Administracinė byla Nr. A-321-492/2025
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-08897-2023-2
Procesinio sprendimo kategorija 8.1.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. gegužės 28 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gruodžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Z. S. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėja Z. S. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos ambasados Turkijos Respublikoje, Pakistano Islamo Respublikai ir Irano Islamo Respublikai (toliau – ir Ambasada) 2023 m. rugsėjo 25 d. sprendimą atsisakyti išduoti vizą (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti pareiškėjos prašymą išnagrinėti iš naujo.
2. Pareiškėja skunde nurodė, kad jos sutuoktinis A. S. šiuo metu gyvena Lietuvoje, turėdamas nacionalinę D vizą, kadangi studijuoja Vytauto Didžiojo universitete pagal Erasmus programą.
3. Pareiškėja paaiškino, kad ji su sutuoktiniu, turėdami leidimus, gyvena Turkijoje, šeimoje šiuo metu yra sudėtingas laikotarpis pareiškėjai (duomenys neskelbtini). Pareiškėja, ketindama aplankyti dėl studijų į Lietuvą išvykusį sutuoktinį, kreipėsi į Ambasadą dėl trumpalaikės Šengeno (C) vizos išdavimo. Ji teigė, kad pateikdama prašymą išduoti Šengeno vizą, užpildė vizos prašymą ir pateikė visus dokumentus pagrindžiančius kelionės tikslą, t. y.: sveikatos draudimo polisą, banko sąskaitos išrašą, savo studijų pažymą, leidimą gyventi Turkijoje, santuokos dokumentą, dokumentą dėl (duomenys neskelbtini), sutuoktinio paso ir nacionalinės vizos kopiją. Tačiau Ambasada 2023 m. rugsėjo 25 d. priėmė Sprendimą, kuriuo atsisakė išduoti pareiškėjai trumpalaikę Šengeno vizą. Pareiškėjos nuomone, iš skundžiamo Sprendimo nėra aišku, kodėl Ambasada nusprendė pareiškėjai neišduoti vizos, Sprendime nėra nurodyti jokie tokio sprendimo motyvai ir argumentai. Skundžiamame Sprendime yra pažymėtas 13 kvadratėlis, kuriame nurodyta: kyla pagrįstų abejonių dėl jūsų ketinimų išvykti iš valstybių narių teritorijos prieš pasibaigiant vizos galiojimo laikui. Tačiau visiškai nenurodoma, kuo remiantis tokios išvados daromos, kodėl tokių abejonių kyla. Pareiškėja nurodė, kad jai nėra žinoma ir nėra suprantama, ar turėjo pateikti dar papildomus dokumentus, kad galėtų gauti vizą ir atvykti aplankyti savo sutuoktinio, kuris laikinai gyvena Lietuvoje.
4. Pareiškėja pažymėjo, kad su skundžiamu Sprendimu nesutinka, nes iš šio Sprendimo jai net nėra aišku, kodėl toks sprendimas yra priimtas, t. y. pirma, pareiškėjai nėra aišku, kodėl negali atvykti trumpalaikiu vizitu į Lietuvą, nors Ambasados darbuotojams paaiškino savo atvykimo priežastis (noras aplankyti savo sutuoktinį, kuris dėl studijų šiuo metu gyvena Lietuvoje, dėl pareiškėjai emociškai sunkaus laikotarpio nėštumo metu (duomenys neskelbtini)), pateikė visus reikiamus dokumentus (patvirtinančius atvykimo tikslą, turimas reikiamas lėšas, sveikatos draudimą, gyvenimą ir studijas Turkijoje patvirtinančius dokumentus); antra, iš skundžiamo Sprendimo nėra aišku, kas buvo negerai su pateiktu vizos prašymu ir dokumentais, todėl pareiškėja nežino, ar gali šiuos trūkumus ištaisyti, kreipiantis iš naujo dėl vizos išdavimo (gal Ambasadai reikėjo kokių nors papildomų dokumentų, kurie, pavyzdžiui, dar papildomai patvirtintų pareiškėjos ketinimą išvykti iš Lietuvos, iki pasibaigiant vizos terminiu), o iš pateikto Sprendimo visiškai nėra aišku, kokie yra atsisakymo motyvai.
5. Pareiškėja taip pat pažymėjo, jog toks Ambasados Sprendimas neatitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos teismų praktikos dėl vizų išdavimo, kurioje yra nurodoma, kad nors sprendimai dėl vizos išdavimo yra standartinės formos, tačiau jie turi būti motyvuoti, kaip tai numatyta Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ) (pvz., žr. 2023 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1705-662/2023, 2023 m. sausio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-320- 556/2023, 2023 m. kovo 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1374-968/2023).
6. Pareiškėjos vertinimu, Ambasados Sprendimas, kai nepateikiamas joks paaiškinimas, neatitinka VAĮ 10 straipsnyje nustatytų sprendimui keliamų reikalavimų, tokių kaip reikalavimas nurodyti administracinio sprendimo teisinį ir faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybes, taip pat administracinio sprendimo motyvus. Todėl ginčijamas Ambasados 2023 m. rugsėjo 25 d. sprendimas, iš kurio visiškai nėra aišku, kodėl buvo nuspręsta atsisakyti pareiškėjai išduoti vizą, nėra aišku, kokiu pagrindu ir dėl kokių priežasčių daroma išvada, jog kyla pagrįstų abejonių dėl pareiškėjos ketinimų išvykti iš valstybių narių teritorijos prieš pasibaigiant vizos galiojimo laikui, šių reikalavimų neatitinka ir yra neteisėtas.
7. Atsakovas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija atsiliepime į skundą su juo nesutiko ir prašė skundą atmesti.
