Civilinė byla Nr. 2A-274/2010
Procesinio sprendimo kategorija: 35.6.1.;
40.2.; 44.2.4.1.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m.
balandžio 8 d.
Vilnius
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio
Kailiūno ir Danutės Milašienės,
sekretoriaujant Vaidai Sasnauskaitei,
dalyvaujant ieškovo atstovei advokatei Reginai Pališkienei,
atsakovui R. S. ,
jo atstovui advokatui Arnui Paliukėnui,
viešame teismo posėdyje
apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. S. apeliacinį
skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 5 d.
sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas visiškai, civilinėje byloje Nr. 2-1797-262/2009
pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Eliptica“ ieškinį
atsakovui R. S. dėl
tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo akto pripažinimo negaliojančiu (actio Pauliana) ir skolos su palūkanomis
priteisimo.
Teisėjų kolegija,
išnagrinėjusi civilinę bylą,
n u s t a t ė:
BUAB „Eliptica“ ieškiniu prašė tarpusavio
įsiskolinimų užskaitymo aktą pripažinti negaliojančiu, priteisti jam iš
atsakovo R. S. 18 459,42 Lt
skolą, 500,68 Lt palūkanų ir 5 % palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo
teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (b. l. 2-3). Ieškinyje ir
dublike (b. l. 24) nurodė, kad 2008 m. kovo 3 d. ieškovas, atstovaujamas
direktoriaus R. S. , išrašė
atsakovui R. S. , kaip
fiziniam asmeniui, PVM sąskaitą faktūrą serija ELI Nr.04 per 5 darbo dienas
sumokėti 18 459,42 Lt už parduotas prekes: 13 komplektų automatinės atidarymo
įrangos, 8 vnt. specialaus profilio 9050, 6 vnt. specialaus profilio 9060, l
komplektą vartų automatikos, 6 metrų vartų komplektuojančių dalių (b. l. 6).
UAB „Eliptica“, atstovaujama direktoriaus R. S. , ir atsakovas R. S. 2007 m. kovo 31 d. pasirašė tarpusavio
įsiskolinimų užskaitymo aktą Nr. 2008.01 (b. l. 5), pagal kurį įskaitė tarpusavio
priešpriešinius reikalavimus už sumą, lygią 18 459,42 Lt. Ieškovo manymu,
ginčijamo sandorio data nurodyta klaidingai ir turėtų būti ne 2007 metų, o 2008
m. kovo 31 d. Prekės atsakovui buvo parduotos Vilniaus apygardos teismui
priėmus to paties asmens UAB „Eliptica“ direktoriaus R. S. ieškinį dėl bankroto bylos UAB „Eliptica“
iškėlimo, o tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo aktas Nr. 2008.01 surašytas jau
priėmus nutartį iškelti ieškovui bankroto bylą. Tiek prekių pardavimas, tiek ir
įsiskolinimo užskaitymas įvykdyti atsakovui žinant, kad ieškovas nemokus.
Atsakovas netinkamai vykdė juridinio asmens (ieškovo) vadovo pareigas ir turi
atlyginti padarytą turtinę žalą. Atsakovas pinigų įskaitymo atlikti
neprivalėjo, įskaitymas pažeidė ieškovo kreditorių teises ir apie tai atsakovas
žinojo. Atsakovo nesąžiningumas sudarant aktą preziumuojamas, nes jis sudarė
sandorį su juridiniu asmeniu, kuriam vadovavo, ir nuosavybės teise valdė 67 %
ieškovo akcijų (b. l. 61-62).
Atsakovas R. S. atsiliepimu į ieškinį
(b. l. 18) su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Teigė, kad tarpusavio
įsiskolinimų įskaitymo akto data nėra suklastota – aktas sudarytas 2007 m. kovo
31 d. Įmonė seniai turėjo finansinių sunkumų, atsakovas paskolino jai apie 18
000 Lt įnešdamas nurodytą pinigų sumą į įmonės kasą. Kadangi ieškovas buvo
skolingas atsakovui 18 000 Lt, pastarasis 2008 m. kovo 4 d. skolą atsiėmė
žaliavomis, prekėmis ir 2007 m. kovo 31 d. pasirašė ginčijamą sandorį.
Vilniaus apygardos teismas 2009 m. birželio 5 d. sprendimu ieškinį
tenkino visiškai, pripažino 2007 m. kovo 31 d. data datuotą (praktiškai
pasirašytą 2008 m. kovo 31 d.) Tarpusavio skolų užskaitymo aktą Nr. 2008 01
negaliojančiu, priteisė iš atsakovo R.
