Civilinė byla Nr. 2A-147/2014

                                                                          Teisminio proceso Nr. nesuteiktas

                                                   Procesinio sprendimo kategorija: 30.12.1; 41; 42.11.1; 44.5.1; 45.12

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

                                                               2014 m. gegužės 21 d.

                                                                           Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno, Danguolės Martinavičienės ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „PGNT“ (šiuo metu bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „PGNT“) akcininkų A. J. ir A. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2217-585/2012 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „PGNT“ ieškinį atsakovui V. K. (V. K.) (teisių perėmėjai – V. K. (V. K.) ir V. K.) (trečiasis asmuo – akcinė bendrovė DNB bankas (buvusi akcinė bendrovė DnB Nord bankas)) dėl žemės pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo ir nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n  u  s  t  a  t  ė :   

                                                         I. Ginčo esmė

Byloje ginčas kilo dėl žemės pirkimo–pardavimo sutarties esminių sąlygų, pirkėjo teisės nutraukti žemės pirkimo–pardavimo sutartį ir tokios sutarties nutraukimo teisinių pasekmių.

Ieškovas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „PGNT“ (šiuo metu bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir BUAB) „PGNT“; UAB „PGNT“ bankroto byla iškelta Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 25 d. nutartimi) (toliau – ir ieškovas, bendrovė, įmonė) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas: 1) nutraukti tarp ieškovo UAB „PGNT“ ir atsakovo V. K. 2007 m. spalio 23 d. sudarytą Žemės sklypo dalies pirkimo–pardavimo ir naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo sutartį (toliau – ir Sutartis); 2) nutraukti tarp ieškovo UAB „PGNT“ ir atsakovo V. K. 2007 m. lapkričio 16 d. sudarytą Susitarimą dėl Sutarties sąlygų pakeitimo (toliau – ir Susitarimas); 3) taikyti restituciją ir ieškovui UAB „PGNT“ iš atsakovo V. K. priteisti 4 130 000 Lt, sumokėtus pagal Sutartį, o atsakovui V. K. – 300/612 dalį žemės sklypo, kurio (duomenys neskelbtini); 4) priteisti ieškovui UAB „PGNT“ iš atsakovo V. K. 377 923,02 Lt nuostolių atlyginimą; 5) priteisti ieškovui UAB „PGNT“ iš atsakovo V. K. 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Ieškovas nurodė, kad Sutartimi jis iš atsakovo įgijo nuosavybės teise žemės sklypo, kurio (duomenys neskelbtini), 300/612 dalį (toliau – ir žemės sklypas) už šalių susitarimu sulygtus 4 200 000 Lt, iš kurių 4 130 000 Lt ieškovas sumokėjo atsakovui (1 540 000 Lt atsakovui ieškovas sumokėjo grynais pinigais, o likusią dalį atsakovui tiesiogiai sumokėjo trečiasis asmuo). Nors ginčo šalys raštu neaptarė, tačiau žodžiu susitarė, kad likusią žemės sklypo dalies kainą, t. y. 70 000 Lt, ieškovas sumokės atsakovui po žemės sklypo detaliojo plano patvirtinimo. Ieškovas atkreipė dėmesį, kad Sutartimi šalys susitarė ir dėl veiksmų, susijusių su žemė sklypo detaliojo plano rengimu, įskaitant, bet neapsiribojant, jog visus darbus, susijusius su žemės sklypo detaliojo plano sprendinių parengimu, atliks architektė J. J., šalys padengs visas tam būtinas išlaidas, be to, minėtiems veiksmams atlikti atsakovas išdavė ieškovui notarinės formos įgaliojimą, taip pat Sutarties pasirašymo dieną ginčo šalys pasirašė susitarimą, kuriuo susitarė, kad ginčo šalys lygiomis dalimis, t. y. po 150 000 Lt finansuos žemės sklypo detaliojo plano rengimą. Ieškovas pažymėjo, kad jis žemės sklypą įsigijo turėdamas tikslą jame vykdyti komercinę veiklą ir tokiu būdu padidinti šio žemės sklypo vertę, todėl Sutarties sąlygos, susijusios su žemės sklypo detaliojo plano rengimu, ieškovui turėjo esminę reikšmę; jeigu šalys dėl šių sąlygų nebūtų susitarę, sandoris nebūtų sudarytas. Ieškovas be kita ko nebūtų sudaręs Sutarties ir tuo atveju, jeigu atsakovas šios sutarties pasirašymo dieną nebūtų išdavęs įgaliojimo ir pasirašęs susitarimo.

Ieškovas ieškinį grindė ir tuo, kad iš pradžių jis visą informaciją apie detaliojo plano rengimo procedūras bei atliktus veiksmus atsakovui teikė žodžiu, o 2008 m. spalio 22 d. atsakovui pateikus rašytinį prašymą raštu pateikti visą informaciją, susijusią su žemės sklypo detaliojo plano rengimu, ieškovas 2008 m. gruodžio 17 d. Sutartyje nurodytu adresu išsiuntė atsakovui raštišką pranešimą, kuriame pateikė visą atsakovo prašomą informaciją, taip pat telefonu informavo atsakovą, jog šis pranešimas bus išsiųstas Sutartyje nurodytu adresu, apie tai, kad atsakovo adresas yra pasikeitęs, atsakovas ieškovo neinformavo, tačiau pranešimo atsakovas negavo ne dėl ieškovo kaltės, ieškovas tinkamai atliko savo įsipareigojimus informuoti atsakovą apie detaliojo plano rengimą; pranešimo negavimo rizika tenka pačiam atsakovui. Ieškovas akcentavo, kad pranešimo rengimas užtruko, nes buvo būtina surinkti bei pateikti daug informacijos, jis (ieškovas) ne kartą informavo atsakovą, jog tokią informaciją rengia ir ją būtinai pateiks. Atsakovas, nesulaukęs informacijos, 2008 m. gruodžio 10 d. raštu Nr. K/06-1709 pranešė, kad jam detaliojo plano rengimo išlaidos, su kuriomis jis sutiko pasirašydamas susitarimą, yra aiškiai per didelės ir jis nutraukia bet kokį bendradarbiavimą su ieškovu dėl žemės sklypo detaliojo plano rengimo. Ieškovas, gavęs tokį atsakovo pranešimą, 2008 m. gruodžio 30 d. pateikė atsakymą, kuriame nurodė, kad šalių pasirašytus bei galiojančius susitarimus būtina vykdyti, taip pat informavo atsakovą, jog tokį vienašališką atsisakymą vykdyti įsipareigojimus ieškovas vertina kaip esminį Sutarties pažeidimą ir pasiūlė per trisdešimt kalendorinių dienų atsakovui pakeisti savo poziciją bei vykdyti savo įsipareigojimus, nustatytus Sutartyje ir susitarime. Į šį ieškovo pranešimą atsakovas nereagavo. Ieškovas siekė ginčą išspręsti taikiai, tačiau šalims susitarti taikiai nepavyko. Ieškovo nuomone, tokiu atveju jis įgijo teisę reikalauti nutraukti Sutartį ir taikyti restituciją, t. y. ieškovui grąžinti žemės sklypo dalies kainą – 4 130 000 Lt, o atsakovui grąžinti žemės sklypo dalį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.145 ir  6.222 straipsniai).

