Civilinė byla Nr. eB2-2744-794/2022
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01028-2022-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.2.7.1; 3.2.3.2; 3.4.3.11
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. spalio 10 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vaclovas Paulikas,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Globersa“ pareiškimą dėl bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „Finiens“ bankroto pripažinimo tyčiniu, suinteresuoti asmenys – N. R., uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Sorita“.
Teismas
n u s t a t ė :
1. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. rugsėjo 10 d. nutartimi iškėlė UAB „Finiens“ (toliau – įmonė, bendrovė) bankroto bylą. Įmonės administratoriumi paskirta UAB „Reniva“ (bankroto administravimo paslaugas teikiančių asmenų sąrašo Nr. B-JA213). Nutartis įsiteisėjo 2018 m. lapkričio 7 d.
2. 2022 m. rugpjūčio 17 d. Vilniaus apygardos teisme priimtas pareiškėjos UAB „Globersa“ pareiškimas dėl BUAB „Finiens“ bankroto pripažinimo tyčiniu. Pareiškėja taip pat prašė dėl tyčinio bankroto kalta pripažinti buvusią UAB „Finiens“ direktorę N. R.
3. Pareiškimas grindžiamas tuo, kad buvusi UAB „Finiens“ direktorė N. R., turėdama akcininko sutikimą, nepagrįstai nutraukė UAB „Finiens“ naudingą nuomos sutartį, tokiu būdu įmonei ir kreditoriams padarant 639 509,20 Eur žalos. Laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 5 d. iki 2017 m. gruodžio 11 d. buvusi UAB „Finiens“ direktorė N. R. pasisavino iš viso UAB „Finiens“ priklausančią 70 500,00 Eur sumą, tokiu būdu įmonei ir kreditoriams padarant 70 500,00 Eur žalos. Nurodė, jog ši suma privalėjo būti skiriama kreditorių reikalavimams dengti, tačiau N. R. šias lėšas pasisavino ir naudojo asmeniniams poreikiams. Taip pat UAB „Finiens“ direktorė N. R., žinodama, kad UAB „Finiens“ yra itin sunkioje finansinėje padėtyje (lėšų skolinimo laikotarpiu UAB „Finiens“ jau buvo nemoki, Vilniaus apygardos teismui buvo pateiktas UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ pareiškimas dėl UAB „Finiens“ bankroto bylos iškėlimo), galiojant Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2868-275/2018 UAB „Finiens“ atžvilgiu taikytoms laikinosios apsaugos priemonėms, nusprendė per 3 mėnesių laikotarpį paskolinti net 30 000,00 Eur sumą trečiajam asmeniui su vos 1,5 proc. metinėmis palūkanomis, kai tuo tarpu UAB „Finiens“ turėjo ženklių įsiskolinimų kreditoriams ir ši suma turėjo būti skiriama būtent jų reikalavimų dengimui. Toks neatsakingas ir absoliučiai nenaudingas vadovaujamai įmonei elgesys rodo, jog buvo siekta tyčinio UAB „Finiens“ bankroto. Taip pat pareiškėjos teigimu, 2017 m. gruodį, kai UAB „Finiens“ buvo nemoki įmonė, turėjusi ženklių įsipareigojimų kreditoriams, advokatams už UAB „Finiens“ akcininko patirtas teisines išlaidas iš UAB „Finiens“ banko sąskaitos buvo apmokėta iš viso 24 510,00 Eur. Pažymėjo, jog šios lėšos turėjo būti skiriamos UAB „Finiens“ įsipareigojimų dengimui, tačiau jomis buvo padengtos UAB „Finiens“ akcininko turėtos teisinės išlaidos. Be to, 2016 m. UAB „Finiens“ turėjo pareigą grąžinti net 1 831 489,31 Eur skolą kreditoriui AB „Swedbank“, tačiau 2017-2018 m. buvusi vadovė N. R. ir akcininkas leido dideles sumas savo poreikiams, suteikinėjo paskolas ir kitaip švaistė UAB „Finiens“ lėšas, kurios privalėjo būti skiriamos UAB „Finiens“ kreditoriams.
4. Pareiškėjos teigimu, UAB „Finiens“ buvusi vadovė dar 2016 m. (kai AB „Swedbank“ reikalavimų išieškojimas buvo perduotas vykdyti antstoliui) turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl UAB „Finiens“ bankroto bylos iškėlimo. Kadangi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nesikreipė laiku, UAB „Finiens“ ir jos kreditoriams buvo padaryta 491 861,77 Eur žalos išaugusių palūkanų sumoje; UAB „Finiens“ finansinės atskaitomybės dokumentai, deklaracijos nebuvo teikiami nuo 2010 m.; buvusi vadovė N. R. neteisėtai pasisavino UAB „Finiens“ priklausiusius ir patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), buvusius įmonės sumontuotus baldus; dėl buvusios UAB „Finiens“ vadovės aplaidaus bylos, užvestos pagal BUAB „Construction ACE“ ieškinį dėl tariamos skolos iš UAB „Finiens“ priteisimo, vedimo BUAB „Construction ACE“ įgijo reikalavimo teisę į UAB „Finiens“ net 1 716 742,57 Eur sumoje, tokiu būdu įmonei ir jos kreditoriams buvo padaryta 1 716 742,57 Eur žalos.
