Civilinė byla Nr. 3K-3-345/2013

    Proceso Nr. 2-19-3-00547-2011-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 42.11.1; 63.2

 (S)

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2013 m. birželio 17 d.

Vilnius

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Laužiko, Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Vinco Versecko,

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. K. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 16 d. nutarties ir Jurbarko rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 1 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. K. ieškinį atsakovui Klausučių kredito unijai, trečiasis asmuo V. K., dėl paskolos sutarties vienašališko nutraukimo pripažinimo neteisėtu.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Byloje sprendžiami teisės normų, reglamentuojančių būsto paskolos sutarties vykdymą ir nutraukimą, aiškinimo ir taikymo klausimai.

Ieškovas A. K. ieškiniu prašė pripažinti atsakovo Klausučių kredito unijos vienašališką 2008 m. liepos 24 d. būsto paskolos sutarties Nr. 08-00080 nutraukimą neteisėtu ir atnaujinti šios sutarties galiojimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pagal šalių sudarytą 2008 m. liepos 24 d. būsto paskolos (kreditavimo) sutartį Nr. 08-00080 (toliau – Kreditavimo sutartis, Sutartis) ieškovui dešimties metų laikotarpiui buvo suteikta 60 000 Lt paskola, nustatant 12 procentų dydžio metines palūkanas. Paskolos grąžinimui užtikrinti hipotekos lakštu buvo įkeistas ieškovui ir jo sutuoktinei V. K. bendrosios nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas – 76,63 kv. m ploto butas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis adresu: (duomenys neskelbtini). Paskolos ir palūkanų sumas nustatyta tvarka ieškovas mokėjo iki 2009 m. rugsėjo mėnesio, o vėliau – tik iš dalies. Ieškovas prašė atsakovo laikinai atidėti paskolos grąžinimą, tačiau atsakovas 2010 m. rugpjūčio 4 d. Kreditavimo sutartį vienašališkai nutraukė ir kreipėsi į teismą dėl priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto nekilnojamojo turto. Kreditavimo sutarties nutraukimo metu ieškovo įsiskolinimas atsakovui buvo 3609,88 Lt. Pas atsakovą buvo likęs ieškovo 6000 Lt pajinis įnašas, iš kurio galėjo būti padengtas įsiskolinimas. Ieškovo teigimu, atsakovas pažeidė Kreditavimo sutarties reikalavimus, nes neinformavo ieškovo apie vienašališką sutarties nutraukimą iš anksto.

 

 

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė

 

Jurbarko rajono apylinkės teismas 2012 m. birželio 1 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo 34 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas 2010 m. liepos 9 d. skolininkui išsiuntė įspėjimą apie Kreditavimo sutarties nutraukimą. Kadangi įspėjimas 2010 m. liepos 12 d. buvo įteiktas ieškovo sutuoktinei V. K., tai teismas laikė, kad įspėjimas įteiktas tinkamai ir laiku. Teismas konstatavo, kad atsakovas, Kreditavimo sutartyje nustatydamas paskolos ir palūkanų grąžinimo terminus, tikėjosi gauti šias sumas Sutartyje nustatytais terminais, tačiau jų negavo, o tai yra viena pagrindinių Kreditavimo sutarties sąlygų, kurių nevykdymas laikytinas esminiu sutarties pažeidimu. Kredito unijų įstatyme nustatyta, kad paskolos grąžinimo termino pratęsimo klausimus svarsto valdyba (28 straipsnio 3 dalies 12 punktas), todėl ieškovas į Klausučių kredito uniją dėl paskolos mokėjimo turėjo kreiptis raštu, o tokie dokumentai teismui nepateikti. Be to, ieškovas jau iki sutarties nutraukimo buvo skolingas kredito įmonėms, telekomunikacijų bendrovėms, jo turtui buvo uždėtas areštas. Teismas pripažino, kad aplinkybė, jog asmuo turi nepilnamečių vaikų, nesudaro pagrindo nevykdyti laisva valia prisiimtų prievolių.

 

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. spalio 16 d. nutartimi Jurbarko rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 1 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Kreditavimo sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo sutartis. Atsakovas Kreditavimo sutartį vienašališkai nutraukė susidarius 3428 Lt skolai ir ieškovui nesumokėjus 3806,17 Lt palūkanų pagal Kreditavimo sutarties 6.3 punktą. Teisėjų kolegija konstatavo, kad Kreditavimo sutarties sąlyga, kuri buvo pagrindas vienašališkai nutraukti sutartį, neprieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės nepažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyros vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai (CK 6.188 straipsnio 1, 2 dalys).