S. ieškovui BUAB „Eliptica“ 18 459,42 Lt skolos, 500,68 Lt palūkanų,
5 procentų metines palūkanas už priteistus 18 960,10 Lt nuo bylos iškėlimo
teisme dienos – 2008 m. rugsėjo 29 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, į
valstybės pajamas 569 Lt žyminio mokesčio ir 28 Lt bylinėjimosi išlaidų,
susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (b. l. 68-70). Pirmosios instancijos
teismas nustatė, kad neužilgo iki atsakovo inicijuotos bankroto bylos ieškovui
UAB „Eliptica“ iškėlimo ieškovas savo akcininkui ir administracijos vadovui
atsakovui R. S. pardavė įvairios
įmonės produkcijos ir žaliavų už 18 459,42 Lt, sandorį įforminant 2008 m. kovo
3 d. PVM sąskaita-faktūra; iškėlus ieškovui bankroto bylą šalys 2008 m. kovo 31
d., neteisingai nurodydamos 2007 metus, pasirašė tarpusavio įsiskolinimų
užskaitymo aktą, kuriuo įskaitė atsakovo 18 459,42 Lt įsiskolinimą ieškovui,
tokiu būdu mažinant ieškovo įsiskolinimą atsakovui įskaitoma suma. Nustatydamas
akto pasirašymo metus, teismas rėmėsi prekių pirkimo laiku ir atsakovo
paaiškinimais teisme. Teismas konstatavo,
kad byloje esanti ieškovo 2007 m. kasos knyga nerodo ieškovo 18 459,42 Lt skolos atsakovui 2007 m.
kovo 31 d. Remdamasis tokiais bylos duomenimis, teismas padarė išvadą, kad
ginčo aktu buvo siekiama išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, todėl sprendė,
kad aktas pažeidžia atsakovo skolininko (ieškovo) kreditorių teises, nes
ieškovas, būdamas nemokus, suteikė pirmenybę vienam kreditoriui – atsakovui,
kurio reikalavimas grindžiamas be pagrindo sudarytu įskaitymo aktu. Nustatęs
visas actio Pauliana sąlygas, teismas
ginčo aktą pripažino negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu, atsakovo
nesąžiningumą preziumavo CK 6.67 straipsnio 3 punkte numatyta aplinkybe.
Remdamasis Įmonių bankroto įstatymo (toliau - ĮBĮ) 11 straipsnio 3 dalies 14
punktu, ir konstatavęs kreditorių interesų gynimą pareikštu ieškiniu, teismas
priteisė iš atsakovo ieškovui 18 459,42 Lt skolą su palūkanomis už įsigytas
prekes.
Atsakovas R. S. apeliaciniu
skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 5 d.
sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti (b. l. 81-84). Apeliacinį
skundą motyvuoja neteisingai nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Atsakovas
pradėjo vadovauti ieškovui 2007 m. pradžioje. Tuo metu įmonė turėjo skolinių
įsipareigojimų, ypač stokojo apyvartinių lėšų, todėl atsakovas nuolat skolino
ieškovui įvairias pinigų sumas, ką įrodo ieškovo 2007 m. kasos knyga, kurios
duomenis teismas netinkamai įvertino. Dalį skolos 2007 metais įmonė atsakovui
grąžino, bet liko skolinga apie 19 000 Lt. Padengti skolas produkcija ieškovo
vadovas siūlė daugeliui ieškovo kreditorių, bet šie atsisakė. Įmonės skolos
atsakovui padengimas žaliavomis įvyko
2008 m. kovo 3 d. dar iki bankroto bylos ieškovui iškėlimo. Ginčijamas aktas,
kaip skolos grąžinimą patvirtinantis dokumentas, buvo surašytas tuomet, kai
įmonei buvo iškelta bankroto byla ir reikėjo paruošti bankroto administratoriui
perduodamus buhalterinius dokumentus. Tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo aktas tebuvo
buhalterinis dokumentas, patvirtinantis įmonės skolos atsakovui padengimą, įmonės
finansinėje būklėje jis nieko iš esmės nepakeitė, nesukūrė pirkimo-pardavimo
teisinių santykių, nes faktinis įsiskolinimų įskaitymas įvyko dar 2008 m. kovo
3 d. Tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo aktą teismas nepagrįstai įvertino kaip
atskirą sandorį, kuriuo neva buvo padidintas įmonės nemokumo laipsnis, pažeisti
įmonės ir kitų jos kreditorių interesai. Teismas be pagrindo pripažino tarp
šalių buvus pirkimo-pardavimo teisinius santykius, nes atsakovas priėmė ieškovo
skolos padengimą įmonės gaminamos produkcijos žaliavomis, o ne pirko prekes,
kuriomis įmonė niekada neprekiavo. Atsakovui gavus skolos padengimą
sąskaitoje-faktūroje nurodytais daiktais, buvo padengtas įmonės įsiskolinimas
atsakovui, todėl atsakovas netapo ieškovo skolininku, o tik buvo sumažinta
įmonės skola atsakovui. Bylos nagrinėjimo metu atsakovas siūlė ieškovui
susigrąžinti prekes ir įtraukti atsakovą į įmonės kreditorių sąrašą, tačiau
pirmosios instancijos teismas tokios galimybės nesvarstė ir dėl jos nepasisakė.