5. Pareiškėjos įsitikinimu, UAB „Finiens“ bankrotą nulėmė kryptingi tyčiniai N. R. veiksmai, kurie, visų pirma, pasireiškė apgaulingu ir aplaidžiu įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymu (Lietuvos Respublikos Juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 70 straipsnio 2 dalies 4 punktas), antra, didelio masto įmonės lėšų pasisavinimu (JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 3 punktas), trečia, naudingų įmonei sandorių nutraukimo bei nenaudingų sandorių sudarymu (JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 punktas), ketvirta, finansinių ataskaitų rinkinių nepateikimu (JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punktas), penkta, nesikreipimu į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo laiku (JANĮ 5 straipsnio 1 punktas, 6 straipsnio 2 dalis), šešta, aplaidžiu įmonės interesų atstovavimu teismuose (JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Šioje situacijoje neabejotinai egzistuoja esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais.
6. Atsiliepime į pareiškėjos UAB „Globersa“ pareiškimą BUAB „Finiens“ nemokumo administratorė UAB „Reniva“ (toliau – administratorė) nurodė, kad su pareiškimu sutinka, prašo pripažinti BUAB „Finiens” bankrotą tyčiniu. Nurodė, jog BUAB „Finiens“ bankrotas tyčiniu turėtų būti pripažintas vadovaujantis ne JANĮ, o Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) nuostatomis. Taip pat nurodo, jog sutinka su pareiškėjos argumentais, kad sprendimas nutraukti 2013 m. rugsėjo 13 d. UAB „Finiens“ su UAB „Lupra“ sudarytą negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį buvo nuostolingas UAB „Finiens“ ir tai atitinka ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintą tyčinio bankroto požymį. UAB „Finiens“ buvusi direktorė N. R. ir akcininkas, sąmoningai, neabejotinai suvokdami, kad nuomos sutarties, kuri generavo UAB „Finiens“ pastovias ir garantuotas 8 760,40 Eur/mėn. patalpų nuomos pajamas, nutraukimas, siekiant asmeninės naudos sau, yra ne tik ekonomiškai nepagrįstas, bet ir sukeliantis didelę, mažiausiai 639 509,20 Eur, siekiančią žalą ne tik įmonei, bet ir jos kreditoriams. Pažymėjo, kad administratorei neperduota įmonės avansinė apyskaita dėl N. R. gautų iš įmonės veiklai išleistų sumų už 2017 metus. Nesant duomenų apie 2017 metais N. R. išmokėtų 70 500,00 Eur panaudojimą įmonės reikmėms, administratorė nurodo, jog neturi pagrindo nesutikti su pareiškėjos pateiktais argumentais, kad minėtos lėšos galimai buvo N. R. pasisavintos.
7. Taip pat administratorė nurodo, jog sutinka su pareiškėjos argumentais, kad sprendimas per 3 mėnesių laikotarpį paskolinti iš viso 30 000,00 Eur M. J., kai pati bendrovė faktiškai buvo nemoki, buvo ekonomiškai nepagrįstas ir tai taip pat atitinka ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintą tyčinio bankroto požymį. UAB „Finiens“ buvusios direktorės sprendimas paskolinti net 30 000,00 Eur sumą fiziniam asmeniui, kuris neturi turto, itin mažomis 1,5 proc. metinėmis palūkanomis, įmonei esant nemokumo būsenoje, esant pritaikytoms laikinosioms apsaugos priemonėms bei inicijuotai nemokumo bylai, yra akivaizdžiai ekonomiškai nepagrįstas bei sukeliantis žalą įmonei ir jos kreditoriams.
8. Taip pat administratorė sutinka su pareiškėjos argumentais, kad UAB „Finiens“ direktorė nevykdė pareigos laiku kreiptis dėl bankroto bylos UAB „Finiens“ iškėlimo įmonei esant nemokumo būsenoje ir tai atitinka ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintą tyčinio bankroto požymį. Nurodo, jog byloje pateikti įmonės banko sąskaitos išrašai patvirtina, kad 2016 metais buvo vykdomas ne vienas priverstinis skolos išieškojimas iš įmonės, kas patvirtina, kad 2016 m. įmonė turėjo didelių finansinių sunkumų. UAB „Finiens“ direktorė dar 2016 metais turėjo pareigą inicijuoti bankroto bylą įmonei, tačiau to nepadarė. UAB „Finiens“ buvusios direktorės nesikreipimas dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo buvo sąmoningas, kadangi laikotarpiu nuo 2016 m., įmonei esant nemokiai, jos buvusi direktorė priėmė ne vieną ekonomiškai nenaudingą sprendimą bei sudarė įmonei ir jos kreditoriams žalingus sandorius (nutraukta nuomos sutartis, sudarytos paskolos sutartys su M. J, ir kt.).
9. Administratorė taip pat nurodo, kad teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros ir tai atitinka ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintą tyčinio bankroto požymį. Pažymėjo, kad UAB „Finiens“ buvusi direktorė nuo 2011 metų neteikė įmonės finansinės atskaitomybės dokumentų Registrų centrui. Aplinkybę, kad įmonės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo bei įsipareigojimų dydžio ar struktūros, patvirtina UAB „Konsauditas“ 2018 m. spalio 1 d. konsultacinė išvada Nr. 2018/10/01. Dėl kitų pareiškėjos nurodytų aplinkybių administratorė pažymėjo, kad tokio pobūdžio duomenų ji neturi, todėl išsamiau dėl kitų pareiškėjos nurodytų aplinkybių nepasisako.
10. Atsiliepime į pareiškėjos pareiškimą suinteresuotas asmuo UAB „Sorita“ nurodė, kad su pareiškimu sutinka, prašo tenkinti UAB „Globersa“ pareiškimą dėl UAB „Finiens“ bankroto pripažinimo tyčiniu. Nurodė, jog byloje esantys duomenys patvirtina, jog UAB „Finiens“ bankrotas turi būti pripažintas tyčiniu, kadangi N. R. be tik nesilaikė atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo; laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, bet ir nutraukė UAB „Finiens“ naudingą nuomos sutartį, su M. J. UAB „Finiens“ vardu sudarė nuostolingą UAB „Finiens“ paskolos sutartį, UAB „Finiens“ buhalteriją vedė aplaidžiai, negynė teismuose UAB „Finiens“ interesų, pasisavino UAB „Finiens“ patalpose esantį turtą, veikė pažeisdama teismo nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones, dėl ko UAB „Finiens“ ir jos kreditoriams buvo padaryta itin didelės žalos.