Sprendimo priėmimo metu ieškovo skola atsakovui buvo 22 691,17 Lt. Ieškovas, vykdydamas tik dalinius mokėjimus, pažeidė Kreditavimo sutarties 5.1 ir 5.6 punktus, todėl atsakovas, vadovaudamasis CK 6.217 straipsnio 5 dalimi ir Kreditavimo sutarties 6.3 ir 5.1, 5.6 punktais, turėjo teisę vienašališkai nutraukti sutartį.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad nagrinėjamu atveju šalys sutartyje nurodė konkrečius sutarties nutraukimo pagrindus, todėl aiškinimasis, ar šie pagrindai atitinka CK 6.217 straipsnio 2 dalyje numatytus esminio sutarties pažeidimo požymius, paneigia šalių teisę sutartyje numatyti konkrečius sutarties nutraukimo pagrindus (CK 6.217 straipsnio 5 dalis); pažymėjo, kad byloje nebuvo reiškiamas reikalavimas pakeisti sutarties sąlygas (CK 6.204 straipsnis), o ieškovas ieškinį dėl Kreditavimo sutarties vienašališko nutraukimo pripažinimo neteisėtu pareiškė po to, kai Šiaulių miesto apylinkės teismas 2010 m. gruodžio 1 d. priėmė nutartį priverstinai parduoti iš varžytynių kreditoriui (Klausučių kredito unijai) įkeistus daiktus (A. K. ir V. K. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą).

Kadangi civiliniuose teisiniuose santykiuose, vadovaujantis nuostata, kad sutuoktinių materialinis suinteresuotumas dėl bendro turto (prievolių) yra tapatus, įspėjimo apie Kreditavimo sutarties nutraukimą įteikimas sutuoktiniui laikomas tinkamu pranešimu (CPK 123 straipsnio 3 dalis, CK 1.8 straipsnis), juolab kad ir Kreditavimo sutartį ieškovo vardu pagal įgaliojimą sudarė V. K., tai teisėjų kolegija sprendė, kad atsakovas tinkamai pranešė ieškovui apie Sutarties nutraukimą.

Teisėjų kolegija atmetė ieškovo argumentus, kad, ieškinį atmetus, gali būti pažeistos jo nepilnamečių vaikų teisės; pažymėjo, kad aplinkybė, jog asmuo turi nepilnamečių vaikų, nesudaro pagrindo nevykdyti laisva valia prisiimtų prievolių. Vaikų galimybės augti normaliomis sąlygomis nepriklauso nuo formalaus turto valdymo teisinio statuso. Vaiko teisių apsaugos aspektu svarbiausia, kad vaikui būtų užtikrinta teisė naudotis būstu, o kokiu civiliniu teisiniu pagrindu tai yra užtikrinama konkrečiai (nuosavybės, nuomos ar kt.), neturi teisinės reikšmės.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu ieškovas A. K. prašo panaikinti Jurbarko rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 1 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 16 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Kasatorius nurodo, kad teismai nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos, nenustatę, kad šalių sudaryta Kreditavimo sutartis yra vartojimo, nevertindami sutarties sąžiningumo aspektu ir atsakovo veiksmų, vienašališkai nutraukiant sutartį, teisėtumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“ v. B. G., bylos Nr. 3K-3-1137/2002; 2006 m. vasario 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. S. ir kt. v. UAB „Abuva“, bylos Nr. 3K-3-141/2006; 2008 m. vasario 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 791-oji daugiabučio namo savininkų bendrija v. AB „Grigiškės“, bylos Nr. 3K-3-211/2008). Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad dėl Kreditavimo sutarties nutraukimo ieškovas patirs neproporcingai didelių nuostolių, nes praras vienintelį nuosavybės teise turimą būstą, 6000 Lt įmokėtą pajinį įnašą, 14 000 Lt, sumokėtų atsakovui pagal Sutartį, palyginus su tais nuostoliais, kurių neva patyrė atsakovas iki Sutarties nutraukimo.

Teismai nevertino atsakovo veiksmų ir elgesio, nutraukiant ginčo sutartį, ir neatsižvelgė į aplinkybę, kad atsakovas su ieškovu nebendradarbiavo ir nepasinaudojo kitomis Sutartyje nustatytomis sąlygomis (Sutarties 6.6 punkto sąlyga), kad jei atsiskaitymai vėluoja arba kai paskolos gavėjas moka tik dalines įmokas, atsakovas turi teisę prašyti ir reikalauti pateikti papildomų prievolės užtikrinimo būdų, kas, kasatoriaus nuomone, būtų apsaugoję nuo tokių priemonių ir itin skaudžių padarinių ieškovui ir jo šeimai.