Ieškovas nurodė ir tai, kad jis, siekdamas atsiskaityti su atsakovu, kreipėsi į trečiąjį asmenį dėl kredito suteikimo, 2007 m. lapkričio 12 d. buvo sudaryta Kreditavimo sutartis Nr. K-2400-2007-818 (toliau – ir Kreditavimo sutartis), pagal kurią ieškovui buvo suteiktas 2 590 000 Lt kreditas, ieškovas mokėjo palūkanas, todėl sumokėtos palūkanos pripažintinos ieškovo nuostoliais dėl atsakovo sutartinių įsipareigojimų nevykdymo. Ieškinio pateikimo dieną bendra nuostolių suma sumokėtų palūkanų forma sudarė 257 622 Lt ir 7 500 Lt Kreditavimo sutarties sudarymo mokestis. Be to, ieškovas dėl atsakovo sutartinių įsipareigojimų nevykdymo patyrė ir kitų nuostolių, kurie susiję su žemės sklypo vertinimu, išlaidomis notarui už Sutarties tvirtinimą ir pan., taip pat išlaidos, susijusios su detaliojo plano rengimu. Ieškovo nuostoliai dėl žemės sklypo detaliojo plano rengimo sudaro 87 400 Lt, t. y. 83 000 Lt už architektės paslaugas bei 4 400 Lt už žemės sklypo kadastrinių matavimų bylos parengimą; nuostoliai dėl žemės sklypo vertinimo sudaro 1 180 Lt; nuostoliai, susiję su Sutarties tvirtinimu bei sandorio įregistravimu sudaro 21 107,90 Lt ir 3 113,12 Lt. Ieškovo įsitikinimu, ginčo atveju egzistuoja visos civilinei atsakomybei atsirasti būtinos sąlygos, todėl atsakovas turi atlyginti ieškovui padarytą žalą, t. y. visiškai kompensuoti patirtus nuostolius (CK 6.245 straipsnio 1 dalis).

Atsakovas V. K. 2009 m. lapkričio 27 d. mirė (II t., b. l. 44) ir jis (atsakovas) byloje Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 7 d. nutartimi buvo pakeistas jo materialiųjų subjektinių ir procesinių teisių perėmėjais V. K. bei V. K. (II t., b. l. 94-95).

                               II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. birželio 21 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas, nustatęs, kad pardavėjas pagal Sutartį įsipareigojo kartu su pirkėju proporcingai valdomoms sklypo dalims padengti dokumentais pagrįstas išlaidas, susijusias su detaliojo plano rengimu ir tvirtinimu (Sutarties 4.13 punktas); susitarimu šalys numatė detaliojo plano parengimo apmokėjimą lygiomis dalimis po 150 000 Lt; ieškovas savo reikalavimą pardavėjui pareiškė 2008 m. gruodžio 17 d., pridėdamas reikalavimą pagrindžiančius dokumentus, o pardavėjas atsisakė apmokėti detaliojo plano parengimo išlaidas, motyvuodamas per didele ieškovo sutarta parengimo kaina, pripažino, jog atsakovų atsikirtimų argumentai dėl atsisakymo mokėti ieškovui tinkamai nepagrindus reikalaujamos sumos ir nepateikus ataskaitos vykdant pavedimą nepagrįsti ir juos atmetė.

Teismas taip pat atmetė atsakovų argumentus, susijusius su per didele detaliojo plano parengimo kaina, nes nustatė, kad eksperto nustatytoji apytikslė darbų vertė (apie 210 000 Lt) nuo ieškovo susitartos realios mokėtinos už detaliojo plano parengimą kainos (240 000 Lt be PVM) skiriasi nedaug. Be to, teismas pažymėjo, kad ekspertizės išvadoje nėra nurodyti konkretūs šaltiniai, iš kurių gautos apskaičiavimui reikalingos sudėtinių darbų kainos, išlaidos, kiti lyginamieji skaičiai ir duomenys, apsiribojant nuoroda į „kai kuriuos juridinius ir fizinius asmenis“ bei įmonės, kurioje dirba ekspertė (UAB „Infostat“), praktika, pačios praktikos neįvardijant ir nepateikiant, taip pat ekspertiniame tyrime nenustatant, jog ginčo detaliojo plano rengimo kaina apskaičiuota pagal Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos 1996 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 63 patvirtintos Teritorijų planavimo darbų kainos skaičiavimo metodikos bendrąsias nuostatas.

Teismas, įvertinęs, kad šalys susitarė prisidėti prie detaliojo plano parengimo bendromis lėšomis, dėl tokio susitarimo pažeidimo pasekmių; ieškovas, 2008 m. gruodžio 17 d. pranešdamas apie įskaitymą, pardavėjo piniginę prievolę sumokėti už detaliojo plano parengimo dalį sumažino iki 80 000 Lt; ieškovas turėjo prievolę sumokėti 150 000 Lt; atsižvelgęs į 2008 m. rugpjūčio 8 d. sutartimi nustatytą atsiskaitymo su detaliojo plano rengėja tvarką, taip pat į tai, jog paskutinių dviejų atsiskaitymo už detaliojo plano parengimo darbus etapų bendra 141 000 Lt suma turėjo būti sumokėta tik gavus teigiamą Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento išvadą ir patvirtinus detalųjį planą Vilniaus miesto savivaldybės taryboje, ieškovas pagal susitarimą privalėjo turėti pakankamai lėšų apmokėti 2008 m. rugpjūčio 8 d. sutarties dalį, privalomą apmokėti iki pretenzijų atsakovui pareiškimo; pagal 2008 m. rugpjūčio 8 d. sutarties priedą detaliojo plano paskelbimo, dokumentų rengimo ir derinimo darbai buvo numatyti nuo 2009 metų sausio mėnesio iki 2009 metų vasaros, o detaliojo plano tvirtinimas miesto taryboje – 2009 metų liepos–rugpjūčio mėnesiais, t. y. po to, kai šalys paskelbė apie geranoriško bendradarbiavimo pasibaigimą, sprendė, kad pardavėjas, nors ir pažeidė prievolę sumokėti ieškovui pagal Sutartį ir susitarimą, tačiau realiai nesutrukdė ieškovui vykdyti detaliojo planavimo rengimo sutarties, ieškovas turėjo tiek teisinę, tiek faktinę galimybę tęsti detaliojo plano rengimo darbus savo lėšomis, o pardavėjo veiksmai nėra susiję priežastiniu ryšiu su ieškovo nurodomomis pasekmėmis, kuriomis grindžiamas reikalavimas nutraukti Sutartį. Kartu teismas pabrėžė, kad Sutartyje yra nustatytos pardavėjo prievolės sumokėti už detaliojo plano parengimą nevykdymo pasekmės, tačiau ieškovas neįrodė ir neįrodinėjo, kad tokias pasekmes taikė, o reikalauja taikyti kitą, nei Sutartyje nustatytą, savo teisių gynimo būdą.

Teismas, nenustatęs priežastinio ryšio tarp pardavėjo veiksmų ir ieškovo nurodomų pasekmių, padarė išvadą, kad netenkintinas ne tik reikalavimas dėl Sutarties nutraukimo, bet ir reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo. Teismas akcentavo, kad CK 6.217 straipsnio 1 dalyje nustatytas sutarties nutraukimas gali būti teismo taikomas tik sutarčiai nesant įvykdytai. Ieškovas reikalauja nutraukti visiškai įvykdytą Sutartį, pagal kurią ieškovas gavo žemės sklypą nuosavybėn, savo prievolę už žemės sklypą sumokėti pardavėjui įvykdė visiškai ir dėl šių aplinkybių tarp šalių ginčas nekilo, bei vertino, kad Sutartis negali būti nutraukta, nepaisant to, jog kartu su Sutartimi buvo patvirtintas ir susitarimas, kuris nebuvo visiškai įvykdytas.

