantis apskaičiuojami valstybei mokami mokesčiai, apskaičiuojama asmeniui mokama kompensacija už valstybės poreikiams paimamą turtą, nustatoma asmeniui atitenkanti turto dalis skyrybų atveju, suteikiama banko paskola ir pan., todėl vertinimo užsakovui vertintojo nustatyta turto arba verslo vertė yra labai svarbi, vadinasi, ji turi būti tinkamai pagrįsta. Tinkamas pagrindimas yra toks, kuris nekelia abejonių dėl naudotų duomenų vertei nustatyti, nes visi naudoti duomenys (skaičiai) yra aprašyti (pagrįsti), o vertės skaičiavimai pateikti ataskaitoje.

Nurodė, kad Garbės teismo sprendime pažeidimas, susijęs su rėmimusi kitų atliktų vertinimų duomenims, konstatuotas išsamiai motyvuojant ir vadovaujantis teisės normomis. Garbės teismas pagristai sprendime pripažino, kad su vertinimo esme, vertinimo ir rinkos vertės sąvokomis nesuderinama tai, jog turto vertinimo ataskaitoje „priimami“ kitų anksčiau atliktų vertinimų (pavyzdžiui, prieš 17 mėnesių) rezultatai, vertintojui „nustačius“, kad nei rinkoje, nei vertinamoje įmonėje neįvyko jokių pokyčių (t. y. iš esmės pripažįstant, kad tiek rinkoje, tiek sektoriuje, kuriame veikia įmonė, tiek įmonės viduje buvo visiška stagnacija, nesvarstant galimybės, jog dėl jokių pokyčių nebuvimo rinkos vertė taip pat galėtų kisti). Nors pareiškėjas skunde ir nurodė, jog kiekvienu konkrečiu atveju vertintojas nustatydavo, ar galima remtis kitomis turto vertinimo ataskaitomis, atitinkamai koreguodamas duomenis, tačiau iš 15 Garbės teismo posėdyje nagrinėtų pareiškėjo parengtų Ataskaitų, tik keliose deklaratyviai nurodoma, jog esminių pakitimų vertinamoje įmonėje nenustatyta, tačiau kitose Ataskaitose ar jų dalyse tiesiog konstatuojama, kad vertintojai priima x bendrovės akcijų paketo vertę, nustatytą y dieną. Skunde klaidingai tapatinamos nuolaidos (premijos) dėl akcijų paketų dydžių su anksčiau atliktų vertinimų ir nustatytos rinkos vertės dydžio korekcijomis. Nuolaidų (premijų) dėl akcijų paketų dydžiui neturi įtakos tai, kad akcijų paketo, kuriam taikytina nuolaida, rinkos vertė nustatyta remiantis „istoriniu“ vertinimu. Sprendime ne vieną kartą paminėta, jog nustatyta rinkos vertė galioja vertinimo dieną, o analogija su Metodikos 58.1 papunkčiu yra negalima, nes šis papunktis yra nesusijęs su kitų atliktų vertinimų rezultatų naudojimu. Net ir Įstatymo 2 straipsnyje, pateikiant rinkos vertės ir kainų sąvokas, daromas esminis skirtumas, kad vertė – turto arba verslo naudingumo tam tikru metu matas, nustatytas pagal atitinkamą turto arba verslo vertinimo metodą, kurio taikymo procedūros ir tvarka nustatytos Metodikoje, o kaina – pinigų suma, kuri yra paprašyta, pasiūlyta arba sumokėta už turtą. Analogiški skirtumai pabrėžiami ir metodinėje turto vertinimo literatūroje, Tarptautiniuose vertinimo standartuose, Europos vertinimo standartuose, todėl pareiškėjo siūloma analogija yra nepagrįsta. Pareiškėjo teiginiai, jog taikant turto požiūrio metodą, nebūtina ataskaitose pateikti kiekvieno turtinio vieneto rinkos vertės nustatymo pagrindimo, yra nepagrįsti ir nesuderinami su turto vertinimo esme, nes turto požiūrio metodo esmė yra tai, jog iš įmonės turto rinkos vertės yra atimami įsipareigojimai. Jeigu vertinimo objektą sudaro keli turtiniai vienetai, kurių rinkos vertės nustatomos atskirai, po ko viso vertinamo objekto rinkos vertė apskaičiuojama sudėjus atskirų turtinių vienetų vertes, vertinimo ataskaitoje turi būti pateikiamas ne tik vertinamo objekto, bet ir kiekvieno jį sudarančio turtinio vieneto vertės nustatymo pagrindimas. Priešingu atveju, reikalavimas ataskaitose pateikti vertės nustatymo pagrindimą netektų prasmės, nes nebūtų pasiektas nustatytu teisiniu reglamentavimu, reikalaujančiu pateikti vertinimo ataskaitose vertės nustatymo pagrindimą, siekiamas tikslas, kad ataskaitos naudotojams nekiltų abejonių dėl nustatyto vertės dydžio pagrįstumo. Sistemiškai vertinant Įstatymo, Metodikos ir šiuo metu galiojančių teisės aktų, reglamentuojančių turto vertinimą, nuostatas, nėra pagrindo teigti, kad vertinimo tikslas yra nesvarbus, o rinkos vertė, neatsižvelgiant į vertinimo tikslą, yra tokia pati, nes jeigu vertinimo tikslas nebūtų svarbus, nebūtų nustatyta ir taisyklių, susijusių su pareiga įvardinti vertinimo tikslą ir į jį atsižvelgti (pvz., Įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gegužės 1 d.) 21 str. 2 d., Metodikos 15, 17, 78.3, 82, 85 p.).

Atkreipė dėmesį į tai, kad nagrinėjamu atveju kaip pažeidimas buvo pripažinta ne apskritai ta aplinkybė, kad vertintojas rėmėsi tarpinių finansinių atskaitomybių duomenimis, tačiau ta, kad remdamasis tokiais duomenimis, jis nepateikė jokios analizės ir pagrindimo, nenurodė, ar atsižvelgė į bendrovių tarpinio ataskaitinio laikotarpio pokyčius (turto (ilgalaikio ir trumpalaikio), mokėtinų sumų ir įsipareigojimų, gaunamo pelno (nuostolių) dydžio ir pan.). Vertintojas tik perrašė vertinimo užsakovo pateiktus duomenis, jų neanalizuodamas ir nekoreguodamas. Pareiškėjo argumentas, kad užsakovas nebuvo jam pateikęs naujesnių finansinių atskaitomybių dokumentų, nepaneigia vertintojo pareigos įvertinti įmonės finansinę būklę, galimai pasikeitusią po tokių tarpinių finansinių atskaitomybių dokumentų sudarymo. Vertintojai turi galimybę laisvai apsispręsti ar priimti vertinimo užsakymą ar jo atsisakyti, jeigu, pavyzdžiui, užsakovas nepateikia pakankamai vertinimui atlikti būtinų duomenų.

Pareiškėjo pozicija, jog nuolaidų ir premijų dydžių skaičiavimų vertinimo atskaitoje pateikti nereikia, jei teisės aktai detaliai nereglamentuoja šių koeficientų skaičiavimų, yra nepagrįstas, nes vertintojams suteikta laisvė pasirinkti koeficientų skaičiavimo būdus, tačiau Įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gegužės 1 d.) 23 straipsnio 2 dalies 10 punktas nustato pareigą vertinimo atskaitoje pateikti vertės pagrindimą, o Metodikos 85 punktas nustato, kad ataskaitoje turi būti pateikti vertės skaičiavimai. Pareiškėjo teiginys, kad nuolaidos (ar premijos) dydžio parinkimo pagrindimas pateiktas Ataskaitose, yra nepagrįstas, nes Ataskaitose nurodyti tik taikytų nuolaidų (premijų) dydžiai, o skaičiavimai, pagrindžiantys gautą rezultatą, nepateikti, pateikta tik bendro pobūdžio informacija. Ataskaitose neatskleistos individualios akcinio paketo savybės, pagal kurias, vertintojo teigimu, nustatytos nuolaidų reikšmės, nepagrįsta, kodėl vienam akcijų paketui taikoma, pvz., 5 proc. nuolaida, kitam – 25 proc. nuolaida. Nuolaidų dydžiai turėjo reikšmingos įtakos rinkos vertės nustatymui, kadangi taikant nuolaidas buvo koreguojamos galutinės vertinamų bendrovių ir jų valdomų įmonių akcijų paketų rinkos vertės. Nesuprantama, kaip apskaičiuotos vertinamiems akcijų paketams taikytos nuolaidos, nes nepateikus taikytų nuolaidų (premijų) dydžių paaiškinimų, negalima nustatyti, kad 5 proc. ar 20 proc. nuolaidos dydis yra apskaičiuotas tinkamai. Nesant galimybės patikrinti, ar Ataskaitose naudotų nuolaidų (premijų) reikšmės apskaičiuotos teisingai, nėra galimybės patikrinti, ar teisingai apskaičiuota vertė. Vertės nustatymas tokiu būdu, kai jos neįmanoma patikrinti, laikytinas nepagrįstu ir pažeidžiančiu Įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gegužės 1 d.) 23 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodytą pareigą pagrįsti nustatytą vertę. Pareiškėjo teiginys, kad Garbės teismas pripažino ekspertinio metodo atliekant vertinimus taikymo galimybę, yra teisiškai nereikšmingas, nes ekspertinis vertinimo būdas nepaneigia Įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gegužės 1 d.) 23 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytos pareigos vertinimo atskaitoje pateikti vertės pagrindimą.

Nurodė, kad Ataskaitose nepateikti rizikos premijos, diskonto normos, pajamingumo normos ir kitų dydžių, kurių pagrindu nustatyta likvidacinė vertė, reikšmių skaičiavimai. Imperatyvūs reikalavimai vertinimo ataskaitoms aiškiai ir nedviprasmiškai suformuluoti teisės aktuose (Įstatyme (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gegužės 1 d.) ir Metodikoje). Turto vertės nustatymo pagrindimas laikytinas esmine ataskaitose privaloma būti informacija, kadangi turto arba verslo vertinimo rezultatas visada yra nustatyta vertė. Pareiškėjo argumentai, kad teisės aktuose nereglamentuojama, kaip turi būti apskaičiuojama likvidacinė vertė, atmestini, nes turto vertintojui jau vien dėl turimos profesinės kvalifikacijos turi būti aišku, kokius skaičiavimus reikia pateikti, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo, susipažinęs su ataskaita, galėtų suprasti, kaip gautas vertės rezultatas, bei, kad skaičiavimai nebūtų pertekliniai. Kai atliekant vertinimą remiamasi įvairių atliktų tyrimų ir analizės duomenimis (ekspertiniu būdu ar tyrimo pagrindu sukurto algoritmo ir programinės įrangos pagalba), vertinimo ataskaitoje būtina aiškiai aprašyti gautus duomenis, reikšmingus vertinimui, padarytas išvadas, atliktus skaičiavimus ir gautus rezultatus. Nagrinėjamose Ataskaitose nepateikta jokių duomenų apie atliktą analizę ir jos metu gautus rezultatus, naudojamus nustatant likvidacinę vertę.

Pažymėjo, kad pareiškėjo argumentas, jog jam pasirodė, kad faktinė vertinamo turto paskirtis neatitinka Nekilnojamojo turto registre įregistruotos paskirties, nepaneigia įstatymu nustatytos prezumpcijos, jog šiame registre nurodyti duomenys apie turto paskirtį yra teisingi ir išsamūs, nebent jie įstatymų nustatyta tvarka būtų nuginčyti, kas nagrinėjamu atveju nebuvo padaryta. Pareiškėjas skunde pripažįsta vertinamo turto įregistruotą paskirtį vertinęs ne pagal Nekilnojamojo turto registre nurodytą paskirtį, bet pagal įsivaizduojamą paskirtį. Todėl vertintas garažų paskirties pastatas lygintas ne su analogiškos, o su skirtingos paskirties pastatais (dėl lyginamosios vertės metodo naudojimo). Pareiškėjo argumentas, jog nesant analogiškų vertinam turtui objektų, galima vertinamą turtą lyginti su neanalogišku turtu, prieštarauja Įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gegužės 1 d.) 7 straipsnio 1 punktu expressis verbis (tiesiogiai) įtvirtintam reikalavimui vertinamą turtą lyginti tik su analogišku turtu, atsižvelgiant į nedidelius jų skirtumus. Rinkoje objektyviai nesant analogiškų vertinamam turtui objektų prikimo-pardavimo sandorių, lyginamosios vertės metodas negali būti taikomas, kadangi neįmanoma įgyvendinti minėto Įstatymo 7 straipsnio 1 punkto reikalavimo. Esant tokiai situacijai, taikomi kiti vertinimo metodai. Be to, pagal Įstatymo 7 straipsnio 1 punktą vertinamo turto ir lyginamųjų objektų skirtumai turi būti nedideli, tačiau vertinamo turto ir lyginamojo objekto Nr. 2 plotų skirtumas Ataskaitoje Nr. 036-2011 yra beveik 7 kartai, todėl akivaizdu, kad tokie ploto skirtumai negali būti laikomi „nedideliais“. Pareiškėjo argumentas neva ekspertinis įvairių koeficientų apskaičiavimo būdas atleidžia nuo pareigos vertinimo atskaitoje pateikti šių koeficientų skaičiavimus prieštarauja Metodikos 33 punktui, numatančiam pareigą vertinimo ataskaitoje pateikti koeficientų skaičiavimus ir Įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gegužės 1 d.) 23 straipsnio 2 dalies 10 punktui, reglamentuojančiam pareigą vertinimo ataskaitoje pateikti nustatytos vertės pagrindimą. Lyginamosios vertės metodo esmė glūdi ne tik vertinamo turto lyginime su analogišku turtu, tačiau ir įvairiuose pataisų koeficientuose, darančiuose tiesioginę įtaką šiuo metodu apskaičiuotai vertei. Pakeitus bent vieną iš pataisų koeficientų, apskaičiuota vertė būtų kitokia. Todėl šių konkrečių pataisų reikšmių pagrindimas yra būtina sąlyga nustatytos vertės pagrindimui Įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gegužės 1 d.) 23 straipsnio 2 dalies 10 punkto prasme. Iš esmės analogiškos pozicijos laikosi ir administraciniai teismai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1014/2007). Pareiškėjo argumentas, jog Metodika nereglamentuoja, kaip apskaičiuoti pataisų koeficientų reikšmes, nepanaikina Metodikos 33 punktu numatytos pareigos vertinimo atskaitoje pateikti pataisų reikšmių skaičiavimus ir Įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gegužės 1 d.) 23 straipsnio 2 dalies 10 punktu numatytos pareigos vertinimo ataskaitoje pateikti nustatytos vertės pagrindimą. Metodikos 33 punktu numatytas reikalavimas nėra formalus, kadangi lyginamosios vertės metodu apskaičiuotai vertei esminę įtaką daro konkrečios vertintojo pasirinktų pataisų koeficientų reikšmės, kuriomis iš esmės ir nulemiama galutinė vertė. Pareiškėjo argumentas, neva Garbės teismas privalėjo atsižvelgti į su pareiškėjo paaiškinimais gautus įvairius skaičiavimus, kurie nebuvo pateikti Ataskaitose, nepaneigia Įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gegužės 1 d.) 23 straipsnio 2 dalies 10 punkto ir Metodikos 33 punkto reikalavimų tokio pobūdžio informaciją pateikti būtent vertinimo ataskaitoje, o ne su paaiškinimais priežiūros institucijoms pradėjus patikrinimą. Pareiškėjo argumentas, neva Garbės teismas yra nenuoseklus, atmestinas, kadangi pareiškėjo parengtos Ataskaitos ir kitų vertintojų parengtos ataskaitos dėl jų skirtumų (vertinamo turto, vertinimo metodų, lyginamųjų objektų, vertinimo atskaitos išsamumo ir t. t.) tarpusavyje negali būti lygintinos. Tik įvertinęs aplinkybių visumą Garbės teismas priima sprendimą dėl drausminės nuobaudos vertintojui skyrimo ar drausmės bylos nutraukimo, todėl atskiri vertinimo atvejai, parengtos vertinimo ataskaitos ir Garbės teismo sprendimai tarpusavyje nelygintini. Pareiškėjo argumentas, neva glausta ataskaitos forma atleidžia nuo pareigos vertinimo atskaitoje pagrįsti nustatytą vertę, yra nepagrįstas, nes Ataskaitose nė žodžiu neužsimenama apie glaustą jų formą, nėra jokių nuorodų į Metodikos 80 ir 81 punktus. Net ir glaustos apimties vertinimo atskaitoje turi būti pateikiamas nustatytos vertės pagrindimas.

Kritiškai vertino pareiškėjo poziciją dėl pajamų vertės metodo naudojimo nustatant kapitalizacijos normas, planuojamas pajamas ir išlaidas, diskonto normą. Pareiškėjo argumentai, kad teisės aktuose nereglamentuojama, kaip turi būti apskaičiuojamas kapitalizacijos koeficientas ir diskonto norma, atmestini kaip nepagrįsti. Tuo atveju, kai atliekant vertinimą remiamasi įvairių atliktų tyrimų ir analizės duomenimis (ekspertiniu būdu ar tyrimo pagrindu sukurto algoritmo ir programinės įrangos pagalba), vertinimo ataskaitoje būtina aiškiai aprašyti gautus duomenis, reikšmingus vertinimui, padarytas išvadas, atliktus skaičiavimus ir gautus rezultatus. Ataskaitoje pateikiant vertės nustatymo pagrindimą, turi būti pagrindžiamas kiekvienas naudojamas dydis, t. y. ataskaitoje turi būti aiškiai, nuosekliai pagrindžiama, kodėl pasirinktas pavyzdžiui, 2,5 proc., o ne 3,5 proc. dydis ir pan. Sprendimo teiginiai, jog Ataskaitose nepagrindžiami planuojamų pajamų ir išlaidų dydžiai, yra išsamiai pagrįsti ir motyvuoti skundžiamo sprendimo 52–53 psl., 71–72 psl., 65–68 psl., 74–75 psl. Vertintojas nepagrįstai rėmėsi kliento pateiktu verslo planu. Pagrindimas, remiantis kliento pateiktu įmonės verslo planu, yra galimas, tačiau tik tokiu atveju, jei pačiame verslo plane nurodomi dydžiai yra pagrindžiami, arba jeigu vertintojas, atlikdamas vertinimą, patikrina kiekvieną įmonės verslo plane nurodomą dydį, ir šio patikrinimo eigą ir rezultatus atspindi vertinimo ataskaitoje. Vertinamo turto vertės pagrindimas ir skaičiavimai visais atvejais ataskaitoje turi būti pateikiami taip, kad ateityje dėl jų nekiltų ginčų.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 20 d. sprendimu (XVI t., b. l. 16-41) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad 2010 m. gruodžio 31 d. UAB Baltijos turto vertinimo agentūros vardu vertintojas (pareiškėjas) parengė Akcijų paketo rinkos vertės nustatymo ataskaitą Nr. 089: 2010 (V) (toliau – Ataskaita Nr. 089: 2010 (V)) (II t., b. l. 1–71). 2010 m. gruodžio 31 d. UAB Baltijos turto vertinimo agentūros vardu vertintojas parengė Akcijų paketo rinkos vertės nustatymo ataskaitą Nr. 085: 2010 (V) (toliau – Ataskaita Nr. 085: 2010) (II t., b. l. 131–199). Dėl šių dviejų ataskaitų Garbės teismas nuobaudos neskyrė, pareiškėjas garbės teismo sprendimo dėl šių ataskaitų neskundė ir teismas dėl to nepasisakė.

