Administracinė byla Nr. eAS-333-502/2020

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00242-2020-7

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.9

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2020 m. gegužės 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriaus atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. kovo 24 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriaus prašymą atsakovei I. B. dėl permokos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyrius (toliau – ir pareiškėjas, Skyrius) 2020 m. kovo 13 d. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės I. B. (toliau – ir atsakovė) 2 146,24 Eur.

Pareiškėjas paaiškino, jog atsakovė laiku neinformavo Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondo administracija) apie iš vaikų tėvo gautas priteistas lėšas, todėl už laikotarpį nuo 2008 m. birželio mėn. iki 2009 m. gruodžio mėn. susidarė permoka. Išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo atsakovei skirtos Fondo administracijos direktoriaus 2008 m. balandžio 10 d. sprendimais Nr. 1.35-4127 ir Nr. 1.35-4128. Fondo administracija, gavusi pranešimus iš antstolio, 2011 m. spalio 25 d. priėmė sprendimus
Nr. V2-11321 ir Nr. V2-11318 dėl sprendimo pakeitimo, sprendimus Nr. V2-11322 ir Nr. V2-11319 dėl permokos išskaičiavimo iš Vaikų išlaikymo fondo išmokos, sprendimus Nr. V2-11323 ir
Nr. V2-11320 dėl išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo nutraukimo bei išsiuntė atsakovei pretenziją
Nr. (1.34-4488) D2-31024 dėl išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo nutraukimo ir permokos grąžinimo. Skyrius teigė, kad atsakovė 2011 m. gruodžio 19 d. deklaravo išvykimą į Jungtinę Karalystę, nėra duomenų apie jos gyvenamąją (buvimo) vietą.

II.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2020 m. kovo 24 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriaus prašymą ir nurodė, nutarčiai įsiteisėjus, grąžinti jį (su priedais) pareiškėjui.

Teismas nustatė, kad Fondo administracija veiksmus (atliko pinigų mokėjimus atsakovei ir jų nekontroliavo) padarė prieš daugiau nei dešimt metų, todėl buvo praleistas prašymo padavimo terminas. Byloje nebuvo duomenų apie padarytą nusikalstamą veiką, todėl skundą atsisakyta priimti vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 30 straipsnio 1 dalimi. 

III.

Pareiškėjas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyrius atskiruoju skundu prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. kovo 24 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.

Pareiškėjas pažymi, kad sprendimas nutraukti išmokų mokėjimą atsakovei buvo priimtas 2011 m. spalio 25 d., tą pačią dieną atsakovei išsiųsta pretenzija, nurodant grąžinti permoką iki 2012 m. birželio 20 d. Pareiškėjas teigia, kad dešimties metų terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo permokos nustatymo momento (2011 m. spalio 25 d.), o ne nuo permokos susidarymo laikotarpio (nuo 2008 m. birželio mėn. iki 2009 m. gruodžio mėn.), tokią poziciją grindžia Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Be to, pareiškėjas pastebi, kad teismas ieškinio senaties terminą nepagrįstai taikė savo iniciatyva (Civilinio kodekso 1.131 str. 1 d., 1.126 str. 2 d.).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau ši teisė neatsiejama nuo asmens pareigos padaryti tai pagal įstatymų nustatytas taisykles, inter alia (įskaitant, be kita ko) pateikti skundą laikantis įstatymo numatytų skundų padavimo teismui terminų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. AS-1381-525/2015, 2016 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-17-492/2016).