11. Atsiliepime į pareiškėjos UAB „Globersa“ pareiškimą suinteresuotas asmuo N. R. nurodė, kad su pareiškimu nesutinka, prašo atmesti kaip nepagrįstą pareiškėjos UAB „Globersa“ pareiškimą dėl BUAB „Finiens“ bankroto pripažinimo tyčiniu bei priteisti jai iš pareiškėjos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog iki 2016 m. rugsėjo 12 d. BUAB „Finiens“ vadovu buvo V. K.. 2017 m. rugpjūčio 16 d. BUAB „Finiens“ inventorizacijos akte Nr. 1 buvo nurodyta, kad jokių duomenų apie turtą, kurį valdė įmonė iki naujo direktoriaus paskyrimo, komisijos nariai neturėjo. Buvęs vadovas V. K. jokios informacijos apie BUAB „Finiens“ turtą taip ir neperdavė, inventorizavimo metu nedalyvavo. Pažymėjo, jog 2017 m. lapkričio 2 d. BUAB „Finiens“ kreipėsi į teismą (civilinė byla Nr. e2-265-820/2019) įpareigoti V. K. grąžinti BUAB „Finiens“ priklausančius dokumentus, BUAB „Finiens“ antspaudą. Taigi, suinteresuotas asmuo negalėjo savo veiksmais privesti BUAB „Finiens“ prie tyčinio bankroto.
Pareiškimas tenkinamas
12. Bylos duomenimis nustatyta, jog UAB „Finiens“ Lietuvos Respublikos Juridinių asmenų registre įregistruota 1997 m. liepos 23 d. UAB „Finiens“ direktorė nuo 2016 m. rugsėjo 13 d. yra N. R..
13. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. rugsėjo 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2868- 275/2018 iškėlė bankroto bylą UAB „Finiens“ (juridinio asmens kodas: (duomenys neskelbtini), adresas: (duomenys neskelbtini)). Nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjo 2018 m. lapkričio 7 d.
14. Pareiškėjos teigimu, šiuo atveju egzistuoja tyčinio bankroto požymiai. Nurodo, jog už UAB „Finiens“ valdymą atsakingi asmenys UAB „Finiens“ ir jos kreditoriams padarė mažiausiai 2 973 123,54 EUR žalos. Pareiškėjo įsitikinimu, UAB „Finiens“ bankrotą nulėmė kryptingi tyčiniai veiksmai, kurie pasireiškė apgaulingu ir aplaidžiu įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymu, didelio masto įmonės lėšų pasisavinimu, naudingų įmonei sandorių nutraukimo bei nenaudingų sandorių sudarymu, finansinių ataskaitų rinkinių nepateikimu, nesikreipimu į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo laiku, aplaidžiu įmonės interesų atstovavimu teismuose. Teigia, jog šioje situacijoje egzistuoja esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais.
Dėl taikytino teisinio reguliavimo
15. 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymui, neteko galios Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas su visais pakeitimais (JANĮ 153 straipsnis). JANĮ 155 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad iki 2019 m. gruodžio 31 d. pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams šio įstatymo nuostatos taikomos toms asmenų teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda arba yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, taip pat toms nemokumo procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus, išskyrus šio įstatymo nuostatas, reguliuojančias: 1) atlygį nemokumo administratoriui; 2) kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką; 3) reikalavimus restruktūrizavimo plano turiniui ir įgyvendinimo trukmei; 4) kreditorių balsavimą dėl restruktūrizavimo plano; 5) nemokumo administratoriaus skyrimą bankroto byloje.
16. Nagrinėjamu atveju BUAB „Finiens” bankroto procesas pradėtas galiojant ĮBĮ, t. y. iki JANĮ įsigaliojimo. Todėl ginčo klausimas turi būti sprendžiamas pagal pareiškimo dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu pateikimo metu galiojusias ĮBĮ nuostatas (JANĮ 155 straipsnis). Toks reglamentavimas išaiškintas ir Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-326-381/2020; 2020 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-613-241/2020; 2020 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-744-553/2020; 2020 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-724-585/2020; 2020 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1537-450/2020 ir kt.).
17. ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, esant ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems požymiams, gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu. Tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalis).
18. Kasacinio teismo praktikoje, analizuojant tyčinio bankroto institutą, išaiškinta, kad, sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017; 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018, 2018 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-337-219/2018 ir kt.).
19. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu. Jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai, įtvirtinti ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse, gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018).
20. Bendrovės bankroto pripažinimas tyčiniu sukelia itin reikšmingas teisines pasekmes asmenims, pripažintiems atsakingais už tyčinį bankrotą (ĮBĮ 20 straipsnio 6-8 dalys), todėl bankrotas turėtų būti pripažįstamas tyčiniu tik tuo atveju, jei teismui nelieka pagrįstų abejonių, kad bendrovės bankrotą lėmė tyčiniai jos valdymo organų veiksmai, kuriais buvo sukeltas įmonės nemokumas ar iš esmės pabloginta nemokios bendrovės turtinė padėtis (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-984-823/2018, 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1636-553/2018 ir kt.).
21. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos UAB „Globersa“ prašymas pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu iš esmės grindžiamas tyčinio bankroto požymiais, įtvirtintais ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 5 punktuose – įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktas); buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punktas); teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas).