2011 m. gruodžio 28 d. UAB Baltijos turto vertinimo agentūros vardu vertintojas parengė Akcijų paketo rinkos vertės nustatymo ataskaitą Nr. 080: 2011 (V) (toliau – Ataskaita Nr. 080: 2011) (III t., b. l. 55–133).

2011 m. birželio 20 d. UAB Baltijos turto vertinimo agentūros vardu vertintojas parengė Akcijų paketo rinkos vertės nustatymo ataskaitą Nr. 054-1:2011 (V) (toliau – Ataskaita
Nr. 054-1:2011 (V)) (IV t., b. l. 78–143, priedai nuo IV t., b. l. 144–201 iki V t., b. l. 1–38).

2011 m. liepos 28 d. UAB Baltijos turto vertinimo agentūros vardu vertintojas parengė Akcijų paketo rinkos vertės nustatymo ataskaitą Nr. 055:2011 (V) (toliau – Ataskaita Nr. 055:2011(V)) (V t., b. l. 44–94, priedai V t., b. l. 95–135).

2011 m. liepos 25 d. UAB Baltijos turto vertinimo agentūros vardu vertintojas parengė Akcijų paketo rinkos vertės nustatymo ataskaitą Nr. 056:2011 (V) (toliau – Ataskaita Nr. 056:2011(V)) (V t., b. l. 141–145, VI t., b. l. 1–84, priedai VI t., b. l. 85–200, VII t., b. l. 1–95).

2011 m. gruodžio 28 d. UAB Baltijos turto vertinimo agentūros vardu vertintojas parengė Akcijų paketo rinkos vertės nustatymo ataskaitą Nr. 081: 2011 (V) (toliau – Ataskaita Nr. 081: 2011 (V)) (VII t., b. l. 126–204), priedai VIII t., b. l. 1–70)).

2012 m. sausio 12 d. UAB „Advanced Business Assessments“ vardu vertintojas parengė Akcijų paketo rinkos vertės nustatymo ataskaitą Nr. 040-2012 (toliau – Ataskaita Nr. 040: 2012 (V)) (VIII t., b. l. 96–136, priedai VIII t., b. l .137–185)).

2012 m. sausio 16 d. UAB Baltijos turto vertinimo agentūros vardu vertintojas parengė Akcijų paketo rinkos vertės nustatymo ataskaitą Nr. 001:2012 (V) (toliau – Ataskaita Nr. 001:2012 (V)) (IX t., b. l. 23–79, priedai IX t., b. l. 80–122).

2011 m. rugpjūčio 30 d. UAB Baltijos turto vertinimo agentūros vardu vertintojas parengė Akcijų paketo rinkos vertės nustatymo ataskaitą Nr. 067: 2011(V) (toliau – Ataskaita Nr. 067: 2011(V)) (IX t., b. l. 123–179, priedai IX t., b. l. 180–200, X t., b. l. 1–26).

2011 m. gruodžio 14 d. UAB Baltijos turto vertinimo agentūros vardu vertintojas parengė Akcijų paketo rinkos vertės nustatymo ataskaitą Nr. 078: 2011 (V) (toliau – Ataskaita Nr. 078: 2011(V)) (X t., b. l. 27–91, priedai X t., b. l. 92–158).

2011 m. gruodžio 28 d. UAB Baltijos turto vertinimo agentūros vardu vertintojas parengė Akcijų paketo rinkos vertės nustatymo ataskaitą Nr. 079:2011 (V) (toliau – Ataskaita Nr. 079: 2011(V)) (X t., b. l. 159–163, XI t., b. l. 1–74, priedai XI t., b. l. 75–144).

2011 m. gruodžio 13 d. UAB Baltijos turto vertinimo agentūros vardu vertintojas parengė Akcijų paketo rinkos vertės nustatymo ataskaitą Nr. 077:2011 (V) (toliau – Ataskaita Nr. 077:2011) (XI t., b. l. 168–172, XII t., b. l. 1–76, priedai XII t., b. l. 77–189).

2011 m. gruodžio 9 d. UAB „Advanced Business Assessments“ vardu vertintojas parengė Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitą Nr. 036-2011 (toliau – Ataskaita Nr. 036-2011) (XIII t., b. l. 13–33, priedai XIII t., b. l. 34–70).

2011 m. spalio 20 d. UAB Baltijos turto vertinimo agentūros vardu vertintojas parengė UAB „Diena Media News“ 50,1504 proc. paprastųjų vardinių akcijų paketo rinkos vertės nustatymo ataskaitą Nr. 069:2011 (V) (toliau – Ataskaita Nr. 069:2011) (XIII t., b. l. 103–177, priedai XIII t., b. l. 178–196, XIV t., b. l. 1–69).

TVPT 2013 m. vasario 22 d. gavo Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2013 m. vasario 18 d. raštą „Dėl turto vertinimo ataskaitos įvertinimo“, kuriuo prašoma įvertinti Ataskaitos Nr. 054-1:2011 (V), Ataskaitos Nr. 055:2011 (V) ir Ataskaitos Nr. 056:2011(V) atitiktį teisės aktų reikalavimams (IV t., b. l. 58). 2013 m. kovo 22 d. Lietuvos banko Priežiūros tarnyba raštu prašė TVPT įvertinti Ataskaitos Nr. 089: 2010 (V), Ataskaitos Nr. 085: 2010, Ataskaitos Nr. 080: 2011, Ataskaitos Nr. 081: 2011 (V), Ataskaitos Nr. 040: 2012 (V), Ataskaitos Nr. 001:2012 (V), Ataskaitos Nr. 067: 2011 (V), Ataskaitos Nr. 078: 2011 (V), Ataskaitos Nr. 079: 2011 (V), Ataskaitos Nr. 077:2011, Ataskaitos Nr. 036-2011 ir Ataskaitos Nr. 069:2011 atitiktį teisės aktų reikalavimams (I t., b. l. 162–165).

TVPT 2013 m. kovo 29 d. (IV t., b. l. 59–61), 2013 m. rugpjūčio 27 d. (XIII t., b. l. 1–4), 2013 m. spalio 4 d. (VIII t., b. l. 199), 2013 m. spalio 9 d. (III t., b. l. 34–36, XI t., b. l. 148–151, XIII t., b. l. 77–80), 2013 m. lapkričio 4 d. (XI t., b. l. 156, XIII t., b. l. 89), 2013 m. lapkričio 7 d. (I t., b. l. 173–174), 2013 m. lapkričio 11 d. (VII t., b. l. 106–108), 2013 m. lapkričio 13 d. (VIII t., b. l. 74–75) kreipėsi į vertintoją dėl paaiškinimų, susijusių su Ataskaitų rengimu, pateikimo ir gavo jo atsakymus (2013 m. balandžio 15 d. (IV t., b. l. 62–71), 2013 m. rugsėjo 4 d. (XIII t., b. l. 5–12), 2013 m. spalio 18 d. (IX t., b. l. 1–16), 2013 m. spalio 23 d. (XIII t., b. l. 85–87), 2013 m. lapkričio 14 d. (III t., b. l. 40–54, XI t., b. l. 157–167, XIII t., b. l. 90–102), 2013 m. lapkričio 22 d. (I t., b. l. 177–198), 2013 m. lapkričio 28 d. (VII t., b. l. 112–125), 2013 m. gruodžio 2 d. (VIII t., b. l. 78–95), 2013 m. gruodžio 16 d. (IX t., b. l. 19–22).

TVPT kreipėsi į Garbės teismą su 2013 m. gruodžio 16 d. teikimu Nr. GT-96(13)-T dėl drausmės bylos vertintojui iškėlimo (I t., b. l. 159–161) ir pateikė išvadas Nr. GT-96(13)-I-1 (I t., b. l. 170–172), Nr. GT-96(13)-I-2 (II t., b. l. 103–105), Nr. GT-96(13)-I-3 (III t., b. l. 31–33), Nr. GT-96(13)-I-4 (IV t., b. l. 72–77), Nr. GT-96(13)-I-5 (V t., b. l. 39–43) ir Nr. GT-96(13)-I-6 (V t., b. l. 136–140) dėl vertintojo veiksmų, rengiant Ataskaitą Nr. 089:2010(V), Ataskaitą Nr. 085:2010, Ataskaitą Nr. 080:2011, Ataskaitą Nr. 054-1:2011(V), Ataskaitą Nr. 055:2011(V) ir Ataskaitą Nr. 056:2011(V) (I t., b. l. 159–161). Išnagrinėjus teikimus, 2013 m. gruodžio 17 d. parengiamajame Garbės teismo posėdyje nuspręsta vertintojui iškelti drausmės bylą dėl veiksmų, rengiant Ataskaitą Nr. 089: 2010 (V), Ataskaitą Nr. 085: 2010, Ataskaitą Nr. 080:2011, Ataskaitą Nr. 054-1:2011 (V), Ataskaitą Nr. 055:2011 (V) ir Ataskaitą Nr. 056:2011(V) (VII t., b. l. 95–96, 94).

Antrą kartą TVPT kreipėsi į Garbės teismą su 2014 m. sausio 8 d. teikimu Nr. GT-1(14)-T dėl drausmės bylos vertintojui iškėlimo (VII t., b. l. 100–102) ir pateikė išvadas Nr. GT-1(14)-I-1 (VII t., b. l. 103–105), Nr. GT-1(14)-I-2 (VIII t., b. l. 71–73), Nr. GT-l(14)-1-3 (VIII t., b. l. 186–188), Nr. GT-1(14)-I-4 (VIII t., b. l. 189–192), Nr. GT-l(14)-I-5 (VIII t., b. l. 193–195), Nr. GT-l(14)-I-6 (VIII t., b. l. 196–198), Nr. GT-I(14)-I-7 (XI t., b. l. 145–148), GT-l(14)-I-8 (XII t., b. l. 190–194) ir GT-l(14)-I-9 (XIII t., b. l. 71–76) dėl vertintojo veiksmų, rengiant Ataskaitą Nr. 081: 2011 (V), Ataskaitą Nr. 040:2012 (V), Ataskaitą Nr. 001:2012 (V), Ataskaitą Nr. 067: 2011 (V), Ataskaitą Nr. 078: 2011 (V), Ataskaitą Nr. 079:2011(V), Ataskaitą Nr. 077:2011, Ataskaitą Nr. 036-2011 ir Ataskaitą Nr. 069:2011. Dėl šių teikimų 2014 m. sausio 9 d. parengiamajame Garbės teismo posėdyje nuspręsta vertintojui iškelti drausmės bylą dėl veiksmų, rengiant Ataskaitą Nr. 081:2011(V), Ataskaitą Nr. 040:2012(V), Ataskaitą Nr. 001:2012(V), Ataskaitą Nr. 067:2011 (V), Ataskaitą Nr. 078:2011(V), Ataskaitą Nr. 079:2011(V), Ataskaitą Nr. 077:2011, Ataskaitą Nr. 036-2011 ir Ataskaitą Nr. 069:2011. Atsižvelgiant į tai, kad vertintojui buvo iškeltos dvi drausmės bylos, kurių apimtis itin didelė, nuspręsta drausmės bylas sujungti ir nagrinėti viename Garbės teismo posėdyje 2014 m. sausio 30 d. (XIV t., b. l. 71–73, 70).

2014 m. vasario 11 d. Garbės teismas priėmė sprendimą, kuriuo vertintojui paskyrė Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 29 straipsnio 4 dalies 4 punkte nurodytą drausminę nuobaudą – vertintojo asistento kvalifikacijos pažymėjimo Nr. A 000742 (nekilnojamojo turto vertinimo sritis), išduoto 2001 m. kovo 28 d.; vertintojo asistento kvalifikacijos pažymėjimo Nr. A 000764 (kilnojamojo turto vertinimo sritis), išduoto 2001 m. gegužės 16 d.; vertintojo asistento kvalifikacijos pažymėjimo Nr. A 000794 (verslo vertinimo sritis), išduoto 2001 m. lapkričio 6 d.; Turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo Nr. A 000326 (nekilnojamojo turto vertinimo sritis), išduoto 2004 m. gegužės 10 d.; Turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo Nr. A 000394 (verslo vertinimo sritis), išduoto 2007 m. birželio 22 d.; Turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo Nr. A 000572 (kilnojamojo turto vertinimo sritis), išduoto 2009 m. gruodžio 30 d., galiojimo panaikinimą (XV t., b. l. 1–82, 83-85).

Priimant ginčijamą sprendimą, Ataskaitų turiniui Garbės teismas taikė reikalavimus, kurie nustatyti Ataskaitų rengimo metu galiojusiame Įstatyme (redakcija iki 2012 m. gegužės 1 d.) ir Senojoje metodikoje. Šią aplinkybę šalys pripažino ir ginčo dėl to nėra. Nagrinėjamu atveju atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, ir vertintojui atsakomybę taikė vadovaudamasi TVVPĮ galiojančia redakcija, o vertindamas Ataskaitas, taikė TVVPĮ redakciją, galiojusią iki 2012 m. gegužės 1 d.

Skundžiamas sprendimas priimtas konstatuojant, kad pareiškėjas Ataskaitas parengė nesilaikydamas TVVPĮ (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gegužės 1 d.) 23 straipsnio 2 dalies 10 punkto, reikalaujančio turto vertinimo ataskaitoje pateikti vertės nustatymo pagrindimą; TVVPĮ ((redakcija, galiojusi iki 2012 m. gegužės 1 d.) 7 straipsnio 1 punkto, nustatančio lyginamosios vertės metodo esmę; Metodikos 33 punkto, nustatančio pareigą vertinimo ataskaitoje aiškiai ir suprantamai apibūdinti vertinamo objekto ir palyginamųjų objektų charakteristikas bet skirtumus, bei parodyti ataskaitoje taikomų koeficientų reikšmių ir kitus skaičiavimus; Metodikos 85 punkto, nustatančio pareigą vertinimo ataskaitose pateikti skaičiavimus ir skaičiavimų palyginimus, reikalavimų.

Pareiškėjo nuomone, Ataskaitos yra parengtos iki 2012 m. gegužės 1 d., todėl Ataskaitų turiniui, vertintojo atsakomybei ir institucijų kompetencijai taikytini reikalavimai, galioję iki 2012 m. gegužės 1 d., todėl kompetencija nagrinėti iki 2012 m. gegužės 1 d. parengtų turto vertinimo ataskaitų atitiktį teisės aktų reikalavimams, jų teisingumą ir teisėtumą, neva, buvo suteikta tik teismams, t. y. atsakovas galėjo tikrinti tik ar vertinimo ataskaita atitinka TVVPĮ 22 straipsnyje įtvirtintus formaliuosius arba procedūrinius reikalavimus, ar neatitinka. Pareiškėjo nuomone, TVPT neturi kompetencijos nagrinėti, ar vertintojo ataskaitos atitinka materialiuosius reikalavimus.

Teismui pateikta medžiaga patvirtina, kad ginčijamame sprendime Ataskaitos priimtos 2010–2011 m. Ataskaitų rengimo metu galiojusios TVVPĮ (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gegužės 1 d.) nuostatos turto vertintoją įpareigojo vadovautis įstatymais, kitais teisės aktais, Turto vertintojo profesinės etikos kodeksu, sąžiningai ir rūpestingai atlikti pareigas, profesionaliai atlikti vertinimą (TVVPĮ 12 str. 1, 2 p.). Pagal šio Įstatymo 27 straipsnį turto arba verslo vertintojų veiklos valstybinę priežiūrą atliko viešoji įstaiga Lietuvos Respublikos audito, apskaitos ir turto vertinimo institutas, kuris pagal TVVPĮ 28 straipsnio 3 punktą turėjo teisę išduoti, panaikinti, pratęsti, sustabdyti turto vertintojų kvalifikacijos pažymėjimų galiojimą ir panaikinti sustabdymą. Iš teisinio reglamentavimo padaryta išvada, kad Institutas turėjo teisę svarstyti, ar vertintojas pažeidė jo veiklą reglamentuojančius teisės aktus. Turto vertintojo pažymėjimo galiojimas būdavo panaikinamas, jeigu turto vertintojas pažeisdavo Lietuvos Respublikos teisės aktus, reglamentuojančius turto vertintojų veiklą ir (arba) Turto vertintojo profesinės etikos kodeksą, ir tai patvirtindavo Instituto atsakingas darbuotojas savo išvadoje, teikiamoje Instituto tarybai kartu su siūlymu panaikinti turto vertintojo pažymėjimo galiojimą (Turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo išdavimo, galiojimo sustabdymo ir panaikinimo taisyklių (toliau – Taisyklės), patvirtintų Lietuvos Respublikos finansų ministro 2003 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. IK.-114, 20.3 p.). Nurodytas teisinis reglamentavimas leido teismui daryti išvadą, kad nei Įstatyme, nei Taisyklėse nebuvo nustatyta, kitokios formos ar sunkumo teisinė atsakomybė taikytina turto arba verslo vertintojams, pažeidusiems turto arba verslo vertinimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas.

Nuo 2012 m. gegužės 1 d. įsigaliojusiame TVVPĮ 25 straipsnyje nustatyta, kad turto arba verslo vertintojų ir turto arba verslo vertinimo įmonių veiklos priežiūrą atlieka Priežiūros įstaiga. Ši įstaiga pagal finansų ministro patvirtintas Turto ir verslo vertintojų ir turto arba verslo vertinimo įmonių veiklos patikrinimo taisykles atlieka turto arba verslo vertintojų ir turto arba verslo vertinimo įmonių turto arba verslo vertinimo veiklos patikrinimus. Tokia priežiūros įstaiga nuo 2012 m. gegužės 1 d. yra Turto vertinimo priežiūros tarnyba (Finansų ministro 2012 m. kovo 26 d. įsakymo Nr. 1K-116 1 p.). Tuo pačiu finansų ministro įsakymu buvo patvirtinti ir Turto vertinimo priežiūros tarnybos nuostatai, kurių 9.2 punkte Tarnybai pavesta atlikti ir turto arba verslo vertintojų ir turto arba verslo vertinimo įmonių turto arba verslo vertinimo veiklos patikrinimus. TVVPĮ 28 straipsnyje nustatyta, kad turto arba verslo vertintojų drausmės bylas nagrinėja Garbės teismas, kuris, vadovaudamasis Įstatymo 29 straipsniu, nustatęs Įstatymo, Turto ir verslo vertinimo metodikos, Tarptautinių vertinimo standartų, Europos vertinimo standartų, Turto arba verslo vertintojų profesinės etikos kodekso pažeidimus, turi teisę ne tik panaikinti turto arba verslo vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo galiojimą, bet gali skirti ir švelnesnes drausmines nuobaudas – pastabą, papeikimą, vertintojo pažymėjimo galiojimo sustabdymą ir kvalifikacijos patikrinimą. Teismas padarė išvadą, kad nuo 2012 m. gegužės 1 d. pasikeitęs teisinis reglamentavimas tapo palankesniu turto arba verslo vertintojams, kuriems taikoma teisinė atsakomybė, todėl nuo 2012 m. gegužės 1 d. turto arba verslo vertintojų atsakomybei taikytini būtent tie teisės aktai, kurie nustato švelnesnę teisinę atsakomybę ir yra palankesni vertintojams. Kadangi vertintojų teisinė padėtis nepasunkėjo, taikant Įstatyme (2012 m.) nustatytą drausminę atsakomybę už teisės aktų, galiojusių iki 2012 m. gegužės 1 d., pažeidimus, tai ir lex retro non agit principas nėra pažeistas. Analogiškos pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr. 2014 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-565/2014).

