Civilinė byla Nr. e2-137-608/2019

 Teisminio proceso Nr. 2-68-3-28694-2016-7

  Procesinio sprendimo kategorija 2.6.8.8.;  

  2.6.8.11.3; 3.2.6.1.

(S)

VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

                        2019 m. liepos 16 d.

Vilnius

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Lidija Valentukonytė,

sekretoriaujant Anetai Jankovskai ir Marijai Stefanovičienei,

dalyvaujant ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus parkai“ atstovui advokato padėjėjui  Pauliui Gaveliui,

atsakovui uždarosios akcinės bendrovės „Liumeksis“ direktoriui Ričardui Armonavičiui,

atsakovės atstovui advokatui Laurynui Didžiuliui,

trečiojo asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atstovui Tomui Molekaičiui,

        viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus parkai“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Liumeksis“ ir trečiajam asmeniui ieškovo pusėje, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl valstybinės žemės subnuomos sutarties, negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties pripažinimo negaliojančiomis ir iškeldinimo.

        Teismas

n u s t a t ė:

ieškovė uždaroji akcinė bendrovė „Vilniaus parkai“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašo pripažinti patalpų nuomos sutartį, sudarytą 2010 m. balandžio 1 d. tarp ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus parkai“ ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Liumeksis", negaliojančia, pripažinti valstybinės žemės subnuomos sutartį, sudarytą 2010 m. birželio 9 d. tarp ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus parkai“ ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Liumeksis", negaliojančia, iškeldinti atsakovę uždarąją akcinę bendrovę „Liumeksis“ iš pastato - kavinės - šašlykinės, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), pastato - kiosko, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), pastato - ūkinio pastato, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini). Ieškovė nurodo, kad 2010 m. balandžio 1 d. patalpų nuomos sutartimi uždaroji akcinė „Vilniaus parkai“ išnuomojo uždarajai akcinei bendrovei „Liumeksis“ 113,24 kv. m. patalpas, esančias (duomenys neskelbtini); 2010 m. birželio 9 d. valstybinės žemės subnuomos sutartimi uždaroji akcinė bendrovė „Vilniau parkai“ subnuomojo uždarajai akcinei bendrovei „Liumeksis“ nuomos sutartyje numatytiems pastatams eksploatuoti reikalingą 860 kv. m. žemės sklypą, esantį adresu (duomenys neskelbtini). Ieškovė ir atsakovė 2008 m. kovo 26 d. sudarė jungtinės veiklos sutartį, kurios 2 straipsniu šalys įsipareigojo bendrai veikti, kooperuodamos savo turtą, darbą, žinias ir visą tai, kas pagal šią sutartį įnešama į bendrą veiklą, siekiant bendro tikslo – ne vėliau kaip iki nustatyta tvarka gauto leidimo statybai galiojimo termino pabaigos suprojektuoti, rekonstruoti (atstatyti) pastatą, esantį žemė sklype (duomenys neskelbtini). Pagal minėtos sutarties 1.2 punktą bendrai veiklai ieškovė įsipareigojo suteikti pastatus, nuomos teisę į žemės sklypą, pinigine išraiška įvertintus darbus ir išlaidas, reikalingas gaunant leidimą pastatų rekonstrukcijai (atstatymui); visus kitus pinigine išraiška įvertintus darbus ir su jais susijusias išlaidas, atliekant sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Vykdydamos junginės veiklos sutartį ieškovė ir atsakovė 2015 m. balandžio 8 d. sudarė sutartį, kuria susitarė dėl kiekvienai iš šalių nuosavybės teise atitenkančių (nuosavybės teise priklausančių) dalių pastatuose (duomenys neskelbtini). Ieškovė nurodo, kad atsakovė neįvykdė savo įsipareigojimų, elgėsi nesąžiningai, nederino su ieškove planuojamo statyti statinio projekto ir negavo šiam projektui ieškovės sutikimo, ieškovės įsitikinimu, jungtinės veiklos sutartis ir vėlesni ją papildantys susitarimai yra pasibaigę ir negaliojantys. Ieškovė 2016 m. gegužės 19 d. apie sutarčių nutraukimą ir negaliojimą pranešė atsakovei. Atsakovė savo registruotoje buveinėje pranešimo nepriėmė, į ieškovės pareiškimą nereagavo, todėl ieškovė kreipėsi su ieškiniu į teismą, prašydama minėtas sutartis pripažinti negaliojančiomis. Ieškovė ir atsakovė 2010 m. balandžio 1 d. sudarė Patalpų nuomos sutartį, kuria pakeitė 1993 m. gruodžio 27 d. patalpų nuomos sutartį, pagal kurios 1 punktą šalys veikdamos 2008 m. kovo 26 d. jungtinės veiklos sutarties pagrindu, patikslino pastatų, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), po gaisro likusį bendrą plotą ir patvirtino, jog minėtų patalpų bendras plotas yra 113,24 kv. m., taip pat nustatė patalpų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), nuomos kainą laikotarpiu, kai bus atliekami minėto pastato techninio projektavimo darbai ir/ar rekonstrukcijos (atstatymo) darbai ir po statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto pasirašymo. Pagal patalpų nuomos sutartį ieškovė išnuomojo atsakovei 113,24 kv. m. patalpas, patalpų nuomos sutartis buvo sudaryta Jungtinės veiklos sutarties pagrindu. Ieškovė prašo teismo pripažinti patalpų nuomos sutartį negaliojančia, nes laiko, kad nebeliko patalpų nuomos sutarties dalyko, atsakovė patalpas sunaikino. Pagal nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą pastatas – kioskas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sunaikintas, buvusio pastato – kavinė – šašlykinė, nebėra, pastato bendras plotas pasikeitęs, pastato baigtumo procentas taip pat, pastatas – ūkinis pastatas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sunaikintas, duomenų įregistravimo data 2016 m. kovo 28 d. Ieškovė laiko, jog minėti nekilnojamojo turto registro duomenys patvirtina, jog nebeliko patalpų nuomos sutarties dalyko, todėl patalpų nuomos sutartis turi būti laikoma pasibaigusia ir nebegaliojančia. Patalpų nuomos sutartis yra sudaryta jungtinės veiklos sutarties pagrindu (Patalpų nuomos sutarties 1 p.). Patalpų nuomos sutarties 5.2.3. punktas numato, kad ši sutartis pasibaigia, pasibaigus jungtinės veiklos sutarties terminui. Ieškovė laiko, kad jungtinės veiklos sutartis laikytina negaliojančia, todėl yra pasibaigusi ir patalpų nuomos sutartis. Patalpų nuomos sutartis įtvirtina, jog sutartis laikoma pasibaigusia pagal vienos iš šalių reikalavimą (5.2.4. punktas). Ieškovė 2016 m. gegužės 19 d. raštu įspėjo atsakovę, jog reikalauja patalpų nuomos sutartį laikyti pasibaigusia ir negaliojančia. Patalpų nuomos sutartis laikoma negaliojančia pagal ieškovės 2016 m. gegužės 19 d. reikalavimą (Patalpų nuomos sutarties 5.2.4. punktas). Žemės sklype esantys pastatai sudegė 2002 metais. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2015 m. spalio 21 d. išrašas patvirtina, kad visi žemės sklype buvę pastatai nebuvo atstatyti, t. y. liko sunaikinti. Antstolio Valdo Čegliko 2015 m. lapkričio 26 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole Nr. 116-15-1228 nustatytas atsakovės subnuomojamo žemės sklypo vaizdas, iš kurio matyti, kad žemės sklypas nėra eksploatuojamas, jokia veikla žemės sklype nevykdoma, statybos darbai nevykdomi, jokių pastatų žemės sklype nėra, o žemės sklypas išlygintas. Konstatuotina, kad žemės sklypas daugiau kaip 14 metų atsakovės buvo neeksploatuotas. Žemės sklypas ginčijama Žemės subnuomos sutartimi buvo subnuomotas išimtinai tik žemės sklype buvusiems statiniams eksploatuoti. Žemės sklypas šiuo metu nebetarnauja pastatų eksploatacijai, sąlygos, kurioms esant buvo sudaryta žemės subnuomos sutartis, išnyko. Nebelikus pastatų, žemės subnuomos sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, kurios nustato, kad valstybinis žemės sklypas gali būti išnuomotas ne aukciono tvarka tik pastatams, esantiems žemės sklype, eksploatuoti. Žemės sklype pastatai atsakovės nėra eksploatuojami nuo 2002 metų iki šios dienos, pastatų pagal faktinius duomenis nėra, atsakovė jokios veiklos žemės sklype nevykdė 14 metų. Valstybei nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas yra nenaudojamas pagal jo tikslinę paskirtį ir nesant jame atsakovės teisėtai naudojamų pastatų negali būti subnuomojamas atsakovei, kadangi tai prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms: Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.551 straipsnio 2 dalis įtvirtina, jog valstybinė žemė išnuomojama ne aukciono būdu, jeigu ji užstatyta fiziniams ar juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais pastatais, statiniais ar įrenginiais. Toks žemės subnuomos sandoris yra niekinis ir negaliojantis (CK. 1.78 str.). Ieškovė prašo teismo atkreipti dėmesį į tai, kad uždaroji akcinė bendrovė „Vilniaus parkai“ priklauso savivaldybei, todėl ji yra įsteigta su tikslu užtikrinti visuomeninę gerovę. Atsakovei per 14 metų laikotarpį be objektyvių priežasčių nenaudojus ir nepradėjus naudoti išsinuomoto valstybinės žemės sklypo pagal sutartį, sklypo neprižiūrėjus, ieškovė turi pagrindą nutraukti žemės sklypo nuomos sutartį prieš terminą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.564 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Ieškovė, sudariusi žemės subnuomos sutartį, pagrįstai tikėjosi, jog atsakovė eksploatuos žemės sklype buvusius pastatus, tačiau atsakovė daugiau nei 14 metų pastatų neeksploatuoja, nenaudoja žemės sklypo žemės subnuomos sutarties nurodytiems tikslams, ieškovė nebesitiki gauti to, ką pagal nuomos sutartį pagrįstai tikėjosi gauti. Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis ieškovė prašo teismo pripažinti žemės subnuomos sutartį nutraukta ir negaliojančia nuo 2016 gegužės 19 d., nuo pranešimo išsiuntimo atsakovei, kadangi ieškovė pažeidė žemės subnuomos sutartį iš esmės (CK 6.217 str., 6.564 str. 1 d. 1 p.). Pagal Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. spalio 28 d. priimtą sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-9128-574/2011 atsakovė valdydama ir naudodama žemės sklypą nemokėjo žemės mokesčio už 2007-2010 metus ir buvo skolinga 28 392,40 Lt žemės nuomos mokesčio, kuris iš jo buvo priteistas tik įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Subnuomos sutarties esmė yra už perduodamą valdyti, naudoti turtą gauti nuomos mokestį. Atsakovė nemokėjo už žemės sklypą nuomos mokesčio 4 (keturis) metus, buvo skolingas žymią sumą. Ieškovės įsitikinimu, tokiais neteisėtais savo veiksmais atsakovė pažeidė žemės subnuomos sutartį iš esmės, todėl pripažintina, jog remiantis CK 6.217 str., CK 564 str. 1 str. 2 p. atsakovė daugelį metų nevykdė žemės subnuomos sutarties, tai yra esminis žemės subnuomos sutarties pažeidimas, todėl žemės subnuomos sutartis su atsakove nutraukta teisėtai. Uždaroji akcinė bendrovė „Vilniaus parkai“ 2016 m. gegužės 19 d. pranešimu informavo atsakovę dėl patalpų nuomos sutarties ir žemės subnuomos sutarties negaliojimo ir nutraukimo, prašė atsakovės išsikelti iš užimamų patalpų ir žemės sklypo su jiems visais priklausančiais daiktais ir turtu, tačiau atsakovė į raginimus išsikelti nereaguoja ir neperduoda ginčo turto ieškovei. Ieškovas laiko, kad žemės ir patalpų nuomos sutartys yra negaliojančios, todėl atsakovė minėtu turtu naudojasi be įstatymu ar sutartimi numatyto pagrindo, Ieškovas prašo iškeldinti atsakovę Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.98 straipsnio pagrindu. Ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus parkai“ savininkė yra Vilniaus miesto savivaldybė, jai priklauso uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus parkai“ 100 proc. akcijų. Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 9 straipsnis numato, kad valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimosi ir disponavimo juo principus – visuomenės naudos, šis principas reiškia, kad valstybės ir savivaldybių turtas turi būti valdomas, naudojamas ir juo disponuojama rūpestingai, siekiant užtikrinti visuomenės interesų tenkinimą; efektyvumo, šis principas reiškia, kad sprendimais, susijusiais su valstybės ir savivaldybių turto valdymu, naudojimu ir disponavimu juo turi būti siekiama maksimalios naudos visuomenei; racionalumo, kad savivaldybės turtas turi būti tausojamas, nešvaistomas ir racionaliai tvarkomas, kad sandoriai dėl valstybės ir savivaldybių turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir savivaldybės turtu nustatytais atvejais ir būdais. Ieškovė yra suinteresuota iškeldinti atsakovę iš pastatų, kadangi siekia ginčo pastatus naudoti kuo efektyviau ir racionaliau, siekiant visuomeninės naudos kaip numato teisės norminiai aktai. Šiuo atveju teismas priimdamas sprendimą turi apginti ne tik ieškovės, kaip ginčo pastatų savininko, teises ir teisėtus interesus, bet ir viešąjį interesą, kurį atsakovė savo veiksmais pažeidžia.

