Baudžiamoji byla Nr. 2K-294-648/2015

Teisminio proceso Nr.1-29-3-00005-2014-7

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.8.2.1;

2.1.14. (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 26 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Dalios Bajerčiūtės, Armano Abramavičiaus ir pranešėjo Artūro Pažarskio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Š. kasacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 17 d. nuosprendžio, kuriuo V. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 155 straipsnio 1 dalį 10 MGL (1300 Lt, t. y. 376 Eur).

Skundžiama ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, kuria nuteistojo V. Š. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

V. Š. nuteistas už tai, kad 2013 m. gruodžio 4 d. Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Telšių skyriaus Darbo ginčų komisijos posėdžio metu darbo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) svarstant jo skundą, išgirdęs Telšių skyriaus Darbo ginčų komisijos sprendimą netenkinti jo skundo visa apimtimi, išvadino D. K. vagimi (taip pat šlėkta, melagiu, parazitu), teigdamas, jog šis pavogė jam priklausantį atlyginimą ir televizorių, taip viešai žodžiu užgauliai pažemino D. K., siekdamas pažeminti D. K. kitų žmonių akyse, pažeminti jo garbę  ir orumą bei sugadinti dalykinę reputaciją, pakirsti pasitikėjimą juo.

Kasaciniu skundu nuteistasis V. Š. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukti nesant nusikaltimo sudėties, iš privataus kaltintojo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas rengiant kasacinį skundą, ir visas išlaidas, patirtas pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme.

Kasatorius skunde teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo sprendimai  neteisėti ir nepagristi, šališki, neobjektyvūs, pažeidžia žmogaus teises ir neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos teismų praktikos. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas,  kasatoriaus teisės, įtvirtintos BPK 10 straipsnyje, nes nebuvo siekiama nustatyti tikro ginčo tarp jo ir nukentėjusių asmenų turinio ir šalių ketinimų. Dėl to teismų sprendimai naikintini, o baudžiamoji byla nutrauktina nesant nusikaltimo sudėties.

Kasatorius V. Š. tvirtina, kad teismai nepagrįstai nusprendė, jog jis Darbo ginčų komisijos posėdžio metu darbo byloje užgauliai pažemino darbdavį D. K., nes ginče šis dalyvavo ne kaip fizinis asmuo, bet kaip kasatoriaus darbdavio juridinio asmens UAB „T.“ vadovas ir atstovas, o liudytojai K. S., L. G. patvirtino, kad kasatoriaus žodžiai buvo pasakyti darbdaviui. Taigi privataus kaltinimo tvarka į teismą kreipėsi juridinis asmuo UAB „T.“, veikiantis per jos vadovą D. K., o sistemiškai aiškinant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 28 straipsnio 1 dalyje, 408 straipsnio 1, 2 dalyse, 412 straipsnyje įtvirtintas normas, teisę paduoti skundą ir inicijuoti privataus kaltinimo bylos procesą gali tik fizinis asmuo. BK 155 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas, kurio padarymu kaltinamas kasatorius ir kuris įrašytas į privataus kaltinimo bylų sąrašą, negali būti padarytas prieš juridinį asmenį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-385/2005, 2 K-269/2005, 2K-210/2008). Tai, kad orumas ir garbė kaip savybės priskiriamos tik žmogui, matyti ir iš civilinės teisės normų, reguliuojančių asmens garbės ir orumo gynimą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.24 straipsnis). Pagal CK 2.24 straipsnio 8 dalį juridinis asmuo gali ginti pažeistą ne garbę ir orumą, bet dalykinę reputaciją (Vilniaus apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1-88-518/2008). Taigi UAB „T.“ teisė ginti savo dalykinę reputaciją kitų įstatymų nustatyta tvarka nėra ribojama ar atimta. Bylą nagrinėję teismai netinkamai įvertino nukentėjusiojo asmens šioje byloje statusą, neatsižvelgę į tai, kad į teismą kaip nukentėjusysis kreipėsi Darbo ginčų komisijos posėdyje dalyvavęs kasatoriaus V. Š. darbdavys juridinis asmuo UAB „T.“, veikiantis per jos vadovą D. K., o ne fizinis asmuo D. K., dėl to neteisingai taikė baudžiamąjį įstatymą, nes kasatoriaus veikoje nėra BK 155 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikaltimo sudėties. Teismai nemotyvavo, kuo pasireiškė asmens garbės ir orumo įžeidimas, nors tai yra esminis asmens įžeidimo objektyvusis požymis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-412/2009, 2K-563/2009, 2K-513/2010, 2K-429/2012). Teismai, įvertinę surinktus duomenis, nustatė, kad įvykio metu kasatorius išsakė užgaulius, įžeidžiančius žodžius darbdaviui, bet neįvertino kasatoriaus tyčios turinio susidariusioje situacijoje, ir tokį kasatoriaus elgėsi nepagristai pripažino fizinio asmens garbės ir orumo įžeidimu, o ne juridinio asmens dalykinės reputacijos sumenkinimu, už kurį nėra numatyta baudžiamoji atsakomybė.