                                         III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

BUAB „PGNT“ akcininkai A. J. ir A. J. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 21 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai nusprendė dėl į bylą neįtrauktų asmenų, t. y. A. J. ir A. J., teisių ir pareigų, todėl teismo sprendimas naikintinas pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą. Ieškovo akcininkai A. J. ir A. J., vadovaudamiesi CPK 47 straipsnio 1 dalimi, teismui 2011 m. rugsėjo 9 d. padavė prašymą dėl įstojimo į šią bylą trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, tačiau teismas tokio prašymo netenkino. Akcinei bendrovei (toliau – ir AB) DNB bankui (toliau – ir trečiasis asmuo, Bankas) (buvusi akcinė bendrovė DnB Nord bankas) suteikiant ieškovui kreditą pagal Kreditavimo sutartį buvo privaloma sąlyga akcininkų A. J. ir A. J. garantavimas už jo imamą kreditą, todėl Kreditavimo sutarties dieną buvo sudarytos laidavimo sutartys. Ieškinio patenkinimas būtų reiškęs ieškovo mokumo atstatymą, nes atsiskaičius su Banku, baigtųsi A. J. bei A. J. užtikrinta prievolė, t. y. tuo pačiu metu būtų baigęsis šių asmenų laidavimas (CK 6.87 straipsnio 1 dalis), o teismui priėmus sprendimą atmesti ieškinį, tokiu būdu buvo patvirtintas ieškovo nemokumas. Teismui atmetus ieškinį, buvo konstatuota, kad ieškovo reikalavimai į atsakovus yra nepagrįsti, nors bylos faktinės aplinkybės patvirtina, jog toks teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, t. y. pasisakyta dėl į bylą neįtrauktų A. J. ir A. J. galimybių pasinaudoti regreso teise į ieškovą, už kurį jie laidavo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-21/2010).
2. Teismas, neišsamiai ištyręs ir įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, pažeidė CPK 185 straipsnio 1 dalį. Teismas konstatavo, kad ieškovas po V. K. nutraukto bendradarbiavimo turėjo turėti pakankamai lėšų toliau vykdyti žemės sklypo paskirties keitimo darbus savo lėšomis, tačiau šios aplinkybės nepaneigia V. K. padaryto Sutarties pažeidimo ir 2008 m. gruodžio 10 d. pranešime nurodyto kategoriško pareiškimo nefinansuoti tolimesnių darbų. Teismas paneigė pacta sunt servanda principą ir atėmė iš ieškovo teisę savo nuožiūra pasinaudoti pažeistų teisių gynimo būdais. Ieškovas, įvertinęs atsakovo (V. K.) padarytą esminį Sutarties pažeidimą, pasirinko savo teises ginti ne papildomai mokėdamas V. K. turėtas sumokėti pinigų sumas, bet kreipdamasis į teismą ir prašydamas nutraukti Sutartį, taikyti restituciją bei priteisti padarytus nuostolius, nes tokį teisių gynimo būdą suponavo pačios Sutarties tikslas, kurio teismas netyrė ir nenagrinėjo. Sudarant Sutartį buvo siekiama pakeisti žemės sklypo paskirtį iš žemės ūkio į komercinę paskirtį, kad būtų sudarytos galimybės vykdyti komercinę veiklą žemės sklype bei padidinti žemės sklypo vertę. Atsakovui nutraukus bet kokį bendradarbiavimą, nebuvo galimas detaliojo planavimo ir žemės paskirties pakeitimo darbų užbaigimas, nes tam reikalingi abiejų savininkų sutikimai. Nedalyvaujant bendrasavininkiui V. K., žemės paskirties pakeitimas tapo negalimas, todėl tokie V. K. veiksmai kvalifikuotini kaip esminis Sutarties pažeidimas. Teismas nepagrįstai atsisakė taikyti CK 6.217 straipsnio 4 dalį. Neištyręs ir neišnagrinėjęs Sutarties esmės ir jos tikslų, teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad neva Sutartis buvo įvykdyta. Priešingai, ji ne tik nebuvo įvykdyta, bet ir jos tolimesnis vykdymas nebuvo įmanomas V. K. atsisakius bendradarbiauti.

Ieškovas BUAB „PGNT“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Iškėlus ieškovui bankroto bylą, turi būti užtikrintas efektyvus kreditorių reikalavimų tenkinimas. Atsižvelgiant į tai, kad pritaikius restituciją, kyla pagrįsta rizika, jog gali nukentėti trečiojo asmens Banko, kaip įkaito turėtojo, interesai, yra pagrįsta siekti išvengti tokios rizikos. Nagrinėjamu atveju restitucija negalima.
2. Nemokumo atkūrimas nereikštų apeliantų prievolių pagal laidavimo sutartį pasibaigimo ar pasikeitimo. Trečiasis asmuo, esant solidariai apeliantų prievolei, turi teisę reikalavimus reikšti tiek ieškovui, tiek tiesiogiai apeliantams. Trečiasis asmuo šia savo teise pasinaudojo, pareikšdamas ieškinį dėl skolos priteisimo tiesiogiai iš apeliantų, ieškinys buvo pareikštas dar prieš bankroto bylos ieškovui iškėlimą. Apeliantai neturi teisės reikalauti, kad trečiasis asmuo iš pradžių reikštų reikalavimą dėl kredito grąžinimo ieškovui. Būsimas galbūt ieškovui palankus teismo sprendimas neturės įtakos apeliantų teisinei padėčiai, nepakeis jų teisių ir pareigų pagal laidavimo sutartį.

Atsakovė V. K. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Teismo sprendimo turinys ir apeliacinio skundo argumentai nesuteikia pagrindo pripažinti, kad teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų ir pažeidė CPK 266 straipsnio reikalavimus. Ne apeliantų ginčijamas sprendimas turi tiesioginę įtaką jų teisinei padėčiai bei ne jis turi įtakos apeliantų teisėms ir pareigoms pagal laidavimo sutartis, todėl nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo taikyti CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą ir pripažinti teismo sprendimą negaliojančiu.
2. Nagrinėjamu atveju nutrauktas buvo tik detaliojo plano rengimo finansavimas, o ne, kaip teigia apeliantai, bendradarbiavimas apskritai, dėl to teigti, kad esą detaliojo plano sprendinių tinkamai įgyvendinti nepavyko išimtinai dėl finansavimo nutraukimo, nėra teisinio pagrindo. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsisakymo toliau finansuoti projektą metu, reikalaujamos atlyginti išlaidos, faktiškai nė nebuvo patirtos, o šalys Sutartyje buvo aiškiai susitarusios dėl tokių prievolių nevykdymo pasekmių ir šalių teisių tokiu atveju. Finansuoti žemės sklypo detaliojo plano regimo organizavimą buvo atsisakyta dėl netinkamo ieškovo BUAB „PGNT“ prievolių vykdymo; reikalavimus finansuoti detaliojo plano organizavimo išlaidas ieškovas BUAB „PGNT“ reiškė nepagrįstai.
3. Atsakovo V. K. veiksmai realiai nesutrukdė ieškovui vykdyti detaliojo planavimo rengimo sutarties. Priešingai, pats ieškovas pažeidė Sutartį, nepateikė atsakovo prašomų dokumentų, pagrindžiančių 150 000 Lt išlaidas žemės sklypo detaliajam planui rengti, neinformavo atsakovo apie atliktus veiksmus, dėl to nėra pagrindo nutraukti sudarytą Sutartį, remiantis CK 6.217 straipsniu. Atsakovas, tariamai nemokėdamas 80 000 Lt, nenulėmė, kad ieškovas negavo iš esmės to, ko tikėjosi Sutarties sudarymo metu, nes tai neužkirto kelio jam parengti žemės sklypo detalųjį planą ir pakeisti žemės sklypo naudojimo paskirties.

Trečiasis asmuo AB DNB bankas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo sprendimą dėl apeliacinio skundo priimti pagal byloje esančius įrodymus.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Apeliantai nepagrįstai nurodo, kad teismas nusprendė dėl į bylą neįtrauktų asmenų, t. y. A. J. ir A. J., teisių ir pareigų. Nagrinėjamoje byloje būsimas galbūt ieškovui palankus teismo sprendimas neturės įtakos apeliantų teisinei padėčiai, nepakeis jų teisių ir pareigų pagal laidavimo sutartį, nes trečiasis asmuo yra pareiškęs ieškinį dėl skolos priteisimo tiesiogiai iš apeliantų. CK 6.145 straipsnyje nustatyta, kad išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. Be to, CK 6.156 straipsnyje aiškiai nustatyta, kad restitucija natūra netaikoma, jei tai sukeltų didelių nepatogumų šalims, tokiu atveju yra taikoma restitucija pinigais. Teismas gali pritaikyti kitą restitucijos būdą, nei nurodyta ieškinyje.
2. Apeliantų argumentai, kad teismas neišsamiai ištyrė ir įvertino visus byloje esančius įrodymus, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą ir taip pažeidė CPK 185 straipsnio 1 dalį, pagrįsti.

     IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliaciniame skunde turi būti nurodyta, kokios bylos aplinkybės patvirtina sprendimo ar jo dalies neteisėtumą ir nepagrįstumą, kokiais konkrečiais įrodymais ir teisiniais argumentais grindžiamos šios aplinkybės (apeliacinio skundo pagrindas) (CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųsto teismo sprendimo ar jo dalies teisėtumą ir pagrįstumą pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Ieškovo UAB „PGNT“ (šiuo metu BUAB „PGNT“) ieškinys iš esmės buvo grindžiamas tuo, kad atsakovas V. K. (teisių perėmėjai (atsakovai) – V. K. ir V. K.) pažeidė 2007 m. spalio 23 d. sudarytos Žemės sklypo dalies pirkimo–pardavimo ir naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo sutarties esmines sąlygas, susijusias su ginčo žemės sklypo detaliojo plano rengimu, ir susitarimą lygiomis dalimis finansuoti detaliojo plano rengimą, t. y. atsisakė finansuoti detaliojo plano rengimą, o toks pažeidimas pagal CK 6.217 straipsnį pripažintinas esminiu Sutarties pažeidimu, nes ieškovas iš esmės negavo to, ko jis pagrįstai ir realiai tikėjosi sudarydamas Sutartį bei vykdydamas vėlesnius savo įsipareigojimus, todėl Sutartis nutrauktina. Atsakovas V. K., atsikirsdamas į nurodytus ieškovo argumentus, tvirtino, kad ne jis (atsakovas), o ieškovas pažeidė Sutartį, nes nepateikė atsakovo prašomų dokumentų, nebendradarbiavo su atsakovu, be to, ieškovo teisės negali būti ginamos remiantis CK 6.217 straipsniu, nes jis (ieškovas) nepasinaudojo kitais Sutartyje įtvirtintais teisių gynimo būdais (I t., b. l. 132-137, 171-174). Teisių perėmėjai (atsakovai) V. K. ir V. K. iš esmės laikėsi atsakovo V. K. procesiniuose dokumentuose nurodytos pozicijos.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos šalių nurodytas aplinkybes, kuriomis buvo grindžiami ieškinio reikalavimai ir atsikirtimai, išanalizavęs bylos rašytinių įrodymų visumą, nenustatė nei faktinių, nei teisinių prielaidų pripažinti minėtus ieškinio reikalavimus pagrįstais.

Apeliantai A. J. ir A. J. apeliaciniame skunde, kuris buvo priimtas Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 17 d. nutartimi, patenkinus apeliantų atskirąjį skundą ir panaikinus Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 14 d. nutartį, kuria buvo atsisakyta priimti jų apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 21 d. sprendimo (III t., b. l. 5-9), ginčija šią pirmosios instancijos teismo išvadą, nurodydami, kad pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl į bylą neįtrauktų A. J. ir A. J. galimybių pasinaudoti regreso teise į ieškovą, už kurį jie laidavo, ir tai, vadovaujantis CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktu, pripažintina absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu, be to, neišsamiai ištyrė ir įvertino visus byloje esančius įrodymus, t. y. pažeidė CPK 185 straipsnio 1 dalies nuostatas, nepagrįstai atsisakė taikyti CK 6.217 straipsnio 4 dalį, o neištyręs ir neišnagrinėjęs Sutarties esmės ir jos tikslų, padarė nepagrįstą išvadą, jog neva Sutartis buvo įvykdyta, priešingai, ji (Sutartis) ne tik nebuvo įvykdyta, bet ir jos tolimesnis vykdymas nebuvo įmanomas V. K. atsisakius bendradarbiauti.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad A. J. ir A. J. apeliacinį  skundą grindžia keliais aspektais, pirmiausiai pasisako dėl apeliantų argumentų, susijusių su tuo, jog pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl į bylą neįtrauktų asmenų, t. y. apeliantų.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama paminėtus apeliantų argumentus, pažymi, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatą absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu yra pripažįstamas toks atvejis, kai pirmosios instancijos teismas nusprendžia dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų. Pastebėtina, kad nagrinėjamu klausimu kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, jog absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, bet tik tais, kai tai susiję su įstatyme nustatytais padariniais, o būtent, kad sprendimu turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų teisių ir / ar pareigų, todėl kiekvienu atveju sprendžiant, ar yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, įtvirtintas CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte, būtina nustatyti, ar neįtrauktiems į bylą asmenims teismo sprendimu nustatytos arba panaikintos teisės ar pareigos, arba kitaip keičiama jų teisinė padėtis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-312/2012; 2013 m. sausio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2013; kt.). Taigi, atsižvelgdama į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmiau nurodytus išaiškinimus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas gali panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą CPK 329 straipsnio 2 dalyje 2 punkte nurodytu pagrindu tik tuo atveju, kai nustatoma, jog teismo sprendimas turi tiesioginės įtakos neįtrauktų į procesą asmenų teisinei padėčiai ir jiems sukelia teisės aktuose nustatytas teisines pasekmes. Nagrinėjamos bylos kontekste pabrėžtina ir tai, kad sąvokos „teismas nusprendė“ turinys yra atskleistas kasacinio teismo praktikoje, pagal kurią nusprendimas suprantamas kaip teisių ir pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-180/2008; 2009 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2009; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 3-346/2009; 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-53/2013; kt.). Kita vertus, Lietuvos Aukščiausiasis teismas ne kartą konstatavęs ir tai, kad tai, jog teismo sprendime asmuo nurodomas kaip tam tikro santykio subjektas, nekeičiant jo padėties, nesukuriant šiuo konstatavimu jam teisių ir pareigų, negali būti pripažįstama absoliučiu pagrindu naikinti teismo sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2008; 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2010; 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-53/2013; kt.).

Byloje nustatyta, kad ši civilinė byla buvo iškelta 2009 m. kovo 27 d. pagal UAB „PGNT“ 2009 m. vasario 3 d. ieškinį (I t., b. l. 2-12), kurios direktoriaus pareigas ėjo apeliantas A. J. (I t., b. l. 140). A. J. ir A. J. 2011 m. rugsėjo 9 d. padavė pirmosios instancijos teismui prašymą įtraukti juos į bylą trečiaisiais asmenimis, šį savo prašymą grįsdami tuo, kad jie yra laidavę už ieškovo prievoles (II t., b. l. 63-67). Vilniaus apygardos teismas 2011 m. lapkričio 7 d. nutartimi paminėtą jų prašymą pripažino nepagrįstu ir atmetė, nurodydamas, jog tai, kad teismo sprendimu galbūt būtų atkurtas ieškovo mokumas, neturi tiesioginės įtakos siekiančių į bylą įstoti asmenų teisėms ir / ar pareigoms, nes teismo sprendimu nebūtų sumažintos siekiančių įstoti į bylą asmenų prievolės Bankui, bet galbūt būtų visiškai ar iš dalies atkurtas ieškovo mokumas ir vien tai savaime nepanaikintų kreditoriaus teisės reikalauti prievolių vykdymo tiek iš pagrindinio skolininko, tiek iš laiduotojo  (II t., b. l. 95-95). Ši Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 7 d. nutartis Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. kovo 8 d. nutartimi palikta nepakeista (II t., b. l. 107-111; 142-146). Kaip matyti iš Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. kovo 8 d. nutarties turinio, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ginčo objektas yra ne apeliantų, kaip laiduotojų, įsipareigojimai, kylantys iš šalutinių laidavimo sandorių, o žemės sklypo pirkimo–pardavimo santykiai; apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad ieškinio patenkinimo atveju, priešingai nei teigia apeliantai, jų prievolės trečiajam asmeniui AB DnB bankui nebūtų sumažintos, o atkurtas ieškovo BUAB „PGNT“ mokumas savaime nepanaikintų trečiojo asmens teisės reikalauti prievolių įvykdymo tiek iš pagrindinio skolininko BUAB „PGNT“, tiek iš laiduotojų – apeliantų; tokiu atveju apeliantų laidavimas pasibaigtų arba apeliantų teisės ir pareigos pagal laidavimo sutartį pasikeistų ne teismo sprendimo pagrindu, o ieškovo BUAB „PGNT“ veiksmų – prievolių įvykdymo, pagrindu, t. y. nagrinėjamoje byloje būsimas galbūt palankus ieškovui teismo sprendimas neturės įtakos apeliantų teisinei padėčiai, nepakeis jų teisių ir pareigų pagal laidavimo sutartį.