Atsakovė ieškinio nepripažino. Atsiliepime į ieškinį bei rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad nepripažįsta, jog nuomos sutarties dalyku esantys pastatai ir statiniai yra išnykę. Ginčo pastatai pirmą kartą atsakovei buvo išnuomoti 1993 metais, o 2001 m. lapkričio 5 d. susitarimu patalpų nuomos terminas pratęstas iki 2100 m. gegužės 21 d., tačiau 2002 m. sausio 20 d. kilo gaisras, kurio metu sudegė ieškovo nuomojami pastatai. Dėl šios priežasties su ieškovei bei Vilniaus miesto savivaldybe buvo suderinta, kad atsakovė atliks darbus, kuriais šie trys dėl gaisro sunaikinti pastatai bus rekonstruoti į vieną pastatą, kurio sprendiniai apibrėžti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2013 m. lapkričio 28 d. išduotame statybos leidime Nr. 165/13-3005. Minėtas leidimas išduotas nuomos objekto atnaujinimui jį rekonstruojant ir jo sprendinius keičiant iš esmės; rekonstruoto pastato plotas apėmė visus tris sudegusius pastatus. Atsakovė pažymi, kad rekonstruotam ir kokybiškai atnaujintam ginčo statiniui buvo netgi paliktas tas pats unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kas, atsakovės nuomone, rodo nuomos objekto tęstinumą ir neišnykimą. Atsakovė pripažįsta, kad dalis ieškovės nurodomų sudegusių pastatų, unikalieji Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) buvo nugriauti, kad egzistuotų galimybė įgyvendinti statybos leidimo sprendinius, kurie buvo suderinti tiek su ieškove, tiek su Vilniaus miesto savivaldybe. Atsakovė šią savo poziciją dėl ieškovės ir Vilniaus miesto savivaldybės pritarimo atsakovės vykdytiems statybos darbams grindžia aukščiau nurodytu statybos leidimu, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų bei patalpų komisijos 2008 m. sprendimu, ieškovės valdybos posėdžio 2014 m. protokolu Nr. 1/2014, 2015 m. balandžio 8 d. sutarties sąlyga, kurioje patvirtinta, kad atsakovės įsipareigojimai vykdomi tinkamai. Atsakovė laiko, kad jos teisė rekonstruoti pastatą buvo numatyta ir 2010 m. birželio 9 d. valstybinės žemės subnuomos sutarties 4 punkte. Ginčo pastatai yra registruoti ir nekilnojamojo turto registre. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnis numato, kad visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Registre įregistruoti duomenys apie vykdomus 432 m2 ginčo pastato, unikalusis Nr. Nr. (duomenys neskelbtini), statybos darbus taip pat pagrindžia, kad ieškovė sutiko su atliekamai darbais. Taigi ginčo dalykas ne tik nėra išnykęs/sunykęs – jis yra iš esmės pagerintas ieškovės sutikimu. Šio statybos leidimo pagrindu atstatomo pastato, unikalusis Nr. (duomenys neskelbtini), plotas 432 kv. m apėmė kitų dviejų sudegusių pastatų plotą, unikalusis Nr. (duomenys neskelbtini), kurio buvęs plotas – 17 kv. m, (duomenys neskelbtini), kurio buvęs plotas – 20 kv. m, ir net jų funkcinę paskirtį. Vieno iš buvusių pastatų paskirtis buvo kioskas, o kito – ūkinis pastatas. Atsakovės teismui 2019 m. birželio 12 d. pateiktame prašyme yra 2017 m. spalio mėn. kadastrinių matavimų byla, kuri pagrindžia, kad šiuo metu atstatomo pastato baigtumas yra 64 proc. Atsakovė pažymi, kad šioje civilinėje byloje nagrinėjamame ginče ieškovė pati sau prieštarauja, nors įrodinėjimo procese negalima to paties vienu metu ir teigti ir neigti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-295/2006). Dėstydamas poziciją, kad ginčo pastatai yra išnykę, savo ieškinio reikalavimuose ieškovė tuo pačiu prašo atsakovą iš šių pastatų iškeldinti, unikalieji Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Tai, atsakovės nuomone, iš dalies pagrindžia ieškovės pozicijos nepagrįstumą, nes jeigu pastatai iš tikro būtų sunykę – jais nebūtų įmanoma naudotis ir iškeldinimas neprašant atlyginti nuostolių netektų prasmės ir būtų ypatingai neprotingas/netikėtinas. Atsakovė nesutinka su ieškovės argumentu, jog 2010 m. balandžio 1 d. patalpų nuomos sutartis laikoma negaliojančia pagal ieškovės 2016 m. gegužės 19 d. pranešimą ir patalpų nuomos sutarties 5.2.4. punktą. Patalpų nuomos sutarties 5.2.4. punktas nustatė, kad ši sutartis pasibaigia vienos iš šalių reikalavimu, tačiau pranešime ieškovė tiesiogiai nenurodė, kad reikalauja patalpų nuomos sutartį nutraukti, o tik teigia, kad patalpų nuomos sutartis laikytina negaliojančia dėl nutrūkusios jungtinės veiklos sutarties. Atsakovė laiko, kad vienašališkai sutarties negalima pripažinti negaliojančia, nes tai daroma tik teismo sprendimu (CK 1.78 straipsnis). Sutartį vienašališkai galima tik nutraukti, bet nutraukiama gali būti tik teisėtai sudaryta sutartis – negaliojančios sutarties nutraukti negalima, nes jau elementari logika teigia, kad tai ko nėra negali ir pasibaigti. Todėl ieškovės pareiškimas apie sutarčių pasibaigimą (nutraukimą) galėtų reikšti tik tai, kad ieškovas pripažįsta sutartis galiojančiomis ir jas bando nutraukti. Atsakovė laikosi pozicijos, kad patalpų nuomos sutarties nutraukimo ypatumus detalizuoja ne nuomos sutarties 5.2.4 punktas, o 5.3 punktas. Ieškovas šioje byloje neįrodė nė vieno iš 5.3. punkte įtvirtintų pagrindų nuomos sutarties nutraukimui. Taigi remiantis favor contractus doktrina ir egzistuojant nurodytiems patalpų nuomos sutarties neaiškumams, sutarties sąlygų reikšmės prioritetas turi būti taikomas sutarties išsaugojimui, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad patalpų nuomos sutarties 5.2.4. punkto pagrindu sutartis galėjo būti nutraukta ieškovės pranešimo pareiškimo momentu, nes tam nebuvo pagrindo. Sutartis negalėjo būti pripažinta negaliojančia, nes tai konstatuoja tik teismas, o šalis tokios teisės neturi, be to, negaliojimui jokio pagrindo taip pat nėra. Nėra jokio pagrindo subnuomos sutartį pripažinti kaip prieštaraujančią imperatyvioms įstatymų normoms. Nekilnojamojo turto registro duomenys pagrindžia, kad sklype stovi pastatas, unikalusis Nr. (duomenys neskelbtini), o bylos aplinkybės pagrindžia, kad ginčo pastato statybos darbai buvo nutraukti tik dėl pačios ieškovės nesąžiningų veiksmų. Patalpų nuomos ir valstybinio žemės sklypo subnuomos sutartys buvo sudarytos atitinkamai 2010 m. balandžio 1 d. ir 2010 m. birželio 9 d., t. y. jau praėjus beveik aštuoneriems metams po gaisro, kuris įvyko 2002 m. sausio 20 d. Ieškovės su Nacionaline žemės tarnyba valstybinės žemės nuomos sutartis buvo sudaryta 2002 m. birželio 10 d., taigi taip pat po gaisro. Taigi išnuomodama sklypą ieškovė žinojo apie gaisrą ir jame esančių statinių būklę, atsakovės siekį juos rekonstruoti, tačiau vis vien sudarė tiek subnuomos, tiek patalpų nuomos sutartis. Sklypo patikėtinis yra Nacionalinė žemės tarnyba, kuri ir privalo tikrinti valstybinės žemės nuomos santykių teisėtumą. Nacionalinė žemės tarnyba nesiėmė jokių veiksmų nutraukti ar ginčyti nuomos sutartį, kurios pagrindu sudaryta subnuomos sutartis, kas atsakovės nuomone pagrindžia, kad egzistuojanti sklypo nuoma, subnuoma ir faktinis sklypo naudojimas neprieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms. Ieškovės nepagrįstus argumentus hipotetiškai laikant pagrįstais – jie, atsakovės įsitikinimu, būtų tinkami argumentuojant tik valstybinės žemės nuomos, o ne subnuomos neteisėtumą. Jeigu ieškovės nurodytų argumentų pagrindu subnuomos sutartis būtų nutraukta, tuo pačiu pagrindu privalėtų būti nutraukta ir ieškovės su Nacionaline žemės tarnyba sudaryta valstybinio žemės sklypo nuomos sutartis. Sklypas yra užimamas statinių, o atsižvelgus, kad statinių paskirtis neprieštarauja sklypo paskirčiai – yra pagrindas konstatuoti, jog sklypas yra naudojamas pagal paskirtį. Šios aplinkybės yra įregistruotos Nekilnojamojo turto registre ir yra nenuginčytos. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad statinių ar įrenginių buvimas atitinkamame valstybinės žemės sklype ir žemės sklypo naudojimas jiems eksploatuoti, yra būtina tokios valstybinės žemės nuomos sąlyga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-491-684/2015). Atsakovės teigimu, sklype stovi atsakovo pagal paskirtį naudojami pastatai, kurių rekonstrukciją jis ėmėsi vykdyti nuo pat 2008 m., tačiau jos atlikti nepertraukiamai bei tinkamai negalėjo tik dėl paties ieškovo veiksmų. ginčo atveju ieškovo nurodomas įsiskolinimas yra seniausiai apmokėtas ir nuo to laiko, kai minėtas įsiskolinimas buvo priteistas, sklypo nuomos mokestis apmokamas pagal visas teikiamas sąskaitas. Atsakovė pažymi, kad tuo metu kai ieškovas kreipėsi dėl įsiskolinimo priteisimo, ieškovas nereikalavo subnuomos sutarties nutraukti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.564 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Tuomet atsakovė apmokėjo skolą ir ieškovė nebeturėjo jokių kitų pretenzijų. Ieškovė negali remtis subnuomos sutarties pažeidimais, kurie jau senai yra ištaisyti ir dėl kurių nebuvo reikštos atitinkamos pretenzijos jų egzistavimo metu. Atsakovas tinkamai moka mokestį už sklypo nuomą, todėl ieškovo nurodoma, praeityje egzistavusi aplinkybė, kad kažkada buvo netinkamai apmokėtas nuomos mokestis – šalių santykiams negali turėti jokios reikšmės. Atsakovė laiko, kad ieškovės reikalavimas atsakovę iškeldinti CK 4.98 straipsnio pagrindu yra nepagrįstas ir negali būti tenkintas, nes šalis sieja prievoliniai santykiai. Egzistuojant prievoliniams santykiams ieškovė savo teises privalo ginti prievoliniais teisių gynybos būdais (actio in personam), o ne daiktiniais (actio in rem).