Dėl atsakovo kompetencijos teismas pažymėjo, kad pagal TVVPĮ 26 straipsnio 2 dalies 3 punktą, 29 straipsnio 1 ir 2 dalis, priežiūros įstaiga teikime turi pateikti informaciją ir apie visus kitus 29 straipsnio 1 dalyje nurodytus galimus pažeidimus, o ne vien apie Įstatymo 22 straipsnio reikalavimų pažeidimus. Surašydama teikimą ir išvadą, Tarnyba neįpareigoja Garbės teismo bausti už išvadoje nurodytus teisės aktų pažeidimus. Galutinai klausimą išsprendžia Garbės teismas, kuris pagal TVVPĮ 29 straipsnio nuostatas gali vertinti bet kokius TVVPĮ ir Metodikos pažeidimus. Šioje byloje yra skundžiamas Garbės teismo sprendimas, kuriam suteikta kompetencija vertinti, ar turto vertintojas pažeidė TVVPĮ ir Metodikos nuostatas. Taip pat ir iki naujos redakcijos Įstatymo įsigaliojimo Ataskaitų rengimo metu priežiūros įstaiga turėjo teisę svarstyti klausimą, ar turto vertintojas pažeidė jo veiklą reglamentuojančius teisės aktus (turto vertintojo veiklą pirmiausiai reglamentavo TVVPĮ ir Metodika) (senos redakcijos TVVPĮ 27, 28 str., Finansų ministro 2009 m. kovo 23 d. įsakymu Nr. 1K-074 patvirtintų VšĮ Lietuvos Respublikos audito, apskaitos ir turto vertinimo instituto įstatų 12.3, 40.15., 43.3.2. p., Turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo išdavimo, galiojimo sustabdymo ir panaikinimo taisyklių 20.3., 21 p.). Turto vertinimo ataskaitos galiojimo klausimus ir ginčų sprendimo klausimus reglamentavo TVVPĮ 24 ir 25 straipsnių nuostatos, kurios nesusijusios su valstybinę priežiūrą vykdančios institucijos įgaliojimais, pareigomis ir teisėmis.

Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad TVPT neteisėtai ir nepagrįstai nagrinėjo Vilniaus apskrities mokesčių inspekcijos ir Lietuvos banko paklausimus. Pagal Turto vertinimo priežiūros tarnybos nuostatų 9.2 punktą Tarnybai pavesta atlikti ir turto arba verslo vertintojų ir turto arba verslo vertinimo įmonių turto arba verslo vertinimo veiklos patikrinimus, o pagal nuostatų 9.3 punktą gali nagrinėti paklausimus dėl turto arba verslo vertinimo ataskaitų atitikties Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme nustatytiems reikalavimams. Pagal TVVPĮ redakciją, galiojusią iki 2012 m. gegužės 1 d., turto vertinimo ataskaita turi juridinę galią, jeigu atitinka šio įstatymo 23 straipsnyje nustatytus reikalavimus, o ataskaita laikoma teisinga, kol nenuginčyta įstatymų nustatyta tvarka (Įstatymo 24 str.). Šio Įstatymo 25 straipsnyje buvo nustatyta, jog iškilę ginčai dėl vertės sprendžiami šalių susitarimu arba teismine tvarka. Nuo 2012 m. gegužės 1 d. pasikeitus teisiniam reglamentavimui, teisė vertinti turto vertinimo ataskaitų atitiktį Įstatymo 22 straipsnyje nustatytiems reikalavimams, nustatyta ir atsakovui. Tarnyba, gavusi paklausimus ir turėdama pareigą reaguoti į gaunamą informaciją apie turto arba verslo vertintojų veiklos trūkumus, atlikusi tyrimą ir surašiusi išvadas, teikimais kreipėsi į Garbės teismą pagal esamą (asmenų raštu pateiktą arba Priežiūros įstaigos turimą) informaciją, vadovaudamasi Įstatymo (redakcija nuo 2012 m. gegužės 1 d.) 29 straipsnio 2 dalimi. Įstatymo redakcijoje, galiojančioje nuo 2012 m. gegužės 1 d., nenurodyta, jog kreipimuisi į Garbės teismą būtina sąlyga, kad vertinimo veiksmai būtų atlikti ir vertinimo ataskaita parengta tik po 2012 m. gegužės 1 d., todėl Tarnyba, turėdama pagrįstos informacijos apie vertintojų galimai padarytus pažeidimus tiek iki 2012 m. gegužės 1 d., tiek po 2012 m. gegužės 1 d., vadovaudamasi Įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2012 m. gegužės 1 d.) 29 straipsnio 2 dalimi, galėjo kreiptis į Garbės teismą rašytiniu teikimu dėl drausmės bylos turto vertintojui iškėlimo.

Teismas atkreipė dėmesį į tą aplinkybę, kad nei PVPT darbuotojai, nei Garbės teismo nariai nevertino Ataskaitų atitikties Įstatymo 23 straipsnio reikalavimams; buvo tik nurodoma, kad vertintojas, rengdamas Ataskaitas, nesilaikė šio straipsnio reikalavimų. Minėto straipsnio 2 dalis numato, kad be kitų aplinkybių ataskaitoje turi būti nurodomos sąlygos ir aplinkybės, kurios galėtų turėti įtakos turto vertinimui ir į kurias nebuvo atsižvelgta, vertinimo prielaidos, ypatybės ir metodai, turto vertės nustatymo pagrindimas. Šių aplinkybių (kad jos nebuvo nurodytos Ataskaitose) neginčijo ir pats pareiškėjas, teigdamas, kad visos šios aplinkybės buvo nurodytos vėliau – teikiant paaiškinimus Garbės teismui.

Garbės teismo nariai, priėmę skundžiamą sprendimą, buvo paskirti TVVPĮ (redakcija, galiojanti nuo 2012 m. gegužės 1 d.) nustatyta tvarka (Įstatymo 28 str.) – Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymais. Pareiškėjas minėtų įsakymų teisėtumo ir pagrįstumo neginčija, nekėlė abejonių dėl Garbės teismo narių kompetencijos ir kvalifikacijos nagrinėjant bylą Garbės teisme, todėl pareiškėjo argumentai dėl Garbės Teismo narių kompetencijos (kad jie neturi vertintojo asistento, vertintojo ar vertintojo eksperto kvalifikacijos) atmesti kaip nepagrįsti.

Dėl drausminės nuobaudos paskyrimo bei teikimo iškelti drausmės bylą pateikimo Garbės teismui terminų pažeidimo teismas pažymėjo, jog pagal Įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2012 m. gegužės 1 d.) 29 straipsnio 2 dalį Garbės teismui rašytinį teikimą iškelti turto arba verslo vertintojui drausmės bylą pagal esamą (asmenų raštu pateiktą arba Tarnybos turimą) informaciją apie šio straipsnio 1 dalyje nurodytus pažeidimus per ne ilgiau kaip 10 darbo dienų nuo šios informacijos gavimo (paaiškėjimo) dienos parengia ir pateikia Tarnyba. Nagrinėjamu atveju Ataskaitų pateikimas Tarnybai negali būti vertinamas kaip informacija apie pažeidimus. Gavusi rašytinius pareiškėjo ir vertinimo įmonės paaiškinimus, Tarnyba juo vertina ir tik po to priima sprendimą – kreiptis ar nesikreipti į Garbės teismą. Kadangi TVPT 2013 m. gruodžio 13 d. parengė išvadą Nr. GT-96(13)-I-1 (I t. b. l. 170–172), 2013 m. gruodžio 16 d. parengė išvadas Nr. GT-96(13)-l-2, Nr. GT-96(13)-I-3, Nr. GT-96(13)-I-4, Nr. GT-96(13)-I-5 ir Nr. GT-96(13)-I-6 bei 2014 m. sausio 8 d. išvadas Nr. GT-1(14)-I-1, Nr. GT-l(14)-I-2, Nr. GT-l(14)-I-3, Nr. GT-l(14)-I-4, Nr. GT-l(14)-I-5, Nr. GT-l(14H-6, Nr. GT-l(14)-I-7, GT-l(14)-I-8 ir GT-l(14)-I-9, būtent jose pateikiama informacija apie pareiškėjo galimai padarytus teisės aktų pažeidimus. Nuo šių išvadų parengimo momento skaičiuotinas 10 darbo dienų terminas teikimui dėl drausmės bylos vertintojui iškėlimo Garbės teismui parengti ir pateikti. TVPT 2013 m. gruodžio 16 d. teikimas Nr. GT-96(13)-T (I t., b. l. 159–161) ir Tarnybos 2014 m. sausio 8 d. teikimas Nr. GT-1(14)-T (VII t., b. l. 100–102) buvo parengti ir pateikti Garbės teismui tą pačią dieną, t. y. 2013 m. gruodžio 16 d. ir 2014 m. sausio 8 d., todėl 10 darbo dienų terminas nebuvo praleistas, o pareiškėjo pretenzijos laikytinos nepagrįstomis.

Pagal Įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2012 m. gegužės 1 d.) 29 straipsnio 3 dalį sprendimą dėl drausmės bylos turto arba verslo vertintojui iškėlimo Garbės teismas priima ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo Tarnybos rašytinio teikimo iškelti turto arba verslo vertintojui drausmės bylą gavimo dienos. TVPT teikimus Garbės teismas gavo 2013 m. gruodžio 16 d. ir 2014 m. sausio 8 d. Šių aplinkybių neginčijo ir pats pareiškėjas. Garbės teismo parengiamieji posėdžiai įvyko kitą darbo dieną, t. y. 2013 m. gruodžio 17 d. ir 2014 m. sausio 9 d. ir šių posėdžių metu protokoline nutartimi pareiškėjui buvo iškeltos drausmės bylos ir tą pačią dieną (VII t., b. l. 95–96, XIV t., b. l. 71–73) apie drausmės bylų iškėlimą pareiškėjas buvo informuotas (VII t., b. l. 94, XIV t., b. l. 70). Todėl teismas padarė išvadą, kad Garbės teismas nepažeidė termino, per kurį turi būti priimamas sprendimas dėl drausmės bylos iškėlimo.

Pagal TVVPĮ (redakcija, galiojanti nuo 2012 m. gegužės 1 d.) 29 straipsnio 7 dalį, Garbės teismas turi priimti sprendimą per ne ilgiau kaip 60 dienų nuo drausmės bylos turto arba verslo vertintojui iškėlimo dienos. Nagrinėjamoje byloje Garbės Teismas skundžiamą sprendimą priėmė 2014 m. vasario 11 d. (XV t., b. l. 1–82), t. y. nepraleidęs 60 dienų termino. Analogiškai terminų pradžios skaičiavimą aiškina ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr. 2014 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-565/2014). Teismas padarė išvadą, kad terminai sprendimui priimti pažeisti nebuvo ir pareiškėjo argumentai dėl pažeistų drausminės nuobaudos paskyrimo bei teikimo iškelti drausminės bylą pateikimo Garbės teismui terminų atmestini kaip nepagrįsti.

Nei Įstatymas, nei Nuostatai neįtvirtina drausminės atsakomybės taikymo senaties termino. Iš pareiškėjo nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A261-1551/2013 matyti, kad teismas konstatavo, jog nesant specialaus įstatymo, nustatančio turto vertintojo drausminės atsakomybės terminą, remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 6 dalimi, taikytinas panašius santykius reguliuojantį teisės aktas – Valstybės tarnybos įstatymas, kurio 30 straipsnio 1 dalimi nustatytas trejų metų terminas, per kurį gali būti skiriama drausminė nuobauda. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad atsakomybė vertintojui negali būti taikoma suėjus 3 metų terminui, terminą pradedant skaičiuoti nuo ataskaitos parengimo, t. y. nuo galimai padarytų pažeidimų paaiškėjimo dienos. Atsižvelgiant į ABTĮ 14 straipsnio 1 dalį, 20 straipsnio 3 dalį, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 9 straipsnio 1 dalį bei į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1551/2013 yra įsiteisėjęs, pareiškėjo argumentai, susiję su drausminės atsakomybės taikymo senaties terminu, atmestini kaip nepagrįsti. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui taikyta drausminė atsakomybė už pažeidimus, nustatytus, rengiant Ataskaitą Nr. 069:2011, Ataskaitą Nr.054-1:2011 (V), Ataskaitą Nr. 055:2011 (V), Ataskaitą Nr. 056:2011(V), Ataskaitą Nr. 081: 2011(V), Ataskaitą Nr. 040:2012(V), Ataskaitą N r. 001:2012(V), Ataskaitą Nr. 067:20 U (V), Ataskaitą Nr. 078:2011 (V), Ataskaitą Nr. 079:2011(V), Ataskaitą Nr. 077:2011, Ataskaitą Nr. 036-2011, Ataskaitą Nr. 080: 2011, t. y. už tas ataskaitas nuo kurių parengimo dienos nepraėję 3 metai. Pažymėtina, kad skundžiamame sprendime už Ataskaitą Nr. 089:2010(V) ir Ataskaitą Nr. 085:2010 drausminė atsakomybė netaikyta, kadangi pareiškėjo neteisėti veiksmai atlikti daugiau nei prieš 3 metus nuo minėtų ataskaitų parengimo dienos. Todėl pareiškėjo argumentai laikyti nepagrįstais.

Dėl pareiškėjui skirtos nuobaudos – Pažymėjimų galiojimo panaikinimo, teismas pažymėjo, kad iki 2012 m. gegužės 1 d. galiojusioje TVVPĮ redakcijoje vertintojams buvo numatyta atsakomybė, o drausminė atsakomybė yra tik viena iš atsakomybės rūšių. TVVPĮ 29 straipsnio 4 dalis numatė, kad už pažeidimus vertintojui gali būti skiriamos drausminės nuobaudos: 1) pastaba; 2) papeikimas; 3) turto arba verslo vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo galiojimo sustabdymas arba kitų valstybių narių turto arba verslo vertintojo, kuris laikinai arba vienkartinai vertina turtą arba verslą Lietuvos Respublikoje, teisės verstis turto arba verslo vertinimo veikla laikinas apribojimas ir kvalifikacijos patikrinimas; 4) turto arba verslo vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo galiojimo arba kitų valstybių narių turto arba verslo vertintojo, kuris laikinai arba vienkartinai vertina turtą arba verslą Lietuvos Respublikoje, teisės verstis turto arba verslo vertinimo veikla panaikinimas. Priimdamas byloje ginčijamą sprendimą, Garbės teismas taikė vieną iš TVVPĮ 29 straipsnio 4 dalyje numatytų drausminių nuobaudų. Nors 2012 m. gegužės 1 d. nauja redakcija įsigaliojusiame TVVPĮ nenumatyta atgalinio veikimo galia, tačiau atsižvelgiant į tai, kad dabar galiojantis teisinis reguliavimas yra palankesnis pareiškėjui, ir jo teisinės padėties, lyginant su galima turto arba verslo vertintojo atsakomybe pagal iki 2012 m. gegužės 1 d. galiojusią TVVPĮ redakciją, nepablogino, teisėjų kolegija sutiko su atsakovo pozicija lex retro non agit principo taikymo aspektu: Garbės teismas vadovavosi teisės aktais ir veikė savo kompetencijos ribose, t. y. turėjo teisę priimti skundžiamą sprendimą.

Dėl Garbės teismo objektyvumo ir nešališkumo teismas pažymėjo, kad, pirmiausia, Garbės teismas, priimdamas sprendimą iškelti drausmės bylą, sprendžia ne kaltės klausimą, o vertina, ar yra pagrindas bylai iškelti – procesui pradėti. Tačiau bylos nagrinėjimo metu sprendžiami kaltės klausimai, patikrinama, ar buvo padaryta inkriminuojama veika, ar buvo pažeisti norminių aktų reikalavimai ir daromos atitinkamos išvados, t. y. sprendimas iškelti bylą neturi įtakos galutiniam sprendimui. Todėl prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą vertintas kaip nepagrįstas ir netenkintas.

Remiantis Įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gegužės 1 d.) 23 straipsnio, reglamentuojančio turto vertinimo ataskaitai keliamus reikalavimus, 2 dalies 10 punktu, turto vertinimo ataskaitoje, be kita ko, turi būti: sąlygos ir aplinkybės, kurios galėtų turėti įtakos turto vertinimui, turto vertės nustatymo pagrindimas (10 p.). Įstatymo 12 straipsnio 2 punkte nurodyta, kad savo veikloje turtą vertinanti įmonė ir vertintojas privalo sąžiningai ir rūpestingai atlikti pareigas, profesionaliai atlikti vertinimą. Turto vertinimo metodikos (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gegužės 1 d.) 33 punkte nustatyta, kad vertinamo objekto charakteristikos turi būti aiškiai ir suprantamai apibūdintos. Taikomų koeficientų reikšmių ir kiti skaičiavimai parodomi turto įvertinimo ataskaitoje. Todėl teismas sutiko su atsakovo ir Garbės teismo pozicija, kad pareiškėjas (vertintojas) šiuo atveju pažeidė TVVPĮ (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gegužės 1 d) 23 straipsnio 2 dalies 10 punkto reikalavimą dėl turto vertės nustatymo pagrindimo, o pareiškėjo argumentus atmetė kaip nepagrįstus. Atsakovai bylos nagrinėjimo metu atkreipė teismo dėmesį į tą aplinkybę, kad tik keliose Ataskaitose pareiškėjas nurodė, kad esminių pakitimų vertinamojoje įmonėje nenustatyta, o kitose Ataskaitose nurodoma, kad vertintojas priima įmonės akcijų paketo vertę, nustatytą kažkurią dieną anksčiau, t. y. nurodo, kad remiasi senais vertinimo duomenimis be kokios nors motyvacijos. Šių aplinkybių pareiškėjas neneigė. Ataskaitose, dėl kurių priimtas ginčijamas sprendimas, remiamasi vertinimais, atliktais skirtingu laiku, tarp šių vertinimų praėjus daugiau kaip vieneriems metams, todėl vertinimai negali būti tapatinami (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. A438-999/2008).

