Pranešėjas A. Žerlauskas Civilinė byla Nr. 2A-92-265/2014
Teisėjas M. Dobrovolskis (Proceso Nr. 2-06-3-03197-2013-7)
Procesinio sprendimo kategorija
121.14; (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. vasario 12 d.
Klaipėda
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Alvydo Žerlausko, kolegijos teisėjų Irmos Čuchraj, Jolantos Gailevičienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo E. C. ir atsakovo AB SEB banko apeliacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo E. C. ieškinį atsakovui AB SEB bankui dėl be pagrindo įgytų lėšų grąžinimo,
n u s t a t ė :
ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas įpareigoti atsakovą grąžinti ieškovui be teisinio pagrindo įgytus 537,19 EUR (1 854,81 Lt) bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2008-01-21 šalys sudarė kredito sutartį Nr. 0450818010189-58 (toliau - Sutartis), pagal kurią atsakovas suteikė ieškovui 99 849,02 EUR kreditą butui, esančiam X, įsigyti, o ieškovas įsipareigojo mokėti įmokas kiekvieną mėnesį sutartyje nustatyta tvarka ir terminais. Pasirašydami sutartį jie Sutarties 6.1, 6.3.2 ir 6.3 p. nustatė, kad palūkanos yra fiksuotos, palūkanų periodiškumas yra 5 metai, numatyta kita fiksuotų palūkanų nustatymo diena – 2013-01-21. Sutarties bendrosios dalies 3.3 punkte nustatyta, kad bankas įsipareigoja apie fiksuotų palūkanų galiojimo laikotarpio pabaigą ir apie naujai siūlomą fiksuotų palūkanų normą informuoti kredito gavėją prieš 30 kalendorinių dienių iki šio laikotarpio pabaigos. Jei per nustatytą terminą nuo pranešimo išsiuntimo dienos kredito gavėjas nesikreipė į banką dėl fiksuotų palūkanų nustatymo, šalys susitaria laikyti, kad kredito gavėjas su nustatytomis palūkanomis sutinka. Atsakovas savo sutartinius įsipareigojimus pagal Sutarties 3.3 punktą pažeidė, nes jis nebuvo informuotas raštu, apie palūkanų normos pasikeitimą buvo informuotas po to, kai pats nuvyko į banką 2013-01-09. Vis dėlto šalims taip ir nepavyko susitarti dėl palūkanų normos. Nepaisant to atsakovė 2013-01-21 vienašališkai nustatė 3,41607 % naują fiksuotų palūkanų normą. Sutarties 8 p. numatyta, kad sutarties sąlygos gali būti keičiamos tik raštišku abiejų šalių bendru sutikimu. Šalys tokio susitarimo nesudarė, atsakovė neteisėtai yra gavusi iš ieškovo 1 854,82 Lt, todėl yra pagrindas ieškinį tenkinti.
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2013-08-05 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Teismas pripažino, kad atsakovė AB SEB bankas 2013-01-21 neteisėtai vienašališkai nustatė ieškovui E. C. pagal 2008-01-21 kredito sutartį Nr. 0450818010189-58 palūkanų normą, kurios dydis 3,41607 proc., ir nepagrįstai nuo ieškovo sąskaitos nuskaičiavo 537,19 EUR kaip sutartines palūkanas bei priteisė iš atsakovo 536,00 Lt bylinėjimosi išlaidų. Kitą ieškinio dalį teismas atmetė. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad sutarties sąlygos, įtvirtinančios palūkanų rūšį, jų nustatymo (keitimo) tvarką, palūkanų sudedamųjų dalių dydį, išskyrus pačioje sutartyje numatytas išimtis, gali būti pakeistos tik abiem šalims dėl to susitarus raštu (CK 6.183 str. 1 d.). Be to, kredito sutarties bendrosios dalies 8 punkte nustatyta, kad sutartis gali būti pakeista ir (arba) papildyta tik raštišku visų sutarties šalių susitarimu. Kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas, raštiško susitarimo dėl kredito sutarties sąlygų keitimo nebuvo. Dėl to teismas padarė išvadą, kad bankas neturėjo teisės vienašališkai nustatyti palūkanų normos ir, nesusitarus su kredito gavėju, privalėjo kreiptis į teismą dėl sutarties sąlygų keitimo ir palūkanų normos nustatymo. Taip pat teismas atsižvelgė į tai, kad ieškovas pasirašydamas sutartį sutiko, jog bankas nurašinės kiekvieną mėnesį nuo jo asmeninės sąskaitos iki 2048 m. pinigų sumas pagal sutartį. Dėl to teismas konstatavo, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo pripažinti, kad atsakovė nepagrįstai praturtėjo ieškovo sąskaita, nes šalis sieja prievoliniai teisiniai santykiai. Atsižvelgdamas į nurodytų aplinkybių visetą pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovės veiksmai negali būti vertinti kaip nepagrįstas praturtėjimas, todėl tenkinti ieškovo prašymą dėl 1 854,81 Lt priteisimo nėra pagrindo.