Ieškinys tenkinamas iš dalies.

Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, kad pastatai, esantys žemės sklype adresu (duomenys neskelbtini): pastatas – kioskas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pastatas – kavinė – šašlykinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus parkai“ (e.b.l. 17-18, tomas 1). Žemės sklypas adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame yra minėti ieškovei nuosavybės teise priklausantys pastatai, nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai; tai patvirtina Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas (e.b.l. 19-20, tomas 1). 

Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė „Vilniaus parkai“ ir atsakovė uždaroji akcinė bendrovė „Liumeksis“ 1993 m. gruodžio 27 d. sudarė Negyvenamojo pastato, (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį, kuria ieškovė penkerių metu laikotarpiui išnuomojo atsakovei vasaros kavinę ir prekybinį kioską, esančius (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini) (e.b.l. 14-15, tomas 2). Minėta nuomos sutartis pakeista šalių 1993 m. gruodžio 30 d. Negyvenamojo pastato (duomenys neskelbtini), nuomos sutarties (1993 12 27) pakeitimais ir papildymais (e.b.l. 28, tomas 2). Šalių 2001 m. gegužės 21 d. susitarimu minėta nuomos sutartis pratęsta iki 2006 m. gegužės 20 d. (e.b.l. 16, tomas 2). Šalių 2001 m. lapkričio 5 d. susitarimu nustatyta, kad 1993 m. gruodžio 27 d. negyvenamojo pastato (duomenys neskelbtini), nuomos sutartis galioja iki 2100 m. gegužės 21 d., pastatus privatizuojant, nuomininkas įgyja pirmumo teisę privatizuojant pastatą, įskaitant nuomininko lėšomis atliktos rekonstrukcijos vertę (e.b.l. 34, tomas 2). Pagal minėtą nuomos sutartį numojamuose statiniuose 2002 m. sausio 20 d. kilo gaisras, kurio metu sudegė nuomojami pastatai. Po gaisro atlikus kadastrinius matavimus nustatyta, kad liko 37 proc. pastato kavinės – šašlykinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 40 proc. pastato kiosko, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). 

Vilniaus apskrities viršininko administracija ir uždaroji akcinė bendrovė „Vilniaus parkai“ 2002 m. birželio 10 d. sudarė sutartį Nr. 225 dėl valstybinės ne žemės ūkio paskirties žemės nuomos (e.b.l. 21-22, tomas 1). Nuomos sutartis sudaryta vadovaujantis Vilniaus apskrities viršininko 2002 m. birželio 10 d. įsakymu Nr. 2230-01; žemės sklypas išnuomojamas iki 2099 m. gruodžio 20 d. (2 punktas); išnuomojamo žemės sklypo pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis ir ūkinės veiklos būdas: kitai paskirčiai (dailės akademijos, kavinės, prekybos ir pagalbinių statinių kompleksui eksploatuoti).