Gautų prekių grąžinimas ieškovui nesudarytų papildomų jam išlaidų. Atsakovo
manymu, skundžiamas sprendimas pažeidžia teisingumo ir protingumo principus.
Ieškovas BUAB „Eliptica“ atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 90)
skundą laiko nepagrįstu ir prašo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 5
d. sprendimą palikti nepakeistą.
Apeliacinis
skundas atmestinas.
Pagal
CPK 320 straipsnio 1 dalį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro
apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo
negaliojimo pagrindų patikrinimas. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija
nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo
negaliojimo pagrindų, todėl tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl
apskųstosios dalies ir analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus
(CPK 329 str.).
Bankrutuojančio
ieškovo administratorius, gindamas kreditorių interesus, ginčijo tarpusavio
įsiskolinimų užskaitymo aktą Pauliana
ieškinio pagrindu ir prašė priteisti iš atsakovo 18 459,42 Lt skolą už pagal
2008 m. kovo 3 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. ELI Nr. 04 nupirktas prekes.
Pirmosios instancijos teismas ieškinį patenkino visiškai. Atsakovas apeliaciniu
skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada dėl bylos
šalis siejusių tarpusavio teisinių santykių kvalifikavimo, motyvuodamas netinkamu
įrodymų vertinimu ir neteisingu faktinių aplinkybių nustatymu. Byloje kilo
ginčo dėl šalių prievolės atsiradimo, jos dydžio ir dėl prievolės įskaitymo.
Atsakovo teigimu, ginčijamu tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo aktu buvo
atliktas tik tarpusavio skolų suderinimas, nes ieškovo skola atsakovui buvo
padengta įmonės turtu 2007 m. kovo 3 d. Ieškovas tai neigia. Taigi
nagrinėjamoje byloje spręstinai klausimai, ar šalis siejo vienarūšės priešpriešinės
prievolės, ar ginčijamu aktu buvo atliktas įskaitymas, ar toks įskaitymas
nepažeidė ieškovo kreditorių teisių ir ar atsakovas turi pareigą sumokėti
ieškovui skolą už prekes.
Nagrinėjamos
bylos duomenimis – UAB „Eliptica“ 2007 metų kasos knyga, kasos pajamų ir
išlaidų orderiais, nustatyta, kad atsakovas R. S. , būdamas ieškovo UAB „Eliptica“ akcininkas
ir administracijos vadovas, 2007 m. rugsėjo 6 d. įnešė į ieškovo kasą 15 370,80
Lt paskolą padengti įmonės apyvartinių lėšų trūkumą (t. 1, b. l. 48-49; t. 2,
b. l. 52); 2007 m. gruodžio 30 d. atsakovui buvo išmokėti 700,03 Lt grąžinant paskolos
dalį (t. 1, b. l. 45; t. 2, b. l. 63). Iš teismų informacinės sistemos LITEKO
duomenų matyti, kad 2008 m. vasario 15 d. atsakovas inicijavo ieškovui bankroto
bylą, kuri Vilniaus apygardos teismo 2008 m. kovo 21 d. nutartimi buvo iškelta
ir bankroto administratoriumi paskirta UAB „Bankroto administravimo paslaugos“
(t. 1, b. l. 4). Bankroto bylos nagrinėjimo metu 2008 m. kovo 3 d. PVM
sąskaita-faktūra Nr. ELI Nr. 04 buvo įformintas automatinės atidarymo įrangos,
dviejų rūšių spec. profilių, vartų automatikos komplekto ir vartų
komplektuojančių dalių
pirkimas-pardavimas, kuriuo šias prekes ieškovas atsakovui pardavė už 18
459,42 Lt (t. 1, b. l. 6). Ieškovas UAB „Eliptica“, atstovaujamas direktoriaus R. S. , ir atsakovas R. S. pasirašė tarpusavio
įsiskolinimų užskaitymo aktą Nr. 2008 01, kuriuo šalys įskaitė atsakovo 18
459,42 Lt įsiskolinimą bendrovei „Eliptica“, mažinant bendrovės „Eliptica“
įsiskolinimą akcininkui R. S. 18
459,42 Lt suma (t. 1, b. l. 5). Apeliacinės instancijos teisme nėra ginčo, kad
šis aktas pasirašytas 2008 m. (o ne 2007 m., kaip nurodyta akte) kovo 31 d.
