Civilinė byla Nr. e2A-1587-855/2020
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-27708-2019-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.5.1.2.10., 2.6.26.; 3.6.9.1. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. rugsėjo 24 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės, Andriaus Veriko ir Renatos Volodko (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (ieškovės) uždarosios akcinės bendrovės „DLG“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 1 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „DLG“ ieškinį atsakovei užsienio bendrovei OOO „AV-Logistic“ dėl nuostolių atlyginimo.
Teismas
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „DLG“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės užsienio bendrovės OOO „AV-Logistic“ 2 084,19 Eur nuostolių dėl krovinio dalies praradimo, 226,40 Eur palūkanas, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinį grindė šiais pagrindiniais argumentais:
2.1. Ieškovė UAB „DLG“ ir atsakovė OOO „AV-Logistic“ 2017 m. birželio 6 d. sudarė Krovinių vienkartinio pervežimo sutartį Nr. A55966 (toliau ir Krovinių pervežimo sutartis, Sutartis), kuria atsakovė įsipareigojo pervežti krovinį maršrutu Kaunas – Maskva, Rusija. Sutartį su atsakove ieškovė sudarė vykdydama susitarimą su įmone OOO „Delta Cargo Logistics“, kuri pervežimo užsakymą gavo iš krovinio gavėjo OOO „Barentz RUS“.
2.2. 2017 m. birželio 6 d. dalinis krovinys – garstyčių milteliai – buvo pakrautas į atsakovės transporto priemonę, valst. Nr. P 609 EB 60-AA 0189 60. Atsakovei 2017 m. birželio 13 d. pristačius krovinį gavėjui OOO „Barenz RUS“, buvo nustatytas garstyčių miltelių brokas (sudrėkę maišai).
2.3. CMR važtaraštyje nėra atsakovės, kaip vežėjos, pastabų dėl krovinio pakuotės būklės, todėl laikoma, kad atsakovė priėmė tinkamai supakuotą ir sausą krovinį. Tad atsakovei, kaip krovinio vežėjai, tenka atsakomybė už patirtus nuostolius dėl gabento krovinio dalies sugadinimo.
2.4. Siekiant nustatyti krovinio sudrėkimo aplinkybes, ekspertinė įstaiga 2019 m. birželio 20 d. pateikė išvadą dėl krovinio sugadinimo, kurioje nurodoma, kad maišai su garstyčių milteliais sudrėko dėl vandens iš aplinkos prasiskverbimo pro pakavimo plėvelės sujungimus ir popierinė maišų pakuotė sušlapo. Tokie įrodymai patvirtina atsakovės (vežėjo) kaltę dėl krovinio sugadinimo, nors atsakovė ir taip nepaneigė savo kaltės prezumpcijos pagal 1956 m. Ženevos tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvenciją (toliau - CMR konvencija).
3. Atsakovė OOO „AV-Logistic“ pateikė atsiliepimą, kuriame su ieškiniu nesutiko ir prašė ieškinį atmesti, taip pat ir dėl praleisto ieškinio senaties termino; teismui netaikant ieškinio senaties termino, prašo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, nesant atsakovės atsakomybės sąlygoms; iš ieškovės priteisti atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
4. Atsiliepimą grindė šiais pagrindiniais argumentais:
4.1. Ieškovė praleido 1 metų ieškinio senaties terminą, numatytą CMR Konvencijos 32 straipsnio 1 dalyje, kuris krovinio sugadinimo atveju pradedamas skaičiuoti nuo krovinio pristatymo dienos, ir kuris suėjo 2018 m. birželio 14 d.
4.2. Ieškovės pateikti įrodymai nepatvirtina krovinio sugadinimo vežimo metu fakto ir dėl vežimo suprastėjusios krovinio kokybės: tiriamos medžiagos (garstyčių miltelių) pavyzdžiai buvo paimti tik po 10 dienų nuo krovinio pristatymo į paskirties vietą; nėra duomenų, kaip krovinys buvo sandėliuojamas iki mėginių paėmimo; nėra pateikta jokių patikimų duomenų, kad dėl pelėsio normos padidėjimo garstyčių milteliai tampa nebegalimi naudoti. Tyrimo metu nustatytas drėgmės kiekis yra 4,8, tuo tarpu pagal gamintojo išduotą pažymėjimą galima produkto drėgmė buvo fiksuota kaip 6,1. Taigi, garstyčių miltelių drėgmės kiekis po vežimo atliktame tyrime net mažesnis nei norma, todėl drėgmės kiekiui atitinkant gamintojo rekomenduojamas normas, nėra jokio teisinio pagrindo išvadai, kad vežimo metu ant krovinio susidaręs vanduo pakenkė produkto kokybei.
4.3. Nei vienas iš ieškovės pateiktų įrodymų nepateikia pagrįstos ir konkrečios priežasties, dėl ko popieriniai maišai sudrėko, taip pat nei vienas iš dokumentų nepatvirtina, kad tai įvyko dėl vežėjo kokių nors veiksmų. Ekspertinėje įstaigoje Smart Claim tyrimas užsakytas ir išvados padarytos praėjus 2 metams nuo krovinio vežimo, o ekspertų išvada yra nepagrįsta, kadangi ji padaryta neturint esminių duomenų, kurie leistų daryti tokią išvadą. Ieškovė nepateikė jokių privalomų nurodymų dėl vežimo organizavimo būdų ir sąlygų. Tad byloje nėra įrodytas vežimo metu krovinio sugadinimo faktas ir realūs nuostoliai dėl tokio pablogėjimo, taip pat neįrodytos krovinio sudrėkimo priežastys, dėl ko atsakovei, kaip vežėjai, atsakomybė negali būti taikoma.