8. Atsakovas nurodė, kad Sprendimas atsisakyti išduoti Šengeno vizą pirmiausia turi atitikti specialiems standartams ir principams, 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 810/2009 nustatančio Bendrijos vizų kodeksą (toliau – ir Vizų kodeksas) nuostatoms. Europos Sąjungos valstybių konsulinių pareigūnų diskrecija priimant užsieniečių prašymus dėl vizos išdavimo ir priimant sprendimus dėl vizos išdavimo ar atsisakymo išduoti vizą, yra specialioji (išskirtinė), nes teisės aktai konsuliniam pareigūnui suteikia didelę diskreciją įvertinti faktines aplinkybes priimant sprendimą dėl vizos išdavimo ar neišdavimo užsieniečiui.
9. Atsakovas pažymėjo, kad vykdant teisminę kontrolę, teismai turi tik patikrinti, ar nebuvo peržengtos administracijos turimos diskrecijos nustatyti prašymą išduoti vizą pateikusio asmens atitiktį Vizų kodekse nurodytiems reikalavimas ribos, todėl jei kompetentingos institucijos atliktame vertinime (Sprendime) nepadaryta akivaizdžių klaidų, teisminė institucija turi pripažinti sprendimo atsisakyti išduoti vizą teisėtumą, nes teismai neturi kompetencijos ar patirties užsienio ir saugumo politikos srityje.
10. Atsakovas laikėsi pozicijos, kad teisinis reglamentavimas dėl sprendimų atsisakyti išduoti vizas užsieniečiams priėmimo Užsienio reikalų ministerijos diplomatams – konsuliniams pareigūnams sudaro prielaidas ir įpareigoja veikti savo nuožiūra priimant tokio pobūdžio sprendimus, tai teismai turi ribotą galimybę (diskreciją) vykdyti konsulinio pareigūno administracinės diskrecijos taikymo (panaudojimo) ribų teisminę kontrolę, nes konsulinis pareigūnas, priimdamas sprendimą atsisakyti užsieniečiui išduoti vizą, pasirenka geriausią / tinkamiausią tarp teisės siūlomų variantų, t. y. atlieka vertybinį pasirinkimą ir sprendžia politinio (ir / ar ekonominio) tikslingumo klausimą. Tuo tarpu administracinis teismas pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalį ir 91 straipsnį, neturi diskrecijos vertinti ginčijamo konkretaus sprendimo ir veiksmų (neveikimo) politinio tikslingumo požiūriu, o gali tik nustatyti, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar konsulinis pareigūnas, kaip viešojo administravimo subjektas, neviršijo kompetencijos, ar teisės aktas arba veiksmas (neveikimas) neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta.
11. Atsakovas nurodė, kad pareiškėja netinkamai aiškina teisės aktus, reglamentuojančius Šengeno vizos išdavimą užsieniečiams, neatskleidžia bylos esminių faktinių aplinkybių. Lietuvos Respublikos diplomatas konsulas, priimdamas Sprendimą dėl atsisakymo pareiškėjai išduoti Šengeno vizą, objektyviai įvertino ginčo aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias sprendimų dėl Šengeno vizos (ne)išdavimo priėmimą ir priėmė teisėtą bei pagrįstą Sprendimą.
12. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėja 2023 m. rugsėjo 8 d. Ambasadai pateikė prašymą išduoti Šengeno vizą (toliau – ir Prašymas) ir pagrindžiamuosius dokumentus. Prašyme pareiškėja nurodė: kelionės tikslas – turizmas (23 p.), tačiau Prašymo grafoje „Papildoma informacija apie buvimo tikslą“ (24 p.) jokios informacijos nenurodė; Prašyme grafoje „Prašoma leisti atvykti“ (27 p.) nurodė „Daug kartų“; kelionės ir pragyvenimo išlaidas padengia (32 p.) – pati pareiškėja.
13. Atsakovas nurodė, kad Ambasados konsulinis pareigūnas, išnagrinėjęs Prašymą išduoti Šengeno vizą bei pateiktus sutuoktinio ir pareiškėjos paaiškinimus apie šeimos gyvenimo aplinkybes, nustatė, kad pareiškėja savo kilmės šalį Afganistaną paliko dėl politinių motyvų, įstojo mokytis Turkijoje; pareiškėjos laikinas leidimas gyventi Turkijoje išduotas studijų pagrindu, tačiau rašte nurodoma, kad ji šiuo metu nestudijuoja, Ambasadai pateiktų universiteto dokumentų autentiškumo patikrinti nepavyko, nes patikrinus sistemoje tokių duomenų, kaip nurodoma pareiškėjos pažymoje, nerasta. Konsulo vertinimu, pareiškėja su sutuoktiniu negyveno kartu, nes abu nurodo esantys studentai, o universitetai, kuriuose jie galbūt studijuoja, yra vienas nuo kito nutolę 700 km. Visos pareiškėjos nurodytos aplinkybės leidžia manyti, kad pareiškėjos tikrasis tikslas nėra turizmas Lietuvoje, o ketinimas su sutuoktiniu imigruoti į Šengeno erdvę, kad pareiškėja gali prašyti politinio prieglobsčio Šengeno erdvėje, taigi sieks neišvykti iki vizos galiojimo pabaigos.
14. Atsakovas teigė, kad konsulo gautos informacijos visuma leido jam priimti Sprendimą atsisakyti pareiškėjai išduoti Šengeno vizą, nes dėl nurodytų aplinkybių konsului kilo pagrįstos abejonės dėl faktinio pareiškėjos vykimo į Lietuvą, o faktiškai į Europos Sąjungą, deklaruojamo tikslo – turizmas, todėl neatmestina prielaida, kad pareiškėja siekia imigruoti į Šengeno erdvę kitais tikslais, nes nepagrindė pateiktų dokumentų autentiškumo, nepateikė leistinų įrodymų dėl ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki vizos galiojimo laikotarpio pabaigos, taigi pateikta informacija dėl vykimo į Lietuvą tikslo (turizmas Lietuvoje) ir buvimo sąlygų (reikiamų lėšų turėjimo, gyvenamosios vietos) nėra patikima, vadinasi, ji gali kelti nelegalios migracijos grėsmę.