Ieškovė ir atsakovė 2002 m. birželio 28 d. sudarė sutartį dėl valstybinės ne žemės ūkio paskirties žemės subnuomos, kuria subnuomininkui perduota 860 kv. m ploto žemės sklypo dalis, esanti 8296 kv. m ploto žemės sklype laikinai valdyti ir naudotis iki 2099 m. gruodžio 20 d. (sutarties 1 punktas, 2 punktas); subnuomojamo žemės sklypo pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis: kitos paskirties žemė: ne žemės ūkio ir ne miškų veikla; išnuomojamo žemės sklypo ūkinės veiklos pobūdis: kitai paskirčiai (dailės akademijos, kavinės, prekybos ir pagalbinių statinių kompleksui eksploatuoti) (e.b.l. 21-22, tomas 1; 25-27, tomas 2). Išnuomojamo žemės sklypo ūkinės veiklos pobūdis – kavinės ir pagalbinių statinių kompleksui eksploatuoti.

Ieškovė ir atsakovė 2010 m. birželio 9 d. sudarė Valstybinės žemės subnuomos sutartį; minėta sutartis sudaryta remiantis Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2010 m. birželio 2 d. sutikimu Nr. (31)-1.2-1544-(3.31) „Dėl valstybinės žemės sklypo dalies subnuomos“ (e.b.l. 28-29). Subnuomininkui perduotas 860 kv. m ploto žemės sklypo dalis, esanti 8296 kv. m ploto žemės sklype laikinai valdyti ir naudotis (1 punktas; subnuomojamo žemės sklypo pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis: kita. Išnuomojamo žemės sklypo ūkinės veiklos pobūdis – kavinės ir pagalbinių statinių kompleksui eksploatuoti.

Uždaroji akcinė bendrovė „Liumeksis“ ir uždaroji akcinė bendrovė „Vilniaus parkai“ 2008 m. kovo 26 d. sudarė sutartį, kuria susitarė kooperuodamiesi ir bendrai veikdami, ne vėliau kaip iki gauto statybos leidimo galiojimo pabaigos, suprojektuoti bei rekonstruoti pastatą pagal sutarties priede pateiktus projektinius pasiūlymus (e.b.l. 30-38, tomas 1). Minėta sutartis sudaryta vadovaujantis Negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų bei patalpų komisijos 2008 m. vasario 13 d. posėdžio protokolu Nr. 200-8, kuriuo leidžiama uždarajai akcinei bendrovei „Liumeksis ir uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus parai“ veikti bendrai, siekiant bendro tikslo - ne vėliau, kaip iki nustatyta tvarka gauto leidimo statybai galiojimo termino pabaigos suprojektuoti, rekonstruoti (atstatyti) pastatus (duomenys neskelbtini).

Uždaroji akcinė bendrovės „Liumeksis“ ir uždaroji akcinė bendrovė „Vilniaus parkai“ 2015 m. balandžio 8 d. sudarė sutartį, sutarties dalykas – susitarimas dėl kiekvienai iš šalių nuosavybės teise atitenkančių (nuosavybės teise priklausančių) patalpų dalių bei kitų, su patalpų įregistravimu, jų valdymu, naudojimu, disponavimu po patalpų rekonstrukcijos (atstatymo) darbų užbaigimo susijusių veiksmu ir/ar sąlygų (e.b.l. 39-45, tomas 1; e.b.l. 65-66, tomas 4). Šalys, vykdydamos 2008 m. kovo 26 d. numatytus įsipareigojimus, 2010 m. balandžio 1 d. sudarė numatytų rekonstruoti pastatų, unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), esančių adresu (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį, kuria ieškovė išnuomojo atsakovei papildomą pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (e.b.l. 23–27, tomas 1). Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2013 m. lapkričio 28 d. išdavė statybos leidimą Nr. 165/13-3005, kuriuo leista sudegusius pastatus rekonstruoti į vieną pastatą, unikalusis Nr. (duomenys neskelbtini), leidimo galiojimo data - iki 2023 m. lapkričio 28 d. Statybos leidimas išduotas esminiam objekto pertvarkymui, kurio užstatymo plotas apėmė visus 3 sudegusius pastatus.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 18 d. sprendimu už akių, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-15720-864/2016, nuspręsta pripažinti tarp ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus parkai“ ir atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Liumeksis“ sudarytas 2008 m. kovo 26 d. jungtinės veiklos sutartį ir ją papildančią 2015 m. balandžio 8 d. sutartį negaliojančiomis.

Nagrinėjamu atveju tarp šalių kilo ginčas, ar 2008 m. kovo 26 d. jungtinės veiklos sutartis ir ieškiniu ginčijamos pastatų nuomos ir valstybinės žemės subnuomos sutartys yra susiję ir ar jungtinės veiklos sutarties pasibaigimas sudaro pagrindą laikyti pasibaigusiomis ir minėtas pastatų nuomos ir valstybinės žemės sklypo subnuomos sutartis. Taip pat ar ginčijamomis sutartimis yra tęsiama šalių 1993 m. gruodžio 27 d. Negyvenamojo pastato, (duomenys neskelbtini), nuomos sutarties pagrindu sukurti teisiniai santykiai. Kasacinio teismo praktikoje sprendžiant ginčus dėl sutarčių aiškinimą reglamentuojančių teisės normų taikymo ne kartą konstatuota, kad kai kyla ginčas dėl konkrečios sutarties turinio, jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties šalių ketinimus (CK 6.193 straipsnio 1 dalis), teismas turi kuo tiksliau išsiaiškinti šalių valią, kurią jos išreiškė sudarydamos sutartį ir prisiimdamos iš tokios sutarties kylančius įsipareigojimus. Vis dėlto, nors sutarties aiškinimo tikslas – tikrosios šalių valios nustatymas – lemia, kad, esant lingvistinės sutarties teksto reikšmės ir šalių tikrųjų ketinimų skirtumui, pirmenybę reikia teikti šalių ketinimams, kuriuos šalys, sudarydamos sutartį, turėjo omenyje, tačiau šio principo nereikėtų pernelyg suabsoliutinti. Jeigu šalių ketinimai nesutampa, didesnę reikšmę turi sutarties tekstas, todėl svarbesnė yra sutarties teksto lingvistinė analizė, nes ji gali padėti nustatyti, kurios šalies ketinimai atitinka sutarties lingvistinę prasmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2009, 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-521/2012). Taip pat reikšminga CK 6.193 straipsnio 5 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad sutarties aiškinimui svarbios ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių veiksmais. Tai padeda nustatyti tikruosius šalių ketinimus pagal atliktus veiksmus (neveikimą).