22. Teismas turi pareigą ištirti aplinkybes, būtinas nustatyti, ar yra bent vienas iš ĮBĮ 20 straipsnyje nurodytų požymių, dėl kurio kilo bankrotas, ir kriterijus, pagal kuriuos turi būti sprendžiama, ar bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu, taikyti tik kartu su įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu bei nustatyti priežastinį ryšį tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšį tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo. Pažymėtina, kad jau nemoki tapusi įmonė nebegali dar sykį būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau pabloginta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017. Teismų praktika. 2017, 47, p. 237-259).
Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto taikymo
23. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte vienu iš tyčinio bankroto požymių nurodoma tai, kad įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu. Pareiškėja tokiu požymiu nurodo ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo nevykdymą.
24. Atsižvelgdama į tai, kad įmonės vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimas yra savarankiškas deliktas, galintis lemti pareigos atlyginti žalą įmonei ir kreditoriams atsiradimą (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis), kasacinio teismo teisėjų kolegija išaiškino, kad šios pareigos pažeidimas papildomai gali būti kvalifikuojamas kaip tyčinio bankroto požymis tik tais atvejais, kai bankroto byla laiku neinicijuojama sąmoningai (bendrovės vadovui aiškiai suvokiant, kad bendrovė yra nemoki ir neturi galimybių išvengti likvidavimo dėl bankroto), taip pat kartu laikotarpiu, kai turėjo būti inicijuota bankroto byla, sąmoningai sudarant sandorius, pažeidžiančius kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018; 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019).
25. Taigi, ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytas tyčinio bankroto požymis neturi būti aiškinamas taip, kad bet koks įmonės valdymo organo (organų) įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose numatytų pareigų, susijusių su įmonės valdymu, nevykdymas arba netinkamas vykdymas gali patvirtinti tyčinį įmonės privedimą prie bankroto. Įmonės valdymo organo (organų) netinkamas jiems priskirtų pareigų vykdymas gali būti pripažintas tik tada, jei galima neabejotinai daryti išvadą, jog tokiais veiksmais valdymo organas (organai) sąmoningai siekė įmonės nemokumo, siekė išvengti kreditorinių reikalavimų tenkinimo, kad tokiu būdu buvo iš esmės pabloginama bendrovės finansinė padėtis ir kad tarp tokių pareigų netinkamo vykdymo bei įmonės nemokumo arba nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo yra priežastinis ryšys.
26. Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 punktą, įmonės nemokumas nustatomas vertinant pradelstus įsipareigojimus, išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelstų įsipareigojimų santykis su įmonės turto verte ir įmonės ūkinės komercinės veiklos rezultatai, atspindintys įmonės galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2014).
27. Nemokumas yra ekonominė įmonės būklė, kuri nustatoma pagal tai, ar įmonė atsiskaito su kreditoriais ir ar yra pajėgi atsiskaityti. Nemokumas nustatomas įvertinus įmonės atsiskaitymų vykdymą ir jos balanse nurodytą turto ir įsipareigojimų santykį. Kasacinio teismo yra išskiriamos dvi – faktinio ir teisinio – nemokumo sampratos, ir faktinis įmonės nemokumas aiškinamas plačiau, nei ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies normoje, bei yra siejamas su įmonės įsipareigojimų kreditoriams (ne) tinkamu vykdymu bei įmonės galimybėmis tinkamai vykdyti finansines prievoles kreditoriams. Teismų praktikoje įtvirtinta, jog nustatant faktinį įmonės nemokumą, turi būti įvertinta ne tik į balansą įrašyto turto vertė, bet turto realumas, galimybės tą turtą realizuoti bei gauti iš jo pajamas, įvertinti realias debitorinių reikalavimų (skolų) įmonei išieškojimo galimybes, ir tik tuomet spręsti koks yra faktinis, realiai tikėtinas įmonės turtas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo. Jau nemoki tapusi įmonė nebegali dar sykį būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau pabloginta. Todėl net jei įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai tyčia bloginant jau nemokia tapusios įmonės turtinę padėtį gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, t. y. yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo. Jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje, o vėliau ir ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-04-24 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017; 2013-11-22 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013).
28. Pareiškėjos teigimu, UAB „Finiens“ buvusi vadovė ir akcininkas dar 2016 m. turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl UAB „Finiens“ bankroto bylos iškėlimo.
29. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. rugsėjo 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2-794/2022, kurioje iškelta bankroto byla UAB „Finiens“ nėra konstatuotas konkretus įmonės nemokumo momentas. Teismas tik konstatavo, jog byloje surinkti duomenys pagrindžia, kad įmonė yra nemoki, todėl yra pagrindas UAB „Finiens“ iškelti bankroto bylą.
30. Bylos duomenimis nustatyta, jog 2011 m. UAB „Finiens“ su AB „Swedbank“ sudarė kredito sutartį, kuria UAB „Finiens“ buvo suteiktas 9 000 000,00 Lt (2 606 580,17 Eur) kreditas. UAB „Finiens“ nevykdžius kredito sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, priverstinį 1 831 489,31 Eur skolos išieškojimą perėmė antstolis Robertas Vasiliauskas. 2016 m. UAB „Finiens“ skolinis įsipareigojimas kreditoriui AB „Swedbank“ sudarė 1 831 489,31 Eur. Šiuo atveju svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad Vilniaus apygardos teismas 2018 m. rugsėjo 10 d. nutartimi dėl UAB ,,Finiens” bankroto bylos iškėlimo konstatavo, kad pagal 2018 m. Nekilnojamojo turto registro duomenis bendrovė turėjo turto, kurio vertė buvo 5 810 015,00 Eur. Atsižvelgiant į tai, šiuo atveju byloje nėra pakankamai duomenų spręsti, kad jau 2016 m. įmonė atitiko ir teisinį (formalųjį) nemokumo statusą, t. y. byloje nėra duomenų, jog įmonė atsidūrė teisinėje nemokumo būsenoje - ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje reglamentuojamoje situacijoje, kuomet pradelsti įmonės įsipareigojimai viršija pusę faktinės įmonės turto vertės. Taigi, atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir taikant galiojusio ĮBĮ nuostatas, teismas sprendžia, kad byloje nėra pakankamai įrodymų leidžiančių daryti išvadą, kad 2016 m. UAB „Finiens“ buvo nemoki, todėl pareiškėjos minėti argumentai atmestini kaip visiškai nepagrįsti.
