Civilinė byla Nr. 3K-3-195-915/2015

              Teisminio proceso Nr. 2-52-3-00455-2013-2

                                                        Procesinio sprendimo kategorijos: 77.1;                                                                       78.2.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 8 d.

Vilnius

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Laužiko, Rimvydo Norkaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Janinos Stripeikienės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo P. K. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 6 d. nutarties ir Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 5 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės M. P. ieškinį atsakovui P. K. dėl išlaikymo vaikui priteisimo ir vaiko gyvenamosios vietos nustatymo; išvadą teikianti institucija – Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyrius.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

              Byloje sprendžiamas klausimai dėl tėvų turtinės padėties vertinimo nustatant jų galimybę teikti vaiko poreikiams proporcingą išlaikymą, taip pat tėvų pareigos teikti vaikui išlaikymą įgyvendinimo, kai vaiko gyvenamoji vieta nustatyta su vienu iš tėvų, gyvenančiu užsienio valstybėje, kurioje vaikui išlaikyti reikia daugiau lėšų, nei Lietuvoje.

              Ieškovė M. P. prašė teismo nustatyti nepilnamečio jos ir atsakovo P. K. sūnaus K. K. gyvenamąją vietą kartu su motina (ieškove); iš atsakovo priteisti nepilnamečio sūnaus išlaikymui kas mėnesį mokamas 1200 Lt (347,54 Eur) periodines išmokas nuo ieškinio pareiškimo dienos iki sūnaus pilnametystės, priteistų išlaikymo lėšų tvarkytoja uzufrukto teisėmis paskiriant ieškovę; iš atsakovo priteisti 43 200 Lt (12 511,59 Eur) išlaikymo nepilnamečiam sūnui įsiskolinimą už trejus metus.

              Ieškovė nurodė, kad 2004 m. lapkričio 25 d. gimė jos ir atsakovo sūnus K. K. ; ieškovė ir atsakovas susituokę nebuvo, kartu negyveno, bendrų ūkinių reikalų neturėjo. Po vaiko gimimo ieškovė su atsakovu dar beveik metus bendravo, tačiau bendros ateities ir šeimos sukurti nepavyko. 2004 m. ieškovė su sūnumi persikėlė gyventi į Belgijos Karalystę, ten gyvena iki šiol. Sūnumi nuo pat gimimo rūpinosi ir jį prižiūrėjo ieškovė. Nors ieškovė nuolat ir ragino, atsakovas neprisidėjo išlaikant sūnų. Nuo 2005 m., kai ieškovė išvyko iš Lietuvos, nepilnamečio sūnaus gyvenamoji vieta yra Belgijos Karalystė. Vaikas turi esminį ryšį su šia valstybe (Belgijos Karalystėje yra jo mokykla, užklasinė veikla, draugai, vaikas laisvai kalba prancūziškai, yra ten integravęsis ir šią šalį laiko savo namais), o ieškovė šioje šalyje turi nuolatinę gyvenamąją vietą ir nuolatinį darbą. Ieškovė neturi Lietuvoje registruoto nekilnojamojo turto ir transporto priemonių. Ieškovės apskaičiavimu, išlaidos sūnui per mėnesį vidutiniškai yra 1000 Eur (3452,80 Lt). Ieškovė viena augina ir išlaiko du nepilnamečius vaikus: sūnų K. K. ir dukterį E. F. ; nuo 2005 m. gegužės 1 d. ji dirba Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitete, darbo užmokestis – 6686,96 Eur. Į nurodytą sumą įeina ir išmoka už išlaikomus vaikus. Atsakovas yra darbingas, turi aukštąjį išsilavinimą (2002 m. baigė universitetą ir įgijo teisės bakalauro kvalifikacinį laipsnį). Atsakovas dažnai vyksta į tolimas keliones, šeimos, išlaikytinių, skolinių įsipareigojimų bankams neturi, užsiima elektroninės (eksperimentinės) muzikos verslu, organizuoja renginius, platina bilietus, užsiima didžėjaus veikla, turi daug vertingo turto. Atsakovas savo veikloje disponuoja didelėmis pinigų sumomis, tačiau jų teisės aktuose nustatyta tvarka nedeklaruoja kaip individualios veiklos pajamų.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

              Vilniaus rajono apylinkės teismas 2014 m. kovo 5 d. sprendimu tenkino dalį ieškinio: nustatė nepilnamečio K. K. gyvenamąją vietą kartu su ieškove M. P. , priteisė iš atsakovo P. K. išlaikymą nepilnamečiam sūnui po 1200 Lt (347,54 Eur) kas mėnesį periodinėmis išmokomis nuo 2013 m. vasario 25 d. iki vaiko pilnametystės, šią išlaikymo sumą indeksuojant kasmet Vyriausybės tvarka atsižvelgiant į infliaciją. Nepilnamečio vaiko lėšų tvarkytoja uzufrukto teise teismas paskyrė ieškovę M. P. , priteisė iš atsakovo nepilnamečiam vaikui K. K. 42 200 Lt (12 221,97 Eur) išlaikymo įsiskolinimą, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Teismas nustatė, kad ginčo tarp šalių dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo nėra, atsižvelgė į tai, kad nuo 2005 m. ieškovė su sūnumi apsigyveno Belgijos Karalystėje, ten vaikas lanko mokyklą, užsiima įvairia užklasine veikla, turi draugų, laisvai kalba prancūziškai, duomenų, kad vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su motina pažeistų šalių sūnaus interesus, nėra. Teismas sprendė, kad vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su motina labiausiai atitinka jo interesus.

              Dėl išlaikymo priteisimo teismas rėmėsi CK 3.156 straipsnio 1 dalimi, 3.192 straipsniu, 3.198 straipsnio 1 dalimi, kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. G. v. K. G., Nr. 3K-3-216/2006). Teismas kritiškai vertino ieškovės pateiktus duomenis apie sūnaus būtinąsias išlaidas, nelaikė, kad labai plati vaiko užklasinė veikla yra visos būtinosios išlaidos vaikui, be kurių jis negalėtų visavertiškai vystytis. Vaiko sugebėjimai ir norai negali prieštarauti protingumo ir sąžiningumo principams. Kredito mokėjimą už būstą teismas nelaikė būtinosiomis vaiko išlaidomis. Išlaidos kelionėms į pramogų parkus ir pajūrio kurortus nėra būtinosios kasmetės vaiko išlaidos. Teismas vadovavosi CK 3.192 straipsnio 2 dalimi, atsižvelgė į tai, kad vaikas gyvena užsienio valstybėje, kurioje tam tikros paslaugos yra brangesnės negu Lietuvoje, kad ieškovė pagal aukštesnį pragyvenimo lygį gauna ir didesnį, negu Lietuvoje, atlyginimą.