15. Atsakovas nurodė, kad pareiga įrodyti ketinimų realumą ir autentiškumą tenka pareiškėjai, pareiškėja, norėdama gauti vizą vykti į Lietuvą dirbti, elgdamasi rūpestingai ir atidžiai, turėjo pateikti išsamius paaiškinimus konsului pastarajam aiškinantis pareiškėjos deklaruojamą vykimo į Lietuvą tikslą ir buvimo sąlygas. Pareiškėja neturėjo pagrindo ar prielaidų manyti, kad Prašyme išduoti Šengeno vizą bei patvirtinamuosiuose dokumentuose nurodytina informacija yra nereikšminga, nes Prašymo formoje aiškiai įvardijama, kokius duomenis reikalaujama nurodyti. Pareiškėja, būdama pakankamai atidi ir rūpestinga, privalėjo įsitikinti Prašymo išduoti Šengeno vizą užpildymo sąlygomis ir tvarka, taip pat patvirtinamųjų dokumentų kiekiu ir turiniu. Šiuo atveju pareiškėja pati pasirinko elgesio variantą, dėl kurio jai ir kilo neigiamos pasekmės, todėl pati pareiškėja ir yra atsakinga už šias pasekmes. Aplinkybių įrodinėjimo našta tenka ne atsakovui ir / ar konsului, o pareiškėjai, kuri, skųsdama Sprendimą, privalo pateikti atsakovo aptartuose teisės aktuose nurodytus tinkamus įrodymus ir paaiškinimus, kurie pagrįstų pareiškėjos vykimo į Lietuvą tikslą ir buvimo sąlygas, pagrįstų, jog pareiškėja išvyks iš valstybių narių teritorijos iki vizos galiojimo laikotarpio pabaigos.
16. Atsakovas laikėsi pozicijos, kad nėra teisinio pagrindo vadovautis pareiškėjos nurodoma teismų praktika, nurodomi procesiniai sprendimai nelaikytini precedentais nagrinėjamoje administracinėje byloje. Teismo precedento esmę sudaro stare decisis (laikytis to, kas jau yra nuspręsta) principas, grindžiamas teismo sprendimo autoritetu: visas tapačias vėlesnes bylas būtina spręsti taip, kaip išspręsta byla, kurioje suformuotas teismo precedentas. Precedentu yra pateikiamos tik įstatymo leidėjo priimtų teisės normų aiškinimo taisyklės, o ne nustatomas naujas teisinis reguliavimas.
17. Atsakovas atsiliepime teigė, kad Europos Sąjungos (toliau – ir ES) ir Lietuvos Respublikos teisės aktuose konsulo diskrecijos teisinis reglamentavimas lemia būtinumą administraciniams teismams nagrinėjant pareiškėjų skundus dėl konsulo sprendimo atsisakyti išduoti pareiškėjai vizą remtis galiojančiu teisiniu reglamentavimu dėl konsulo priimamo sprendimo atsisakyti išduoti vizą ir / ar pranešimo apie sprendimą formos ir turinio. Kadangi ES teisės norma – Vizų kodekso 32 straipsnio 2 dalyje kartu su VI priedu nustatyta konsulo sprendimo dėl atsisakymo išduoti Šengeno vizą standartinė forma – yra galiojanti ir iki šiol nėra pašalinta iš teisės sistemos, tai nagrinėjamoje byloje pareiškėjos skundžiamas konsulo Sprendimas atsisakyti išduoti Šengeno vizą pareiškėjai turi būti vertintinas kaip priimtas vadovaujantis galiojančiu teisiniu reglamentavimu.
II.
18. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. gruodžio 12 d. sprendimu pareiškėjos Z. S. skundą tenkino ir panaikino Lietuvos Respublikos ambasados Turkijos Respublikoje, Pakistano Islamo Respublikai ir Irano Islamo Respublikai 2023 m. rugsėjo 25 d. sprendimą atsisakyti išduoti vizą ir įpareigojo pareiškėjos prašymą išnagrinėti iš naujo.
19. Iš byloje esančių įrodymų, teismas nustatė, kad:
19.1. Pareiškėja, gimusi (duomenys neskelbtini), yra Afganistano pilietė, turinti leidimą gyventi Turkijoje Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2024 m. gegužės 8 d.
19.2. Pareiškėja 2023 m. rugsėjo 7 d. Ankaroje užpildė ir Ambasadai 2023 m. rugsėjo 8 d. pateikė Prašymą Nr. 24311 išduoti jai Šengeno vizą.
19.3. Pareiškėja Prašyme, be kita ko, nurodė, kad ji yra studentė Turkijos Karabuko universitete (Prašymo 21 ir 22 p.), o jos kelionės tikslas yra turizmas (Prašymo 23 p.). Pareiškėja Prašyme nurodė, jog prašo leisti atvykti daug kartų (Prašymo 27 p.), numatoma pirmo atvykimo į Šengeno erdvę data – 2023 m. rugsėjo 25 d., numatoma išvykimo iš Šengeno erdvės data po pirmo numatomo buvimo – 2023 m. gruodžio 22 d.
19.4. Prašymo 30 punkte pareiškėja nurodė A. S. (A. S.) kaip kviečiantįjį asmenį valstybėje narėje, kuris gyvena (duomenys neskelbtini), bei nurodė, kad gyvenimo ir pragyvenimo išlaidas buvimo metu padengs pati pareiškėja (Prašymo 32 p.).
19.5. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėja Ambasadai pateikė savo ir sutuoktinio paaiškinimus, kuriuose nurodoma, kaip pareiškėja sunkiai išvyko iš savo kilmės valstybės Afganistano, įstojo studijuoti, o dėl sveikatos problemų negali būti viena svetimoje šalyje ir nori atvykti į Lietuvą „bent“ 3 mėnesių laikotarpiui, sveikatos draudimą, skrydžio ir nakvynės rezervacijas patvirtinančius dokumentus, bankų išrašus, sveikatos pažymas, studijų pažymą bei civilinės būklės aktus.