4.4. Atsakovė nesutinka su ieškovės reikalavimu priteisti 249,56 Eur bylinėjimosi išlaidas už ekspertizę, kadangi ji buvo užsakyta po to, kai ieškovė patenkino savo užsakovo OOO „Delta Cargo Logistics“ reikalavimą.
5. Ieškovė pateikė dubliką, kuriame prašo ieškinį tenkinti pilna apimtimi. Dublike nurodė, kad:
5.1. Ieškovė, pareikšdama ieškinį atsakovei, vienerių metų ieškinio senaties termino nepraleido, kadangi, vadovaujantis CMR Konvencija bei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.127 straipsnio 4 dalimi, iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas atsiranda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo termino, o nagrinėjamu atveju vežėjas (ekspeditorius) OOO „Delta Cargo Logistics“ atlygino užsakovui OOO „Barentz RUS“ 2018 m. birželio 9 d., t. y. nepraleidus senaties termino, pretenziją dėl nuostolių pateikė ieškovei taip pat nepraleidus senaties termino. Ieškovė 2019 m. birželio 6 d. atlygino OOO „Delta Cargo Logistics“ reikalaujamą sumą ir, nepraleidus vienerių metų senaties termino, pateikė ieškinį atsakovei.
5.2. Byloje yra įrodyta, kad krovinio – garstyčių miltelių – suliejimas vandeniu įtakojo krovinio kokybės pablogėjimą – pelėsio normos padidėjimą 5 kartus, dėl ko garstyčių milteliai nebeatitiko gamintojo nustatytų kokybės reikalavimų ir tapo nebetinkamu naudojimui.
5.3. Byloje įrodyti faktai, kad krovinį atsakovė pristatė sudrėkusia pakuote (sudrėkę 30 maišų krovinio), taip pat, kad krovinyje po pristatymo nustatyta didesnė negu leistina pelėsio norma ir toks produktas yra netinkamas naudojimui. Kadangi CMR važtaraštyje nėra atsakovės, kaip vežėjos, pastabų dėl krovinio pakuotės būklės, laikytina, kad atsakovė priėmė tinkamai supakuotą ir sausą krovinį. Atsakovei nepaneigus CMR konvencijoje nustatytos atsakomybės ir kaltės prezumpcijos, jai tenka atsakomybė už krovinio sugadinimu padarytus nuostolius.
6. Atsakovė pateiktu tripliku palaikė atsiliepime nurodytus reikalavimus. Papildomai nurodė, kad:
6.1. Šiuo konkrečiu atveju atsakovė neveikė kaip vienintelės vežimo sutarties šalis, dėl ko ieškovės ir atsakovės teisiniams santykiams CMR Konvencijos 39 straipsnio nuostatos nėra ir negali būti taikomos, todėl ieškovės reikalavimui, pareikštam atsakovei turi būti taikoma bendra CMR Konvencijos nuostata, kur nustatyta, kad teisė pateikti ieškinį dėl vežimų, taikant CMR Konvenciją, dėl senaties prarandama po 1 metų, o senaties terminas prasideda nuo krovinio pristatymo dienos. Tad vėliausiai ieškovės reikalavimas atsakovei teismine tvarka galėjo būti pareikštas iki 2018 m. birželio 18 d.
6.2. Atsakovė laiko, kad nėra jos, kaip vežėjos, atsakomybės, kadangi vežimas buvo organizuojamas pagal užsakovo nurodymus. Atsakovė, kaip vežėjas, jokių neleistinų, neatidžių ar kitų veiksmų, galėjusių sąlygoti krovinio sudrėkimą, neatliko, todėl darytina išvada, kad krovinys sudrėko dėl aplinkybių, kurių pasekmių vežėjas negalėjo išvengti (dėl produkto savybių) ir dėl krovinio sugadinimo nėra atsakovės kaltės.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. birželio 1 d. sprendimu nusprendė ieškinį atmesti ir iš ieškovės priteisti atsakovės patirtas 1 890,00 Eur bylinėjimosi išlaidas.
8. Teismas sprendė, kad ieškovė nepaneigė atsakovės vairuotojo pastabų/aplinkybių, kad pristačius krovinį ir apžiūrėjus priekabą, nebuvo nustatyti priekabos tento pažeidimai, o priekabos grindys buvo sausos, taip pat nepaneigė 2017 m. birželio 14 d. preliminarios tyrimo ataskaitos Nr. IS17061, kuri buvo parengta sekančią dieną po krovinio pristatymo dienos, bei joje nustatytų aplinkybių, jog nebuvo nustatyta tento pažeidimų, jokių skylių, nudžiūvusių dėmių, nuotėkio požymių ir netinkamų lopų, ir konstatavo, jog atsakovė (vežėjas) paneigė CMR Konvencijoje įtvirtintą prezumpciją bei pateikė rašytinius įrodymus, kurie leidžia atleisti atsakovę, kaip vežėją, nuo atsakomybės už sugadintą krovinį.