Teismas nustatė, kad atsakovas P. K. nuo 2009 m. sausio 1 d. vykdo individualią veiklą, neturi nuosavybės teise registruoto nekilnojamojo turto ir transporto priemonių. Metinėse pajamų deklaracijose atsakovas deklaravo, kad 2010 m. gavo 8742 Lt (2531,86 Eur) neapmokestinamųjų pajamų, 2011 m. – 9277 Lt (2686,81 Eur), o per 2012 m. nurodė gavęs 7484 Lt (2167,52 Eur) pajamų. Nors atsakovas įrodinėjo, kad jo pajamos yra tik 650 Lt (188,25 Eur) per mėnesį, iš byloje pateiktų atsakovo banko sąskaitų išrašų už laikotarpį nuo 2010 m. vasario 22 d. iki 2013 m. vasario 22 d. teismas sprendė, kad atsakovo pajamos yra daug didesnės nei deklaruojamos. Teismas nustatė, kad į atsakovo nurodomą sąskaitą per pastaruosius trejus metus iki 2013 m. vasario 22 d. sistemingai buvo įnešamos didžiulės grynųjų pinigų sumos (iš viso – 135 540,89 Lt, arba 39 255,36 Eur). Atsakovo buvusią gerą materialinę padėtį taip pat liudija tolimos kelionės po užsienį. Pagal banko AB „Swedbank“ duomenis, atsakovo vardu yra atidarytos dvi sąskaitos. Bendra pastarųjų trejų metų debeto ir kredito apyvarta iki ieškinio pateikimo dienos yra 69 119,52 Lt (20 018,40 Eur) – 65 469,40 Lt (18 961,25 Eur). Antroji sąskaita buvo skirta atsakovo asmeniniams poreikiams tenkinti pervedant pinigus sau pačiam iš vienos sąskaitos į kitą. Atsakovas paskutinius trejus metus iš savo individualios veiklos gavo pakankamai lėšų, kad galėtų teikti vaikui nuolatinį išlaikymą, ir ne minimalų (400–500 Lt (115,85–144,81 Eur), kaip pats nurodo).

Ieškovė neįrodė, kad vaikui būtinas 1000 Eur išlaikymas per mėnesį. Bet tai nereiškia, kad, esant mažesniam išlaikymo dydžiui (objektyviai ir labiau tikėtina, kad vaikui pakaktų 800 Eur), vaiko tėvas turėtų teikti mažesnį išlaikymą vaikui negu jo motina, jeigu jos pajamos didesnės už tėvo pajamas. Teismas rėmėsi apeliacinės instancijos teismo nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-2417-258/2013, lygindamas nurodytos bylos atsakovo gebėjimą uždirbti ir jo buvusias pajamas su atsakovo P. K. galimybe gauti pajamų (turi teisininko išsilavinimą, internetinę muzikos įrašų platinimo svetainę „Autarkeia“). Teismas sprendė, kad atsakovas turėjo ir turi realią galimybę teikti 1200 Lt (347,54 Eur) išlaikymą. Esant pagrįstiems vaiko poreikių skaičiavimams (vaikas vežiojamas į mokyklą, papildomai lanko būrelius, skirtus jo fizinei būklei pagerinti, pragyvenimas jo gyvenamojoje vietoje litais skiriasi 3,45 karto, taigi ieškovė reikalauja tik 348 Eur išlaikymo, žiūrint į piniginį vienetą, o ne į jo išraišką litais, o tai yra mažiau negu pusė būtino išlaikymo vaikui), ieškovės prašomas priteisti išlaikymo dydis yra sąžiningas ir pagrįstas (CK 1.5 straipsnis). Atsakovas paskutinius trejus metus gaudavo pajamas ir išleisdavo pinigus tik savo poreikiams tenkinti, kurie pagal esamus sąskaitų išrašus nebuvo būtinosios išlaidos pragyvenimui ir individualiai veiklai, taigi galėjo teikti savo vaikui 1200 Lt (347,54 Eur) išlaikymą kas mėnesį. Atsakovas nurodė, kad dėl savo fizinės būklės dirbti kaip anksčiau negali, neužsiima renginių organizavimu ir didžėjaus veikla, tačiau nepateikė tai patvirtinančių įrodymų. Tai patvirtina, kad ieškovė nurodo pagrįstai atsakovą turėjus papildomų ir neapskaitytų pajamų. Teismas nurodė, kad buvusi atsakovo fizinė būklė nepatvirtina dabartinės jo būsenos (CPK 178 straipsnis). Atsakovo darbas nėra susijęs su fiziniu krūviu, lemiančiu darbo pobūdį ir galutinį darbo rezultatą, atlyginimo dydį. Atsakovas gali siekti ne tik buvusio darbo užmokesčio, pakankamo teikti prašomą išlaikymo dydį vaikui – 1200 Lt (347,54 Eur) per mėnesį, bet ir didesnio atlyginimo, kas palengvintų jo paties gyvenimo kokybę, bet neturėtų įtakos jo pareigai proporcingai mokėti didesnį išlaikymo dydį. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovas gyvena pas tėvus, tai palengvina jo pragyvenimą. Tai reiškia, kad atsakovui lieka daugiau pinigų asmeninėms išlaidoms, t. y. jis turi mažiau išlaidų.

Dėl išlaikymo įsiskolinimo teismas sprendė vadovaudamasis CK 1.5, 3.3 straipsniais, 3.192 straipsnio 2 dalimi, 3.200 straipsniu, kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. A. B. , bylos Nr. 3K-3-14/2008; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. R. v. J. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-304/2008; 2009 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. v. UAB ,,Jonviltė“, bylos Nr. 3K-3-101/2009; 2010 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Š. v. A. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-72/2010). Teismas konstatavo, kad atsakovas pareigos išlaikyti nepilnametį vaiką iš esmės nevykdė, ir pats tai pripažino, tačiau ginčijo įsiskolinimo apskaičiavimą, sutikdamas su 14 400 Lt įsiskolinimu (pagal minimalią mėnesinę algą). Atsakovo pajamos buvo didesnės nei oficialiai deklaruojamos, jis disponavo didelėmis lėšomis, todėl turėjo pagal savo turtinę padėtį prisidėti prie vaiko išlaikymo. Taigi išlaikymo įsiskolinimo suma už trejus metus lygi 43 200 Lt (1200 Lt (347,54 Eur) x 36 mėn.). Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad sūnus 2010 m. liepos mėnesį apie 15 dienų, 2011 m. liepos mėnesį apie 15 dienų, 2012 m. liepos mėnesį 5 dienas, 2013 m. gruodžio mėnesį 5 dienas gyveno pas atsakovą ir buvo jo išlaikomas, laikė nurodomą sumą prisidėjimu prie išlaikymo, todėl bendrą išlaikymo įsiskolinimo sumą sumažino 1000 Lt (289,62 Eur).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. lapkričio 6 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 5 d. sprendimą.