19.6. Ambasada 2023 m. rugsėjo 25 d. Sprendimu (Standartine pranešimo apie atsisakymo išduoti vizą, vizos panaikinimo ar atšaukimo priežastis forma) atsisakė išduoti Šengeno vizą, nurodydama, kad kyla pagrįstų abejonių dėl pareiškėjos ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos prieš pasibaigiant vizos galiojimo laikui.
19.7. Byloje nėra ginčo, kad atsakovo 2023 m. rugsėjo 25 d. sprendimas dėl atsisakymo išduoti Šengeno vizą Nr. 24311 pareiškėjai nebuvo įteiktas.
20. Pacitavęs Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas), Vizų kodekso ir 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/399 dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso (Šengeno sienų kodeksas) (toliau – ir Šengeno sienų kodeksas) nuostatas, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudenciją, teismas pažymėjo, kad teisinis reguliavimas, nustatantis Šengeno vizų išdavimą, nustato Užsienio reikalų ministerijos konsulinio pareigūno Lietuvos Respublikos ambasadoje užsienyje didelę diskreciją įvertinti gautą iš pareiškėjos medžiagą ir gautos medžiagos bei kitos konsulo surinktos informacijos pagrindu vienasmeniškai priimti sprendimą išduoti vizą arba atsisakyti išduoti vizą. Europos Sąjungos bei Lietuvos Respublikos teisės aktai įpareigoja diplomatines atstovybes bei konsulines įstaigas prisiimti asmeninę atsakomybę įvertinant nelegalios imigracijos į ES pavojų nagrinėjant prašymus dėl ES bei Lietuvos Respublikos vizų išdavimo. Teisės aktai konsulinį pareigūną įpareigoja, kad jis priimdamas dokumentus, kaip įgaliotas vizų tarnybos valstybės tarnautojas, turi įsitikinti užsieniečio sąžiningumu ir jo nurodomo vykimo į Lietuvos Respubliką tikslo pagrįstumu ir teisėtumu.
21. Teismas laikėsi pozicijos, kad Ambasados priimto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgus į pareiškėjos Ambasadai pateiktus dokumentus: pareiškėjos ir jos sutuoktinio raštai Ambasadai, sveikatos draudimas, skrydžio ir nakvynės rezervacijos, bankų išrašai, sveikatos pažymos, studijų pažyma, civilinės būklės aktai. Teismas pažymėjo, kad konsulas įvertino jam pateiktus pareiškėjos dokumentus ir priėmė Sprendimą netenkinti pareiškėjos Prašymo dėl Šengeno vizos jai išdavimo. Sprendimas neišduoti Šengeno vizos priimtas konstatavus, kad kyla pagrįstų abejonių dėl pareiškėjos ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos prieš pasibaigiant vizos galiojimo laikui.
22. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėja ginčija Šengeno vizos vykti į Lietuvą neišdavimą, skunde nurodydama, kad iš priimto Sprendimo jai nėra aiškūs tokio Sprendimo priėmimo motyvai ir argumentai bei vadovaudamasis Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas priėjo prie išvados, kad Ambasados Sprendime nenurodytas joks faktinis pagrindais, t. y. aplinkybės ir kiti argumentai, iš kurių būtų aišku, kodėl kyla pagrįstų abejonių dėl pareiškėjos ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos prieš pasibaigiant vizos galiojimo laikui. Teismas konstatavo, kad Ambasada nepasinaudojo teise standartinėje pranešimo apie atsisakymą išduoti vizą, vizos panaikinimo ar atšaukimo priežastis formos laukelyje „Papildomos pastabos“ nurodyti tokio Sprendimo priėmimo teisinį ir faktinį pagrindą.
23. Teismas, įvertinęs ginčijamo Ambasados Sprendimo turinį aptarto teisinio reguliavimo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos kontekste, sprendė, kad ginčijamas Sprendimas nėra tinkamai motyvuotas. Asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas turi būti žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Individualaus administracinio akto adresatas turi suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti savo teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Teismas pažymėjo, kad nors Ambasada įformino Sprendimą pagal Vizų kodekso VI priede nustatytą standartinę forma, tačiau tai neatleidžia jos nuo pareigos sprendimą atsisakyti išduoti vizą pagrįsti tiek nustatytais faktais, tiek ir teisės aktų normomis. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas konstatavo, kad atsakovo Sprendimas naikintinas, kaip neatitinkantis imperatyvių Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose nustatytų reikalavimų. Panaikinus ginčijamą Sprendimą, atsakovas įpareigojamas iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl Šengeno vizos.
III.
24. Atsakovas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gruodžio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.
25. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo šiuos pagrindinius argumentus:
25.1. Pirmosios instancijos teismas netyrė faktinių bylos aplinkybių ir neatskleidė bylos esmės, teismo sprendime nėra nei vieno iš byloje surinktų įrodymų vertinimo, nei vienos ginčo šalių nurodytos faktinės aplinkybės vertinimo. Tokiu būdu padaryti procesinės teisės normų pažeidimai ir dėl šios pažaidos buvo neteisingai išspręsta byla.
25.2. Pirmosios instancijos teismas, panaikinęs konsulinio pareigūno Sprendimą vieninteliu motyvu – jog konsulo Sprendimas „neatitinka imperatyvių Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose nustatytų reikalavimų, kurių neįgyvendinus negalima administracinio sprendimo laikyti teisėtu ir pagrįstu“, ignoravo galiojantį Europos Sąjungos bei nacionalinį teisinį reguliavimą dėl konsulinio pareigūno diskrecijos priimti sprendimą dėl atsisakymo išduoti vizą užsieniečiui bei priimamo konsulo sprendimo formos / turinio, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.
25.3. Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai rodo, kad teismas nesuprato bylos esmės bei teisinio reguliavimo šiuo aspektu.
