Administracinė byla Nr. A-468-442/2017
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02938-2015-3
Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. sausio 16 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Č. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas pateikė teismui skundą, kuriame prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) 30 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2009 m. birželio 6 d. iki 2012 m. birželio 6 d. Lukiškių TI-K jis buvo kalinamas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjas nurodė, kad jis buvo kalinamas kamerose iki 8 kv. m kartu su dar dviem arba trimis asmenimis, taip pažeidžiant nustatytą minimalią 3,6 kv. m ploto, tenkančio vienam asmeniui, normą. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad kameroje yra sanitarinis mazgas, tualetas, stacionarus staliukas su dviem kėdėmis ir spintelė daiktams pasidėti. Pareiškėjo nuomone, kalinimas tokiomis sąlygomis pažeidžia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį.
Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, pateikė teismui atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Lukiškių TI-K nagrinėjamoje byloje prašė taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą (Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis). Lukiškių TI-K taip pat pažymėjo, kad laisvės atėmimo įstaigos administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, lankytis bibliotekoje, koplyčioje, žiūrėti kamerose įrengtą kabelinę televiziją, naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K administracija negali turėti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančiųjų įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys ir sprendimai. Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje bei Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje įtvirtintų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Stengiamasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Taip pat kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius. Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji, jiems išduodamas visas švaros palaikymui reikalingas inventorius. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri kiekvienais metais pratęsiama. Minėta bendrovė nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2013 m. gruodžio 30 d. sudaryta sutartis su UAB „Dezinfa“, kuri taip pat vykdė vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus, o nuo 2015 metų vėl sudaryta sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto, tačiau suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, todėl pilnai suremontuotose kamerose neretai vėl tenka daryti pakartotinį remontą. Visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos. Pažymėjo, kad kamerų plotas yra mažas, todėl ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar kitų baldų. Sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Visose Lukiškių TI-K kamerose langai pritaikyti vėdinimui ir atsidaro, kameros aprūpintos tvarkymo inventoriumi. Lukiškių TI-K nuomone, nagrinėjamu atveju nėra būtinos Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
Teismas nustatė, kad nors pareiškėjas reikalauja, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis Lukiškių TI-K nuo 2009 m. birželio 6 d. iki 2012 m. birželio 6 d., tačiau skundą teismui išsiuntė tik 2015 m. gegužės 27 d., t. y. praleidęs 3 metų ieškinio senaties terminą dėl kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpiu iki 2012 m. gegužės 27 d. Teismas, įvertinęs bylos duomenis, pažymėjo, kad yra akivaizdu, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus žinojo arba turėjo žinoti bei suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai buvo daromi. Kadangi pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, teismas pripažino, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo apie patirtą neturtinę žalą, todėl jo praleisto senaties termino reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo už netinkamas kalinimo sąlygas laikotarpiu iki 2012 m. gegužės 27 d. nėra pagrindo atnaujinti.
Teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2012 m. gegužės 27 d. iki 2012 m. birželio 6 d., iš viso – 12 dienų, pareiškėjas buvo kalinamas per mažo ploto sąlygomis. Tačiau teismas pažymėjo, kad toks pažeidimas nesudaro pagrindo konstatuoti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K padaryto pažeidimo konstatavimas yra pakankama satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui nepriteistinas.
III.
Pareiškėjas pateikė teismui apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.