              Dėl išlaikymo dydžio teisėjų kolegija sprendė atsižvelgdama į kasacinio teismo praktiką dėl tėvų turtinės padėties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. A. v. R. A. , bylos Nr. 3K-3-307/2006; 2011 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. K. v. P. K., bylos Nr. 3K-3-491/2011; kt.), nurodė, kad visos abejonės dėl išlaikymo dydžio nustatymo turi būti vertinamos vaiko interesų naudai. Šalių sūnaus poreikius užtikrina tik ieškovė. Tam tėvui, su kuriuo vaikas lieka gyventi, tenka didžiausioji išlaidų našta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Z. v. E. Z. , bylos Nr. 3K-3-154/2011). Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 13 straipsnis nustato vaiko teisę į gyvenamąjį būstą, jos realizavimą privalo užtikrinti abu vaiko tėvai (įstatymo 4 straipsnio 7 punktas, CK 3.156 straipsnio 2 dalis). Ieškovė užtikrina vaikui gyvenamąjį būstą, kurį turi prižiūrėti ir išlaikyti, kad vaikas turėtų tinkamas gyvenimo sąlygas, todėl į šią aplinkybę atsižvelgiama priteisiant išlaikymą vaikams ir taikant CK 3.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą tėvų valdžios lygybės principą bei CK 3.192 straipsnyje įtvirtintą tėvų turtinės padėties proporcingumo principą. Tai, kad ieškovė deda daugiau pastangų, siekdama užtikrinti geresnes vaiko gyvenimo sąlygas, nereiškia, kad jai turi būti perkelta vaiko išlaikymo pareiga, o atsakovas atleistas nuo pareigos proporcingai įdėti pastangų, todėl jo argumentai dėl proporcingumo principo pažeidimo atmestini.

              Teisėjų kolegija, remdamasi bylos duomenimis, konstatavo, kad atsakovas nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvados, jog jo pajamos yra didesnės, nei jis nurodo, todėl atmetė argumentą, kad teismas, vertindamas jo pajamas, nepagrįstai nesivadovavo oficialiais rašytiniais įrodymais – pajamų deklaracijomis. Teisėjų kolegija rėmėsi kasacinio teismo praktika, kad gyventojų pajamų (turto) deklaracijos neturi oficialaus rašytinio dokumento statuso (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. S. v. A. S. , bylos Nr. 3K-3-126/2006; 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. V. v. I. V. , bylos Nr. 3K-3-561/2010). Argumentas, kad didžiąją dalį apelianto išlaidų apmoka jo tėvai, neįrodytas (nepateikti duomenys apie jų gaunamas sumas ir išlaidas). Pirmosios instancijos teismas neturėjo vertinti ieškovės gaunamų pajamų už dukters išlaikymą, nes nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, kokia dalimi tėvai turi prisidėti tenkindami K. K. būtinuosius poreikius. 2012 m. balandžio 7 d. buvusi atsakovo fizinė būklė nelemia išvados, kad šiuo metu jis turi sveikatos problemų (CPK 12, 178 straipsniai).

              Dėl išlaikymo įsiskolinimo teisėjų kolegija atsižvelgė į kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Z. T. v. R. T. , bylos Nr. 3K-3-21/2007; 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. A. B. , bylos Nr. 3K-3-14/2008; plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje R. A. v. A. A., bylos Nr. 3K-P-186/2010; teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. U. v. M. U. , bylos Nr. 3K-3-209/2013), konstatavo pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

              Kasaciniu skundu atsakovas P. K. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir priimti naują sprendimą, priteisti iš ieškovės M. P. bylinėjimosi išlaidas. Nurodomi šie argumentai:

              1. Dėl proporcingumo principo pažeidimo. CK 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas proporcingumo principas siejamas su paties vaiko poreikiais ir tėvų turtine padėtimi. Tai reiškia, kad jeigu vieno iš tėvų turtinė padėtis leidžia, tai vaikui galima priteisti gerokai didesnį išlaikymą. Ir priešingai, sunki vaiko tėvų turtinė padėtis leidžia jį mažinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. S. v. R. K. , bylos Nr. 3K-3-569/2008; 2010 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. P. v. E. J. , bylos Nr. 3K-3-37/2010; 2010 m. birželio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. L. v. D. L. , bylos Nr. 3K-3-278/2010). Pagal CK 3.192 straipsnio 3 dalį materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams privalo teikti abu tėvai proporcingai savo turtinei padėčiai. Vaiko tėvų turtinės galimybės gali būti labai skirtingos. Didesnes pajamas gaunantis tėvas (motina) turi prisiimti ir didesnę išlaidų, reikalingų vaikui išlaikyti, dalį, nors tėvų pareiga išlaikyti savo vaikus abiem tėvams yra vienoda. CK 3.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas tėvų valdžios lygybės principas reiškia tai, kad tėvų teisės ir pareigos vaikams yra lygios, tačiau konkrečios teisės ir pareigos bei jų apimtis gali skirtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. v. A. B. , bylos Nr. 3K-3-189/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. V. v. A. V. , bylos Nr. 3K-3-596/2009). Proporcingumo principas reiškia, kad teismas negali priteisti vaiko išlaikymui daugiau, negu tai objektyviai leidžia jų tėvų turtinė padėtis, vaiko išlaikymo dydis turi atitikti protingus vaiko poreikius ir tėvų turtinę padėtį (CK 3.192 straipsnio 2 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. S. v. A. B. , bylos Nr. 3K-3-495/2008). Sprendžiant dėl tėvų galimybės teikti vaikui optimalų išlaikymą, būtina įvertinti, ar, jį teikdami, tėvai galės tenkinti būtinus, gyvybiškai svarbius savo poreikius, ar dėl to nebus pažeistas proporcingumo principas, turi būti nustatytas toks išlaikymo dydis, kuris būtų pakankamas bent minimaliems vaiko poreikiams tenkinti.

              Pagal byloje nustatytas aplinkybes šalių gaunamos pajamos yra skirtingos – ieškovės gaunamos pajamos yra keliasdešimt kartų didesnės nei atsakovo. Taigi ieškovė sūnų siekia ir gali aprūpinti geriausiais prabangiais dalykais, t. y. yra pajėgi suteikti vaikui visa, ko tik reikia darniam bei harmoningam jo vystymuisi, socialiniams, kultūriniams bei buitiniams poreikiams patenkinti (užtikrinti), teikti sūnui pramogas, leisti jį į įvairius užsiėmimus ir t. t. Tačiau tai negali reikšti, kad ir atsakovo turtinė padėtis leidžia vaikui suteikti tokius dalykus arba kad atsakovas juos privalo suteikti tokia pačia dalimi kaip ir ieškovė, nepaisant jo finansinės padėties. Atsižvelgiant į iš esmės skirtingus šalių pragyvenimo lygius, galimybes gauti tokio paties dydžio pajamas, tokia situacija būtų socialiai neteisinga, nes atsakovas būtų priverstas (įpareigojamas) teikti didesnį išlaikymą nei objektyviai leidžia jo turtinė padėtis ir (ar) galimybės gauti tokias pajamas bei pragyvenimo lygis Lietuvoje.