25.4. Atsakovas pirmosios instancijos teismui pateikė rašytinį įrodymą – Nacionalinėje vizų informacinėje sistemoje Užsieniečių registro vizų modulyje priimtą Ambasados konsulinio pareigūno 2023 m. rugsėjo 25 d. (15:51:25) sprendimą atsisakyti pareiškėjai išduoti Šengeno vizą bei Ambasados antrosios sekretorės 2023 m. rugsėjo 25 d. Sprendimą dėl atsisakymo išduoti Šengeno vizą, kuriuose nurodyti išsamūs sprendimo motyvai. Tuo tarpu Vizų kodekso 32 straipsnio 2 dalis nustato, kad Sprendimo dėl atsisakymo priežastys prašymą išduoti vizą pateikusiam asmeniui pranešamos naudojant Vizų kodekso VI priede nustatytą standartinę formą.
25.5. Teisinis reguliavimas dėl Šengeno vizos (ne)išdavimo suponuoja išvadą, jog konsulo sprendimas atsisakyti išduoti Šengeno vizą pirmiausia turi atitikti specialiems standartams ir principams, įtvirtintiems Europos Sąjungos priimtame teisės akte Vizų kodekse. Taigi Europos Sąjungos valstybių konsulinių pareigūnų diskrecija priimant užsieniečių prašymus dėl Šengeno vizos išdavimo ir priimant sprendimus dėl Šengeno vizos išdavimo ar atsisakymo išduoti vizą, yra specialioji (išskirtinė), nes teisės aktai konsuliniam pareigūnui suteikia didelę diskreciją įvertinti faktines aplinkybes priimant sprendimą dėl vizos išdavimo ar neišdavimo užsieniečiui. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino (ir netaikė) Vizų kodekso, Lietuvos Respublikos konsulinio statuto ir kitų teisės normų kaip specialiųjų įstatymų (teisės normų) VAĮ atžvilgiu, todėl padarė nepagrįstas išvadas dėl nepagrįsto Vizų kodekso 32 straipsnio 2 dalies kartu su VI priedu ir Šengeno vizos išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2023 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. V-227, (toliau – ir Šengeno vizos išdavimo tvarkos aprašas) taikymo. Tuo tarpu negalima taikyti nacionalinės taisyklės (VAĮ 10 str. 5 d.), prieštaraujančios ES teisės nuostatoms.
25.6. Remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencija nacionalinės valdžios institucijos turi plačią diskreciją, kiek tai susiję su Vizų kodekse nurodytų atsisakymo pagrindų taikymo sąlygomis ir reikšmingų faktinių aplinkybių vertinimu, todėl atliekant šios diskrecijos teisminę kontrolę turi būti patikrinama tik tai, ar ginčijamas sprendimas grindžiamas pakankamai svariais faktais, ir įsitikinta, ar jame nepadaryta akivaizdžios klaidos.
25.7. Nagrinėjamai bylai reikšmingi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimai pateikti 2023 m. sausio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1099-629/2023, 2022 m. rugsėjo 14 d. nutartyje, 2022 m. lapkričio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-3865-821/2022, 2022 m. gruodžio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-903-552/2022.
25.8. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi netinkama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, ji nelaikytina precedentais nagrinėjamoje administracinėje byloje, nes teismo precedento esmę sudaro stare decisis principas, grindžiamas teismo sprendimo autoritetu: visas tapačias vėlesnes bylas būtina spręsti taip, kaip išspręsta byla, kurioje suformuotas teismo precedentas. Precedentu yra pateikiamos tik įstatymo leidėjo priimtų teisės normų aiškinimo taisyklės, o ne nustatomas naujas teisinis reguliavimas.
26. Pareiškėja Z. S. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gruodžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.
27. Pareiškėja atsiliepime nurodo šiuos pagrindinius argumentus:
27.1. Atsakovo apeliaciniame skunde dėstomi motyvai paremti netinkama ir tendencinga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos analize. Atsakovas apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentu, kad jis turi neribotą diskreciją spręsti išduoti vizą ar ne, ir šiai teorijai pagrįsti nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, tačiau naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nedviprasmiškai suformuluota taisyklė, kad priimant sprendimą dėl Šengeno vizos, sprendime neužtenka formaliai pažymėti atsisakymo išduoti vizą pagrindą. Sprendimas, vadovaujantis VAĮ nuostatomis, turi būti pagrįstas tiek teisinėmis, tiek faktinėmis aplinkybėmis.
27.2. Atsakovas apeliaciniame skunde pripažįsta, kad atsakovo vidinėje sistemoje yra sprendimas, kuriame nurodyti išsamūs Sprendimo motyvai, tačiau pareiškėja nebuvo supažindinta su šia informacija ir jos turinys pareiškėjai nebuvo žinomas. Skundžiamo Sprendimo motyvų nurodymas teismo proceso metu neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto Sprendimo teisėtumui.
27.3. Atsakovas netinkamai vertina Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką. Priešingai nei teigia atsakovas, šio teismo praktika suponuoja išvadą, kad Ambasada pareiškėjai privalo pateikti išsamius motyvus, kad ji galėtų įgyvendinti teisę apskųsti sprendimą teisme.
k o n s t a t u o j a:
IV.
28. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos ambasados Turkijos Respublikoje Pakistano Islamo Respublikai ir Irano Islamo Respublikai 2023 m. rugsėjo 25 d. sprendimo atsisakyti išduoti vizą ir įpareigojimo pareiškėjos prašymą išnagrinėti iš naujo.
29. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą tenkino, padarė išvadą, kad Sprendime nenurodytas joks faktinis pagrindais, t. y. aplinkybės ir kiti argumentai, iš kurių būtų aišku, kodėl kyla pagrįstų abejonių dėl pareiškėjos ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos prieš pasibaigiant vizos galiojimo laikui, todėl jis neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose nustatytų reikalavimų.