Vienas iš
civiliniame kodekse nurodytų prievolės pasibaigimo pagrindų – priešpriešinių
vienarūšių reikalavimų įskaitymas. Pagal CK 6.130 straipsnio 1 dalį prievolė
baigiasi, kai įskaitomas priešpriešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas
suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pagal pareikalavimo
momentą. CK 6.131 straipsnio 1 dalis numato, kad įskaitymui pakanka vienos
prievolės šalies pareiškimo, kuriuo apie įskaitymą pranešama kitai šaliai. Tai
reiškia, kad įskaitymas yra vienašalis sandoris, kuriam užtenka vienos šalies
valios, apie kurią turi būti informuota kita šalis. Lietuvos Aukščiausiasis
Teismas, pasisakydamas dėl CK 6.130 straipsnyje reglamentuoto įskaitymo, kaip
prievolės pabaigos pagrindo, taikymo, ne kartą yra nurodęs, kad įskaitymui
būtinos įstatyme numatytos šios sąlygos: pirma, prievolės šalys turi turėti
viena kitai abipusių teisių ir pareigų, t. y. skolininkas kartu turi būti ir
savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – ir savo skolininko skolininkas;
antra, šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, t. y. turi turėti
reikalavimus viena kitai, o ne trečiajam asmeniui; trečia, šie šalių
reikalavimai turi būti vienarūšiai, t. y. abiejų prievolių dalykas turi būti
toks pat (pvz., šalys viena kitai turi sumokėti pinigus, suteikti viena kitai
tam tikras paslaugas ir pan.); ketvirta, abu reikalavimai turi galioti; penkta,
abu reikalavimai turi būti vykdytini; šešta, abu reikalavimai turi būti
apibrėžti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 11 d. nutartis
civilinėje byloje UAB „Ferteksos transportas“ v. Baltarusijos įmonę
„Beloruskalij“, bylos Nr. 3K-3-624/2006; 2007 m. gruodžio 21 d. nutartis
civilinėje byloje Sentovart Industrial Group Ltd v. UAB „Autostartas, bylos Nr.
3K-3-593/2007; 2010 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Alginora“ v.
UAB „Transekspedicija“, bylos Nr. 3K-3-9/2010). Minėta, kad įskaitymas
galimas nepriklausomai nuo to, sutinka kita prievolės šalis su tokiu prievolės
pasibaigimo būdu ar ne, tačiau kita prievolės šalis turi teisę ginčyti
įskaitymo pagrįstumą teisme, įrodinėdama, kad nebuvo įstatyme nustatytų sąlygų,
būtinų atliekant įskaitymą. Nagrinėjamoje byloje sprendžiant dėl ieškovo
reikalavimo priteisti iš atsakovo skolą už prekes, būtina nustatyti, ar
ginčijamame akte esantis pareiškimas
apie įskaitymą atitiko įstatymo nustatytas sąlygas (CK 6.130 straipsnio 1
dalis).
Atsakovas
teigia, kad ginčo aktu nebuvo atliktas vienarūšių priešpriešinių reikalavimų
įskaitymas, nes ieškovo piniginė prievolė atsakovui pasibaigė skolos padengimu
2008 m. kovo 3 d., todėl atsakovas ieškovui piniginės prievolės neturėjo. Nagrinėjamos
bylos duomenys liudija, kad 15 370,80 Lt paskolą atsakovas ieškovui suteikė
2007 m. rugsėjo 6 d., ginčo akto pasirašymo dieną – 2008 m. kovo 31 d. ieškovas
buvo skolingas atsakovui 14 670,77 Lt (15 370,80 Lt - 700,03 Lt) negrąžintos paskolos.