Ieškovė ir atsakovė 2008 m. kovo 26 d. jungtinės veiklos sutarties 2 straipsniu įsipareigojo bendrai veikti, kooperuodamos savo turtą, darbą, žinias ir visą tai, kas pagal šią sutartį įnešama į bendrą veiklą, siekiant bendro tikslo – ne vėliau kaip iki nustatyta tvarka gauto leidimo statybai galiojimo termino pabaigos suprojektuoti, rekonstruoti (atstatyti) pastatą, esantį žemė sklype (duomenys neskelbtini). Pagal minėtos sutarties 1.2 punktą bendrai veiklai ieškovė įsipareigojo suteikti pastatus, nuomos teisę į žemės sklypą, pinigine išraiška įvertintus darbus ir išlaidas, reikalingas gaunant leidimą pastatų rekonstrukcijai (atstatymui); visus kitus pinigine išraiška įvertintus darbus ir su jais susijusias išlaidas, atliekant sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Ieškiniu ginčijamos 2010 m. balandžio 1 d. Patalpų nuomos sutartis ir 2010 m. birželio 9 d. valstybinės žemės subnuomos sutartis sudarytos po jungtinės veiklos sutarties sudarymo. Iš minėtų sutarčių sąlygų matyti, kad šios sutartys sudarytos vykdant 2008 m. kovo 26 d. jungtinės veiklos sutartį, t. y. pastatų nuomos sutartimi ieškovė perdavė rekonstruojamus pastatus, o valstybinės žemės subnuomos sutartimi - valstybinės žemės sklypo nuomos teisę, kas atitinka jungtinės veiklos sutarties 1.2 punkte aptartus ieškovės įsipareigojimus. Kad minėtos sutartys sudarytos vykdant jungtinės veiklos sutartį patvirtina ir ginčo sutarčių sąlygos, reglamentuojančios jų pasibaigimą: sutarčių galiojimo terminas tiesiogiai siejamas su jungtinės veiklos sutarties pasibaigimu. Taigi, sutarčių sąlygų pažodinis aiškinimas, taip pat sutarčių sudarymo eiliškumas sudaro pagrindą laikyti, jog ieškiniu ginčijamos sutartys yra 2008 m. kovo 26 d. sutartyje numatytos jungtinės veiklos vykdymas, todėl jungtinės veiklos sutarties negaliojimas sudaro pagrindą laikyti negaliojančiomis ir ginčijamas sutartis. 

Pažymėtina, jog atsakovė savo ankstesniuose procesiniuose dokumentuose pripažino, jog patalpų nuomos sutarties ir valstybinės žemės subnuomos sutartis yra išvestiniai sandoriai iš jungtinės veiklos sutarties. Atsakovė triplike ir prašyme stabdyti bylą nurodė: šioje byloje ginčijamos Nuomos sutartis ir Subnuomos sutartis de facto buvo sudarytos bylininkams vykdant Jungtinės veiklos sutartį ir teisiniu požiūriu vertintinos ne kaip atskiri savarankiški sandoriai (jungtinė veikla ir Pastatų nuoma bei Žemės sklypo subnuoma), o kaip vieno bylininkų numatyto sudaryti ir sudaryto sandorio (ATSAKOVO lėšomis atlikti Pastatų rekonstrukciją ir vėliau užbaigus rekonstrukcijos darbus pasidalinti tarp bylininkų Pastatuose esančias patalpas bylininkų iš anksto numatytomis dalimis) teisinis įforminimas, IEŠKOVO pasiūlytu būdu ir forma. Kitaip tariant bylininkams nesudarius Jungtinės veiklos sutarties, atskirai nuomos ir subnuomos sutartys de facto nebūtų sudarytos. Tai reiškia, kad šioje civilinėje byloje IEŠKOVO kvestionuojamos sutartys yra išvestinės iš pagrindinės Jungtinės veiklos sutarties ir negali būti aiškinamos bei vertinamos atsietai nuo jos“ (e.b.l. 171-175, tomas 1).

Aukščiau išdėstytos sutarčių sąlygos bei šalių elgesys sutarčių galiojimo metu sudaro pagrindą laikyti, jog 1993 m. gruodžio 27 d. Negyvenamojo pastato, (duomenys neskelbtini), nuomos sutarties pagrindu tarp šalių susiklostę teisiniai santykiai pasibaigė 2002 m. sausio 20 d., gaisro metu žuvus nuomos sutarties dalyku esančiam nekilnojamajam turtui, po ko sandorio šalys susitarė dėl kitos rūšies teisių ir pareigų, t. y. ne dėl nekilnojamojo turto nuomos, o dėl jungtinės veiklos, kurią vykdant bus sudegusių pastatų vietoje pastatytas vienas naujas statinys, į kurį šalys įgis nuosavybės teises pagal jungtinės veiklos sutartyje aptartas šalių dalis. Vėlesnės pastatų nuomos sutartis ir valstybinės žemės subnuomos sutartis pagal jų objektą vertintinos ne kaip 1993 m. gruodžio 27 d. Negyvenamojo pastato, (duomenys neskelbtini), nuomos sutarties tąsa, o kaip šalių jungtinės veiklos, numatytos 2008 m. kovo 26 d., vykdymas. Negaliojant jungtinės veiklos sutarčiai, ji negalėjo sukurti teisinių padarinių. Todėl sandoriai, kuriais buvo vykdoma pripažintoje negaliojančia sutartyje numatyta jungtinė veikla, pripažintini negaliojančiais tais pačiais pagrindais, kaip ir jungtinės veiklos sutartis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. liepos 26 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2013, konstatavo, kad niekinės sutarties pagrindu civilinių teisių ir pareigų teisėtai neatsiranda. Nagrinėjamu atveju esant negaliojančiai jungtinės veiklos sutarčiai, visi jos vykdymo eigoje sudaryti sandoriai, kuriais atsakovei buvo suteikti pastatai ir valstybinės žemės sklypo nuomos teisė, negali būti laikomi teisėtais, nes teisėje galioja principas, kad iš neteisės teisė neatsiranda. Todėl ieškiniu ginčijami sandoriai negalioja kaip išvestiniai sandoriai iš negaliojančios jungtinės veiklos sutarties.

Be minėto sandorių negaliojimo pagrindo, kiekvienas ginčijamų sandorių buvo sudaryti pažeidžiant ir kitus imperatyvius įstatymų reikalavimus, kurie nebuvo konstatuoti pripažįstant negaliojančia jungtinės veiklos sutartį.