Teismas pažymėjo, kad pretenzijos vertintojui reiškiamos ne dėl to, kad jis rėmėsi vienu ar kitu dydžiu, ataskaita ar pan. Pretenzijos reiškiamos dėl to, kad vertintojas nepaaiškino, neargumentavo, kodėl taip daro, nors, kaip jau buvo anksčiau minėta, jis privalo tai padaryti. Todėl pareiškėjo pretenzijos dėl pažeidimo, kad jis Ataskaitose balansines vertes, nustatytas pagal tarpinių finansinių atskaitomybių duomenis, prilyginto bendrovių rinkos vertėms, nepateikdamas analizių ar pagrindimo, atmestos kaip nepagrįstos. Atkreiptas dėmesys, kad pareiškėjas neginčijo atsakovo pozicijos, kad jis privalėjo tai padaryti, kad privalo argumentuoti savo pasirinkimą, pareiškėjas akcentavo dėmesį tik į tai, kad jis gali remtis ir tarpinių atskaitomybių duomenimis. Analogiški pažeidimai konstatuoti ir įvertinus taikytus nuolaidų dydžius dėl mažumos akcijų paketo ir premijų dydžius dėl kontrolinių akcijų paketo, naudojant turto požiūrio metodą. Garbės teismo sprendime konstatuota, kad Ataskaitose vertintojas nepateikė taikytų nuolaidų dydžių dėl mažumos akcijų paketo ir premijų dydžių dėl kontrolinių akcijų paketo skaičiavimų. Taikant nuolaidas buvo koreguojamos galutinės vertinamų bendrovių ir jų valdomų įmonių akcijų paketų rinkos vertės, todėl nuolaidų reikšmių nustatymas turėjo būti pagrįstas išsamiais skaičiavimais. Nepateikiant skaičiavimų, nebuvo įmanoma suvokti, kaip apskaičiuotos vertinamiems akcijų paketams taikytos nuolaidos. Nesant galimybės patikrinti, ar Ataskaitose naudotų nuolaidų (premijų) reikšmės apskaičiuotos teisingai, nėra galimybės patikrinti, ar teisingai apskaičiuota vertė. Vertės nustatymas tokiu būdu, kai jos neįmanoma patikrinti, teisingai įvertintas kaip nepagrįstas ir pažeidžiantis Įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gegužės 1 d.) 23 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodytą pareigą pagrįsti nustatytą vertę. Teismas sutiko su atsakovo ir Garbės teismo pozicija ir atmetė pareiškėjo argumentus, dėl to, kad nei galiojęs Įstatymas nei Metodika nenumatė, kaip turi būti skaičiuojamos nuolaidos ar priedai. Kaip anksčiau buvo nurodyta, taip ir šiuo atveju, pareiškėjas neneigė to fakto, jog nuolaidų ir priedų apskaičiavimo būdai Ataskaitose nebuvo nurodyti.

Likvidacinės vertės nustatymo pagrindimo nepateikimas taip pat įvertintas kaip Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 10 punkto, Metodikos 85 punkto nuostatų, reikalaujančių pagrįsti turto vertę (taigi ir likvidacinę vertę), pažeidimas. Kaip ir anksčiau minėtais atvejais, vertintojas privalėjo aiškiai ir nuosekliai atskleisti, kaip buvo gautas kiekvienas vertei nustatyti naudotas skaičius. Turto arba verslo vertinimo rezultatas yra nustatyta vertė, todėl turto vertės nustatymo pagrindimas laikytinas esmine ataskaitose privaloma būti informacija. Todėl pareiškėjo argumentai, kad teisės aktuose nereglamentuojama, kaip turi būti apskaičiuojama likvidacinė vertė, atmesti. Turto vertintojui jau vien dėl turimos profesinės kvalifikacijos turi būti aišku, kokius skaičiavimus reikia pateikti, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo, susipažinęs su ataskaita, galėtų suprasti, kaip gautas vertės rezultatas, bei, kad skaičiavimai nebūtų pertekliniai. Jeigu atliekant vertinimą remiamasi įvairių atliktų tyrimų ir analizės duomenimis (ekspertiniu būdu ar tyrimo pagrindu sukurto algoritmo ir programinės įrangos pagalba), vertinimo ataskaitoje būtina aiškiai aprašyti gautus duomenis, reikšmingus vertinimui, padarytas išvadas, atliktus skaičiavimus ir gautus rezultatus. Nagrinėjamose Ataskaitose nepateikta jokių duomenų apie atliktą analizę ir jos metu gautus rezultatus, naudojamus nustatant likvidacinę vertę.

Pareiškėjas teigė, kad Garbės teismas savo sprendime nepagrindė išvados, jog vertintojas, rengdamas Ataskaitas ir taikydamas naudojimo pajamų metodą, nepagrindė planuojamų pajamų ir išlaidų dydžių. Pareiškėjas laikėsi nuomonės, kad šios išvados deklaratyvaus pobūdžio ir neparemtos teisės aktų normomis. Tačiau Garbės teismo sprendimo 65–68, 71–72 lapuose (paskutinė pastraipa) nurodoma, kad Ataskaitoje pateikiamos statybos kainos, tačiau nepateikiamas šių išlaidų pagrindimas, nenurodoma, kuo remiantis daroma išvada dėl konkrečios 1 m2 statybos kainos, nenurodomas griovimo darbų pagrindimas, nenurodomas nuomos kainos pagrindimas. Ataskaitoje Nr. 077:2011 nepateikiamas apskaičiuotos ateityje ploto kainos pagrindimas, nepateikiamas prognozuojamų kainų pagrindimas. Taigi, vertintojas pažeidė Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 10 punktą, o jo argumentai dėl sprendimo teiginių deklaratyvumo vertinti kaip neatitinkantys faktinių aplinkybių ir atmetami.

Dėl pareiškėjo nesilaikymo Įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gegužės 1 d.) 7 straipsnio 1 punkto, 23 straipsnio 2 dalies 10 punkto, Metodikos 33 ir 85 punktų reikalavimų, taikant palyginamosios vertės metodą, ir vertinamą turtą lyginti tik su analogišku turtu, atsižvelgiant į nedidelius jų skirtumus, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde pripažįsta vertinamo turto įregistruotą paskirtį vertinęs ne pagal Nekilnojamojo turto registre nurodytą paskirtį, bet pagal įsivaizduojamą paskirtį. Todėl vertintas garažų paskirties pastatas lygintas ne su analogiškos, o su skirtingos paskirties pastatais. Kodėl ignoravo registro duomenis, motyvuotai paaiškinti negalėjo. Nekilnojamojo turto registre pateikta informacija yra teisinga, o tokia prezumpcija gali būti paneigta tik įstatymų nustatyta tvarka ją nuginčijus, kas nagrinėjamu atveju nebuvo padaryta. Esant tokiai situacijai, vertinamas turtas turėjo būti lyginamas su analogišku, garažų paskirties turtu. Kitu atveju vertintojas, nesant analogiškos paskirties objektų (garažų) pirkimo-pardavimo sandorių Vilniaus centrinėje dalyje, (Ataskaita Nr. 036-2011) rodo, kad analogiškos paskirties objektų pirkimo-pardavimo sandorių centrinėje Vilniaus dalyje nebuvo, todėl buvo pasirinkti artimiausi ir panašiausi pagal faktines charakteristikas objektai. Įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gegužės 1 d.) 7 straipsnio 1 punktas kalba apie analogiškus vertinamam turtui objektus, o ne „artimiausius“ ar „panašiausius“ į vertinamą turtą objektus. Metodikos 29 ir 33 punktų nuostatos leidžia pataisų koeficientais atsižvelgti į nedidelius vertinamo turto ir pasirinktų lyginamųjų objektų skirtumus, tačiau vertinimo ataskaitoje turi būti pateikti šių koeficientų skaičiavimai (kas nagrinėjamu atveju nebuvo padaryta), kad ataskaitos naudotojas galėtų įsitikinti koeficientų (taigi, ir nustatytos vertės) pagrįstumu. Kadangi Metodikos 33 punktas numato pareigą vertinimo ataskaitoje pateikti koeficientų skaičiavimus, o Įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gegužės 1 d.) 23 straipsnio 2 dalies 10 punktas numato pareigą vertinimo ataskaitoje pateikti nustatytos vertės pagrindimą, tai vertintojo argumentas, kad ekspertinis koeficientų apskaičiavimo būdas atleidžia nuo pareigos ataskaitoje pateikti koeficientų skaičiavimus, prieštarauja nurodytoms normoms ir atmetamas kaip nepagrįstas. Nenurodžius koeficiento apskaičiavimo būdo, neįmanoma patikrinti, ar teisingai apskaičiuota vertė. Ataskaitos Nr. 036-2011 12 lape nurodomi pataisų koeficientai, tačiau nenurodoma, kokiu būdu jie nustatyti, apskaičiuoti. Vertinamo turto ir lyginamojo objekto Nr. 2 plotų skirtumas Ataskaitoje Nr. 036-2011 yra beveik 7 kartai, todėl tokie ploto skirtumai negali būti laikomi „nedideliais“. Kas vėl gi prieštarauja Įstatymo 7 straipsnio 1 punkto reikalavimams lyginti analogiškus objektus su nedideliais skirtumais. Pareiškėjas teigė, jog glaustoje ataskaitoje galima nepagrįsti nustatytos vertės, tačiau negalėjo paaiškinti, kodėl darė tokią išvadą, negalėjo nurodyti norminio akto, kuris tai numatytų. Teismas sprendė, kad ir šie argumentai yra nepagrįsti ir atmestini.

Pasisakydamas dėl reikalavimo pagrįsti kapitalizavimo normos ir diskonto normos apskaičiavimą, teismas pakartojo argumentus dėl Įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gegužės 1 d.) 23 straipsnio 2 dalies 10 punkto reikalavimų ir teigė, kad ekspertinis dydžių nustatymo būdas nepaneigia pareigos pagrįsti (pvz., pateikiant atliktos analizės duomenis) konkrečių procentinių reikšmių pasirinkimą, t. y. ataskaitoje turi būti aiškiai, nuosekliai pagrindžiama, kodėl pasirinktas pavyzdžiui, 2,5 proc., o ne 3,5 proc. dydis ir pan. Todėl teismas sutiko su Garbės teismo išvadomis, jog buvo pažeistas Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 10 punkto reikalavimas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A556-2434/2013 atkreipia dėmesį, jog turto vertės nustatymo pagrindimas – esminis turto vertinimo procedūros elementas, o jo nepateikimas ataskaitoje vertintinas kaip griežčiausią drausminę atsakomybę vertintojams užtraukiantis pažeidimas.

Teismas pažymėjo, kad skirdamas nuobaudą, Garbės teismas siekė, kad nuobauda būtų proporcinga vertintojo padarytų pažeidimų mastui ir pasekmėms. Buvo įvertinta tai, kad nustatytos vertintų objektų sumos buvo gana didelės, iš viso 699 468 000 Lt, tačiau verčių pagrindimas nebuvo nurodomas, t. y. patikrinti, ar vertės nustatytos teisingai, nebuvo galimybės. Padarytus pažeidimus Garbės teismas įvertino kaip itin šiurkščius; būdamas vertintoju, pareiškėjas buvo rinkos dalyvis ir pažeidė imperatyvius teisės reikalavimus. Nurodytos aplinkybės leido Garbės teismui daryti išvadą, kad vertintojas, padaręs nustatytus pažeidimus, turi būti pašalintas iš rinkos. Kadangi vertintojas yra rinkos dalyvis, jo statusas ir veikla yra siejama su rinkos santykių objektyvumu ir sąžiningumu, todėl niekuo nepagrindžiamas turto verčių nustatymas trylikoje ataskaitų beveik 7 000 mln. Lt sumai pagrįstai įvertintas kaip itin šiurkštus pažeidimas. Todėl, teismo nuomone, nuobauda parinkta teisingai.

III.