Ieškovas su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria iš atsakovo nepriteisti
1 854,81 litai, nesutiko. Šią sprendimo dalį prašė panaikinti ir priimti naują, priteisti iš atsakovo
1 854,81 Lt kaip nepagrįstai nuskaitytus nuo ieškovo sąskaitos. Nurodė, kad teismui nustačius, jog atsakovas neteisėtai nuo ieškovo sąskaitos nuskaičiavo pinigines lėšas, teismas turėjo įpareigoti atsakovą jas grąžinti. Taip pat ieškovas nurodo, jog jam yra visiškai nesuprantama, kodėl nesant susitarimo dėl palūkanų dydžio, iš ieškovo sąskaitos gali būti nuskaičiuotas banko neteisėtai nustatytas palūkanų dydis, o ne ieškovo pasiūlytas. Dėl to teismas privalėjo priteisti iš atsakovo ieškovo pasiūlytą palūkanų normą atitinkančią pinigų sumą, dėl kurios nėra ginčo. Taip pat ieškovo vertinimu, teismas pažeidė jam nustatytą pareigą teisiškai kvalifikuoti teisinį santykį pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes. Nepaisant to, jog teismas nustatė, kad nėra teisinio pagrindo priteisti neteisėtai nuskaičiuotas lėšas iš atsakovo remiantis nepagrįsto praturtėjimo teisės normomis, turėjo ieškinį tenkinti ir priteisti pinigus iš atsakovo vadovaudamasis sutarties laisvės principo pažeidimu.
Atsakovas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutiko, prašė jį panaikinti ir ieškinį atmesti. Nurodo, kad iš sutarties teksto bei iš atsakovo 2013-12-11 pranešimo turinio matyti, kad atsakovui yra suteikta sutarties vienašalio pakeitimo teisė. Taip pat nurodo, kad teismas be pagrindo netyrė ir neanalizavo atsakovo vienašališkai nustatytų palūkanų dydžio pagrįstumo. Neįvertino atsakovo nurodytų palūkanų nustatymo principų ir neišsprendė kilusio ginčo iš esmės, nes sprendimu nebuvo nustatytas taikytinų palūkanų dydis. Be to, sprendime nėra pasisakyta, kodėl buvo atmesti atsakovo argumentai dėl nustatytos palūkanų normos dydžio pagrįstumo ir atsisakyta priimti naujus vienašališkai nustatytų palūkanų dydžio pagrįstumą patvirtinančius, įrodymus. Atsakovo vertinimu, teismas neatsižvelgė į ieškovo nesąžiningumą patvirtinančias aplinkybes: a) ieškovas nesutinka su atsakovo siūlomomis palūkanomis, nors jos atitinka rinkos kainą, b) ieškovo reikalavimas priteisti visas nuskaičiuotas palūkanas yra nesąžiningas, nes patenkinus tokį reikalavimą atsakovas liktų be atlygio už suteiktą kreditą c) ieškinyje nepateikiami argumentai, pagrindžiantys, kad ieškovo siūlyta palūkanų norma atitinka rinkos sąlygas. Atsakovas nurodo, kad teismas neįvertino to, kad Lietuvos bankas analogiškose situacijose neteisminiuose ginčuose klientų pretenzijas atmetė. Atsakovo vertinimu, teismas be pagrindo rėmėsi CK 6.223 str. 3 d., bei CK 6.204 str. nuostatomis bei netinkamai taikė CK 6.156 str. įtvirtintą sutarčių laisvės principą.