9. Teismas vertino, kad vandens atsiradimo priežastį lėmė ne priekabos trūkumai ar atsakovės, kaip vežėjos, veiksmai, o paties krovinio įpakavimas, dėl kurio, labai tikėtina, kad krovinys buvo pažeistas dėl susidariusio kondensato (rasojimo), kadangi krovinys (40 vnt. garstyčių miltelių maišų) buvo apvyniotas tiek polietileno plėvele, tiek pakavimo plėvele, kas apribojo vežamo krovinio vėdinimą šiltuoju metu (birželio mėnesį), ir konstatavo, jog atsakovė nėra atsakinga už sugadintą krovinį; kondensato atsiradimą lėmė krovinio įpakavimas ir šių aplinkybių vežėjas (atsakovė) negalėjo išvengti, nes ieškovė ir atsakovė nebuvo susitarusios dėl krovinio vežimo specialiomis sąlygomis, atsakovė nebuvo informuota apie krovinio jautrumą drėgmei, kad galėtų imtis kokių nors papildomų priemonių.
10. Teismas kritiškai vertino ieškovės pateiktą 2019 m. birželio 25 d. išvadą dėl krovinio sugadinimo Nr. CS/19/06/0031, kadangi ieškovė, siekdama nustatyti sudrėkimo aplinkybes, tik po dviejų metų kreipėsi į ekspertinę įstaigą, tuo tarpu atsakovės draudiko užsakytas tyrimas buvo atliktas sekančią dieną po krovinio pristatymo.
11. Teismas, įvertinęs aplinkybes, kad nei OOO „Barentz RUS“ (krovinio gavėjas), nei OOO „Delta Cargo Logistics“ (pradinis vežėjas) nežinojo apie kitus vežime dalyvavusius asmenis, t. y. apie ieškovę ir atsakovę, bei kad atsakovė nebuvo įsipareigojusi OOO „Barentz RUS“ (gavėjui) ir OOO „Delta Cargo Logistics“ (pradiniam vežėjui) savo vardu ir rizika vežti krovinį, sprendė, jog buvo sudarytos skirtingos (kelios) vežimo sutartys su skirtingais siuntėjais ir vežėjais, todėl nagrinėjamu atveju negali būti taikytinos CMR Konvencijos VI skyriaus nuostatos, todėl konstatavo, kad ieškinys pareikštas praleidus vienerių metų ieškinio senaties terminą, kuris, atsižvelgiant į tai, kad buvo teiktos dvi pretenzijos, pasibaigė 2018 m. liepos 18 d.
I. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
12. Apeliantė (ieškovė) pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 1 d. sprendimo, kuriuo ieškovės ieškinys buvo atmestas, ir prašė teismo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2020 m. birželio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti; priteisti ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
13. Apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
13.1. Ta aplinkybė, kad vandens atsiradimo krovinyje priežastį lėmė ne priekabos trūkumai, nėra lemiama, kadangi faktas, kad krovinį atsakovė (vežėjas) pristatė sudrėkintą, išlieka nepaneigtas ir dėl šios aplinkybės net nekyla ginčas, todėl aplinkybė, kad puspriekabėje nenustatyta vandens požymių, vežėjo kaltės prezumpcijos nepaneigia.
13.2. Neatsižvelgta į aplinkybę, kad 2017 m. birželio 13 d. krovinio priėmimo akte nustatyta aplinkybė, jog vanduo taip pat buvo aptiktas ant polietileno pakavimo plėvelės paviršiaus, t. y. išorinėje pusėje, kas visiškai paneigia išvadą, kad garstyčių milteliai savaime sudrėko. Garstyčių milteliai negalėtų net fiziškai tiek išskirti drėgmės, kad ji prasiskverbtų per popierinę pakuotę, per plėvelę ir atsidurtų išorinės polietileninės pakavimo plėvelės paviršiuje.
13.3. Jokių įrodymų, kurie paaiškintų krovinio sušlapimo priežastį ar paneigtų vežėjo kaltės prezumpciją, atsakovė nepateikė. Paneigus atsakovės poziciją dėl krovinio sudrėkimo pakrovimo ar krovinio formavimo momentu, taip pat krovinio savaiminio sudrėkimo versijas, lieka nepaneigta atsakovės, kaip vežėjo, kaltės prezumpcija, todėl ieškovė neturi įrodinėti nei atsakovės kaltės, nei krovinio sušlapimo priežasties.
13.4. Pirmosios instancijos teismo nuomonė dėl pakuotės netinkamumo nepagrįsta konkrečiais įrodymais, o yra tik tikėtina išvada. Atsakovės samdyti ekspertai dėl savaiminio krovinio sudrėkimo pateikė tik savo nuomonę, remdamiesi tuo, kad vandens pėdsakų puspriekabėje, kurioje buvo vežtas krovinys, nepastebėjo, tačiau ekspertai neėmė garstyčių miltelių mėginių iškart po krovinio pristatymo, nenustatinėjo krovinyje esančios drėgmės kiekio, kad galėtų įrodyti versiją dėl savaiminio krovinio sudrėkimo.