Pareiškėjas G. L. pateikė apeliacinį skundą (XVI t., b. l. 46–73), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Turto arba verslo vertintojų garbės teismo 2014 m. vasario 11 d. sprendimą Nr. GT-13(14)-S „Dėl drausminės nuobaudos G. L. skyrimo“. Taip pat prašo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir neįvertino pareiškėjo skundo argumentų, kad TVPT ir Garbės teismui yra suteikta kompetencija prižiūrėti turto arba verslo vertintojų ir vertinimo įmonių veiklą, o ne turto arba verslo vertinimą (TVVPĮ IV skirsnis, 25 str.). Pagal TVVPĮ 2 straipsnio 2, 12 ir 17 dalis turto arba verslo vertintojų veikla (bei jai taikytinas teisinis reglamentavimas) ir turto arba verslo vertinimas (bei jam taikytinas reglamentavimas) nėra tapatūs dalykai. Turto arba verslo vertinimu laikytina intelektinė veikla, siekiant nustatyti turto arba verslo vertę, pasitelkiant specialias žinias bei aprobuotas metodikas. Turto vertinimo veikla yra ūkinė komercinė veikla vertinant turtą, kuriai taikomas teisinis rėžimas, įtvirtintas TVVPĮ (TVVPĮ įtvirtinti reikalavimai dėl kvalifikacijos įgijimo, atsakomybės draudimo ir pan.). Taip pat skiriasi ir teisės aktų nuostatos, reglamentuojančios šias dvi skirtingas sritis. Tai pagrindžia ir TVVPĮ 23 straipsnio 1 dalis, numatanti, kad turto arba verslo vertinimo ataskaita laikoma teisinga, kol Priežiūros įstaiga nėra nustačiusi jos neatitikties šio įstatymo 22 straipsnyje nustatytiems reikalavimams ir (arba) kol ji nėra nuginčyta teisme. Tai reiškia, kad turto arba verslo vertintojo parengta ataskaita laikytina teisinga: 1) kol TVPT nėra nustačiusi jos neatitikties šio įstatymo 22 straipsnyje nustatytiems formaliesiems arba procedūriniams reikalavimams; 2) kol teismas nėra nustatęs ataskaitos neatitikimo materialiesiems reikalavimams, t. y. turto arba verslo vertinimą reglamentuojančioms teisės aktų nuostatoms. Tai pagrindžia ir iki 2012 m. gegužės 1 d. galiojęs teisinis reglamentavimas (TVVPĮ (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gegužės 1 d.) 17 str. 1 d., Taisyklių 20.3 p.). Ginčo atveju Garbės teismas drausminę nuobaudą pareiškėjui skyrė už tai, kad pastarasis neva nesilaikė teisės aktų nuostatų, reglamentuojančių turto arba verslo vertinimą (TVVPĮ (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gegužės 1 d.) 23 str. 2 d. 10 p., 7 str. 1 d. bei Senosios metodikos 33 ir 85 p. reikalavimų), o ne teisės aktų reikalavimų, reglamentuojančių turto arba verslo vertintojų veiklą. Nors Garbės teismo sprendime nurodoma, kad pareiškėjas neva nesilaikė ir turto vertintojų veiklai taikytino reikalavimo, įtvirtinto TVVPĮ 23 straipsnio 2 dalies 10 punkte, tačiau iš esmės tokia Garbės teismo išvada grindžiama argumentais dėl pareiškėjo parengtų Ataskaitų neatitikimo materialiesiems turto arba verslo vertinimą reglamentuojantiems reikalavimams (pvz. neva netinkamas turto požiūrio metodo naudojimas, netinkamas rėmimasis kitomis ataskaitomis ir finansinių atskaitomybių duomenimis vertinant turtą, netinkamas nuolaidų/premijų dydžių dėl mažumos/daugumos akcijų paketo taikymas ir kt.). Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog iki naujos redakcijos Įstatymo įsigaliojimo ir Ataskaitų rengimo metu priežiūros įstaiga turėjo teisę svarstyti klausimus, ar turto vertintojas pažeidė jo veiklą reglamentuojančius teisės aktus, tačiau teismas visiškai neatsižvelgė, kad Garbės teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, nurodė, kad vertintojas pažeidė ne jo veiklą reglamentuojančius teisės aktus, o vertinimą reglamentuojančius teisės aktus.
2. Siekiant įvertinti, ar vertintojo parengta vertinimo ataskaita, t. y. ar vertintojo vertinimas atitinka turto vertinimui, kaip intelektinei veiklai, taikytinus reikalavimus, yra būtinos specialios žinios ir kvalifikacija (turto arba verslo vertinimo principų, metodologijos išmanymas). Pagal galiojanti teisinį reglamentavimą specialios žinios ir vertintojų kvalifikacija yra patikrinama laikant egzaminą ir suteikiant kvalifikacijos pažymėjimą (TVVPĮ 9 str.). TVPT darbuotojai, nagrinėjantys trečiųjų asmenų paklausimus dėl turto arba verslo vertintojų parengtų ataskaitų, neturi nei kilnojamojo turto, nei nekilnojamojo turto, nei verslo vertintojo kvalifikacijos. Dėl šios priežasties, akivaizdu, jog TVPT ir jos darbuotojų, kurie neturi vertintojo asistento, vertintojo ir/ar vertintojo eksperto kvalifikacijos, kompetencija apsiriboja tik vertintojų ir vertinimo įmonių veiklos priežiūra, o ne turto arba verslo vertinimo priežiūra. Taip pat dvi Garbės teismo narės, t. y. Ž. T. ir L. F. iš viso neturi jokios kvalifikacijos vertinimo srityje. Tačiau kvalifikacija verslo vertinimo srityje yra suteikta tik vienam iš penkių Garbės teismo narių – V. I.. Šias aplinkybes teismo posėdyje pripažino atsakovas TVPT. Tai reiškia, kad pareiškėjo parengtas vertinimo Ataskaitas nagrinėjo ir jose neva nustatė pažeidimus, Garbės teismo nariai, kurie iš viso neturi jokios kvalifikacijos vertinimo srityje arba neturi kvalifikacijos verslo vertinimo srityje. Pareiškėjas neginčija, kad Garbės teismo nariai, kaip teigia pirmosios instancijos teismas, buvo paskirti Įstatymo nustatyta tvarka, tačiau kilus abejonėms dėl TVVPĮ (redakcija, galiojanti nuo 2012 m. gegužės 1 d.) įtvirtintų kvalifikacinių reikalavimų Garbės teismo nariams, pirmosios instancijos teismui 2014 m. rugsėjo 29 d. buvo pateiktas prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Įstatymas atitinka Konstituciją (jos 31 str. 2 d.). Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas ne tik, kad ignoravo visus prašyme nurodytus argumentus, tačiau nepasisakė ir dėl pareiškėjo prašymo dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (taip pažeidė ABTĮ 86 straipsnį). Šiuo klausimu pirmosios instancijos teismas sprendime papildomai nurodė, jog pareiškėjas minėtų įsakymų (Finansų ministro įsakymų, kuriais buvo paskirti Garbės teismo nariai) teisėtumo ir pagrįstumo neginčija, todėl šie pareiškėjo argumentai dėl Garbės teismo narių atmestini kaip nepagrįsti. Tačiau Finansų ministro įsakymai, kuriais paskirti Garbės teismo nariai, nėra individualaus taikymo aktai, kurių teisėtumą pareiškėjas galėtų ginčyti. Kita vertus, Finansų ministro įsakymai priimti teisėtai vadovaujantis galiojančiu Įstatymu, dėl kurio nuostatų teisėtumo ir buvo prašoma kreiptis į Konstitucinį Teismą.
3. Garbės teismo institutas atsirado tik nuo 2012 m. gegužės 1 d., tačiau visos nagrinėtos pareiškėjo Ataskaitos buvo parengtos iki 2012 m. gegužės 1 d., todėl nepagrįstas teismo teiginys, kad šioje byloje yra skundžiamas Garbės teismo sprendimas, kuriam suteikta kompetencija vertinti, ar turto vertintojas pažeidė TVVPĮ ir Metodikos nuostatas. Ginčo atveju buvo tikrinama pareiškėjo parengtų Ataskaitų atitiktis Senosios metodikos reikalavimams. Kitaip tariant Naujoji metodika ir Senoji metodika yra du visiškai atskiri teisės aktai (patvirtinti skirtingų institucijų), kurių ne tik turinys, bet pavadinimas skiriasi – Naujoji metodika vadinasi Turto ir verslo vertinimo metodika, Senoji metodika vadinosi Turto vertinimo metodika. Todėl Garbės teismas, priimdamas sprendimą, viršijo savo kompetenciją ir tuo aspektu, kad vertino pareiškėjo parengtas Ataskaitas pagal Senosios metodikos reikalavimus – visiškai kitą teisės aktą, nei nurodyta naujosios redakcijos Įstatyme, kai TVVPĮ (aktuali redakcija) suteikia teisę tikrinti, ar vertintojų ataskaitos atitinka Naujosios metodikos reikalavimus. Visų šių teisės aktų nuostatų pirmosios instancijos teismas nevertino ir į jas neatsižvelgė.
4. Pirmosios instancijos teismas dėl lex retro non agit principo nepažeidimo remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-565/2014, kurios ratio decidendi nesutampa su ginčo bylos aplinkybėmis. Nurodomoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje buvo skirta kitokia nuobauda nei ginčo atveju, t. y. buvo skirtas papeikimas (pirmosios instancijos teismas pakeitė nuobaudą į pastabą), tačiau ginčo atveju – Pažymėjimų galiojimo panaikinimas. Sutiktina, kad teisinis reglamentavimas tapo palankesnis tuo aspektu, kad pagal naująjį nuo 2012 m. gegužės 1 d. įsigaliojusį teisinį reglamentavimą atsirado lengvesnio pobūdžio drausminių nuobaudų, tačiau, kada yra taikytinas pažymėjimų galiojimo panaikinimas, teisinis reglamentavimas nuo 2012 m. gegužės 1 d. sunkina drausminėn atsakomybėn traukiamo asmens padėtį. Pagal Taisyklių 20.3 punktą (reguliavimas, galiojęs iki 2012 m. gegužės 1 d.) nagrinėjamu atveju tam, kad būtų galima panaikinti pareiškėjo Pažymėjimų galiojimą, buvo būtina teismo nutartis, sprendimas ar nuosprendis, kuriame būtų konstatuoti pareiškėjo padaryti teisės aktų nuostatų, reglamentuojančių turto vertinimą, pažeidimai, ko ginčo situacijoje nėra. Nuo 2012 m. gegužės 1 d. įsigaliojus naujam teisiniam reglamentavimui, tokio reikalavimo (teismo nutarties, sprendimo ar nuosprendžio, kuriais butų konstatuotas pažeidimas) teisės aktuose neliko, todėl buvo praplėstas pagrindų, už kuriuos gali būti taikoma griežčiausia drausminė nuobauda – pažymėjimo galiojimo panaikinimas, sąrašas. Dėl šios priežasties, akivaizdu, jog naujasis teisinis reglamentavimas už teisės aktų, reglamentuojančių turto vertinimą, pažeidimą skiriant griežčiausią drausminę nuobaudą – pažymėjimo galiojimo panaikinimą, ne tik kad nepalengvina drausminėn atsakomybėn traukiamo asmens padėties, bet ją dar ir pasunkina. Turto vertintojai, rengę ataskaitas iki 2012 m. gegužės 1 d., vadovaujantis asmenų teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo bei konstituciniu teisingumo principu, pagrįstai galėjo tikėtis, kad pažymėjimo galiojimo panaikinimas už teisės aktų nuostatų, reglamentuojančių turto vertinimą, o ne turto vertintojų veiklą, pažeidimą gali būti taikomas tik tuo atveju, jeigu tokį pažeidimą konstatuotų teismas savo nutartimi, sprendimu ar nuosprendžiu. Taigi, akivaizdu, jog nuo 2012 m. gegužės 1 d. panaikinus tokį reikalavimą (atsakomybės pagrindą), turto vertintojų padėtis šiuo atžvilgiu pasunkėjo ir netaikant šios nuostatos yra pažeidžiamas lex retro non agit principas. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyti argumentai dėl palankesnio reglamentavimo ir kad nebuvo pažeistas lex retro non agit principas laikytini nepagrįstais. Pirmosios instancijos teismas į minėtas aplinkybes neatsižvelgė bei neatsižvelgė į tai, kad Garbės teismas pažeidė lex retro non agit principą ir tuo aspektu, kad Garbės teismo sprendimu pareiškėjui buvo panaikintas visų turėtų pažymėjimų galiojimas, t. y. buvo panaikintas ne tik nekilnojamojo turto ir verslo vertintojo pažymėjimų, kuriais remiantis buvo parengtos Ataskaitos, galiojimas, tačiau buvo panaikintas ir nekilnojamojo turto, kilnojamojo turto ir verslo vertintojo asistento bei kilnojamojo turto vertintojo pažymėjimų galiojimas, nors šie pažymėjimai rengiant ginčo Ataskaitas nebuvo naudojami, kadangi buvo vertinamas nekilnojamasis turtas (viena ataskaita) ir verslas (dvylika ataskaitų). Tokį savo sprendimą Garbės teismas motyvavo TVVPĮ (redakcija, galiojanti nuo 2012 m. gegužės 1 d.) 10 straipsnio 11 punktu, kuris Ataskaitų rengimo metu negaliojo, t. y. pareiškėjo Ataskaitų rengimo TVVPĮ (redakcija, galiojanti nuo 2012 m. gegužės 1 d.) 10 straipsnio 11 punkto nuostata, numatanti, kad nurodytais atvejais kartu laikomas sustabdytu arba panaikintu visų turto arba verslo vertintojo turimų turto arba verslo vertintojo kvalifikacijos pažymėjimų galiojimas arba jų galiojimo sustabdymo panaikinimas, negaliojo, todėl ir negalėjo būti taikoma pareiškėjo atžvilgiu.
5. Pareiškėjui dar iki ginčijamo Garbės teismo sprendimo priėmimo Garbės teismas 2013 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu Nr. GT-57(13)-S „Dėl drausminės nuobaudos G. L. skyrimo“ nutarė skirti pareiškėjui švelniausią drausminę nuobaudą, t. y. Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 29 straipsnio 4 dalies 1 punkte nurodytą drausminę nuobaudą – pastabą, iš esmės už analogiško pobūdžio pažeidimus, t. y. už TVVPĮ (redakcija, galiojanti nuo 2012 m. gegužės 1 d.) 22 straipsnio 4 dalies 13 punkto (dėl vertės nustatymo (ne)pagrindimo) ir Naujosios metodikos 62.3. punkto pažeidimus, rengiant 2012 m. lapkričio 19 d. Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitą Nr. 051:2012(V). Taigi, iš esmės pareiškėjas 2013 m. rugpjūčio 29 d. Garbės teismo sprendimu jau buvo nubaustas už tai, kad turto vertinimo ataskaitoje nebuvo nurodytas turto vertės nustatymo pagrindimas ir jam buvo taikyta atsakomybė už pažeidimą, buvo skirta švelniausia drausminė nuobauda – pastaba. Šios aplinkybės buvo žinomos tiek TVPT, tiek Garbės teismui. Nepaisant šių aplinkybių, pareiškėjui už tą pačią neva padarytą veiką buvo skirta dar viena, tik jau griežčiausia nuobauda – Pažymėjimų galiojimo panaikinimas, už pažeidimus Ataskaitose, kurios buvo parengtos dar anksčiau negu ataskaita, už kurioje padarytus pažeidimus pareiškėjui buvo taikyta drausminė nuobauda 2013 m. rugpjūčio 29 d. Garbės teismo sprendimu. Tokiu būdu, Garbės teismui taikius pareiškėjui drausminę atsakomybę už tą patį pažeidimą, buvo pažeistas dvigubos atsakomybės negalimumo (neleistinumo) principas (TVVPĮ 29 str. 5 d.). Tačiau laikantis nuostatos, jog atskiroje ir kiekvienoje vertinimo ataskaitoje neva padarytas pažeidimas (kaip nurodo Garbės teismas sprendime – turto vertės pagrindimo nenurodymas) laikytinas atskiru pažeidimu, tokiu atveju tiek TVPT, tiek Garbės teismas, priimdamas sprendimą, pažeidė pareiškėjo teisę į gynybą. Ginčo atveju vertintojui buvo skirta drausminė nuobauda už pažeidimus, padarytus trylikoje Ataskaitų, todėl drausminė nuobauda vertintojui buvo paskirta už trylika pažeidimų, tačiau visiškai neaišku, kokiu pagrindu vertintojui buvo iškeltos dvi drausmės bylos (pagal 2013 m. gruodžio 16 d. teikimą Nr. GT-96(16)-T už pažeidimus, padarytus šešiose Ataskaitose, o pagal 2014 m. sausio 8 d. teikimą Nr. GT-1(14)-T už pažeidimus, padarytus devyniose Ataskaitose). Dar daugiau, iškėlus vertintojui drausmės bylą pagal 2014 m. sausio 8 d. teikimą abi pareiškėjo drausmės bylos, nesant tam jokio teisinio pagrindo, buvo nagrinėjamos viename ir tame pačiame Garbės teismo posėdyje, t. y. už pažeidimus, padarytus penkiolikoje Ataskaitų, tokiu būdu užkertant vertintojui galimybę gintis nuo jam inkriminuojamų pažeidimų. Taip pat pareiškėjas jokių prašymų iš TVPT pateikti informaciją ir paaiškinimus dėl Ataskaitos Nr. 001:2012, Ataskaitos Nr. 067:2011 ir Ataskaitos Nr. 079:2011 negavo ir negalėjo pateikti, tokiu būdu dar kartą pažeidžiant jo teisę į gynybą. Pirmosios instancijos teismas į šias aplinkybes neatsižvelgė, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.
6. Turto vertintojų veiklą reglamentuojantys teisės aktai nenumato ir nereglamentuoja drausminės atsakomybės senaties terminų, tačiau tai nereiškia, jog asmuo, ginčo atveju turto vertintojas, drausminėn atsakomybėn gali būti traukiamas neribotą laiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-1551/2013). Tačiau Valstybės tarnybos įstatymas ir jame nustatytas drausminės atsakomybės senaties terminas nėra ginčo teisiniams santykiams panašus reglamentavimas, kadangi valstybės tarnautojas yra fizinis asmuo, einantis pareigas valstybės tarnyboje ir atliekantis Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytą viešojo administravimo veiklą. Tačiau turto arba verslo vertintojas yra fizinis asmuo, vertinantis turtą arba verslą (TVVPĮ 2 str. 17 d.), t. y. fizinis asmuo, vykdantis ūkinę veiklą komercinių sandorių pagrindu, ir jam nėra suteikti įgaliojimai vykdyti viešojo administravimo veiklą. Be to, valstybės tarnautoją bei valstybės ar savivaldybės instituciją ar įstaigą sieja pavaldumo santykiai, o vertintojai nėra pavaldūs TVPT, kuri prižiūri turto arba verslo vertintojų veiklą. Dar daugiau, turto vertintojo veikla yra priskiriama laisvųjų profesijų kategorijai pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 35 dalį, kuri numato, kad laisvoji profesija – profesija, kuria reikiamą kvalifikaciją turintys gyventojai verčiasi asmeniškai, atsakingai ir profesiniu atžvilgiu nepriklausomai, teikdami intelektines paslaugas klientams ir visuomenei, įskaitant teisinę (advokato, advokato padėjėjo, notaro, notaro padėjėjo, antstolio, antstolio padėjėjo, konsultanto teisiniais klausimais ir kitą teisinę veiklą), apskaitininko, auditoriaus, buhalterio, lobisto, finansų konsultanto, mokesčių konsultanto, architekto, inžinieriaus, dizainerio, gydytojo, psichologo, žurnalisto, maklerio, brokerio ir panašią veiklą. Todėl turto vertintojams taikytinos teisės aktų nuostatos, reglamentuojančios kitų laisvųjų profesijų atstovų (o ne valstybės tarnautojų) drausminės atsakomybės senaties terminus. Atsižvelgiant į kitų laisvųjų profesijų drausminės atsakomybės reglamentavimą (Advokatų drausmės bylų nagrinėjimo tvarkos aprašo, paskelbto teisingumo ministro 2012 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. 1R-160, 5 p., Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 13 str. 4 d., Notarų garbės teismo nuostatų, patvirtintų teisingumo ministro 2004 m. liepos 22 d. įsakymu Nr. 1R-184, 18 p.), darytina išvada, jog drausminės atsakomybės senaties terminas laisvosios profesijos atstovams yra vieneri metai nuo pažeidimo ar nusižengimo padarymo dienos. Kadangi ginčo atveju paskutinioji ataskaita, už kurią vertintojui buvo taikyta drausminė atsakomybė, buvo parengta 2012 m. sausio 16 d., Garbės teismo 2014 m. vasario 11 d. sprendimu vertintojui drausminė atsakomybė buvo taikyta akivaizdžiai praleidus drausminės atsakomybės senaties terminus, t. y. drausminė atsakomybė buvo taikyta už pažeidimus, kurie buvo padaryti daugiau nei prieš dvejus metus. Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-1551/2013 suformuota teisės taikymo ir aiškinimo taisykle dėl Valstybės tarnybos įstatymo nuostatų taikymo pagal analogiją. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytus argumentus, suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika keistina ir drausminės atsakomybės senaties terminu turto arba verslo vertintojams laikytinas vienerių metų terminas.