Ieškovas su atsakovo apeliaciniu skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, o tenkinti jo apeliacinį skundą. Nurodė, jog jo pažeistų teisių gynimas negali būti prilygintas nesąžiningiems veiksmams, atsakovas veikė neteisėtai, be teisinio pagrindo nuo jo sąskaitos nurašydamas lėšas. Pažymi, jog palūkanų dydžio nustatymas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai jų dydžio ir nevertino.
Ieškovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, atsakovo atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Esant šiai aplinkybei apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Šiuo nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi teisės aktuose įtvirtintu teisiniu reglamentavimu ir atsižvelgusi į apskųsto pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo turinį bei faktinius bylos duomenis pripažįsta, kad ieškovui pareiškus reikalavimą priteisti be pagrindo įgytas lėšas, pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti, kad atsakovas neturėjo teisinio pagrindo nuskaičiuoti nuo ieškovo sąskaitos lėšas. Kaip matyti iš procesinio sprendimo turinio, teismas nustatė, jog atsakovas, nesant šalių susitarimo, neteisėtai nustatė palūkanų normą, tačiau pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad atsakovas turėjo teisę nuskaičiuoti lėšas nuo ieškovo sąskaitos. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pagal sutarties specialiosios dalies 5.6 punktą ieškovas įsipareigojo kiekvieną mėnesio 21 dieną savo sąskaitoje turėti pinigų sumą, reikalingą kreditoriniams įsipareigojimams vykdyti. Taip pat, vadovaujantis kredito sutarties bendrosios dalies 4.12 punktu, bankas turi teisę nurašyti visas pagal kredito sutartį priskaičiuotas mokėtinas sumas (kredito dalį, priskaičiuotas palūkanas bei priskaičiuotus mokesčius). Kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, sutarties dalis dėl nurašymo iš ieškovo sąskaitos lėšas yra galiojanti, šalių rašytiniu sutarimu nepakeista. Su šia pirmosios instancijos teismo išvada apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka ir konstatuoja, jog atsakovė turėjo teisinį pagrindą nuskaičiuoti lėšas nuo ieškovo sąskaitos, tačiau ne vienašališkai nustatyto palūkanų dydžio ribose. Nepaisant to, kad šalys ir nesusitarė iš naujo dėl palūkanų dydžio, ieškovas nėra atleistas nuo jų mokėjimo. Pagal CK 6.881 straipsnio l dalį kreditavimo sutartimi bankas ar kita kredito įstaiga (kreditorius) įsipareigoja suteikti kredito gavėjui sutartyje nustatyto dydžio ir nustatytomis sąlygomis pinigines lėšas (kreditą), o kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkanas. Šalių sudarytos kredito sutarties Nr.0450818010189-57 bendrosios dalies 2.1 punkte numatyta, kad ieškovas įsipareigojo nustatytu terminu grąžinti suteiktą kreditą ir mokėti palūkanas. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas turi pareigą atsakovui mokėti palūkanas, būtina nustatyti jų dydį. Nenustačius, kiek atsakovas nepagrįstai vienašališkai nustatė didesnę palūkanų normą, neįmanoma nustatyti ieškovo reikalavimo pagrįstumo. Esant nurodytoms aplinkybėms teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškinio pagrįstumą, turėjo vadovautis CK 6.872 straipsnio 1 dalimi, kurioje numatyta, jog šalims nesusitarus dėl palūkanų dydžio, palūkanos nustatomos pagal paskolos davėjo gyvenamosios ar verslo vietos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, galiojusią paskolos sutarties sudarymo momentu. Tokiu atveju pripažintini iš dalies pagrįstais atsakovo apeliacinio skundo argumentai, jog teismas turėjo vertinti palūkanų dydį, kurį ieškovas turi mokėti atsakovui iki šalys susitars dėl palūkanų dydžio. Vis dėlto šie atsakovo argumentai nesudaro pagrindo visiškai atmesti ieškinio. Tokias išvadas teisėjų kolegija daro atsižvelgdama į Lietuvos banko nustatytas vidutines palūkanų normas, suteiktas namų ūkiams. Pagal šias palūkanų normas 2013 m. vasario ir kovo mėnesiais jų dydis buvo atitinkamai 2,42 ir 2,43 proc. Esant šioms aplinkybėms konstatuotina, kad atsakovas vasario mėnesį nuo ieškovo sąskaitos nepagrįstai nuskaičiavo 78,36 EUR, o kovo mėnesį - 77,48 EUR, taikydamas vienašališkai nustatytą 3.416070 proc. palūkanų dydį. Dėl to ieškinys turėjo būti tenkintas iš dalies, priteisiant iš atsakovo 155,84 EUR, kas atitinka 538, 08 Lt.
Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą, sutinka su atsakovo apeliaciniame skunde nurodomu argumentu, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą iš esmės, neišsprendė tarp šalių kilusio ginčo, tačiau tuo pačiu atkreipia dėmesį, jog ieškinio ribas ir teisių gynimo būdą nustato ieškovas, pareikšdamas ieškinį. Dėl to, ieškovui nepareiškus ieškinio, o atsakovei priešieškinio dėl palūkanų dydžio nustatymo, ginčo tarp šalių išspręsti iš esmės nebuvo sąlygų ir pagrindų. Teismas neturi teisinio pagrindo nesant šalių reikalavimui nustatyti palūkanų dydį visam sutarties galiojimo laikotarpiui.
Esant nurodytų aplinkybių visetui apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė CK 6.872 straipsnio 1 dalies ir nepriteisė iš atsakovo palūkanų dalies, kuri buvo neteisėtai nuskaičiuota nuo ieškovo sąskaitos. Be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rezoliucinėje dalyje nurodė, kad ieškinys tenkintinas iš dalies, kai pagal teisines pasekmes jis iš esmės buvo atmestas. Pažymėtina, jog ieškinio dalykas buvo lėšų, kurias bankas nuskaičiavo nuo ieškovo kaip palūkanas, priteisimas. Dėl to teismas, priimdamas sprendimą, turėjo tenkinti ieškinį iš dalies, priteisiant iš atsakovo dalį neteisėtai nuskaičiuotų palūkanų. CK 6.872 straipsnio 1 dalies netaikymas ir netinkamas rezoliucinės dalies suformavimas sudaro pagrindą panaikinti skundžiamą sprendimą ir priimti naują – ieškinį tenkinti iš dalies ir priteisti iš atsakovės ieškovės naudai 538,08 Lt, kaip neteisėtai nuskaičiuotus nuo ieškovo sąskaitos (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
CPK 93 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Kadangi ieškinys tenkintinas iš dalies, iš atsakovo priteistinos ieškovui bylinėjimosi išlaidos proporcingos teismo patenkintų reikalavimų daliai. Šiuo nagrinėjamu atveju patenkintų ieškinio reikalavimų dalis sudaro 29 proc. Dėl to iš atsakovo ieškovui priteistina 290 Lt išlaidų teisinei pagalbai apmokėti ir 21 Lt žyminio mokesčio, turėtų pirmosios instancijos teisme. Taip pat ieškovas pateikė įrodymus, jog turėjo 3 000 Lt išlaidų teisinei pagalbai apmokėti bei sumokėjo 72 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą. Atsižvelgiant į patenkintų reikalavimų dalį iš atsakovo priteistina ieškovui 890,88 Lt. Kadangi atsakovo apeliacinis skundas atmestinas, nėra pagrindo iš ieškovo priteisti jam bylinėjimosi išlaidų. Tuo tarpu byloje nėra duomenų apie atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a :
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti iš dalies. Iš atsakovo AB SEB banko priteisti 538,08 Lt be pagrindo įgytų lėšų ieškovui E. C..
Iš atsakovo AB SEB banko priteisti ieškovui E. C. 1 201,88 Lt bylinėjimosi išlaidų, turėtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.
Kolegijos pirmininkas Alvydas Žerlauskas
Kolegijos teisėjai Irma Čuchraj
Jolanta Gailevičienė