Teismas turėjo pagrindą kasatoriaus veiką pripažinti mažareikšme pagal BK 37 straipsnį, nes nukentėjusysis jo žodžius suprato klaidingai, juos priskirdamas sau asmeniškai, nors žodžiai buvo skirti kasatoriaus darbdaviui kaip juridiniam asmeniui, ir neįrodė jokios turtinės žalos dėl kasatoriaus tariamai pasakytų žodžių, o priteisdamas neturtinę žalą teismas rėmėsi tik prielaida dėl ateityje galinčių kilti neigiamų padarinių darbdavio reputacijai, taigi jokių neigiamų padarinių nekilo, ir nors kasatoriaus padarytoje veikoje yra visi konkretaus nusikaltimo sudėties požymiai, bet šie požymiai (ar kai kurie iš jų) egzistuoja tik formaliai.

Teismų praktikoje BK 155 straipsnyje numatytos veikos ir Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 174 straipsnyje numatyti administraciniai teisės pažeidimai atribojami pagal vieną iš nusikaltimo požymių – veikos pavojingumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-160/2013). Bet šioje byloje teismai neįvertino, kad kasatoriaus veiksmai akivaizdžiai  atitinka administracinio teisės pažeidimo, o ne nusikalstamos veikos požymius.

Kasatorius pažymi, kad iš bylos medžiagos matyti, jog tarp jo ir darbdavio UAB „T.“ vyko darbo ginčas Civilinio proceso kodekso ir Darbo kodekso nustatyta tvarka, numatančia išankstinę privalomą ginčų nagrinėjimo tvarką. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 410 straipsnis nustato, kad darbo bylas teismas nagrinėja laikydamasis bendrų šio Kodekso taisyklių, atsižvelgdamas į šiame skyriuje ar kituose įstatymuose numatytas išimtis. CK 2.24 straipsnio 9 dalis nustato, kad šio straipsnio taisyklės netaikomos teismo proceso dalyviams, kurie už teismo posėdžio metu pasakytas kalbas bei teismo dokumentuose paskelbtus duomenis neatsako, o analogiškų nuostatų turėtų būti laikomasi ir darbo ginčų, vykstančių išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka, atvejais. Byloje nėra duomenų, kad jis būtų konfliktiška asmenybė, nepaneigtas kasatoriaus tvirtinimas, kad darbo ginčo metu jis buvo susijaudinęs.

Šioje byloje akivaizdi įrodymų pakankamumo problema, nes byloje nėra jokių tiesioginių kasatoriaus kaltės įrodymų, išskyrus suinteresuoto bylos baigtimi nukentėjusiojo teiginius. Byloje nebuvo gautas ir ištirtas darbo ginčo posėdžio garso įrašas, kurį išreikalauti prašė kasatoriaus advokatas, todėl nėra galimybės įvertinti, kokie tiksliai žodžiai buvo pasakyti ir kam tiksliai jie buvo pasakyti, nes kasatoriaus, liudytojų K. S., L. G. ir nukentėjusiojo parodymai dėl to yra prieštaringi, o šie prieštaravimai ir abejonės dėl įvykio aplinkybių nėra pašalintos kitomis savarankiškomis įrodinėjimo priemonėmis, kurias pateikti turi privataus kaltinimo tvarka bylą inicijavęs nukentėjęs asmuo, privalantis įrodyti kasatoriaus kaltę. Iš šioje byloje teismų priimtų nuosprendžio ir nutarties nėra aišku, kuo remdamiesi teismai atmetė kasatoriaus parodymus. Laikantis principo, kad visos abejonės ir netikslumai aiškinami kaltinamojo naudai (in dubio pro reo), darytina išvada, kad byloje surinktų įrodymų nepakanka konstatuoti, jog kasatorius padarė nusikaltimą, numatytą BK 155 straipsnio 1 dalyje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad baudžiamoji atsakomybė negali būti aiškinama ir taikoma plečiamai. Teisinis reguliavimas, ypač nustatantis griežtą baudžiamojo pobūdžio atsakomybę, turi būti perregimas, suvokiamas ir aiškus bei nedviprasmiškas. Tik esant aiškiai apibrėžtam atsakomybės pagrindui asmuo gali būti patraukiamas atsakomybėn ir nubaudžiamas. Priešingu atveju būtų pažeistas fundamentalus demokratinės visuomenės principas – nėra nusikaltimo ir bausmės be įstatymo (nullum crimen, nulla poena sine lege). Šie principai ne kartą buvo akcentuoti ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios Kolegijos 1996 m. spalio 22 d. sprendimas byloje Cantoni prieš Prancūziją). Kasatoriaus manymu, dėl skunde nurodytų aplinkybių teismai visų šių teisės principų nesilaikė.