Remiantis teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenimis nustatyta, kad Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs atsakovų A. J. ir A. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 23 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas, civilinėje byloje Nr. 2-4542-520/2011 pagal ieškovo AB DnB Nord banko ieškinį atsakovams A. J. ir A. J. (trečiasis asmuo – BUAB „PGNT“), kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl laiduotojų atsakomybės (pagal Kreditavimo sutartį) dėl pagrindinės prievolės vykdymo, kai skolininkas prievolės įvykdymą yra užtikrinęs ir hipoteka, 2013 m. balandžio 18 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 23 d. sprendimą paliko nepakeistą. Pagal teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenis taip pat nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2014 m. balandžio 4 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 19 d. sprendimą, kuriuo ieškovų A. J. ir A. J. ieškinys dėl laidavimo sutarčių, kuriomis buvo užtikrintas UAB „PGNT“ prievolių vykdymas pagal Kreditavimo sutartį, pripažinimo negaliojančiomis, paliko nepakeistą.

Kaip žinia, laidavimo atveju laiduotojai, kaip ir pagrindinis skolininkas, yra bendraskolis ir turi solidariąją prievolę kreditoriui (CK 6.81 straipsnio 4 dalis). Laidavimo sutartimi kreditoriui užtikrinama, kad pagrindiniam skolininkui neįvykdžius prievolės, už jos įvykdymą atsakys trečiasis asmuo – laiduotojas. Formuojamoje teismų praktikoje laidavimas yra laikomas akcesorine prievole, kurios pobūdis lemia, kad laidavimas yra priklausomas nuo juo užtikrinamos pagrindinės prievolės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-61/2011), be to, esant solidariai skolininkų pareigai, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tie bet kuris iš jų skyriumi, be to, tiek visą prievolę, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis, 6.76 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-364/2010; kt.).

Apibendrinusi anksčiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra nei faktinių, nei teisinių prielaidų formuoti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas apeliantų ginčijamu sprendimu nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir / ar pareigų (CPK 266 straipsnis). Todėl teisėjų kolegija apeliantų argumentus, susijusius su tuo, kad skundžiamas teismo sprendimas turi būti panaikintas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą, pripažįsta nepagrįstais. Apeliantų ginčijamas sprendimas neturi tiesioginės įtakos apeliantų teisinei padėčiai bei teisėms ir pareigoms pagal laidavimo sutartis. Kaip nurodyta pirmiau, apeliantų laidavimas galėtų pasibaigti arba apeliantų teisės ir pareigos pagal laidavimo sutartį galėtų pasikeisti ne teismo sprendimo pagrindu, o ieškovo BUAB „PGNT“ veiksmų – savo prievolių įvykdymo, pagrindu. Pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. sausio 17 d. nutartyje, kuria buvo priimtas apeliantų apeliacinis skundas, taip pat akcentavo, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas A. J. ir A. J. gali turėti įtakos tik kaip BUAB „PGNT“ akcininkams, t. y. kad galbūt atkūrus mokumą ir nutraukus bankroto bylą jiems (apeliantams), kaip laiduotojams, atsiskaičius su Banku, būtų visiškai ar iš dalies užtikrinta regreso teisė, ar atsiskaičius su bendrovės kreditoriais likviduojant bendrovę jiems atitektų likusi turto dalis. Tai, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas neturi tiesioginės įtakos apeliantų teisinei padėčiai bei teisėms ir pareigoms pagal laidavimo sutartis, suponuoja ir Sutarties, Susitarimo bei susitarimo dėl detaliojo plano parengimo finansavimo nuostatų analizė, t. y. juose nenustatyta, kad apeliantai prisiima kokius nors įsipareigojimus pagal Sutartį, Susitarimą bei susitarimą dėl detaliojo plano parengimo finansavimo.

Teisėjų kolegija taip pat nenustatė ir kitų absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas nagrinėja pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal apeliaciniame skunde apibrėžtas ribas.

Kaip minėta, apeliantai, ginčydami pirmosios instancijos teismo sprendimą, be kita ko tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 185 straipsnio 1 dalį, t. y. proceso teisės normas, nustatančias įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles.

Teisėjų kolegija, vertindama ir nagrinėdama paminėtus apeliantų argumentus, nurodo, kad CPK 12 straipsnis nustato, jog kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Tokia pat nuostata įtvirtinta ir CPK 178 straipsnyje. CPK 185 straipsnis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pažymėtina, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad spręsdamas ginčą, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; kt.), o faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, kad labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (tikimybių pusiausvyros principas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; kt.). Teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013; kt.); teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais konstatuota, kad sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK 177 straipsnio 2, 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK nustatyta tvarka (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-560/2012).

Teismas, nagrinėdamas tarp šalių kilusį ginčą, vertindamas įrodymus ir nustatydamas teisiškai reikšmingas aplinkybes, taip pat privalo tinkamai pritaikyti materialiąsias teisės normas, reglamentuojančias tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, o priimdamas sprendimą turi konstatuoti, koks įstatymas turi būti taikomas byloje (CPK 265 straipsnio 1 dalis). Materialiųjų teisės normų pažeidimas yra pagrindas panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą (CPK 330 straipsnis), o apeliacinis skundas yra grindžiamas ir tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias sutarties nutraukimą dėl esminio sutarties pažeidimo.

Nagrinėjant ir vertinant, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai ir teisingai taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, atkreiptinas dėmesys, kad CK 6.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sutarties laisvės principas leidžia sutarties šalims laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir šio kodekso nenustatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Sudarytos sutartys turi būti vykdomos taip, kaip nustatyta sutartyje, tačiau gali būti nutraukiamos arba pakeičiamos. Sutarties šalims įstatymas leidžia susitarti dėl galimybės vienašališkai nutraukti sutartį joje nustatytomis sąlygomis, jeigu jos neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms (CK 6.217 straipsnio 5 dalis). Pagal CK 6.217 straipsnį sutarties pažeidimas gali būti laikomas esminiu dviem pagrindais: pirma, pažeidimas gali būti laikomas esminiu pagal įstatymą; antra, šalys gali pačios susitarti, ką jos laikys esminiu pažeidimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2014). Pagal kasacinio teismo praktiką sutarties pažeidimą pripažįstant esminiu, turi būti įvertinta, ar nukentėjusios šalies asmeniniai interesai dėl tokio pažeidimo buvo iš esmės suvaržyti, nes esminį sutarties pažeidimą nulemia tai, ar nukentėjusi šalis negavo didžiąja dalimi to, ko pagal sutartį per visą jos terminą pagristai tikėjosi gauti, taip pat, ar nukentėjusios šalies teisėti, pagrįsti lūkesčiai dėl numatytų sutarties vykdymo rezultatų lieka neįgyvendinti vien dėl sutartį pažeidusio kontrahento veiksmų ar ir dėl kitų priežasčių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2012). Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina ir tai, kad kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta ir tai, kad vertinant CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nurodytus kriterijus, į kuriuos turi būti atsižvelgiama nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, darytina išvada, jog kuo didesnis atotrūkis tarp sutarties neįvykdymo ir pažadėto vykdymo, tuo didesnė yra tikimybė, kad sutarties neįvykdymas esant ginčui bus pripažintas esminiu; kiekvienu atveju sutarties pažeidimą pripažįstant esminiu, turi būti įvertinta, ar nukentėjusios šalies interesai dėl tokio pažeidimo buvo iš esmės suvaržyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2004 m. birželio 29 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-346/2004).

