Baudžiamoji byla Nr. 2K–570/2012

                                                                                                                              Teisminio proceso Nr. 1-20-1-00053-2010-5                                                                                                                              Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                                                              1.1.8.1.1; 1.1.8.2; 1.1.8.10.3 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. lapkričio 20 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Dalios Bajerčiūtės, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios I. P. ir jos gynėjos advokatės Andželikos Vosyliūtės kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 31 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 13 d. nutarties.

Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 31 d. nuosprendžiu I. P. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį (dėl nukentėjusiesiems S. G. ir N. A. padarytos nusikalstamos veikos) laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams, 182 straipsnio 1 dalį (nukentėjusiojo R. M. atžvilgiu padaryta nusikalstama veika) laisvės atėmimu vieneriems metams dviems mėnesiams, 182 straipsnio 2 dalį (dėl nukentėjusiajam V. M. padarytos nusikalstamos veikos) laisvės atėmimu vieneriems metams devyniems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti A. Š. ir S. Š., tačiau jie nuosprendžio kasacine tvarka neskundžia.

Priteista nukentėjusiajai S. G. solidariai iš I. P., A. Š. ir S. Š. 23 355 Lt, o solidariai iš I. P. ir A. Š. – 46 710 Lt.

Priteista nukentėjusiajam R. M. solidariai iš I. P., A. Š. ir S. Š. 10 811 Lt.

Priteisti nukentėjusiajam V. M. solidariai iš I. P., A. Š. ir S. Š. 47 000 Lt.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 13 d. nutartimi nuteistosios I. P. ir nuteistojo S. Š. apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Ranonio pranešimą,

n u s t a t ė :

I. P. nuteista už tai, kad, veikdama bendrininkų grupe su A. Š. ir S. Š., 2009 m. gruodžio 6 d. Kaune, (duomenys neskelbtini), pateikė S. G. ir A. N. tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad AB „Swedbank“  išparduoda bankui priklausančias transporto priemones, kad A. Š. yra banko atstovė, o I. P. – jos buhalterė, padedanti tvarkyti buhalterinę dokumentaciją, bei pasiūlė palankiomis kainomis įsigyti du tariamai banko parduodamus automobilius – 2008 m. laidos „Audi Q7“, vienas iš jų iš tikrųjų buvo I. P. išsinuomotas „Audi Q7“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), nuosavybes teise priklausantis UAB „I“, kurį 2009 m. gruodžio 6 d. Kaune, (duomenys neskelbtini), S. Š. perdavus A. N. vienai dienai naudotis, kad šis tariamai galėtų įvertinti automobilio techninę būklę; taip įgavę nukentėjusiųjų pasitikėjimą 2009 m. gruodžio 7 d., Kaune, (duomenys neskelbtini), I. P., A. Š. ir S. Š. iš S. G. apgaule įgijo 6750 eurų (23 355 Lt) kaip pirminį įnašą už tariamai parduodamą automobilį. I. P., tęsdama savo nusikalstamą veiką ir veikdama bendrininkų grupė su A. Š., 2009 m. gruodžio 12 d. Kaune, (duomenys neskelbtini), apgaule įgijo iš S. G. dar 4300 eurų (14 878 Lt), o 2009 m. gruodžio 17 d., Kaune, (duomenys neskelbtini), apgaule iš S. G. įgijo dar 9200 eurų (31 832 Lt), iš viso 46 710 Lt vertės svetimo turto už tariamai parduodamus automobilius. Taip I. P. padarė BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

Taip pat ji nuteista už tai, kad, veikdama bendrininkų grupe su A. Š. ir S. Š., 2009 m. gruodžio mėnesio pradžioje, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, Kaune, (duomenys neskelbtini), S. Š. pasiūlius R. M. įsigyti 2008 m. laidos automobilį „Mercedes Benz“, tęsdami savo nusikalstamą veiką, 2009 m. gruodžio mėnesio pradžioje, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, Kaune, (duomenys neskelbtini), pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad siūlomą įsigyti automobilį „Mercedes Benz“ parduoda Latvijos Respublikos bankrutuojanti įmonė palankia kaina, tęsdami nusikalstamą veiką, 2009 m. gruodžio 8 d., apie 10-11 val., Kaune, (duomenys neskelbtini), kartu su I. P. už tariamai parduodamą automobilį iš R. M. apgaule įgijo 4000 eurų (13 811 Lt), tačiau šio automobilio R. M. nepardavė, kitaip neperdavė, nes R. M. įtarus apgaulę ir pareikalavus grąžinti pinigus, grąžino 3000 Lt, o likusios pinigų sumos negrąžino ir apgaule įgijo 10 811 Lt vertės svetimo turto. Taip I. P. padarė BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