Įrodymų, kad atsakovas buvo suteikęs ieškovui didesnę paskolą ir akto
pasirašymo dieną negrąžintos paskolos suma buvo didesnė, atsakovas nepateikė
(CPK 178 straipsnis), taip pat neginčijo teismo reikalavimu ieškovo pateiktų į
bylą įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų duomenų, kuriais remiantis yra
nustatyta ieškovo skolos atsakovui suma. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai
nepaneigia pirmosios instancijos teismo bylos duomenimis nustatytos aplinkybės,
kad 2007 m. kovo 31 dieną UAB „Eliptica“ nebuvo skolinga atsakovui 18 459,42
Lt. Duomenų apie tokią ieškovo skolos atsakovui sumą kitu laikotarpiu byloje
taip pat nėra. Atsakovas teigia, kad 2008 m. kovo 3 d. ieškovo gaminamos
produkcijos ir žaliavų, kurių kaina 18 459,42 Lt, atsakovas iš ieškovo nepirko,
o sąskaitoje-faktūroje nurodytomis prekėmis buvo padengta ieškovo skola
atsakovui. Su tokia apelianto pozicija teisėjų kolegija nesutinka ir tokią
išvadą grindžia šiais motyvais. Byloje nėra duomenų, kad šalys buvo sudarusios
rašytinę paskolos sutartį. Tačiau aptarti bylos duomenys liudija, kad paskola
įmonei buvo suteikta, todėl ieškovas turėjo pareigą grąžinti atsakovui gautą
paskolos sumą ir ši pareiga turėjo būti įvykdyta pagal CK 6.870 ir 6.873
straipsnių nuostatas, t. y. atsakovui turėjo būti grąžinti paskolinti pinigai.
Įstatymų leidėjas, reglamentuodamas prievolės įvykdymo būdą, numatė galimybę
skolininkui prievolę įvykdyti kitokiu nei sutartyje ar įstatyme aptartu būdu
tik kreditoriui sutikus (CK 6.39 straipsnio 1 ir 2 dalys). CK 6.436 straipsnio
1 dalis numato, kad pagal skolos padengimo sutartį skolininkas perduoda savo
turtą, kuris kreditoriui neįkeistas, kreditoriui nuosavybės teise kaip
užmokestį už savo piniginę ar kitą turtinę skolą. Skolos padengimo sutarčiai
taikomos pirkimo-pardavimo sutarčių taisyklės (CK 6.436 straipsnio 2 dalis). Teisėjų
kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad 2008 m. kovo 3 d. įvykęs prekių
pirkimas-pardavimas buvo ieškovo skolos atsakovui padengimo sandoris, nes šį
pirkimą įforminusioje sąskaitoje-faktūroje yra nurodytas apmokėjimo už prekes terminas
(t. 1, b. l. 6), per kurį prievolės sumokėti
18 459,42 Lt už prekes neįvykdęs, atsakovas sudarė su ieškovu ginčo aktą, taip
pripažindamas priešpriešinių vienarūšių reikalavimų buvimą ir išreikšdamas savo
valią prievolę pabaigti įskaitymu. Akto turinys leidžia spręsti apie šalių
valios padaryti įskaitymą buvimą, todėl apelianto argumentai, kad ginčo aktu
tik buvo siekiama sutikslinti įmonės buhalterinę apskaitą, laikytini
nepagrįstais. Įvertinus išdėstytas aplinkybes, spręstina, kad ginčo akto
sudarymo metu ieškovas turėjo galiojančią teisę reikalauti iš atsakovo sumokėti
18 459,42 Lt už prekes, o atsakovas turėjo galiojančią teisę reikalauti iš
ieškovo grąžinti 14 670,77 Lt paskolą, todėl atlikti įskaitymą buvo CK 6.130
straipsnio 1 dalyje numatytos sąlygos.