31. Taip pat nors pareiškėja nurodė, jog buvusi UAB „Finiens“ direktorė N. R., turėjusi pareigą ginti UAB „Finiens“ interesus, teisminiame ginče pagal BUAB „Construction ACE“ atsakovei UAB ,,Finiens” veikė aplaidžiai, neteikė rašytinių įrodymų, tačiau tokie pareiškėjos argumentai yra deklaratyvaus pobūdžio, todėl atmestini kaip visiškai nepagrįsti.
Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkto taikymo
32. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punktą teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai.
33. Bylos duomenimis nustatyta, jog 2013 m. rugsėjo 13 d. tarp UAB „Finiens“ ir UAB „Lupra“ buvo sudaryta negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis Nr. 13/09/13, pagal kurią nuomininkas UAB „Lupra“ 10 metų terminui (nuo 2014 m. birželio 12 d. iki 2024 m. birželio 12 d.) išsinuomojo iš nuomotojo UAB „Finiens“ 1 250 kv. m. ploto patalpas, esančias adresu (duomenys neskelbtini). Pažymėtina, jog minėta sutartimi UAB „Finiens“ įsipareigojo ne tik perduoti patalpas nuomininkui, bet ir jas įrengti (Nuomos sutarties 2.1 punktas), t. y. bendrovė buvo įsipareigojusi užbaigti patalpų įrengimą bei perduoti patalpas nuomininkui naudotis pagal Perdavimo – priėmimo aktą ne vėliau, kaip 2014 m. rugsėjo 13 d. (Nuomos sutarties 4.3 punktas). Patalpų nuomos paskirtis – mažmeninė ir didmeninė prekyba maisto ir jas lydinčiomis prekėmis, prekių sandėliavimas, maisto produktų gamyba, visuomeninis maitinimas, paslaugų teikimas, administracinės patalpos (Nuomos sutarties 2.2 punktas). Taigi, iš nuomos sutarties sąlygų matyti, kad bendrovė turėjo patirti išlaidas patalpų įrengimui ir pritaikymui nuomininko veiklai (Nuomos sutarties 4.9 punktas). Byloje nėra duomenų, jog toks patalpų įrengimas, pagal nuomos sutarties sąlygas, būtų atlygintas bendrovei (CPK 178 straipsnis).
34. .Bylos duomenimis nustatyta, jog patalpos nuomininkui perduotos praėjus beveik 9 mėnesiams nuo nuomos sutarties sudarymo dienos, todėl sutiktina su administratore, kad per tokį ilgą laiko tarpą turėjo būti atlikti esminiai patalpų pagerinimai, dėl ko bendrovė turėjo patirti ganėtinai dideles išlaidas, kurios turėjo būti įvertintos nutraukiant nuomos sutartį, tačiau iš 2017 m. gruodžio 7 d. Susitarimo dėl 2013 m. rugsėjo 13 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties Nr. 13/09/13 nutraukimo (toliau – Susitarimas), matyti, jog tokios aplinkybės nebuvo vertintos.
35. Pagal Susitarimo sąlygas nuomininkas sumokėjo UAB „Finiens“ 5 mėnesių nuomos mokesčio dydžio (43 802,00 Eur įskaitant PVM) kompensaciją. Iš UAB „Finiens“ banko sąskaitos išrašo matyti, jog kompensacija buvo panaudota ne bendrovės veiklai, įsipareigojimų dengimui, o bendrovės vadovės N. R. asmeniniams poreikiams tenkinti (Pareiškimo priedas Nr. 9), t. y. tą pačią dieną (2017 m. gruodžio 11 d.), kai buvo pervestos UAB „Lupra“ lėšos, atliktas 7 500,00 Eur mokėjimo pavedimas į asmeninę N. R. banko sąskaitą bei 23 000,00 Eur grynųjų pinigų išėmimas N. R. vardu. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, sutiktina su pareiškėja, kad UAB „Finiens“ jau esant nemokiai, buvo priimtas nepagrįstas sprendimas ne tik nutraukti nuomos sutartį, bet beveik visą gautą kompensaciją už nuomos sutarties nutraukimą perduoti buvusiai bendrovės direktorei.
36. Taigi, teismo vertinimu, 2017 m. gruodžio 7 d. Susitarimas, kuriuo buvo nutraukta Nuomos sutartis, buvo visiškai ekonomiškai nenaudingas UAB „Finiens“ bei jos kreditoriams, kadangi dėl tokio Susitarimo UAB „Finiens“ negavo 639 509,20 Eur patalpų nuomos pajamų, kurios galėjo būti skiriamos UAB „Finiens“ įsipareigojimams dengti.