2. Dėl įrodymų vertinimo. Teismai, nurodydami ieškovo įsiskolinimo sumos dydį (22 691,17 Lt), pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes skolos dydį vertino ne Sutarties nutraukimo, bet pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo momentu. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas neargumentavo išvadų dėl ieškovo siekio nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Kasatorius pažymėjo, kad jis bylos nagrinėjimo metu buvo pateikęs rašytinius įrodymus, jog Sutartis buvo netinkamai vykdoma dėl ekonominės krizės Lietuvoje susiklosčiusios sunkios finansinės situacijos ir darbo netekimo.

3. Dėl materialiosios teisės normų pažeidimo. Ieškovo teigimu, teismai, aiškindami Sutarties sąlygas, nesivadovavo CPK 6.193 straipsnio 4 dalimi, pagal kurią visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai, nevertino Sutarties sąlygų sąžiningumo aspektu.

Kasatoriaus teigimu, Sutarties 6.3 punkto nuostata ta apimtimi, kuria ji suteikia kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas Sutartyje nustatytais terminais nesukaupia lėšų sumos, reikalingos paskolai grąžinti ir palūkanoms sumokėti pagal įmokų grafiką, vienašališkai nutraukti kreditavimo sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, delspinigius, prieštarauja imperatyviajai įstatymo normai, nes atitinka CK 6.188 straipsnio 2 dalies 5 punkto sutarties nesąžiningų sąlygų nustatymo kriterijų (nustato neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę už sutarties nevykdymą), prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai (CK 6.188 straipsnio 1 ir 2 dalys), todėl ši Sutarties sąlyga pripažintina negaliojančia ab initio (CK 6.188 straipsnio 7 dalis).

Kasatoriaus nuomone, Sutartis negalėjo būti nutraukta vienašališkai, o atsakovo veiksmai teismų turėjo būti vertinami, atsižvelgiant į įstatyme nustatytą reglamentavimą (CK 6.209, 6.217 straipsniai) ir vadovaujantis formuojama praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. AB „Nordea Bank Finland“ PLC Lietuvos skyrius, bylos Nr. 3K-7-297/2012) bei atsižvelgiant į tai, kad: pirma, šalis siejo ilgalaikiai sutartiniai santykiai (dešimt metų), todėl ir griežtas mokėjimų terminų laikymasis šalims negalėjo turėti esminės reikšmės; antra, ieškovas, nors ir nereguliariai, tačiau mokėjimus pagal Sutartį atlikdavo; trečia, nutraukdamas Sutartį atsakovas neatsižvelgė į tai, kad Sutartis yra vartojimo; ketvirta, bylos nagrinėjimo metu nenustatyta, kad dėl ieškovo veiksmų atsakovas negautų iš Sutarties to, ko tikėjosi ją sudarydamas, nes mokėjimai, nors ir nereguliariai, buvo atliekami. Be to, ieškovo įsipareigojimų vykdymas yra apsaugotas tiek buto hipoteka, tiek įkeičiamo buto draudimu (Sutarties 5.3.2 punktas); penkta, dėl Sutarties nutraukimo ieškovas patirtų neproporcingai didelių nuostolių, palyginti su tais, kurių neva patyrė atsakovas iki Sutarties nutraukimo. Dėl to ieškovo veiksmai, remiantis CK 6.217 straipsniu, negali būti vertinami kaip esminis Sutarties pažeidimas.

Kasatoriaus teigimu, teismai neįvertino esminės bylos aplinkybės, kad atsakovas įspėjimu nepranešė apie sutarties nutraukimą A. K., o suteikė jam papildomą terminą Sutarčiai įvykdyti, todėl turėjo taikyti CK 6.209 straipsnio 4 dalį, kurioje nustatyta, kad sutartis negali būti nutraukiama, jei neįvykdyta prievolė sudaro nedidelę sutarties neįvykdžiusios šalies sutartinių prievolių dalį. Įspėjimo gavimo dieną ieškovo pradelsti mokėjimai buvo 3806,17 Lt, t. y. sudarė vos 5 procentus negrąžintos kredito sumos, todėl darytina išvada, kad atsakovas negalėjo vienašališkai nutraukti sutartį, remdamasis vien tik prievolės laiku mokėti įmokas termino pažeidimu.

