Baudžiamoji byla Nr. 2K-303/2011

                            (Proceso Nr. 38-1-00049-08)

                                                                                                  Procesinio sprendimo kategorija:

                                                                                                  1.2.17.1.; 1.2.23.3.; 2.6.7.1. (S)                                                                                                                                                          

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

                                                             2011 m. birželio 21 d.

Vilnius

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Rimanto Baumilo, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Valerijaus Čiučiulkos,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. D. (V. D.) ir jo gynėjo kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. gegužės 28 d. nuosprendžio, kuriuo V. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams, pagal BK 260 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu dvylikai metų ir šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas trylikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 17 d. nutartis. Šia nutartimi pakeistas Kauno apygardos teismo 2010 m. gegužės 28 d. nuosprendis, iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinant V. D. pareikšto kaltinimo dalį dėl 250 Lt įvežimo kontrabandos būdu į Lietuvos Respubliką.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Čiučiulkos pranešimą,

n u s t a t ė :

V. D. nuteistas už tai, kad siekdamas išvengti muitinės kontrolės, ne mažiau kaip 20 200 eurų (bendra suma 69 746,56 Lt), kuriuos padalijęs į tris dalis ir vieną jų dalį pasilikęs prie savęs, o kitas dvi dalis pervežti per valstybės sieną įdavęs kartu su juo vykusiems jo pažįstamiems asmenims B. G. G. (B. G. G.) ir asmeniui, vardu „R.“, 2008 m. birželio 4 d. per Baltarusijos–Lietuvos Kenos pasienio postą atvykęs traukiniu iš Kirgizijos Respublikos į Lietuvos Respubliką, išvengęs muitinės kontrolės, kontrabandos būdu į Lietuvos Respubliką įvežė 250 BND (anksčiau vadintas MGL) dydžio sumą viršijančius ne mažiau kaip 20 200 eurų.

Taip pat jis nuteistas už tai, kad 2008 m. birželio 6 d., apie 13 val., turėdamas tikslą platinti atvykęs į Kauną ir iš (duomenys neskelbtini) stovėjusio automobilio „VW Passat“ bagažinės paėmęs lagaminą, kurio viduje buvusiuose 3867,02 g baltų miltelių buvo 1136,49 g grynos psichotropinės medžiagos – heroino, taksi automobiliu gabeno jį iš Kauno į J. Š. namą, esantį Marijampolėje, (duomenys neskelbtini), kur jį iki 2008 m. birželio 9 d., 7.40 val., laikė.  

Nuteistojo V. D. ir jo gynėjo kasacinių skundų teisiniai argumentai šioje kasacinėje nutartyje dėstomi kartu. Kasaciniais skundais prašoma teismų sprendimus panaikinti ir baudžiamąją bylą V. D. nutraukti.

Kasatoriai nurodo, kad nuosprendis ir nutartis naikintini dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo bei padarytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.

Nuteistasis V. D. ir jo gynėjas teigia, kad teismų sprendimai pagrįsti prielaidomis ir abejotinais įrodymais, pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnį bei 301 straipsnį. Įrodymus teismai vertino tik pagal savo vidinį įsitikinimą, visiškai nesivadovavo nuosekliais nuteistojo parodymais, kurie liko neišnagrinėti ir neįvertinti. Teismai nesiėmė visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai išnagrinėti visi įrodymai bei pašalinti prieštaravimai juose, vadovavosi tik operatyviniais metodais gautais įrodymais – sekimu, kuris nepatvirtina, kad V. D. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas BK 199 straipsnio 1 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje.