Vienarūšių
priešpriešinių reikalavimų įskaitymo sandorį ieškovas ginčijo actio Pauliana, reglamentuotu CK 6.66
straipsnyje, pagrindu. Pagal įmonių bankroto procesą reglamentuojančio ĮBĮ 11
straipsnio 3 dalies 8 punkto nuostatas bankrutuojančios įmonės
administratorius, gindamas visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus,
įmonės sudarytus sandorius gali ginčyti visais CK nustatytais sandorių
nuginčijimo pagrindais, taip pat ir CK 6.66 straipsnio pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 8 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje BUAB „Aukštaitijos statyba“ v. AB bankui“Hansa-LTB“, UAB „Gamatonas“ ir
kt., bylos Nr. 3K-3-917/2003; 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje BUAB „Vikata ir Ko“ v. UAB „Daisruna ir Ko“, bylos Nr. 3K-3-361/2009).
Actio Pauliana taikoma esant tam tikroms
sąlygoms: pirmiausia kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią
reikalavimo teisę skolininkui; antra, ginčijamas sandoris pažeidžia
kreditoriaus teises; trečia, skolininkas šio sandorio neprivalėjo sudaryti;
ketvirta, skolininkas elgiasi nesąžiningai, nes
žino ar turi žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises;
penkta, ieškinys dėl sandorio negaliojimo pareiškiamas per vienerių metų
ieškinio senaties terminą; šešta, trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku
atlygintinį sandorį, buvo nesąžiningas; septinta, kreditoriaus reikalavimas
nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek
būtina šiam reikalavimui patenkinti.
Kadangi
ieškinys pareikštas actio Pauliana instituto pagrindu, reikia išsiaiškinti, ar
yra CK 6.66 straipsnyje nustatytos Pauliano
ieškinio taikymo sąlygos. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą,
neturi teisinio pagrindo sutikti su apelianto argumentu, kad teismas
nepagrįstai patenkino ieškinį nesant visų CK 6.66 straipsnio taikymo sąlygų.
Actio Pauliana pagrindu ginčijamas
sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises ir teisėtus interesus. CK 6.66
straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis, bet ne baigtinis sąrašas atvejų, kaip
skolininko sudarytu sandoriu gali būti pažeistos kreditoriaus teisės: jeigu dėl
sandorio skolininkas tampa nemokus; skolininkas, būdamas nemokus, suteikia
pirmenybę kitam kreditoriui; kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Ar
konkrečiu skolininko sudarytu sandoriu buvo pažeisti kreditoriaus interesai ir teisės,
turi būti vertinama pagal konkrečias bylos faktines aplinkybes. Nagrinėjamoje byloje ginčijamas aktas, kuriuo
įmonė neteko reikalautinų iš atsakovo pinigų, buvo sudarytas tuomet, kai atsakovo
inicijuotoje byloje buvo priimta teismo nutartis iškelti ieškovui bankroto
bylą, buvo nustatyti pradelsti įmonės įsipareigojimai, konstatuotas įmonės
nemokumas, todėl ginčo sandoris neabejotinai pažeidė ieškovo kreditorių teises,
nes būdamas nemokus ieškovas suteikė pirmenybę vienam kreditoriui – atsakovui
ir sumažino kreditorių galimybę gauti bent dalinį savo reikalavimų
patenkinimą.
Ginčijamas
sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu, jeigu skolininkas jo neprivalėjo
sudaryti. Pareiga sudaryti sandorį yra vienas iš imperatyvų, apribojančių
sutarčių sudarymo laisvę. Privalėjimas sudaryti sandorį actio Pauliana instituto prasme teismų praktikoje traktuojamas kaip
vienas iš imperatyvių reikalavimų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Tokios
būtinybės sudaryti sandorį pavyzdžiais gali būti ikisutartiniai susitarimai,
viešas konkursas ir kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys
imperatyvai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovas ir
atsakovas neprivalėjo sudaryti ginčo akto. Ši teismo išvada apeliaciniu skundu
neginčijama.