Nukentėjusysis (privatus kaltintojas) D. K. atsiliepimu į nuteistojo V. Š. kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti.

Nukentėjusysis (privatus kaltintojas) atsiliepime nurodo, kad visi įžeidimai Darbo ginčų komisijoje nagrinėjant ginčą tarp V. Š. ir UAB „T.“ buvo išsakyti būtent jam, o ne juridiniam asmeniui. Kasacinio skundo argumentas dėl veikos mažareikšmiškumo paneigia pagrindinį skundo teiginį, kad tos veikos nebuvo, rodo, kad V. Š. nėra nuoširdus ir  nuosekliai ginantis savo poziciją. Byloje užfiksuoti liudytojų parodymai, kad V. Š. Darbo ginčų komisijos posėdžio metu elgėsi agresyviai, neadekvačiai, kalbėjo pakeltu tonu, jį ne kartą drausmino komisijos pirmininkas, kartą įspėjo, jog bus išprašytas iš posėdžio. Teismo posėdžių garso įrašuose užfiksuota, kad V. Š. šaukė ant nukentėjusiojo (privatus kaltintojo) ir liudytojų, pakeltu tonu taikė psichologinį spaudimą, siekdamas priversti juos keisti parodymus, įsivėlė į tiesioginį žodinį konfliktą su vienu iš jų, teisėjas jį ne kartą drausmino dėl tvarkos nesilaikymo ir spaudimo liudytojams. V. Š. tiek pirmojoje, tiek apeliacinėje instancijoje laikėsi gynybinės pozicijos, kad apskritai nesakė tokių žodžių, o kasaciniame skunde ją keičia, pripažindamas tai, ką  patvirtino kaip liudytojai byloje apklausti Darbo ginčų komisijos nariai, bet nurodydamas kitą adresatą ir kitus motyvus, taigi ieško formalių įstatymo spragų, kad išvengtų bausmės. Vienintelis prieštaravimas byloje, kad nukentėjusysis (privatus kaltintojas) teigė, jog įžeidinėjimas įvyko Darbo ginčų komisijos posėdžio pabaigoje, o visi liudytojai nurodė, kad įžeidimai buvo sakomi posėdžio metu, yra neesminis ir neturi jokios įtakos nusikaltimo įrodinėjimui. Nukentėjusysis (privatus kaltintojas) pažymi, kad jaučiasi nepelnytai įžeistas, nes visi V. Š. skundai Darbo ginčų komisijoje buvo atmesti, įžeidinėjimas vyko viešų asmenų akivaizdoje, bylą V. Š. iniciatyva aprašė Mažeikių dienraščio (duomenys neskelbtini) žurnalistai, žinia apie jį, kaip vagį ir sukčių, Mažeikiuose plinta dideliu greičiu, V. Š., sutiktas gatvėje ar prie teismo salės, toliau jį įžeidinėja girdint pašaliniams asmenims.

Kasacinis skundas tenkinamas.

Dėl BK 155 straipsnio 1 dalies taikymo

Kasatorius kasaciniame skunde teigia, kad jo pasisakymas darbo ginčų komisijos patalpose pagal savo pavojingumo laipsnį nesukėlė BK 155 straipsnio 1 dalyje numatytų padarinių, todėl neužtraukia baudžiamosios atsakomybės.