Anot kasatorių, nuteistasis nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 199 straipsnio 1 dalyje. Nei slaptas sekimas, nei liudytojai, apklausti teisminio nagrinėjimo metu, nepatvirtino, kad nuteistasis per Lietuvos Respublikos valstybės sieną vežė privalomus pateikti muitinei daiktus, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą. Teisme neapklausti liudytojai B. G. G. ir asmuo, vardu R., kurie būtų išsklaidę abejones. Teismai nenustatė ir neišsiaiškino svarbių aplinkybių: kokią pinigų sumą turėjo V. D., vykdamas per valstybės sieną, iš kur paimti saugoti Lietuvos kriminalinės policijos biuro finansų skyriuje 20 200 eurų ir 250 Lt, kur dingo nuteistojo vežti JAV doleriai, kada jie buvo pakeisti į eurus ir iš kur atsirado 250 Lt. Nuteistasis nepagrįstai pripažintas kaltu dėl 11 200 eurų įvežimo į Lietuvos Respubliką, nes byloje nustatyta, kad jis įvežė 20 200 eurų. Teismai nemotyvavo, kodėl policijoje saugoma valiuta BK 72 straipsnio tvarka konfiskuotina ir perduotina valstybės nuosavybėn, nors byloje nenustatyta, kad šie pinigai būtų buvę skirti nusikalstamai veikai padaryti, gauti iš nusikalstamos veikos ar panaudoti darant nusikalstamą veiką, nuteistasis neapklaustas, kam tie pinigai turėjo būti panaudoti. Teismai taip pat nesivadovavo BK 212 straipsnyje pateiktų sąvokų išaiškinimu, kad daiktų (prekių) vertė apskaičiuojama pagal jų muitinę vertę, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius.

Nuteistasis ir jo gynėjas skunduose nurodo, kad skirdami bausmę už nusikalstamą veiką, numatytą BK 199 straipsnio 1 dalyje, teismai neatsižvelgė į visas bylos aplinkybes ir nepagrįstai pritaikė griežčiausią bausmę – laisvės atėmimą, nors buvo galima skirti baudą. Paskirta bausmė už kontrabandą prieštarauja teisingumo ir protingumo principams, yra akivaizdžiai neadekvati padarytam nusikaltimui.

Kasatoriai teigia, kad V. D. padaryta veika neatitinka požymių, numatytų BK 260 straipsnio 3 dalyje. Byloje nenustatytos heroino įgijimo aplinkybės, nepaneigti nuteistojo parodymai, kad jo pažįstamas, vardu B., paprašė nupirkti jam nebrangų automobilį, pastatyti šį automobilių stovėjimo aikštelėje, tada iš Kaune esančio automobilio bagažinės paimti lagaminą ir įdėti jį į nupirktą automobilį. V. D. nežinojo, kad lagamine buvo heroino – tai patvirtino byloje apklausti liudytojai J. Š., G. L., T. M., V. P.. Ikiteisminio tyrimo metu nesiimta priemonių nustatyti asmenis, vardais B. ir R. Teismai netinkamai įvertino L. M. ir V. D. pokalbių turinį ir padarė nepagrįstą išvadą, kad šis pokalbis tikrai patvirtina, jog nuteistasis žinojo lagamino turinį. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas liudytojų parodymus, abejonių nevertino kaltinamojo naudai ir taip pažeidė nekaltumo prezumpciją, įtvirtintą Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, 1966 m. Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 6 dalyje. Kasatoriai pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu atliekant lagamino ir jame buvusių daiktų apžiūrą ekspertai nerado V. D. pirštų atspaudų, o ant jo rankų ir drabužių nerado narkotikų pėdsakų. Teismai netyrė šių aplinkybių ir dėl jų nepasisakė, pažeisdami baudžiamojo proceso įstatymo normas. Nuosprendžio ir nutarties išvados nepagrįstos, teismų sprendimuose nenurodyta, kokiais veiksmais V. D. realizavo jam inkriminuotų veikų objektyviuosius požymius.

Kasatoriai taip pat teigia, kad BPK pažeidimų buvo padaryta ir ikiteisminio tyrimo metu: 2008 m. rugsėjo 25 d. papildomai apklausiant V. D., nedalyvavo prokuroras, apklausos protokole nėra šiame tyrimo veiksme dalyvavusios vertėjos parašo, neaiški apklausos atlikimo vieta. Apeliacinės instancijos teismas šiuos pažeidimus pripažino, tačiau jų neanalizavo. Be to, teismai pažeidė nuteistojo teisę į gynybą, neišnagrinėjo gynėjo argumentų, neištyrė esminių bylos aplinkybių, nepašalino įrodymų prieštaravimų.