30. Atsakovas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija apeliaciniame skunde nesutikdamas su teismo sprendimu, teigia, kad teismas netinkamai vertino galiojantį Europos Sąjungos bei nacionalinį teisinį reguliavimą dėl konsulinio pareigūno diskrecijos priimti sprendimą dėl atsisakymo išduoti vizą užsieniečiui bei priimamo konsulo sprendimo formos / turinio, netyrė faktinių aplinkybių byloje, neatsižvelgė į Nacionalinėje vizų informacinėje sistemoje Užsieniečių registro vizų modulyje priimtą Ambasados konsulinio pareigūno 2023 m. rugsėjo 25 d. (15:51:39) sprendimą atsisakyti pareiškėjai išduoti Šengeno vizą bei Ambasados antrosios sekretorės 2023 m. rugsėjo 25 d. sprendimą dėl atsisakymo išduoti Šengeno vizą, kuriuose nurodyti išsamūs Sprendimo motyvai.
31. Pareiškėja atsiliepime į apeliacinį skundą akcentavo, kad ji nebuvo supažindinta su atsakovo vidinėje sistemoje esančiu sprendimu, kuriame nurodyti išsamūs Sprendimo motyvai, motyvų nurodymas teismo proceso metu neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto Sprendimo teisėtumui.
32. Byloje nustatyta, kad Ambasada 2023 m. rugsėjo 25 d. Sprendimu (Standartine pranešimo apie atsisakymo išduoti vizą, vizos panaikinimo ar atšaukimo priežastis forma), kuri buvo įteikta pareiškėjai, atsisakė išduoti Šengeno vizą, nurodydama, kad kyla pagrįstų abejonių dėl pareiškėjos ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos prieš pasibaigiant vizos galiojimo laikui.
33. Atsakovas kartu su atsiliepimu į skundą teismui pateikė Nacionalinėje vizų informacinėje sistemoje Užsieniečių registro vizų modulyje priimtą Ambasados konsulinio pareigūno 2023 m. rugsėjo 25 d. (15:51:39) sprendimą atsisakyti pareiškėjai išduoti Šengeno vizą bei Ambasados antrosios sekretorės 2023 m. rugsėjo 25 d. sprendimą dėl atsisakymo išduoti Šengeno vizą, kuriuose nurodyti išsamūs Sprendimo motyvai. Užsieniečių registro vizų modulyje priimtame Ambasados konsulinio pareigūno 2023 m. rugsėjo 25 d. sprendime nurodoma atsisakymo išduoti vizą priežastis – „kyla pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo(s) ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos prieš pasibaigiant vizos galiojimo laikui“; „Prašymo metu nustatytos aplinkybės: pareiškėja, Afganistano pilietė, nurodo vykstanti turizmo tikslais – Lietuvoje pagal Erasmus programą studijuos sutuoktinis, kuriam jau išduota D viza, ji esą nori vykti kartu. Pateikiamas sutuoktinio ir pareiškėjos paaiškinimas, kaip ji sunkiai ištrūko iš kilmės šalies Afganistano, įstojo mokytis (universiteto pažymos autentiškumo ambasadai patikrinti nepavyko – patikrinus sistemoje tokių duomenų kaip pareiškėjos pažymoje nerodo), kaip dėl sveikatos problemų negali būti viena svetimoje šalyje ir nori vykti į Lietuvą „bent“ 3 mėn. laikotarpiui. Šios aplinkybės aiškiai rodo didelę riziką, kad pareiškėja gali prašyti politinio prieglobsčio Šengeno erdvėje, neišvykti iš jos iki vizos galiojimo pabaigos“.
34. Ambasados antrosios sekretorės 2023 m. rugsėjo 25 d. sprendime Nr. 24311 dėl atsisakymo išduoti Šengeno vizą nurodomos iš esmės tos pačios aplinkybės, papildomai paminėta, kad pareiškėjos laikinas leidimas gyventi išduotas būtent studijų pagrindu, tačiau rašte (Ambasadai) nurodoma, kad ji šiuo metu gyvenamojoje valstybėje – Turkijoje – nestudijuoja; kad pareiškėja ir sutuoktinis dėl psichologinių sunkumų negali būti atskirai, todėl nori keliauti į Lietuvą „bent keliems mėnesiams“, tačiau Turkijoje, manytina, irgi negyveno kartu – abu jie teigia esantys studentai, o universitetai, kuriuose esą studijuoja nuolatinėse programose, yra vienas nuo kito nutolę 700 km; visos šios aplinkybės aiškiai rodo, kad pareiškėjos tikrasis kelionės tikslas nėra turizmas – ji kartu su sutuoktiniu siekia imigruoti į Šengeno erdvę; pareiškėja aiškiai nurodo esanti politinė migrantė, iš pateiktų dokumentų ir laisvos formos raštuose pateikiamos informacijos akivaizdu, kad ji į Turkiją imigravo studijų pagrindu, nors realiai nestudijuoja. Visų šių aplinkybių pagrindu padaryta išvada, kad pareiškėja gali prašytis politinio prieglobsčio Šengeno erdvėje, sieks neišvykti iš jos iki vizos galiojimo pabaigos.
35. Byloje nėra ginčo, kad atsakovo 2023 m. rugsėjo 25 d. sprendimas dėl atsisakymo išduoti Šengeno vizą Nr. 24311 pareiškėjai nebuvo įteiktas, teismui šie duomenys buvo pateikti 2023 m. lapkričio 16 d. kartu su atsakovo atsiliepimu į patikslintą skundą.
36. Pagal Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies b) punktą, nepažeidžiant 25 straipsnio 1 dalies, vizą išduoti atsisakoma, jei kyla pagrįstų abejonių dėl prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens patvirtinamųjų dokumentų autentiškumo arba jų turinio teisingumo, prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens pareiškimų arba jo ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki baigiantis prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpiui patikimumo. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sprendimas dėl atsisakymo, nurodant jo priežastis, prašymą išduoti vizą pateikusiam asmeniui pranešamas naudojant VI priede nustatytą standartinę formą.