Taip pat ji nuteista už tai, kad, veikdama bendrininkų grupe su A. Š. ir S. Š., 2010 m. sausio mėnesį, ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, Kaune, (duomenys neskelbtini), A. Š. pateikus V. M. tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad AB „Swedbank“ išparduoda bankui priklausančias transporto priemones, pasiūlius palankiomis kainomis įsigyti automobilį 2008 m. „Audi Q7“ ir paprašius pirminio įnašo už tariamai parduodamą automobilį, S. Š. perdavus V. M. laikinai naudotis kitą I. P. išsinuomotą UAB „I“ nuosavybės teise priklausantį automobilį „Audi Q7“ kaip užstatą, kad sutartis bus įvykdyta, taip įgavo V. M. pasitikėjimą ir apgaule iš jo įgijo 6750 eurų (23 000 Lt). I. P., tęsdama savo nusikalstamą veiką ir veikdama bendrininkų grupė su A. Š., 2010 m. sausio 25 d. nuvežė V. M. į AB „Swedbank“ banko filialą, esantį Kaune, V. Krėvės prospekte 26a, nurodė UAB „I“ sąskaitos numerį, į kurią V. M. už tariamai parduodamo automobilio dokumentų parengimą pervedė 18 000 Lt; taip I. P. ir A. Š. apgaule įgijo 18 000 Lt svetimą turtą. Toliau I. P., tęsdama savo nusikalstamą veiką ir veikdama bendrininkų grupė su A. Š., 2010 m. sausio 25 d. Kaune, (duomenys neskelbtini), apgaule iš V. M. įgijo 1750 eurų (60 00 Lt), tačiau minėto automobilio V. M. nepardavė, kitaip neperdavė, pinigų negrąžino; taip jos apgaule per kelis kartus įgijo svetimą V. M. priklausantį 29 000 Lt vertės turtą bei apgaule savo naudai išvengė 18 000 Lt dydžio turtinės prievolės, kylančios iš automobilių nuomos sutarties, sudarytos tarp I. P. ir UAB „I“. Taip I. P. padarė BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

Kasaciniu skundu nuteistoji I. P. prašo teismo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 31 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 13 d. nutartį ir bylą nutraukti.

Kasatorė teigia, kad ji nepagrįstai nuteista pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl nukentėjusiesiems S. G. ir N. A. padarytos nusikalstamos veikos), nes teismai formaliai atsižvelgė į S. G. parodymus, o vertindami N. A. parodymus neatsižvelgė į tai, kad šio asmens reputacija abejotina, be to, nusikalstamos veikos imitacijos modelis buvo taikomas neteisėtai, renkant įrodymus padaryta daug pažeidimų. Kasatorė nesupranta, kodėl teismas nesivadovavo pirminiais S. G. parodymais ir kodėl ikiteisminio tyrimo metu nebuvo surengtos jos akistatos su nukentėjusiaisiais. Skunde pažymima, kad teismas nepagrįstai nesirėmė telefoninių pokalbių išklotinėmis, nors iš jų turinio akivaizdu, kad tik nuteistoji A. Š. bendravo su S. G., kurstė ją duoti pinigus, o kasatorė su S. G. vekselių pasirašymo dienomis niekada nebendravo.

Taip pat, kasatorės manymu, ji nepagrįstai nuteista ir pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl nukentėjusiajam R. M. padarytos nusikalstamos veikos), nes teismas tik formaliai atsižvelgė į R. M. parodymus, o byloje esantys įrodymai – A. Š. ir R. M. telefoninių pokalbių išklotinės, taip pat A. Š. ranka rašyti vekseliai – rodo, kad šią nusikalstamą veiką padarė būtent A. Š. Kasatorė teigia su R. M. net nebendravusi, tačiau ikiteisminio tyrimo metu akistata tarp jos ir nukentėjusiojo nebuvo rengta.

Kasatorė ginčija nuteisimą pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl nukentėjusiajam V. M. padarytos nusikalstamos veikos), nes ikiteisminio tyrimo metu tarp jos ir V. M. nebuvo atlikta akistata, kurios metu būtų išsiaiškinta, jog banke pinigus pervedė A. Š. Byloje nėra jokių duomenų, kad kasatorė dalyvavo perduodant 1750 eurų.

Kasatorė nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, nes byloje nėra jokių įrodymų, kad A. Š. turėjo kokią nors įmonę ir dėl to galėjo kasatorę pristatyti kaip įmonės buhalterę. Byloje nėra duomenų, kad kasatorė turėjo tikslą apgaule užvalgyti svetimą turtą, nes ji tik lydėjo A. Š. į susitikimus. Be to, A. Š. patvirtino, kad nusikalstamas veikas darė viena. Vertinant telefoninių pokalbių išklotines akivaizdu, kad nusikalstamų veikų darymo dienomis su nukentėjusiaisiais aktyviai bendraudavo A. Š.

Byloje yra rašytiniai duomenys, kad kasatorė nuo 2002 m. serga sunkia depresijos forma, todėl ji negalėjo adekvačiai vertinti situacijos ir pasidavė A. Š. įtakai. Tuo tarpu teismo psichiatrijos eksperto S. Simanausko parodymai yra tendencingi, jis savo nuomonę apie kasatorės psichologinę būseną pateikė vos po vienos valandos pokalbio trukmės.

Kasatorė mano, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu buvo padarytas šiurkštus procesinis pažeidimas, nes posėdyje nedalyvavo A. Š., todėl buvo suvaržytos jos bei jos gynėjo teisės užduoti A. Š. klausimus.

Kasatorė kaip alternatyvą, jeigu būtų pripažinta, kad jos veiksmuose yra nusikaltimo požymių, prašo sušvelninti bausmę. Nurodo, kad ji nuteista pirmą kartą, jokios naudos iš nusikalstamų veikų negavo, serga sunkia depresijos forma. Atkreipia dėmesį, kad ji vienintelė turi turto, į kurį teismai nukreipė išieškojimą, tačiau nenustatyta, kur dingo nusikalstamu būdu gauti pinigai.

Kasaciniu skundu nuteistosios I. P. gynėja advokatė Andželika Vosyliūtė prašo pakeisti Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 31 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 13 d. nutartį: už nusikaltimą pagal BP 182 straipsnio 1 dalį paskirti nesusijusią su laisvės atėmimu bausmę, o pagal BK 182 straipsnio 2 dalį paskirtas laisvės atėmimo bausmes sušvelninti ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą vieneriems metams.

Kasatorė teigia, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas I. P. bausmes už atskiras nusikalstamas veikas, jų neindividualizavo, neįvertino BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatytų aplinkybių, o būtent: neatsižvelgė į tai, jog I. P. neteista, administracine tvarka nebausta, taip pat neįvertinta jos sveikatos būklė nusikalstamų veikų darymo metu (sirgo depresija, neadekvačiai vertino situaciją), jos vaidmuo darant nusikalstamas veikas buvo epizodinis ir naudojamas kaip priedanga kitos nuteistosios – A. Š. vykdomai nusikalstamai veiklai. Nors apeliacinės instancijos teismas ir nurodė, kad pirmosios instancijos teismas skirtinos bausmės I. P. nemotyvavo ir neindividualizavo, tačiau nepagrįstai pažymėjo, jog bendrieji bausmės skyrimo pagrindai nebuvo pažeisti. Apeliacinės instancijos teismas analizavo I. P. sveikatos būklę, tačiau tai darė ne bausmės skyrimo, o BK 17 straipsnio kontekste, svarstydamas I. P. pakaltinamumo klausimą. Be to, apeliacinės instancijos teismas, motyvuodamas bausmių skyrimą I. P., nepagrįstai nurodė, kad jos įvykdytos nusikalstamos veikos padarytos siekiant nepagrįsto praturtėjimo. Bylos medžiagoje nėra duomenų, kad I. P., darydama veikas, siekė nepagrįstai praturtėti, priešingai, ji tai darė daugiau iš nesusipratimo, o ir pats sukčiavimas kaip veika visuomet susijęs su nepagrįstu praturtėjimu, todėl įstatymo leidėjas šią aplinkybę yra įvertinęs nustatydamas sankciją už šią veiką. Taigi skiriant bausmę į šią aplinkybę nėra pagrindo atsižvelgti dar kartą.

Taip pat kasatorė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas I. P. bausmes už atskiras nusikalstamas veikas, pažeidė BK 55 straipsnio nuostatas. Pažymėtina, kad I. P. yra teisiama pirmą kartą, todėl nepagrįstai jai pagal BK 182 straipsnio 1 dalį paskirta laisvės atėmimo bausmė, nes šis nusikaltimas priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis). Be to, teismas savo sprendimo, kodėl pirmą kartą teisiamai I. P. skiria už šią veiką laisvės atėmimo bausmę, visiškai nemotyvavo. Atsižvelgiant į tai, kad I. P. ankščiau neteista, administracine tvarka nebausta, minėtą veiką padarė sirgdama depresija, neadekvačiai vertino situaciją, o jos vaidmuo buvo epizodinis, jai pagal BK 182 straipsnio 1 dalį turi būti paskirta su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė.

Be to, kasatorė mano, kad pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai bendrindamas I. P. paskirtas bausmes už vieną nesunkų ir du sunkius nusikaltimus, vadovavosi BK 63 straipsnio 4 dalimi ir taikė dalinį bausmių sudėjimą. Pažymėtina, kad nors I. P. padarytos veikos yra vienarūšės, tačiau dvi iš jų – numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje – priskiriamos sunkių (BK 11 straipsnio 5 dalis), viena – numatyta BK 182 straipsnio 1 dalyje – nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis). Taigi I. P. padarytos veikos labai skiriasi pagal savo pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų kategorijoms. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, teismas I. P. paskirtas bausmes už atskirus nusikaltimus turėjo bendrinti vadovaudamasis BK 63 straipsnio 6 dalimi, kurioje nustatyta, kad, jeigu skiriant galutinę bausmę dalis paskirtų bausmių gali būti apimamos, o kitos – tik visiškai ar iš dalies sudedamos, teismas bausmes bendrina bausmių apėmimo ir sudėjimo būdu.