Nustatant esminį sutarties pažeidimą turi būti atsižvelgiama į dvi sąlygas: pirma, ar nukentėjusi šalis iš esmės negauna to, ko tikėjosi iš sutarties (būtina atsižvelgti į sutarties vertės ir patirtų nuostolių vertės santykį – ieškovo įsiskolinimas buvo tik 3609,88 Lt, ieškovas atsakovui buvo sumokėjęs 14 000 Lt, o tai rodo, kad ieškovas vykdė ir toliau ketino vykdyti savo įsipareigojimus iki sutarties pabaigos – 2018 metų; atsakovas nepateikė įrodymų, kokių ir kokio dydžio nuostolių jis patyrė dėl ieškovo dalimis mokėtų įnašų); antra, ar yra tikrųjų iš sutarties kylančių nukentėjusios šalies lūkesčių, kurie dėl sutarties pažeidimo yra prarandami (ieškovas, siekdamas išlaikyti sutartinius santykius su atsakovu, net po vienašališko Sutarties nutraukimo pagal galimybes toliau vykdė finansinius įsipareigojimus).

              Kasatorius pažymėjo, kad vienašalis Sutarties nutraukimas jam ir jo šeimai padarytų itin didelę žalą (prarasta galimybė pagerinti gyvenimo sąlygas ieškovo šeimai, kurioje auga keturi nepilnamečiai vaikai, tarp kurių vienas – neįgalus; atliktas buto remontas).

 

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašo ieškovo kasacinio skundo netenkinti ir palikti galioti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 16 d. nutartį. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos. Kasaciniame skunde nurodytų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių ratio decidendi skiriasi nuo šioje byloje nagrinėjamų aplinkybių bei pareikštų reikalavimų.

2. Dėl vienašalio Sutarties nutraukimo. Atsakovo teigimu, iš šalių negali būti reikalaujama, kad esminį sutarties pažeidimą sutartyje jos apibrėžtų pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalies nustatytus kriterijus, nes tokiu atveju šalių laisvė susitarti dėl esminio sutarties pažeidimo turinio taptų fiktyvi, o CK 6.217 straipsnio 5 dalis – nereikalinga. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad kreditavimo santykiams tinkamas ir laiku mokėjimų vykdymas turi esminę reikšmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo AB DnB NORD banko pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-58/2012). Skolininkui pažeidus šalių sutartą mokėjimų grafiką, kreditorius turi teisę ne tik vienašališkai nutraukti sutartį, bet ir reikalauti grąžinti prieš terminą visą suteiktą kreditą kartu su palūkanomis (CK 6.874 straipsnio 2 dalis).

Atsakovo teigimu, kasatorius iš esmės nevykdė įsipareigojimų ne dėl sunkios finansinės padėties, ekonominės krizės, bet dėl to, kad neįvertino savo galimybių ir nesugebėjo vykdyti finansinių įsipareigojimų dėl per didelių paimtų kreditų, be to, iš ieškovo atlyginimo buvo atskaitomos didelės pinigų sumos, todėl vykdyti įsipareigojimus atsakovui neužteko lėšų. Dėl šių priežasčių atsakovas negalėjo tikėtis, kad ieškovas tinkamai vykdys Sutartį ateityje ir paprašyti pateikti papildomų užtikrinimo priemonių, nes ieškovo turtas buvo areštuotas, todėl jo papildomai įkeisti atsakovui nebuvo jokių teisinių galimybių.

Atsakovas pažymėjo, kad, sprendžiant vienašalio sutarties nutraukimo faktą, svarbi aplinkybė, kad atsakovas yra specifinė finansų įstaiga, kuri planuoja savo finansinius srautus, laiku gauti už suteiktas paskolas įmokas ir taip vykdyti įsipareigojimus savo indėlininkams.

3. Dėl Sutarties vertinimo sąžiningumo aspektu. Atsakovas pažymėjo, kad Sutartis buvo nutraukta ne po pirmojo pažeidimo, bet ieškovui sistemingai pažeidinėjant mokėjimo prievoles (nuo pirmojo pažeidimo iki Sutarties nutraukimo praėjo daugiau kaip 20 mėnesių). Kasatorius suabsoliutina tariamai mažą jų pradelstos prievolės dydį, tačiau visiškai nemini savo piktybiškų veiksmų, kuriais pažeidžia kitos šalies interesus. Ieškovas niekada nėra kreipęsis dėl Sutarties pakeitimo ar reiškęs reikalavimą Sutartį pakeisti, jis nuo 2011 m. kovo mėnesio nebemoka jokių įmokų ir taip dar labiau sunkina savo finansinę padėtį.