13.5. Kadangi apie netinkamą krovinio pakuotę nebuvo nurodyta atsakovo procesiniuose dokumentuose, o byla buvo išnagrinėta rašytinio proceso tvarka, apeliantė neturėjo galimybės dėl šios aplinkybės pasisakyti ir pateikti įrodymus, todėl pirmosios instancijos teismas pažeidė šalių rungimosi principą, dėl ko pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas.
13.6. Šio ginčo situacijoje apeliantė (ieškovė – vežėjas) yra asmuo, kuris jau atlygino nuostolius už atsakovės veiksmus. Atlyginusi nuostolius už atsakovę, ieškovė įgijo teisę reikalauti nuostolių atlyginimo iš atsakovės. Ieškinį ieškovė pareiškė ne kaip tiesiogiai nuostolių dėl sugadinto krovinio paryręs asmuo, o kaip jau tuos nuostolius atlyginęs vienas iš pervežime dalyvavusių asmenų, kurio reikalavimo pareiškimui ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo faktinės nuostolių atlyginimo dienos. CMR Konvencijos 39 straipsnio 4 dalis numato, kad 32 straipsnio nuostatos taip pat taikomos ieškiniams, kuriuos vežėjai pateikia vieni kitiems. Tačiau senaties terminas prasideda arba nuo tos dienos, kai buvo paskelbtas galutinis teismo sprendimas, kuriuo nustatoma būtina sumokėti kompensacinė suma, arba, jeigu tokio sprendimo nėra, - nuo faktinio atlygio mokėjimo dienos. Be to, CK nuostatos taip pat numato, kad iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo termino. Kadangi šiuo atveju ieškinys pareikštas nepraleidus ieškinio senaties termino, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas.
14. Atsakovė OOO „AV-Logistic“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašė atmesti apeliacinį skundą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą; iš ieškovės priteisti atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
15. Atsiliepimą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
15.1. Įvertinus byloje esančių įrodymų visumą ir galimas krovinio sudrėkimo priežastis, ieškovės versija dėl vandens patekimo iš lauko pirmosios instancijos teismo buvo pagrįstai atmesta kaip neįrodyta ir negalima, dėl ko lieka vienintelė galima krovinio sudrėkimo priežastis – vandens susikondensavimas ant krovinio. Pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimas atitinka įrodymų vertinimo taisykles ir proceso teisės normas, dėl ko sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.
15.2. Vežimas buvo organizuojamas pagal užsakovo (ieškovės) nurodymus. Atsakovė, kaip vežėjas, jokių neleistinų, neatidžių ar kitų veiksmų, galėjusių sąlygoti krovinio sudrėkimą, neatliko. Tad krovinys sudrėko dėl aplinkybių, kurių pasekmių vežėjas negalėjo kontroliuoti ir išvengti bei pagal esamą faktinę situaciją ir ieškovės nurodymus padarė viską, ką tokioje situacijoje turėtų atlikti bet kuris pakankamai rūpestingas ir atsakingas vežėjas.
15.3. Šioje situacijoje CMR Konvencijos 39 straipsnio 4 dalis nėra taikoma ir ieškinio senatis skaičiuojama pagal CMR Konvencijos 32 straipsnyje įtvirtintas taisykles.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
16. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
17. Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
18. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškovės ieškinys buvo atmestas teismui nusprendus, kad atsakovė paneigė savo kaltės prezumpciją, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
19. Byloje ieškovė įrodinėjo, kad krovinys buvo sugadintas dėl vežimo metu iš aplinkos patekusio ir prasiskverbusio pro polietileninę plėvelę, į kurią buvo suvynioti ant palečių sukrauti maišai su garstyčių milteliais, vandens. Anot ieškovės, dėl vandens sudrėko ir pati maišuose esanti medžiaga – garstyčių milteliai, dėl ko krovinys tapo netinkamu naudoti. Pirmosios instancijos teismas konstatavo ir šalys neginčija, kad krovinys (maišai, kuriuose buvo garstyčių milteliai) buvo sudrėkęs, tačiau šioje byloje esminę reikšmę turėjo priežasties, dėl kurios tas krovinys galimai sudrėko, nustatymas.
20. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CMR konvencija turi būti taikoma visais atvejais, kai vežimo sutartis atitinka jos 1 straipsnyje įtvirtintus požymius: vežama kelių transporto priemone, vežama sausumos keliais, vežama už užmokestį, krovinio išsiuntimo ir gavimo vietos yra skirtingose valstybėse, krovinio išsiuntimo ir (ar) gavimo valstybės yra CMR konvencijos narės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-104/2006; 2006 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-457/2006). Taikant CMR konvenciją turi būti įvertinta tai, kad ši tarptautinė sutartis turi griežto (specialaus) reguliavimo efektą, t. y. klausimai, kurie patenka į jos reglamentavimo sritį, laikomi sureguliuotais išsamiai ir jokie nukrypimai nuo šio reglamentavimo negalimi – pagal CMR konvencijos 41 straipsnio 1 dalį visi susitarimai (išskyrus 40 straipsnyje leistus vežėjų susitarimus), kuriais tiesiogiai ar netiesiogiai nukrypstama nuo šios Konvencijos normų, laikomi negaliojančiais. Nacionalinė teisė tarptautinio pervežimo santykiuose taikoma subsidiariai – tik tiems su tarptautiniu krovinių pervežimu susijusiems santykiams, kurių CMR konvencija tiesiogiai nereglamentuoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2009). Šiuo atveju šalys neginčija, jog ieškovė UAB „DLG“ ir atsakovė OOO „AV-Logistic“ pagal tarp šalių 2017 m. birželio 6 d. pasirašytą Krovinio vienkartinio pervežimo sutartį Nr. A559666, yra CMR Konvencijos narės ir tarp šalių susiklosčiusiems santykiams turi būti taikoma CMR Konvencija.