Atsiliepimu į kasacinį skundą prokuroras prašo kasacinius skundus atmesti.

Atsiliepime pažymima, kad kasatorės I. P. motyvai dėl esminių BPK pažeidimų, kurie, jos nuomone, lėmė netinkamą baudžiamųjų įstatymų pritaikymą, yra nepagrįsti. Priešingai nei teigia kasatorė, pirmosios instancijos teismas visas bylos aplinkybes išsamiai išnagrinėjo ir apkaltinamąjį nuosprendį pagrindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, atitinkančiais BPK 20 straipsnio reikalavimus. Iš byloje esančių pirmosios instancijos teismo posėdžių protokolų matyti, kad Kauno miesto apylinkės teismas ištyrė bei patikrino visas esmines bylos aplinkybes, tarp jų ir nuteistosios kasaciniame skunde nurodytus įrodymus – nuteistosios A. Š., nukentėjusiųjų S. G., N. A., R. M., V. M. parodymus, rašytinius įrodymus.

Atmestini pateikti įrodymai, kuriais teismas pagrindė savo išvadas dėl I. P. kaltės nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 straipsnio 2 dalyje (du nusikalstamos veikos epizodai), bei BK 182 straipsnio kasatorės skundo argumentai, kad ji nesuvokė tikrųjų A. Š. ketinimų siekiant apgaule užvaldyti turtą, todėl negali būti baudžiama už jai inkriminuotus nusikaltimus. Šios aplinkybės buvo išsamiai ištirtos nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, dėl jų motyvuotai pasisakyta teismo nuosprendyje. Iš byloje apklaustų nukentėjusiųjų S. G., N. A., R. M., V. M. parodymų matyti, kad jie visi nuosekliai tvirtino, jog I. P. buvo aktyvi nusikalstamų veikų, už kurių padarymą nuteista, dalyvė. Ji kartu su A. Š. atvykdavo pas nukentėjusiuosius, dalyvaudavo pokalbiuose su jais, taip pat bendraudavo su nukentėjusiaisiais telefonu. Anot nukentėjusiųjų, I. P. neabejotinai suprato pokalbių dėl automobilių pardavimo nukentėjusiesiems esmę, matė ir dalyvavo perduodant pinigus, atskirais atvejais pati paimdavo ir skaičiuodavo pinigus. Atkreiptinas dėmesys ir į bylos rašytinę medžiagą, o būtent į automobilių, kurie tariamai turėjo būti nukentėjusiesiems parduoti, nuomos sutartis, ant kurių yra I. P. parašai, užstato sutartį dėl automobilio V. M. pardavimo ir užstato paėmimo, ant kurios taip pat yra I. P. parašas, susitarimo kopija, iš kurios matyti, kad I. P.¸ siekdama apgaule išvengti turtinės prievolės apmokėti už automobilio nuomą, pavedė V. M. pervesti 18 000 Lt į UAB „I“ sąskaitą. Pažymėtina, kad ir nuteistoji A. Š., duodama parodymus patvirtino, jog I. P., pasirašydama automobilių nuomos sutartis, suvokė ir suprato savo veiksmų esmę. Minėtų duomenų visuma neabejotinai leidžia daryti išvadą, kad I. P., bendrininkaudama su kitais nuteistaisiais šioje byloje, suvokė su nukentėjusiaisiais atliekamų veiksmų esmę, t. y. tai, jog siūlomi parduoti automobiliai buvo tik priemonė siekiant apgaule užvaldyti nukentėjusiųjų turtą bei apgaule savo naudai išvengti turtinės prievolės (epizode dėl sukčiavimo prieš V. M.). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai I. P. veiksmus kvalifikavo kaip sukčiavimą pagal BK 182 straipsnio 1 bei 2 dalį.