              Pirmosios instancijos teismas priimtą sprendimą grindė remdamasis Vilniaus apygardos teismo nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-2417-258/2013, kurios faktinės aplinkybės nesutampa su šios bylos aplinkybėmis. Atsakovas pažymi, kad nurodyta teismo nutartimi buvo pakeistas Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 19 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 2-321-723/2013, kurį priėmė tas pats Vilniaus rajono apylinkės teismo teisėjas, nagrinėjęs ir šią bylą. Taigi šio teisėjo priimami sprendimai neobjektyvūs ir neteisingi, naikinami ar keičiami aukštesnės instancijos teismo.

              2. Dėl atsakovo pajamų nustatymo. Teismų išvados apie tai, kad atsakovo pajamos yra daug didesnės nei nurodytos pajamų deklaracijose, nepagrįstos rašytiniais įrodymais; tai deklaratyviais argumentais grindžiamos prielaidos. Teismai neįvertino, kad atsakovui nebuvo atliekami jokie mokestiniai patikrinimai, nenustatyta, kad jo pateiktos gyventojų pajamų (turto) deklaracijos būtų užpildytos neteisingai ir (ar) jose pateikta informacija neatitiktų tikrovės. Taigi nebuvo teisinio pagrindo netikėti kasatoriaus pateikiama informacija apie jo finansinę padėtį. Teismai nenurodė, kokiu pagrindu (materialiosios teisės norma), spręsdami dėl išlaikymo dydžio, atsižvelgė į aukštesnį pragyvenimo Belgijos Karalystėje lygį, kas lėmė priteisiamą didesnį išlaikymą, nei tai priimta Lietuvoje. Tokia teismų pozicija, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį Lietuvoje, gaunamas pajamas, yra neteisėta ir nesąžininga. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad orientaciniu  kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniesiems poreikiams tenkinti, pripažintinas minimaliosios mėnesinės algos dydžio išlaikymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. V. v. D. V. , bylos Nr. 3K-3-495/2009; 2013 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. J. v. P. J. , bylos Nr. 3K-3-276/2013; kt.). Pagal teismų praktiką vienam iš tėvų priteisiamas išlaikymo vaikui dydis dažniausiai yra 500 Lt (144,81 Eur) per mėnesį. Atsakovas pažymi, kad ieškovė nesitarė su atsakovu dėl vaiko gyvenamosios vietos, vienašališkai nusprendė, kad vaikas kartu su ja vyksta gyventi į Belgijos Karalystę, todėl nesąžininga ir neteisinga priteisti didesnį išlaikymą, nei būtų priteista Lietuvoje, vien dėl to, kad Belgijos Karalystėje pragyvenimo lygis yra aukštesnis. Atsakovas negali būti atsakingas už tai, kad ieškovė laisva valia savo bei vaiko gyvenamąją vietą pasirinko Belgijos Karalystę. Šiuo atveju priteisto išlaikymo dydis (348 Eur) viršija Lietuvos išlaikymo dydžio orientacinį kriterijų, t. y. vieną minimaliąją mėnesinę algą.

              Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė prašo atmesti kasacinį skundą, o apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, priteisti iš atsakovo 800 Eur išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti. Nurodomi šie argumentai:

              1. Dėl proceso teisės normų taikymo. Teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas išsamiai atsakyti į kiekvieną argumentą. Ieškovė remiasi CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktu, kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Ž. v. Z. S. , bylos Nr. 3K-3-428/2014), nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į esminius jam nagrinėti pateiktus klausimus. Kasatorius kelia neteisingai paskirstytos išlaikymo naštos, nenustatinėtų tikrųjų vaiko poreikių ir tikrosios tėvų turtinės padėties, t. y. fakto klausimus, kurie negali būti iš naujo nustatinėjami kasaciniame teisme (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

              2. Dėl nepilnamečio sūnaus poreikių ir išlaidų juos tenkinant. Teismai nustatė, kad pats atsakovas sutiko, jog tinkamai nevykdė savo pareigos išlaikyti sūnų, ieškovė viena užtikrina sūnaus poreikių tenkinimą. Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi ieškovės pateiktais įrodymais, patvirtinančiais sūnaus specialiuosius poreikius. Šalių sūnui ilgą laiką buvo taikytas kineziterapinis gydymas, nustatyta pilnapadystė, reikalingos reguliarios dantų gydytojo konsultacijos ir gydymas. Dėl specialiųjų poreikių ir raumenų tonuso silpnumo šalių sūnui rekomenduoti sporto būreliai (plaukimas, tenisas, futbolas). Nors ieškovė byloje pateikė duomenis, kad sūnui išlaikyti gyvenant Belgijos Karalystėje per mėnesį reikalinga 1000 Eur suma (3452,80 Lt), pirmosios instancijos teismai šią sumą sumažino iki 2760 Lt (781,97 Eur). Atsakovas nebendrauja su sūnumi, todėl nežino, ko jam reikia ir kokias išlaidas patiria ieškovė.

              3. Dėl vaiko išlaikymo išlaidų proporcingumo šalių turtinei padėčiai. Įrodymais byloje paneigta, kad atsakovo gaunamos pajamos yra minimalios. Atsakovas neteikė išlaikymo nepilnamečiam sūnui, paskutinius trejus metus gaudavo pajamas ir jas išleisdavo savo poreikiams tenkinti ir individualiai veiklai. Ieškovės nuomone, atsakovas gali teikti savo vaikui 1200 Lt (347,54 Eur) išlaikymą kas mėnesį. Atsakovas išrašų iš medicininių dokumentų ar kitų duomenų apie prastėjančią sveikatos būklę nepateikė (CPK 12, 178 straipsniai), neįrodė, kad didžiąją dalį išlaidų apmoka jo tėvai. Be to, atsakovas gyvena pas tėvus, todėl turi mažiau išlaidų. Ieškovė užtikrina vaikui būstą, kurį prižiūri ir išlaiko tam, kad vaikas turėtų tinkamas gyvenimo sąlygas. Ieškovė remiasi kasacinio teismo praktika dėl turinčių teikti išlaikymą vaikui tėvų sąžiningumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. L. v. V. L. , bylos Nr. 3K-3-303/2008; 2009 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. v. A. B. , bylos Nr. 3K-3-189/2009; kt.), nurodo, kad jai išreiškus pagrįstas abejones dėl atsakovo sąžiningumo ir siekio nuslėpti dalį pajamų, vengiant pareigos mokėti nustatyto dydžio išlaikymą nepilnamečiam vaikui, pirmosios instancijos teismas priėmė atskirąją nutartį kreiptis į Valstybinę mokesčių inspekciją dėl atsakovo mokestinių prievolių vykdymo. Ieškovei ir jos atstovui nėra žinomi šio veiksmo rezultatai.