37. Pažymėtina, jog iš byloje esančių duomenų matyti, kad bendrovės atžvilgiu buvo vykdomas ne vienas priverstinis skolos išieškojimas; iškart po nuomos sutarties nutraukimo, 2018 m. sausio 30 d., Vilniaus apygardos teisme buvo priimtas pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Finiens“; Vilniaus apygardos teismas 2018 m. sausio 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2868-275/2018 (pareiškimo priedas Nr. 13) taikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo UAB „Finiens“ turtą, pinigines lėšas, turtines teises ir t. t.; 2018 m. rugsėjo 10 d. buvo iškelta UAB „Finiens“ bankroto byla. Nutraukus nuomos sutartį, bendrovė negavo 683 311,20 Eur patalpų nuomos pajamų, kas, atėmus nuomininko sumokėtą kompensaciją, sudaro 639 509,20 Eur. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, galima daryti išvadą, kad bendrovės buvusi vadovė sąmoningai suvokdama, kad nuomos sutarties, kuri generavo bendrovei pastovias ir garantuotas 8 760,40 Eur/mėn. patalpų nuomos pajamas, nutraukimas, yra ne tik ekonomiškai nepagrįstas, bet ir sukeliantis didelę, mažiausiai 639 509,20 Eur, siekiančią žalą tiek bendrovei, tiek jos kreditoriams. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismo vertinimu, yra pagrindas pripažinti, kad nuomos sutarties nutraukimas buvo akivaizdžiai nuostolingas ir ekonomiškai nenaudingas UAB „Finiens“ (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punktas).
38. Bylos duomenimis taip pat nustatyta, jog UAB „Finiens“ M. J. grynais pinigais pagal 2018 m. paskolos sutartis buvo paskolinusi 30 000,00 Eur sumą (Pareiškimo priedas Nr. 14). M. J. UAB „Finiens“ grąžino tik 900,00 Eur sumą (Pareiškimo priedas Nr. 15). Dėl likusios negrąžintos paskolos dalies ir palūkanų UAB „Finiens“ kreipėsi į teismą, kuris 2020 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu už akių UAB „Finiens“ naudai iš M. J. priteisė 30 515,02 Eur skolą ir palūkanas. M. J. nevykdant įsiteisėjusio 2020 m. rugpjūčio 21 d. sprendimo už akių, gavo vykdomąjį raštą ir pateikė jį vykdyti antstoliui.
39. Iš pateiktų paskolos sutarčių matyti, jog jose nustatytos mažos metinių palūkanų normos – 1,5 proc., paskolos suteiktos fiziniam asmeniui, neturinčiam jokio turto (2022 m. rugsėjo 20 d. administratorės atsiliepimo į pareiškimą priedas Nr. 3). Be to, paskolos sutarčių sudarymo metu bendrovė UAB „Finiens“ buvo nemoki, t. y. beveik visos paskolos sutartys buvo sudarytos galiojant Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2868-275/2018 UAB „Finiens“ atžvilgiu pritaikytoms laikinosios apsaugos priemonėms. Minėtoje 2018 m. sausio 15 d. nutartyje teismas konstatavo, kad įmonė yra susidūrusi su finansiniais sunkumais, jos įsiskolinimas ieškovui laikytinas didelis (7 906 407,00 Eur) ir yra nemokamas ilgą laiko tarpą. Teismui nustačius, kad ieškovo reikalavimas viršija bendrovės turto vertę, sprendė, jog egzistuoja pagrindas pripažinti ieškovui palankaus teismo sprendimo neįvykdymui egzistuojančią grėsmę.
40. Taigi, įvertinus, kad bendrovės buvusios direktorės sprendimas paskolinti 30 000,00 Eur sumą fiziniam asmeniui, kuris neturi turto, mažomis 1,5 proc. metinėmis palūkanomis, bendrovei esant nemokumo būsenoje, esant pritaikytoms laikinosioms apsaugos priemonėms bei inicijuotai nemokumo bylai, yra akivaizdžiai ekonomiškai nepagrįstas bei sukeliantis žalą tiek bendrovei, tiek jos kreditoriams. Teismo vertinimu, UAB „Finiens“ sudarydama paskolos sutartis, turėjo žinoti, kad jog asmuo, neturintis jokio registruotino turto, nevykdys savo įsipareigojimų ir negrąžins suteiktos paskolos, o priverstinis išieškojimas iš tokio asmens bus neveiksmingas. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismo vertinimu, yra pagrindas pripažinti, kad minėtų paskolos sutarčių sudarymai taip pat buvo UAB „Finiens“ ekonomiškai nenaudingi ir akivaizdžiai nuostolingi (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punktas).
41. Taip pat bylos duomenimis nustatyta, jog buvusi UAB „Finiens“ direktorė N. R., laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 5 d. iki 2017 m. gruodžio 11 d. iš UAB „Finiens“ banko sąskaitos išsimokėjo sau šias pinigų sumas: 2017 m. liepos 5 d. grynaisiais – 14 000,00 Eur; 2017 m. rugpjūčio 30 d. grynaisiais – 8 000,00 Eur; 2017 m. spalio 30 d. grynaisiais – 18 000,00 Eur; 2017 m. gruodžio 11 d. pavedimu – 7 500,00 Eur; 2017 m. gruodžio 11 d. grynaisiais – 23 000,00 Eur, iš viso: 70 500,00 Eur (pareiškimo priedas Nr. 9). Duomenų apie šių lėšų panaudojimą byloje nėra.
42. Kaip buvo minėta, bendrovė laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 5 d. iki 2017 m. gruodžio 11 d., kuomet N. R. sau išsimokėjo iš viso UAB „Finiens“ priklausančią 70 500,00 Eur sumą, UAB „Finiens“ turėjo ženklių įsipareigojimų (AB „Swedbank“ paskola, kitų kreditorių reikalavimai, jau tuo metu išieškojimus atliko antstoliai). Taigi, 2017 metais atlikti mokėjimai, kai piniginės sumos išgryninamos, turint kreditorinių įsipareigojimų, buvo nuostolingi įmonei. Pažymėtina, jog nurodomos piniginės lėšos buvo nuimamos sistemingai, o ne vieną konkrečią dieną. Šiuo atveju iš esančių byloje duomenų nėra galimybės nustatyti, kokiu pagrindu UAB „Finiens“ banko sąskaitoje esančios lėšos buvo išgryninamos (šių aplinkybių nenurodė ir N. R.). Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių būtinumą nuimti nuo įmonės sąskaitos tokias pinigų sumas (CPK 178 straipsnis). Teismo vertinimu, aplinkybės, jog didelė dalis piniginių lėšų, išgryninamos ir nebuvo įneštos į UAB „Finiens“ banko sąskaitą, tai, kad nėra duomenų, jog išgryninti pinigai buvo panaudoti įmonės veiklos tikslams, leidžia teigti, jog tokiais veiksmais, buvo priimti kiti nuostolingi, ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai. Taigi, šiuo atveju taip pat yra pagrindas pripažinti, kad minėtų piniginių sumų išsigryninimai buvo UAB „Finiens“ ekonomiškai nenaudingi ir akivaizdžiai nuostolingi (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punktas).
43. Nors pareiškėja nurodė, kad piniginės lėšos iš UAB „Finiens“ buvo savinamos ne tik direktorės, bet ir akcininko Obshchestvo s ogranichennoi otvetstvennostiu „KARTBLANSH“ poreikiams (už akcininkui suteiktas advokato teisines paslaugas) ir tai, kad N. R. neteisėtai pasisavino UAB „Finiens“ priklausiusius ir patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), buvusius įmonės sumontuotus baldus, tačiau byloje duomenų, jog būtent už pareiškėjos nurodomo akcininko poreikiams buvo teikiamos advokato teisinės paslaugos bei tai kad N. R. pasisavino UAB ,,Finiens” baldus, nėra. Atsižvelgiant į tai, minėti pareiškėjos argumentai yra deklaratyvaus pobūdžio, todėl atmestini, kaip visiškai nepagrįsti.
44. Aukščiau nurodytos aplinkybės patvirtina, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje 2 punkte nurodyti tyčinio bankroto požymiai, kadangi UAB „Finiens“ priimti sprendimai buvo akivaizdžiai nuostolingi ar ekonomiški nenaudingi – nutraukė ekonomiškai naudingą nuomos sutartį dėl ko patyrė žalos (negavo 639 509,20 Eur patalpų nuomos pajamų), sudarė ekonomiškai nenaudingas bei nuostolingas paskolos sutartis bei priėmė kitus ekonomiškai nenaudingus sprendimus. Atitinkamai, jei nebūtų buvę sąmoningų į UAB „Finiens“ padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, UAB „Finiens“ nebūtų tapusi nemoki ir nebūtų pažeisti jos kreditorių interesai.
Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto taikymo
45. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas.
46. Teismų praktikoje pripažįstama, kad esant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytoms aplinkybėms, susijusioms su apgaulingu ir (arba) netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu arba neišsaugotais buhalterinės apskaitos dokumentais, kai dėl to visiškai ar iš dalies negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, siekiant pripažinti bankrotą tyčiniu, neprivalo būti atskirai nustatytas ryšys tarp šių aplinkybių ir įmonės privedimo prie bankroto arba jau nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019).
47. Tačiau kasacinis teismas yra atkreipęs dėmesį, kad ne bet kuris buhalterinės apskaitos tvarkymo taisyklių pažeidimas ir ne bet kuris buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimas lemia bankroto pripažinimą tyčiniu, o tik toks, dėl kurio negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Toks negalėjimas turi būti susijęs su objektyviu neįmanomumu įvertinti įmonės nemokumo priežastis. Jei įmonės veiklą galima įvertinti remiantis kitais duomenimis (pvz., pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentais), be kita ko, ir netiesioginiais įrodymais, taip pat jei akivaizdu, kad įmonės nemokumo priežastys yra kitos nei tos, kurias galimai patvirtintų trūkstami buhalterinės apskaitos dokumentai, nebelieka pagrindo pripažinti bankrotą tyčiniu remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018).
48. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad UAB „Finiens“ nuo 2011 metų nevykdo Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo reikalavimų, pasibaigus finansiniams metams parengti finansinės atskaitomybės dokumentus ir parengtą finansinės atskaitomybės dokumentą pateikti Juridinių asmenų registro tvarkytojui.
49. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. rugsėjo 10 d. nutartyje dėl UAB „Finiens“ bankroto bylos iškėlimo taip pat pažymėjo, kad „UAB „Finiens“ nuo 2011 metų nevykdo Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo reikalavimų, pasibaigus finansiniams metams parengti finansinės atskaitomybės dokumentų ir pateikti Juridinių asmenų registro tvarkytojui. Teismas, nustatęs, kad bendrovė pakankamai ilgą laiką (nuo 2011 metų) slepia įmonės finansinės atskaitomybės duomenis, teismui pateikti 2017 m. gruodžio 31 d. ir 2018 m. liepos 31 d. balansai nėra patvirtinti akcininkų susirinkime, taip pat nėra oficialiai deklaruoti, suabejojo UAB „Finiens“ balansuose pateiktos informacijos objektyvumu ir teisingumu.
50. Be to, Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. lapkričio 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-1757-553/2018 nurodė, kad aplinkybės, kuriomis apeliantė motyvuoja savo pareigos pateikti teismui aktualius bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentus nevykdymą, nagrinėjamuoju atveju nepateisina tokio neveikimo. Pažymėjo, kad BUAB „Finiens“ vadovė turėjo ir pakankamai laiko, ir tiesioginę pareigą maksimaliomis pastangomis išsiaiškinti bei surinkti kiek galima daugiau informacijos apie UAB „Finiens“ turimą turtą ir įsipareigojimus. Teismas konstatavo, jog aplinkybė, kad tik beveik po metų nuo paskyrimo į pareigas UAB „Finiens“ vadovė pradėjo organizuoti įmonės inventorizavimą, vienareikšmiškai patvirtina netinkamą pareigų vykdymą ir vengimą išsiaiškinti tikrąją įmonės finansinę padėtį.
51. Pažymėtina, jog įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, įmonės valdymo organai privalo perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus per teismo nustatytus terminus (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktas). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pareigą perduoti bankroto administratoriui įmonės dokumentus ir turtą turi ne visi bet kuriuo laikotarpiu įmonei vadovavę ar jos akcininkais buvę asmenys, o tik paskutiniai bendrovės valdymo organai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-60-687/2016). Papildomai pažymėtina tai, kad bendrovės vadovė neperdavė bendrovės dokumentų administratoriui, kas, vadovaujantis aktualia teismine praktika (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-710-370/2017) yra pakankamas pagrindas netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo faktui konstatuoti.
52. Nors suinteresuotas asmuo N. R. nurodė, kad iki 2016 m. rugsėjo 12 d. BUAB „Finiens“ vadovu buvo Valentinas Kareiva ir buvęs vadovas Valentinas Kareiva jokios informacijos apie BUAB „Finiens“ turtą taip ir neperdavė, inventorizavimo metu nedalyvavo, todėl ji negalėjo savo veiksmais privesti BUAB „Finiens“ prie tyčinio bankroto, tačiau teismas pažymi, jog buvusi UAB „Finiens“ vadovė N. R. neturi jokio pagrindo teisinti UAB „Finiens“ buhalterinės apskaitos nevedimo vien tuo, kad buvęs UAB „Finiens“ vadovas, kaip ji nurodo, jai neperdavė dalies UAB „Finiens“ dokumentų. Byloje pateiktas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2022 m. rugsėjo 28 d. išaiškinimas, jog įmonės vadovas (nesvarbu buvęs ar naujai paskirtas) privalo tinkamai vesti įmonės buhalterinę apskaitą ir teikti privalomas deklaracijas, kitą informaciją VĮ „Registrų centras“ Juridinių asmenų registrui ir t. t. (2022 m. rugsėjo 30 d. pareiškėjos pateiktų papildomų paaiškinimų priedas Nr. 2). Taigi, nurodyti suinteresuoto asmens minėti argumentai šiuo atveju neturi teisinės reikšmės.
53. Pažymėtina, jog aplinkybę, kad bendrovės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti bendrovės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo bei įsipareigojimų dydžio ar struktūros, patvirtina ir administratorės byloje pateiktas UAB „Konsauditas“ 2018 m. spalio 1 d. konsultacinė išvada Nr. 2018/10/01.
54. Tyčinį bankrotą kvalifikuojantis kriterijus yra sąmoningas bendrovės dokumentų neperdavimas (slėpimas, praradimas) (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1807-381/2016). Šiuo atveju dokumentų ir turto neperdavimo priežastys nežinomos, todėl toks elgesys laikytinas sąmoningu siekiu nuslėpti nuo teismo ir nemokumo administratoriaus duomenis apie bendrovės finansus ar sutrukdyti nustatyti bendrovės veiklą, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydį. Teismo vertinimu, byloje surinkti duomenys patvirtina tyčinį blogą UAB „Finiens“ valdymą, ydingą įmonės veiklą. Remdamasis tuo, kas nurodyta, teismas sprendžia, kad byloje surinkti įrodymai sudaro pagrindą pripažinti, kad UAB „Finiens“ buvo privesta prie bankroto tyčia ir pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą.
55. Taigi, atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju yra pagrindas BUAB „Finiens“ bankrotą pripažinti tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 ir 5 punktų pagrindais.
56. Nors pareiškėja nurodė, jog šioje byloje turėtų būti nustatyti ir už tyčinio bankroto sukėlimą atsakingi asmenys, tačiau teismas pažymi, kad šis prašymas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėjamas pagal ĮBĮ nuostatas, todėl skirtingai nei JANĮ 70 straipsnio 3 dalimi, teismas neturi nustatyti už tyčinį bankrotą atsakingo asmens, nes tokio reikalavimo ĮBĮ nenustato.
57. Pažymėtina, kad įmonės bankroto pripažinimas tyčiniu dar nereiškia, jog pareiškėjos nurodyti visi įmonės vadovo veiksmai ar sprendimai yra neteisėti, ar kad visais jais sąmoningai buvo siekiama įmonę privesti prie bankroto. ĮBĮ 20 straipsnio 6 dalis numato, jog teismas įsiteisėjusią nutartį dėl tyčinio bankroto pateikia prokurorui dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, todėl tik ikiteisminio tyrimo pareigūnams suinteresuotų asmenų veikloje nustačius nusikalstamos veikos požymių, bus sprendžiamas šio asmens atsakomybės klausimas.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 2 dalies, 2 ir 5 punktais, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290-291 straipsniais,
n u t a r i a :
tenkinti pareiškėjos UAB „Globersa“ pareiškimą dėl BUAB „Finiens“ bankroto pripažinimo tyčiniu.
pripažinti BUAB „Finiens“ (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)) bankrotą tyčiniu.
Įsiteisėjusią teismo nutartį išsiųsti Vilniaus apygardos prokuratūrai bei Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.
Nutartis per septynias dienas nuo nutarties priėmimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.
Teisėjas Vaclovas Paulikas