Tarp šalių nekilo ginčo dėl to, jog ieškovė uždaroji akcinė bendrovė „Vilniaus parkai“ yra Vilniaus miesto savivaldybės įsteigta įmonė, kurios 100 proc. akcijų nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei. Iš nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad ieškovė uždaroji akcinė bendrovė „Vilniaus parkai“ nuosavybės teisę į pastatus (duomenys neskelbtini), įgijo miesto valdybos potvarkių bei steigėjo įsakymų pagrindu (e.b.l. 11-13, tomas 1). Taigi pastatai, esantys ginčijamų sandorių dalyku, ieškovei buvo perduoti Vilniaus miesto savivaldybės. Vilniaus miesto savivaldybei esant uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus parkai“ vieninteliu akcininku, visas bendrovės turtas išliko savivaldybės nuosavybe ir jis turi būti valdomas, naudojamas bei juo disponuojama Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo nustatyta tvarka (Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 1 straipsnis). Pagal minėtą įstatymą savivaldybės materialusis ilgalaikis turtas išnuomojamas tik konkurso tvarka (Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 14 straipsnio 5 dalis). Pažymėtina, jog 1993 m. gruodžio 27 d. negyvenamojo pastato (duomenys neskelbtini) nuomos sutartis sudaryta vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. sausio 31 d. nutarimu Nr. 69 „Dėl negyvenamųjų patalpų, pastatų ir statinių nuomos“. Atsakovė teismo posėdžio metu pripažino, kad minėta nuomos sutartis buvo sudaryta, atsakovei laimėjus konkursą. Minėta nuomos sutartimi atsakovei išnuomota vasaros kavinė ir prekybinis kioskas (duomenys neskelbtini) adresu (duomenys neskelbtini). Pagal nekilnojamojo turto registro duomenis pastato kavinės – šašlykinės bendras plotas – 77,83 kv. m, pastato – kiosko bendras plotas -15,42 kv. m (e.b.l. 11-13, tomas 2). Taigi, atsakovei buvo teisės aktų nustatyta tvarka išnuomoti du pastatai, kurių bendras plotas – 93,25 kv. m. Ginčijama nuomos sutartis sudaryta dėl kitos kokybės ir ploto būsimo statinio, kuris bus sukurtas šalims vykdant jungtinę veiklą – 432 kv. m užstatyto ploto pastato – kavinės – šašlykinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Todėl tokia nuomos sutartis turėjo būti sudaryta konkurso tvarka, o šio reikalavimo nesilaikymas suponuoja Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 14 straipsnio 5 dalyje numatyto imperatyvaus reikalavimo pažeidimą.

Dėl valstybinės žemės sklypo subnuomos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. liepos 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-313/2016; 2015 m. gruodžio 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-640-611/2015; 2013 m. liepos 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/2013 pažymėjo, kad valstybinės žemės nuomos santykiams būdingas teisinis apibrėžtumas ir jų reglamentavimas grindžiamas valstybės turto tvarkymo viešosios teisės principu – sandoriai dėl valstybės turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais – ir yra imperatyvus. Jis riboja šių santykių šalių galimybę, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, tarpusavio susitarimu nusistatyti kitokias tarpusavio teises ir pareigas, negu tas, kurias įtvirtina imperatyviosios įstatymų nuostatos.  Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.551 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybinė žemė išnuomojama ne aukciono būdu, jeigu ji užstatyta fiziniams ar juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais pastatais, statiniais ar įrenginiais, taip pat kitais įstatymų numatytais atvejais. Pagal Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punktą, valstybinė žemė išnuomojama be aukciono, jeigu ji užstatyta fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais statiniais ar įrenginiais (išskyrus laikinuosius statinius, inžinerinius tinklus bei neturinčius aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo arba ūkinės veiklos pobūdžio statinius, kurie tarnauja pagrindiniam statiniui ar įrenginiui arba jo priklausiniui); žemės sklypai išnuomojami teritorijų planavimo dokumentuose nustatyto dydžio, kuris būtinas statiniams ar įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. gruodžio 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-640/2015 yra išaiškinęs, kad valstybinės žemės nuomos lengvatinėmis sąlygomis instituto paskirtis – sudaryti sąlygas pastatų savininkams – nuomininkams – užtikrinti tinkamą jų valdomų statinių ar įrenginių eksploataciją (Žemės įstatymo 9 straipsnis, CK 6.551 straipsnio 2 dalis). Sistemiškai aiškindamas šias teisės normas kasacinis teismas yra konstatavęs, kad statinių ar įrenginių buvimas atitinkamame valstybinės žemės sklype ir žemės sklypo naudojimas jiems eksploatuoti yra būtina tokios valstybinės žemės nuomos sąlyga. Kasacinio teismo praktikoje taip pat yra pasisakyta ir dėl statiniams eksploatuoti būtino valstybinės žemės sklypo naudojimo pobūdžio: pažymėta, kad teisiniu reguliavimu (nurodytu šios nutarties 29 punkte) siekiama perduoti valstybinės žemės sklypų naudojimosi teises, skirtas savininko turimų nuolatinių statinių ar įrenginių eksploatavimui įgyvendinti. Tai reiškia, kad asmens teisė nuomoti ar pirkti valstybinės žemės sklypą grindžiama jos realiu faktiniu naudojimu atitinkamam konkrečiam tikslui – turimiems nuolatiniams statiniams ar įrenginiams eksploatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2007; 2015 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-640/2015). Ne kiekvienas ant valstybinės žemės sklypo esančio pastato savininkas turi teisę be aukciono išsinuomoti valstybinės žemės sklypą, o tik tas, kurio pastatas turi apibrėžtą naudojimo paskirtį arba ūkinės veiklos pobūdį, o šiam pastatui naudoti reikia turėti žemės sklypo nuomos teisę; savininkas pirmiausia turi ketinti naudoti statinį pagal tiesioginę paskirtį ir tam yra būtina išsinuomoti žemės sklypą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-232/2014).

Nagrinėjamu atveju 2010 m. birželio 9 d. valstybinės žemės subnuomos sutartimi atsakovei perduotas 860 kv. m valstybinės žemės sklypo dalis kavinės ir pagalbinių statinių kompleksui eksploatuoti, tačiau minėtos sutarties sudarymo momentu tokių statinių, kuriems eksploatuoti būtų reikalingas minėtas žemės sklypas, nebuvo. Atsakovei 1993 m. gruodžio 27 d. Negyvenamojo pastato (duomenys neskelbtini) nuomos sutartimi išnuomoti statiniai – kavinė ir prekybinis kioskas buvo sunaikinti dėl gaisto dar 2002 metais ir valstybinės žemės subnuomos sutarties sudarymo metu neatkurti. Be to, tokia subnuomos sutartis prieštaravo Vilniaus apskrities viršininko administracijos ir uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus parkai“ 2002 m. birželio 10 d. sutartyje Nr. 225 dėl valstybinės ne žemės ūkio paskirties žemės nuomos (e.b.l. 21-22, tomas 1) numatytai išnuomojamo žemės sklypo pagrindinė tikslinei naudojimo paskirčiai ir ūkinės veiklos būdui: kitai paskirčiai (dailės akademijos, kavinės, prekybos ir pagalbinių statinių kompleksui eksploatuoti); galimybė keisti išnuomoto žemės sklypo pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, būdą ir (ar) pobūdį sutartyje nenurodyta. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. lapkričio 3 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-425/2017, yra išaiškinęs, kad išnuomotas sklypas turi būti naudojamas būtent tokiai paskirčiai ir tokios sutarties vykdymas, pakeitimai bei nutraukimas turi būti atliekami tik griežtai laikantis imperatyviųjų valstybinės žemės nuomos santykius reglamentuojančių teisės normų nuostatų. Valstybinės žemės nuomos sudarymo metu Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas minėtame žemės sklype pastatyti pastatas – kioskas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), statybos pabaigos metai 1960, pastatas – kavinė – šašlykinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), statybos pabaigos metai – 1967, pastatas – ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), statybos pabaigos metai 1994, ir uždarosios akcinės bendrovs “Vilniau parkai” nuosavybės teisė į juos. Todėl būtent šių pastatų eksploatavimui ir turėjo būti naudojamas minėtas žemės sklypas. Subnuomos sutarties 4 punktu subnuomininkui suteikta teisė subnuomojamame žemės sklype statyti naujus pastatus (statinius, įrenginius), rekonstruoti, remontuoti, atstatyti jau esančius pastatus. Taigi, ginčijama subnuomos sutartimi nuomininkas suteikė subnuomininkui daugiau teisių, nei pats yra įgijęs pagal valstybinės žemės nuomos sutartį. Tokia subnuomos sutartis, sudaryta ne aukciono būdu, pažeidžia imperatyvius Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.551 straipsnio 2 dalies reikalavimus.