              Ieškovė teisme nereikalavo, kad atsakovas prie sūnaus išlaikymo prisidėtų lygiomis dalimis. Teismai išlaikymą nepilnamečiam sūnui paskirstė ne lygiomis dalimis, o proporcingai jų turtinei padėčiai, atsižvelgdami į įrodymų visumą ir į nepilnamečio sūnaus poreikius, t. y. atsakovui teismas paskyrė mokėti 1200 Lt (347,54 Eur) mėnesinį išlaikymą sūnui, o ieškovei – 1560 Lt (451,80 Eur). Be to, ieškovė nurodė tik tas išlaidas, kurios susijusios su sūnaus mokymo ir lavinimo reikmėmis, tačiau neskaičiavo išlaidų, kurias ji patiria pirkdama rūbus ir avalynę. Ieškovė įvertino gaunamų pajamų skirtumus. Ieškovė nurodo kasacinio teismo praktiką dėl tėvų turtinės padėties reikšmės sprendžiant vaiko išlaikymo klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. S. v. A. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-495/2008).

              4. Dėl Vilniaus apygardos teismo nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2A-2417-258/2013. Ieškovės teigimu, nurodytos ir nagrinėjamos bylų faktinės aplinkybės nesutampa, todėl negali būti vadovaujamasi nurodytos teismo nutarties išvadomis; tai atitiktų kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. B. U. , bylos Nr. 3K-3-553/2010).

              5. Dėl gyventojų pajamų mokesčio deklaracijos kaip oficialaus įrodymo vertinimo. Pagal kasacinio teismo praktiką deklaracijos nepripažįstamos oficialiu įrodymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. V. v. I. V. , bylos Nr. 3K-3-561/2010; 2012 m. kovo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. N. v. M. N. ir kt., bylos Nr. 3K-3-140/2012; kt.).

              6. Dėl Belgijos Karalystės pragyvenimo lygio. Vaiko poreikių piniginis ekvivalentas susijęs su vietovės, kurioje gyvena vaikas, pragyvenimo lygiu ir kainomis, tačiau ši sąsaja nėra mechaniška, t. y. net ir nustačius pragyvenimo lygio ir kainų skirtumą vien tuo pagrindu negalima matematiškai apskaičiuoti vaiko poreikiams patenkinti reikalingos sumos. Ieškovė remiasi kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. L. v. D. L. , bylos Nr. 3K-3-278/2010), nurodo, kad teismai vertino įrodymų visumą, atsižvelgė į proporcingumo principo taikymą tokio pobūdžio bylose, taip pat vertino pragyvenimo lygį vietovės, kur vaikas šiuo metu gyvena. Nustatę pragyvenimo lygį Belgijos Karalystėje, teismai atsižvelgė į tėvų turtinę padėtį ir individualius vaiko poreikius.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

              Dėl tėvų turtinės padėties vertinimo nustatant jų galimybę teikti vaiko poreikiams proporcingą išlaikymą

              CK 3.192 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams privalo teikti abu tėvai proporcingai savo turtinei padėčiai. Proporcingumo tarp vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties principas reiškia, kad vaiko išlaikymo dydis tiesiogiai priklauso nuo jo tėvų turtinės padėties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. v. A. B. , bylos Nr. 3K-3-189/2009; kt.).

              CK 3.192 straipsnio 2 dalyje išlaikymo dydis nesiejamas su konkrečiu tėvų pajamų dydžiu, tačiau įstatyme nustatyti, taip pat teismų praktikoje suformuluoti tam tikri orientaciniai kriterijai – šiais, taip pat įstatyme (CK 1.5, 3.3 straipsniai) įtvirtintais šeimos santykių teisinį reglamentavimą grindžiančiais principais vadovaujamasi sprendžiant dėl išlaikymo dydžio konkrečiu atveju. Vienas tokių kriterijų – protingi vaiko poreikiai, kuriuos lemia jo gabumai, polinkiai, taip pat amžius (vaikui augant jo poreikiai didėja ir pan.). Nustatant nepilnamečio išlaikymo dydį turi būti atsižvelgiama į tai, kad nustatytas išlaikymas užtikrintų būtinas vaiko raidos sąlygas, kurioms sudaryti turi būti patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. V. v. D. V., bylos Nr. 3K-3-620/2005). Vaikui, atsižvelgiant į jo gebėjimus ir norus, taip pat turi būti sudarytos materialinės sąlygos dalyvauti įvairiuose papildomuose užsiėmimuose, sporto, kultūros renginiuose, lankyti teatrus, koncertus, vaikų atostogų stovyklas, įgyti reikiamų priemonių jo gabumams lavinti, taip pat žaidimams ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje A. K. v. G. C., bylos Nr. 3K-3-419/2010; 2011 m. balandžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Z. v. E. Z. , bylos Nr. 3K-3-154/2011; kt.). Minimaliosios mėnesinės algos dydžio išlaikymas kasacinio teismo praktikoje pripažįstamas tik kaip orientacinis, taikytinas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. S. v. M. S., byla Nr. 3K-3-259/2004; 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. V. v. D. V. , bylos Nr. 3K-3-495/2009; 2013 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. J. v. P. J. , bylos Nr. 3K-3-276/2013; kt.). Teismas, nustatęs vaiko poreikių dydį, sprendžia, kaip tarp tėvų jį paskirstyti ir nustatyti iš išlaikymo neteikiančio tėvo (motinos) priteistiną išlaikymo sumą.