21. Kvalifikavus sutartį tarptautinio pervežimo sutartimi pagal CMR Konvenciją, atitinkamai turi būti sprendžiamas sutarties šalių tarpusavio teisių ir pareigų bei atsakomybės klausimas. CMR Konvencijos, kaip specialiojo teisės akto, pobūdis lemia tai, kad CMR Konvencijoje įtvirtintais pagrindais atsirandanti vežimo sutarties šalių civilinė atsakomybė laikytina reglamentuota išsamiai tiek atsakomybės sąlygų, tiek atsakomybės ribų požiūriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2009).
22. Vežėjo atsakomybė aktualiu nagrinėjamai bylai atveju – kai krovinys vežimo metu sugadinamas ar prarandamas – reglamentuota CMR Konvencijos 17 straipsnio 1 dalyje: vežėjas atsako tiek už viso, tiek už dalies krovinio praradimą ar sugadinimą nuo to momento, kai krovinį prisiėmė vežti, ir iki jo perdavimo momento. Šioje CMR normoje įtvirtinta griežtoji (objektyvioji) vežėjo sutartinė atsakomybė: vežėjas joje nustatytais pagrindais atsako visais atvejais, jeigu neįrodo jo atsakomybę šalinančių aplinkybių, nustatytų 17 straipsnio 2 ir 4 dalyse. Pagal CMR 17 straipsnio 2 dalį vežėjas neatsako už krovinio praradimą, jo sugadinimą ar pavėlavimą pristatyti, jei tai įvyko ne dėl vežėjo, o dėl kroviniu disponuojančio asmens kaltės, kaip jo nurodymų pasekmė, dėl krovinio defektų ar aplinkybių, kurių padarinių vežėjas negalėjo išvengti. Atsakomybę šalinančių pagrindų įrodinėjimo našta pagal CMR Konvencijos 18 straipsnio 1 dalį tenka vežėjui: vežėjas turi įrodyti, kad krovinys prarastas, jo trūksta ar pristatyta ne laiku dėl 17 straipsnio 2 punkte nurodytų aplinkybių. Jeigu vežėjo atsakomybei taikoma CMR Konvencijos 17 straipsnio 1 dalis, tai jo civilinės atsakomybės prievolei atsirasti pakanka dviejų reikšmingų aplinkybių - byloje turi būti nustatytas žalos faktas ir nuostolių dydis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-227/2012).
23. Pasisakant dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo esant tarptautinio krovinio vežimo (pervežimo) teisiniams santykiams pažymėtina, jog pagal CMR Konvencijos 17 straipsnio 1 dalį vežėjas atsako tiek už viso, tiek už dalies krovinio praradimą ar jo sugadinimą nuo to momento, kai krovinį priėmė vežti, ir iki jo perdavimo momento, taip pat už krovinio pavėluotą pristatymą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs (CPK 4 straipsnis), jog: i) bendroji krovinio vežėjo atsakomybė sureguliuota CMR konvencijos 17 straipsnyje; ii) CMR konvencijos 17 straipsnyje įtvirtinta griežtoji (objektyvioji) vežėjo sutartinė atsakomybė: vežėjas joje nustatytais pagrindais atsako visais atvejais, jeigu neįrodo jo atsakomybę šalinančių aplinkybių, nurodytų CMR konvencijos 17 straipsnio 2 ir 4 punkte; iii) jeigu vežėjo atsakomybei taikomas CMR konvencijos 17 straipsnio 1 punktas, tai jo civilinės atsakomybės prievolei atsirasti pakanka dviejų reikšmingų aplinkybių – byloje turi būti nustatytas žalos faktas ir nuostolių dydis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-136-469/2016; 2019 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-262-969/2019). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, jog nors CMR konvencijos 17–18 straipsniai įtvirtina vežėjo kaltės dėl krovinio praradimo, sugadinimo ar pavėluoto pristatymo prezumpciją, visgi krovinio praradimo, sugadinimo ar pavėluoto pristatymo faktus turi įrodyti siuntėjas; tai, ar pateiktų įrodymų pakanka krovinio praradimo, sugadinimo ar pavėluoto pristatymo faktui nustatyti, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas pagal bendras įrodinėjimo taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98-687/2017).
24. Nagrinėjamu atveju krovinį (40 maišų garstyčių miltelių) 2017 m. birželio 13 d. iškrovus gavėjo OOO „Barentz RUS“ CMR važtaraštyje nurodytoje iškrovimo vietoje Maskvos srityje Podolsko mieste, buvo nustatytas 30 garstyčių miltelių maišų brokas (maišai sudrėkę). Dėl to tą pačią dieną buvo sudarytas aktas Nr. B515-in ir CMR važtaraštyje įrašytos pastabos dėl krovinio trūkumų. Minėtame 2017 m. birželio 13 d. akte apie nustatytą kiekio ir kokybės neatitikimą priimant prekes - materialines vertybes Nr. 515-in, užfiksuota 30 brokuotų maišų, taip pat pažymėta, kad iškraunant automobilį, ant vieno padėklo su maišais Mustard Flour 101#101 ant pakavimo plėvelės aptiktas vanduo, o po padėklų išrinkimo nustatyta, kad popierinė 30 maišų pakuotė drėgna. Tokios aplinkybės leidžia konstatuoti, kad krovinys buvo sugadintas dėl vandens poveikio. Kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas ir iš esmės neginčijo bylos šalys, krovinys į iškrovimo vietą pristatytas su trūkumais.
25. Kita vertus, kaip jau buvo minėta, vežėjo atsakomybės prezumpcija reiškia, kad būtent atsakovė OOO „AV-Logistic“, siekdama civilinės atsakomybės netaikymo, turėjo įrodyti jos civilinę atsakomybę šalinančias aplinkybes, nustatytas CMR Konvencijos 17 straipsnio 2 punkte ir/ar 4 punkte. Nagrinėjamos bylos atveju atsakovė civilinės atsakomybės netaikymą grindė CMR Konvencijos 17 straipsnio 2 punkto nuostata, jog krovinio sugadinimą lėmė aplinkybės, kurių pasekmių vežėjas negalėjo išvengti, o būtent tai, kad kondensato, kuris ir buvo krovinio sugadinimo priežastimi, atsiradimą lėmė krovinio įpakavimas, o šalys nebuvo susitarusios dėl krovinio vežimo specialiomis sąlygomis, atsakovė nebuvo informuota, kad krovinys yra jautrus drėgmei, dėl ko turėjo imtis papildomų priemonių, o pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tiek ieškovės, tiek atsakovės argumentus visų byloje esančių įrodymų kontekste, padarė išvadą, kad atsakovė įrodė atleidimo nuo civilinės atsakomybės sąlygas, kurių ieškovė nepaneigė. Su tokia apylinkės teismo išvada apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pilnai sutinka.
26. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog: i) įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų teisė ir pareiga. Įrodinėjimo pareigą galima apibrėžti kaip būtinybę šaliai įrodyti aplinkybes, kurių nenustačius šaliai gali atsirasti neigiamų padarinių; ii) skiriami du įrodinėjimo pareigos aspektai. Pirma, įrodinėjimo pareiga reiškia šalies pareigą nurodyti tam tikrus faktus arba teigti juos esant, antra – pateikti įrodymus, patvirtinančius jos nurodytus faktus. Šaliai neįrodžius aplinkybių, kuriomis ji remiasi, teismas gali pripažinti jas neįrodytomis; iii) civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), be kita ko, suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes; iiii) teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-139-378/2020).
27. Nagrinėjamu atveju spręsti, jog pirmosios instancijos teismas būtų pažeidęs nurodytas įrodinėjimo naštos paskirstymo bei įrodymų vertinimo taisykles, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo. Teismas itin detaliai ir išsamiai pasisakė dėl visų tiek ieškovės, tiek atsakovės nurodytų aplinkybių ir atsikirtimų, kompleksiškai vertino visus įrodymus ir pagrįstai padarė labiau tikėtiną išvadą, jog nagrinėjamu atveju krovinio dalies sugadinimą lėmė vandens atsiradimas, nesusijęs su priekabos trūkumais ar vežėjo, kaip atsakovės veiksmais, o paties krovinio įpakavimas, dėl kurio labiau tikėtina, susidarė kondensatas, t. y. aplinkybės, kurių vežėjas negalėjo numatyti, kontroliuoti bei išvengti.
28. Su šia pirmosios instancijos teismo išvada apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti, kadangi byloje nėra duomenų, kad atsakovės priimto krovinio pakuotė būtų buvusi netinkama, sudrėkusi, suplyšusi (dėl ko į ją galėjo prasiskverbti vanduo) ar kitaip pažeista, ir vežėjas (atsakovė) būtų sąmoningai prisiėmęs su netinkama krovinio pakuote susijusią riziką. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi kasacinio teismo išaiškinimais, jog vežėjo pareigos apsiriboja tik išoriniu ir aiškiai matomų krovinio savybių patikrinimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-227/2012, 2013 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-97/2013; ir kt.).
29. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išdava dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyvių visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002; kt.). Dėl to teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2010; 2018 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-106-421/2018; kt.).