Taip pat negalima sutikti ir su kasatorės skundo teiginiais, kad teismai ignoravo aplinkybę, jog ji serga sunkia depresijos forma. Šis klausimas buvo keliamas ir nuteistosios gynėjo apeliaciniame skunde. Kauno apygardos teismas išsamiai ištyrė bei nutartyje motyvuotai pasisakė dėl šios aplinkybės. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2010 m. gruodžio 23-28 d. I. P. buvo atlikta ambulatorinė teismo psichiatrijos ekspertizė, kurios išvadose konstatuota, jog I. P. nusikalstamų veikų padarymo metu galėjo suvokti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Byloje taip pat buvo gauta teismo medicinos specialisto konsultacinė išvada, kurioje nurodyta, kad 2009 m. lapkričio – 2010 m. vasario mėn., t. y. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo metu, I. P. sirgo lėtine psichikos liga – pasikartojantis depresinis sutrikimas, sunkios depresijos epizodas be psichozės simptomų ir dėl savo psichikos būsenos negalėjo teisingai suprasti savo veiksmų esmės ir juos valdyti. Apeliacinės instancijos teisme apklaustas teismo psichiatrijos ekspertas S. Simanauskas patvirtino ekspertizės akto išvadą bei paaiškino, jog atliekant teismo psichiatrijos ekspertizę, jis buvo gavęs visus reikalingus medicininius dokumentus, tarp jų ir tuos, kurie yra baudžiamojoje byloje. Apeliacines instancijos teismas, įvertinęs visus duomenis, nutartyje motyvuotai nurodė, kodėl kaip patikimesnes vertina teismo psichiatrijos ekspertų išvadas bei kodėl atmeta teismo medicinos specialistų duotą konsultacinę išvadą. Toks Kauno apygardos teismo motyvuotas byloje esančių išvadų įvertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.

Taip pat atmestini kasatorės I. P. teiginiai dėl jos teisės į gynybą suvaržymo, neužtikrinant nuteistosios A. Š. dalyvavimo apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Kasatorė nurodo, kad nuteistajai A. Š. nedalyvaujant, ji negalėjo užduoti klausimų bei tinkamai realizuoti savo teisės į gynybą. Pasisakant dėl šio kasatorės argumento atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuteistoji I. P. teisę užduoti klausimus proceso dalyviams, tarp jų ir nuteistajai A. Š., turėjo pirmosios instancijos teisme ir tuo aktyviai naudojosi. Antra, nuteistosios A. Š. dalyvavimas nagrinėjant nuteistosios I. P. gynėjo advokato V. Sviderskio skundą nebuvo būtinas, to neprašė ir pati nuteistoji I. P. Todėl kasatorės nurodytą aplinkybę laikyti procesiniu pažeidimu nėra teisinio pagrindo.

Atsiliepime taip pat nepagrįstais pripažįstami nuteistosios I. P. bei jos gynėjos advokatės A. Vosyliūtės teiginiai, kad teismas tinkamai neindividualizavo I. P. paskirtos bausmės. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas, skirdamas nuteistajai I. P. bausmę, vadovavosi bendrais bausmių skyrimo pagrindais, nurodė, kodėl nuteistajai už padarytas nusikalstamas veikas skirtina su laisvės atėmimu susijusi bausmė. Nuteistosios I. P. gynėjui apskundus nuosprendį apeliacine tvarka ir skunde greta kitų klausimų nurodžius netinkamai individualizuotą bausmę, Kauno apygardos teismas, pripažinęs, kad pirmosios instancijos teismas bausmės I. P. skyrimo pakankamai nemotyvavo, dar kartą išsamiai įvertino nuteistosios I. P. bausmės skyrimui svarbias aplinkybes: nuteistosios asmenybę, padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, tyčinę kaltės formą, atsižvelgė į tai, kad I. P. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, jos atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstamas veikas ji padarė veikdama bendrininkų grupe. Šių aplinkybių visumos kontekste Kauno apygardos teismas nurodė, kad tik terminuoto laisvės atėmimo bausmės nuteistajai I. P. paskyrimas gali užtikrinti BK 41 straipsnyje numatytų tikslų įgyvendinimą, t. y. ne tik nubausti nusikaltimą padariusį asmenį, siekti, kad jis daugiau nebenusikalstų ir laikytųsi įstatymų, tačiau ir apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas. Pažymėtina, kad I. P. už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos laisvės atėmimo bausmės savo dydžiu yra gerokai mažesnės negu BK 182 straipsnio 1 ir 2 dalių sankcijose numatytos tos rūšies bausmės vidurkiai, todėl tenkinti kasatorių skundus bei švelninti I. P. paskirtą bausmę nėra pagrindo.

Taip pat nepagrįsti nuteistosios I. P. gynėjos advokatės A. Vosyliūtės skundo teiginiai dėl netinkamo BK 63 straipsnio taikymo subendrinant už kelias nusikalstamas veikas paskirtas bausmes. Kasatorės teigimu, bausmės I. P. turėjo būti bendrinamos ne vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, o 63 straipsnio 6 dalimi, t. y. taikant bausmių apėmimo bei dalinio bausmių sudėjimo taisykles. Tačiau su tokiu kasatorės teiginiu sutikti negalima. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistosios I. P. padarytos nusikalstamos veikos sudaro ne idealią, o realią nusikalstamų veikų sutaptį, pagal pavojingumą jos esmingai nesiskiria. Dėl šių priežasčių nuteistosios padarytoms nusikalstamoms veikoms teisingai buvo pritaikytos BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatos, t. y. paskirtos bausmės pagrįstai buvo bendrinamos taikant dalinį bausmių sudėjimo būdą. Atsižvelgiant į nuteistosios padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį bei kitas pirmiau paminėtas aplinkybes, I. P. paskirta galutinė subendrinta – trejų metų laisvės atėmimo bausmė neprieštarauja teisingumo principui, ji yra teisinga bei tinkama bausmės tikslams realizuoti.