Pagal BK 155 straipsnio 1 dalį atsako asmuo, kuris viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemina žmogų. Įžeidimas yra neigiamas nepadorus žmogaus įvertinimas, žeminantis žmogų jo paties ar kitų žmonių akyse, kito žmogaus prestižo paniekinimas. Įžeidimo žodžiu ar raštu atveju neigiamai, nepadoriai, užgauliai formuluojant atsiliepiama apie žmogaus asmenybę, jo savybes.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. Š. nuteistas už viešą nukentėjusiojo D. K. įžeidimą žodžiu, kuris pasireiškė tuo, kad kasatorius darbo ginčų komisijos posėdyje nukentėjusįjį išvadino vagimi, šlėkta, melagiu, parazitu, teigdamas, jog šis pavogė jo atlyginimą ir televizorių. Teismas padarė išvadą, kad darbo bylos nagrinėjimo posėdyje metu ieškovas V. Š. nukentėjusiajam išsakydamas savo nuomonę užgaulia, visuomenėje nepriimtina forma, panaudodamas nukentėjusįjį įžeidžiančias formuluotes, užgauliai pažemino nukentėjusįjį, siekdamas jį pažeminti kitų žmonių akyse, suteršti jo garbę ir orumą bei dalykinę reputaciją, pakirsti pasitikėjimą juo. Apeliacinės instancijos teismas pritarė  pirmosios instancijos teismo išvadoms, laikė, kad nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas. Teisėjų kolegijos vertinimu, su teismų išvadomis negalima sutikti.

Pastebėtina, kad teismų praktikoje, pvz. kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-95/2015, nurodoma, kad įžeidimo kriminalizavimas baudžiamojoje teisėje vis dėlto nėra besąlyginis, nemažai žeidžiančio pobūdžio žodžių ir veiksmų priskirta administracinių teisės pažeidimų kategorijai (Administracinių teisės pažeidimų kodekso 51(10), 174, 186(2), 187, 189(4), 214(6) straipsniai), be to, toks elgesys gali būti vertinamas kaip deliktas, užtraukiantis pažeidėjui civilinę atsakomybę (Civilinio kodekso 6.245, 6.263 straipsniai). Todėl, inkriminuojant įžeidimą kaip nusikalstamą veiką, visada būtina įsitikinti, ar padaryta veika pagal jos objektyvių ir subjektyvių požymių turinį bei pasireiškimą yra tokio pavojingumo laipsnio, kad vertinant ją pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas būtų pagrįstas baudžiamosios teisės priemonių taikymas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-396/2009). Tai ypač aktualu, kai vertinami konflikto, barnio ar kitos stresinės situacijos sąlygomis išsakyti nemalonūs žodžiai ar atlikti nedraugiški veiksmai. Tokiu atveju visada būtina atsižvelgti ne vien tik į asmens, pasijutusio pažemintu, subjektyvų įvykio vertinimą, bet ir atlikto veiksmo objektyvų pavojingumą, leidžiantį veiką laikyti nusikalstama.

Teisėjų kolegija laiko, kad nagrinėjamos situacijos kontekste V. Š. išsakyti žodžiai nevertintini kaip baudžiamąją atsakomybę užtraukiantis pavojingas veiksmas. Darydama tokią išvadą, teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį, kad nusikaltimo, numatyto BK 155 straipsnyje, objektas (saugoma vertybė) yra kito žmogaus garbė ir orumas, todėl įžeisti galima tik konkretų asmenį. Bylos įrodymai rodo (nukentėjusiojo parodymai teisminio nagrinėjimo metu), kad V. Š. girdint visai komisijai pasakė, jog jie visi yra vagys, šlėktos, parazitai, ir nors tie žodžiai nebuvo tiesiogiai pasakyti nukentėjusiajam, bet iš konteksto ir akių kontakto buvo akivaizdu, jog žodžiai yra skirti jam. Taigi žodžiai buvo išsakyti pavartojant daugiskaitos formą, tačiau nukentėjusysis tai suvokė, kaip tik jam skirtus žodžius, nors įvykio vietoje buvo ir kiti asmenys. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą tokio pobūdžio byloje nukentėjusiojo subjektyvus situacijos suvokimas ir vertinimas negali būti sureikšminamas. Labai svarbus yra kitų įvykių aplinkybių objektyvus įvertinimas – būtent kokioje situacijoje atlikti veiksmai, kam ir kokio turinio išsakyti žodžiai, pačių veiksmų intensyvumas bei trukmė, kaltinamo asmens būsena ir pan.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog nukentėjusįjį įžeidžiančius žodžius V. Š. pasakė išgirdęs darbo ginčų komisijos sprendimą, kuriuo buvo atmesti jo kaip ieškovo reikalavimai. Pagal teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes matyti, kad darbo ginčų komisijoje buvo nagrinėjama darbo byla pagal ieškovo V. Š. prašymą atsakovui UAB „T.“ dėl patirtų nuostolių, neapmokėtų viršvalandžių, priedų prie atlyginimo, išeitinės išmokos, dingusių ir sugadintų daiktų. Ieškovo turtiniai reikalavimai sudarė beveik 5000 Lt (1448,10 Eur), posėdžio metu ieškovas akcentavo buvus žodinius susitarimus dėl atlyginimo priedo. Taigi į darbo ginčų komisiją kasatorius kreipėsi siekdamas apginti savo turtinius interesus, susijusius su darbo užmokesčiu, turėtomis išlaidomis ir prarastu turtu. Pagal bylos faktines aplinkybes matyti, kad, išgirdęs neigiamą sprendimą, kasatorius emociškai reagavo į buvusią situaciją ir pavartojo daugiskaita žodžius, kurie konkrečiai tik nukentėjusiajam nebuvo skirti. Kad tai buvo vienkartinis tokio pobūdžio emocijų proveržis patvirtina ir tai, jog įspėtas komisijos pirmininko apie nederamą elgesį, kasatorius daugiau panašaus pobūdžio žodžių neišsakė.

Įžeidimas yra padaromas tik veikiant tiesiogine tyčia, o tai reiškia, kad kaltininkas suvokia užgaulų ir žeminantį kitą asmenį savo veiksmų pobūdį ir nori jį pažeminti. To, kad nukentėjusysis ir byloje apklausti liudytojai (darbo ginčų komisijos nariai) kasatoriaus pasakytus žodžius suprato kaip įžeidimą, išsakytą konkrečiai D. K., nepakanka konstatuoti kaltininko kaltę – tokio pobūdžio byloje privatus kaltintojas turi įrodyti, kad įžeidimas padarytas ne tik kad sąmoningai, bet ir siekiant pažeminti kito žmogaus garbę ir orumą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad V. Š. nukentėjusįjį įžeidžiančius žodžius pasakė, siekdamas pažeminti D. K. kitų žmonių akyse, suteršti jo garbę ir orumą bei sugadinti dalykinę reputaciją, pakirsti pasitikėjimą juo. Tikslas yra nusikaltimo sudėties subjektyvusis požymis, todėl nurodžius kaltinime, jis byloje turi būti įrodytas. Pastebėtina, jog nukentėjusysis D. K. savo privataus kaltinimo skunde, kuris savo esme atitinka kaltinamąjį aktą ir kuriame yra suformuluojamas kaltinimas, apie kaltininko tikslą, kaip veikos požymį, iš esmės nepasisakė. Šį nusikaltimo sudėties požymį suformulavo teismas, tačiau plačiau apie tai, ko siekė kaltininkas, nemotyvavo, tik nurodė, jog paskleista žinia, kad nukentėjusysis yra vagis, gali pakenkti jo reputacijai, nes nukentėjusysis yra samdomas įmonės vadovas, kuriam reikalingas specialus transporto vadovo kompetencijos pažymėjimas. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės apie nusikaltimo tikslą nepasisakė, tik nurodė, kad nuteistasis įžeidžiančius žodžius išsakė ne siekdamas apibūdinti skundo nagrinėjimo esmę, o nukentėjusiajam. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais teismų argumentais. Šiame kontekste pažymėtina, kad kasatorius žodžius, kurie savo turiniu nors ir nėra derami kalbant apie kitą asmenį, išsakė abstrakčiai, nenurodydamas nukentėjusiojo, būdamas emociškai susijaudinęs dėl netenkinto skundo, žodžius pasakė darbo ginčų komisijos, kuri yra ikiteisminė ginčų nagrinėjimo institucija, posėdyje, pasakymas buvo vienkartinis, truko labai trumpą laiką. Šios faktinės bylos aplinkybės neleidžia daryti išvados, jog kasatorius tyčia siekė užgauliai pažeminti nukentėjusįjį, pakirsti jo dalykinę reputaciją bei pasitikėjimą juo.

