(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gruodžio 11 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Asta Adamonytė-Šipkauskienė

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas

n u s t a t ė :

Pareiškėjas kreipėsi su skundu (b. l. 1-3) į teismą prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) 3 000 Eur žalos atlyginimą.

Skunde paaiškina, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) laikotarpiu nuo 2000 m. iki 2019 m. birželio 25 d. buvo patalpintas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose trūko vietos, be to, minėtų patalpų plotą dar labiau mažino jose buvę baldai. Taip pat nurodė, jog nebuvo užtikrintas jo privatumas naudojantis dušu bei sanitariniu mazgu.

Atsakovės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 5-11). Atsakovės atstovas taip pat prašo taikyti 3 metų ieškinio senatį pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalį. Nurodo gyvenamųjų kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 3 d. iki 2019 m. vasario 22 d., numerius, jų plotus, asmenų skaičių tose gyvenamosiose kamerose, įskaitant ir patį pareiškėją.

Iš atsakovės atstovo nurodytos medžiagos matyti, jog pareiškėjas buvo laikomas kamerų tipo patalpose. Atvykus į Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinis mazgas buvo atitvertas 1,50 m. sienele iš vienos tualeto pusės, neuždengiant tualeto nuo likusios kameros dalies. Nurodė, jog kameros yra įrengtos pagal visus teisės aktų reikalavimus.

Neturtinę žalą kildina iš CK 6.250 straipsnyje įtvirtintos nuostatos ir prašo priteisti neturtinę žalą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų.

Atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujantys Vilniaus pataisos namai atsiliepimo argumentais prašė pareiškėjo skundą atmesti. Pateikė duomenis, kuriose kamerose pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo patalpintas. Nurodė, kad tam tikras suimtųjų/nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su juo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą.

        Dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos nurodė, kad šiuo atveju nėra būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

        Teismas

k o n s t a t u o j a :

Teismas pažymi, jog atsakovo atstovo prašymu yra taikytina 3 metų ieškinio senatis (CK 1.125 straipsnio 8 dalis). CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus ir patirtą neturtinę žalą turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2017 m. rugsėjo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-834-1062/2017; 2015 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-663-575/2015 ir kt.).

CK nustatyta, kad: ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (1.124 straipsnis); reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas (1.125 straipsnio 8 dalis); ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (1.127 straipsnio 1 dalis); jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (1.127 straipsnio 5 dalis); ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (1.126 straipsnio 2 dalis). Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. gruodžio 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-633/2013 pažymėjo, kad įstatyme nustatant ieškinio senaties terminą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, užtikrinamas ne tik subjektinės teisės realumas, bet ir yra sudaromos sąlygos sukurti stabilius civilinius teisinius santykius. Šis terminas ne tik skatina nukentėjusią šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai civilinio teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme nustatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį teismas gali pripažinti, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, tokiu atveju pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Dėl to, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822‑1037/2009).

Iš bylos medžiagos nustatyta, jog pareiškėjas skundą dėl netinkamų laikymo išsiuntė 2019 m. spalio 16 d. (b. l. 5). Pareiškėjas skunde nepateikė pagrįstų argumentų, patvirtinančių objektyvių kliūčių kreiptis į teismą dėl netinkamų kalinimo sąlygų egzistavimą, taip pat iš esmės nenurodė, kad pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, kurie leistų kitaip skaičiuoti ieškinio senaties termino pradžią. Remiantis CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, ginčui aktualus pareiškėjo teisių pažeidimo laikotarpis yra nuo 2016 m. spalio 16 d. iki 2019 m. birželio 25 d., todėl teismas toliau sprendime tik vertina ginčui aktualų pareiškėjo teisių pažeidimo laikotarpį nuo 2016 m. spalio 16 d. iki 2019 m. birželio 25 d.

Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią, jo teigimu, jis patyrė dėl to, kad kalinimo laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 16 d. iki 2019 m. birželio 25 d., jam nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos Vilniaus PN. 

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis).

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Aiškindamas šios konstitucinės normos turinį, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. sausio 20 d. ir 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad būtinybė atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas, o šį principą įtvirtinant siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus teisingai atlyginta.

Reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo peržengia viešosios teisės ribas. Sprendžiant jų pagrįstumo klausimą, būtina vadovautis ne tik ABTĮ, bet ir privatinės teisės normomis.

Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės, todėl viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje aktas apibrėžiamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (LVAT sprendimai administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A146-244/2008, Nr. A822-87/2009, A822-619/2009).

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą, be kita ko, kildina iš to, jog atliekant bausmę Vilniaus PN nebuvo užtikrintas jo privatumas naudojantis sanitariniais mazgais bei dušu. Nurodo, jog tualetas buvo atitvertas tik betonine pertvara, jį galėjo stebėti nuteistieji ir pareigūnai. Dėl šių pažeidimų pareiškėjas patyrė emocinę depresiją, nepilnavertiškumo jausmą, jautė nuolatinę įtampą.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – Eksploatavimo taisyklės) taisyklių 14.2. punkte nustatyta, kad kamerose turi būti išorinės ir vidinės metalinės durys. Duryse gali būti įrengiama stebėjimo akutė ar langelis ir užsklendžiamas langelis maistui, knygoms ir kitiems daiktams perduoti. Eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte nustatyta, kad kameroje, be kita ko, turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa; ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.

Pagal Europos Ministrų Komiteto rekomendacijos šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių” 19.3. punktą, kaliniai turi turėti galimybę naudotis sanitariniais įrenginiais, kurie būtų higieniški ir užtikrintų privatumą. Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (92) 3], 49 punktas) kaip tinkama taip pat nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas ir vertimas šlapintis bei tuštintis kitų asmenų akivaizdoje turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (2009 m. kovo 12 d. sprendimas byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimas byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2002 m. liepos 15 d. sprendimas byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimas byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (2012 m. sausio 10 d. sprendimas byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimas byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.).

Į šią EŽTT praktiką LVAT nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose. Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas įrengiant duris arba kitu būdu (LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.).

Remiantis Vilniaus PN atsiliepime pateiktais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas kameroje Nr. 53 vienas. 2019 m. vasario 21 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 77, buvo laikomas vienas iki išvykimo į Pravieniškių pataisos namus 2019 m. birželio 25 d.

Vilniaus PN pateikė informaciją, jog gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: 2012 m. gyvenamosiose kamerose Nr. 252 – 257; 2013 m. gyvenamosiose kamerose Nr. 386 – 395; 2015 m. gyvenamosiose kamerose Nr. 406 – 417; 2016 m. gyvenamosiose kamerose Nr. 418 – 426. Kaip matyti iš pateiktos medžiagos, pareiškėjas buvo kalinamas patalpose, kuriose sanitarinių mazgų patalpos nėra įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Atsakovo atstovas nurodė, jog 2017 m. kamerose buvo įrengtos sienelės ir užuolaidomis.

Teismo vertinimu, sanitarinio mazgo įrengimas jį atitveriant sienele ir užuolaidomis, įkalinimo įstaiga kamerose neužtikrino visiško asmens privatumo, kadangi jis buvo stebimas pareigūnų. Ši aplinkybė pripažintina pareiškėjo teisių pažeidimu, kuris papildomai blogino jo buvimo įkalinimo sąlygas ir sukėlė jam papildomų nepatogumų.

Teismas nurodo, jog EŽTT bei LVAT praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog sanitarinio mazgo įrengimas gyvenamojoje kameroje, kai juo besinaudojantis asmuo gali būti matomas kitų kameroje esančių asmenų bei sargybinių, neužtikrina asmens privatumo ir gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemiančių Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07); LVAT 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016 ir kt.). EŽTT taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.).

Teismas pažymi, kad Vilniaus PN nepaneigė pareiškėjo teiginių, kad kamerose, kuriose jis kalėjo 982 paras, sanitariniai mazgai nebuvo visiškai atitverti nuo gyvenamosios patalpos, be to jis galėjo būti stebimas pareigūnų, todėl teismo vertinimu, pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas truko 982 paras.