Akcentuotina, kad teisės teorijoje ir teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. 3K-3-711/2013, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. eA-652-492/2017) terminai pagal savo pobūdį yra skirstomi į procesinius ir materialiuosius. Procesiniai terminai yra reglamentuojami proceso teisės normų. Procesiniu terminu laikomas įstatymo ar teismo nustatytas laikotarpis, per kurį teismas, byloje dalyvaujantys ir kiti asmenys privalo ir gali atlikti tam tikrus procesinius veiksmus. Procesiniai terminai, priešingai negu materialieji terminai (pvz., ieškinio senaties terminai, reglamentuojami Civilinio kodekso Pirmosios knygos IV dalies VII skyriuje), sukuria procesinius teisinius padarinius (sukuria procesines teises ir pareigas). Pasibaigus ieškinio senaties terminui, teisė kreiptis į teismą su ieškiniu ir asmens subjektinė teisė neišnyksta (Civilinio kodekso 1.126 str. 1 d.), o pasibaigus procesiniam terminui teisė atlikti procesinį veiksmą išnyksta, t. y. procesinė teisė pasibaigia. Procesinius terminus, priešingai negu materialiuosius terminus, teismas taiko nepriklausomai nuo šalių valios, pavyzdžiui, skundo priėmimo stadijoje be atsakovo prašymo vertina, ar pareiškėjas nepraleido termino skundui (prašymui, pareiškimui) paduoti, o skundo (prašymo, pareiškimo) padavimas praleidus nustatytą skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminą, kai nebuvo pateiktas prašymas atnaujinti šį terminą arba toks prašymas nebuvo tenkintas, yra pagrindas teismui atsisakyti priimti skundą (prašymą, pareiškimą) (Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 str. 2 d. 9 p.). Šiame kontekste papildomai pabrėžtina, jog Administracinių bylų teisenos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, jog skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminas negali būti atnaujintas, jeigu nuo skundžiamo teisės akto priėmimo ar veiksmo atlikimo arba nuo įstatymo ar kito teisės akto nustatyto klausimo išsprendimo termino pasibaigimo praėjo daugiau kaip dešimt metų, išskyrus atvejus, kai įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta nusikalstama veika, susijusi su teisės akto priėmimu, veiksmo atlikimu arba neveikimu ar vilkinimu atlikti veiksmus (kitaip tariant, pirmosios instancijos teismo minėtas 10 metų naikinamasis terminas), yra taikoma tik procesinių terminų atžvilgiu.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekia prisiteisti iš atsakovės išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo permoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2008 m. birželio mėn. iki 2009 m. gruodžio mėn. Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjo prašymą, nustatęs, kad nuo galbūt nepagrįstų išmokų mokėjimo atsakovei praėjo daugiau nei dešimt metų. Kitaip tariant, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs Administracinių
bylų teisenos įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą procesinį terminą, ir egzistavo Administracinių bylų teisenos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės, kurioms esant skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo termino atnaujinimo klausimas negalėjo būti sprendžiamas.

Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šiuo atveju taikytini Administracinių bylų teisenos įstatyme įtvirtinti procesiniai skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminai. Kaip matyti iš skundo turinio, pareiškėjas iš esmės kelia reikalavimą atlyginti turtinę žalą, savo reikalavimą grįsdamas Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalies („Juridiniai ir fiziniai asmenys, dėl kurių kaltės [Valstybinio socialinio draudimo fondo] administravimo įstaigos neteisėtai išmokėjo apdraustiesiems asmenims tam tikras išmokas arba kurių neteisėtais (kaltais) veiksmais buvo padaryta kitokia turtinė žala Fondui, privalo tą žalą atlyginti įstatymų nustatyta tvarka“) bei Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo fondo įstatymo (pavadinimas pagal 2017 m. rugsėjo 28 d. įstatymo Nr. XIII-650 redakciją, įsigaliojusią 2018 m. sausio 1 d., – Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo išmokų įstatymas) 15 straipsnio 1 dalies („Nustačius, kad išmokos buvo išmokėtos neteisėtai, nes kreipdamasis dėl išmokų pareiškėjas pateikė neteisingus duomenis, reikalingus išmokoms skirti, arba išmokų mokėjimo laikotarpiu šiame įstatyme nustatytais terminais ir tvarka nepranešė apie atsiradusias aplinkybes, turinčias įtakos teisei į išmokas arba išmokų dydžiui, pareiškėjas privalo grąžinti išmokų administratoriui visą neteisėtai gautą pinigų sumą iš karto arba dalimis“) nuostatomis. Reikalavimams dėl žalos atlyginimo netaikomi Administracinių bylų teisenos įstatyme įtvirtinti procesiniai skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminai. Pabrėžtina, kad Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pareiškėjas atskirajame skunde pagrįstai atkreipia dėmesį į Civilinio kodekso nuostatas, reglamentuojančias ieškinio senaties terminą, be kita ko, jog ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (1.126 str. 2 d.). Taigi, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog prašymas paduotas praleidus skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminą.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl nepagrįstai atsisakė priimti nagrinėti prašymą kaip paduotą praleidus skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo atskirasis skundas tenkinamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama, perduoti skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriaus atskirąjį skundą tenkinti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. kovo 24 d. nutartį panaikinti ir perduoti skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama. 

Teisėjai        Artūras Drigotas

        Dainius Raižys

        Virginija Volskienė