              Atsiliepimu į nuteistojo V. D. ir jo gynėjo kasacinius skundus Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras prašo kasacinius skundus atmesti. Prokuroras pažymi, kad didžiąją skundų dalį sudaro byloje surinktų įrodymų dėstymas bei kasatorių pozicija dėl šių įrodymų vertinimo, o tai nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį. Taip pat nenagrinėtini skundų argumentai dėl per griežtos bausmės už BK 199 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, nes tai nebuvo skundžiama ir nagrinėjama apeliacine tvarka (BPK 367 straipsnio 3 dalis).

Teismai išsamiai ir motyvuotai aptarė kasatorių ginčijamas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 punkto taisyklėmis, ir nepažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų. Sugretinęs visus faktinius duomenis, gautus ištyrus bylos aplinkybes, teismas tinkamai atskleidė V. D. padarytos veikos subjektyviuosius požymius – suvokimą apie labai didelio kiekio narkotinių medžiagų laikymą bei gabenimą, turint tikslą juos platinti, ir jo padarytą nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį. Kasatorius taip pat teisingai nuteistas pagal BK 199 straipsnio 1 dalį. Byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad sulaikius V. D. jo asmens kratos metu buvo rasta 20 200 eurų ir 250 Lt. Teismai, ištyrę bylos duomenis ir visas aplinkybes, motyvuotai nurodė, kodėl atmeta nuteistojo iškeltą versiją bei daro išvadą, kad pas nuteistąjį rasti pinigai priklauso jam pačiam. Iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinus kaltinimo dalį dėl 250 Lt įvežimo kontrabandos būdu į Lietuvos Respubliką, V. D. pagrįstai nuteistas už ne mažiau nei 20 200 eurų kontrabandą. Prokuroras taip pat teigia, kad teismai nepažeidė nekaltumo prezumpcijos – išnagrinėję byloje surinktus atskirus įrodymus ir atsižvelgę į įrodymų visumą, teismai padarė patikimas išvadas apie faktines veikos padarymo aplinkybes bei jas įvertinę pagrįstai pripažino nuteistąjį kaltu pagal jam inkriminuotus BK straipsnius. Faktiniais duomenimis nustatyta, kad V. D. nedeklaravo vežamų pinigų ar kokio nors jų kiekio, kaip to reikalaujama norminiais aktais, todėl teismai tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, pripažindami kontrabandos dalyku visą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabentą pinigų sumą ir ją konfiskuodami.

Nuteistojo V. D. ir jo gynėjo kasaciniai skundai atmestini.

Dėl BK 199 straipsnio 1 dalies, 260 straipsnio 3 dalies taikymo

Byloje nustatyta, kad V. D.:

2008 m. birželio 4 d. per Baltarusijos–Lietuvos Kenos pasienio postą atvykęs traukiniu iš Kirgizijos Respublikos į Lietuvos Respubliką, nepateikdamas muitinės kontrolei į Lietuvos Respubliką įvežė ne mažiau kaip 20 200 eurų (69 746,56 Lt), t. y. 250 MGL dydį viršijančią pinigų sumą;

turėdamas tikslą platinti psichotropines medžiagas, 2008 m. birželio 6 d., apie 13 val., Kaune, (duomenys neskelbtini), iš (duomenys neskelbtini) garaže stovėjusio automobilio „VW Passat“ bagažinės paėmė lagaminą, kuriame buvo 3867,02 g baltų miltelių, o tų miltelių sudėtyje buvo 1136,49 g grynos psichotropinės medžiagos – heroino, taksi automobiliu tą lagaminą nugabeno į J. Š. namą, esantį Marijampolėje, (duomenys neskelbtini), kur jį laikė iki 2008 m. birželio 9 d. 7. 40 val.

Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmoji iš teismo nustatytų nusikalstamų veikų tinkamai kvalifikuota pagal BK 199 straipsnio 1 dalį, o antroji – pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, nes teismo nustatytos aplinkybės visiškai atitinka pritaikytų BK specialiosios dalies normų dispozicijas. Pirmuoju atveju nuteistasis V. D. per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno 250 MGL dydį (32 500 Lt) viršijančią pinigų sumą, išvengdamas muitinės kontrolės, antruoju – turėdamas tikslą platinti gabeno ir laikė labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos – heroino. Kasatoriai skunduose ginčija teismo nustatytas aplinkybes, teigdami, kad į Lietuvą atsivežtų pinigų kiekis buvo mažesnis, kad apie lagamine buvusį heroiną V. D. nieko nežinojo. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo nustatytų aplinkybių neigimas nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas, nes BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas patikrina apskųstus nuosprendžius ir nutartis tik teisės taikymo aspektu. Teismo išvadų apie bylos aplinkybes pagrįstumas gali būti ginčijamas tik apeliacine tvarka. Skundžiamame nuosprendyje apie bylos aplinkybes padarytų išvadų pagrįstumas jau patikrintas, išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka pagal nuteistojo apeliacinį skundą.

Dėl kasacinių skundų argumentų apie esminius BPK reikalavimų pažeidimus

Teiginį, kad nuteistojo V. D. kaltumas neįrodytas, kasatoriai grindžia argumentu, jog buvo padaryta esminių BPK reikalavimų pažeidimų, nagrinėjant bylą tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose. Anot kasatorių, nuteistojo V. D. kaltumą patvirtinančių įrodymų byloje nėra, apkaltinamasis nuosprendis yra pagrįstas prielaidomis. Plėtodami šį argumentą kasatoriai pateikia savą byloje surinktų įrodymų vertinimą.

Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad minėti nuteistojo V. D. ir jo gynėjo kasacinių skundų argumentai prieštarauja bylos medžiagai, todėl yra nepagrįsti. Iš teisiamojo posėdžio protokolo, skundžiamo teismo nuosprendžio turinio bei iš kitos bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė išslaptintus operatyvinių veiksmų atlikimo metu surinktus duomenis, kaltinamojo, liudytojų parodymus, rašytinius įrodymus ir tik po to padarė atitinkamas išvadas dėl V. D. kaltumo, jo veiksmų kvalifikavimo ir kt. Prieš padarydamas atitinkamas išvadas teismas įvertino tiek atskirus įrodymus, tiek jų visumą, todėl BPK 20 straipsnyje įrodymų ištyrimui ir vertinimui keliami reikalavimai nebuvo pažeisti. Nuteistojo V. D. apeliacinio skundo, apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo, skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys bei kita bylos medžiaga patvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas dar kartą išanalizavo byloje surinktus ir teismo ištirtus įrodymus, taip atsakydamas į visus esminius nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, t. y. tinkamai įvykdydamas BPK 320 straipsnio 3 dalyje suformuluotą pareigą apeliacinės instancijos teismui patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma paduotame apeliaciniame skunde.

Dėl BPK 367 straipsnio 3 dalies taikymo

Nuteistasis V. D. savo kasaciniame skunde kelia ir BK 72 straipsnio taikymo klausimą teigdamas, kad be pagrindo buvo konfiskuoti iš jo paimti pinigai – 20 000 eurų, o jo gynėjas kelia klausimą dėl per griežtos bausmės už BK 199 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad savo apeliaciniame skunde šių klausimų nuteistasis nekėlė, tie klausimai nebuvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme, todėl nuteistasis ir jo gynėjas neturi teisės jų ginčyti ir kasacine tvarka. Taip yra todėl, kad BPK 367 straipsnio 3 dalyje yra nurodyta, jog apskųsti įsiteisėjusį teismo nuosprendį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme.

Iš to, kas išdėstyta, išplaukia, kad naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus dėl nuteistojo V. D. ir jo gynėjo kasaciniuose skunduose nurodytų motyvų nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

               Nuteistojo V. D. ir jo gynėjo kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai                                                                                                            Rimantas Baumilas

                                                                                                                                       Dalia Bajerčiūtė

                                                                                                                                       Valerijus Čiučiulka