Byloje nustatyta, kad ieškovas UAB „PGNT“ (šiuo metu BUAB „PGNT“) su buvusiu atsakovu V. K. (teisių perėmėjai (atsakovai) – V. K. ir V. K.) 2007 m. spalio 23 d. sudarė Sutartį, pagal kurią ieškovas iš atsakovo įsigijo nuosavybės teise žemės sklypą už šalių susitarimu sulygtus 4 200 000 Lt, iš kurių 4 130 000 Lt ieškovas sumokėjo atsakovui (1 540 000 Lt atsakovui ieškovas sumokėjo grynais pinigais, o likusią dalį atsakovui tiesiogiai sumokėjo trečiasis asmuo, kuris ieškovui 2007 m. lapkričio 12 d. Kreditavimo sutartimi suteikė 2 660 000 Lt kreditą žemės sklypui įsigyti) (I t., b. l. 13-19; 24-26, 27-33). Taigi ieškovas ir atsakovas sudarė nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartį, o būtent, žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, kurios esmė žemės sklypo įsigijimas ieškovo nuosavybėn už .

Nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymą reglamentuoja CK IV dalies Aštuntasis skirsnis „Nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartys“. CK 6.396 ir 6.397 straipsnyje nustatytos esminės nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutarties sąlygos, t. y. sutarties dalykas ir sutarties kaina.

Kaip matyti iš Sutarties nuostatų, šalys susitarė dėl esminių sutarties sąlygų, kurios pagal įstatymą, yra privalomos tokio pobūdžio sutartims. Sutarties 3.4 punkte sutarties šalys susitarė, kada jos turi teisę pasinaudoti vienašališko sutarties nutraukimo institutu, t. y. tuo atveju, jeigu pirkėjas sutartais terminais neįvykdys įsipareigojimų šios Sutarties 3.3.1 ir / ar 3.3.2 punktuose, kuriuose šalys aptarė daikto pardavimo kainą ir atsiskaitymo sąlygas, pirkėjas (turėtų būti pardavėjas; klaidingai Sutartyje nurodyta pirkėjas), įgyja teisę vienašališkai, nesikreipdamas į teismą, nutraukti šią Sutartį (CK 6.217 straipsnio 5 dalis). Šiame punkte nurodyta tvarka nutraukiant Sutartį, pirkėjas ir pardavėjas privalo grąžinti vienas kitam visa tai, ką buvo gavę pagal šią Sutartį, išskaičius 25 000 Lt, kaip baudą už visus pardavėjo (turėtų būti pirkėjo) dėl Sutarties nevykdymo patirtus nuostolius. Sutarties 4.12 punkte pardavėjas sutiko, kad pirkėjas (ieškovas) abiejų žemės sklypo savininkų vardu atliktų visus veiksmus, susijusius su žemės sklypo paskirties pakeitimu ir detaliojo plano paruošimu bei patvirtinimu. Sutarties 4.13 punkte šalys susitarė, kad žemės sklypo detaliajam planavimui reikalingus projektinius dokumentus parengs architektė J. J., be kita ko, įsipareigojo, jog šalys padengs dokumentais pagrįstas išlaidas, susijusias su detaliojo planavimo atlikimu ir tvirtinimu, proporcingai nekilnojamojo turto registre įregistruotoms pardavėjo (atsakovo) ir pirkėjo (ieškovo) dalims, o bet kuriai iš šalių neįvykdžius šio įsipareigojimo, kita šalis įgyja teisę savo lėšomis atlikti mokėjimą už kitą šalį ir išieškoti iš kaltininko turėtus nuostolius. Sutarties 8.2 punkte šalys nustatė, kad įsigaliojusi Sutartis šalims turi įstatymo galią, o ji gali būti pakeista, nutraukta ar papildyta tik notariškai patvirtintu šalių susitarimu (Sutarties 8.3 punktas). Sutarties 9.5 punkto antroje pastraipoje šalys pareiškė, kad Sutartis atitinka jų valią, prasmė bei pasekmės šalims išaiškintos. Susitarimu buvo pakeistas Sutarties 3.3.2 punktas, kuriuo šalys pakeitė 2 351 000 Lt sumokėjimo terminą, jį pratęsiant iki 2008 m. gegužės 4 d. (I t., b. l. 20-21).

Pagal bylos duomenis 2007 m. spalio 23 d. Sutarties šalys taip pat pasirašė ir susitarimą (I t., b. l. 22), kuriame nurodė, kad pirkėjas bei pardavėjas sutinka lygiomis dalimis, t. y. po 150 000 Lt, finansuoti žemės sklypo, detaliojo plano pakeitimą. Šiame susitarime šalys sulygo, kad ši detaliojo plano finansavimo tvarka papildo Sutarties 4.12 ir 4.13 punktus (susitarimo 1 punktas).  Susitarimo 2 punkte šalys nustatė, kad susitarimo 1 punkte nurodyta V. K. suma turi būti sumokėta UAB „PGNT“ grynais pinigais per 3 (tris) dienas po to, kai bus pasirašyta detaliojo plano rengimo tvarka ir parengta perdavimo sutartis, o V. K. nevykdant susitarimo 2 punkto reikalavimų, už kiekvieną pavėluotą dieną bus skaičiuojami 0,2 procentų dydžio delspinigiai (susitarimo 3 punktas). Taip pat byloje nustatyta, kad 2007 m. spalio 23 d. pardavėjas V. K. įgaliojo pirkėją UAB „PGNT“ pakeisti bendrosios dalinės nuosavybės teise jam (atsakovui) priklausančio žemės sklypo paskirtį, atlikti žemės sklypo kadastrinius matavimus, dalyvauti matuojant žemę, parengti detalųjį ir techninį žemės sklypo planus, juos suderinti su atitinkamomis institucijomis; atstovauti atsakovui visose įmonėse, įstaigose bei organizacijose, paduoti jo vardu pareiškimus, prašymus, gauti, pateikti ir pasirašyti reikalingus dokumentus bei atlikti visus kitus veiksmus, susijusius su šiuo pavedimu (I t., b. l. 23). Šiame Įgaliojime nurodyta, kad jis galioja iki 2010 m. spalio 23 d. Pabrėžtina, kad byloje nepateikta įrodymų, kurie leistų teisėjų kolegijai daryti išvadą, jog atsakovas V. K. iki mirties šį Įgaliojimą įstatymo nustatyta tvarka būtų pakeitęs ar panaikinęs.

Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas UAB „PGNT“ 2008 m. rugpjūčio 8 d. su architekte J. J. (kuri nurodyta ir Sutartyje) sudarė Detaliojo plano rengimo sutartį Nr. 08-66-20 (I t., b. l. 36-39), kuria rengėjas (architektė) įsipareigojo parengti ir suderinti detalųjį planą bei perduoti jį organizatoriui (ieškovui), o organizatorius įsipareigojo priimti detalųjį planą ir sumokėti už atliktą darbą (sutarties 1.1 punktas). Minimos sutarties 3.1 punkte šalys susitarė, kad detalųjį planą rengėjas privalo parengti ne vėliau kaip per 12 (dvylika) mėnesių nuo sutarties pasirašymo dienos, t. y. iki 2009 m. rugpjūčio 8 d. Detaliojo plano atlikimo pabaiga laikoma tada, kai bus gauta Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento detaliojo plano patikrinimo išvada, o sutartinio darbo pabaiga laikoma, patvirtinus detalųjį planą Vilniaus savivaldybės taryboje ir pateikus galutinai suformuotas bylas. Šalys be kita ko sulygo, kad Detaliojo plano rengimo sutarties kaina yra 240 000 Lt ir 43 200 Lt PVM, t. y. bendra darbų kaina – 283 200 Lt (sutarties 4.1 punktas), kuri mokama etapais už atliktus darbus (sutarties 4.2 punktas). Kaip matyti iš minimos sutarties 4.2.1 punkto, pirmasis atsiskaitymo etapas–avansas–100 000 Lt ir 18 000 Lt PVM sumokami už darbų parengiamąjį etapą ne vėliau kaip per 5 (penkias) dienas nuo planavimo sąlygų pateikimo dienos. Iš Detaliojo plano rengimo sutarties Priedo Nr. 1 matyti, kad parengiamasis planavimo dokumentų rengimo etapas – planavimo sąlygų detaliojo planavimo dokumentui rengti gavimas turėjo būti atliktas iki 2008 m. gruodžio 1 d., detaliojo plano derinimo ir tvirtinimo atlikimo laikas: 2009 m. gegužės mėn.–2009 m. birželio mėn.; detaliojo plano tvirtinimas taryboje: 2009 m. liepos mėn.–2009 m. rugpjūčio mėn. (I t., b. l. 40). Kaip nurodo ginčo šalys, nors jos raštu neaptarė, tačiau žodžiu susitarė, jog 70 000 Lt ieškovas sumokės atsakovui po žemės sklypo detaliojo plano patvirtinimo. Taigi byloje ginčo dėl šios faktinės aplinkybės nėra.

Pardavėjas V. K., kaip nurodo ieškovas (atsakovas (atsakovai) šios aplinkybės neginčija), 2008 m. spalio 22 d. pateikė ieškovui UAB „PGNT“ rašytinį prašymą raštu pateikti visą informaciją, susijusią su žemės sklypo detaliojo plano rengimu (I t., b. l. 73), o 2008 m. rugsėjo 19 d. Pareiškimu kreipėsi į notarą ir prašė ieškovui persiųsti pareiškimą, kuriuo jis (atsakovas) pranešė ieškovui, kad ieškovas nėra sumokėjęs pagal Sutartį 70 000 Lt, ir prašė nurodytą sumą sumokėti per pareiškime nurodytą terminą (I t., b. l. 74). Ieškovas 2008 m. gruodžio 17 d. pateikė atsakovui raštą, kuriame pateikė atsakovo prašomą informaciją, įskaitant, bet neapsiribojant, kad ieškovas įvykdė 70 000 Lt, nesumokėtų pagal Sutartį kainos dalies įskaitymą į pardavėjo nesumokėtą detaliojo plano parengimo darbų kainos dalį (I t., b. l. 76-77). Atsakovas, 2008 m. gruodžio 10 d. raštu Nr. K/06-1709 pranešė, kad jam detaliojo plano rengimo išlaidos, su kuriomis jis sutiko pasirašydamas susitarimą, yra aiškiai per didelės ir jis nutraukia bet kokį bendradarbiavimą su ieškovu dėl žemės sklypo detaliojo plano rengimo (I t., b. l. 75). Ieškovas 2008 m. gruodžio 30 d. pateikė atsakymą į atsakovo 2008 m. gruodžio 10 d. raštą Nr. K/06-1709, kuriame nurodė, kad šalių pasirašytus bei galiojančius susitarimus būtina vykdyti, taip pat informavo atsakovą, jog tokį vienašališką atsisakymą vykdyti įsipareigojimus ieškovas vertina kaip esminį Sutarties pažeidimą ir pasiūlė per trisdešimt kalendorinių dienų atsakovui pakeisti savo poziciją bei vykdyti savo įsipareigojimus, nustatytus Sutartyje ir susitarime; taip pat akcentavo, jog jeigu UAB „PGNT“ reikalavimai nebus įvykdyti, Sutartis bus laikoma nutraukta ir iš atsakovo ieškovas reikalaus visų nuostolių atlyginimo (I t., b. l. 78).

Pagal bylos duomenis V. K. neatliko jokių veiksmų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad jis nutraukė bendradarbiavimą, dėl kurio UAB „PGNT“ nebegalėjo atlikti detaliojo plano rengimo, derinimo darbų, t. y. atlikti tų veiksmų, kurių pagrindu būtų patvirtintas detalusis planas, pakeista žemės sklypo paskirtis ir ieškovas galėtų įgyvendinti savo tikslus – sklype vykdyti komercinę veiklą. Bylos duomenimis V. K. atsisakė finansuoti detaliojo plano rengimą. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovės V. K. atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytais argumentais, kad pagal bylos duomenis nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo teigti, kad dėl finansavimo nutraukimo UAB „PGNT“ nepavyko įgyvendinti detaliojo plano sprendinių, atsisakymo toliau finansuoti projektą metu reikalaujamos atlyginti išlaidos faktiškai nebuvo patirtos, o šalys buvo aiškiai susitarusios dėl tokių prievolių nevykdymo pasekmių ir šalių teisių tokiu atveju.

Įvertinus byloje surinktus įrodymus, darytina išvada, kad iki 2008 m. gruodžio 1 d. Sutarties šalys, vykdydamos Sutartį ir susitarimą dėl detaliojo plano rengimo finansavimo, avansu architektei turėjo sumokėti 118 000 Lt, t. y. po 59 000 Lt. Tačiau kaip tvirtina byloje esantis 2008 m. gruodžio 8 d. UAB „PGNT“ Kasos pajamų orderis Nr. 123, UAB „PGNT“ architektei avansu sumokėjo tik 83 000 Lt (I t., b. l. 49). Taigi padalijus per pusę lygiomis dalimis kiekvienai šaliai gaunasi po 41 500 Lt. Tuo tarpu, kaip nurodyta anksčiau, ieškovas įskaitė iš atsakovo 150 000 Lt ieškovui 70 000 Lt, o tai reiškia daugiau nei iki 2008 m. gruodžio 1 d. atsakovas būtų turėjęs sumokėti. Be to, pats ieškovas pripažino, kad 2009 m. vasario 9 d. jis buvo sumokėjęs už detaliojo plano rengimą tik 83 000 Lt (I t., b. l. 80). Pirmiau nurodytos aplinkybės teisėjų kolegijai taip pat suponuoja išvadą, kad ieškovo reikalavimų atsakovui sumokėti 150 000 Lt reiškimo metu, išlaidų ieškovas nė nebuvo faktiškai patyręs, o remiantis tuo, jog išlaidos atlyginamos lygiomis dalimis, t. y. įvertinus paties ieškovo turėtą prievolę prisidėti sumokant 150 000 Lt, bei atsižvelgiant į tai, kad ieškovas, atlikdamas įskaitymą atsakovo V. K. piniginę prievolę sumokėti už detaliojo plano parengimo dalį sumažino iki 80 000 Lt, ieškovas turėjo turėti pakankamai lėšų iki pretenzijų atsakovui V. K. pareiškimo. Kartu pažymėtina, kad byloje nepateikta duomenų, kurie leistų teisėjų kolegijai formuoti išvadą, jog atsakovas V. K. įstatymo nustatyta tvarka būtų panaikinęs ir ar pakeitęs ieškovui UAB „PGNT“ 2007 m. spalio 23 d. išduotą įgaliojimą, kuriuo jis (atsakovas) ieškovą įgaliojo atlikti visus veiksmus, susijusius su detaliojo plano rengimu ir žemės sklypo paskirties keitimu. Be to, minėta, pagal 2008 m. rugpjūčio 8 d. sutarties Priedą Nr. 1 detaliojo plano paskelbimo, dokumentų rengimo ir derinimo darbai buvo numatyti nuo 2009 m. gegužės mėn. iki 2009 m. birželio mėn., o detaliojo plano tvirtinimas taryboje: 2009 m. liepos mėn.–2009 m. rugpjūčio mėn., t. y., kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, jau po to, kai šalys paskelbė apie geranoriško bendradarbiavimo pasibaigimą (2008 m. gruodžio 10 d.).

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad vertinti bylos faktines ir teisines aplinkybes, kitaip, nei jas išnagrinėjo ir įvertino pirmosios instancijos teismas, nėra jokio pagrindo. Kaip nurodyta pirmiau, Sutartyje šalys aiškiai ir nedviprasmiškai susitarė, koks pažeidimas pagal Sutartį yra esminis ir kuriam esant šalys turi teisę vienašališkai nutraukti Sutartį, taip pat susitarė, kokios pasekmės šalims kils, jeigu šios (sutarties šalys) nevykdys įsipareigojimo lygiomis dalimis atlyginti detaliojo plano rengimo išlaidų, t. y. reikalauti nuostolių atlyginimo. Viena vertus, Sutartyje šalys neaptarė, jog Sutarties sąlygos dėl detaliojo plano išlaidų atlyginimo pažeidimas bus pripažįstamas esminiu Sutarties pažeidimu, dėl kurio šalys įgyja teisę vienašališkai nutraukti Sutartį. Kita vertus, teisėjų kolegijos nuomone, tokios Sutarties sąlygos nustatymas kaip esminės, įvertinus pačios Sutarties tikslą, esmę ir kainą, galėtų būti pripažįstamas kaip neprotingas ir nelogiškas, neproporcingas atsakovo tokių prievolių pažeidimo mastui (nagrinėjamu atveju sutarties kaina 4 200 000 Lt, o atsakovo neįvykdytos prievolės – 80 000 Lt), nes sukeltų pažeidimui neadekvačias teisines pasekmes (nutraukus Sutartį ir taikius restituciją). Teisėjų kolegijos įsitikinimu, tiek Sutarties 3.4 punkte nustatytas vienašališko sutarties nutraukimo atvejis ir sąlygos, tiek Sutarties 4.13 punkte nustatytos sąlygos, susijusios su detaliojo plano rengimo išlaidų atlyginimu, ir tokios sąlygos nevykdymo teisinės pasekmės (reikalavimas atlyginti nuostolius), neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms. Tai yra sutarties laisvės principo išraiška (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-297/2012; 2012 m. birželio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-306/2012).

            Apibendrinant pirmiau nurodytus argumentus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas padarė įrodymais pagrįstą išvadą, jog atsakovo V. K. veiksmai iš tikrųjų nesutrukdė ieškovui vykdyti detaliojo planavimo rengimo sutarties ir Sutartis negali būti nutraukta, nepaisant to, kad kartu su Sutartimi buvo patvirtintas ir susitarimas, kuris nebuvo visiškai įvykdytas. Byloje nepateikta duomenų, kad atsakovas užkirto kelią ieškovui parengti žemės sklypo detalųjį planą ir pakeisti žemės sklypo naudojimo paskirtį, t. y. ieškovas negavo iš esmės to, ko tikėjosi Sutarties sudarymo metu. Apeliantai leistinomis įrodinėjimo priemonėmis nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo Sutartį nutraukti dėl esminio sutarties pažeidimo (CPK 178 ir 314 straipsniai).

           Apeliantai apeliaciniam teismui 2014 m. vasario 20 d. pateikė prašymą pridėti prie bylos papildomus rašytinius įrodymus, t. y. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 11 d. nutarties kopiją ir Atsiskaitymo protokolo kopiją (III t., b. l. 60-72). Teisėjų kolegija šiuos rašytinius dokumentus pridėjo prie bylos, tačiau šie apeliantų pateikti dokumentai nepatvirtina ieškinyje, kuris buvo nagrinėjamas pirmosios instancijos teisme, pagrįstumo. Atsiskaitymo protokolo kopija, kurioje nurodoma, kad V. K. ir A. J. konstatuoja, jog nutraukus Sutartį, A. J. iš V. K. gavo 1 540 000 Lt, nepatvirtina, kad V. K. sutiko su padarytu esminiu Sutarties pažeidimu, nes ši kopija nėra Sutarties nutraukimo dokumentas (Sutartis galėjo būti nutraukta tik notarine tvarka), A. J. nebuvo Sutarties šalis, o UAB „PGNT“, kuriai atstovavo A. J., reikšdama ieškinį, nurodė, kad atsakovas V. K. privalo grąžinti 4 130 000 Lt, kuriuos ieškovas sumokėjo atsakovui.

Nagrinėjamoje byloje inter alia nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo daryti išvadą, kad detaliojo plano sprendinių tinkamai įgyvendinti nepavyko vien tik dėl finansavimo nutraukimo, ypatingai atsižvelgiant į tą aplinkybę, jog, kaip minėta, šalys Sutartyje buvo aiškiai susitarusios dėl tokių prievolių nevykdymo pasekmių ir šalių teisių tokiu atveju. Taigi pirmosios instancijos teismas taip pat teisingai nurodė, kad nagrinėjamu atveju ieškovas reikalauja taikyti kitą, nei Sutartyje nustatytą, savo teisių gynimo būdą, susijusį pardavėjo prievolės sumokėti už detaliojo plano parengimo nevykdymą pasekmėmis. Atkreiptinas dėmesys, kad teisę kreiptis į teismą teisinės gynybos suinteresuotas asmuo įgyvendina pareikšdamas ieškinį ir jame suformuluodamas materialiojo teisinio pobūdžio reikalavimą – ieškinio dalyką (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas) bei nurodydamas faktinį ieškinio pagrindą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas). CK 1.137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, taip pat teise į teisminę gynybą, t. y. patys sprendžia visus su turimos teisės įgyvendinimu ir gynimu susijusius klausimus: įgyvendinimo būdus ir apimtį ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2012; 2013 m. rugpjūčio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2013; kt.). Pareikštu reikalavimu suinteresuotas asmuo pasirenka vieną arba kelis pažeistos teisės gynimo būdus, įtvirtintus CK 1.138 straipsnyje. Teismas negali keisti ieškinyje nurodytų teisių gynimo būdų, nes privalo užtikrinti proceso šalių lygiateisiškumą (CPK 17 straipsnis), išskyrus atvejus, kai reikia apginti viešąjį interesą (CPK 49, 320 straipsniai), o tuo atveju, jeigu ieškovas neįrodo savo reikalavimo arba pasirenka netinkamą savo civilinių teisių gynimo būdą, teismas ieškinį atmeta (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-220/2008).

Išnagrinėjusi ir įvertinusi bylos faktinius ir teisinius aspektus, susijusius su Sutarties pažeidimo pripažinimu esminiu, kuris leistų nutraukti Sutartį teismine tvarka, taip pat atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta pirmiau, teisėjų kolegija, konstatuoja, kad, priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo apeliantai A. J. ir A. J., pirmosios instancijos teismas padarė bylos įrodymų visetu pagrįstą išvadą ir pagrįstai netenkino ieškinio, o tai, kad teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip būtų palankiau apeliantams, nesudaro pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą.

Esant pirmiau nustatytoms bylos faktinėms ir teisinėms aplinkybėms teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų. Dėl šių priežasčių apeliacinis skundas nepripažįstamas pagrįstu ir tenkintinu, todėl atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu.

              Teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip jau buvo nurodyta anksčiau, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas apibrėžia apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Nors apeliaciniame skunde apeliantai prašo panaikinti visą pirmosios instancijos teismo sprendimą, tačiau apeliaciniame skunde nenurodo jokių argumentų, susijusių su pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų neteisingumu dėl nebuvimo pagrindo patenkinti ieškovo reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo, todėl teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo pripažinti šių išvadų nepagrįstomis ir neteisėtomis.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                                                          Kazys Kailiūnas

                                                                                                                       Danguolė Martinavičienė

                                                                                                           Dalia Višinskienė