Išdėstytos aplinkybės ir įrodymai patvirtina, kad ginčijamais sandoriais nebuvo siekiama tęsti 1993 m. gruodžio 27 d. nuomos sutarties pagrindu tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, o iš esmės buvo siekiama sukurti naujus: vykdant įsiteisėjusiu teismo sprendimu pripažintą negaliojančia jungtinės veiklos sutartį perduoti 88 procentus ieškovei nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto atsakovės nuosavybėn, taip pat teisę į valstybinės žemės nuomą, nesant tam įstatymo nustatyto pagrindo. Toks disponavimas uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus parkai“, kurios akcininke yra savivaldybė, nekilnojamuoju turtu bei valstybine žeme prieštarauja aukščiau nurodytiems imperatyviems įstatymų reikalavimams, pažeidžia viešąjį interesą, todėl minėti sandoriai pripažįstami negaliojančiais Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.80 straipsnio pagrindu.

Pripažinęs sandorį niekiniu, teismas ex officio turi išspręsti restitucijos klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-4/2006; 2009 m. lapkričio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-532/2009). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.145 straipsnio 2 dalis numato galimybę teismui išimtiniais atvejais restitucijos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. Restitucijos taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių. Ji taikoma ne mechaniškai, o atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir jų taikymui reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. balandžio 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009, išaiškino, kad teismas, spręsdamas restitucijos taikymo klausimą, visų pirma turi nustatyti, ar restitucija apskritai taikytina (CK 6.145 straipsnio 2 dalis, 6.241 straipsnis). Nustatęs, kad restitucija taikytina, teismas turi nustatyti restitucijos būdą (CK 6.146 straipsnis), taip pat įvertinti, ar nėra pagrindo pakeisti restitucijos būdą (CK 6.145 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamu atveju teismas sutinka su atsakovės argumentu, jog tarp šalių esant susiklosčiusiems prievoliniams teisiniams santykiams ir teismui pripažinus šalių sudarytus sandorius negaliojančiais pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.80 straipsnį, taikytina restitucija. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2013 išaiškino, kad vindikacija ir restitucija yra savarankiški, tarpusavyje nekonkuruojantys asmens teisių gynimo būdai. Restitucija taikoma tada, kai asmenis sieja prievoliniai teisiniai santykiai. Kai reikalavimą pareiškusio asmens ir daikto valdytojo nesieja prievoliniai santykiai, daiktas gali būti išreikalautas pagal CK 4.95–4.97 straipsniuose įtvirtintas vindikacijos taisykles. Taigi, pagal aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą ir kasacinio teismo praktiką nagrinėjamu atveju ex officio taikytina restitucija, įpareigojant atsakovę grąžinti ieškovei visa tai, ką pastaroji yra įgijusi pagal pripažintus negaliojančiais sandorius, t. y. 432 kv. m užstatyto ploto nebaigtą statyti pastatą – kavinę – šašlykinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią adresu (duomenys neskelbtini) (e.b.l. 29, tomas 2) ir 860 kv. m ploto žemės sklypo dalį, esančią 8296 kv. m ploto žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Nagrinėjamu atveju taikytina vienašalė restitucija, nes atsakovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių jog yra perdavusi ką nors ieškovei, vykdydama pripažintas negaliojančiomis sutartis. Atsakovės argumentai dėl pastarosios investicijų į ieškovei nuosavybės teise priklausančio pastato rekonstrukciją buvo įvertinti Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-15720-864/2016 dėl jungtinės veiklos sutarties pripažinimo negaliojančia. Būtent jungtinės veiklos sutarties pagrindu buvo atliktos minėtos investicijos. Pagal šioje byloje ginčijamas sutartis atsakovė ieškovei nėra perdavusi nei turto, nei piniginių lėšų. Ieškovės reikalavimas dėl atsakovės iškeldinimo atmetamas, nes pastatai, iš kurių prašoma iškeldinti atsakovę, yra išnykę ir atsakovė jais nesinaudoja.

Kadangi ieškinys patenkintas, ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos, kurias sudaro už ieškinį sumokėtas žyminis mokestis ir išlaidos už advokato teisines paslaugas, priteisiamos iš atsakovės ieškovei; procesinių dokumentų įteikimo išlaidų nesusidarė (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 92 straipsnis, 93 straipsnio 1 dalis, 96 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 - 260 straipsniais, 264 - 265 straipsniais, 268 straipsniu, 270 straipsniu teismas

n u s p r e n d ž i a:

Ieškinį patenkinti iš dalies.

Pripažinti negaliojančiomis patalpų nuomos sutartį, sudarytą 2010 m. balandžio 1 d. tarp ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus parkai“ ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Liumeksis", ir valstybinės žemės subnuomos sutartį, sudarytą 2010 m. birželio 9 d. tarp ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus parkai“ ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Liumeksis“.

Įpareigoti atsakovę uždarąją akcinę bendrovę „Liumeksis“ grąžinti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus parkai“ 432 kv. m užstatyto ploto nebaigtą statyti pastatą – kavinę – šašlykinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią adresu (duomenys neskelbtini), ir 860 kv. m ploto žemės sklypo dalį, esančią 8296 kv. m ploto žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini).

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Liumeksis“ ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus parkai“ 93,00 EUR (devyniasdešimt tris eurus) žyminio mokesčio ir 2101,77 EUR (du tūkstančius vieną šimtą vieną eurą, septyniasdešimt septynis euro centus) išlaidų už advokato teisines paslaugas.

Sprendimas per trisdešimt dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėja                                                          Lidija Valentukonytė