Pareiškėjo nuomone, senaties terminas pagal Civilinį kodeksą taikomas tik nuo 2014 m. birželio 13 d. Pareiškėjas teigia, kad kalinimo Lukiškių TI-K metu nežinojo apie savo pažeidžiamas teises, nes laisvės atėmimo įstaiga su jomis nesupažindino. Apie savo pažeidžiamas teises jis sužinojo tik iš televizijos laidos 2015 m. balandžio 25 d. Teigia, kad, pagal Civilinio kodekso 1.134 straipsnio 1 dalį, reikalavimams, susijusiems su asmeninių neturtinių teisių pažeidimu, senatis netaikoma, todėl teismas turėjo nagrinėti bylą visa apimtimi. Pažymi, kad kameros plotas buvo labai mažas, nors Europos Žmogaus Teisių Teismas nustato, kad vienam kalinamam asmeniui turi tekti ne mažesnis kaip 4 kv. m plotas. Dviejų aukštų lovos neturėjo kopėtėlių, todėl buvo nepatogu užlipti. Tualetas buvo bendroje kameros patalpoje, todėl pareigūnai matydavo asmenį, besinaudojantį tualetu, o taip pat sklisdavo iš jo smarvė. Drabužius išsiskalbti skalbykloje galėjo tik pinigų sąskaitoje turintys asmenys. Išsiskalbtų rūbų nebuvo galimybės padžiauti. Todėl Lukiškių TI-K nebuvo užtikrinamos higienos normas atitinkančios sąlygos. Kamerose buvo per šalta, todėl buvo pažeidžiamas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 26 punktas. Sanitarinė švarykla buvo įrengta netinkamai, todėl buvo pažeistas HN 76:2010 41 punktas. Kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, buvo įsiveisę tarakonai – pažeistas HN 76:2010 60 punktas. Drabužius išsiskalbti skalbykloje galėjo tik pinigų sąskaitoje turintys asmenys. Išsiskalbtų rūbų nebuvo galimybės padžiauti, dėl to buvo pažeistas ir HN 76:2010 64 punktas. Lukiškių TI-K buvo išduodami seni, nudėvėti čiužiniai ir pagalvės – pažeistas HN 76:2010 66 punktas. Pareiškėjo nuomone, Lukiškių TI-K suteikiama teisė tik vieną valandą pasivaikščioti gryname ore prieštarauja tarptautiniams teisės aktams ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai. Pareiškėjas pabrėžia, kad išdėstytos aplinkybės patvirtina, jog jo atžvilgiu buvo pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis. Jo manymu, prašoma priteisti suma yra ne per didelė.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Byla apeliacine instancija Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo pradėta nagrinėti iki 2016 m. liepos 1 d., todėl, vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalimi, ši administracinė byla nagrinėtina pagal procesines normas, galiojusias iki 2016 m. liepos 1 d.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija) 137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.
Pažymėtina, kad pareiškėjas teismo posėdyje pirmosios instancijos teisme dalyvavo (b. l. 47–48), todėl turėjo teisę išsakyti savo argumentus dėl nagrinėjamo ginčo. Taip pat nagrinėjamoje byloje yra pateikti pareiškėjo skundas (b. l. 1) ir apeliacinis skundas (b. l. 81–85), Lukiškių TI-K atsiliepimas į pareiškėjo skundą (b. l. 6–12), kuriuose aiškiai išdėstyta proceso dalyvių pozicija dėl nagrinėjamo ginčo. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia konkrečių argumentų, kodėl iškilo būtinybė apeliacinio proceso stadijoje nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka – nenurodo, ką naujo, neišsakyto pirmosios instancijos teismo posėdžiuose ir nepaminėto procesiniuose dokumentuose, nori išdėstyti ar papildomai paaiškinti. Atsižvelgus į paminėtus argumentus, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo šią bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, todėl ji nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą, kuri, jo teigimu, kilo dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime.
Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikymą netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2009 m. birželio 6 d. iki 2012 m. gegužės 27 d. taikė ieškinio senatį. Vertindamas laikotarpį nuo 2012 m. gegužės 27 d. iki 2012 m. birželio 6 d., teismas nustatė, kad pareiškėjas 12 dienų buvo laikomas per mažo ploto sąlygomis bei sprendė, kad pažeidimo konstatavimas yra pakankama satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas nepriteistinas.
Pažymėtina, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas reikalauja atlyginti neturtinę žalą už laikymą netinkamomis sąlygomis Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2009 m. birželio 6 d. iki 2012 m. birželio 6 d. Lukiškių TI-K pateikta informacija apie pareiškėjo kalinimo laiką (b. l. 6–12) patvirtina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2009 m. balandžio 14 d. iki 2012 m. birželio 7 d. Skundą teismui dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjas pateikė tik 2015 m. gegužės 27 d. (b. l. 2). Pagal Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pažymėtina, kad ieškinio senatį Lukiškių TI-K prašė taikyti.
Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-1037/2009).
Pareiškėjas nurodė, kad jo laikymo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime metu jis nežinojo apie savo pažeidžiamas teises, nes laisvės atėmimo įstaiga su jomis nesupažindino. Apie savo pažeidžiamas teises jis sužinojo tik iš televizijos laidos 2015 m. balandžio 25 d.