              Atsakovo teigimu, Sutarties nutraukimo aplinkybes bei teisėtumą vertino Šiaulių miesto apylinkės teismas, 2010 m. gruodžio 1 d. priimdamas nutartį priverstinai parduoti iš varžytynių kreditoriui Klausučių kredito unijai įkeistus daiktus: ieškovui ir jo sutuoktinei bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą – butą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), bet ir Šiaulių apygardos teismas, kuris, apeliacine tvarka išnagrinėjęs ieškovo skundą, ir 2011 m. kovo 1 d. nutartimi paliko nepakeistą Šiaulių miesto apylinkės teismo nutartį. Taigi, įsiteisėjus šiems teismų sprendimams, jie įgijo prejudicinę galią, todėl, atsakovo teigimu, kasatorius neturi teisės kasaciniu skundu ginčyti Sutarties nutraukimo teisėtumo (CPK 182 straipsnio 2 punktas, 279 straipsnio 4 dalis).

              Atsakovas pažymėjo, kad jis yra pradėjęs vykdymo procedūras, kurios dėl ieškinio padavimo šiuo metu yra sustabdytos. Jei bus patenkintas kasacinis skundas, tai bus sukurta teisinio neapibrėžtumo ir teismo sprendimo neįvykdytinumo situacija, t. y. grąžinus šalis į iki Sutarties nutraukimo buvusią padėtį, atsakovas iš esmės negalės įvykdyti teismo sprendimo, nes hipotekos procedūros jau yra baigtos, įkeitimas iš Hipotekos registro yra išregistruotas.

              4. Dėl ieškovo pajinio įnašo. Atsakovo teigimu, ieškovas, grąžinęs atsakovui paskolą ir palūkanas, turės galimybę minėtus pajinius įnašus atgauti pagal Kredito unijų įstatymą.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka fakto klausimai netiriami, todėl kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį pateikti faktinio pobūdžio argumentai nevertinami ir nauji faktai nenustatinėjami.

Kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį teisės taikymo aspektu keliami klausimai dėl Kreditavimo sutarties 6.3 punkto pripažinimo nesąžiningu ir negaliojančiu nuo sudarymo momento (ab initio), Kreditavimo sutarties vienašalio nutraukimo teisėtumo.

 

Dėl Kreditavimo sutarties kvalifikavimo ir jos sąlygos pripažinimo negaliojančia ab initio

 

Kasaciniame skunde nurodoma, kad bylą nagrinėję teismai nenustatė, kad šalių sudaryta Kreditavimo sutartis yra vartojimo, nevertino jos sąžiningumo aspektu.

Remiantis teisės aktuose pateikta vartojimo sutarties samprata, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluoti esminiai požymiai, kuriuos atitinkanti sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės–komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis verslo tikslais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. A. v. AB ,,SEB lizingas“, bylos Nr. 3K-3-397/2011; 2012 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo AB ,,Swedbank“ pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-156/2012). Taigi teismui konkrečiu atveju sprendžiant, ar sudaryta sutartis yra vartojimo, būtina identifikuoti sutarties šalis (vartotoją ir prekių (paslaugų) tiekėją) bei nustatyti, kokio tikslo, sudarydama sutartį, siekia viena iš sutarties šalių – vartotojas.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovas (fizinis asmuo) sudarė Būsto paskolos (kreditavimo) sutartį su atsakovu (t. y. kredito įstaiga, kuri turi licenciją verstis ir verčiasi indėlių ar kitų grąžintinų lėšų priėmimu iš neprofesionalių rinkos dalyvių ir jų skolinimu ir prisiima su tuo susijusią riziką bei atsakomybę), pagal kurią ieškovui buvo suteiktas 60 000 Lt kreditas, kredito grąžinimas užtikrintas nekilnojamojo turto hipoteka. Taigi apeliacinės instancijos teismas Kreditavimo sutartį pagrįstai kvalifikavo kaip vartojimo sutartį. Tais atvejais, kai ginčo šalių sudaryta sutartis kvalifikuojama kaip kylanti iš vartojimo teisinių santykių, bylą nagrinėjantis teismas visais atvejais sutarties sąlygas ex officio turi įvertinti pagal CK 6.188 straipsnyje įtvirtintus sąžiningumo kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. S. ir kt. v. UAB „Abuva“, bylos Nr. 3K-3-141/2006; 2008 m. vasario 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 791-oji daugiabučio namo savininkų bendrija ir kt. v. AB Grigiškės, bylos Nr. 3K-3-211/2008).