Nuteistosios I. P. ir jos gynėjos advokatės Andželikos Vosyliūtės kasaciniai skundai netenkinti.

Dėl nuteistosios I. P. kasacinio skundo

Kasaciniu skundu nuteistoji I. P. prašo pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų sprendimus panaikinti ir bylą nutraukti.

Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad kasatorė iš esmės nesutinka su byloje ištirtų įrodymų vertinimu, teigia, kad jos kaltumas padarius nusikalstamas veikas, kvalifikuotas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (viena nusikalstama veika) ir 182 straipsnio 2 dalį (dvi nusikalstamos veikos), neįrodytas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. patikrina, ar pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, ar nagrinėdami bylą nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnis). Nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Baudžiamojo proceso kodekso numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Kasaciniame skunde nuteistoji I. P. iš esmės pakartoja tuos pačius argumentus, kurie buvo nurodomi jos gynėjo apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, pripažino, kad teismo išvados yra pagrįstos ir teisingos, įrodymų vertinimo klaidų nepadaryta. Kasatorė taip pat kaip ir apeliaciniame skunde teigia, kad nukentėjusiųjų V. M., S. G., R. M. ir N. A. parodymai nenuoseklūs, nepatikimi, telefoninių pokalbių išklotinėse neužfiksuota, kad ji bendrautų su nukentėjusiaisiais, todėl tokiais įrodymais remtis pripažįstant ją kalta padarius nusikalstamas veikas – sukčiavimus nebuvo galima. Apeliacinės instancijos teismas nuteistosios gynėjo argumentus atmetė, priimtame nuosprendyje išsamiai ir motyvuotai pasisakė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi nukentėjusiųjų parodymais bei teisingai juos vertino.

Teisėjų kolegija nesutikti su tokiomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis neturi teisinio pagrindo. Byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, į visus esminius apelianto argumentus nuosprendyje yra atsakyta ir motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami.

Pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes I. P. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, padarytos nusikalstamos veikos teisingai kvalifikuotos pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (viena nusikalstama veika) ir 182 straipsnio 2 dalį (dvi nusikalstamos veikos). Remiantis kasatorės argumentais naikinti teismų sprendimus ir bylą nutraukti nėra pagrindo.

Dėl BK 55 straipsnio ir 54 straipsnio 2 dalies taikymo

Nuteistosios I. P. gynėja kasaciniame skunde teigia, kad teismai pažeidė BK 55 straipsnio nuostatas, nes I. P. už nesunkų nusikaltimą paskyrė laisvės atėmimo bausmę.

BK 55 straipsnis nustato, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Skirdamas laisvės atėmimo bausmę, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą.

BK 55 straipsnyje vartojamas žodis „paprastai“ rekomenduoja teismui asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį nusikaltimą, skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Tai reiškia, kad su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė yra tipinė bausmė asmeniui, kuris yra pirmą kartą teisiamas už nesunkaus ar apysunkio nusikaltimo padarymą, leidžianti įgyvendinti BK 41 straipsnyje įtvirtintą bausmės paskirtį. Tuo tarpu laisvės atėmimo bausmė tokiam asmeniui skiriama tik motyvuojant sprendimą (BK 55 straipsnis). Teismo motyvacija turi būti pagrįsta aplinkybėmis, susijusiomis su padaryto nusikaltimo pavojingumu ir kaltininko asmenybe.

Pirmą kartą teisiamas asmuo – tai toks asmuo, kuris pirmą kartą gyvenime stoja prieš teismą kaip kaltinamasis. Jis gali būti kaltinamas ir vienos, ir kelių nusikalstamų veikų padarymu. Jei visos padarytos veikos sudaro nusikalstamų veikų sutaptį, asmuo laikomas pirmą kartą teisiamu neatsižvelgiant į tai, kiek nusikaltimų jis padarė prieš pateikiant įtarimą. Asmuo laikomas pirmą kartą teisiamu, jei teismo kaltinamas viename procese dėl visų veikų. Be to, jis laikomas pirmą kartą teisiamu ir jei už nusikaltimų sutaptį sudarančius nusikaltimus buvo teisiamas skirtingu laiku, ir teismas, nagrinėjantis bylą dėl paskutinio nusikaltimo, turi teismo nuosprendį dėl kitų nusikalstamų veikų, sudarančių nusikalstamų veikų sutaptį.