7. TVPT 2013 m. vasario 22 d. gavo Valstybinės mokesčių inspekcijos paklausimą, o 2013 m. kovo 26 d. gavo Lietuvos banko Priežiūros tarnybos paklausimą su prašymais įvertinti pareiškėjo parengtų Ataskaitų atitiktį teisės aktų reikalavimams. Pareiškėjas paskutiniąsias Ataskaitas, už kurias buvo taikyta drausminė atsakomybė, pateikė TVPT kartu su savo 2013 m. balandžio 12 d. raštu, kurį TVPT gavo 2013 m. balandžio 15 d. Taigi TVPT jau 2013 m. balandžio 15 d. turėjo visą informaciją, kuri yra būtina, siekiant nustatyti, buvo padarytas pažeidimas, ar ne. Pagal TVVPĮ 29 straipsnio 2 dalį Garbės teismui rašytinį teikimą iškelti turto arba verslo vertintojui drausmės bylą pagal esamą (asmenų raštu pateiktą arba Priežiūros įstaigos turimą) informaciją apie šio straipsnio 1 dalyje nurodytus pažeidimus per ne ilgiau kaip 10 darbo dienų nuo šios informacijos gavimo (paaiškėjimo) dienos parengia ir pateikia Priežiūros įstaiga. Turto arba verslo vertintojų garbės teismas turi priimti sprendimą per ne ilgiau kaip 60 dienų nuo drausmės bylos turto arba verslo vertintojui iškėlimo dienos (TVVPĮ (redakcija, galiojanti nuo 2012 m. gegužės 1 d.) 29 str. 7 d.). Ginčo atveju TVPT rašytinius teikimus parengti ir pateikti Garbės teismui privalėjo ne vėliau kaip iki 2013 m. balandžio 29 d., t. y. 10 darbo dienų nuo 2013 m. balandžio 15 d., o Garbės teismas privalėjo priimti sprendimą ne vėliau kaip iki 2013 m. liepos 12 d., t. y. per 60 dienų nuo drausmės bylos iškėlimo dienos, įskaitant TVVPĮ 29 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą 10 darbo dienų terminą, skirtą drausmės bylos iškėlimui nuo teikimo gavimo dienos. Pirmosios instancijos teismas dėl nurodytų terminų pažeidimo iš viso nepasisakė ir šių argumentų visiškai nevertino. Negalima sutikti su atsakovo pozicija, kad pažeidimo paaiškėjimo diena laikytina išvadų, kurios ginčo atveju buvo parengtos 2013 m. gruodžio 16 d. ir 2014 m. sausio 8 d., surašymo diena, kadangi tai paneigtų procedūrų operatyvumo reikalavimą ir teisinio tikrumo principą, be to, TVVPĮ (redakcija, galiojanti nuo 2012 m. gegužės 1 d.) 29 straipsnio 2 dalis numato, kad teikimai privalo būti parengti ir pateikti Garbės teismui pagal asmenų raštu pateiktą informaciją.
8. TVVPĮ (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gegužės 1 d.) 7 straipsnio 1 punkte yra pateiktas lyginamosios vertės metodo sąvokos apibrėžimas, jo esmė, tačiau aptariamoje teisės normoje nėra nustatytas joks imperatyvas vertintojui veikti tam tikru būdu. Todėl TVVPĮ (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gegužės 1 d.) 7 straipsnio 1 punkte nenustačius jokių pareigų pareiškėjui, nėra galimybės konstatuoti, kad jis neveikė taip, kaip turėjo veikti, o tuo pačiu nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas, rengdamas Ataskaitas, pažeidė šį straipsnio punktą. Analogiškai pasisakytina ir dėl kitų neva Garbės teismo nustatytų teisės aktų reikalavimų pažeidimų (TVVPĮ (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gegužės 1 d.) 23 straipsnio 2 dalies 10 punkto dėl turto vertės nustatymo pagrindimo, Senosios metodikos 33 punkto dėl taikomų koeficientų reikšmių ir kitų skaičiavimų parodymo turto įvertinimo ataskaitoje, 85 punkto dėl ataskaitos pavyzdinės schemos ir vertinamo turto vertės skaičiavimų bei skaičiavimų palyginimų nurodymo). Nei vienoje iš nurodytų teisės aktų nuostatų, nei kitose Įstatymo ar Metodikos dalyse, straipsniuose ar punktuose nėra nurodyta, kaip ir kokiu būdu, kiek detaliai šie skaičiavimai turi būti atlikti ir atskleisti, kaip ir kokiu būdu konkrečiai turi būti nustatomas ir pagrindžiamas rėmimasis kitais atliktais vertinimais, kliento pateikta informacija bei finansinių atskaitomybių duomenimis naudojant turto požiūrio metodą (kuris Senojoje metodikoje iš viso nėra reglamentuojamas, nors atsakovo TVPT ir Garbės teismo nuomone galimas ir naudotinas metodas); nustatomi ir pagrindžiami taikyti nuolaidų dydžiai dėl mažumos akcijų paketo ir premijų dydžiai dėl kontrolinių akcijų paketo naudojant turto požiūrio metodą (nuolaidų ir premijų dydžiai iš viso Senojoje metodikoje nėra reglamentuojami); nustatoma ir pagrindžiama likvidacinė vertė (Senoji metodika iš viso nenustato ir nereglamentuoja kaip turi būti apskaičiuojama likvidacinė vertė, o teisės aktai, kurių pažeidimu kaltinamas pareiškėjas, numato, kad turi būti pagrindžiama tik turto vertė, bet ne likvidacinė vertė); nustatomi ir pagrindžiami pataisos koeficientai taikant lyginamosios vertės metodą; nustatoma ir pagrindžiama kapitalizacijos norma, planuojamos pajamos ir išlaidos bei diskonto norma taikant naudojimo pajamų vertės metodą (Senoji metodika iš viso nenustato ir nereglamentuoja kaip turi būti apskaičiuojami šie dydžiai (normos). Dėl to negalima pripažinti, kad pareiškėjas Ataskaitose nepagrindė nustatomos turto vertės ar nepateikė tam tikrų taikomų dydžių, koeficientų skaičiavimų, todėl pažeidė TVVPĮ (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gegužės 1 d.) 23 straipsnio 2 dalies 10 punktą ar Senosios metodikos 33 ir 85 punktus. Taigi, tiek Garbės teismas, tiek pirmosios instancijos teismas rėmėsi vien tik deklaratyviais teiginiais ir teisės aktų nuostatų interpretacijomis. Garbės teismo ir pirmosios instancijos teismo teiginiai nėra pagrįsti absoliučiai jokiomis teisės aktų nuostatomis ar metodiniais reikalavimais, kurie būtų patvirtinti kompetentingos institucijos ir kuriais būtų įtvirtinama imperatyvi pareiga turto vertintojui.
9. Pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į pareiškėjo skunde nurodytus argumentus dėl kiekvieno Garbės teismo neva konstatuoto pažeidimo, nurodydamas, kad pareiškėjas nesilaikė TVVPĮ (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gegužės 1 d.) 23 straipsnio 2 dalies 10 punkte ar Senosios metodikos 33 ir 85 punktuose įtvirtintų deklaratyvių reikalavimų arba tiesiog pažodžiui perrašydamas atsakovo TVPT atsiliepime į skundą nurodytus teiginius, visiškai nevertindamas pareiškėjo teiginių.
10. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis vien tik TVVPĮ (redakcija iki 2012 m. gegužės 1 d.) 23 straipsnio 2 dalies 10 punkto ar Senosios metodikos 33 punkto, nuostatomis, kuriuose iš esmės yra įtvirtintas tik deklaratyvus reikalavimas pagrįsti turto vertę, sutiko su Garbės teismo ir atsakovo TVPT pozicija, o pareiškėjo argumentus dėl kitų vertinimų, kurie buvo panaudoti vertinant verslą atmetė kaip nepagrįstus. Absoliučiai jokių argumentų ar motyvų, kodėl pareiškėjo argumentai yra atmetami ar kodėl yra sutinkama su atsakovo TVPT ir Garbės teismo pozicija pirmosios instancijos teismas nenurodė. Senosios metodikos 12 punktas įtvirtino, kad vykdydamas užsakymą, turto vertintojas turi teisę pasitelkti kitų specialistų ataskaitomis, informavęs apie tai savo užsakovus bei kitus suinteresuotus asmenis. Apie tai, jog nustatant vertinamos įmonės turto vertę buvo pasitelkiamos klientų pateiktos ar paties vertintojo atliktos turto vertinimo ataskaitos, Ataskaitose buvo nurodyta. Dėl šios priežasties Pirmosios instancijos teismo nurodyti argumentai, kad pareiškėjas neneigė aplinkybių, kad rėmėsi senais vertinimo duomenimis be kokios nors motyvacijos, neatitinka tikrovės ir yra klaidingi. Taip pat pasakytina ir dėl pirmosios instancijos teismo argumentų, kad pareiškėjas neva neteisingai rėmėsi finansinių atskaitomybių duomenimis, vertindamas turtą turto požiūrio metodu. Pirmosios instancijos teismas visiškai be jokių argumentų ir motyvų lakoniškai nurodė, kad pretenzijos vertintojui reiškiamos ne dėl to, kad jis rėmėsi vienu ar kitu dydžiu, ataskaita ar pan. (nors Garbės teismas sprendime būtent ir kaltino pareiškėją, kad pastarasis rėmėsi finansinės atskaitomybės duomenimis, nuo kurių sudarymo iki ataskaitos parengimo praėjo tam tikras laiko tarpas); pretenzijos reiškiamos dėl to, kad vertintojas nepaaiškino, neargumentavo, kodėl taip daro. Tačiau šie pirmosios instancijos teismo argumentai yra visiškai nepagrįsti ir atmestini, kadangi, kaip minėta, nei TVVPĮ, nei Senoji metodika nenumatė ir neįtvirtino vertintojo pareigos motyvuoti ir pagrįsti savo pasirinkimą, kodėl yra pasirenkami kliento pateikti finansinės atskaitomybės duomenys. Teigti, kad turto vertintojas privalėjo tai padaryti, remiantis vien tik deklaratyviais reikalavimais pagrįsti nustatomą vertę, nėra pagrindo, kadangi tokiu būdu visiškai nebėra aišku, ką, kodėl ir kaip pagrįsti. Būtent vertintojas, remdamasis savo sukaupta patirtimi ir žiniomis, nusprendžia, kokius duomenis naudoti, o kokių ne, o jeigu tam tikri duomenys yra naudojami, tai tokiu atveju apie tai yra pažymima turto vertinimo ataskaitoje. Teigia, kad tiek Garbės teismo, tiek pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyti argumentai, kad pareiškėjas nepagrindė nuolaidos dėl akcijų mažumos paketo ar premijos dėl kontrolinio akcijų paketo yra visiškai nepagrįsti. Be to, teismo sprendime nurodyti argumentai, kad pareiškėjas neneigė to fakto, jog nuolaidų ir priedų apskaičiavimo būdai Ataskaitose nebuvo nurodyti neatitinka tikrovės ir yra klaidingi, kadangi tiek nuolaidų, tiek premijų dydžiai Ataskaitose ir jų apskaičiavimas yra pateiktas ir nurodytas Ataskaitose. Atkreipia dėmesį į tai, kad nei TVVPĮ (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gegužės 1 d.), nei Senoji metodika neįtvirtino ir nenumatė, kaip turi būti apskaičiuojama turto priverstinio pardavimo arba likvidacinė vertė, kokiu būdu ir kaip detaliai ataskaitoje turi būti pagrįsti likvidacinei vertei apskaičiuoti naudojami koeficientai ir dydžiai. Todėl, apskaičiuojant likvidacinę vertę, buvo pasitelkti duomenys iš viešai prieinamų šaltinių (pvz. Lietuvos statistikos departamento ar Lietuvos banko), koeficientai apskaičiuoti ekspertiniu metodu ar UAB Baltijos turto vertinimo agentūros, kurios darbuotojas yra vertintojas, tyrimų pagrindu sukurto algoritmo ir programinės įrangos pagalba apskaičiuotais koeficientais. Dėl lyginamosios vertės metodo naudojimo nurodė, kad, remiantis pirmosios instancijos teismo nurodytais argumentais ir jų logika, kad būtina naudoti tik tokius pat Nekilnojamojo turto registre įregistruotus statinius, kurių ginčo atveju iš viso nebuvo, reikėtų daryti išvadą, kad ginčo atveju vertinimas iš viso negalėjo būti daromas ir atliekamas, nes nėra tokios pat paskirties pastatų, nepaisant to, kad objektas nebuvo naudojamas pagal paskirtį. Tokiu būdu iš viso būtų paneigiama lyginamosios vertės metodo esmė. Be to, Vilniaus apygardos administracinis teismas (netgi tos pačios sudėties teisėjų kolegija) analogiškos pobūdžio administracinėje byloje Nr. I-7204-643/2014 yra nurodęs, kad analogų skirtumo įvertinimo klausimai nei TVVPĮ, nei Metodikoje nėra detaliai ir aiškiai atskleisti ir todėl nustatant, kiek pagal esamus skirtumus lyginamasis objektas yra atitolęs (nepanašus) nuo vertinamo objekto, kurie skirtumai yra reikšmingi, o kurie ne – priskirtina vertintojo diskrecijai. (Toliau nurodomi tie patys argumentai kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui dėl rėmimosi kitais vertinimais, finansinių atskaitomybių duomenimis, taikytų nuolaidų dydžių dėl mažumos akcijų paketo ir premijų dydžių dėl kontrolinių akcijų paketo, naudojant turto požiūrio metodą, likvidacinės vertės nustatymo pagrindimo, lyginamosios vertės metodo naudojimo, naudojimo pajamų vertės metodo naudojimo nustatant kapitalizacijos normą, planuojamas pajamas ir išlaidas, diskonto normą). Galiausiai pažymėtina, kad teisinio neapibrėžtumo sąlygoti galimi Ataskaitų turinio trūkumai negali būti drausminės nuobaudos skyrimo vertintojui pagrindu (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 20 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-7204-643/2014).
11. Garbės teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo bendradarbio, taip pat UAB „Baltijos turto vertinimo agentūra“ turto vertintojo G. Š. drausmės bylą, 2012 m. spalio 9 d. sprendimu Nr. GT-7(12)-S „Dėl drausmės bylos nutraukimo“ nutarė nutraukti G. Š. drausmės bylą, kurioje G. Š. analogiškai kaip ir ginčo atveju buvo kaltinamas tuo, jog rengdamas turto vertinimo ataskaitas neparodė taikomų pataisos koeficientų reikšmių skaičiavimų, vertinamo turto vertės skaičiavimų ir skaičiavimų palyginimų, kaip nustatė Senosios metodikos 33 ir 85 punktai. Tačiau Garbės teismas, atsižvelgdamas į tai, kad turto vertintojo G. Š. Tarnybai pateiktuose paaiškinimuose taip pat pateikta informacija, kaip buvo atlikti taikytų pataisos koeficientų reikšmių skaičiavimai ir skaičiavimų palyginimai, konstatavo, kad nors vertintojas neįgyvendino tam tikrų Įstatymo ir Metodikos nuostatų, rengdamas ataskaitą, tačiau tiek Tarnybai pateiktuose paaiškinimuose, tiek posėdžio metu jis paaiškino veiksmus, atliktus nustatant turto vertę, todėl ir turto vertintojo G. Š. turto vertės nustatymus pripažino pagrįstais, o drausmės bylą turto vertintojo atžvilgiu nutraukė. Tačiau ginčo atveju vertintojo, kuris yra kaltinamas neva padaręs analogiško pobūdžio pažeidimus ir kuris tiek savo rašytiniuose paaiškinimuose, tiek Garbės teismo posėdžio metu detaliai paaiškino taikomų pataisos koeficientų apskaičiavimą ir reikšmes, drausmės byla ne tik kad nebuvo nutraukta, bet ir buvo pritaikyta griežčiausia drausminė nuobauda – Pažymėjimų galiojimo panaikinimas.
12. Vienintelis argumentas, kodėl buvo pasirinkta griežčiausia drausminė nuobauda – Pažymėjimų galiojimo panaikinimas – Garbės teismo sprendime buvo tai, kad nagrinėjamu atveju nustatytos akcijų paketų, nekilnojamojo turto vertės yra itin didelės: 3 496 000 Lt; 7 693 000 Lt; 7 700 000 Lt; 1 306 000 Lt; 18 338 000 Lt; 9 044 000 Lt; 3 500 000 Lt; 18 140 000 Lt; 6 236 000 Lt; 2 962 000 Lt; 1 216 000 Lt; 187 000 Lt; 13 100 000 Lt; 74 000 000 Lt; 1 415 000 Lt; 458 000 000 Lt; 34 700 000 Lt; 25 700 000 Lt (iš viso 699 468 000 Lt). Su šiais argumentai sutiko ir pirmosios instancijos teismas. Tačiau tiek į Garbės teismo, tiek į pirmosios instancijos teismo nurodytą bendrą verčių sumą buvo įtrauktos ir vertės ir iš Ataskaitų, už kuriose neva padarytus pažeidimus, jau buvo suėjusi trejų metų senatis ir pareiškėjas negalėjo būti baudžiamas už šiuos pažeidimus (Ataskaita Nr. 089: 2010 ir Ataskaita Nr. 085: 2010, kuriose nurodyta bendra vertė yra 11 189 000 Lt). Tai reiškia, kad nors Garbės teismas ir nurodė, kad pareiškėjas negali būti baudžiamas už šiose Ataskaitose neva padarytus pažeidimus, tačiau, skiriant nuobaudą ir motyvuojant nuobaudos dydį, pareiškėjui buvo paskirta drausminė nuobauda ir už pažeidimus padarytus šiose Ataskaitose. Tai reiškia, kad pareiškėjui drausminė nuobauda ir jos dydis buvo parinktas ir už veiksmus, už kuriuos pareiškėjas dėl senaties negalėjo būti baudžiamas. Be to, iš likusių trylikos Ataskaitų, tik aštuonios buvo parengtos įkeitimo tikslu ir šiose Ataskaitose nustatytų objektų rinkos vertė sudaro 166 891 000 Lt, t. y. daugiau nei keturis kartus mažesnė vertė, nei nurodė Garbės teismas. Tačiau likusios Ataskaitos buvo atliekamos visiškai kitais tikslais – užsakovo pageidavimu ar pardavimo atveju – šiose Ataskaitose nustatyta vertinamų objektų vertė sudarė 521 388 000 Lt. Galiausiai Garbės teismas, skirdamas bausmę ir motyvuodamas ją nustatyta vertintų objektų rinkos verčių suma, visiškai nenurodė, nepagrindė ir nemotyvavo, kiek pareiškėjo neva padaryti pažeidimai lėmė neteisingas (nepagrįstas) vertes, t. y. kokia būtų vertė, jeigu nebūtų nurodomų pažeidimų. Drausminė nuobauda turi būti skiriama atsižvelgiant tiek į padaryto pažeidimo pobūdį, tiek į asmens kaltės formą, tiek į priežastis bei motyvus ir į kilusias neigiamas pasekmes. Šiuo atveju netgi pripažįstant, kad pareiškėjas ir padarė tam tikrus pažeidimus (su kuo kategoriškai nesutinka) nei kaltės, nei jokių neigiamų pasekmių ginčo atveju nekilo. O ir Garbės teismo neva nustatyti pažeidimai atsirado tik dėl Įstatymo ir Metodikos neapibrėžtumo.