30. Nagrinėjamu atveju byloje esant prieštaringiems duomenims ir įrodymams dėl tikrosios krovinio sudrėkimo priežasties ir nesant galimybės nustatyti absoliučią tiesą byloje, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi tikėtinumo teorija ir vertino, kuri iš galimų, ginčo šalių iškeltų versijų nagrinėjamos situacijos kontekste yra labiausiai tikėtina. Šiuo atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad nors ir negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad vanduo buvo ant pakuotės, tačiau, jei vanduo būtų lašėjęs kažkur iš išorės, vandens būtų rasta ir ant šalia esančių paviršių (pvz., kitų krovinių ir pan.), tačiau tokių duomenų byloje nėra, dėl ko teismas sprendė, kad labiau tikėtina, kad vandens buvo tarp įpakavimo priemonių, t. y. vidinėje krovinio pusėje. Taip pat teismas vertino, jog krovinys buvo apvyniotas tiek polietileno plėvele, tiek pakavimo plėvele, kas apribojo vežamo krovinio vėdinimą, krovinys buvo vežamas šiltuoju laiku (birželio mėn.), krovinys buvo gabenamas apie savaitę laiko, be to, vandens buvo paveikti labiau viršuje esantys maišai, kas leido manyti, kad krovinys buvo pažeistas būtent dėl kondensato (rasojimo), kadangi palečių apačia (dugnas) nebuvo apvyniota plėvele, kai tuo tarpu viršus buvo dvigubai apsaugotas, todėl apačioje (dugne) galėjo būti užtikrintas geresnis vėdinimas.
31. Apeliaciniame skunde (kaip ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu) ieškovė akcentuoja savo atlikto tyrimo ir į bylą pateiktos Smart Claims eksperto išvados teiginius dėl krovinio sugadinimo priežasčių, kuri yra priešinga atsakovės pateiktai eksperto Inter Survey SIA išvadai ir kurioje teigiama, kad nebuvo galimas savaiminis garstyčių miltelių drėkimas, mažai tikėtina, kad iš pakuočių galėjo išsiskirti drėgmė. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas pateikė pagrįstus argumentus ir motyvus, kodėl, nesant byloje atliktos teismo ekspertizės (nebesant objektyvios galimybės ją atlikti), tačiau esant ginčo šalių pasitelktų specialistų (ekspertų) kardinaliai priešingoms išvadoms, kaip rašytiniams įrodymams, prioritetas įrodymų svorio prasme teiktinas būtent atsakovės pasitelkto eksperto iškeltai versijai dėl krovinio sugadinimo priežasties.
32. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka, kad ieškovės pateiktos išvados kritinį vertinimą lemia tai, kad tyrimas buvo atliktas net po dviejų metų nuo krovinio sugadinimo, fiziškai paties krovinio ir transporto priemonės, kuria jis buvo gabentas, net neapžiūrėjus. Tuo tarpu atsakovės parengta išvada buvo padaryta sekančią dieną po krovinio pristatymo ir jo sugadinimo fakto nustatymo, tyrėjui (ekspertui) faktiškai apžiūrėjus krovinį, transporto priemonę, tai užfiksavus nuotraukomis, išsamiai aprašius, apklausius krovinį vežusį transporto priemonės vairuotoją ir pan. Itin svarbu pažymėti, kad atsakovės pateikta išvada nebuvo pirmosios instancijos teismo įvertinta kaip vienintelis ir absoliutus aplinkybių, pašalinančių atsakovės civilinę atsakomybę įrodymas, bet kartu su kitais byloje esančiais, vienas kitam neprieštaraujančiais, vienas kitą papildančiais tiesioginiais ir netiesioginiais įrodymais, kurie leido teismui suformuoti pakankamą įsitikinimą atsakovės nurodomų, kaip atsikirtimai, aplinkybių buvimu ir pakankamu įrodytinumu, o būtent: (i) duomenimis apie transporto priemonės ir betarpiškai priekabos, kurioje buvo gabenamas krovinys, būklę (vidinis tento pusių paviršius ir priekabos grindys sausi, nėra nuotėkio požymių); (ii) duomenimis apie krovinio išdėstymą priekaboje, papildomą uždengimą – papildomą pakuotę (uždengimas iš viršaus polietileno plėvele, apvyniojimas pakavimo plėvele); (iii) duomenimis apie drėgmės /vandens pasiskirstymą ant pakuočių, įskaitant tiek ieškovės, tiek atsakovės pateiktas nuotraukas, rodančias vandens susikaupimą būtent vidinėje polietileno plėvelėje, kondensatą ir rasojimą viduje; (iiii) duomenimis apie krovinio gabenimo trukmę, atstumus nuo siuntimo ir pristatymo vietos, metų laiką, kada buvo gabenamas krovinys ir t.t.
33. Visi šie duomenys ir juos pagrindžiantys įrodymai sudarė pagrindą spręsti, kad atsakovė, kaip vežėja, paneigė CMR Konvencijoje įtvirtintą prezumpciją ir pateikė rašytinius įrodymus, kurie leidžia ją atleisti nuo atsakomybės už sugadintą krovinį.
34. Apeliantė taip pat ginčija ieškinio senaties pritaikymą, teigdama, kad pirmosios instancijos teismas ieškinio senatį turėjo skaičiuoti pagal CMR Konvencijos 39 straipsnio 4 dalį, kadangi ieškovė yra įgijusi regresinį reikalavimą. Atsakovė su tokia ieškovės pozicija nesutinka, nurodydama, jog ginčo vežimas nebuvo vykdomas pagal vienintelę vežimo sutartį ir CMR Konvencijos 39 straipsnis ginčui negali būti taikomas. Taigi, nagrinėjamu atveju konkuruoja dvi teisės normos ieškinio senaties termino skaičiavimo prasme - CMR Konvencijos 32 ir 39 straipsniai.