Nagrinėjamu atveju atsakovas Kreditavimo sutartį vienašališkai nutraukė pagal Sutarties 6.3 punktą – kreditorius turi teisę nutraukti sutartį anksčiau negu nustatyta sutartyje, prieš 15 dienų įspėjęs paskolos gavėją, jeigu paskolos laikotarpiu paskolos gavėjas padaro nors vieną esminių Sutarties pažeidimų, o tokiais pažeidimais laikytini Sutarties bendrosios dalies 5.1, 5.3, 5.4, 5.5, 5.6 punktuose nustatytų paskolos gavėjo įsipareigojimų nevykdymas arba netinkamas vykdymas. Ieškovas įsipareigojo vykdyti prievoles atsakovui pagal Sutartį ir mokėjimo dienomis pagal įmokų tvarkaraštį grąžinti paskolą bei sumokėti apskaičiuotas palūkanas (Sutarties 5.1 punktas) bei mokėjimo dieną sąskaitoje sukaupti lėšų sumą, reikalingą paskolai grąžinti ir palūkanoms sumokėti pagal įmokų tvarkaraštį (Sutarties 5.6 punktas). Kasatoriaus teigimu, Sutarties 6.3 punkto nuostata ta apimtimi, kuria ji suteikia kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas Sutartyje nustatytais terminais nesukaupia lėšų sumos, reikalingos paskolai grąžinti ir palūkanoms sumokėti pagal įmokų grafiką, vienašališkai nutraukti sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, delspinigius, pripažintina negaliojančia nuo sudarymo momento (ab initio).

Negaliojančiomis gali būti pripažintos sąžiningumo kriterijams prieštaraujančios vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos, jeigu jos iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą, vartotojo teises ir interesus (CK 6.188 straipsnio 1, 2 dalys). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad kreditavimo sutarties nutraukimą reglamentuojančios sąlygos ta apimtimi, kuria jos suteikia kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies, nutraukti kreditavimo sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje numatytus mokėjimus, prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai (CK 6.188 straipsnio 1 ir 2 dalys), todėl pripažintinos negaliojančiomis ab initio (CK 6.188 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo AB DnB NORD banko pareiškimą, bylos Nr. 3K-7-272/2011; 2012 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. Nordea Bank Finland Plc (AB), bylos Nr. 3K-7-297/2012). Tai reiškia, kad teismas, kiekvienu konkrečiu atveju spręsdamas dėl vartojimo sutarties vienašalio nutraukimo pagrįstumo, įvertinęs nagrinėjamos bylos aplinkybes, turi aiškintis, ar sutarties pažeidimas, kurio pagrindu ji nutraukiama, nėra mažareikšmis, vienkartinis. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl Kreditavimo sutarties nutraukimo teisėtumo, vertino Sutarties 6.3 punkto atitiktį sąžiningumo kriterijams ir nerado pagrindo pripažinti šią sąlygą iš esmės pažeidžiančia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą, vartotojo teises ir interesus. Teisėjų kolegijos vertinimu, nesutikti su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada, remiantis kasacinio skundo motyvais, nėra pagrindo.  

 

Dėl vienašalio Kreditavimo sutarties nutraukimo teisėtumo

 

Nutraukiant sutartį vienašališkai svarbu laikytis sutarties nutraukimo pagrindų ir tvarkos, antraip toks (neteisėtas) nutraukimas nesukurs pageidaujamų teisinių padarinių. Bendruosius pagrindus nutraukti sutartį reglamentuoja CK 6.217 straipsnis, o tvarką – 6.218 straipsnis. Pagal CK 6.217 straipsnį sutarties pažeidimas gali būti laikomas esminiu dviem pagrindais: pirma, pažeidimas gali būti laikomas esminiu pagal įstatymą; antra, šalys gali pačios susitarti, ką jos laikys esminiu pažeidimu (CK 6.217 straipsnio 5 dalis). CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nustatyti kriterijai, į kuriuos atsižvelgiant sprendžiama, ar sutarties pažeidimas vertintinas esminiu ar ne. Tai yra įstatymo nustatyti kriterijai ir jie taikomi vertinant tas sutarties sąlygas, dėl kurių pažeidimo nėra šalių susitarimo vertinti konkrečias sutarties sąlygas ar sutarties pažeidimo aplinkybes kaip pagrindą vienašališkai nutraukti sutartį (CK 6.217 straipsnio 1, 2 dalys). CK 6.217 straipsnio 5 dalis leidžia sutarties šalims vienašališkai nutraukti sutartį joje numatytais atvejais ir tada, kai sutarties pažeidimas nėra esminis, tačiau šie atvejai sutartyje formuluojami kaip vienašališki jos nutraukimo pagrindai ir pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kvalifikuojančius požymius nevertinami. Tai yra sutarties laisvės principo išraiška (CK 6.156 straipsnis). Tačiau sutartyje nurodytas nutraukimo pagrindas yra sutarties sąlyga, todėl teismo vertinamas ir kontroliuojamas sutarties sąlygų teisėtumo ir sąžiningumo aspektais, kaip nurodyta pirmiau.

Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro vieno svarbiausių privatinės teisės principų – sutarčių privalomumo (pacta sunt servanda) – išimčių (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali tam tikra apimtimi nevykdyti hipoteka užtikrintų prievolių ar naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Taigi jeigu kredito gavėjas įsipareigojo kreditą grąžinti ir palūkanas mokėti dalimis tam tikrais terminais, tai jų pažeidimas yra sutarties pažeidimas. Tokiu atveju kreditorius turi teisę pagal sutarties, o kiek ja nereglamentuojama, – pagal įstatymo nuostatas įvertinti, ar šios faktinės aplinkybės yra pagrindas pagal sutartį ar įstatymą vienašališkai nutraukti sutartį.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovas nustatytais terminais nemokėjo kredito, palūkanų ir dėl to susidarė įsiskolinimas. Kasatorius nurodo, kad Kreditavimo sutarties nutraukimo momentu įsiskolinimas buvo tik 3609,88 Lt, t. y. sudarė tik 5 procentus visos kredito sumos be palūkanų. Bendriausia prasme sutarties nutraukimas dėl nedidelės įsipareigojimų dalies nevykdymo gali būti laikomas neproporcingu sutarties pažeidimui teisiniu padariniu. Tačiau, nustatant pažeidimo pobūdį, vertintinas ne tik pradelstos sumos dydis, bet ir kitų svarbių aplinkybių, leidžiančių spręsti dėl pagrindo vienašališkai nutraukti sutartį buvimą, visuma.    

Atsakovas vienašališkai nutraukė su ieškovu sudarytą Kreditavimo sutartį tuo pagrindu, kad ieškovas pažeidė Kreditavimo sutarties 5.1 ir 5.6 punktuose nustatytą pareigą, laikantis mokėjimo grafiko, grąžinti mokėtiną kredito dalį bei palūkanas. Iš bylos medžiagos matyti, kad nors ieškovas sutartinių prievolių pradėjo nesilaikyti 2009 m. spalio mėn., atsakovas vienašališkai sutartį nutraukė tik 2010 m. rugpjūčio 4 d. Kaip matyti iš bylos medžiagos, sutartinių prievolių pažeidimas pagal Kreditavimo sutartį nebuvo vienkartinis. Sistemingas prievoles pažeidžiantis kredito gavėjo elgesys duoda pagrindą nesitikėti, kad sutartis bus tinkamai vykdoma ateityje. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors ieškovas ginčija vienašalį sutarties nutraukimą, tačiau po jos nutraukimo toliau tinkamai nevykdė prievolių, nes, bylos duomenimis, bylos nagrinėjimo metu įsiskolinimas pagal Sutartį buvo 22 691,17 Lt.

Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad šalys turi siekti išsaugoti sutartį, jeigu tai tik yra įmanoma, o sutarties nutraukimą naudoti tik kaip ultima ratio priemonę. Pripažįstant sutarties stabilumo (favor contractus) principo svarbumą sutartiniuose santykiuose, negalima šio principo suabsoliutinti, paneigiant kitų kreditoriaus teisių gynimo būdų egzistavimą ir panaudojimo galimybę, todėl nepagrįstas kasatoriaus motyvas, kad atsakovas, ieškovui nevykdant prievolių, nepasinaudojo kitomis sutartyje nurodytomis sąlygomis, t. y. nereikalavo pateikti papildomų prievolės užtikrinimo būdų. Sutarties laisvės principas užtikrina sutarties šalies teisę pasirinkti ir pasinaudoti jo interesus geriausiai atitinkančiu teisių gynimo būdu. Dažnai šį pasirinkimą lemia kitos sutarties šalies veiksmai ir elgesys vykdant sutartinius įsipareigojimus, o esant sutartinių įsipareigojimų pažeidimui – pažeidimo mastas ir reikšmė. Esant esminiam sutarties pažeidimui šalis gali pasinaudoti vienašalio sutarties nutraukimo galimybe. Teisėjų kolegija nepagrįstu pripažįsta kasatoriaus teiginį, kad ieškovo įmokėtos pajinės lėšos, kuriomis disponavo atsakovas, taip pat galėjo atlyginti jo patirtus nuostolius, nes pagal Kreditavimo sutarties 5.3.1 punktą ieškovo išpirktas 6000 Lt pajus grąžinamas tik tada, kai ieškovas visiškai įvykdo prievoles pagal sutartį.