Atsakovas Turto vertinimo priežiūros tarnyba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismo sprendimo 17–19 psl. įvertinti pareiškėjo skundo argumentai, kad Tarnybai ir Garbės teismui yra suteikta kompetencija prižiūrėti turto arba verslo vertintojų ir vertinimo įmonių veiklą, o ne turto arba verslo vertinimą, todėl šie skundo argumentai atmesti kaip nepagrįsti. Teismas padarė išvadą, kad vertintojų veiklą reglamentuojantys teisės aktai yra tiek Įstatymas, tiek Metodika, todėl tiek Ataskaitų rengimo metu, tiek šiuo metu galiojantis teisinis reglamentavimas suteikia vertintojų ir vertinimo įmonių priežiūrą atliekančiai įstaigai teisę svarstyti klausimą, ar vertintojas pažeidė jo veiklą reglamentuojančius teisės aktus (turto vertintojo veiklą pirmiausiai reglamentavo TVVPĮ ir Metodika). Taigi, teismas iš esmės nurodė, kad vertintojų veiklą reglamentuojantys teisės aktai reiškia ir vertinimą reglamentuojančius teisės aktus, Tarnyba turėjo teisę dėl pareiškėjo veiksmų rengiant Ataskaitas su teikimu kreiptis į Garbės teismą, teikime pateikti informaciją apie visų Įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nurodytų teisės aktų pažeidimus, o Garbės teismui teisės aktais buvo suteikta kompetencija vertinti, ar pareiškėjas, rengdamas Ataskaitas, nepažeidė Įstatymo ir Metodikos reikalavimų. Aplinkybė, kad teismo sprendime pareiškėjo argumentai įvertinti ne pagal jo lūkesčius nereiškia, kad teismas neatsižvelgė ir nevertino šių argumentų.
2. Pareiškėjas nepagrįstai susiaurina Įstatyme nustatytą Tarnybos ir Garbės teismo kompetenciją, manydamas, kad vertintojų ir vertinimo įmonių veiklos priežiūra neapima priežiūros, ar vertintojai ir vertinimo įmonės laikosi reikalavimų, susijusių su pačių vertinimų atlikimui nustatytais reikalavimais. Tarnyba atlieka vertintojų ir vertinimo įmonių veikimo, darbo priežiūrą, įgyvendindama teisės aktais pavestas funkcijas. Atsižvelgiant į tai, kad vertintojų veikla yra ir vertinimų atlikimas bei vertinimo ataskaitų rengimas, nėra jokio pagrindo teigti, kad Tarnyba ar Garbės teismas viršijo kompetenciją. Sistemiškai ir logiškai aiškinant teisės aktų nuostatas, akivaizdu, kad Tarnyba (iki 2012 m. gegužės 1 d. – Institutas), atlikdama vertintojų ir vertinimo įmonių veiklos priežiūrą, turi kompetenciją prižiūrėti, ar vertintojai ir vertinimo įmonės laikosi teisės aktuose nustatytų reikalavimų, keliamų jų veiklai, įskaitant ir veiklą atliekant vertinimus ir rengiant vertinimo ataskaitas, o Garbės teismas turi teisę ir pareigą reaguoti į vertintojų veiklos (tiek atliekant vertinimus ar rengiant ataskaitas) pažeidimus. Tai pagrindžia ir tai, kad Įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gegužės 1 d.) 21 straipsnio 3 dalyje ir Įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2012 m. gegužės 1 d.) 29 straipsnio 1-2 dalyse numatyta, kad Tarnyba su teikimu kreipiasi į Garbės teismą, jeigu turi informacijos apie Įstatymo, Tarptautinių vertinimo standartų, Europos vertinimo standartų, Metodikos, Turto arba verslo vertintojų profesinės etikos kodekso pažeidimus, o Garbės teismas, nustatęs minėtų teisės aktų pažeidimus, skiria drausminę nuobaudą.
3. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad Garbės teismas nuobaudą pareiškėjui paskirti galėjo tik jei būtų buvusi galiojanti teismo nutartis, sprendimas, nuosprendis, kuris patvirtintų pažeidimus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atsakomybė už pažeidimus, padarytus surašant vertinimo ataskaitas, reiškia pažeidimus už vertintojų veiklą Taisyklių 20.3 papunkčio prasme, tačiau nei pagal iki 2012 m. gegužės 1 d. galiojusį teisinį reglamentavimą, nei pagal šiuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą, pažeidimų patvirtinimas galiojančiose teismų nutartyse, sprendimuose, nuosprendžiuose nėra būtina atsakomybės taikymo sąlyga (pvz., 2014 m. lapkričio 4 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas bei 2012 m. rugsėjo 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-2199/2012 ir kt.). Taisyklių 20.3 papunkčio pirma dalis (turto vertintojas pažeidžia Lietuvos Respublikos teisės aktus, reglamentuojančius turto ir/arba verslo vertinimą ir tai patvirtina galiojančios teismų nutartys, sprendimai, nuosprendžiai) turėtų būti sistemiškai aiškinama su Įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gegužės 1 d.) 25 straipsniu (iškilę ginčai dėl turto vertinimo (t. y. dėl vertės dydžio) sprendžiami šalių susitarimu arba teismo tvarka). Teismui sprendžiant ginčą dėl vertinimo ir nustačius turto arba verslo vertintojo padarytus pažeidimus, turto vertintojo pažymėjimo galiojimas turėjo būti panaikinamas. Pagal Taisyklių 20.3 papunkčio antrą dalį, tuo atveju, jeigu ginčo dėl nustatytos turto arba verslo vertės nėra, tačiau teismas nustato turto arba verslo vertintojo veikloje (įskaitant ir veiklą rengiant vertinimo ataskaitas) padarytus teisės aktų pažeidimus, turto vertintojo pažymėjimo galiojimas taip pat turėjo būti panaikinamas. Pagal Taisyklių 20.3 papunkčio trečią dalį, atsakingas Instituto darbuotojas taip pat galėjo nustatyti teisės aktų, reglamentuojančių turto vertintojų veiklą (įskaitant veiklą rengiant vertinimo ataskaitas), pažeidimus ir teikti siūlymą panaikinti vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo galiojimą. Per visą Instituto praktiką nebuvo nė vieno atvejo, kad padarytus teisės aktų, reglamentuojančių vertinimą, pažeidimus savarankiškai nustatytų teismas ir tuo pagrindu būtų panaikinamas turto arba verslo vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo galiojimas. Teisės aktų pažeidimai, vertintojams vykdant turto arba verslo vertinimo veiklą (t. y. rengiant vertinimo ataskaitas), būdavo nustatomi Instituto, o Instituto priimami sprendimai galėjo būti skundžiami teismui (pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-596/2011, 2009 m. rugpjūčio 20 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-840/2009). Be to, apeliaciniame skunde pateiktas Įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2012 m. gegužės 1 d.) 23 straipsnio nuostatų išaiškinimas reikštų tai, kad teismas neturi teisės vertinti turto arba verslo vertinimo ataskaitų atitikties Įstatymo 22 straipsnio reikalavimams, tačiau toks aiškinimas prieštarautų Įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2012 m. gegužės 1 d.) 23 straipsnio reikalavimams. Įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje yra pateiktos trys alternatyvos, kada vertinimo ataskaita nelaikoma teisinga dėl jos neatitikimo Įstatymo 22 straipsnyje nustatytiems reikalavimams (t. y. ataskaitos neatitikimą Įstatymo 22 straipsnyje nustatytiems reikalavimams nustatė Tarnyba, arba ataskaitos neatitikimą Įstatymo 22 straipsnyje nustatytiems reikalavimams nustatė teismas, arba ataskaitos neatitikimą Įstatymo 22 straipsnyje nustatytiems reikalavimams nustatė Tarnyba ir teismas). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. liepos 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1328/2014 nurodė, kad Įstatyme yra įtvirtinta savarankiška Garbės teismo kompetencija vertinti vertintojo veiksmus, kurie tam tikrais atvejais yra neatsiejami nuo turto vertinimo ataskaitos rengimo, todėl vertindamas vertintojo veiksmus, Garbės teismas analizuoja ir turto vertinimo ataskaitos turinį; Garbės teismo misija yra vertinti turto vertintojų drausmę, todėl šiuo aspektu Garbės teismas pagal teisės aktus turi galimybę skirti vertintojams drausmines nuobaudas ir už elgesį, sudarant turto vertinimo ataskaitas. Garbės teismas privalo įvertinti atlikto vertinimo, taigi ir parengtos vertinimo ataskaitos, kokybę (besiformuojanti teismų praktika, pvz., Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-5449-815/2014).
4. Į pareiškėjo argumentus, susijusius su Tarnybos darbuotojų kompetencija ir Garbės teismo narių kompetencija, išsamiai atsikirsta atsiliepimo pirmosios instancijos teismui 7–9 psl., todėl papildomai analogiški argumentai nekartojami. Pirmosios instancijos teismo sprendime šie Tarnybos argumentai pripažinti pagrįstais, o apeliaciniame skunde naujų aplinkybių šiuo klausimu nenurodoma. papildomai akcentuotina, kad visi Garbės teismo nariai, priėmę skundžiamą sprendimą, yra kvalifikuoti ir atitinka visus Įstatyme nustatytus kvalifikacinius reikalavimus (Įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2012 m. gegužės 1 d.) 28 str. 1 d. 2 p). Apeliaciniame skunde nurodoma, kad tik vienas iš Garbės teismo narių – V. I. – turi verslo vertintojo kvalifikaciją, tačiau neakcentuojama, kad šis Garbės teismo narys turi ne tik verslo, bet ir nekilnojamojo turto bei kilnojamojo turto vertintojo kvalifikaciją. Be to, Garbės teismo nariai K. K. ir A. Š. turi nekilnojamojo turto bei kilnojamojo turto vertintojo kvalifikaciją. Taigi, nėra jokio pagrindo teigti, kad Garbės teismas yra nekvalifikuotas.
5. Nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad Garbės teismas neturėjo kompetencijos taikyti drausminę atsakomybę už Senosios metodikos pažeidimus, nes ši metodika nepatenka į Įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2012 m. gegužės 1 d.) 29 straipsnio 1 dalyje nurodytų teisės aktų, už kurių pažeidimus Garbės teismas gali taikyti drausminę nuobaudą, sąrašą. Nors Įstatyme (redakcija, galiojanti nuo 2012 m. gegužės 1 d.) vartojamas teisės akto pavadinimas „Turto ir verslo vertinimo metodika“, o Įstatyme (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gegužės 1 d.) – „Turto vertinimo metodika“, tačiau tiek atsižvelgiant į šį teisės aktą tvirtinantį subjektą (Vyriausybė ar jos įgaliota institucija), tiek į reglamentavimo objektą ir šių teisės aktų turinį, tiek į tai, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2012 m. balandžio 18 d. nutarimu Nr. 417, įgaliodama Lietuvos Respublikos finansų ministeriją patvirtinti Turto ir verslo vertinimo metodiką, to paties nutarimo 2.1 papunkčiu Senąją metodiką (pripažino netekusia galios, nėra jokio pagrindo teigti, kad Senoji ir Naujoji metodikos yra du visiškai atskiri ir tarpusavyje nesusiję teisės aktai. Priešingai nei nurodo pareiškėjas, yra akivaizdu, kad Naujoji metodika reglamentuoja analogiškus klausimus kaip ir Senoji metodika, todėl Garbės teismas, vadovaudamasis Įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2012 m. gegužės 1 d.) 29 straipsnio 1 dalimi, turėjo teisę skirti drausminę nuobaudą pareiškėjui už Senosios metodikos pažeidimus.
6. Dėl lex retro non agit principo pažeidimo pažymėtina, jog nei pagal iki 2012 m. gegužės 1 d. galiojusį teisinį reglamentavimą, nei pagal šiuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą, Garbės teismo nustatomų pažeidimų patvirtinimas galiojančiose teismų nutartyse, sprendimuose, nuosprendžiuose nebuvo ir nėra būtina atsakomybės vertintojams taikymo sąlyga. Šį teiginį patvirtina ir teismų praktika (pvz., 2014 m. lapkričio 4 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi paliktas nepakeistas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 3 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-93-789/2014. Atsižvelgiant į Taisyklių 20.3 papunktį, Institutas turėjo savarankišką (t. y. nepriklausomą nuo teismų) kompetenciją konstatuoti vertintojo padarytus pažeidimus, už kuriuos vertintojams taikyta vienintelė nuobauda – pažymėjimų galiojimo panaikinimas. Todėl, net jeigu pareiškėjas ir turėjo lūkesčių ar įsitikinimų (kaip kad nurodoma apeliaciniame skunde), kad Institutas be teismo įsikišimo negalėtų nubausti pareiškėjo už pažeidimus, padarytus rengiant Ataskaitas, tokie lūkesčiai ar įsitikinimai buvo teisiškai nepagrįsti. Be to, pareiškėjui paskirta nuobauda, numatyta Įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2012 m. gegužės 1 d.) 29 straipsnio 4 dalies 4 punkte, kuri savo pobūdžiu ir sunkumu yra analogiška Ataskaitų rengimo metu galiojusio Įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gegužės 1 d.) 28 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir Taisyklių 20.3 papunktyje nurodytai nuobaudai. Todėl nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad Garbės teismas, skirdamas nuobaudą, pažeidė lex retro non agit principą. Įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2012 m. gegužės 1 d.) 10 straipsnio 11 dalyje numatyta, kad įsigaliojus Garbės teismo sprendimui panaikinti vertintojo pažymėjimo galiojimą, kartu laikomas panaikintu visų turto arba verslo vertintojo turimų turto arba verslo vertintojo kvalifikacijos pažymėjimų galiojimas, todėl nepriklausomai nuo nuobaudos formuluotės, nuobaudos sunkumas, pobūdis ir sukeliamos teisinės pasekmės nesikeistų – įsiteisėjus Garbės teismo sprendimui, pareiškėjas netektų teisės verstis vertinimo veikla. Taip pat Ataskaitose vertinant verslą taikytas turto požiūrio metodų derinys, todėl negalima teigti, kad pareiškėjas, rengdamas Ataskaitas, naudojo turimus vertintojo pažymėjimus tik nekilnojamojo turto ir verslo vertinimo srityse, o kilnojamojo turto vertintojo pažymėjimo nenaudojo. Be to, Garbės teismo sprendime nustatyti pareiškėjo padaryti pažeidimai, susiję ne tik su verslo ar nekilnojamojo turto, bet ir su kilnojamojo turto vertės nustatymo pagrindimo pateikimu minėtose Ataskaitose.
7. Non bis in idem principas nepažeistas, nes pareiškėjui Garbės teismo sprendimu paskirta nuobauda ne už analogiškus pažeidimus kaip ir Garbės teismo 2013 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu Nr. GT-57(13)-S (t. y. skiriasi šiais atvejais nustatytų pažeidimų pobūdis), o skundžiamame Garbės teismo sprendime nebuvo vertinami pareiškėjo veiksmai, rengiant Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitą Nr. 051:2012 (V), už kurią 2013 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu paskirta nuobauda. 2013 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu Garbės teismas drausminę nuobaudą (pastabą) pareiškėjui paskyrė iš esmės už tai, kad, pirma, ataskaitoje buvo nurodytas netikslus vertinamo turto pavadinimas, antra, ataskaitoje nenurodytas vertės nustatymo pagrindimas. Taip pat aplinkybė, kad vieno Garbės teismo posėdžio metu buvo nagrinėjama 13 Ataskaitų, už kurias paskirta nuobauda, savaime neįrodo teisinės gynybos principo pažeidimo. Nei pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde nėra nurodoma ir įrodoma, kaip konkrečiai buvo pareiškėjui užkirstas kelias gintis. Iki 2014 m. vasario 11 d. vykusio Garbės teismo posėdžio pareiškėjui buvo žinoma, kad drausmės byloje bus nagrinėjamos visos 15 Ataskaitų, pareiškėjas buvo susipažinęs su drausmės bylos medžiaga, Garbės teismo posėdžio metu nagrinėjant pareiškėjo drausmės bylą, jam buvo sudaryta galimybė pasisakyti dėl kiekvienos iš Ataskaitų atskirai, šio posėdžio metu pareiškėjas nereiškė pretenzijų, kad jam reikėtų daugiau laiko pasiruošti drausmės bylos nagrinėjimui ar kad reikėtų papildomo laiko advokato paieškoms ir t. t Analogiškos pozicijos laikosi ir teismai (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-1589/2014). Be to, pareiškėjas klaidina teismą nurodydamas, kad jis neturėjo galimybės pateikti paaiškinimų ir informacijos dėl Ataskaitų Nr. 079:2011, Nr. 001:2012 ir Nr. 067:2011. Šį pareiškėjo teiginį paneigia byloje esantys dokumentai (Tarnybos 2013 m. gruodžio 5 d. raštas Nr. T(1.13)A2-2009(13), kuriuo prašyta pateikti dokumentus ir informaciją dėl Ataskaitos Nr. 079:2011 ir pareiškėjo 2013 m. gruodžio 13 d. raštas, kuriuo atsakyta; pareiškėjo Garbės teismo posėdžio metu pateikti papildomi rašytiniai paaiškinimai dėl Ataskaitų Nr. 079:2011, Nr. 001:2012 ir Nr. 067:2011). Vadinasi, pareiškėjo teisė į teisminę gynybą nebuvo pažeista. Pareiškėjas tokia teise aktyviai naudojosi. Visi pareiškėjo pateikti paaiškinimai (tiek žodiniai, tiek rašytiniai) Garbės teismo buvo įvertinti skundžiamame sprendime.
8. Nagrinėjamoje byloje Garbės teismas nepažeidė taisyklės, kad vertintojams taikomas 3 metų drausminės atsakomybės taikymo senaties terminas, kurią suformulavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. lapkričio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-1551/2013. Apeliaciniame skunde pateikiama alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateikto aiškinimo klaidingumo, be to, byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės, dominuojančios šioje srityje teismų praktikos (pvz., įsiteisėjęs Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 3 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-94-426/2014; 2014 m. lapkričio 4 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-2322/2014 paliktas nepakeistas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 3 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-93-789/2014; kol kas neįsiteisėję Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-3650-142/2014; Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 20 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-6591-580/2014). Apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad vertintojo teisinis statusas negali būti lyginamas su valstybės tarnautojo teisiniu statusu. Šiuos argumentus paneigia vien tai, kad analogiškai vertintojo statusas traktuojamas ir baudžiamosiose bylose (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-161/2014 ir kt.). Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 35 dalyje pateikiamas termino „laisvoji profesija“ apibrėžimas bei pateikiami profesijų, priskiriamų laisvosioms profesijoms pavyzdžiai, tačiau nei šiame teisės akte, nei kituose teisės aktuose nėra išskiriama, jog visų laisvųjų profesijų atstovams taikomas konkretus drausminės atsakomybės taikymo senaties terminas. Pareiškėjas nepamini vertintojo profesijai artimiausios profesijos pavyzdžio – auditorių drausminei atsakomybei, kaip ir vertintojų drausminei atsakomybei, taikomas 3 metų senaties terminas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-492/2014). Atsižvelgiant į tai, nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad vertintojo drausminės atsakomybės taikymo senaties terminas turėtų būti analogiškas advokato, antstolio ar notaro drausminės atsakomybės taikymo senaties terminui. Taip pat pareiškėjas nepagrįstai ginčija dar vieną Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuluotą taisyklę dėl Įstatymo 29 straipsnio 2 dalyje nustatyto 10 darbo dienų termino, per kurį Tarnyba su teikimu turi kreiptis į Garbės teismą, skaičiavimo pradžios (2014 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-565/2014), kad 10 darbo dienų terminas turi būti skaičiuojamas nuo Tarnybos išvados dėl vertintojo veiksmų. Analogiškai minėto termino skaičiavimo pradžia traktuojama ir kituose teismų sprendimuose (kol kas neįsiteisėję Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-3650-142/2014, 2014 m. rugsėjo 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-5449-815/2014; Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 20 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-7618-968/2014; Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 20 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-6591-580/2014).
9. Pareiškėjo argumentas, jog Įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gegužės 1 d.) 7 straipsnio 1 punkte suformuluota tik lyginamosios vertės metodo sąvoka, yra nepagrįstas – Įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gegužės 1 d.) 2 straipsnio 8 dalis numatė, kad atlikdami vertinimą, vertintojai privalo vadovautis Įstatymo 7 straipsnyje nurodytais metodais; Įstatymo 7 straipsnio 1 punktas numatė pareigą atliekant vertinimą lyginamosios vertės metodu vertinamą turtą lyginti tik su analogišku turtu, atsižvelgiant į nedidelius jų skirtumus. Įstatyme vartojamos sąvokos apibrėžiamos 2 straipsnyje, todėl Įstatymo 7 straipsnyje „Turto vertinimo metodai“ yra pateikiamos ne sąvokos, o pareigos, kurias, privalu vykdyti, atliekant vertinimą tam tikru vertinimo metodu. Šių pareigų adresatas yra turto vertintojai, kadangi vertinimą atlieka tik vertintojai – Įstatymo 2 straipsnio 8 punktas numato, kad „turto ar verslo (toliau – turto) vertinimas – nešališkas turto vertės nustatymas taikant šio įstatymo 7 straipsnyje nurodytus turto vertės nustatymo metodus ir apimantis vertintojo nuomonę apie turto būklę, jo tinkamumą naudoti bei tikėtiną piniginę vertę rinkoje“. Nagrinėjamu atveju Įstatymo 7 straipsnio 1 punkte vertintojui numatyta pareiga atliekant vertinimą lyginamosios vertės metodu, vertinamą turtą lyginti su analogišku turtu, atsižvelgiant į nedidelius jų skirtumus – „<...> rinkos vertė nustatoma palyginus analogiški objektų faktinių sandorių kainas, kartu atsižvelgiant į nedidelius vertinamo turto bei jo analogo skirtumus.“ Tai patvirtina ir teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-601/2012, Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-230/2012). Taip pat Garbės teismas, nagrinėdamas vertintojų drausmės bylas, praktikoje ne kartą yra pripažinęs Įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gegužės 1 d.) 23 straipsnio 2 dalies 10 punkto ir Metodikos 33 punkto pažeidimą ir skyręs drausmines nuobaudas, o tokių Garbės teismo sprendimų pagrįstumas ne kartą patvirtintas ir administraciniuose teismuose (pvz., Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. balandžio 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-565/2014 paliko galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-2377-142/2013; Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 3 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-94-426/2013 (įsiteisėjęs); Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 20 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-6591-580/2014 (neįsiteisėjęs); Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 20 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-7529-365/2014 (neįsiteisėjęs)). Be to, administraciniai teismai laikosi pozicijos, jog pažeisti Metodikos 33 punktą galima (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. vasario 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A5-1014/2007, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1014/2007, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 15 d. sprendimas (sprendimas įsiteisėjęs) administracinėje byloje Nr. I-97-331/2010, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. 1-3375-629/2012, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 18 d. sprendimas (sprendimas įsiteisėjęs) administracinėje byloje Nr. I-1587-764/2013). Taip pat pareiškėjo argumentas, jog Įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gegužės 1 d.) 23 straipsnio 2 dalies 10 punktu ir Metodikos 33 punktu nustatytų fundamentalių reikalavimų vertinimo ataskaitoje pagrįsti nustatytą vertę ir pateikti koeficientų skaičiavimus galima nepaisyti, jei teisės aktai detaliai nereglamentuoja, kaip šiuos koeficientus skaičiuoti, yra nepagrįstas. Teisės aktai vertintojams suteikia laisvę pasirinkti pataisų skaičiavimo būdus, tačiau nepanaikina minėtų fundamentalių pareigų. Apeliaciniame skunde išdėstyta pozicija šiuo klausimu akivaizdžiai prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotai praktikai (2014 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-565/2014). Pabrėžtina, kad Įstatymo 23 straipsnio 2 dalis aiškiai nustatė, kokie duomenys privalo būti pateikiami turto vertinimo ataskaitoje, o Metodikos 85 punkte pateikta pavyzdinė tokios ataskaitos schema. Minėtas punktas numatė, jog vertinimo ataskaita pateikiama pagal išdėstytą pavyzdinę schemą, o tai reiškia, kad turto vertintojai privalo pateikti visas šioje schemoje išdėstytas ataskaitos dalis, o pavyzdinis yra tik šių dalių eiliškumas. Taigi, Įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gegužės 1 d.) 7 straipsnio 1 punkto, 23 straipsnio 2 dalies 10 punkto ir Metodikos 33 bei 85 punktų pažeidimus konstatuoti galima.
10. Visi Tarnybos atsikirtimai į pareiškėjo argumentus, susijusius su Garbės teismo nustatytais pažeidimais, buvo išsamiai išdėstyti Tarnybos atsiliepime pirmosios instancijos teismui (atsiliepimo 16–29 psl.), Tarnyba palaiko savo motyvus ir šiame atsiliepime jų nekartoja. Taip pat palaiko pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytus motyvus dėl Garbės teismo nustatytų pažeidimų, o pareiškėjo argumentus vertina kaip visiškai nepagrįstus. Papildomai pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas sprendimo 22 psl. argumentavo, kodėl į pareiškėjo argumentus nusprendė neatsižvelgti. Pareiškėjo argumentai, kad teisės aktai nenumato pareigos pagrįsti, motyvuoti, kodėl pasirenka tam tikrus duomenis ir juos naudoja vertinimo ataskaitoje (kitų vertinimų, finansinių atskaitomybių ir pan.), teisiškai nepagrįsti, nes vien jau Metodikos 79 punkte buvo nurodyta, kad vertinimo ataskaitoje privalo būti paaiškinami ir pagrindžiami pagrindiniai veiksniai, sąlygojantys turto vertę. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamais atvejais turto vertę sąlygojo kitų vertinimų ar finansinių atskaitomybių duomenys, vertintojas privalėjo pagrįsti jų naudojimą Ataskaitose. Atsižvelgiant į tai, teismo sprendime padarytos teisingos ir pagrįstos išvados. Taip pat tiek Ataskaitų rengimo metu galiojusių Tarptautinių vertinimo standartų (2011 m.) redakcijoje, tiek metodinėje literatūroje, tiek šiuo metu galiojančioje Naujoje metodikoje buvo ir yra nurodyta, kad vertinant verslą ir taikant turto požiūrio metodą, vertinamos įmonės turto vertė turi būti nustatoma taikant rinkos vertės nustatymo metodus, t. y. įmonės turto (turtinių vienetų) rinkos vertė vertinimo ataskaitoje turi būti nustatoma, apskaičiuojama. Be to, aplinkybę, kad vertinimo ataskaitoje privalo būti pateikiamas kiekvieno skaičiavimuose naudojamo dydžio pagrindimas, patvirtina ir susiformavusi teismų praktika (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-1589/2014; 2014 m. balandžio 29 d. įsiteisėjęs Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. 1-2377-142/2013 ir t. t). Apeliaciniame skunde pateikiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 20 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-7204-643/2014 citata yra iš neįsiteisėjusio sprendimo, kurį tą pačią dieną priėmė analogiškos sudėties teismas ir dėl kurio Tarnyba yra pateikusi apeliacinį skundą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A525-2963/2014), ir kuriame pateiktas kardinaliai priešingas ekspertinio būdo taikymo aiškinimas. Ekspertinio vertinimo būdo negalima aiškinti Įstatymui prieštaraujančiu būdu, t. y. teigti, kad ekspertinis vertinimo būdas leidžia ką nors teigti be pagrindimo. Ekspertinis vertinimo būdas (ar bet koks kitas vertinimo būdas) neatleidžia nuo fundamentalios pareigos vertinimo ataskaitoje pagrįsti nustatytą vertę (Įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gegužės 1 d.) 23 str. 2 d. 10 p.). Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ir ekspertiniu būdu nustatytų dydžių pagrindimas vertinimo ataskaitose privalo būti pateiktas. Taip pat, priešingai nei teigia pareiškėjas, Įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gegužės 1 d.) 23 straipsnio 2 dalies 10 punkto reikalavimas taikomas bet kokios vertės, nustatytos ataskaitoje, pagrindimui. Nors Įstatyme buvo pateikiami tik rinkos vertės, atkuriamosios vertės ir naudojimo vertės apibrėžimai, tačiau tiek Tarptautiniuose vertinimo standartuose (visose šių standartų redakcijose), tiek Europos vertinimo standartuose buvo ir yra nurodyta daugiau verčių, kurias galima nustatyti atlikus turto arba verslo vertinimą, rūšių, tarp jų ir likvidacinės vertės sąvoka. Atsižvelgiant į tai, kad Įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gegužės 1 d.) 2 straipsnio 11 dalis vertę apibrėžė kaip prekių (paslaugų) ar kito turto, ar verslo naudingumo tam tikru metu matą, nustatytą pagal atitinkamą vertinimo metodą, nėra jokio pagrindo teigti, jog kurios nors vertės rūšies nustatymo pagrindimo vertinimo ataskaitose galima nepateikti. Pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktas teisingas Įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gegužės 1 d.) 7 straipsnio 1 punkte įtvirtinto reikalavimo aiškinimas, kad taikant lyginamosios vertės metodą, vertinamas turtas turi būti lyginamas tik su analogišku turtu, atsižvelgiant į nedidelius jų skirtumus. Taip pat teismas pagrįstai nurodė, jog turi būti pasirenkami lyginamieji objektai, atsižvelgiant į tokią vertinamo objekto ir lyginamųjų objektų paskirtį, kuri yra įregistruota Nekilnojamojo turto registre. Pareiškėjo keliamos abejonės, jog tokiu atveju vertinamas turtas nebūtų lyginamas su analogais, yra nepagrįstos ir prieštaraujančios Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsniui, Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 straipsnio 3 ir 4 dalims. Pasikeitusi pastato paskirtis laikoma teisinga tik nuo jos įrašymo viešame registre. Turto vertintojas, nustatydamas turto vertę, privalo registre esančiais duomenimis vadovautis, neatsižvelgdamas į faktiškai esamą, bet teisiškai neįregistruotą situaciją. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ginčas dėl to, ar nustatant turto vertę būtina remtis Nekilnojamojo turto registro duomenimis, kai jie nesutampa su faktine padėtimi, jau buvo nagrinėtas teismuose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-1247/2014). Tai, kad teisės aktai, reglamentuojantys turto vertinimą, neįtvirtinta privalomų kriterijų, kuriais remiantis turėtų būti įvertinami objektų skirtumai, nereiškia, kad galima lyginti nepalyginamus (neanalogiškus) objektus, tokiu būdu grubiai pažeidžiant lyginamosios vertės metodo esmę. Pagal Įstatymo 7 straipsnio 1 punktą, žodis „analogiškas“ aiškinamas kaip „panašus“, o „panašus“ reiškia „turintis tokių pat ypatybių, bruožų, sutampantis“.
11. Pareiškėjui nuobauda skirta tik už 13 Ataskaitų, taip nepažeidžiant 3 metų senaties termino taisyklės. Aplinkybė, kad Garbės teismo sprendimo 80–81 psl. nurodoma bendra visų nagrinėtų Ataskaitų verčių suma, visiškai nereiškia, jog nuobauda skirta ir už pažeidimus rengiant Ataskaitą Nr. 089:2010(V) ir Ataskaitą Nr. 085:2010. Skundžiamame Garbės teismo sprendime nurodyta bendra visose nagrinėtose Ataskaitose nustatytų verčių suma skirta parodyti bendrą kontekstą, kokių dydžių vertės nurodomos Ataskaitose, todėl Ataskaitų, už kurias nuobauda neskirta, sumų įtraukimas, siekiant parodyti Ataskaitose nustatytų verčių dydžius, nagrinėjamu atveju neturi reikšmės sprendžiant dėl paskirtos nuobaudos proporcingumo ar tinkamo motyvavimo. Be to, iš 13 nagrinėtų Ataskaitų, už kurias skirta nuobauda, net 8 Ataskaitose vertinimas atliktas įkeitimo tikslu, o kitose ataskaitose – finansinių ataskaitų sudarymo ir pirkimo-pardavimo tikslu. Reikalavimas pateikti vertės nustatymo pagrindimą yra imperatyvaus pobūdžio ir jokių išimčių, kada pagrindimo būtų galima nepateikti, nėra numatyta. Nuo Ataskaitų parengimo tikslo iš esmės priklauso Ataskaitų sukeltos teisinės pasekmės tretiesiems asmenims – jeigu Ataskaitos parengtos įkeitimo tikslu, jų pagrindu kredito įstaigos priima sprendimą išduoti atitinkamo dydžio kreditą; jei Ataskaitos parengtos finansinių ataskaitų sudarymo tikslu, verslo subjektas į finansines ataskaitas įtraukia atitinkamas turimo turto verčių sumas, o vėliau tokių finansinių ataskaitų pagrindu priima atitinkamus sprendimus; jei Ataskaitos parengtos pirkimo-pardavimo tikslu, sandorio šalis sprendžia dėl sandorio sumos pagrįstumo ir t. t. Akivaizdu, jog įkeitimo tikslu parengtų Ataskaitų teisinės pasekmės yra išskirtinės, susijusios su visos valstybės finansų sistemos tvarumu ir stabilumu, todėl Garbės teismas, motyvuodamas nuobaudos parinkimą, atskirai paminėjo, jog daugiau nei pusė Ataskaitų buvo parengtos būtent įkeitimo tikslu. Taip pat Garbės teismas negalėjo pateikti išvadų, kiek padaryti pažeidimai turėjo įtakos Ataskaitose nustatytų verčių dydžiams. Darydamas tokio pobūdžio išvadas, Garbės teismas būtų viršijęs teisės aktuose nustatytos kompetencijos ribas. Daugeliu atvejų net nebūtų įmanoma nurodyti, kiek (t. y. kokia suma) vienas ar kitas pažeidimas nulemia vertės dydžio, nurodyto vertinimo ataskaitoje, neteisingumą, nes tokios išvados padarymui, visų pirma, reikėtų atlikti kitą vertinimą. Garbės teismo kompetencija yra įtvirtinta Įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2012 m. gegužės 1 d.) 28 straipsnyje ir Garbės teismo nuostatuose, tačiau šie teisės aktai nesuteikia Garbės teismui teisės pervertinti iš naujo turtą ar verslą. Priešingai, Garbės teismo nuostatų 36 punkte numatyta, kad priimdamas sprendimą skirti drausminę nuobaudą, Garbės teismas įvertina vertintojo padaryto pažeidimo pobūdį, jo padarymo aplinkybes ir galiojančias vertintojui paskirtas drausmines nuobaudas, tačiau vertinimų iš naujo neatlieka. Garbės teismas, skirdamas drausminę nuobaudą, vadovaujasi nepiktnaudžiavimo valdžia, nešališkumo, objektyvumo, operatyvumo, proporcingumo, teisėtumo principais. Pareiškėjas nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde nepateikė argumentų, kurie patvirtintų, kad Garbės teismas, parinkdamas nuobaudą, būtų neįvertinęs pareiškėjo padarytų pažeidimų pobūdžio, jų padarymo aplinkybių ir pan., o tik deklaratyviai nurodo, kad Garbės teismas sprendime neva nemotyvavo nuobaudos. Garbės teismo sprendimo 79–81 psl. yra išsamiai argumentuojama, kodėl vertintojui yra skiriama griežčiausia iš galimų drausminių nuobaudų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėdamas bylą patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir šio teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai, todėl jis privalo patikrinti visą bylą.