35. CMR Konvencijos VI skyriui taikyti būtina nustatyti, ar tenkinamas „vienintelės sutarties kriterijus“. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje matyti prieštaravimų dėl kriterijų, pagal kuriuos nustatomas minėto CMR konvencijos 34 straipsnyje reikalaujamo „vienintelės sutarties“ kriterijaus egzistavimas, todėl nagrinėjamu atveju yra aktuali 2020 m. kovo 16 d. kasacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-151-421/2020, kurioje išplėstinė septynių teisėjų kolegija pateikė naujausią ir apibendrintą išaiškinimą dėl CMR Konvencijos VI skyriaus taikymo. Minėtoje nutartyje nurodoma, jog faktas, kad šalis sieja vienintelė sutartis, lemia CMR Konvencijos 34-40 straipsnių taikymo galimybę.
36. Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog šiuo atveju buvo sudarytos kelios skirtingos (savarankiškos) vežimo sutartys ir nėra pagrindo kalbėti apie "vienintelę sutartį". Pagal kasacinio teismo išaiškinimus, jeigu asmuo sudaro sutartį kroviniui pervežti į paskirties vietą, bet veža ne pats, kaip nagrinėjamu atveju ieškovė UAB „DLG“, o paveda tai daryti trečiajam asmeniui, kaip nagrinėjamu atveju atsakovei OOO „AV-Logistic“, jis vis tiek yra vežėjas CMR konvencijos prasme, o kiekvienas prisijungiantis vežėjas tampa šios sutarties dalyviu, ir sutarties sudarymui nėra reikalaujamas kliento ir paeiliui vežimą vykdančių vežėjų žinojimas vienas apie kitą – vien tai, kad kitas vežėjas priima tas pačias prekes ir važtaraštį, ex lege (pagal teisę; pagal įstatymą) sukuria ryšį tarp siuntėjo ir paskesnių vežėjų remiantis CMR Konvencijos 34 straipsniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-151-421/2020, žr., pvz., 34, 36 pastraipas). Nagrinėjamu atveju nors ir buvo sudarytos kelios sutartys, tačiau šiuo atveju visos jos buvo sudarytos vienos pagrindinės sutarties tarp OOO „Barentz RUS“ ir OOO „Delta Cargo Logistics“ rėmuose, visi vėliau pasitelkti vežėjai tam tikromis dalimis (kiekvienas savo atkarpa) iš esmės vykdė pagrindinę sutartį, prie jos prisijungdami. Tuo tarpu pagrindinis vežėjas OOO “Delta Cargo Logistics“ vežimų faktiškai neatliko, bet buvo vežėju teisiniu požiūriu. Pažymėtina, jog šį faktą savo atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės pripažįsta ir pati atsakovė. Dėl išvardintų priežasčių ieškinio senaties terminu skaičiavimui nagrinėjamu atveju gali būti taikomos CMR Konvencijos 39 straipsnio 4 dalies nuostatos.
37. Kita vertus, nagrinėjamu atveju tai neturi esminės reikšmės, kadangi pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai atmetė ieškinį dėl to, kad atsakovė paneigė CMR Konvencijos 17 straipsnyje įtvirtintą prezumpciją ir įrodė atleidimo nuo civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. esminė ieškinio atmetimo priežastis yra ne praleistas ieškinio senaties terminas, o apskritai pagrindo taikyti atsakovei civilinę atsakomybę nebuvimas, atleidimas nuo jos.
38. Pasisakytina dėl ieškovės argumento dėl rungimosi principo pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog nepaisant to, kad bylą pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka, abi šalys turėjo galimybę savo poziciją išdėstyti procesiniuose dokumentuose, o ieškovė buvo pateikusi net papildomus paaiškinimus, ir nei vena šalis neprieštaravo dėl bylos išnagrinėjimo iš esmės rašytinio proceso tvarka, todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad rungimosi principas buvo išlaikytas.
39. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės reikšmės teisingam klausimo – išsprendimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-611/2019; 2015 m. gegužės 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-98-687/2015; 2011 m. birželio 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-277/2011 ir kt.).
40. Teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į skundą argumentus, nustatytus faktinius bylos duomenis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktų įrodymų visetą ir nurodė pakankamus argumentus, materialinės ir procesinės teisės normos (išskyrus paminėtą aspektą dėl ieškinio senaties) pritaikytos tinkamai, nebuvo nukrypta nuo teismų praktikos, todėl ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jo, remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
41. Kadangi apeliacinis skundas atmestinas, ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme nepriteisiamos. Teismui atmetus ieškovės apeliacinį skundą, atsakovei OOO „AV-Logistic“ priteistinos apeliacinėje instancijoje patirtos 632,50 Eur bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Apeliantės (ieškovės) uždarosios akcinės bendrovės „DLG“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei OOO „AV-Logistic“ (įmonės kodas – 6027134877, reg. Borovaja g. 176, 180011, Pskov, Rusija) iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „DLG“ (įmonės kodas – 126004149, buv. Perkūnkiemio g. 5, LT-12129, Vilnius) 632,50 Eur (šešis šimtus trisdešimt du eurus 50 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjai Giedrė Čėsnienė
Andrius Verikas
Renata Volodko