Minėta, kad, sprendžiant, ar vienašalis sutarties nutraukimas yra teisėtas, be sutarties nutraukimo pagrindų egzistavimo, svarbu taip pat nustatyti, ar sutartis nutraukta nustatyta tvarka. Vadovaujantis CK 6.218 straipsnio 1 dalimi, apie sutarties nutraukimą privaloma iš anksto pranešti kitai šaliai per sutartyje nustatytą terminą, o jei toks terminas nenurodytas, – prieš trisdešimt dienų. Pareiškimas apie sutarties nutraukimą pagal teisinį turinį yra vienašalis sandoris, todėl jis gali būti veiksmingas nutraukiant sutartį (dvišalį sandorį) tik tada, kai atliktas laikantis tam nustatytos tvarkos. Kreditavimo sutarties 6.3 punkte nustatyta, kad kredito davėjas turi teisę nutraukti sutartį anksčiau, negu nustatyta sutartyje, prieš 15 dienų raštu įspėjęs kredito gavėją. Kasatoriaus  teigimu, teismai neįvertino esminės bylos aplinkybės, kad atsakovas įspėjimu nepranešė apie sutarties nutraukimą, o suteikė ieškovui papildomą terminą. Byloje nustatyta, kad atsakovas 2010 m. liepos 9 d. įspėjimu dėl paskolos sutarties nutraukimo informavo ieškovą, kad, jam nesumokėjus įsiskolinimo pagal sutartį iki 2010 m. liepos 29 d., sutartis be atskiro įspėjimo bus vienašališkai nutraukta. Kadangi ieškovas iki 2010 m. liepos 29 d. savo įsipareigojimų neįvykdė, atsakovas 2010 m. rugpjūčio 4 d. Kreditavimo sutartį nutraukė. Teisėjų kolegija, atmesdama kasatoriaus argumentus dėl netinkamo įspėjimo apie sutarties nutraukimą, konstatuoja, kad atsakovas Kreditavimo sutarties 6.3 punkto nepažeidė.

Teisėjų kolegija, vertindama kasatoriaus argumentą, kad vienašalis Kreditavimo sutarties nutraukimas atėmė realią galimybę ieškovui pagerinti gyvenimo sąlygas šeimai, pažymi, kad CK 1.5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Tai, be kita ko, apima ir asmens priedermes prieš įgyvendinant savo teises įvertinti iš to kylančių pareigų mastą ir vertinant ketinimus prisiimti pareigas būti apdairiam ir rūpestingam, šios bylos kontekste pasverti savo galimybes grąžinti paskolą. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad asmuo turi nepilnamečių vaikų, nesudaro pagrindo nevykdyti prievolių.

Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Kreditavimo sutarties vienašališkam nutraukimui buvo teisinis ir faktinis pagrindas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai dėl vienašalio sutarties nutraukimo tvarkos pažeidimo teisiškai nepagrįsti.

Apibendrindama tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro įstatyme nustatyto pagrindo (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai) naikinti apeliacinės instancijos teismo priimtą nutartį.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

 

Atmetus kasacinį skundą, kasatoriaus turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnis). Pagal CPK 93 straipsnį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atsakovas pateikė mokėjimo nurodymą, iš kurio matyti, kad už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą advokatui sumokėjo 1500 Lt. Atsakovas taip pat prašo priteisti 650 Lt atstovavimo išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, kurių atlyginimo klausimas neišspręstas. Atsižvelgiant į pateiktus dokumentus ir bylos išnagrinėjimo kasaciniame teisme rezultatą, atsakovui iš ieškovo priteistina 2150 Lt atstovavimo išlaidų (CPK 93, 98 straipsniai).

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 17 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje kasaciniame teisme patirta 52,16 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai). Atmetus kasacinį skundą, jos priteistinos iš kasatoriaus.

 

Dėl taikyto vykdymo sustabdymo

 

Bylos nagrinėjimas kasaciniame teisme baigiamas priimant nutartį (nutarimą) (CPK 356 straipsnio 3 dalis). Priėmus ir paskelbus šią nutartį, byla yra išnagrinėta kasacine tvarka, todėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2013 m. sausio 14 d. nutartimi taikyto išieškojimo vykdymo procese sustabdymo terminas – iki byla bus išnagrinėta kasacine tvarka – pasibaigė.

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui Klausučių kredito unijai (juridinio asmens kodas 110085466) iš ieškovo A. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2150 (du tūkstančius vieną šimtą penkiasdešimt) Lt bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Priteisti iš ieškovo A. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 52,16 Lt (penkiasdešimt du litus 16 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752, įmokos kodas 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                                     Egidijus Laužikas

 

           

Juozas Šerkšnas

 

 

Vincas Verseckas