Teisėjų kolegijos vertinimu, kasatoriaus V. Š. išsakyti žodžiai neatitinka viešo įžeidimo kaip nusikalstamos veikos požymių, todėl pirmosios instancijos teismas, pripažindamas kasatorių kaltu pagal BK 155 straipsnio 1 dalį, o apeliacinės instancijos teismas, palikdamas galioti žemesnės instancijos teismo nuosprendį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Dėl to baudžiamoji byla V. Š. nutrauktina, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl atstovavimo išlaidų ir kitų kasacinio skundo argumentų

Vienas iš kasatorius skundo reikalavimų yra priteisti iš privataus kaltintojo bylinėjimosi išlaidas rengiant kasacinį skundą, taip pat visas bylos nagrinėjimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose metu turėtas išlaidas.

BPK 105 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad kai kaltinamasis išteisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-410/2008, 2K-267/2009, 2K–174/2014, 2K-303/2014). Kasacinio teismo praktikoje taip pat pasisakyta, kad privataus kaltinimo bylų procese atsakomybė už proceso išlaidas turi daug panašumų su bylinėjimosi išlaidų institutu civiliniame procese. Šiuos panašumus lemia tai, kad proceso šalys yra lygiateisiai privatūs asmenys. Pagrindinė proceso išlaidų paskirtis yra privataus kaltinimo byloje dalyvaujančių asmenų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas ir piktnaudžiavimo procesu užkardymas. Proceso išlaidų atlyginimas laikytinas privataus kaltintojo procesinės atsakomybės forma, nes atsakomybė už proceso išlaidas priklauso nuo privataus kaltintojo kaltinamosios veiklos rezultatų ir vertintina kaip teisinės pasekmės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-338/2014).

Kasatorius prašo priteisti kasaciniame procese turėtas išlaidas, tačiau su kasaciniu skundu nėra pateikti dokumentai, patvirtinantys kasatoriaus turėtas išlaidas rengiant kasacinį skundą. Pagal byloje esančius dokumentus kasatorius advokatui už teisines paslaugas, dokumentų rengimą, gynybą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose bei vykimą į teismus sumokėjo 5566 Lt (1612,02 Eur). Privataus kaltinimo byloje svarstant proceso išlaidų priteisimą iš privataus kaltintojo, išieškotinų išlaidų dydis priklauso nuo privataus kaltintojo pareiškimo (skundo) padavimo pagrįstumo laipsnio, jo pozicijos ir elgesio proceso metu, taip pat bylos apimties bei sudėtingumo, advokato sugaištą laiką teikiant teisinę pagalbą ir tokios pagalbos turinį, teismo posėdžių skaičių, parengtų procesinių dokumentų apimtis ir pan. Ši baudžiamoji byla pradėta pagal privataus kaltintojo skundą, kuris jo padavimo metu buvo pakankamai argumentuotas, proceso metu nukentėjusysis nevilkino bylos nagrinėjimo, byla nėra didelės apimties (ją sudaro 1 tomas medžiagos), taip pat nėra sudėtinga ir savo faktinėmis aplinkybėmis bei teisės taikymo prasme; pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose iš viso įvyko 4 posėdžiai, kurie užtruko mažiau kaip 5 val., gynėjo surašyto apeliacinio skundo apimtis nedidelė (nepilni du puslapiai). Atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, kitas bylos aplinkybes bei protingumo ir sąžiningumo principus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog privatus kaltintojas turi atlyginti kasatoriui dalį jo turėtų išlaidų – 600 Eur.

Kolegijai nustačius, kad netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ir priėmus sprendimą nutraukti bylą, kasacinio skundo argumentai dėl nukentėjusiojo asmens ir darbdavio nepagrįsto sutapatinimo, dėl veikos mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnio taikymo), baudžiamosios ir administracinės atsakomybės už viešosios tvarkos pažeidimą atribojimo paliktini nenagrinėti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 2 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 17 d. nuosprendį ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 19 d. nutartį.

Nutraukti baudžiamąją bylą V. Š. pagal BK 155 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Priteisti V. Š. iš D. K. 600 Eur proceso išlaidų.

Teisėjai                                                                                                                 Dalia Bajerčiūtė

Armanas Abramavičius

Artūras Pažarskis