              Teismas negali priteisti vaiko išlaikymui daugiau, negu objektyviai leidžia jo tėvų turtinė padėtis, todėl, nagrinėdamas bylą dėl išlaikymo priteisimo, privalo nustatyti tėvo (motinos) turtinę padėtį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. P. v. E. J. , bylos Nr. 3K-3-37/2010). Tėvų turtinė padėtis vertintina atsižvelgiant į faktinių aplinkybių visumą: tėvų gaunamas pajamas, turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, investicijas, sveikatą, išlaikytinių skaičių, taip pat į tėvų elgesį, siekiant uždirbti, gauti pajamas vaikams išlaikyti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje D. V. J. v. V. J. , bylos Nr. 3K-3-243/2010). Be to, vertindamas tėvų turtinę padėtį, teismas turi atsižvelgti į prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą (CK 3.3 straipsnio 1 dalis), lemiantį, kad visos abejonės dėl išlaikymo priteisimo, jo dydžio, formos nustatymo ir pan. turi būti vertinamos vaiko interesų naudai. Jei yra pagrįstų abejonių dėl tikrosios tėvų turtinės padėties, jų gaunamų pajamų ir pan., teismas ją turi vertinti vaiko interesų naudai, t. y. laikyti, kad padėtis leidžia priteisti vaiko poreikius atitinkantį išlaikymo dydį. Sąžiningo ir rūpestingo asmens, kuris turi pareigą išlaikyti savo nepilnametį vaiką, elgesio standartai reikalauja imtis visų jam prieinamų priemonių, kad gautų pajamas, pakankamas vaikui išlaikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. V. v. D. V. , bylos Nr. 3K-3-495/2009; 2015 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Š. v. A. Š. , bylos Nr. 3K-3-27-686/2015; kt.). Kilus ginčui dėl tėvų turtinės padėties, įstatymo pareiga tėvams išlaikyti vaiką lemia pareigą teikti tikrosios jų turtinės padėties įrodymus. Šios kategorijos bylose turtinės padėties įrodinėjimo pareigą turi abu tėvai (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. D. v. R. D. , bylos Nr. 3K-3-79/2006; 2009 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. v. A. B. , bylos Nr. 3K-3-189/2009; kt.).

              Nagrinėjamoje byloje teismai, vertindami ieškovės pateiktus įrodymus apie šalių sūnaus poreikius, kritiškai vertino duomenis apie sūnaus būtinąsias išlaidas, konstatavo, kad didelė vaiko užklasinė veikla nėra vien tik būtinosios išlaidos vaikui, be kurių jis negalėtų visavertiškai vystytis, nurodė, kad vaiko sugebėjimai ir norai negali prieštarauti protingumo ir sąžiningumo principams. Teismai sprendė, kad ieškovė neįrodė, jog vaikui būtinas 1000 Eur išlaikymas per mėnesį, laikė, kad šalių sūnui pakaktų 800 Eur per mėnesį. Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų faktinių aplinkybių, todėl iš naujo jų nenustatinėja, bylą nagrinėja teisės taikymo aspektu. Kasatorius, nesutikdamas su priteisto 347,54 Eur išlaikymo sūnui dydžiu, akcentuoja tėvų pajamų skirtumą, nurodo, kad jo turtinė padėtis neleidžia vaikui suteikti tokio išlaikymo kaip ieškovė, taigi jis priverstas (įpareigojamas) teikti didesnį išlaikymą, nei objektyviai leidžia jo turtinė padėtis ir (ar) galimybės gauti tokias pajamas bei pragyvenimo lygis Lietuvoje.

              Nagrinėjamoje byloje šalys teikė įrodymus, patvirtinančius savo turtinę padėtį. Ieškovė pateikė duomenis, kad viena augina ir išlaiko du nepilnamečius vaikus: sūnų K. K. ir dukterį E. F. ; nuo 2005 m. gegužės 1 d. ji dirba Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitete, jos darbo užmokestis – 6686,96 Eur. Byloje nustatyta, kad kasatorius nuo 2009 m. sausio 1 d. vykdo individualią veiklą, neturi nuosavybės teise registruoto nekilnojamojo turto ir transporto priemonių. Kasatorius gaunamas pajamas įrodinėjo metinėmis pajamų deklaracijomis, t. y. kad jo pajamos yra tik 650 Lt (188,25 Eur) per mėnesį. Pagal kasacinio teismo praktiką deklaracijos pripažįstamos paprastais (ne oficialiais) rašytiniais įrodymais, vertinamais kartu su visais kitais įrodymais, atsižvelgiant į šiuose įrodymuose esančią informaciją, šios informacijos pakankamumą, jos gavimo būdą, prieštaravimų nebuvimą ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. S. v. A. S. , bylos Nr. 3K-3-126/2006; 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. V. v. I. V. , bylos Nr. 3K-3-561/2010). Nagrinėjamoje byloje yra pateikti laikotarpio nuo 2010 m. vasario 22 d. iki 2013 m. vasario 22 d. kasatoriaus banko sąskaitų išrašai, jie patvirtina, kad kasatoriaus pajamos yra didesnės nei deklaruotos. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad į kasatoriaus sąskaitą per trejus metus iki 2013 m. vasario 22 d. sistemingai buvo įnešamos lėšos (iš viso – 135 540,89 Lt, arba 39 255,36 Eur). Kasatoriaus gerą materialinę padėtį patvirtina tolimos kelionės į užsienio valstybes. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai nepadarė teisės aiškinimo ir taikymo klaidos konstatuodami, kad kasatoriaus pajamos buvo didesnės, nei jis deklaravo. Be to, minėta, pagrįstos abejonės dėl tikrosios tėvų turtinės padėties, jų gaunamų pajamų vertintinos vaiko interesų naudai. Nėra pagrindo spręsti, kad bylą nagrinėję teismai, nustatinėdami šalių turtinę padėtį, pažeidė įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisykles, įtvirtintas procesiniame įstatyme (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis), ar nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos šiais klausimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. P. v. G. K. , bylos Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Šilo bitė“ ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; 2013 m. spalio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. S. ir kt. v. BAB „Iglus“, bylos Nr. 3K-3-459/2013; kt.).

              Dėl tėvų pareigos teikti vaikui išlaikymą įgyvendinimo, kai vaiko gyvenamoji vieta nustatyta su vienu iš tėvų, gyvenančiu užsienio valstybėje, kurioje vaikui išlaikyti reikia daugiau lėšų, nei Lietuvoje

              Kasaciniame skunde nurodoma, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai atsižvelgė į aukštesnį pragyvenimo Belgijos Karalystėje lygį, kuris lėmė priteisiamą didesnį išlaikymą, nei tai priimta Lietuvoje. Taigi kasaciniame skunde keliamas klausimas, kuriam iš tėvų (ar abiem tėvams) turėtų tekti didesnė vaiko išlaikymo našta, atsiradusi dėl to, kad vaikas išvežtas gyventi į kitą valstybę, kurioje vaiko poreikiams patenkinti būtina skirti daugiau lėšų.              

              Nagrinėjamoje byloje ieškovė prašė teismo nustatyti nepilnamečio sūnaus gyvenamąją vietą kartu su ja, nurodydama, kad kartu su sūnumi gyvena Belgijos Karalystėje. Kasatorius iš esmės neprieštaravo, kad teismas tenkintų šį ieškovės prašymą, nurodydamas, kad vaiko gyvenamoji vieta gali būti nustatyta ir su juo, jeigu ieškovei finansiškai sunku išlaikyti du vaikus. Nagrinėjamos bylos duomenys patvirtina, kad iniciatyva išvažiuoti gyventi į Belgijos Karalystę su sūnumi buvo ieškovės, kasatorius šiam sprendimui nepritarė.              

              Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad vaikas gyvena užsienio valstybėje, kurioje tam tikros paslaugos yra brangesnės negu Lietuvoje; ieškovė pagal aukštesnį pragyvenimo lygį gauna ir didesnį, negu Lietuvoje, atlyginimą. Pasisakydamas dėl pagrįstų vaiko poreikių, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pragyvenimas vaiko gyvenamoje vietoje litais skiriasi 3,45 karto, taigi ieškovė reikalauja tik 348 Eur (1201,57 Lt) išlaikymo, žiūrint į piniginį vienetą, o ne į jo išraišką litais, o tai yra mažiau negu pusė būtino išlaikymo vaikui. Teismai sprendė, kad pagrindo konstatuoti, jog vaiko tėvas turėtų teikti mažesnį išlaikymą vaikui nei jo motina, nenustatyta.

              Pagal kasacinio teismo praktiką tėvų pareiga išlaikyti savo nepilnamečius vaikus turi būti aiškinama atsižvelgiant į CK 3.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą tėvų valdžios lygybės principą, kuris reiškia, kad tėvo ir motinos teisės ir pareigos savo vaikams yra lygios. Tėvų valdžios lygybės principas nereiškia, kad tėvas ir motina turi visiškai vienodas teises ir pareigas savo vaikams, konkrečios tėvų teisės ir pareigos vaikui priklauso nuo konkrečių bylos faktinių aplinkybių, pavyzdžiui, nuo to, su kuriuo iš tėvų nustatyta nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta, kokia yra kiekvieno iš tėvų turtinė padėtis ir pan. Šis principas reiškia, kad, esant vienodoms faktinėms aplinkybėms, tėvų teisės ir pareigos savo vaikų vaikams turi būti lygios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. K. v. T. K. , bylos Nr. 3K-3-286/2004).

              Šios bylos specifika ta, kad vaikui išlaikyti skiriamų lėšų poreikis iš dalies yra nulemtas aplinkybės, kad vaikas su motina gyvena užsienio valstybėje, kurioje kainos aukštesnės, nei Lietuvoje. Tokiu atveju sprendžiant dėl priteistino iš tėvo (motinos), gyvenančio Lietuvoje, išlaikymo vaikui dydžio, greta CK 3.192 straipsnio 2 dalyje nurodytų išlaikymo dydžio kriterijų (vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties), atsižvelgtina į aplinkybę, kieno iniciatyva vaikas gyvena užsienio valstybėje.

              Tais atvejais, kai vaikas išvežamas gyventi į užsienio valstybę abiejų tėvų sutarimu, tai abu tėvai sąmoningai prisiima padidėjusių išlaidų, tenkinant nepilnamečio vaiko poreikius, naštą, priklausomai nuo užsienio valstybės, kurioje jis gyvena, aukštesnio pragyvenimo lygio. Tačiau jeigu vienas iš tėvų nepritaria vaiko gyvenamajai vietai užsienio valstybėje, tai tas iš tėvų, dėl kurio iniciatyvos vaikas išvyksta gyventi į užsienio valstybę, turi prisiimti tam tikra dalimi padidėjusias išlaidas tenkinant vaiko poreikius. Šis kriterijus dažniausiai sutampa su tėvų turtinės padėties kriterijumi, nes gyvendamas ir dirbdamas aukštesnio pragyvenimo lygio šalyje tas iš tėvų, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, paprastai gauna didesnes tos valstybės gyvenimo lygį atitinkančias pajamas, todėl daugiau lėšų gali skirti vaikui išlaikyti, nei Lietuvoje likęs vienas iš tėvų. Taigi tokiu atveju konstatuotina, kad yra pagrindas nukrypti nuo lygių dalių teikiant išlaikymą vaikui principo, nes likęs gyventi Lietuvoje ir privalantis teikti išlaikymą vaikui tėvas (motina) gali neturėti tokių nuolatinių pajamų, kurios teiktų galimybę atlyginti užsienio valstybėje gyvenančio vaiko poreikių tenkinimo išlaidas. Teisėjų kolegija, remdamasi CPK 361 straipsnio 4 dalies 2 punktu, formuluoja šią aktualią teismų praktikai teisės aiškinimo nagrinėjamoje byloje taisyklę: tokiu atveju, kai vaikas išvyksta gyventi į užsienio valstybę, kurioje pragyvenimo lygis yra aukštesnis nei Lietuvoje, vieno iš tėvų iniciatyva, tai likusiam gyventi Lietuvoje vaiko tėvui neturėtų kilti pareiga prisiimti dėl šios priežasties padidėjusių išlaidų tenkinant vaiko poreikius. Dėl vaiko išvykimo gyventi į užsienio valstybę padidėjusios jo poreikių tenkinimo išlaidos atitinkama dalimi turi tekti tam iš tėvų, kurio iniciatyva vaikas išvyko iš Lietuvos, nebent tėvų turtinės padėties kriterijus pateisintų kitokį sprendimą.

              Nagrinėjamos bylos atveju, minėta, ieškovės iniciatyva, kasatoriui nepritariant, jų vaikas išvyko gyventi iš Lietuvos į Belgijos Karalystę, kurioje pragyvenimo lygis yra aukštesnis, nei Lietuvoje, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė turi ir prisiimti dėl nurodytos priežasties atitinkama dalimi padidėjusias išlaidas tenkinant šalių sūnaus poreikius. Nagrinėjamoje byloje teismai, spręsdami dėl iš kasatoriaus priteistino išlaikymo vaikui dydžio, nurodytomis aplinkybėmis nesivadovavo, priešingai, konstatavo, kad aukštesnis vaiko pragyvenimo lygis Belgijos Karalystėje pagrindžia ieškovės prašomo priteisti išlaikymo vaikui dydį. Kadangi byloje nustatyti šalių vaiko poreikiai jam gyvenant Lietuvoje galėtų būti tenkinami tėvams patiriant mažesnes išlaidas nei vaikui gyvenant Belgijos Karalystėje, tai atsakovas, gaunantis pajamas Lietuvoje (nors ir ne minimalias, kaip teigė bylos nagrinėjimo metu), neturi pareigos prisiimti visų šių išlaidų, nes vaikas išvyko gyventi į Belgijos Karalystę ieškovės iniciatyva, todėl, minėta, ji ir turi prisiimti dėl nurodytos priežasties atitinkama dalimi padidėjusias vaiko poreikių tenkinimo išlaidas. Tokią išvadą patvirtina ir teismų nustatytos aplinkybės apie gerokai didesnes ieškovės nei kasatoriaus gaunamas pajamas (CK 3.192 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad šioje byloje yra pagrindas konstatuoti ieškovės pareigą teikti didesnį išlaikymą vaikui tenkinant jo poreikius, nei kasatoriui. Atkreiptinas dėmesys į apeliacinės instancijos teismo, be kita ko, akcentuotą aplinkybę, kad ieškovė suteikia šalių sūnui būstą, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, ir šių išlaidų apimtis yra nulemta to fakto, kad ieškovė savo sprendimu, be kasatoriaus pritarimo, išvyko su sūnumi gyventi į Belgijos Karalystę.