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis šiomis nuostatomis, patikrinęs bylą iš esmės daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas bylą išsprendė neteisingai.

Byloje nustatyta, kad Turto arba verslo vertintojų garbės teismo 2014 m. vasario 11 d. sprendimu Nr. GT-13(14)-S „Dėl drausminės nuobaudos G. L. skyrimo“ buvo nutarta skirti pareiškėjui Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 29 straipsnio 4 dalies 4 punkte nustatytą drausminę nuobaudą – Vertintojo asistento kvalifikacijos pažymėjimo Nr. A 000742 (nekilnojamojo turto vertinimo sritis) išduoto 2001 m. kovo 28 d.; Vertintojo asistento kvalifikacijos pažymėjimo Nr. A 000764 (kilnojamojo turto vertinimo sritis), išduoto 2001 m. gegužės 16 d.; Vertintojo asistento kvalifikacijos pažymėjimo Nr. A 000794 (verslo vertinimo sritis), išduoto 2001 m. lapkričio 6 d.; Turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo Nr. A 000326 (nekilnojamojo turto vertinimo sritis), išduoto 2004 m. gegužės 10 d.; Turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo Nr. A 000394 (verslo vertinimo sritis), išduoto 2007 m. birželio 22 d.; Turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo Nr. A 000572 (kilnojamojo turto vertinimo sritis), išduoto 2009 m. gruodžio 30 d., galiojimo panaikinimą.

Ginčijamame sprendime nurodyta, kad drausminė nuobauda pareiškėjui skiriama dėl pažeidimų padarytų rengiant vertės nustatymo ataskaitas laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio 31 d. iki 2012 m. sausio 16 d. t. y. iki 2012 m. gegužės 1 d. ginčo santykių teisinio reguliavimo pakeitimų.

Tiek tarptautiniuose teisės aktuose, tiek nacionalinėje teisėje galioja bendra taisyklė, kad baudžiamieji draudimai visuomet yra orientuoti į ateitį ir tai reiškia, kad asmuo gali būti patrauktas drausminėn atsakomybėn tik už tokią veiką, kuri jos padarymo metu buvo numatyta įstatyme, nustatančiame atsakomybę. Tokia nuostata kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nuostatos, kad „galioja tik paskelbti įstatymai“.

Pareiškėjui buvo paskirta sankcija, numatyta Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 29 straipsnio 4 dalies 4 punkte, nustatyta 2011 m. birželio 22 d. įstatymu Nr. XI-1497, įsigaliojusiu nuo 2012 m. gegužės 1 d., nors inkriminuoti pažeidimai buvo padaryti iki minėto įstatymo įsigaliojimo. Todėl skundžiamo sprendimo teisėtumo vertinimui yra reikšminga koks teisinis reguliavimas buvo pažeidimų padarymo laikotarpiu ir ar buvo pagrindas taikyti minėtą įstatymą santykiams atsiradusiems iki minėto teisinio reguliavimo.

Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymu, galiojusiu pareiškėjui inkriminuotų pažeidimų padarymo, t. y. Ataskaitų rengimo, metu (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gegužės 1 d.), nebuvo nustatyti turto vertintojų atsakomybės pagrindai, tai yra nebuvo numatytos pažeidimų normų dispozicijos bei sankcijos taikytinos už konkrečių normų pažeidimą.

Įgyvendindama Įstatymą (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gegužės 1 d.) ir siekdama užtikrinti turto vertintojų profesionalumą, kvalifikuotą veiklą bei vadovaudamasi Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo (Žin., 1999, Nr. 52-1672) 17 straipsnio 1 punktu, 28 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 28 straipsnio 2 dalies 1 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimu Nr. 1157 Dėl turto vertintojų kvalifikacijos reikalavimų patvirtinimo (neteko galios nuo 2012 m. gegužės 1 d.) pavedė Lietuvos Respublikos finansų ministerijai nustatyti turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo išdavimo, galiojimo sustabdymo ir panaikinimo tvarką (2 punktas).

Lietuvos Respublikos finansų ministro 2003 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. IK.-114 patvirtintų Taisyklių 20 punktu buvo nustatyta, kad turto vertintojo pažymėjimo galiojimas panaikinamas kai vertintojas pažeidžia Lietuvos Respublikos teisės aktus, reglamentuojančius turto ir (arba) verslo vertinimą arba turto vertintojų veiklą, ir tai patvirtina galiojančios teismų nutartys, sprendimai, nuosprendžiai, Lietuvos Respublikos teisės aktus, reglamentuojančius turto vertintojų veiklą, ir (arba) Turto vertintojo profesinės etikos kodeksą ir tai, remdamasis dokumentais pagrįstais asmenų skundais, patvirtina instituto atsakingas darbuotojas savo išvadoje, teikiamoje instituto direktoriui kartu su siūlymu panaikinti turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo galiojimą (20.3 p.).

Minėtų teisės aktų analizė patvirtina, kad Turto vertintojų kvalifikacijos pažymėjimo galiojimo panaikinimo pagrindai buvo nustatyti ne Įstatymu, o Taisyklėmis. Toks reguliavimas negalimas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panašioje byloje yra pažymėjęs, kad draudžiama žemesnės galios teisės aktais riboti žmogaus teises ir laisves bei inter alia nustatyti teisinę atsakomybę už atitinkamus teisės pažeidimus (2012 m. gegužės 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I502-12/2012).

Ši išvada grindžiama Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 31 d. nutarimu, kuriame konstatuota, kad nors tam tikri ūkinės veiklos santykiai gali būti reguliuojami tik įstatymais, kiti – Vyriausybės nutarimais, dar kiti – žemesnės galios įstatymo įgyvendinamaisiais teisės aktais, nustatyti esmines ūkinės veiklos sąlygas, draudimus ir ribojimus, darančius esminį poveikį ūkinei veiklai, taip pat įvairias sankcijas už atitinkamus teisės pažeidimus pagal Konstituciją galima tik įstatymu (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2005 m. lapkričio 3 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. kovo 15 d. nutarimus).

Pripažinus, kad turto vertintojų atsakomybė, pažeidžiant teisės aktų hierarchiją, buvo nustatyta Lietuvos Respublikos finansų ministro 2003 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. IK.-114, teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 111 straipsnio 3 dalimi turėtų pradėti šio akto teisėtumo tyrimą, tačiau, atsižvelgus į tai, kad teisės aktas dėl Taisyklių patvirtinimo nuo 2013 m. vasario 15 d. neteko galios, teismas, nepradėjęs akto teisėtumo tyrimo, konstatuoja, kad iki 2012 m. gegužės 1 d. įstatymu nenustačius turto vertintojo atsakomybės, atsakomybė pagal TVVPĮ (redakcija, įsigaliojusi nuo 2012 m. gegužės 1 d.) negali būti taikoma už pažeidimus, padarytus iki šio laikotarpio.

Nustatęs esminį sprendimo panaikinimo pagrindą teismas nevertina kitų apeliacinio skundo argumentų, taip pat ir to, ar pareiškėjas yra padaręs jam inkriminuotus pažeidimus dėl kurių pradėta ši byla.

Esant šioms aplinkybėms, konstatuotina, kad Garbės teismo 2014 m. vasario 11 d. sprendimas Nr. GT-13(14)-S „Dėl drausminės nuobaudos G. L. skyrimo“ yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktui, todėl yra naikintinas (ABTĮ 89 str. 1 d. 1 p.). Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą, netinkamai aiškino ir taikė ginčo santykiams materialinės teisės normas, todėl tai yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (ABTĮ 143 str.). Panaikinus teismo sprendimą priimtinas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas tenkintinas.

Prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkintinas, kadangi nepateikti dokumentai patvirtinantys išlaidas.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

G. L. apeliacinį skundą patenkinti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo G. L. skundą patenkinti ir panaikinti Turto arba verslo vertintojų garbės teismo 2014 m. vasario 11 d. sprendimą Nr. GT-13(14)-S „Dėl drausminės nuobaudos G. L. skyrimo“.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai                                                        Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė