Baudžiamoji byla Nr. 1A-479-593/2023

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-14472-2022-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.6.1.; 2.4.7.

 (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. rugsėjo 8 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedriaus Endriukaičio, Daivos Jankauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jūratės Petraškienės,

sekretoriaujant Ievai Juzvikienei,

dalyvaujant prokurorei Ritai Poškienei,

nuteistosios I. K. gynėjui advokatui Renui Bradūnui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios I. K. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2023 m. gegužės 25 d. nuosprendžio, kuriuo ji pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalyje, ir jai paskirta 50 MGL dydžio, t. y. 2 500 Eur (dviejų tūkstančių penkių šimtų eurų) bauda.

I. K. taikoma kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo ir jo vykdymo pradžios.

Iš I. K. valstybės naudai priteistos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos – 215 Eur (du šimtai penkiolika eurų).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1.       I. K. nuteista už tai, kad ji mušdama sukėlė mažamečiui F. K., gimusiam (duomenys neskelbtini), fizinį skausmą, o būtent: 2022 m. balandžio 23 d., apie 13.00 val., namuose, koridoriuje, adresu (duomenys neskelbtini), tyčia odiniu diržu du kartus sudavė mažamečiui sūnui F. K. į sėdmenų sritį, taip sukeldama jam fizinį skausmą.

2.       Apeliaciniame skunde I. K. prašo Marijampolės apylinkės teismo 2023 m. gegužės 24 d. nuosprendį panaikinti ir ją išteisinti arba atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo.

2.1.                       Skunde apeliantė nurodo, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį teismas rėmėsi nukentėjusiojo F. K. parodymais, nenuosekliais liudytojų L. A. ir A. N. parodymais, vaizdo įrašais, fiksuotais kūno kamera, visiškai neatsižvelgdamas į jos išsakytus teiginius. Ji tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme laikėsi nuoseklios pozicijos, kad neturėjo tikslo ir motyvo sužaloti sūnų ar sukelti jam fizinį skausmą. F. K. yra pakankamai išdykęs, linkęs vadovauti jaunesniam broliui, fiziškai šį skriausti. Ji stengdavosi drausminti nukentėjusįjį žodžiais, tačiau tai nepadėdavo.

2.2.                       Skundo autorė paaiškina, kad 2022 m. balandžio 23 d., apie 16-17 val., būdama virtuvėje, išgirdo, kad broliai ėmė ginčytis. Įeidama į virtuvę, pamatė, kaip F. K. pastūmė jaunesnįjį brolį ir pastarasis krisdamas susimušė šoną, pradėjo verkti. Nukentėjusiajam liepus pakelti jaunesnįjį brolį ir atsiprašyti, F. K. pradėjo atsikalbinėti, todėl ji paėmė šį už rankos, norėdama sulaikyti, po to paėmė diržą, norėdama pagąsdinti nukentėjusįjį, sudavė per greta stovėjusios kėdės sėdimąją dalį. Tuomet bandė antrą kartą suduoti per kėdę, tačiau F. K. besimuistant, pataikė į jo užpakalį. Iškart po to nukentėjusįjį paleido.

2.3.                       Apeliantės teigimu, ji nenorėjo tyčia suduoti smūgio vaikui, jos veiksmai buvo nukreipti į pagąsdinimą. F. K. galėjo ir neskaudėti, nes iš pradžių pastarasis net neverkė, o po kelių minučių atėjo ir atsiprašė dėl savo elgesio. Vienintelis jos parodymų nenuoseklumas buvo tas, kad teismo posėdyje ji nurodė, jog diržas galėjo atsimušti nuo kėdės, o pirmosios instancijos teismas jos atsisakymą atsakinėti į daugybę menamų klausimų vertino kaip nenuoširdumą ir bandymą išvengti atsakomybės.

2.4.                       Nuteistoji skunde pažymi, kad teisiamojo posėdžio metu apklausiama liudytoja L. A. aplinkybes prisiminė gana miglotai, negalėjo patvirtinti ar paneigti apklausos protokole užfiksuotų aplinkybių. Iš jos parodymų neaišku, ar smurtas buvo naudojamas nuolatos, ar tik tą vienintelį kartą, be to, liudytoja aiškino, kad berniukas yra nurodęs, jog jis turi galimybę pasirinkti iš jam skiriamų bausmių: mušimą arba namų areštą, tačiau detalesnių aplinkybių paaiškinti negalėjo.

2.5.                       Liudytoja A. N. nurodė bendravusi su vaiku, kuris paaiškino, kad jis yra baudžiamas ir jam leidžiama pasirinkti namų areštą arba mušimą diržu. Vaikas nurodė, kad diržu yra gavęs prieš keletą dienų. Šį klausimą analizuojant su motina, pastaroji nurodė, jog yra auklėjusi vaiką diržu, tačiau liudytoja negalėjo atsakyti, ar buvo daugiau auklėjimo diržu atvejų. Dėl mušimo dažnumo liudytoja nieko nenurodė ir ikiteisminio tyrimo metu. Iš liudytojų parodymų susidaro įspūdis, kad ji yra nuolatinė smurtautoja, nors tiek ji pati, tiek liudytojas L. K. nurodė, kad vaikui už blogą elgesį liepiama stovėti kampe arba eiti į savo kambarį nusiraminti.

2.6.                       Pareigūnų vaizdo kameros įrašas patvirtina, kad ji neneigia smurtavusi prie F. K., tačiau nepatvirtina fakto, jog tai buvo daroma tyčia, siekiant sukelti vaikui skausmą. Dėl sumišimo ji pareigūnams nurodė, kad smūgiai galėjo būti du ar trys, o dėl to, jog kontaktas buvo netyčinis, nepagalvojo paminėti, kadangi pareigūnai to neklausė. Tai, kad vaizdo įraše nesimato, jog ji patiria stresą, savaime nereiškia, kad jo nebuvo.

2.7.                       Apeliantės nuomone, jos pozicijos nepaneigia jokie duomenys, esantys baudžiamojoje byloje ar surinkti teisme. Jos veiksmus reikėtų vertinti kaip neatsargius, o BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytas nusikaltimas yra padaromas tik tyčia. Kyla pagrįstų abejonių, ar skausmas, kurį nukentėjusysis jautė 5-10 minučių, iš tiesų buvo toks, už kurį turėtų būti taikoma baudžiamoji atsakomybė. Jos veiksmais buvo siekiama išvengti tolimesnio neigiamo F. K. elgesio jaunesniojo brolio atžvilgiu.

2.8.                       Teismui manant, kad jos padaryta veika formaliai atitinka BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius, skundo autorės vertinimu, yra pagrindas veiką pripažinti mažareikšme, nes F. K. nebuvo nustatytas joks sveikatos sutrikdymas, vaiko tėvas aiškaus skausmo pasireiškimo nepastebėjo.

3.       Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje nuteistosios gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti jame nurodytais motyvais, prokurorė prašė šį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nuteistosios I. K. apeliacinis skundas atmetamas.

4.       Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina pateikto apeliacinio skundo ribose. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Aptartos BPK nuostatos įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

Dėl kaltės pagal BK 140 straipsnio 3 dalį

5.       BK 140 straipsnyje numatyta nusikalstama veika objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu, t. y. poveikiu į žmogaus kūną, sukeliant žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojant ar trumpam susargdinant. BK 140 straipsnio 3 dalyje baudžiamoji atsakomybė numatyta tam, kas šio straipsnio 1 dalyje numatytus veiksmus atliko prieš mažametį asmenį. Šis nusikaltimas yra tyčinis, t. y. asmuo, atlikdamas straipsnio dispozicijoje nurodytus veiksmus, suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numato, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų nori (tiesioginė tyčia – BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas), arba nors jų nenori, bet sąmoningai leidžia jiems atsirasti (netiesioginė tyčia – BK 15 straipsnio 3 dalis). Pripažįstant asmenį kaltu pagal šį straipsnį, turi būti nustatyta ne tik tai, kad kaltininkas atliko teisei priešingus, BK 140 straipsnio 1 dalies dispozicijoje apibrėžtus veiksmus prieš mažametį, bet ir tai, kad dėl kaltininko veiksmų atsirado straipsnio dispozicijoje nurodyti padariniai – buvo sukeltas fizinis skausmas, nukentėjusysis buvo nežymiai sužalotas arba trumpam susargdintas.

6.       Šioje byloje I. K. kaltinimas buvo pareikštas dėl to, kad ji tyčia odiniu diržu du kartus sudavė mažamečiui sūnui F. K. į sėdmenų sritį, taip sukeldama jam fizinį skausmą. Fizinio skausmo sukėlimas šiuo atveju yra būtina baudžiamosios atsakomybės sąlyga, kadangi neigiami padariniai BK 140 straipsnio 3 dalies dispozicijoje yra nurodyti kaip būtinas šio nusikaltimo sudėties elementas. Fizinis skausmas tai nemalonus jausmas, įprastinės sveikos būsenos pokytis, sukeliantis neigiamą organizmo reakciją, kančią. Taigi, vertinant I. K. veiksmus kaip nusikalstamus, būtina nustatyti, kad jos veiksmai buvo toks dirgiklis, kuris neišvengiamai sukėlė fizinį skausmą. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog pripažįstant asmenį kaltu nepakanka tik formalaus konstatavimo, kad yra sukeltas fizinis skausmas. Baudžiamoji atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą galima tik nustačius, jog kaltininkas atliko įstatymo dispozicijoje nurodytus veiksmus, kurie įstatymų leidėjo pripažįstami kaip neabejotinai sukeliantys fizinį skausmą.

7.       Nagrinėjamu atveju nuteistoji aiškina ne tik tai, jog F. K. negalėjo jausti žymaus fizinio skausmo, bet ir tai, jog į sėdmenų sritį vaikui su diržu ji pataikė netyčia, t. y. norėjo tik pagąsdinti mažesnįjį broliuką skriaudusį F. K., todėl pasiėmė į ranką diržą, juo sudavė į kėdės sėdimąją dalį, tačiau vaikui besimuistant vienas smūgis galėjo kliūti ir jam. Teisėjų kolegija tokius apeliantės teiginius vertina kritiškai, kaip gynybinius, išsakytus siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės.

8.       Atkreiptinas dėmesys, kad nors nukentėjusysis yra mažametis, gim. (duomenys neskelbtini), tačiau jau lankantis mokyklą, gebantis pakankamai aiškiai ir nuosekliai papasakoti visas įvykio aplinkybes. Incidento metu jam buvo devyneri metai. Duomenų, kad F. K. vystymosi raida būtų sutrikusi, jis turėtų kitų fizinių ar psichinių sutrikimų, bylos medžiagoje nėra. Todėl teisėjų kolegija atidžiai įvertina berniuko ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus. Apklausos metu nukentėjusysis paaiškino, kad mama jį mušė diržu, kuris yra juodos spalvos su dryžiukais. Diržu per užpakalį gavo du kartus, antrą kartą labiau skaudėjo, iš viso skausmą juto gal 5-10 minučių, žymių neliko. Viskas įvyko dienos metu, po pietų. Jis pykosi su broliu, neklausė mamos, todėl ši jį nubaudė. Po to jis atsiprašė mamos. Kai buvo mušamas, verkė. Ant mamos nepyksta, jai atleido (1 t., b. l. 129–130). Taigi, vaikas aiškiai įvardijo, jog diržu jam buvo suduota du kartus, taip pat paaiškinta, kodėl tokiu būdu buvo nubaustas – nes neklausė mamos ir pykosi su broliu. Pažymėtina ir tai, jog tolesnės apklausos metu F. K. prisipažino, jog su draugais iš parduotuvės buvo pavogęs gumos, dėl ko į jo namus atvyko vaiko teisių specialistai. Akivaizdu, jog berniukas sąžiningai papasakojo įvykio aplinkybes, nes nebandė teisintis dėl smulkios vagystės ar sumenkinti savo netinkamo elgesio broliuko atžvilgiu, t. y. jis pripažino, jog nėra itin paklusnus vaikas, dėl ko namuose yra baudžiamas. Padidintas polinkis fantazuoti F. K. nėra nustatytas, todėl nesivadovauti jo parodymais pagrindo nėra.

9.       Šiame kontekste pažymėtina, jog pirminių pokalbių metu I. K. savo kaltės neneigė, t. y. pripažino diržu sudavusi sūnui per sėdmenis, tik vėliau atsirado versija dėl neatsargaus fizinio skausmo sukėlimo, siekiant pagąsdinti ir tokiu būdu paauklėti neklausantį vaiką. Atkreiptinas dėmesys, jog fizinio skausmo sukėlimo faktas buvo nustatytas visiškai atsitiktinai, t. y. į apeliantės namus Marijampolės apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistės A. N. ir L. A. 2022 m. balandžio 26 d. atvyko pasikalbėti dėl F. K. įvykdytos vagystės iš parduotuvės. Specialistės paprašė motinos I. K. leisti su berniuku pasikalbėti betarpiškai, t. y. motinai nedalyvaujant. Apeliantė tam neprieštaravo. Būtent šio pokalbio metu nukentėjusysis prasitarė, jog už netinkamą elgesį yra baudžiamas, jam tėvai leidžia pasirinkti bausmės rūšį: arba namų areštą, arba mušimą diržu. Paskutinį kartą diržu į sėdmenis gavo nuo mamos 2022 m. balandžio 23 d., t. y. šeštadienį. Pasiteiravus I. K., ar jos sūnus nurodė teisingas aplinkybes, moteris pripažino, kad yra naudojusi silpną fizinį smurtą kaip auklėjimo priemonę, nes tuomet vaikas bent kelias dienas būna geresnis ir ramesnis. Šias aplinkybes tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu pripažino abi vaiko teisių apsaugos specialistės.

10.       Atkreiptinas dėmesys, jog reaguodamos į gautą informaciją apie galimą smurto naudojimą mažamečio atžvilgiu, A. N. ir L. A. nedelsdamos informavo policijos pareigūnus, kurie atvyko tą pačią dieną ir bendravo su I. K. apie pranešėjų nurodytas aplinkybes. Į įvykio vietą atvykę pareigūnai buvo su kūno („Body“) kameromis, todėl įvykęs pokalbis yra aiškiai užfiksuotas. Objektų apžiūros protokolas patvirtina, kad pareigūnas teiravosi apeliantės, ar ši „davė diržų“ sūnui, I. K. atsako teigiamai, kad naudojo smurtą savaitgalį, nes vaikas neklausė ir „šoko į akis“. Tuomet pareigūnas klausia, į kurią vietą buvo suduota diržu, motina atsako, jog „į subinę“ ir parodo į savo sėdmenis. Kalbėdama apie smūgių dažnumą, apeliantė nurodė, jog mušdama neskaičiavo, galimai buvo 2-3 kartai. Tuomet į pokalbį įsiterpia F. K., nurodydamas, jog incidentas įvyko praėjusį šeštadienį, motina pritaria, kad būtent minėtą dieną viskas ir įvyko (1 t., b. l. 26–27).

11.       Nors apeliaciniame skunde prašoma nesureikšminti šio pirminio pokalbio su pareigūnais turinio ir nevertinti jo kaip pagrindžiančio nuteistosios kaltę, juo labiau, kad ji nebuvo perspėta, jog yra filmuojama, tačiau teisėjų kolegija pripažinti, kad vaizdo įrašas yra padarytas neteisėtai, pagrindo neturi, todėl jame užfiksuotas pokalbis yra vertinamas visų byloje esančių duomenų kontekste. Lietuvos Respublikos generalinio komisaro 2020 m. gegužės 28 d. įsakymu Nr. 5-V-420 patvirtinto Policijos pajėgų vienetų veiklos organizavimo aprašo 18.1 punktas numato, kad tarnybos metu policijos pajėgų vienetui draudžiama pažeisti naudojimosi techninėmis priemonėmis taisykles – išjungti radijo stotį, telemetrinę įrangą, vaizdo ir garso fiksavimo įrangą ar pan., t. y. atvykus į įvykio vietą, vaizdo ir garso fiksavimo įranga privalo veikti. Šiuo atveju atvykę pareigūnai aiškinosi iškvietimo aplinkybes, t. y. I. K. nebuvo verčiama duoti parodymus prieš save, išsamių įvykio detalių jos niekas neklausinėjo, tiesiog užfiksuotas pirminis paaiškinimas, kuris, pradėjus ikiteisminį tyrimą, buvo tikslinamas.

12.       Ikiteisminio tyrimo metu I. K. duoti parodymus atsisakė (1 t., b. l. 157, 162), o praėjus daugiau nei mėnesiui laiko nuo įvykio, 2022 m. liepos 5 d. pateikė rašytinius parodymus, kuriuose nurodė kitokias aplinkybes, nei jas aiškino vaiko teisių apsaugos specialistėms bei policijos pareigūnams, t. y. pažymėjo, kad norėjo diržu pagąsdinti neklausantį F. K., todėl jį paėmė už rankos virš alkūnės, o į kitą ranką pasiėmė diržą, kuriuo sudavė per kėdės sėdimąją dalį. Vaikas, galimai išsigandęs, pradėjo muistytis ir kažkaip pasisuko šonu, tokiu būdu antrasis kirtis diržu pataikė berniukui į sėdmenis (1 t., b. l. 158–159). Tokios pačios pozicijos I. K. laikėsi ir pirmosios instancijos teisme, t. y. jos veiksmai buvo nukreipti tik į pagąsdinimą, diržu ji sudavė į kėdę, o pataikė vaikui į užpakalį. Taip nutiko, nes ranka laikomas F. K. muistėsi, taip pat kelta nauja versija, kad diržas galėjo tiesiog atšokti nuo kėdės ir netyčia kliudyti berniuko sėdmenis (2 t., b. l. 105–107).

13.       Visus šiuos aiškinimus teisėjų kolegija vertina kritiškai. Atkreiptinas dėmesys, jog nukentėjusysis, apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, apie jokį kėdžių daužymą diržu neminėjo, t. y. buvo aiškiai įvardyta, jog motina jam du kartus sudavė per sėdmenis su diržu. Be to, jei vaikas ir muistėsi, siekdamas ištrūkti iš motinos rankos, tai jis neabejotinai, veikiant savisaugos instinktui, turėjo trauktis į kitą pusę, nei ta, kurioje buvo laikomas diržas. I. K. pirmosios instancijos teisme pažymėjo, jog taburetė buvo dešinėje pusėje, diržą ji laikė taip pat dešine ranka, o F. K. laikė kaire ranka. Taigi, suduodant diržu į dešinėje pusėje esant objektą, pataikyti į kairėje pusėje esantį asmenį objektyviai nėra įmanoma. Daroma išvada, kad diržas buvo naudojamas kaip auklėjimo priemonė ir tai buvo daroma sąmoningai (tyčia), siekiant atitinkamo (paklusnesnio) vaiko elgesio. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad iš karto po smurto panaudojimo F. K. pasiguodė tėčiui L. K., kuris incidento tiesiogiai nematė, bet pripažino, jog vaikas pasipasakojo jam, jog gavo nuo mamos diržu, buvo be nuotaikos, nusiminęs. Taigi, nors diržo žymių ant berniuko sėdmenų neliko, tėvas matė akivaizdžius psichologinius smurto naudojimo padarinius.

14.       Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog I. K. yra nuteista teisėtai ir pagrįstai, nes ji realizavo BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties visumą. Apeliantė suprato į ką yra kėsinamasi, t. y. į savo mažamečio sūnaus sveikatą, ir norėjo taip elgtis (veikė tiesiogine tyčia), todėl jos išteisinimui pagrindo nėra.

Dėl veikos mažareikšmiškumo

15.       BK 37 straipsnis nustato, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Pagal teismų praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnį, veikos ypatumus, nusikaltimo dalyką ir jo ypatumus, kilusius padarinius, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą), tiek subjektyviuosius požymius (tyčios apibrėžtumą, kryptingumą, tikslus, motyvus). Teismų praktikoje pripažįstama, kad jei veika turi konkrečios nusikaltimo sudėties požymius, tačiau iš esmės nepadaro žalos baudžiamojo įstatymo saugomiems visuomeniniams santykiams arba kitiems teisiniams gėriams ar nesukelia realaus pavojaus tokiai žalai atsirasti, yra objektyvios prielaidos daryti išvadą, kad tokia veika vertintina kaip nereikšminga baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-2K-413-895/2016, 2K-93-788/2017, 2K-186-689/2020 ir kt.).

16.       Nagrinėjamu atveju smurtauta buvo ne suaugusiojo, o mažamečio vaiko atžvilgiu jo paties namuose. Be to, nukentėjusysis fizinio smurto sulaukė ne iš pašalinio, nepažįstamo asmens, o iš artimiausio ir brangiausio žmogaus – motinos, t. y. iš to asmens, kuris turėtų ginti bei saugoti savo vaiką nuo bet kokių neteisėtų veikų, tačiau šiuo atveju nutiko priešingai. Byloje nustatyta, jog per sėdmenis mažamečiui I. K. sudavė ne ranka ar skuduru, o odiniu diržu su sagtimi, kas neabejotinai sukėlė vaikui fizinį skausmą, be to, buvo suduotas ne vienas, o du smūgiai. Vaikas pripažino, kad jam skaudėjo 5-10 minučių, ypač suskaudo po antrojo smūgio, suduoto į tą pačią vietą, jis verkė, po to nusiramino, atsiprašė mamos, jog buvo negeras. Atkreiptinas dėmesys, jog bylos medžiagoje nėra duomenų apie tai, ar apeliantė atsiprašė savo sūnaus dėl netinkamo auklėjimo metodo, ar paaiškino vaikui, jog smurtas daugiau nepasikartos, kad šis vėl galėtų jaustis saugiai ir nesibaiminti pakartotinio smurtinio elgesio. Šiame kontekste pažymėtina, jog vaiko gerovės užtikrinimas yra valstybės politinis prioritetas, vaiko poreikiai privalo būti užtikrinti visose jo raidos pakopose, bet koks smurtinio elgesio mažamečio atžvilgiu naudojimas neabejotinai atsiliepia jo emocinei/psichologinei būsenai bei tolimesniam vystymuisi. Todėl, nors oficialių duomenų apie ankstesnį I. K. smurtinį elgesį vaikų atžvilgiu ir nėra, tačiau šis atvejis negali būti sumenkinamas, pripažįstamas mažiau pavojingu ar mažareikšmiu. Mažamečiai vaikai (broliai bei seserys) neretai pykstasi tarpusavyje, konkuruoja, pešasi, tai normalus vaikų augimo tarpsnis, kuriam tėvai privalo būti pasirengę iš anksto, t. y. turi nuolat bendrauti su vaikais, paaiškinti, kas galima ir kas draudžiama, kokios pasekmės laukia neklausant, ir pan. Šiuo atveju I. K. pristigo kantrybės ir sąmoningai pasirinko smurtinį elgesį, kas sukėlė baudžiamojo įstatymo numatytus padarinius. Todėl jos atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 37 straipsnį pagrindo nėra.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

n u t a r i a :

nuteistosios I. K. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai        Giedrius Endriukaitis

                Daiva Jankauskienė

                Jūratė Petraškienė