Teismas I. P. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl nukentėjusiesiems S. G. ir N. A. padarytos nusikalstamos veikos) paskyrė laisvės atėmimą vieneriems metams šešiems mėnesiams, 182 straipsnio 1 dalį (dėl nukentėjusiajam R. M. padarytos nusikalstamos veikos) – laisvės atėmimą vieneriems metams dviem mėnesiams ir pagal 182 straipsnio 2 dalį (dėl nukentėjusiajam V. M. padarytos nusikalstamos veikos) – laisvės atėmimą vieneriems metams devyniems mėnesiams.

Nors pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes už kiekvieną nusikalstamą veiką, nepateikė išsamios motyvacijos, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas I. P. gynėjo analogiškais pagrindais (dėl bausmių) paduotą apeliacinį skundą, į tai atkreipė dėmesį ir šią klaidą ištaisė pateikdamas detalius bausmių I. P. skyrimo motyvus, tačiau atkreipė dėmesį į tai, kad I. P. teismas pagrįstai už visas padarytas nusikalstamas veikas paskyrė laisvės atėmimo bausmes.

Nors I. P. formaliai atitinka BK 55 straipsnio taikymo sąlygą: buvo pirmą kartą teisiama už trijų nusikalstamų veikų padarymą, viena iš kurių, numatyta BK 182 straipsnio 1 dalyje, yra nesunki, tačiau teismas laikė, kad, įvertinus šios padarytos nesunkios nusikalstamos veikos pavojingumą bei nuteistosios asmenybę, jai skirtina laisvės atėmimo bausmė.

I. P. padaryto BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos priskyrimą nesunkių nusikaltimų kategorijai nulėmė tik apgaule užvaldyto turto vertė (10 811 Lt), kuri neviršijo 250 MGL, o tai pagal BK 190 straipsnyje pateiktą turto vertės išaiškinimą yra didelės vertės turtas, už kurio įgijimą panaudojant apgaulę baudžiamoji atsakomybė yra nustatyta BK 182 straipsnio 2 dalyje. Tačiau I. P. padaryta BK 182 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika padaryta veikiant bendrininkų grupe, kas pagrįstai pripažinta atsakomybę sunkinančia aplinkybe, o atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Bylos duomenys neduoda pagrindo pripažinti, kad skiriant laisvės atėmimo bausmę pagal BK 182 straipsnio 1 dalį buvo netinkamai pritaikytas BK 55 straipsnis.

Kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu (BPK 376 straipsnio 3 dalis). Priešingai negu nurodoma gynėjos kasaciniame skunde, skiriant bausmes už atskiras nusikalstamas veikas, BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatos nebuvo pažeistos. Teismai atsižvelgė į jos, kaip bendrininkės, vaidmenį darant nusikalstamą veiką, kuris nebuvo pasyvus ar epizodinis. Nustatyta, kad ji vykdavo kartu su kita nuteistąja šioje byloje – A. Š. pas žmones, kuriems pastaroji siūlė pirkti automobilius, nors gerai žinojo, kad siūlomi automobiliai nėra nei jos, nei A. Š. nuosavybė ir realiai jie nebus parduoti nukentėjusiesiems, paimdavo iš jų pinigus. Bausmė pagal BK 182 straipsnio 1 dalį yra mažesnė už straipsnio sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį, o bausmės pagal to paties straipsnio antrąją dalį – artimesnės minimaliai bausmei, todėl nėra pagrindo teigti, kad nebuvo atsižvelgta į nuteistosios asmenybę ir jos sveikatos būklę. Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajai I. P. teisingai paskyrė bausmę, kaip vieną iš argumentų nurodė ir nesusijusį su pirmosios instancijos teismo motyvais nuteistosios siekį nepagrįstai praturtėti. Sutikdama su kasatore, kad tokia argumentacija yra netinkama, kolegija sprendžia, kad tai yra netinkamai pavartotas posakis, o ne sukčiavimo požymio vertinimas. Pagal vidinį turinį jis atitinka padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnio (BK 54 straipsnio 2 dalies 1 punktas) vertinimą. Bylos duomenys ir kasacinio skundo argumentai neduoda pagrindo išvadai, kad teismas, skirdamas bausmes nuteistajai I. P. už atskiras nusikalstamas veikas, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Dėl bausmių bendrinimo taikant BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalis

Nuteistosios I. P. gynėja kasaciniame skunde teigia, kad I. P. paskirtos bausmės nepagrįstai bendrintos taikant dalinį bausmių sudėjimą, nes padarytos veikos, iš kurių vienas nesunkus, o du – sunkūs nusikaltimai, yra priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ir labai skiriasi pagal pavojingumą, todėl paskirtos bausmės turėjo būti bendrinamos taikant BK 63 straipsnio 6 dalį.

BK 63 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jeigu skiriant galutinę bausmę dalis paskirtų bausmių gali būti apimamos, o kitos – tik visiškai ar iš dalies sudedamos, teismas bausmes bendrina bausmių apėmimo ir sudėjimo būdu. Bausmių bendrinimo tvarką teismas pasirenka įvertinęs padarytų nusikalstamų veikų pobūdį ir pavojingumą.