Sandoriui
pripažinti negaliojančiu actio Pauliana
pagrindu turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens
nesąžiningumas, jeigu sandoris atlygintinis. Trečiasis asmuo pripažįstamas
nesąžiningu, jeigu įrodoma, kad, sudarydamas su skolininku sandorį, jis žinojo
arba turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia skolininko kreditorių teises (CK
6.66 straipsnio 2 dalis). Atlygintinis ginčo sandoris buvo sudarytas su
juridinio asmens dalyviu – ieškovo UAB „Eliptica“ kontrolinį akcijų paketą turinčiu akcininku ir
administracijos vadovu R. S. ,
o tokiais atvejais preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio
sandorio šalys buvo nesąžiningos (CK 6.67 straipsnio 3 ir 6 punktai). Teisės
aiškinimo ir taikymo praktika neapsiriboja vien tik CK 6.67 straipsnio taikymu,
kiekvienu atveju turi būti vertinama, ar trečiasis asmuo buvo apdairus bei
atidus ir pasidomėjo, ar kita sandorio šalis neturi kreditorių, ar jų interesai
nebus pažeisti, kokias pasekmes sukels konkrečiomis sąlygomis sudarytas
sandoris. CK 6.67 straipsnyje nustatytos atsakovo R. S. nesąžiningumo prezumpcijos nepaneigia jo
teiginiai, kad skolindamas įmonei pinigus, kurių ši negrąžino, siekė atkurti
jos veiklą, patenkinti kreditorių, kuriems taip pat buvo siūlomi kitokie
prievolių įvykdymo būdai, reikalavimus. Pagal įmonėje užimamą padėtį atsakovui
buvo žinoma apie sandorio, kuriuo jis savo prievolę įmonei baigė įskaitymu, neigiamus
padarinius nemokios įmonės kreditoriams. Nurodytos aplinkybės neduoda pagrindo
pripažinti pagrįstais apelianto teiginius, kad pirmosios instancijos teismas
neturėjo pagrindo pripažinti jį nesąžiningu. Nesąžiningumas nagrinėjamu atveju konstatuojamas dėl ginčo sandorio
sudarymo, o ne dėl įmonės valdymo.
Dėl
fakto, kad skolininkas UAB „Eliptica“, sudarydamas ginčo sandorį, elgėsi
nesąžiningai kreditorių atžvilgiu, ir dėl CK 6.66 straipsnio 3 dalyje numatytos
ieškinio senaties apeliantas jokių argumentų neteikia, bylos duomenys
skolininko sąžiningumo nepatvirtina. Bylos duomenys taip pat nerodo netinkamo actio Pauliana instituto teisinių
padarinių kartu su ĮBĮ 35 straipsnio nuostatomis taikymo. Apeliantas neteisus,
kad pirmosios instancijos teismas, pripažinęs ginčo aktą negaliojančiu ir
spręsdamas dėl actio Pauliana
instituto teisinių padarinių, turėjo svarstyti atsakovo nupirktų iš ieškovo
prekių grąžinimo pardavėjui klausimą. Ginčo aktu buvo pažeistos ieškovo
kreditorių teisės, nes ieškovas neteko 18 459,42 Lt, kuriuos atsakovas
privalėjo sumokėti už nupirktas prekes. Nuginčijus šios skolos įskaitymo
teisėtumą, atsakovas įgyja teisę reikšti ieškovui kreditorinį reikalavimą
bankroto byloje ir jam tenka pareiga sumokėti ieškovui skolą už prekes, o ne grąžinti
nupirktas prekes, nes jų įsigijimo sandorio ieškovas neginčijo. Kita vertus,
apeliacinės instancijos teisme atsakovo nurodytos nupirktų prekių buvimo vietos
aplinkybės leidžia spręsti, kad jis jomis nebedisponuoja, todėl jeigu būtų buvęs
ginčijamas pirkimo-pardavimo sandoris, pirktų daiktų grąžinimas ieškovui nebūtų
galimas ir pagal CK 6.146 straipsnį.
Be
to, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, įskaitymas pagal Įmonių
bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą yra draudžiamas, todėl ginčo
aktas yra niekinis ir negalioja ir pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį (CK 1.78
straipsnio 5 dalis).
Teisėjų
kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė įrodymų
vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, teisingai nustatė faktines
bylos aplinkybes, iš esmės tinkamai aiškino ir taikė nagrinėjamus santykius
reglamentuojančias materialinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą
sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.
Atsakovas
pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktą yra atleistas nuo žyminio mokesčio už
apeliacinį skundą mokėjimo, tačiau nuo kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo nėra
atleistas. Todėl pagal CPK 79 straipsnį, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktą, 96
straipsnį iš apelianto priteistinos su bylos nagrinėjimu apeliacinės
instancijos teisme susijusios išlaidos valstybei (t. 1, b. l. 92).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR civilinio proceso kodekso 326
straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a:
Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 5 d. sprendimą palikti
nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo R. S. 2,70
Lt (du litus 70 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų
įteikimu apeliacinės instancijos teisme, valstybei.
Teisėjai Danutė Gasiūnienė
Kazys Kailiūnas
Danutė
Milašienė