              Atsižvelgdama į nurodytus argumentus teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė CK 3.192 straipsnio, reglamentuojančio tėvų pareigą išlaikyti savo vaikus, nuostatas, todėl yra pagrindas pakeisti bylą nagrinėjusių teismų sprendimus, sumažinant iš kasatoriaus priteistą vaikui išlaikymą nuo 1200 Lt (347,54 Eur) iki 250 Eur, atitinkamai mažinant ir 42 200 Lt (12 221,97 Eur) išlaikymo įsiskolinimą iki 8710,38 Eur (250 Eur x 36 mėn. – 289,62 Eur (1000 Lt) (CPK 359 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis).

              Dėl bylinėjimosi išlaidų

              Kadangi šioje byloje tenkinama dalis kasacinio skundo, tai CPK 93 straipsnio 5 dalies punkto pagrindu keistinas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

              Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad ieškovė patyrė šias bylinėjimosi išlaidas: 5000 Lt (1448,10 Eur) išlaidų advokato pagalbai pirmosios instancijos teisme apmokėti (T. 2, b. l. 9–14), 1800 Lt (521,32 Eur) išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti (T. 2, b. l. 143) ir 800 Eur išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti.

              Kasatorius nagrinėjamoje byloje patyrė šias bylinėjimosi išlaidas: 300 Lt (86,89 Eur) žyminio mokesčio, sumokėto paduodant apeliacinį skundą (T. 2, b. l. 119), ir 224,10 Eur žyminio mokesčio, sumokėto paduodant kasacinį skundą (T. 3, b. l. 9).

              Atsižvelgdama į šios bylos išsprendimo procesinį rezultatą dėl pareikštų turtinio pobūdžio reikalavimų (patenkinta 70 proc. ieškovės reikalavimų), vadovaudamasi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovei priteistina iš kasatoriaus 395,33 Eur išlaidų advokato pagalbai pirmosios instancijos teisme apmokėti ir 304,10 Eur išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti. Kasatoriui iš ieškovės priteistina 26,07 Eur žyminio mokesčio, sumokėto apeliacinės instancijos teisme (atsižvelgiant į tai, kad atmesta 30 proc. ieškovės reikalavimų) (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atlikus šalims priteistinų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose patirtų bylinėjimosi išlaidų savitarpio įskaitymą, ieškovei iš kasatoriaus priteistina 673,36 Eur bylinėjimosi išlaidų.

              Dėl kasaciniame teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų teisėjų kolegija sprendžia, kad kasatoriui iš ieškovės priteistina 138,94 Eur žyminio mokesčio, sumokėto paduodant kasacinį skundą (atsižvelgiant į tai, kad patenkinta 62 proc. kasacinio skundo reikalavimų), o ieškovei iš kasatoriaus priteistina 304 Eur išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti (atsižvelgiant į tai, kad atmesta 38 proc. kasacinio skundo reikalavimų) (CPK 93 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 ir Lietuvos advokatų tarybos 2015 m. kovo 16 d. raštu Nr. 141 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 7, 8.14 punktai). Atlikus šalims priteistinų kasaciniame teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų savitarpio įskaitymą, ieškovei iš kasatoriaus priteistina 165,06 Eur bylinėjimosi išlaidų.

              Nagrinėjamoje byloje už turtinio pobūdžio reikalavimus dėl išlaikymo priteisimo ieškovė nuo žyminio mokesčio mokėjimo yra atleista (CPK 83 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 2 dalis). Iš kasatoriaus priteistina į valstybės biudžetą 70 proc. mokėtino 500 Eur žyminio mokesčio pirmosios instancijos teisme, t. y. 350 Eur (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 96 straipsnio 1 dalis).

              Kasaciniame teisme patirta 10,66 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2015 m. balandžio 8 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Pirmosios instancijos teismas turėjo 3,99 Lt (1 Eur) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Valstybės naudai šių išlaidų dalis – 38 proc. 11,66 Eur išlaidų, t. y. 4,43 Eur (atsižvelgiant į kasaciniame teisme tenkintų ir atmestų reikalavimų dalis), priteistina iš kasatoriaus, o iš ieškovės – 62 proc. Eur išlaidų, t. y. 7,23 Eur (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 6 d. nutarties ir Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 5 d. sprendimo dalis, kuriomis iš kasatoriaus P. K. priteistas išlaikymas nepilnamečiam sūnui K. K. ir išlaikymo įsiskolinimas bei paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, pakeisti.

Priteisti iš kasatoriaus P. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) nepilnamečiam sūnui K. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 250 (du šimtus penkiasdešimt) Eur kas mėnesį mokamą išlaikymą periodinėmis išmokomis nuo 2013 m. vasario 25 d. iki vaiko pilnametystės, šią išlaikymo sumą indeksuojant kasmet Vyriausybės tvarka atsižvelgiant į infliaciją, nepilnamečio vaiko lėšų tvarkytoja uzufrukto teise paskiriant ieškovę M. P. (a. k. (duomenys neskelbtini)

Priteisti iš kasatoriaus P. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) nepilnamečiam vaikui K. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) 8710,38 Eur (aštuonių tūkstančių septynių šimtų dešimties Eur 38 ct) išlaikymo įsiskolinimą.

Priteisti iš kasatoriaus P. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovei M. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 673,36 Eur (šešis šimtus septyniasdešimt tris Eur 36 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

Priteisti iš kasatoriaus P. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) 350 (tris šimtus penkiasdešimt) Eur žyminio mokesčio, mokėtino pirmosios instancijos teisme, valstybės naudai. Valstybės naudai priteista suma mokėtina į išieškotojo Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.             

Likusias Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 6 d. nutarties ir Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 5 d. sprendimo dalis palikti nepakeistas.

              Priteisti iš kasatoriaus P. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovei M. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 165,06 Eur (vieną šimtą šešiasdešimt penkis Eur 6 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme.

              Priteisti iš ieškovės M. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 7,23 Eur (septynis Eur 23 ct), o iš kasatoriaus P. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) 4,43 Eur (keturis Eur 43 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu pirmosios instancijos ir kasaciniame teismuose, valstybės naudai. Valstybės naudai priteista suma mokėtina į išieškotojo Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.             

              Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                      Egidijus Laužikas             

                                                                      Rimvydas Norkus

                                                                      Janina Stripeikienė