37. Vizų kodekso 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nagrinėjant prašymą išduoti vienodą vizą, nustatoma, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo atitinka Šengeno sienų kodekso 5 straipsnio 1 dalies a, c, d ir e punktuose nustatytas atvykimo sąlygas, ir ypatingas dėmesys skiriamas įvertinimui, ar jis nekelia nelegalios imigracijos rizikos ar rizikos valstybių narių saugumui, ir ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tikrindamas, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo atitinka atvykimo sąlygas, konsulatas patikrina: ar pateiktas kelionės dokumentas nėra netikras, suklastotas arba padirbtas; prašymą išduoti vizą pateikusio asmens pateiktą numatomo buvimo tikslą ir sąlygas ir ar jis turi pakankamai pragyvenimo lėšų tiek numatomo buvimo trukmei, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį, arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jis tikrai būtų įleistas, arba gali teisėtai gauti tokių lėšų; ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo yra asmuo, dėl kurio Šengeno informacinėje sistemoje (SIS) buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti; ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo nėra laikomas keliančiu grėsmę kurios nors valstybės narės viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai, kaip nurodyta Šengeno sienų kodekso 2 straipsnio 19 punkte, arba tarptautiniams santykiams, visų pirma kai valstybių narių nacionaliniuose registruose nebuvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti dėl tų pačių priežasčių; kai taikoma, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo turi tinkamą galiojantį sveikatos draudimą kelionės metu. To paties straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad prašymo nagrinėjimas visų pirma grindžiamas pateiktų dokumentų autentiškumu bei patikimumu ir prašymą išduoti vizą pateikusio asmens padarytų pareiškimų tikrumu bei patikimumu, o 8 dalyje – nagrinėdami prašymą konsulatai arba centrinės valdžios institucijos gali pagrįstais atvejais surengti pokalbį su prašymą išduoti vizą pateikusiu asmeniu ir paprašyti pateikti papildomus dokumentus.
38. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nuosekliai plėtodamas praktiką vizas išduodančių institucijų veiksmų vertinimo srityje, 2025 m. sausio 29 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-716-789/2025 pažymėjo, kad viešojo administravimo subjektui priėmus administracinį sprendimą atsisakyti išduoti nacionalinę vizą ir informavus apie jį suinteresuotą asmenį, pastarajam turi būti pateikti priimto administracinio sprendimo motyvai, išdėstyti administraciniame sprendime ar kitame pareiškėjui pateiktame procedūriniame dokumente, taip įgyvendinant Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus administracinio sprendimo turiniui, pagal kuriuos administraciniame sprendime turi būti nurodomi administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (5 p.), administracinio sprendimo motyvai (6 p.).
39. Vertinant bylose susiklosčiusią situaciją, kai atsakovas kartu su atsiliepimu į skundą pirmosios instancijos teisme pateikia teismui sprendimą su motyvais, kuris laikytinas vientiso Sprendimo atsisakyti išduoti vizą dalimi ir kuris iš esmės papildo Sprendimą standartizuota forma, kuris buvo pateiktas pareiškėjai iki teisminio ginčo inicijavimo, pripažintina, kad Sprendimo su motyvais nepateikimas pareiškėjai objektyviai apsunkino jos galimybes jai palankiausiomis sąlygomis įvertinti išsamius Sprendimo atsisakyti išduoti vizą motyvus prieš kreipiantis į teismą.
40. Atsakovo argumentai, kad Europos Sąjungos valstybių konsulinių pareigūnų diskrecija priimant užsieniečių prašymus dėl Šengeno vizos išdavimo ir priimant sprendimus dėl Šengeno vizos išdavimo ar atsisakymo išduoti vizą, yra specialioji (išskirtinė), nes teisės aktai konsuliniam pareigūnui suteikia didelę diskreciją įvertinti faktines aplinkybes priimant sprendimą dėl vizos išdavimo ar neišdavimo užsieniečiui, savaime nereiškia, kad priimant minėtus sprendimus neturi būti pareiškėjai atskleisti konkretūs motyvai, pagrįsti faktiniais duomenimis.
41. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) yra išaiškinęs, kad Vizų kodekso 23 straipsnio 4 dalis, 32 straipsnio 1 dalis ir 35 straipsnio 6 dalis aiškintinos taip, kad valstybės narės kompetentingos institucijos, išnagrinėjusios prašymą išduoti vienodą vizą, gali atsisakyti išduoti tokią vizą prašymą pateikusiam asmeniui tik tuo atveju, kai yra vienas iš šiose nuostatose išvardytų pagrindų atsisakyti išduoti vizą. Nagrinėdamos tokį prašymą, šios institucijos turi didelę diskreciją, kiek tai susiję su šių nuostatų taikymu ir reikšmingų faktinių aplinkybių vertinimu, siekiant nustatyti, ar yra vienas iš šių pagrindų atsisakyti išduoti vizą prašymą ją išduoti pateikusiam asmeniui (ESTT Didžiosios kolegijos 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje R. K. prieš Vokietijos Federacinę Respubliką, C-84/12, EU:C:2013:862, 63 punktas).
42. Aktualioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kuri suformuota 2025 m. sausio 29 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-716-789/2025, pažymima, kad viešojo administravimo subjektas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą išduoti vizą, turi vertinti pareiškėjo pateiktus dokumentus, surinktus duomenis ir atitinkamai spręsti dėl pagrindų neišduoti vizą buvimo konkrečioje situacijoje. Vis dėlto ši kompetentingos institucijos diskrecija nėra absoliuti – turi egzistuoti objektyviais duomenimis grindžiama abejonė pareiškėjo pateikta informacija (šiuo aspektu taip pat žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-421/2014).
43. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2023 m. lapkričio 8 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1249-968/2023, kurioje sprendimas neišduoti nacionalinės vizos panaikintas dėl netinkamo motyvavimo, išaiškinta, kad plati kompetentingų institucijų diskrecija, joms nagrinėjant prašymus išduoti Šengeno vizą, nėra causa sui (savo paties priežastis, savaime sukelta priežastis), o yra siejama inter alia su atitinkamai institucijai tenkančia pareiga kruopščiai išnagrinėti kiekvieno užsieniečio, pateikusio prašymą išduoti Šengeno vizą, individualią situaciją ir atliekant išsamų įvairių konkrečiai situacijai reikšmingų aplinkybių vertinimą, nustatyti, ar tuo konkrečiu atveju egzistuoja Vizų kodekse įtvirtinti atsisakymo išduoti Šengeno vizą pagrindai; sprendimas dėl vizos panaikinimo ar atšaukimo, nurodant jo priežastis, prašymą išduoti vizą pateikusiam asmeniui pranešamas naudojant VI priede nustatytą standartinę formą, nereiškia, kad sprendimą atšaukti išduotą vizą priimanti institucija neturi pareigos tinkamai ir aiškiai jį pagrįsti; Vizų kodekso VI priede nustatyta standartinė forma naudojama ir pranešant apie atsisakymą išduoti vizą (Vizų kodekso 32 str. 2 d.), todėl darytina išvada, jog ir šiuo atveju galioja pareiga kompetentingai institucijai pagrįsti savo sprendimą objektyviais duomenimis bei teisės aktų normomis
44. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. sausio 29 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-716-789/2025 taip pat pažymėta, kad pagal Europos Sąjungos teisminių institucijų jurisprudenciją, su kuria darnos siekia Lietuvos administracinė justicija, ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, tokį pažeidimą paprastai nėra galima ištaisyti teismo proceso metu. Ši praktika formuojama taip pat atsižvelgiant į konstitucinius teisės principus – teisinės valstybės, gero administravimo ir teisės į veiksmingą teisminę gynybą užtikrinimą. Tam tikrais išimtiniais atvejais, viešojo administravimo subjektui papildžius administracinio sprendimo motyvus ar pateikus administracinį sprendimą su motyvais tik inicijavus teisminį ginčą, teismas galėtų vertinti priežastis, lėmusias ir praktiškai apsunkinusias išsamių motyvų nepateikimą suinteresuotam asmeniui, taip pat objektyvų jų egzistavimą iki kreipimosi į teismą, kartu įvertinant tokios situacijos poveikį šalių lygybei ir pareiškėjo teisei į gynybą, teismo proceso stadiją, kurios metu buvo pateikti papildomi motyvai, ir kitus reikšmingus aspektus. Tačiau tai neturėtų būti vertinama kaip priemonė, pateisinanti viešojo administravimo subjekto veiksmus, kurie iš esmės apsunkina asmens teisę į teisminę gynybą. Administracinio sprendimo motyvų pateikimas teisminiame procese taip pat neturėtų neigiamai paveikti valdžių padalijimo principo, pagal kurį valstybės vykdomoji ir teisminė valdžios yra atskiros, ir sudaryti sąlygų teismui perimti vykdomosios valdžios funkcijas, papildant administracinio sprendimo motyvus.
45. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuolat akcentuojama, kad ginčijamo administracinio sprendimo priėmimo motyvų nurodymas teismo proceso metu neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo teisėtumui (žr., pvz., 2013 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-940/2013, 2015 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1536-662/2015, 2024 m. rugpjūčio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-702-662/2024, 2024 m. lapkričio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-634-629/2024). Priešingai vertinant būtų pažeistos pareiškėjo teisės į gynybą (žr. 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-2692/2011).
46. Šioje administracinėje byloje konstatuotas atsakovo padarytas procedūrinis pažeidimas, nepateikiant pareiškėjai Sprendimo su motyvais iki bylos inicijavimo teisme, pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo vertintinas kaip esminis, kurio pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, paprastai nėra galima ištaisyti teismo proceso metu. Nagrinėjamu atveju, remiantis byloje esančiais duomenimis, apeliacinės instancijos teismui taip pat nėra galimybės patikrinti ir objektyviai įvertinti, ar atsakovo nurodomos faktinės aplinkybės (pvz., kad, atsakovo teigimu, pareiškėja Turkijoje nestudijuoja, kad nepavyko patikrinti universiteto pažymos autentiškumo, kad sutuoktiniai negyveno kartu ir kt.) sudarė pakankamą pagrindą abejonėms dėl pareiškėjos pateiktų patvirtinamųjų dokumentų autentiškumo bei ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos prieš pasibaigiant vizos galiojimo laikui, ir dėl to buvo pagrindas atsisakyti tenkinti pareiškėjos prašymą išduoti trumpalaikę Šengeno (C) vizą. Pareiškėja, nežinodama Sprendimo motyvų, neturėjo galimybės į juos atsikirsti bei pateikti papildomų įrodymų, kurie galėtų paneigti atsakovo iškeltas abejones.
47. Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad įforminus Sprendimą pagal Vizų kodekso VI priede nustatytą standartinę forma, atsakovas neatleidžiamas nuo pareigos nurodyti sprendimo motyvus, pažymi, kad Sprendimo motyvų nurodymas atskirame dokumente savaime nėra pakankamas, kai suinteresuotam asmeniui jie neatskleidžiami, nes tokiais atvejais pažeidžiami suinteresuoto asmens teisėti lūkesčiai žinoti atsisakymo išduoti vizą priežastis bei nepagrįstai ribojamos jo galimybės ginti savo pažeistas teises.
48. Teisėjų kolegija plačiau nepasisako dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, nes jie neturi reikšmės bylos nagrinėjimo rezultatui; apibendrindama išdėstytus motyvus, konstatuoja, kad nėra pagrindo apeliacinį skundą tenkinti, todėl jis atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Atsakovo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gruodžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Artūras Drigotas
Dalia Višinskienė
Virginija Volskienė