Vertinant pareiškėjo nurodytus argumentus pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys konkrečias kardomojo kalinimo sąlygas, įskaitant teisės aktus, numatančius minimalų vienam asmeniui tenkantį laikymo plotą, taip pat reguliuojančius neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus, yra tinkamai paskelbti. Viešai skelbiama yra ir aktuali Lietuvos teismų praktika. Taigi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad jis savo teisių nežinojo, nes Lukiškių TI-K administracija su jomis nesupažindino, savaime nesudaro pagrindo atnaujinti senaties terminą. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, jog pareiškėjas, nors neturtinę žalą prašo priteisti laikotarpiu nuo 2009 m. birželio 6 d. iki 2012 m. birželio 6 d., tačiau iki 2015 m. gegužės mėnesio nesiėmė jokių veiksmų savo galimai pažeistoms teisėms ginti. Nagrinėjamoje byloje nėra jokių įrodymų, leidžiančių spręsti, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos dėl objektyvių, nuo jo paties valio nepriklausiusių priežasčių negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių buvimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo.
Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog reikalavimas atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2009 m. birželio 6 d. iki 2012 m. gegužės 27 d. teismui buvo pateiktas pasibaigus ieškinio senaties terminui ir kad nėra svarbių priežasčių ieškinio senaties terminui atnaujinti, pagrįstai taikė Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytą ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2009 m. birželio 6 d. iki 2012 m. gegužės 27 d.
Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-442-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo pareiga, todėl teismas privalo patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia priteistina suma gali būti teisinga.
Pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpiu vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto minimalią normą nustatė Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124). Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m ploto. Pažymėtina, kad pareiškėjo apeliacinio skundo teiginys, esą jam turėjo būti taikoma 4 kv. m kameros ploto, atskaičius ir baldų užimamą plotą, vienam asmeniui norma yra nepagrįstas, nes tokio reikalavimo nenustatė nė vienas ginčui aktualiu laikotarpiu galiojęs teisės aktas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi byloje pateikta Lukiškių TI-K informacija apie pareiškėjo kamerų plotą bei jose kartu su pareiškėju laikomų asmenų skaičių ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2012 m. gegužės 27 d. iki 2012 m. birželio 6 d. (b. l. 6–12), sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šį laikotarpį pareiškėjas buvo laikomas kameroje, kurioje jam teko 2,65 kv. m, todėl buvo pažeista Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte įtvirtinta 3,6 kv. m kameros ploto norma, turinti tekti vienam asmeniui.
Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo įvairius higienos normų bei kitų teisės aktų pažeidimus Lukiškių TI-K. Šiuo aspektu pažymėtina, jog Administracinių bylų teisenos įstatymo 130 straipsnio 6 dalis nustato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks Administracinių bylų teisenos įstatymo 130 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1041-261/2016).
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo aplinkybes, kurių nebuvo pateikęs pirmosios instancijos teismo proceso metu, t. y., kad jo kameroje dviejų aukštų lovos neturėjo kopėtėlių, todėl buvo nepatogu užlipti; drabužius išsiskalbti skalbykloje galėjo tik pinigų sąskaitoje turintys asmenys; išsiskalbtų rūbų nebuvo galimybės padžiauti; kamerose buvo per šalta; sanitarinė švarykla buvo įrengta netinkamai; kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, įsiveisę tarakonai; Lukiškių TI-K buvo išduodami seni, nudėvėti čiužiniai ir pagalvės; Lukiškių TI-K suteikiama nepakankamai laiko pasivaikščioti gryname ore ir kt. Pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš esmės tik iš per mažo jam tekusio kameros ploto. Nė vienas iš minėtų apeliacinio skundo argumentų ir reikalavimų nebuvo nurodyti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, šiuo aspektu skundas nebuvo nagrinėjamas. Atsižvelgiant į tai, minėti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai ir reikalavimai apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtini.
Taigi nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas 12 dienų buvo kalinamas Lukiškių TI-K pažeidžiant Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktą. Todėl Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal įstatymus (teisės aktus) privalėjo veikti, o pareiškėjas dėl to patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, t. y. neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.
Įvertinus nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjo patirta neturtinė žala nėra tokio pobūdžio, dėl ko būtų galima konstatuoti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau pripažintina, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju patyrė neturtinę žalą, kuri turi būti atlyginta. Atsižvelgus į padarytų pažeidimų pobūdį ir kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmę, teisėjų kolegijos nuomone, pakankama suma pareiškėjo neturtinei žalai atlyginti nagrinėjamu atveju yra 100 Eur.
Apibendrindama iš dėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, jog pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, nepagrįstai atmetė visą pareiškėjo skundą. Todėl nustačius, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, už kurią priteistinas neturtinės žalos atlyginimas, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
pareiškėjo A. Č. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 22 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
„Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui A. Č. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 100 Eur (šimtą eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.“
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Artūras Drigotas
Dainius Raižys
Virginija Volskienė