Viena iš BK 63 straipsnio 5 dalyje nurodytų sąlygų, kuriai esant teismas privalomai taiko bausmių apėmimą, yra atvejis, kai padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal BK 10 ar 11 straipsnį (BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Laikoma, jog padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punkto prasme, jeigu jos priskiriamos skirtingoms kategorijoms per vieną ar kelias (pvz., nesunkus ir sunkus nusikaltimas) arba viena nusikalstamų veikų yra baudžiamasis nusižengimas, o kita – apysunkis, sunkus ar labai sunkus nusikaltimas. Jeigu nusikalstamos veikos priskiriamos tai pačiai ar gretimoms kategorijoms (pvz., nesunkus ir apysunkis nusikaltimas) teismas paprastai bausmes bendrina sudėjimo būdu.

Kadangi I. P. nuteista pagal BK 182 straipsnio 1 dalį už vieną nusikalstamą veiką, kuri yra nesunkus nusikaltimas, ir pagal BK 182 straipsnio 2 dalį už dvi nusikalstamas veikas, kurios yra sunkūs nusikaltimai, šios veikos priskiriamos skirtingoms nusikaltimų kategorijoms pagal BK 11 straipsnį.

Tačiau bausmių apėmimą teismas taiko tik esant visoms BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punkte nustatytoms sąlygoms: turi būti nustatyta ne tik tai, kad veikos priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal BK 10 ar 11 straipsnį, bet ir tai, kad jos labai skiriasi pagal pavojingumą.

Nors nuteistosios I. P. gynėja kasaciniame skunde, be to, kad I. P. padarytos veikos priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims, nurodo ir tai, kad jos labai skiriasi pagal pavojingumą, tačiau nemotyvuoja tokio teiginio.

Sprendžiant, ar konkrečios nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą, būtina įvertinti ne tik, kokiai nusikalstamų veikų rūšiai ar kategorijai priskiriamos nusikalstamos veikos, ką nurodo BK straipsnio, numatančio atsakomybę už tą veiką, sankcija, bet įvertinti ir konkrečių padarytų nusikaltimų pavojingumo pobūdį ir laipsnį. Vertindamas konkretaus nusikaltimo pavojingumo pobūdį, teismas atsižvelgia į įstatymo ginamas vertybes, žalingų pasekmių turinį, kaltės formą, vertindamas konkretaus nusikaltimo pavojingumo laipsnį – į kėsinimosi dalyko vertingumą, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą, panaudotus įrankius ar priemones, padarytos žalos dydį ir mastą, bendrininkavimo formą, nusikaltimo tikslus ir motyvus. Konkretaus nusikaltimo pavojingumo pobūdis ir laipsnis gali lemti, kad nusikaltimai, priskiriami gretimoms kategorijoms pagal BK 11 straipsnį, labai skiriasi pagal pavojingumą, arba atvirkščiai – nors priskiriami skirtingoms kategorijoms, tačiau pagal pavojingumą gali nesiskirti.

Kolegija laiko, kad I. P. padarytos nusikalstamos veikos, nors ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims (vienas nesunkus nusikaltimas, o du – sunkūs), labai nesiskiria pagal pavojingumą: visais nusikaltimais kėsintasi į svetimą nuosavybę, jie padaryti tiesiogine tyčia, visų trijų veikų metu svetimas turtas užvaldomas panaudojant apgaulę ir identišku būtu, t. y. įgyjant nukentėjusiųjų pasitikėjimą ir leidžiant jiems manyti, kad automobilių pirkimo-pardavimo sutartys realios, veikiama bendrininkų grupe su kitais dviem nuteistaisiais šioje byloje, be to, už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai I. P. teismas paskyrė panašias bausmes: pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl nukentėjusiesiems S. G. ir N. A. padarytos nusikalstamos veikos) paskirtas laisvės atėmimas vieneriems metams šešiems mėnesiams, 182 straipsnio 1 dalį (dėl nukentėjusiajam R. M. padarytos nusikalstamos veikos) – laisvės atėmimas vieneriems metams dviem mėnesiams ir pagal 182 straipsnio 2 dalį (dėl nukentėjusiajam V. M. padarytos nusikalstamos veikos) – laisvės atėmimas vieneriems metams devyniems mėnesiams.

Taigi nuteistosios I. P. padaryti nusikaltimai, nors priskiriami skirtingoms nusikalstamų veikų kategorijoms pagal BK 11 straipsnį, labai nesiskiria pagal pavojingumą, todėl teismas pagrįstai paskirtas bausmes, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, bendrino dalinio sudėjimo būdu.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

     Nuteistosios I. P. ir jos gynėjos advokatės Andželikos Vosyliūtės kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai                                                                                                                                                           Dalia Bajerčiūtė

Vytautas Piesliakas

Vladislovas Ranonis