Pareiškėjas skunde nurodo, jog buvo pažeisti minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimai. Taip pat, jog plotas užstatytas įvairiais baldais (lova, kėdėmis, radiatoriais, stalais ir pan.).

Šiame kontekste akcentuotina, jog EŽTT yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 m2 gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje M. prieš Kroatiją). Tokios pozicijos laikosi ir LVAT, nagrinėdamas panašaus pobūdžio bylas (LVAT 2017 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-492-146/2017).

Pagal atsakovo pateiktus duomenis matyti, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu teko nuo 6,80 m2 iki 7,94 m2 gyvenamojo ploto. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintas minimalaus gyvenamojo ploto normos reikalavimas nebuvo pažeistas, t. y. pareiškėjui ginčo laikotarpiu teko daugiau nei 3,6 m2. Net iš pareiškėjui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto, atėmus tiek atsakovo atsiliepime nurodytą (b. l. 11) sanitarinio mazgo plotą (0,56 m2), lovos plotą (1,33 m2), matyti, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu tektų minimali vienam asmeniui turinti tekti gyvenamojo ploto norma pagal Konvenciją ir jam tektų daugiau nei 3 m2 gyvenamojo ploto (atėmus sanitarinį mazgo ir lovos plotą). Atsižvelgus į tai, teismas daro išvadą, kad minimalaus gyvenamasis plotas pareiškėjui buvo užtikrintas ir šiuo aspektu nenustatytas Vilniaus PN neteisėtų veiksmų faktas nei nacionalinės teisės, nei Konvencijos prasme. 

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad kameros buvo apstatytos baldais, todėl laisvo ploto kamerose jam teko dar mažiau. Pažymėtina, kad teisės aktai nenustato reikalavimo, apskaičiuojant vienam kalinimo įstaigoje laikomam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, eliminuoti kameroje laikomų baldų užimamą plotą (LVAT 2018 m. birželio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1393-552/2018, 2018 m. birželio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1134-858/2018, 2018 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-931-520/2018). Todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, į kamerų užstatymą baldais neatsižvelgiama.

Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013). Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013 ir kt.).

Apibendrinant nustatytas aplinkybes, pažymėtina, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis minėtoje įkalinimo įstaigoje kamerose esančiais sanitariniais mazgais pareigūnų atžvilgiu. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad dėl nustatytų pažeidimų, pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų, fizinių nepatogumų, diskomfortą, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir kurių pareiškėjas nebūtų patyręs, jei jo laikymo pataisos įstaigoje sąlygos atitiktų teisės aktų reikalavimus, todėl atsakovei kilo pareiga kompensuoti pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus, sumokant jam piniginį ekvivalentą.

CK 6.250 straipsnio 2 dalyje reglamentuota kad nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Kitaip tariant, teisės aktai neįtvirtina baigtinio kriterijų, į kuriuos turi būti atsižvelgiama sprendžiant dėl priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio, sąrašo. Neturtinę žalą patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų
(LVAT 2013 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-107/2013).

Nagrinėjamu atveju teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į pažeidimų pobūdį bei jų trukmę, inter alia į tai, kad pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad tokie pažeidimai sąlygojo ilgalaikių, nepataisomų padarinių atsiradimą, pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos dėl sąmoningo Vilniaus PN elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodoma 3 000 Eur suma per didelė pareiškėjo patirtiems neturtiniams praradimams ir nėra adekvati nustatytų pažeidimų mastui. Teismas, atsižvelgęs į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose (LVAT 2018 m. balandžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1153-624/2018, 2019 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1831-525/2019, 2019 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4143-629/2019, 2019 m. liepos 31 d. nutartis administracinėje byloje A-2299-525/2019), įvertinęs minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei gyvenimo sąlygas, konstatuoja, kad teisinga satisfakcija pareiškėjui už jo patirtą neturtinę žalą nagrinėjamu atveju - 2 000 Eur suma. Dėl nurodytų motyvų pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies (ABTĮ 88 straipsnio 5 punktas).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjo R. B. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti R. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 2 000 Eur (du tūkstančius eurų) neturtinės žalos atlyginimą.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą.